1962 metais Toronto universiteto leidykla išleido knygą, kurios pavadinimas skambėjo labiau kaip okultinis grimoaras nei akademinis veikalas – „Skustuvas ožiui“ (A Razor for a Goat). Jos autorius, istorikas Elliotas Rose’as, nusprendė atlikti tai, kas vėliau tapo lūžio tašku raganavimo studijose: jis panaudojo „Okamo skustuvą“, kad nupjautų visas perteklines, romantiškas ir moksliškai nepagrįstas teorijas apie viduramžių … [Skaityti toliau…]
Katalikų Bažnyčios dvasinėje praktikoje 1999 metai žymi esminį lūžį. Po ilgų dešimtmečių rengimo buvo pristatytas atnaujintas egzorcizmo apeigynas „De Exorcismis et Supplicationibus Quibusdam“ (Apie egzorcizmus ir tam tikrus maldavimus). Šis dokumentas iš esmės perrašė senąją tvarką, kuri nuo 1614 metų buvo žinoma pavadinimu „De Exorcizandis Obsessis a Daemonio“ (Apie apsėstųjų demonais egzorcizavimą). Reformos tikslas buvo … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo tradicijoje egzistuoja tekstas, kuris savo reikalavimais ir dvasiniu svoriu pranoksta visus kitus grimoarus. Tai nėra knyga skubantiems ar ieškantiems lengvų kerų. „Mago Abramelino šventosios magijos knyga“ (The Book of the Sacred Magic of Abramelin the Mage) yra negailestingas dvasinės disciplinos vadovas, kurio tikslas – ne kas kita, kaip visiška žmogaus prigimties transformacija ir … [Skaityti toliau…]
Jei reikėtų įvardyti vieną kūrinį, kuris tapo Vakarų ezoterikos „aukso standartu“ ir sujungė tamsiuosius viduramžius su intelektualiuoju Renesansu, tai būtų Heinricho Cornelius Agrippos von Nettesheimo (1486–1535) šedevras „Trys okultinės filosofijos knygos“ (De occulta philosophia libri tres). Parašytas apie 1509–1510 metus, tačiau pilnai išleistas tik 1531–1533 m. Kelne ir Antverpene, šis veikalas tapo pirmąja sisteminga magijos … [Skaityti toliau…]
Biblijoje medžiai reiškia gyvybę, Dievo palaiminimą, vaisingumą ir dvasinį augimą. Jie vaizduojami kaip Dievo kūrinijos grožio ir Jo rūpesčio žmogumi ženklai. Medžiai teikė maistą, pavėsį ir medieną, todėl buvo gyvybiškai svarbūs senovės Artimųjų Rytų visuomenėms. Dvasiškai medžiai simbolizuoja teisumą (Ps 1, 3: „Jis yra kaip medis, pasodintas prie vandens srovių“), Dievo karalystę (Mt 13, 31–32, … [Skaityti toliau…]
Vienos ir Liono bažnyčių laiškas (gr. Ἐπιστολὴ τῶν ἐκκλησιῶν Βιέννης καὶ Λουγδούνου, lot. Epistola Ecclesiarum Viennensis et Lugdunensis, angl. Letter of the Churches of Vienne and Lyons) yra vienas seniausių ir labiausiai sukrečiančių ankstyvosios krikščionybės dokumentų. Tai liudytojų pasakojimas apie 177 m. po Kr., valdant imperatoriui Markui Aurelijui, vykusius žiaurius krikščionių persekiojimus Galijoje (dabartinė Prancūzija). … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės amžiais kova dėl „teisingo tikėjimo“ vyko ne laboratorijose, o raštinėse ir prie sakyklų. Traktatas „Prieš aštuonias erezijas“ – graikiškai Κατὰ ὀκτὼ αἱρέσεων, lotyniškai Contra Octo Haereses, taip pat vadinamas De Octo Haeresibus – tai paslaptingas, tik fragmentais mus pasiekęs dokumentas, priskiriamas Ireniejui Lioniečiui (II a. pab.). Nors Ireniejus geriausiai žinomas dėl savo milžiniško … [Skaityti toliau…]
Septintojo amžiaus viduryje parašyta armėnų vyskupo Sebeoso kronika, žinoma originaliu pavadinimu Պատմութիւն Себէոսի (Patmut‘iwn Sebeosi, liet. „Sebeoso istorija“, angl. Sebeos’ History / The History of Sebeos), yra vienas iš nedaugelio tekstų, leidžiančių mums stebėti, kaip senovės pasaulis – Persijos Sasanidų ir Bizantijos imperijų didybė – subyrėjo į šipulius, užleisdamas vietą naujai, nenuspėjamai jėgai. Roberto Bedrosiano … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, Bažnyčios tėvams iškilo naujas uždavinys – nubrėžti aiškias ribas tarp to, kas yra tikrasis tikėjimas, ir to, ką jie laikė klaida. Šiaurės Italijoje, Brešos (Brixia) mieste, vyskupas Filastrijus (Philastrius) nusprendė imtis titaniško darbo. Apie 380–385 metus jis parašė veikalą „Įvairių erezijų knyga“ (Diversarum Hereseon Liber), … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje krikščioniškajame Rytų pogrindyje egzistavo grupė, kurios pavadinimas net ir tada kėlė šiurpą. Tai buvo satanianai (Sataniani). Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (80 skyriuje) paaiškina, kad tai nebuvo atskira sekta, o vienas iš specifinių pavadinimų, kuriais buvo vadinami kraštutiniai mesalijonai (euchitai). Tačiau satanianiškas šio judėjimo aspektas atskleidžia tamsiausią ir labiausiai paradoksalų ankstyvosios … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje Sirijos ir Mažosios Azijos krikščionių bendruomenėse pasirodė grupė, kurią aplinkiniai praminė entuziastais (gr. Enthousiastai – „įkvėptieji“ arba „tie, kuriuose mąsto Dievas“). Šis pavadinimas nebuvo savivardis – tai buvo aplinkinių reakcija į jų neįprastą, dažnai ekstatišką elgesį. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (80 skyriuje) entuziastus tapatina su mesalijonais (euchitais), tačiau pabrėžia būtent … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pradžioje Egipto dykumų pakraščiuose ir Leontopolio mieste (Marmarika) sužibo viena labiausiai išsilavinusių, tačiau kartu ir kontroversiškiausių asmenybių – Hierakas (Hierax). Jo sekėjai, vadinami hierakitais (Hieracitae), suformavo bendruomenę, kuri tapo savotišku intelektualiosios askezės bastionu. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ (67 skyriuje) Hieraką aprašo su neslepiama pagarba jo protui, tačiau su didžiuliu … [Skaityti toliau…]