Psichinė savigyna (angl. Psychic Self-Defense) nėra tik teorinis traktatas; tai 1930 m. išleistas Dion Fortune (tikrasis vardas – Violet Mary Firth) praktinis vadovas, paremtas jos pačios patirtimis okultinėje aplinkoje. Fortune, būdama žinoma okultistė ir psichologijos idėjų interpretatorė, šį kūrinį parašė po intensyvių vidinių konfliktų ordino Stella Matutina veikloje – vienoje iš Auksinės Aušros tradicijos atšakų. Šios patirtys, kurias ji apibūdino kaip psichinį spaudimą ir energetinį išsekimą, tapo knygos pagrindu.
Knyga laikoma vienu svarbiausių XX a. Vakarų ezoterikos tekstų, nes joje pirmą kartą sistemingai sujungti psichologiniai aiškinimai ir praktinės apsaugos nuo dvasinių įtakų metodikos. Fortune mokymas remiasi Ezoterinės krikščionybės, kabalos ir teosofinės kosmologijos sinteze. Šioje tradicijoje visata suvokiama kaip hierarchiškai sutvarkyta dvasinė tikrovė, o Dievas – kaip aukščiausias principas, iš kurio kyla visi būties lygmenys.
Nors Fortune pateikiami metodai yra techninio pobūdžio (ritualai, vizualizacijos, apsaugos schemos), jie neatsiejami nuo tikėjimo dvasiniu pasauliu. Autorė teigia, kad už fizinės tikrovės ribų egzistuoja realios dvasinės būtybės – tiek aukštesnės, tiek žemesnės – ir kad žmogaus sąmonė gali su jomis sąveikauti. Šiame kontekste psichinė savigyna suprantama kaip dvasinio atsparumo ugdymas, grindžiamas tikėjimu Dievu, dvasine hierarchija ir moraline tvarka.
Kaip atpažįstamas psichinis puolimas?
Psichinis puolimas (angl. Psychic Attack), pasak Dion Fortune, dažniausiai prasideda ne nuo dramatiškų vizijų, o nuo subtilių, bet nuoseklių fizinių ir emocinių pokyčių. Fortune aprašo situacijas, kai žmogus po kontakto su tam tikru asmeniu ar aplinka pajunta staigų jėgų nuosmukį, nerimą ar nepaaiškinamą slogią atmosferą. Ji taip pat mini pasikartojančius košmarus ar nerimo bangas, kurios kyla be aiškios psichologinės priežasties.
Fortune teigia, kad kai kuriais atvejais puolimą gali lydėti aplinkos pokyčiai – gyvūnų nerimas, neįprasti garsai ar sunkiai paaiškinamas „svorio“ pojūtis kambaryje. Ji nurodo, kad tokie reiškiniai okultinėje tradicijoje laikomi ženklu, jog žmogaus energetinis laukas (aura) patiria išorinį spaudimą. Tačiau Fortune pabrėžia, kad visada būtina atmesti fizines ir psichologines priežastis, nes dauguma simptomų gali turėti natūralų paaiškinimą.
Teorinis pagrindas: Minties formos
Fortune mokymas remiasi prielaida, kad mintys turi energetinę prigimtį. Ji vadina jas „minties formomis“ (angl. Thought-forms) – psichinės energijos struktūromis, kurios gali paveikti kitą žmogų, ypač jei kyla iš stiprių emocijų, tokių kaip pavydas, pyktis ar baimė.
Svarbiausias principas – rezonanso dėsnis. Fortune teigia, kad psichinė įtaka gali paveikti žmogų tik tada, jei jo viduje yra atitinkamas emocinis ar moralinis silpnumas. Kitaip tariant, puolimas „prilimpa“ tik prie to, kas jau egzistuoja žmogaus viduje. Todėl psichinė savigyna pirmiausia yra vidinės tvarkos, emocinio stabilumo ir moralinės disciplinos ugdymas.
Gynybos metodai: Veiksmai, atkuriantys saugumą
Fortune pateikia praktines priemones, kurios, jos manymu, padeda atkurti psichinę pusiausvyrą. Jos nėra ritualinė magija siaurąja prasme – veikiau psichologinės ir dvasinės higienos metodai.
Apsauginė vizualizacija. Fortune rekomenduoja įsivaizduoti aplink save šviesos lauką, kuris simboliškai atskiria žmogaus vidinę erdvę nuo išorinių įtakų. Tai, jos teigimu, stiprina psichologinį centrą.
Vanduo ir druska. Druska Fortune tradicijoje laikoma valančiu elementu. Ji mini, kad druskos vonios ar apsiplovimas gali padėti „nuplauti“ įtampą ir atkurti energetinę pusiausvyrą.
Saulės rezginio apsauga. Fortune teigia, kad emocinis jautrumas dažnai susijęs su saulės rezginiu. Ji rekomenduoja sąmoningai sutelkti dėmesį į šią sritį, ją „sutvirtinti“ vizualizacija arba laikysena, kuri suteikia saugumo pojūtį.
Psichinių sutrikimų ir okultinių reiškinių atskyrimas
Fortune labai aiškiai pabrėžia, kad psichinės ligos ir okultiniai reiškiniai neturi būti painiojami. Ji nebuvo medikė, tačiau bendradarbiavo su psichiatrais ir nuolat ragino pirmiausia įvertinti medicinines priežastis. Jos pozicija buvo tokia: jei žmogus patiria haliucinacijas ar balsus, pirmiausia būtina medicininė diagnostika.
Fortune siūlo kelis skirtumus, kurie, jos manymu, gali padėti atskirti psichologinį sutrikimą nuo okultinio reiškinio, tačiau ji pati pabrėžia, kad šie kriterijai nėra absoliutūs:
- Poveikis aplinkai. Psichologiniai simptomai paprastai veikia tik patį žmogų, o okultiniai reiškiniai, Fortune teigimu, kartais paveikia ir aplinkinius (pvz., gyvūnų nerimas).
- Fiziniai pėdsakai. Fortune mini, kad kai kuriais atvejais gali atsirasti fizinių reiškinių, tačiau ji taip pat pripažįsta, kad tai labai reti atvejai.
- Reakcija į dvasines praktikas. Fortune teigia, kad tikras psichinis spaudimas gali sumažėti po dvasinės ar psichologinės apsaugos praktikų, tačiau tai nėra diagnostinis kriterijus.
Ontologinis poveikis: Vidinis atsparumas
Fortune mokyme psichinė savigyna yra ne tik apsauga nuo išorės, bet ir vidinės struktūros stiprinimas.
Baimės sumažėjimas. Fortune teigia, kad baimė yra pagrindinis veiksnys, kuris leidžia psichinei įtakai įsitvirtinti. Supratimas ir savitvarda mažina jos galią.
Energetinio lauko stiprinimas. Reguliarios vizualizacijos ir emocinė disciplina, jos manymu, sutvirtina žmogaus „aurą“, padarydamos ją atsparesnę išoriniam spaudimui.
Sąmoningumas. Fortune pabrėžia, kad žmogus turi tapti aktyviu savo vidinės erdvės šeimininku, o ne pasyviu aplinkos įtakų gavėju.
Fortune aiškiai teigia, kad psichinė savigyna neveiks, jei žmogus pats elgiasi neetiškai, manipuliuoja kitais ar užsiima destruktyviomis praktikomis. Tokiu atveju, jos manymu, žmogaus aura tampa „pažeidžiama“, ir apsauga gali būti atkurta tik per moralinį apsivalymą, sąžiningą savianalizę ir elgesio keitimą.
Psichinė savigyna (Psychic Self-Defense)
Dion Fortune, 1930
TURINYS
PRATARMĖ
I DALIS
PSICHINIO PUOLIMO RŪŠYS
I. PSICHINIO PUOLIMO POŽYMIAI
II. PSICHINIO PUOLIMO PRIGIMTIES ANALIZĖ
III. MODERNAUS RAGANAVIMO ATVEJIS
IV. ETERINIO KŪNO PROJEKCIJA
V. VAMPYRIZMAS
VI. VAIDENIMASIS
VII. NEŽMOGIŠKŲ KONTAKTŲ PATOLOGIJA
VIII. PAVOJAI, BŪDINGI CEREMONINEI MAGIJAI
II DALIS
DIFERENCINĖ DIAGNOZĖ
IX. SKIRTUMAS TARP OBJEKTYVAUS PSICHINIO PUOLIMO IR SUBJEKTYVAUS PSICHINIO SUTRIKIMO
X. NEOKULTINIAI JUODOSIOS LOŽĖS PAVOJAI
XI. PSICHINIS ELEMENTAS PROTINIUOSE SUTRIKIMUOSE
III DALIS
PSICHINIO PUOLIMO DIAGNOZAVIMAS
XII. METODAI, NAUDOJAMI VYKDANT PSICHINĮ PUOLIMĄ
XIII. PSICHINIO PUOLIMO MOTYVAI. I
XIV. PSICHINIO PUOLIMO MOTYVAI. II
IV DALIS
GYNYBOS NUO PSICHINIO PUOLIMO METODAI
XV. FIZINIS PSICHINIO PUOLIMO IR GYNYBOS ASPEKTAS
XVI. PUOLIMO POBŪDŽIO DIAGNOZAVIMAS
XVII. GYNYBOS METODAI. I
XVIII. GYNYBOS METODAI. II
XIX. GYNYBOS METODAI. III
XX. GYNYBOS METODAI. IV
IŠVADOS
PRATARMĖ
Suvokdama nagrinėjamų klausimų rimtumą, imuosi užduoties parašyti knygą apie psichinį puolimą ir geriausius gynybos nuo jo metodus. Šis sumanymas kupinas spąstų. Vargu ar įmanoma pateikti praktinės informacijos apie psichinės gynybos metodus, kartu nepateikiant praktinės informacijos apie psichinio puolimo metodus. Ne be priežasties įšventintieji savo slaptąjį mokslą visada saugojo už uždarų durų. Mano užduotis – atskleisti pakankamai, kad informacija būtų naudinga, bet ne tiek, kad taptų pavojinga. Tačiau, kadangi jau tiek daug paviešinta apie ezoterinius mokymus ir kadangi okultizmo studentų ratas kasdien sparčiai plečiasi, gali būti, jog atėjo laikas kalbėti atvirai. Šios užduoties aš neieškojau, bet kadangi ji pateko į mano rankas, darysiu viską, kad ją atlikčiau garbingai, pateikdama žinias, kurias įgijau per daugelį metų, klaidžiodama keistais proto klystkeliais, kuriais mistikas dalijasi su bepročiu. Šios žinios nebuvo įgytos be kainos, ir, įtariu, jų atskleidimas taip pat nebus visiškai nemokamas.
Stengiausi kiek įmanoma vengti antrinės medžiagos. Visi pažįstame asmenį, kurio draugas savo akimis matė vaiduoklį. Iš to mažai naudos. Mums reikia galimybės apklausti liudininką. Dėl šios priežasties savo tezių iliustracijoms nenaudojau didžiulės literatūros šia tema, o pasirinkau remtis atvejais, su kuriais susidūriau pati ir kuriuos galėjau ištirti.
