Ankstyvosios krikščionybės aušroje, apie 101–116 mūsų eros metus, valdant imperatoriui Trajanui, Mesopotamijos ir Partų imperijos pasieniuose pasirodė mįslingas pranašas, vardu Elkasajus (Elxai / Elchasai). Jo įkurtas judėjimas – elkesajai (Elchasaitae / Elcesaioi) – tapo viena keisčiausių religinių sintezių istorijoje. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo didžiajame veikale „Panarion“ (ypač 19 ir 53 skyriuose) elkesajus apibūdina kaip klastingą mišinį tarp judaizmo, krikščionybės ir pagoniškos magijos. Ši grupė ne tik garbino milžiniškas dangiškas būtybes, bet ir tikėjo slapta knyga, kurią Elkasajui neva perdavė pats Dievo Sūnus.
Elkasajaus knyga ir dangiškieji milžinai
Judėjimo pamatas buvo „Elkasajaus knyga“, kurią pranašas teigė gavęs iš dangaus. Šiame tekste buvo aprašyta vizija, kurioje pasirodė dvi neįtikėtino dydžio būtybės. Viena jų buvo Kristus, vaizduojamas kaip milžiniškas angelas, kurio ūgis siekė 24 schoinus (apie 96 mylias), o pečių plotis – 4 schoinus. Šalia Jo stovėjo kita tokio pat dydžio moteriška būtybė, kurią Elkasajus vadino Šventąja Dvasia.
Elkesajai Kristų suprasdavo ne visai krikščioniškai – jie tikėjo, kad Kristus yra dvasinė būtybė, kuri per istoriją periodiškai įsikūnija įvairiuose kūnuose, pradedant Adomu ir baigiant Jėzumi. Šis „nuolatinio persikūnijimo“ principas darė juos panašius į gnostikus, tačiau jų ištikimybė Mozės įstatymui juos laikė arčiau judaizmo.
Antrasis krikštas ir magiški elementai
Viena skandalingiausių elkesajų praktikų, kurią aršiai kritikavo Hipolitas Romietis ir Epifanijus, buvo pakartotinis krikštas. Elkasajus skelbė, kad net ir po krikšto padarius sunkią nuodėmę (pavyzdžiui, svetimavimą), galima gauti visišką atleidimą vėl pasinėrus į vandenį su drabužiais, šaukiantis septynių „liudytojų“:
- Dangaus;
- Vandens;
- Šventųjų dvasių;
- Angelų maldos;
- Aliejaus;
- Druskos;
- Žemės.
Šis ritualas buvo naudojamas ne tik nuodėmėms atleisti, bet ir ligoms, pavyzdžiui, pamišimui ar gyvulių įkandimams, gydyti. Elkesajai tikėjo žvaigždžių įtaka ir magija, todėl krikšto bei kitų apeigų laiką nustatydavo pagal astrologinius skaičiavimus, vengdami tam tikrų dienų, kurias laikė „piktomis“.
Kova su apaštalu Pauliumi ir meilė Įstatymui
Elkesajai buvo radikalūs judaizuotojai. Jie griežtai laikėsi apipjaustymo, šabo ir kitų Mozės įstatymo nuostatų, tačiau, kaip ir ebionitai, kategoriškai atmetė gyvulių aukojimą šventykloje, teigdami, kad tai niekada nebuvo Dievo valia.
Didžiausias jų priešas buvo apaštalas Paulius. Elkesajai atmetė visus jo laiškus, vadindami Paulių klaidatikiu, kuris sugriovė šventąją tradiciją. Įdomu tai, kad elkesajai leido savo nariams viešai išsižadėti tikėjimo persekiojimų metu (tariant lūpomis, bet ne širdimi), ką ortodoksinė Bažnyčia laikė sunkiausia išdavyste.
Elkesajai – manichėjų šaknys
Istorinis elkesajų vaidmuo yra kur kas didesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Trečiajame amžiuje Mesopotamijos elkesajų bendruomenėje užaugo ne kas kitas, o Manis – būsimasis manichėjizmo pranašas. Jo tėvas Patekios priklausė krikštą praktikuojančiai elkesajų sektai. Manis vėliau atmetė elkesajų ritualizmą, tačiau iš jų perėmė daugybę idėjų: pranašų seką (Adomas, Setas, Enochas, Jėzus), neapykantą mėsos valgymui ir gilią dvasinę discipliną.
Jonas Damaskietis savo veikale „Apie erezijas“ (Περὶ αἱρέσεων) elkesajus (vadinamus helkesaitais) laiko tiesioginiais sampsajų protėviais. Jis pabrėžia, kad jų klaida buvo bandymas krikščioniškąjį malonės mokymą pakeisti magiškais ritualais ir astronominėmis spėlionėmis.
Judėjimo likimas ir Martos bei Martanos autoritetas
Ketvirtajame amžiuje, Epifanijaus laikais, elkesajai vis dar egzistavo Transjordanijoje ir aplink Negyvąją jūrą. Jie vis dar gerbė pranašo Elkasajaus palikuones – seseris Martą ir Martaną, kurios buvo laikomos dvasinėmis lyderėmis. Tačiau, kaip pastebi heresiologai, be savo pradinio mistinio užtaiso šis judėjimas pamažu tapo tiesiog izoliuota sekta, kurios nariai nebežinojo tikrosios savo ritualų kilmės.
Elkesajai išnyko kartu su kitomis judėjų-krikščionių grupėmis po to, kai Islamo iškilimas ir Bizantijos spaudimas galutinai pakeitė Artimųjų Rytų religinį kraštovaizdį. Jie liko istorijoje kaip pavyzdys to, kaip ankstyvoji krikščionybė galėjo virsti ezoteriniu kultu, jei būtų nugalėjusi Elkasajaus „slapta knyga“, o ne apaštalų skelbiamas Žodis.