Ketvirtojo amžiaus Mažosios Azijos provincijose – Frygijoje, Pisidijoje ir Kilikijoje – krikščionių bendruomenės susidūrė su grupe, kuri į evangelinį skurdą žvelgė ne kaip į patarimą, o kaip į negailestingą įstatymą. Tai buvo apotaktikai (Apotactici), graikiškai vadinami Apotaktikoi („atsižadėjusieji“). Patys jie mieliau vadinosi apaštalikais (Apostolici), teigdami, kad tik jie vieninteliai ištikimai laikosi apaštalų gyvenimo būdo. Šventasis … [Skaityti toliau…]
Šv. Irenėjus Lionietis (Irenaeus Lugdunensis) apie 180 metus parašė vieną svarbiausių ankstyvosios krikščionybės teologinių veikalų – „Adversus Haereses“ (Prieš erezijas). Šis penkių knygų traktatas yra pirmasis išsamus bandymas sistemingai aprašyti ir paneigti įvairias II amžiuje paplitusias gnostines mokyklas, ypač valentinijonus, basilidininkus, simonininkus ir kitas Kristaus vardu prisidengusias, bet nuo apaštalinės tradicijos nutolusias grupes. Irenėjus, būdamas … [Skaityti toliau…]
Epifanijus Salaminietis, kurio veikalas „Panarion“ (gr. Πανάριον, pažodžiui „vaistinėlė“ arba „vaistų dėžė“) yra vienas didžiausių ir išsamiausių IV amžiaus krikščioniškosios literatūros kūrinių, skirtų erezijų aprašymui ir jų paneigimui. Pats autorius, Kipro Konstantijos vyskupas Epifanijus, veikalo pradžioje paaiškina, kad erezijos yra tarsi dvasiniai nuodai, o jo knyga – priešnuodžių rinkinys, skirtas apsaugoti tikinčiuosius nuo klaidamokslių. Šis … [Skaityti toliau…]
Religinių judėjimų istorijoje vanduo visada užėmė ypatingą vietą. Jis nebuvo tiesiog priemonė dulkėms nuo kūno nuplauti, bet tapo dvasinio atgimimo ir tyrumo simboliu. Tačiau viena grupė šį simbolizmą pavertė kraštutiniu kasdieniu ritualu. Tai hemerobaptistai (hemerobaptistae). Šis pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžių junginio: hemera, reiškiančio dieną, ir baptismos, reiškiančio krikštą arba panardinimą. Lietuviškai juos galėtume … [Skaityti toliau…]
Religinių judėjimų istorijoje, ypač toje jos dalyje, kuri liečia samaritų (Samaritae) bendruomenę, dositejai (Dositheani) užima itin mįslingą vietą. Ši grupė, kildinama iš pirmojo mūsų eros amžiaus, buvo pavadinta savo įkūrėjo Dositejo (Dositheos) vardu. Pasakojama, kad jis buvo Simono Magio (Simon Magus) amžininkas ar net jo mokytojas. Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo veikale „Apie erezijas“ (De … [Skaityti toliau…]
Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo garsiajame veikale „Apie erezijas“ (De haeresibus) mini mažai žinomą, bet istoriškai itin įdomią grupę – gortenus (Gortheni). Ši bendruomenė priskiriama samaritų (Samaritae) atšakoms, kurios egzistavo šalia pagrindinės žydų srovės. Nors jie gyveno tuose pačiuose kraštuose kaip ir kiti izraelitai, jų dvasinis kelias pasuko į smulkmeniškų apeigų ir kalendoriaus derinimo vingius. … [Skaityti toliau…]
Skaitydami Šventąjį Raštą ar gindamiesi į krikščionybės istoriją, dažnai susiduriame su grupe, kuri atrodo esanti kažkur per vidurį tarp judaizmo ir pagonybės. Tai samaritanai (Samaritae). Jų vardas kilęs iš Samarijos (Samaria) regiono pavadinimo, kuris hebrajiškai skamba kaip Šomron (Šomron). Nors šiandien jų bendruomenė yra itin maža, jų vaidmuo dvasinėje istorijoje yra milžiniškas. Jonas Damaskietis (Joannes … [Skaityti toliau…]
Septintajame amžiuje Bizantijos imperija išgyveno sunkius laikus. Iš rytų spaudė persai, o vėliau pasirodė ir arabų kariuomenės. Imperatorius Heraklijus (Heraclius) suprato, kad norėdamas išlaikyti valstybę, jis privalo suvienyti krikščionis, kurie tuo metu buvo beviltiškai susipriešinę dėl ankstesnių teologinių ginčų. Didžiausia takoskyra driekėsi tarp tų, kurie laikėsi Chalcedono susirinkimo sprendimų, ir monofizitų, pabrėžusių tik dieviškąją Kristaus … [Skaityti toliau…]
Religinėje mintyje ir krikščionybės istorijoje yra sąvokų, kurios apibūdina ne tik klaidingus įsitikinimus, bet ir ištisas žmonijos dvasinės raidos pakopas. Viena tokių sąvokų – skitizmas (scythismos). Šį terminą itin plačiai vartojo ir susistemino aštuntajame amžiuje gyvenęs Bažnyčios tėvas Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus), rašydamas savo garsųjį veikalą „Apie erezijas“ (De Haeresibus). Šventojo Sabo vienuolyne netoli Jeruzalės … [Skaityti toliau…]
Flagelantų procesijos dažnai priminė teatrą: šimtai ar net tūkstančiai baltai apsirengusių vyrų (kartais – ir moterų), vilkinčių paprastus marškinius su raudonu kryžiumi ant peties, rikiuodavosi miestų gatvėse. Jie žygiuodavo basomis, giedodavo psalmes, garsiai verkdavo, o svarbiausia – mušdavo save odiniais rimbais, dažnai su įaustais metaliniais smaigais. Kraujo lašai buvo šių ritualų kasdienybė – netgi tikėta, … [Skaityti toliau…]
Kai skaitome Jono Damaskiečio VIII a. veikalą „Apie erezijas“ (lot. De Haeresibus), susiduriame su asmenybe, vardu Mamedas (gr. Μάμεδ). Šiuolaikiniam skaitytojui šis vardas gali pasirodyti nepažįstamas, tačiau tai nėra „kitas“ asmuo – tai tas pats Islamo pranašas Muhammadas, tik pamatytas per graikišką fonetinį ir teologinį filtrą. Kodėl būtent „Mamedas“? Jonas Damaskietis, rašydamas graikiškai, susidūrė su … [Skaityti toliau…]
Presbiterijonizmas yra protestantiška krikščionybės tradicija, susiformavusi XVI amžiaus reformacijos laikotarpiu ir išsiskirianti ypatingu dėmesiu Bažnyčios valdymo tvarkai, paremta vyresniųjų (presbiterių) tarybomis. Pats žodis „presbiterijonizmas“ kyla iš graikiško termino „presbyteros“, reiškiančio „vyresnysis“. Ši tradicija labiausiai įsitvirtino Škotijoje, vadovaujant reformatų teologui Džonui Noksui (John Knox), kuris, paveiktas Jono Kalvino (Jean Calvin) mokymo, sukūrė savitą teologinę ir institucinę … [Skaityti toliau…]