Manau, galiu pagrįstai teigti, kad šiai užduočiai turiu praktinių, o ne tik teorinių kvalifikacijų. Mano dėmesį į psichologiją, o vėliau į okultizmą, kaip tikrąjį raktą į psichologiją, nukreipė asmeninė psichinio puolimo patirtis, kuri ilgam laikui sužlugdė mano sveikatą. Iš savo patirties žinau ypatingą tokio išgyvenimo siaubą, jo klastingumą, galią ir pražūtingą poveikį protui bei kūnui.
Nelengva prikalbinti žmones viešai liudyti apie psichinius puolimus. Pirma, todėl, kad jie žino, jog tikimybė, kad jais patikės, yra labai maža, ir kad greičiausiai jie užsitarnaus ne ką kitą, o psichiškai nestabilaus asmens reputaciją. Antra, todėl, kad bet koks kišimasis į asmenybės pamatus yra toks ypatingas ir unikalus siaubas, jog protas traukiasi nuo jo apmąstymo ir žmogus negali apie tai kalbėti.
Laikausi nuomonės, kad psichiniai puolimai yra daug dažnesni, nei paprastai manoma, net ir tarp pačių okultistų. Be abejo, visuomenė visiškai neįsivaizduoja, kokius dalykus daro žmonės, turintys žinių apie žmogaus proto galias ir pasiryžę jas išnaudoti. Esu įsitikinusi, kad šis veiksnys vaidino didelį vaidmenį raganų kulte ir buvo tikroji visuotinio siaubo bei neapykantos raganoms priežastis. Šios galios visada buvo žinomos okultizmo tyrinėtojams, tačiau šiais laikais jas žino ir naudoja žmonės, kurie labai nustebtų sužinoję, kas yra jų kolegos praktikai. Ponia Eddy, Krikščionių mokslo (Christian Science) įkūrėja, empiriškai aptiko šiuos metodus, niekada neįgydama jokių racionalių žinių apie jų modus operandi (veikimo principą). Ji stengėsi jų mokyti taip, kad jie būtų naudojami tik gėriui, o jų galia blogiui būtų nuslėpta; tačiau tai, kad ji pati puikiai suvokė jų galimybes piktnaudžiavimo atveju, liudija jos baimė dėl to, ką ji vadino „Piktavališku gyvūnų magnetizmu“, kuri persekiojo ją visą gyvenimą.
Krikščionių mokslo metodus, be griežtos disciplinos ir kruopščios organizacijos, išvystė ir išnaudojo daugybė „Naujosios minties“ judėjimo mokyklų ir sektų. Daugelyje atšakų religinis aspektas buvo pamirštas, ir jos tapo tiesiog protinės manipuliacijos metodu grynai asmeniniams tikslams, nors nebūtinai sąmoningai piktiems. Jų atstovai reklamavosi, kad mokys pardavimų meno, kaip tapti populiariam ir dominuojančiam visuomenėje, kaip pritraukti priešingą lytį, kaip pritraukti pinigus ir sėkmę. Nuostabus šių reklamuojamų kursų kiekis rodo jų populiarumą; neseniai viename populiariame Amerikos žurnale suskaičiavau šešiasdešimt tris skirtingus kursus įvairiomis proto galių formomis. Jie nebūtų tokie populiarūs, jei neduotų jokių rezultatų. Panagrinėkime kelis iš šių skelbimų ir pažiūrėkime, ką jie rodo, skaitydami tarp eilučių ir darydami savo išvadas.
„Perduokite savo mintis kitiems. Atsiųskite užklausą nemokamam lankstinukui ‘Telepatija arba Mentalinis radijas’.“
„Vargina bėdos – sveikata, meilė, pinigai? Leiskite man padėti. Jokių nesėkmių, jei laikysitės instrukcijų. Griežtai asmeniška ir profesionalu. Rūpestingas kaip šeimos gydytojas. Penki doleriai privalo būti pridėti prie užklausos. Pinigai grąžinami, jei liksite nepatenkinti.“
„Ko jūs trokštate? Kad ir kas tai būtų, mes galime padėti jums tai gauti. Tiesiog suteikite mums šansą parašydami dėl ‘Išsklaidytų debesų’. Visiškai nemokamai. Liksite sužavėti.“
„HIPNOZĖ. Ar norėtumėte turėti tą keistą paslaptingą galią, kuri žavi ir traukia vyrus bei moteris, veikia jų mintis, kontroliuoja jų troškimus ir paverčia jus aukščiausiu bet kurios situacijos valdovu? Gyvenimas pilnas viliojančių galimybių tiems, kurie įvaldo hipnotinio poveikio paslaptis, tiems, kurie išvysto savo magnetines galias. Galite išmokti namuose, gydyti ligas ir blogus įpročius be vaistų, laimėti kitų draugystę ir meilę, padidinti savo pajamas, patenkinti savo ambicijas, išvyti nerimą ir bėdas iš savo proto, pagerinti atmintį, įveikti šeimyninius sunkumus, surengti patį įspūdingiausią kada nors matytą pasirodymą ir išvystyti nuostabiai magnetinę valios jėgą, kuri leis jums įveikti visas kliūtis į sėkmę.“
„Jūs galite užhipnotizuoti žmones akimirksniu – greitai kaip žaibas – užmigdyti save ar bet kurį kitą bet kuriuo paros metu, arba panaikinti skausmą ir kančią. Mūsų nemokama knyga atskleidžia šio nuostabaus mokslo paslaptis. Ji tiksliai paaiškina, kaip galite panaudoti šią galią, kad pagerintumėte savo gyvenimo sąlygas. Ją entuziastingai rekomenduoja dvasininkai, teisininkai, gydytojai, verslininkai ir aukštuomenės moterys. Ji naudinga visiems. Ji nieko nekainuoja. Mes ją dovanojame, reklamuodami savo instituciją.“
Tai keli pavyzdžiai, atrinkti iš šešiasdešimt trijų panašių skelbimų, suskaičiuotų viename to populiaraus savaitinio žurnalo numeryje. Jie pateikiami in extenso, niekaip neredaguoti, tik praleidžiant adresus.
Dabar pagalvokime, ką tokie skelbimai reiškia žvelgiant iš perspektyvos tų asmenų, kuriems jie nėra skirti – asmenų, kuriuos skaitytojas tikriausiai nori užvaldyti. Kokia bus jų padėtis, jei jis pažeis dešimtąjį įsakymą ir geis savo artimo žmonos, jaučio, asilo ar bet kokių kitų vertybių? Tarkime, uolus šių metodų studentas nori ko nors, ko neturėtų turėti? Tarkime, jis veikia anapus įstatymo ribų? Arba puoselėja nuoskaudą ir trokšta keršto? Arba tiesiog myli galią dėl pačios galios? Koks likimas laukia „patrankų mėsos“, kuri suteikia minčių galios studentui medžiagą eksperimentams? Koks jausmas būti valdomam šiais metodais ir kokių rezultatų galiausiai gali pasiekti kompetentingas eksperimentuotojas?
Leiskite man pateikti savo pačios patirtį, kad ir kokia skausminga ji būtų, nes kažkas turi būti pirmas, kuris išeis į priekį ir atskleis šiuos piktnaudžiavimus, klestinčius tik dėl to, kad visuotinai nesuvokiama jų reikšmė.
Būdama dvidešimties metų mergina, įsidarbinau pas moterį, kuri, kaip dabar žinau, turėjo nemažai okultizmo žinių, įgytų ilgai gyvenant Indijoje. Apie tai ji kartais užsimindavo, bet tuo metu aš nieko nesupratau, tačiau vėlesnių žinių šviesoje viską perpratau. Ji buvo įpratusi valdyti savo personalą pasitelkdama proto galią, ir tarp jai dirbusių žmonių nuolat pasitaikydavo keisčiausių nervinių išsekimų.
Aš dar nebuvau ilgai pas ją dirbusi, kai ji panorėjo, kad liudyčiau teisme. Ji buvo ūmaus būdo moteris, atleido darbuotoją be įspėjimo ir be algos, o jis padavė ją į teismą dėl priklausančių pinigų. Ji norėjo, kad paliudyčiau, jog jo elgesys buvo toks, kad ji turėjo teisę jį taip atleisti. Jos metodas rinkti mano parodymus buvo toks: ji įdėmiai žiūrėjo man į akis ir sakė: „Atsitiko tokie ir tokie dalykai.“ Laimei visiems, aš vedžiau dienoraštį ir turėjau kasdienius viso įvykio įrašus. Jei ne tai, nebūčiau žinojusi, kas yra tiesa. Pokalbio pabaigoje buvau apsvaigusi ir išsekusi, atsiguliau į lovą su drabužiais ir išmieguojau visiško išsekimo miegu iki kito ryto. Manau, miegojau apie penkiolika valandų.
Netrukus po to jai vėl prireikė mano parodymų. Ji norėjo atsikratyti mano tiesioginio viršininko ir ieškojo pakankamo pagrindo tai padaryti. Ji pakartojo savo ankstesnius manevrus, bet šį kartą aš neturėjau dienoraščio įrašų, kuriais galėčiau remtis, ir savo didžiai nuostabai pastebėjau, kad pritariu jai dėl daugybės visiškai nepagrįstų kaltinimų žmogui, kurį laikiau visiškai sąžiningu. Toks pat išsekimas ir toks pat negyvas miegas užklupo mane iškart po šio pokalbio, kaip ir po ankstesniojo, tačiau pasireiškė dar vienas papildomas simptomas. Kai po pokalbio ėjau iš kambario, pajutau keistą jausmą, lyg mano pėdos būtų ne ten, kur tikėjausi jas esant. Kiekvienas, ėjęs per kilimą, kuris išsipūtęs nuo skersvėjo po grindimis, supras, ką turiu omenyje. Okultistai atpažins tai kaip susijusį su eterinio antrininko išstūmimu.
Kitas incidentas šiame keistame namų ūkyje lietė ne mane, o kitą merginą – našlaitę, turinčią nemažai turto. Mano darbdavė nuolat laikė šią merginą šalia savęs ir galiausiai įkalbėjo ją investuoti visą savo kapitalą į jos schemas. Tačiau globėjai atvyko įniršę, privertė mano darbdavę viską grąžinti ir tą pačią akimirką išsivežė merginą, palikdami visus jos daiktus, kuriuos vėliau reikėjo supakuoti ir išsiųsti.
Kitas incidentas sekė iškart po šio. Įstaigoje buvo pagyvenusi moteris, kuri buvo šiek tiek protiškai atsilikusi. Miela senutė, bet vaikiška ir ekscentriška. Mano darbdavė dabar nukreipė dėmesį į ją, ir mes stebėjome tą patį dominavimo procesą. Šiuo atveju nebuvo globėjų, kurie galėtų įsikišti, ir vargšė senutė buvo įtikinėjama perimti savo reikalus iš brolio, kuris iki tol juos tvarkė, ir patikėti juos mano darbdavės „švelniai“ globai. Mano įtarimai jau buvo visiškai sužadinti. Negalėjau pakęsti matydama, kaip senoji „Tetulė“ yra mulkinama, todėl įsikišau į žaidimą, atvėriau „Tetulei“ akis, sugrūdau jos daiktus į dėžę ir išsiunčiau ją pas gimines, kol mano darbdavė buvo trumpam išvykusi.
Tikėjausi, kad mano dalyvavimas šiame reikale neišaiškės, bet greitai nusivyliau. Mano darbdavės sekretorė atėjo į mano kambarį vieną vakarą po „šviesų gesinimo“ ir įspėjo mane, kad Vadovė (taip vadinome savo darbdavę) sužinojo, kas suorganizavo „Tetulės“ pabėgimą, ir man geriau saugotis nemalonumų. Žinodama, kad ji yra itin kerštingo būdo, supratau, kad geriausias prieglobstis buvo pabėgimas, tačiau pabėgti nebuvo taip paprasta. Įstaiga, kurioje dirbau, buvo švietimo įstaiga, ir prieš išeinant reikėjo įspėti prieš vieną semestrą. Aš nenorėjau dirbti to semestro nevaldomai kontroliuojama piktos moters. Tad laukiau progos, kuri pateisintų mano išėjimą. Turint omenyje mano darbdavės nevaldomą būdą, ilgai laukti nereikėjo. Kitą vakarą vėlai vakare kroviausi daiktus ruošdamasi planuojamam pabėgimui, kai į mano kambarį atėjo kita darbuotoja, mergina, kuri retai kalbėjo, neturėjo draugų ir dirbo lyg automatas. Niekada neturėjau su ja jokių reikalų ir buvau daugiau nei nustebinta jos vizitu.
Tačiau viskas greitai paaiškėjo.
– Tu išvyksti? – paklausė ji.
Pripažinau, kad taip.
– Tuomet išvyk nepamačiusi Vadovės. Tau nepavyks ištrūkti, jei to nepadarysi. Aš bandžiau kelis kartus ir negaliu ištrūkti.
Tačiau buvau jauna ir pasitikinti savo neišbandytomis jėgomis, neturėdama priemonių įvertinti prieš mane nukreiptų jėgų, todėl kitą rytą, apsirengusi kelionei ir su lagaminu rankoje, nusileidau žemyn ir stojau akis į akį su savo grėsminga darbdave josirirve, pasiryžusi pasakyti jai, ką galvoju apie ją ir jos metodus, visiškai neįtardama, kad vyksta kažkas daugiau nei paprasta apgavystė ir patyčios.
Tačiau man neleido pradėti kruopščiai paruoštos kalbos. Vos tik ji sužinojo, kad aš išvykstu, ji pasakė:
– Gerai, jei nori eiti, eik. Bet prieš išeidama privalai pripažinti, kad esi nekompetentinga ir nepasitiki savimi.
Į tai aš, vis dar nusiteikusi kovingai, atsakiau, kad jei būčiau nekompetentinga, kodėl ji pati manęs neatleido, ir šiaip ar taip, aš esu jos pačios mokyklos produktas. Ši pastaba, žinoma, situacijos nepagerino.
Tada prasidėjo pati keisčiausia litanija. Ji grįžo prie savo seno triuko – įdėmiai žiūrėti į mane – ir pasakė:
– Tu esi nekompetentinga ir tai žinai. Tu nepasitiki savimi ir privalai tai pripažinti.
Aš atsakiau: „Tai netiesa. Aš išmanau savo darbą, ir jūs žinote, kad aš jį išmanau.“
Be abejo, buvo galima daug ką pasakyti apie mano kompetenciją pirmame darbe būnant dvidešimties metų, su didele atsakomybe ant pečių ir tik ką pradėjus dirbti nesutvarkytame skyriuje; tačiau nieko blogo nebuvo galima pasakyti apie mano pasitikėjimą savimi, nebent tai, kad turėjau jo per daug. Buvau pasiruošusi pulti ten, kur arkangelai būtų susilaikę.
Mano darbdavė nesiginčijo ir manęs neplūdo. Ji tiesiog kartojo šiuos du teiginius kaip litanijos atliepus. Įėjau į jos kambarį dešimtą valandą, o išėjau antrą. Ji turėjo pakartoti šias dvi frazes kelis šimtus kartų. Įėjau stipri ir sveika mergina. Išėjau iš jo kaip psichinis ir fizinis griuvėsiai ir sirgau trejus metus.
Kažkoks instinktas mane įspėjo, kad jei pripažinsiu esanti nekompetentinga ir neturinti pasitikėjimo savimi, mano nervai bus palaužti ir aš niekada vėliau niekam netiksiu; supratau, kad šis ypatingas manevras iš mano darbdavės pusės buvo keršto aktas. Kodėl nepasinaudojau akivaizdžia išeitimi – pabėgimu, aš nežinau, bet kai supranti, kad tokiomis akimirkomis vyksta kažkas nenormalaus, esi daugiau ar mažiau užkerėtas, ir kaip paukštis priešais gyvatę negali panaudoti sparnų, taip ir tu negali pajudėti ar nusisukti.
Pamažu viskas pradėjo atrodyti netikra. Žinojau tik tiek, kad bet kokia kaina privalau išlaikyti savo sielos vientisumą. Jei sutiksiu su jos įtaigomis, man galas. Mes tęsėme savo litaniją. Tačiau aš artėjau prie savo jėgų pabaigos. Pajutau keistą jausmą, lyg mano regėjimo laukas siaurėtų. Manau, tai būdingas isterijos reiškinys. Akies kampučiais mačiau dvi tamsos sienas, slenkančias iš abiejų pusių man už nugaros, lyg stovėčiau nugara į širmos kampą ir ji būtų lėtai užveriama ant manęs. Žinojau, kad kai tos dvi tamsos sienos susitiks, būsiu palaužta.
Tada įvyko keistas dalykas. Aiškiai išgirdau vidinį balsą sakant: „Apsimesk, kad esi nugalėta, kol dar tikrai nesi. Tada ji nutrauks puolimą ir tu galėsi pasprukti.“ Kas buvo tas balsas, aš niekada nesužinojau.
Aš nedelsdama paklausiau patarimo. Gudraudama atsiprašiau darbdavės už viską, ką buvau padariusi ar dar padarysiu. Pažadėjau likti savo pareigose ir elgtis tyliai visas savo gyvenimo dienas. Pamenu, atsiklaupiau prieš ją, o ji patenkinta murkė virš manęs, labai patenkinta ryto darbu, ir turėjo tam pagrindo.
Tada ji mane paleido, aš nuėjau į savo kambarį ir atsiguliau į lovą. Bet negalėjau nurimti, kol neparašiau jai laiško. Kas buvo tame laiške, nežinau. Vos tik jį parašiau ir padėjau ten, kur ji jį rastų, panirau į savotišką stuporą ir gulėjau tokios būsenos, visiškai atjungtu protu, iki kito vakaro. Tai yra, nuo antros valandos dienos iki maždaug aštuntos valandos kitos dienos – trisdešimt valandų. Buvo šalta pavasario diena, ant žemės gulėjo sniegas. Langas prie pat lovos galvūgalio buvo plačiai atvertas, o kambarys nešildomas. Neturėjau jokio užkloto, bet nejaučiau nei šalčio, nei alkio, visi kūno procesai buvo sustoję. Nė karto nesujudėjau. Širdies plakimas ir kvėpavimas buvo labai lėti ir tokie išliko kelias dienas.
Galiausiai mane rado namų tvarkytoja, kuri atgaivino mane paprastu būdu – gerai papurčiusi ir panaudojusi šaltą kempinę. Buvau apsvaigusi, nenorėjau judėti ar net valgyti. Mane paliko gulėti lovoje, darbas rūpinosi pats savimi, tvarkytoja retkarčiais užsukdavo į mane pažiūrėti, bet niekaip nekomentavo mano būklės. Mano darbdavė nesirodė.
Po maždaug trijų dienų mano gera draugė, kuri manė, kad aš išvykau iš namų, sužinojo, kad vis dar esu čia, ir atėjo manęs aplankyti; tai reikalavo tam tikros drąsos, nes mūsų bendra darbdavė buvo grėsminga priešininkė. Ji paklausė, kas nutiko per pokalbį su Vadove, bet aš negalėjau jai pasakyti. Mano protas buvo tuščias, ir visas to pokalbio prisiminimas buvo dingęs, lyg kempine būtų nuvalyta lenta. Žinojau tik tiek, kad iš mano proto gelmių kyla pati baisiausia baimė ir mane apsėda. Ne kokio nors daikto ar asmens baimė. Tiesiog gryna baimė be objekto, bet dėl to ne mažiau baisi. Gulėjau lovoje su visais intensyvios baimės fiziniais simptomais. Išdžiūvusi burna, prakaituojantys delnai, daužymasis širdis ir paviršutiniškas, dažnas kvėpavimas. Mano širdis plakė taip stipriai, kad su kiekvienu dūžiu barškėjo laisva žalvarinė lovos rankenėlė. Laimei man, mano draugė pamatė, kad kažkas negerai, ir iškvietė mano šeimą, kuri mane išsivežė. Jie buvo labai įtarūs. Vadovė jautėsi itin nepatogiai, bet niekas nieko negalėjo įrodyti, tad nieko ir nebuvo pasakyta. Mano protas buvo tuščias. Buvau visiškai įbauginta ir labai išsekusi, ir mano vienintelis troškimas buvo ištrūkti.
Tačiau aš neatsigavau taip, kaip buvo tikėtasi. Simptomų intensyvumas sumažėjo, bet aš ir toliau labai greitai pavargdavau, lyg būčiau išsekusi be jokios gyvybinės energijos. Žinojau, kad kažkur mano proto glūdumoje slypi siaubingos patirties prisiminimas, ir nedrįsau apie jį galvoti, nes jei būčiau tai padariusi, šokas ir įtampa būtų buvę tokie stiprūs, kad mano protas būtų visai pakrikęs. Mano pagrindinė paguoda buvo sena mokyklinė aritmetikos knyga; praleisdavau valandų valandas spręsdama paprastus uždavinius, kad neleisčiau protui susinaikinti beklausiant savęs, kas man buvo padaryta, sėlinant link to prisiminimo ir tada atšokant nuo jo lyg išsigandusiam arkliui. Galiausiai atgavau šiokią tokią ramybę nusprendusi, kad tiesiog pervargau ir patyriau nervinį priepuolį, o visas tas keistas įvykis buvo mano vaizduotės vaisius. Ir vis dėlto išliko jausmas, kad tai buvo tikra, ir šis jausmas neleido man nurimti.
Praėjus maždaug metams po to įvykio, mano sveikatai vis dar esant labai prastai, išvykau į kaimą atsigauti ir ten sutikau draugę, kuri buvo šalia mano palūžimo metu. Pasirodo, tai sukėlė nemažai kalbų, ir aš radau žmogų, kuris nebuvo linkęs nurašyti mano patirties, bet uždavė taiklius klausimus. Dar vienas naujas draugas susidomėjo mano atveju ir nutempė mane pas šeimos gydytoją, kuris tiesmukai pareiškė nuomonę, kad buvau užhipnotizuota. Tai buvo laikai prieš psichoterapiją, ir jo pagalba sergančiam protui apsiribojo patapšnojimu per petį ir toniko bei bromido paskyrimu. Tonikas buvo naudingas, bet bromidas – ne, nes jis sumažino mano atsparumo jėgas, tad greitai jo atsisakiau, pasirinkdama verčiau kęsti diskomfortą nei tapti beginklė. Visą tą laiką buvau apsėsta baimės, kad ši keista jėga, kuri man buvo taip efektyviai pritaikyta, bus panaudota vėl. Bet nors ir bijojau šios paslaptingos galios, kuri, kaip dabar supratau, egzistuoja pasaulyje, negaliu apsakyti, koks palengvėjimas man buvo sužinoti, kad visas tas įvykis nebuvo haliucinacija, o tikras faktas, prieš kurį galima stoti ir su kuriuo galima susidoroti.
Išsilaisvinau iš šios baimės nelaisvės, ryžtingai pažvelgusi visai situacijai į akis ir nusprendusi tiksliai išsiaiškinti, kas man buvo padaryta ir kaip galėčiau apsisaugoti nuo patirties pasikartojimo. Tai buvo itin nemalonus procesas; iš tiesų, reakcija, sukelta atgaunamų prarastų prisiminimų, buvo tik šiek tiek mažiau stipri nei pirminė, bet man galiausiai pavyko išsilaisvinti nuo mane kankinusios baimės būsenos, nors praėjo labai daug laiko, kol mano fizinė sveikata tapo normali. Mano kūnas buvo tarsi visiškai išsikrovusi elektros baterija. Prireikė daug laiko jai vėl įsikrauti, ir kaskart, kai ji būdavo naudojama dar nebaigus įkrovimo, ji vėl greitai išsikraudavo. Ilgą laiką neturėjau jokių energijos atsargų ir po menkiausio krūvio bet kuriuo paros metu krisdavau į negyvą miegą. Okultizmo kalba tariant, eterinis antrininkas buvo pažeistas ir praleido praną. Jis netapo normalus tol, kol nebuvau įšventinta į okultinį ordiną, kuriame vėliau mokiausi. Praėjus valandai po ceremonijos pajutau pokytį, ir tik itin retais atvejais nuo to laiko, po kokio nors psichinio sužeidimo, man laikinai sugrįždavo tie sekinantys išsekimo priepuoliai.
Papasakojau šią istoriją detaliai, nes tai naudinga iliustracija, kaip mažai žinomomis proto galiomis gali piktnaudžiauti nesąžiningas asmuo. Tiesioginė patirtis yra daug vertingesnė už bet kokį kiekį iliustracijų iš istorijos puslapių, kad ir kaip gerai jos būtų patvirtintos dokumentais.
Jei toks įvykis būtų nutikęs Viduramžiais, parapijos kunigas būtų suorganizavęs raganų medžioklę. Savo pačios patirties šviesoje aš visiškai nesistebiu, kad žmonės, įgiję raganavimo reputaciją, būdavo linčiuojami – metodai yra tokie baisūs ir tokie neapčiuopiami. Mes galime manyti, kad raganų teismų įrašai yra juokingi su pasakojimais apie vaškines figūrėles, tirpstančias priešais lėtą ugnį, arba pakrikštytų rupūžių nukryžiavimą, arba eilėraštukų, tokių kaip „Žirge, kepure, joti, joti“ („Horse, hattock, To ride, to ride“), deklamavimą. Bet jei suprantame proto galios naudojimą, greitai suvokiame, kad šie dalykai buvo tiesiog pagalbinės priemonės koncentracijai. Nėra esminio skirtumo tarp adatų badymo į vaškinę priešo figūrėlę ir žvakių deginimo priešais vaškinę Mergelės Marijos statulėlę. Galite manyti, kad abi šios praktikos yra grubus prietaras, bet vargu ar galite manyti, kad viena yra tikra ir galinga, o kitai neigti realumą ir galią. „Mūsų kovos ginklai nėra kūniški“ – tai lygiai taip pat teisingai galima pasakyti apie juodosios magijos praktikus, kaip ir apie Bažnyčią.
Mano pačios atvejis labiau priklauso psichologijos nei okultizmo sričiai, nes taikytas metodas buvo hipnotinės galios panaudojimas netinkamiems tikslams; tačiau pateikiau jį, nes esu įsitikinusi, kad hipnotiniai metodai labai plačiai naudojami juodojoje magijoje ir kad telepatinė įtaiga yra raktas į didelę dalį jos fenomenų. Cituoju savo atvejį, kad ir kaip skaudu man tai daryti, nes uncija patirties verta svaro teorijos. Būtent ši patirtis paskatino mane imtis analitinės psichologijos studijų, o vėliau – ir okultizmo.
Vos tik paliečiau gilesnius praktinės psichologijos aspektus ir stebėjau proto skrodimą atliekant psichoanalizę, supratau, kad prote yra daug daugiau dalykų, nei paaiškina priimtos psichologinės teorijos. Pamačiau, kad stovime mažo šviesos rato, kurį meta tikslios mokslinės žinios, centre, bet aplink mus yra didžiulė tamsos sfera, ir toje tamsoje juda neryškūs pavidalai. Būtent tam, kad suprasčiau paslėptus proto aspektus, aš iš pradžių ėmiausi okultizmo studijų.
Aš gavau sočiai nuotykių Kelyje; pažinojau vyrų ir moterų, kurie neabejotinai galėtų būti priskiriami adeptams; mačiau fenomenų, kokių joks spiritizmo seanso kambarys nėra regėjęs, ir pati juose dalyvavau; dalyvavau psichiniuose karuose ir budėjau okultinėse policijos pajėgose, kurios, vadovaujamos Didžiosios Baltosios Ložės Mokytojų, saugo tautas, kiekviena pagal savo rasę; laikiau okultinę sargybą, kai negalima miegoti, kol saulė yra žemiau horizonto; ir desperatiškai laikiausi, priešpastatydama savo ištvermę prieš puolimą, kol pasikeisdavo mėnulio fazės ir antpuolio jėga išsikvėpdavo.
Ir per visas šias patirtis mokiausi interpretuoti okultizmą psichologijos šviesoje, o psichologiją – okultizmo šviesoje, viena kitą tikrinant ir paaiškinant.
Dėl mano specializuotų žinių žmonės kreipdavosi į mane, kai įtardavo okultinį puolimą, ir jų patirtis sustiprina bei papildo manąją. Be to, šia tema galima rasti nemažai literatūros ten, kur mažiausiai tikėtumeisi – tautosakos ir etnologijos aprašymuose, valstybiniuose raganų teismų įrašuose ir net grožinės literatūros pavidalu. Šie nepriklausomi įrašai, padaryti žmonių, niekaip nesuinteresuotų psichiniais reiškiniais, patvirtina teiginius tų, kurie patyrė okultinius puolimus.
Kita vertus, turime labai kruopščiai atskirti psichinę patirtį nuo subjektyvios haliucinacijos; turime būti tikri, kad asmuo, besiskundžiantis psichiniu užpuolimu, negirdi savo paties disocijuotų kompleksų atgarsio. Diferencinė diagnozė tarp isterijos, beprotybės ir psichinio puolimo yra itin subtili ir sudėtinga operacija, nes dažnai atvejis nėra vienareikšmis, jame dalyvauja daugiau nei vienas elementas; stiprus psichinis puolimas sukelia nervinį suirimą, o nervinis suirimas atveria auką invazijai iš Neregimybės. Tiriant tariamą okultinį puolimą, reikia atsižvelgti į visus šiuos veiksnius, ir mano užduotis šiuose puslapiuose bus ne tik nurodyti okultinės gynybos metodus, bet ir parodyti diferencinės diagnozės metodus.
Esant tiek daug okultinių žinių, labai svarbu, kad žmonės atpažintų okultinį puolimą, kai jį pamato. Šie dalykai yra daug dažnesni, nei paprastai manoma. Neseniai įvykusi tragedija Jonoje (Iona) patvirtina šį teiginį. Joks okultistas neturi iliuzijų, kad ta mirtis buvo dėl natūralių priežasčių. Savo patirtyje esu žinojusi panašių mirčių.
Mano romane „Dr. Tavernerio paslaptys“ (The Secrets of Dr. Taverner) grožinės literatūros forma buvo pateikta daugybė atvejų, iliustruojančių okultinio mokslo hipotezes. Kai kurios iš šių istorijų buvo sukurtos siekiant parodyti nematomų jėgų veikimą; kitos buvo paimtos iš tikrų atvejų; o kai kurios iš jų buvo veikiau užrašytos, nei sukurtos, kad būtų skaitomos plačiosios visuomenės.
Tiek daug tiesioginės patirties, patvirtintos nepriklausomais įrodymais, neturėtų likti nepastebėta, ypač kai sunku rasti racionalių paaiškinimų, nebent remiantis okultinėmis hipotezėmis. Gali būti įmanoma paneigti kiekvieną atskirą šiuose puslapiuose minimą atvejį, teigiant, kad tai haliucinacija, apgavystė, isterija ar paprasčiausias melas, tačiau neįmanoma tokiu būdu paaiškinti jų visumos. Negali būti tiek dūmų be ugnies. Neįmanoma, kad mago prestižas senovėje ir raganos baimė Viduramžiais būtų atsiradę be jokio pagrindo patirtyje. Į išmintingos moters kliedesius būtų kreipiamas ne didesnis dėmesys nei į kaimo kvailio, jei po jų niekada nebūtų sekusios skausmingos pasekmės. Šių persekiojimų motyvas buvo baimė, ir baimė, pagrįsta karčia patirtimi; nes ne valdininkai kurstė raganų deginimą, o ištisos kaimo vietovės pakildavo linčiuoti. Visuotinis siaubas dėl raganų privalo turėti kokią nors priežastį.
Kairiosios rankos tako labirintai yra tiek pat platūs, kiek ir klaidūs; tačiau atskleisdama juos, bent jau dalį jų siaubo, aš vis tiek tvirtinu, kad Dešiniosios rankos takas – įšventinimo ir okultinių žinių kelias – yra būdas pasiekti aukščiausią mistinę patirtį ir priemonė palengvinti žmogiškąją kančią. Ne kiekvienas šių žinių studentas būtinai jomis piktnaudžiauja; yra daugybė, netgi didžioji dauguma, kurie nesavanaudiškai saugo jas žmonijai, naudodami jas gydyti, laiminti ir atpirkti tai, kas prarasta. Galima pagrįstai klausti: jei šiomis žiniomis galima taip pragaištingai piktnaudžiauti, kodėl jų šydas apskritai turėtų būti pakeltas? Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo temperamento. Vieni tvirtins, kad bet kokios žinios negali būti bevertės. Kiti gali sakyti, kad geriau nežadinti miegančių šunų. Tačiau bėda ta, kad miegantys šunys turi nemalonų įprotį pabusti patys. Pasaulyje sklinda tiek daug okultinių žinių, tiek daug dalykų, aprašytų šiuose puslapiuose, vyksta nežinant ir neįtariant mūsų tarpe, kad labai pageidautina, jog geros valios žmonės ištirtų jėgas, kurias piktavaliai iškreipė savo tikslams. Tai yra mistinio gyvenimo patologijos, ir jei jos būtų geriau suprantamos, būtų galima išvengti daugelio tragedijų.
Kita vertus, nėra gerai, kad visi pasinertų į patologijos vadovėlių studijas. Laki vaizduotė ir silpna galva yra pragaištingas derinys. Kadaise buvusio bestselerio „Trise valtimi“ (Three Men in a Boat) skaitytojai galbūt prisimena likimą žmogaus, kuris lietingą sekmadienio popietę praleido skaitydamas medicinos vadovėlį. Pabaigoje jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad serga visomis ten aprašytomis ligomis, išskyrus „tarnaitės kelį“ (bursitą).
Ši knyga nėra skirta vien tam, kad sukeltų šiurpą, ji sumanyta kaip rimtas indėlis į mažai suprantamą nenormaliosios psichologijos aspektą, kai kuriais atvejais iškreiptą nusikalstamiems tikslams. Tai knyga, skirta rimtiems studentams ir tiems, kurie susiduria su joje aprašomomis problemomis bei bando jas suprasti ir rasti išeitį. Mano pagrindinis tikslas kalbant taip atvirai – atverti vyrų ir moterų akis į jėgų, veikiančių po kasdienio gyvenimo paviršiumi, prigimtį. Bet kuriam iš mūsų gali nutikti taip, kad pralaušime ploną normalumo plutą ir atsidursime akis į akį su šiomis jėgomis. Skaitydami šioje knygoje pateiktus atvejus, galime pagrįstai sakyti: jei ne Dievo malonė, ten galėtų būti bet kuris iš mūsų. Jei šiuose puslapiuose galėsiu suteikti žinių, kurios apsaugo, būsiu įvykdžiusi savo tikslą.
I DALIS
PSICHINIO PUOLIMO RŪŠYS
I SKYRIUS
PSICHINIO PUOLIMO POŽYMIAI
JEI pažvelgsime į mus supančią visatą, negalime nesuprasti, kad turi būti koks nors vadovaujantis planas, koordinuojantis jos begalinį sudėtingumą. Jei paimsime į rankas ir kruopščiai išnagrinėsime bet kurį gyvą padarą, kad ir kokį paprastą, lygiai taip pat turime suprasti, kad tvarkinga jo dalių įvairovė yra pastatyta ant lemiamo karkaso. Mokslas veltui ieškojo šio organizuojančio principo; jis niekada jo neras fiziniame lygmenyje, nes jis nėra fizinis. Ne įgimta atomų prigimtis verčia juos išsidėstyti į sudėtingus gyvų audinių raštus. Visatos varomosios jėgos, karkasas, ant kurio ji pastatyta visose savo dalyse, priklauso kitai manifestacijos fazei nei mūsų fizinis lygmuo, turi kitas dimensijas nei tos trys, prie kurių esame pripratę, ir yra suvokiamos kitais sąmonės būdais nei tie, kurie mums įprasti.
Mes gyvename nematomų jėgų, kurių tik poveikį suvokiame, apsuptyje. Mes judame tarp nematomų formų, kurių veiksmų dažnai visai nepastebime, nors jos gali mus smarkiai veikti.
Šioje proto gamtos pusėje, nematomoje mūsų pojūčiams, neapčiuopiamoje mūsų tiksliesiems prietaisams, gali nutikti daugybė dalykų, kurie nelieka be atgarsio fiziniame lygmenyje. Yra būtybių, kurios gyvena šiame nematomame pasaulyje, kaip žuvys gyvena jūroje. Yra vyrų ir moterų su lavintu protu ar ypatingais gebėjimais, kurie gali įžengti į šį nematomą pasaulį, kaip naras nusileidžia į vandenyno dugną. Taip pat būna laikų, kai, kaip nutinka žemei pralūžus jūros pylimams, nematomos jėgos plūsteli į mus ir užtvindo mūsų gyvenimus.
Paprastai taip nenutinka. Mus saugo pats mūsų negebėjimas suvokti šias nematomas jėgas. Tačiau yra keturios sąlygos, kurioms esant šydas gali būti perplėštas ir mes galime susitikti su Neregimybe. Galime atsidurti vietoje, kur šios jėgos yra susikaupusios. Galime sutikti žmones, kurie valdo šias jėgas. Galime patys išeiti pasitikti Neregimybės, vedami savo susidomėjimo ja, ir įbristi per giliai, dar nesuprasdami, kur esame; arba galime tapti aukomis tam tikrų patologinių būklių, kurios perplėšia šydą.
Neregimybės slenkstis yra klastinga pakrantė maudynėms. Ten yra duobių, srovių ir klampių smėlių. Stiprus plaukikas, pažįstantis krantą, gali rizikuoti gana saugiai. Neplaukikas, kuris klauso tik savo impulsų, už savo drąsą gali sumokėti gyvybe. Tačiau neturime daryti klaidos manydami, kad šios nematomos jėgos yra būtinai blogos ir priešiškos žmonijai. Jos savaime nėra labiau priešiškos nei vanduo ar ugnis, bet jos yra galingos. Jei einame prieš jas, rezultatas mums pražūtingas, nes pažeidėme gamtos dėsnį; bet jos nesiekia mūsų pulti, lygiai kaip ir mes nesiekiame pulti jų. Visgi turime pripažinti faktą, kad vyrai ir moterys, turintys žinių apie šiuos dalykus, tiek praeityje, tiek dabartyje naudojo tas žinias nesąžiningai, ir kad mes galime atsidurti jų veiksmų pasekmių sūkuryje. Galima drąsiai teigti, kad Neregimybė yra bloga ir priešiška žmonijai tik tada, kai ji buvo sugadinta ir iškreipta veiklos tų nesąžiningų vyrų ir moterų, kuriuos įšventintieji vadina Kairiosios rankos tako adeptais.
Prieš analizuodami psichinių puolimų prigimtį ir nurodydami jų kilmės šaltinį, turime apsvarstyti išorinius ir matomus jų požymius. Pagrindinė taisyklė – diagnozė turi būti nustatyta prieš gydymą. Yra daugybė skirtingų psichinio puolimo rūšių, ir metodai, kurie padės vienu atveju, bus neveiksmingi kitu.
Dažniausia psichinio puolimo forma yra ta, kuri kyla iš neišmanančio ar piktybiško mūsų artimo proto. Sakome neišmanančio taip pat kaip ir piktybiško, nes ne visi puolimai yra sąmoningai motyvuoti; žala gali būti tokia pat atsitiktinė, kaip ir padaryta slystančio automobilio. Tai visada reikia turėti omenyje, ir neturėtume savaime priskirti piktavališkumo ar nedorumo, kai jaučiame, kad tampame aukomis. Mūsų persekiotojas pats gali būti auka. Mes nekaltintume žmogaus piktavališkumu, jei susikibtume su juo rankomis, o jis užliptų ant elektros laido. Nepaisant to, iš jo rankų gautume stiprų šoką. Taip gali būti ir su daugeliu okultinių puolimų. Asmuo, iš kurio jis sklinda, gali nebūti jo iniciatorius. Todėl niekada neturėtume atsakyti į puolimą puolimu, taip nusileisdami iki savo užpuolikų moralinio lygio, bet pasikliauti humaniškesniais metodais, kurie iš tikrųjų yra lygiai tokie pat veiksmingi ir daug mažiau pavojingi naudoti.
Žmonės taip pat susiduria su Neregimybe per vietų įtaką. Kas nors, kas nėra iš tikrųjų ekstrasensas, bet pakankamai jautrus, kad pasąmoningai suvoktų nematomas jėgas, gali patekti į vietą, kur jos sukoncentruotos didele įtampa. Paprastai, nors mes judame šių jėgų apsuptyje (nes jos palaiko mūsų visatą), mes jų nepastebime. Tačiau ten, kur jos sukoncentruotos, nebent esame labai kietakakčiai, pradedame miglotai suvokti kažką, kas mus veikia ir judina mūsų pasąmoninį „aš“.
Gali būti, kad riba tarp sąmonės ir pasąmonės kai kuriems žmonėms yra tanki, ir jie niekada negali aiškiai suvokti, kas vyksta. Jie tiesiog jaučia priespaudą ir bendrą negalavimą, kuris praeina, kai jie išvyksta į kitą vietą. Dėl to būklė gali niekada nebūti nustatyta ir lemti ilgus metus trunkančią blogą sveikatą bei kančias.
Visgi dažniau, jei yra pakankamai stiprus konkretus psichinis puolimas, kad jis būtų pastebimas, netrukus prasidės būdingi sapnai. Tai gali būti sunkumo jausmas krūtinėje, lyg kas nors klūpėtų ant miegančiojo. Jei yra sunkumo jausmas, tikra, kad puolimas sklinda lokaliai, nes sunkumas atsiranda dėl eterinės medžiagos arba ektoplazmos koncentracijos, ir ji yra pakankamai apčiuopiama, kad nuspaustų svarstyklių lėkštę, jei įmanoma ją sugauti matavimui. Buvo atlikta daug tyrimų su materializuojančiais mediumais apie šios apčiuopiamos subtilios medžiagos prigimtį, ir skaitytojas nukreipiamas į knygas apie eksperimentus, kuriuos Crawfordas atliko su Goligherio rateliu Belfaste, ir kitus eksperimentus Paryžiuje su Eva C., norint gauti daugiau informacijos ir įrodymų šia tema. Galima paminėti, kad Crawfordas galiausiai nusižudė dėl nežinomos priežasties.
Baimės ir priespaudos jausmas yra labai būdingas okultiniam puolimui ir yra vienas iš patikimiausių jį pranašaujančių ženklų. Ypač retai puolimas pasireiškia „iš giedro dangaus“. Mes nesame savo normalioje proto, kūno ir aplinkybių būsenoje, kai staiga atsiduriame nematomame mūšyje. Artėjanti okultinė įtaka meta savo šešėlį ant sąmonės prieš tai, kai ji tampa akivaizdi ne ekstrasensui. Priežastis ta, kad mes suvokiame pasąmoningai anksčiau, nei suprantame sąmoningai, ir slenkančio šešėlio linija rodo pasąmonės cenzoriaus prasiskverbimą iš apačios į viršų.
Puolimui progresuojant, nervinis išsekimas tampa vis labiau pastebimas, ir tam tikromis sąlygomis, kurias aptarsime vėliau, gali atsirasti toks audinių nykimas, kad auka virsta tik bekrauju odos ir kaulų kevalu, gulinčiu lovoje, per silpnu pajudėti. Ir vis dėlto jokios konkrečios ligos nustatyti nepavyksta.
Toks atvejis yra ekstremalus pavyzdys, kai procesas vyksta nekliudomas iki logiškos pabaigos. Tačiau galimos ir kitos baigtys. Atsparumas gali būti geras, tokiu atveju puolimas negali įsitvirtinti fiziniame lygmenyje ir apsiriboja ta riba tarp materijos ir proto, kurią suvokiame ant miego slenksčio. Tai labai baisi patirtis, nes auka bijo miegoti, bet negali išbūti nemiegojusi neribotą laiką. Išvargintas baimės ir miego trūkumo, netrukus ištinka nervinis suirimas.
Nervinis išsekimas ir protinis suirimas yra dažnesni astralinio puolimo rezultatai tarp baltųjų žmonių, nes Europoje, bet kuriuo atveju, užpuolikui retai pavyksta privesti puolimą iki aukos mirties. Visgi yra užfiksuota atvejų, kai auka mirė iš grynos baimės. Kiplingo baisi istorija „Koridoriaus gale“ (The End of the Passage) pateikia tokio įvykio aprašymą.
Tačiau be grynai subjektyvių reiškinių, bus ir objektyvių, jei puolimas turi kokį nors koncentracijos laipsnį. Gerai žinomas reperkusijos (atoveiksmio) reiškinys, kai tai, kas nutinka subtiliajam kūnui, atsispindi tankiajame kūne, todėl po astralinio susirėmimo miego metu ant fizinio kūno randamos mėlynės, kartais aiškaus rašto mėlynės. Esu mačiusi ožio kanopos ir kryžių tūzo ženklus kaip ryškias mėlynes ant odos, kurios keitė spalvą iš mėlynos į geltoną ir išnyko per kelias dienas, kaip įprasta mėlynėms.
Blogi kvapai yra dar viena astralinio puolimo apraiška. Būdingas kvapas yra yrančios mėsos, ir jis atsiranda bei dingsta kaprizingai; tačiau kol jis reiškiasi, dėl to nėra jokių abejonių, ir visi esantys šalia gali jį užuosti, nesvarbu, ar jie ekstrasensai, ar ne. Taip pat esu žinojusi atvejį, kai kilo baisus kanalizacijos tvaikas, kai buvo neteisingai atliekamas ritualas, priklausantis Žemės stichijai.
Kitas įdomus reiškinys yra gleivių iškritimas. Pati to nemačiau, bet turiu tiesioginę informaciją iš patikimo šaltinio apie vieną tokį atvejį. Žymės kartais atrodo taip, lyg būtų žygiavusi šliužų armija tvarkinga rikiuote; kartais tai platus gleivių tepinys, o kartais – ryškūs pėdsakai, dažnai milžiniško dydžio. Tuo atveju, kurį miniu ir apie kurį girdėjau iš liudininko, žymės buvo lyg dramblio pėdsakai – didžiuliai pėdsakai ant vasarnamio, esančio netoli jūros, svetainės grindų.
Keisti pėdsakai, atsirandantys iš niekur ir vedantys į niekur, kartais pastebimi, kai yra sniego. Esu juos mačiusi du kartus ant ūkinio pastato stogo. Jie nusileido ant jo krašto, lyg ėjikas būtų išlipęs iš lėktuvo, ėjo tiesiai skersai ir staiga baigėsi ties pagrindinio pastato siena, į kurią remiasi priestatas. Jie negrįžo. Viena pėdsakų linija atėjo iš niekur ir baigėsi aukštoje sienoje.
Panašus įvykis nutiko labai dideliu mastu Devone prieš maždaug penkiasdešimt metų, ir jo aprašymą galima rasti toje labai įdomioje komandoro Gouldo knygoje „Keistenybės“ (Oddities). Tačiau šiuo atveju pėdsakai buvo ne žmogaus, o, atrodo, asilo kanopos, einančios viena linija tiesiai per sienas ir stogus, ir padengiančios didžiąją dalį poros šimtų mylių per vieną naktį abiejose netilto estuarijos pusėse. Tie, kurie nori patvirtinančių įrodymų, turėtų pasikonsultuoti su komandoro Gouldo knyga, kur incidentas pateiktas detaliai.
Yra įdomus reiškinys, okultistams žinomas kaip astralinis varpas; seras Artūras Konan Doilis panaudoja jį vienoje iš savo Šerloko Holmso istorijų. Šis garsas varijuoja nuo aiškios, varpą primenančios natos iki silpno spragtelėjimo. Dažnai girdėjau jį primenant garsą, sukeliamą peilio ašmenimis sudaužius įskilusį vyno taure. Tai paprastai praneša apie esybės, kuri vos sugeba apsireikšti, atėjimą ir nebūtinai turi būti blogio šauklys. Tai gali būti tiesiog beldimas į fizinio pasaulio duris, siekiant atkreipti gyventojų dėmesį į buvimą to, kuris stovi už jų ir norėtų su jais kalbėti. Tačiau, jei tai vyksta esant kitiems astralinio puolimo simptomams, tai būtų stiprus įrodymas patvirtinantis diagnozę.
Šiame kontekste taip pat kartais pastebimi nepaaiškinami gaisrų protrūkiai. Tai rodo, kad veikia elementariosios jėgos, ne žmogiškos. Taip pat pasitaiko poltergeisto reiškinių, kai daiktai mėtomi, skamba varpai ir vyksta kitos triukšmingos manifestacijos. Žinoma, gali būti reiškinių įvairovė, kai tame pačiame atvejyje pasirodo daugiau nei vienas tipas.
Nereikia nė sakyti, kad galimybė rasti natūralų, materialų paaiškinimą niekada neturi būti ignoruojama, net ir tais atvejais, kai antgamtinis elementas atrodo akivaizdžiausias. Jis visada turėtų būti kruopščiai ieškomas visomis įmanomomis kryptimis, prieš svarstant bet kokią antgamtinę hipotezę kaip vertą dėmesio. Tačiau, kita vertus, neturėtume būti taip susituokę su materialistinėmis teorijomis, kad atsisakytume priimti psichinę teoriją kaip darbinę hipotezę, jei ji rodo bet kokią galimybę būti vaisinga. Galų gale, pudingo skonis paaiškėja jį valgant, ir jei, dirbdami pagal okultinę hipotezę, sugebame išspręsti atvejį, kuris atsilaikė prieš visus kitus tvarkymo metodus, turime gana gerus įrodymus, patvirtinančius mūsų teiginį.
Taip pat turime turėti omenyje, kad sąmoningos apgaulės elementas gali atsirasti pačiose netikėčiausiose vietose. Esu mačiusi narkomaną, kuris sėkmingai ilgą laiką apsimetinėjo okultinio puolimo auka. Vienas neseniai rašęs autorius British Medical Journal pareiškė, kad kaskart, kai susiduria su varpų skambėjimo, beldimo, vandens ir aliejaus lašėjimo iš lubų ir kitų nemalonių įvykių atveju, jis visada ieško isterikuojančios tarnaitės. Okultistams būtų labai patartina daryti tą patį, prieš pradedant nerimauti dėl Velnio. Tačiau, kita vertus, išmintingas žmogus, ar tai būtų okultistas, ar mokslininkas, nereikalaus isterikuojančios tarnaitės versijos, nebent galės ją pagauti už rankos, ką jis tikrai padarys anksčiau ar vėliau, jei ji yra kaltoji šalis.
Suklastoti banknotai niekada neįgytų valiutos, jei nebūtų tokio dalyko kaip tikri banknotai. Niekam niekada nešautų į galvą kurti apgaulingus psichinius reiškinius, jei nebūtų buvę tikrų psichinių reiškinių, kurie veiktų kaip klastotės pavyzdys.
Paaiškinimo priėmimas turėtų remtis įrodymų svoriu jo naudai, o ne antipatija alternatyvoms. Aš raginu, kad nematerialaus paaiškinimo galimybė būtų tiriama tais atvejais, kai materialistinė hipotezė neduoda rezultatų. Ne smegenų ir nervų sistemos ligose, ne endokrininių liaukų sutrikimuose ir ne natūralių instinktų slopinime rasime paaiškinimą visais atvejais, kai kenčia protas.
Žmogus yra daugiau nei protas ir kūnas. Niekada nerasime gyvenimo mįslės rakto, kol nesuprasime, kad žmogus yra dvasinė būtybė, o protas ir kūnas yra jo manifestacijos apdarai.
II SKYRIUS
PSICHINIO PUOLIMO PRIGIMTIES ANALIZĖ
PSICHINIO puolimo esmę galima rasti telepatinės įtaigos principuose ir veikime. Jei sudėsime tai, ką žinome apie telepatiją, ir tai, ką žinome apie įtaigą, suprasime jos modus operandi (veikimo būdą).
Įtaiga yra trijų rūšių: saviįtaiga, sąmoninga įtaiga ir hipnotinė įtaiga. Tačiau skirtumas nėra toks fundamentalus, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio; nes visų įtaigų tikslas pasąmonėje yra tas pats, ir jos neveikia, kol jis nepasiekiamas. Įtaiga skiriasi nuo grasinimų ir apeliacijų į protą tuo, kad pastarieji taikosi į sąmoningą protą. Jei jiems pavyksta, sėkmė priklauso nuo sąmoningos asmenybės pritarimo, ar prievartinio, ar savanoriško. Tačiau įtaiga neapeliuoja į sąmonę, bet siekia uždėti rankas ant veikimo spyruoklių pasąmonėje ir manipuliuoti jomis iš ten.
Galėtume palyginti šiuos du procesus su veiksmu traukiant durų skambučio rankenėlę lauke ir grindų lentos nuėmimu bei pačių skambučio laidų tampymu. Rezultatas abiem atvejais bus tas pats – skambutis suskambės. Grasinimai ir argumentai traukia skambučio rankenėlę su įvairaus laipsnio jėga, nuo atkaklaus moralinio įtikinėjimo skambesio iki skambaus šantažuotojo gaudesio. Įtaiga tampo laidus įvairiuose jų eigos taškuose.
Saviįtaigą duoda paties žmogaus sąmoningas protas jo paties pasąmoningam protui. Dabar galite paklausti: kodėl negaliu duoti įsakymų savo pasąmoningam protui tiesiogiai, be būtinybės griebtis įtaigos atributikos? Atsakymas į šį klausimą labai paprastas. Pasąmoningas protas priklauso daug ankstesnei evoliucijos fazei nei sąmoningas protas; iš tiesų, priklauso fazei, buvusiai prieš kalbos išsivystymą. Todėl kreiptis į jį žodžiais yra tarsi kalbėti su žmogumi kalba, kurios jis nesupranta. Norėdami su juo susikalbėti, turime pasitelkti ženklų kalbą. Taip yra ir su pasąmoningu protu. Nėra prasmės jam sakyti: „Daryk tą“ arba „Nedaryk to“. Turime sukurti mentalinį vaizdą to dalyko, kurį norime atlikti, ir laikyti jį sąmonėje, kol jis pradės smigti į pasąmonę. Pasąmoningas protas supras šį vaizdą ir veiks pagal jį.
Aktorius, norintis išsigydyti scenos baimę, to nepadarys, jei sakys savo pasąmoningam protui: „Nebijok“, nes tai aklam arkliui vis tiek – linktelsi ar mirktelsi. Lygiai taip pat, jei jis susikurs mentalinį scenos baimės vaizdą ir sakys savo subliminaliajam „aš“: „Dabar nedaryk to“, rezultatas bus pražūtingas, nes subliminalusis „aš“ matys vaizdą ir praleis neiginį, nes žodis „ne“ jam nieko nereiškia. Norėdami efektyviai valdyti pasąmoningą protą, sukuriame mentalinį vaizdą to, ką norime padaryti, ir laikome jį prote pakartotinai taikydami, kol pasąmonė pradeda būti paveikta ir imasi užduoties savo noru.
Tai yra galutinis visų įtaigų rezultatas, ir skirtingos įtaigos rūšys skiriasi ne galutiniu rezultatu, o vartais, pro kuriuos jos patenka į pasąmoningą protą. Saviįtaiga kyla mūsų pačių sąmonėje; budrumo įtaiga kyla kito prote ir yra perduodama mūsų protui įprastais sakytinio ar rašytinio žodžio kanalais; hipnotinė įtaiga patenka į pasąmoningą protą tiesiogiai, visai neliesdama sąmonės.
Hipnotinė įtaiga (kas pažodžiui reiškia įtaigą, padarytą miego metu, ir tai tam tikru mastu yra klaidingas pavadinimas) yra trijų rūšių: pirma, tikroji hipnotinė įtaiga, atliekama, kai subjektas padaromas nejautrus magnetiniais mostais arba akių fiksavimu į ryškų objektą; antra, įtaiga, duodama įprasto miego metu, kaip Coué pataria daryti su vaikais (mano nuomone, labai nepageidautinas procesas); ir trečia, telepatinė įtaiga. Visi šie įtaigos būdai patenka į protą apeinant cenzorių; tai yra, jie nepriklauso nuo sąmonės, kurios nei prašoma bendradarbiauti, nei kuri turi galią juos slopinti.
Daugeliu atvejų taip padarytos įtaigos niekada neatpažįstamos kaip atėjusios iš išorės, bet aptinkamos tik po to, kai jos subręsta pasąmonėje ir pradeda veikti. Mes nematome nematomos sėklos, kurią į mūsų protą pasėjo kito protas, bet atėjus laikui įvyksta dygimas ir stiprus daigas iškyla virš sąmonės slenksčio, tarsi tai būtų vietinis augalas. Įgudęs įtaigos meistras visada siekia, kad jo įtaigos harmonizuotųsi su asmenybės polinkiais; nes jei taip nėra, nusistovėję pasąmoniniai kompleksai jas pašalins, kol jos nespės įleisti šaknų. Viskas, ką jis iš tikrųjų gali padaryti, tai sustiprinti ir stimuliuoti idėjas bei impulsus, kurie jau yra ten, nors galbūt paslėpti. Jis negali pasėti visiškai svetimos sėklos. Jis negali įskiepyti rožės ūglio į alyvų krūmą, nes jis tiesiog nuvys ir numirs.
Kad įtaigos minčių sėklos augtų, jos turi rasti palankią dirvą. Būtent čia slypi gynybos stiprybė. Mes negalime užkirsti kelio kitų protams siųsti mums įtaigas, bet galime taip išvalyti savo prigimties dirvą, kad jokios žalingos įtaigos negalėtų rasti palankios vietos sėklai. Paprasta išrauti dilgėlės daigą, bet visai kas kita yra išnaikinti tankų susipynusių šaknų ir dilginančių ūglių sąžalyną, kuriam daugybė metų.
Buvo sakoma, ir ne be pagrindo, kad žmogaus negalima užhipnotizuoti daryti to, kas prieštarauja jo tikrajai prigimčiai. Tačiau kokia yra kiekvieno iš mūsų tikroji prigimtis? Ar mes visi įveikėme savyje beždžionę ir tigrą, ar jie tik uždaryti narve? Įtaiga gali atidaryti visų mūsų slaptų pagundų narvą ir paleisti jas į mus. Niekas, išskyrus šventąjį, nėra natūraliai atsparus. Įmanoma paversti bet ką bet kuo, jei tik įtaiga turi nekliudomą erdvę veikti pakankamai ilgą laiką. Tyriausia moteris gali būti paversta paleistuve, kilniausias vyras – žudiku, esant tam tikroms sąlygoms. Žinios yra būtinos norint apsisaugoti, ir būtent tas žinias aš ketinu pateikti šiuose puslapiuose.
Dabar tiksliai apsvarstykime, kaip veikia psichinis puolimas. Proto sferose nėra nei laiko, nei erdvės, kaip mes juos suprantame. Neketinu filosofiškai ginčyti šio teiginio, bet konstatuoju jį kaip patirties faktą, kurį patvirtins kiekvienas, įpratęs veikti Vidiniuose Lygmenyse. Jei galvojame apie asmenį, mes užmezgame su juo ryšį. Jei aiškiai jį įsivaizduojame, tai tarytum stovėtume su juo akis į akį. Jei įsivaizduojame miglotai, tai tarytum matytume jį tolumoje. Būdami mentalinėje asmens artumoje, galime sukurti minčių atmosferą, susitelkdami į tam tikras idėjas, susijusias su juo. Taip atliekamas dvasinis gydymas. Krikščionių mokslo teiginiai naudojami tam, kad gydytojo protas pasiektų tam tikrą emocinę būseną, ir jo būklė veiksmingai paveiktų paciento, su kuriuo jis užmezgė ryšį (en rapport), protą.
Tačiau šią galią galima naudoti tiek blogiui, tiek gėriui; Krikščionių mokslo įkūrėja buvo pakankamai išmintinga, kad pateiktų savo mokymą taip, jog mokiniai lengvai nepastebėtų antrosios kardo ašmenų pusės. Kol pasaulis apskritai nežinojo apie proto galias, buvo geriau, kad žinantieji nieko nesakytų, nes žinios, jei jos būtų platinamos be atrankos, galėtų padaryti daugiau žalos nei naudos, suteikdamos informaciją tiems, kurie neturėtų jos turėti. Tačiau dabar, kai tiek daug yra bendrai žinoma ir net praktikuojama, susiję su žmogaus proto galiomis, geriausia, kad būtų žinomi ir tikrieji faktai, o visas reikalas būtų iškeltas į dienos šviesą; ir kiek tai mano galioje, esu pasirengusi tai padaryti.
Bet kokia žinutė pasąmoningam protui turi būti išreikšta labai paprastais terminais, nes pasąmoninis mąstymas yra primityvi protavimo forma, išsivysčiusi dar prieš žmonijai sužinant šnekamąją kalbą. Pagrindinis įtaigos tikslas – sukurti mentalinę atmosferą aplink asmens sielą, nesvarbu, ar tas asmuo turi būti puolamas, ar gydomas, kol pačioje sieloje bus iššauktas simpatinis atsakas ar reakcija. (Terminą „siela“ vartoju apimdama tiek mentalinius, tiek emocinius procesus, bet išskirdama dvasinius.) Kai ši reakcija pasiekiama, mūšis jau pusiau laimėtas, nes miesto vartai atidaryti iš vidaus ir įėjimas laisvas. Dabar konkrečių idėjų telepatinė įtaiga gali vykti sparčiai.
Būtent šis momentas yra kritinis bet kuriame okultiniame puolime. Iki šio taško gynėjas turi pranašumą. Jei jis turi pakankamai žinių – žinių, kurias tikiuosi padaryti prieinamas per šią knygą, – jis gali be didelių pastangų išlaikyti tą pranašumą neribotą laiką ir išvarginti savo užpuolikus, net jei negali susigrumti su jais jų pačių okultinių žinių teritorijoje. Nėra nieko šiame ar kitame pasaulyje, ką hipnotizuotojas galėtų padaryti žmogui, kuris išlaiko šaltą protą ir nekreipia dėmesio.
Yra du ir tik du vartai, pro kuriuos užpuolikas gali patekti į Žmogaus sielos miestą (city of Mansoul), ir tai yra Savisaugos instinktas ir Seksualinis instinktas. Hipnotinis kreipimasis turi būti suformuluotas remiantis vienu arba abiem iš jų, jei norima sėkmės. Kaip veikia užpuolikas? Jis turi sukurti atmosferą aplink savo aukos sielą Vidiniuose Lygmenyse. Jis gali tai padaryti tik sukurdamas tą atmosferą savo paties sąmonėje, kol galvoja apie auką. Jei jis nori įvykdyti psichinę žmogžudystę, jis turi pripildyti savo sielą naikinimo įniršio, kol šis išsilies per kraštus. Jei jis nori įvykdyti psichinį išprievartavimą, jis turi pripildyti savo sielą geismo ir žiaurumo. Šaltas žiaurumo įniršis yra būtinas veiksmingoms tokio pobūdžio operacijoms. Kas nutinka, kai jis tai daro? Jis sukelia skambų toną Bedugnėje. Į jį bus atsakyta. Visos būtybės, kurių prigimties pagrindas yra šis tonas, atsilieps. „Tamsusis Urielis, Azraelis ir Amonas ant sparnų…“ – ir prisijungs prie operacijos. Tačiau jie neveikia tiesiogiai aukos; jie veikia per operatorių. Tai panašu į seną žaidimą „Nuts and May“, kuriame tas, kuris siunčiamas „ją atsivesti“, yra laikomas už juosmens rėmėjų grandinės. Tikrasis spaudimas tenka jo paties pilvo raumenims, kaip prisimins kiekvienas, žaidęs šį žaidimą.
O kai magiška operacija baigiasi, kas tada? Ar operatorius bus paliktas džiaugtis savo auka ramybėje? AR TAI TIKĖTINA?
Tai yra mistinis pasakojimo apie Faustą pagrindas. Velnias galėjo būti ne tik paslaugus, bet ir trokštantis padėti daktarui Faustui laimėti Margaritą, tačiau atėjus paskirtam laikui jis atėjo pasiimti jo sielos. Taip pat galime prisiminti, kad jei Margarita nebūtų pasidavusi „Brangenybių arijos“ vilionei, ji nebūtų tapusi auka. Silpnoji gynybos vieta vis dėlto buvo jos pačios prigimtyje.
Mes detaliai išnagrinėjome telepatinės įtaigos modus operandi, nes ji sudaro tikrąjį bet kokio okultinio puolimo pagrindą. Nesvarbu, ar tai būtų bekūnė esybė, kitos evoliucijos tvarkos būtybė, demonas iš Duobės, ar tiesiog panikos apimta savanaudiško draugo siela, besikabinanti į formos gyvenimą nepaisant pasekmių – visais atvejais pradinis ėjimas yra tas pats. Kol aura nepradurta, į sielą patekti negalima, o aura visada praduriama iš vidaus, baimei ar troškimui reaguojant ir nukrypstant link puolančios esybės. Jei galime nuslopinti tą instinktyvią emocinę reakciją, auros kraštas liks nepralaidus ir bus tokia pat patikima gynyba nuo psichinės invazijos, kaip sveika ir nepažeista oda yra gynyba nuo bakterinės infekcijos.
Tačiau kartais atsitinka taip, kad ryšys (rapport) su puolančia esybe buvo užmegztas ankstesnėje inkarnacijoje, todėl ji, vaizdžiai tariant, turi raktą nuo vartelių. Tokia problema yra labai sunki, ir jos sprendimui reikalinga išorinė pagalba. Sunkumą didina faktas, kad auka dažnai nenori leisti nutraukti ryšio, būdama susieta su puolančia esybe (ar ji būtų bekūnė, ar įsikūnijusi) susižavėjimo ar net nuoširdaus prisirišimo saitais.
Atvejas, su kuriuo buvau susipažinusi, meta tiek daug šviesos į įvairius psichinio kišimosi aspektus, kai veikia įsikūnijusios sielos, veikiančios už savo kūnų ribų, kad verta jį pacituoti išsamiai.
1926 metų vasarą laikraščiuose pamačiau trumpą pastraipą, aprašančią tam tikro vyro ir jo žmonos mirtį, kuri įvyko kelių valandų skirtumu. Prieš porą metų į mane kreipėsi žmonos draugė, kuri buvo labai sunerimusi dėl padėties ir įtarė psichinį kišimąsi. Žmona, vadinkime ją ponia C., pradėjo kankintis dėl košmarų, pabusdama intensyvios baimės būsenoje, ausyse skambant grėsmingų žodžių aidams. Maždaug tuo pačiu metu vyrui, ponui C., išsivystė tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip epilepsijos priepuoliai. Tačiau kruopšti specialistų diagnozė nustatė, kad nors jie ir panašūs į epilepsiją (epileptiforminiai), tai nebuvo tikroji epilepsija. Epilepsija kyla arba dėl įgimto polinkio, kurio prigimties medicinos mokslas nevisiškai supranta, arba dėl kokio nors smegenų sužalojimo ar ligos. Įgimtos epilepsijos atveju liga pasireiškia ankstyvame amžiuje; priepuolių dėl ligos atveju yra kitų simptomų, kuriuos galima aptikti fizinės apžiūros metu, pavyzdžiui, oftalmoskopu atskleidžiamų akies pokyčių. Todėl diagnozė gali būti tiksliai nustatyta. Be to, yra vienas patikimas požymis, pagal kurį epilepsijos priepuolį galima užtikrintai atskirti nuo isterinio ar psichinio priepuolio. Tikrosios epilepsijos atveju priepuolio metu nevalingai išteka šlapimas. Tai tikras ženklas, ir kai jo nėra, galime drąsiai teigti, kad priepuolis nėra epilepsinis, kad ir kas tai bebūtų. Tai naudinga informacija tiems, kurie turi reikalų su patologijomis, kankinančiomis psichinį temperamentą, nes jie matys daugybę priepuolių, ir patikimas metodas atskirti tuos, kurie yra organinės kilmės, yra labai naudingas. Tačiau neturime daryti išvados, kad visi tokio nelaikymo atvejai yra epilepsija, nes yra daug kitų priežasčių, tiek organinių, tiek funkcinių.
Pono C. atveju šio pagrindinio simptomo nebuvo. Be to, priepuoliai visada vykdavo miegant, ir atrodė, kad jie labiau priminė sunkius košmarus, artėjančius prie somnambulizmo. Įdomus šio atvejo faktorius buvo tai, kad ponios C. košmarai paprastai pranašaudavo pono C. priepuolius.
Šie įvykiai rodė tam tikrą ciklišką reguliarumą, pasikartodami maždaug kartą per mėnesį. Moters atveju tai natūraliai būtų siejama su dvidešimt aštuonių dienų jos prigimties ciklu, bet vyro atveju toks paaiškinimas netiko, todėl turėjome ieškoti kito dvidešimt aštuonių dienų ciklo, kad paaiškintume jo periodiškumą. Vienintelis kitas tokio ilgio ciklas yra mėnulio fazės.
Taigi susidūrėme su koreliacija tarp epileptiforminių priepuolių, kurie neturėjo organinio pagrindo, antrojo asmens košmarų ir mėnulio fazių. Reikėjo rasti teoriją, kuri apibendrintų šiuos tris dalykus ir paaiškintų jų tarpusavio ryšį.
Sapnas paprastai yra pirmasis būdas, kuriuo psichinės manifestacijos praneša apie save; pasąmoniniai suvokimai atsispindi sąmonėje šia forma.
Daugelis okultistų laikosi nuomonės, kad įgimta epilepsija, skirtingai nuo tos, kurią sukelia smegenų augliai, turi šaknis juodosios magijos ar raganavimo operacijose, kuriose kenčiantysis dalyvavo praeitame gyvenime, ar kaip praktikas, ar kaip auka, o priepuolis yra astralinė kova su bekūne esybe, atsispindinti fiziniame kūne per gerai žinomą reperkusijos fenomeną.
Mėnulis vaidina labai svarbų vaidmenį visose okultinėse operacijose; skirtingos tėkmės yra prieinamos skirtingose jo ciklo fazėse. Persefonė, Diana ir Hekatė – visi Mėnulio aspektai – yra trys labai skirtingi asmenys.
Todėl atrodė tikėtina, kadangi fizinis tyrimas nieko nedavė, psichinis tyrimas gali duoti vaisių. Jis buvo atliktas. Ir su tokiais rezultatais:
Apie ponią C. nebuvo pastebėta nieko. Ji buvo tik tai, ką teisininkai vadina bendrininke po fakto. Tačiau pono C. psichinis pėdsakas buvo greitai užčiuoptas ir atsektas; paaiškėjo, kad savo paskutinėje inkarnacijoje jis buvo susijęs su dviem moterimis, motina ir dukra, kurios praktikavo raganavimą jo naudai. Jaunesnioji iš dviejų moterų trumpą laiką buvo jo meilužė. Motina ir dukra sumokėjo už savo nusikaltimus, bet jų partneris vyras išsigelbėjo.
Diagnozė buvo tokia: visų bėdų priežastis yra jaunesnioji ragana. Būtent jos astraliniai vizitai sukelia pono C. priepuolius ir ponios C. košmarus, ir jie koreliuoja su mėnulio fazėmis, nes tam tikros fazės yra palankios jos atliekamai operacijai, todėl ji jomis naudojasi. Dabar lieka klausimas: ar ši moteris yra įsikūnijusi, ar ne? Tai yra, ar vidurnakčio vizitas atliekamas astraliniu kūnu, projektuojamu iš gyvo žmogaus, ar žemiškosios dvasios, kuriai pavyko išvengti Antrosios Mirties?
Ponia C. tuo metu jau pasitikėjo bendra drauge, kuri rūpinosi jos gerove, ir noriai išklausė prielaidą, kad problemos esmė gali būti kokia nors psichinė įtaka, nes šis paaiškinimas sutapo su jos pačios intuicija, kurios ji nedrįso atskleisti bijodama pajuokos.
Paklausta, ar galėtų atpažinti ką nors iš savo vyro pažįstamų rato, kas galėtų būti jaunesnioji ragana, ji iškart atsakė, kad be vargo gali atpažinti abi moteris, ir papasakojo tokią keistą istoriją.
Senąją raganą ji identifikavo kaip savo vyro motiną, senyvą moterį, kuri gyveno apartamentuose jų name. Šiai nekenksmingai senutei ponia C. visada jautė ypatingą siaubą ir pasišlykštėjimą, nors pripažino, kad tam nebuvo jokio racionalaus pagrindo, ir nuoširdžiai stengėsi atlikti savo pareigą jai. Jos siaubas senajai poniai buvo toks didelis, kad ji niekada nelikdavo namuose po to, kai vyras ryte išvykdavo į biurą, o pati išeidavo į savo klubą, jei neturėdavo kitų susitikimų.
Tarp nuolatinių namų lankytojų buvo artima senosios ponios C. draugė, ypatingo psichinio temperamento moteris, kuri visada vadino senąją ponią mama ir buvo nepaprastai prie jos prisirišusi. Ji taip pat buvo labai prisirišusi prie pono C., bet jos jausmai niekada neperžengė, bent jau išoriškai, padorumo ribų, o ponas C., kuris buvo nuoširdžiai prisirišęs prie savo žmonos, niekada nekreipė į ją nė menkiausio dėmesio, žiūrėdamas į ją kaip į motinos draugę, kurią dėl to reikia toleruoti.
Ponia C. nedvejodama identifikavo panelę X., kaip ją vadinsime, kaip jaunesniąją raganą. Tuomet buvo atliktas tyrimas apie jos istoriją, ir atsiskleidė labai keistas pasakojimas.
Būdama jauna mergina, ji susižadėjo su vyru, kuris, netrukus po sužadėtuvių paskelbimo, susirgo greitąja džiova ir mirė po trumpos ligos nuo smarkaus kraujoplūdžio.
Netrukus po to panelės X. sesuo taip pat susižadėjo, ir dėl keisto likimo jos mylimąjį ištiko toks pat likimas – jis mirė kaip ir kitas vyras, paplūdęs savo krauju.
Bėgo metai, ir panelė X. vėl susižadėjo. Netrukus antrasis mylimasis susirgo, šį kartą ne greitąja džiova, o labiau lėtine negalavimo forma, kurios pagrindinis simptomas buvo kraujoplūdis. Atrodė, kad jis merdėja nuo vieno kraujoplūdžio iki kito, ir tai tęsėsi daugelį metų. Panelė X., turinti nemažai asmeninių lėšų, išsinuomojo namą, įkurdino tetą kaip palydovę ir pasiėmė savo sužadėtinį gyventi ten, kad galėtų jį slaugyti.
Netrukus tetai pasireiškė ligos simptomai; atrodė, kad iš jos išsiurbta visa gyvybinė energija, ir ji ištisas dienas gulėdavo be sąmonės, tačiau jokia konkreti ligos priežastis taip ir nebuvo rasta. Šis keistas namų ūkis gyvavo daugelį metų: panelė X. gyveno savo dideliame name su šiais dviem merdėjančiais padarais, tempiančiais laiką nuo vieno priepuolio iki kito.
Ji buvo nuolatinė C. namų lankytoja tiek pirmosios pono C. žmonos gyvenimo metu, tiek antrosios, mano draugės draugės, metu. Pastebėta, kad po pirmosios pono C. žmonos mirties ji turėjo didelių vilčių, jog jo dėmesys nukryps į ją, bet taip neįvyko; nepaisant to, ji nurijo savo nusivylimą ir sugebėjo išlaikyti savo poziciją kaip artima šeimos draugė, kai naujoji ponia C. atėjo vadovauti namų ūkiui.
Poniai C. buvo pasiūlyti tam tikri apsaugos metodai, kurie jai gerokai padėjo, tačiau nebuvo įmanoma uždrausti panelei X. lankytis namuose dėl jos artumo su senąja ponia. Tačiau atėjus laikui senoji ponia C. iškeliavo pas protėvius, ir tada jaunoji ponia C. treptelėjo koja ir pasakė, kad daugiau nenori turėti nieko bendra su panele X. Ponas C. tam pritarė, nes visada jautė pasišlykštėjimą panele X. ir toleravo ją tik dėl motinos.
Netrukus po to ponia C. pradėjo negaluoti, negalavimas lėtai progresavo, kol galiausiai, nors ir neturėjo jokių konkrečių simptomų, ji buvo priversta kreiptis į gydytoją dėl nuolat didėjančio silpnumo ir bendro negalavimo. Buvo diagnozuotas greitai augantis gimdos vėžys. Buvo atlikta operacija, kuri suteikė laikiną palengvėjimą (daugiau ir nebuvo tikėtasi), ir ji tolydžio silpo.
Pabaigoje ji paniro į sąmonės netekimą, ir tuo pačiu metu ponas C. taip pat neteko sąmonės, matyt, patyręs vieną iš savo priepuolių miego metu, iš kurio taip ir nepabudo. Jie mirė kelių valandų skirtumu.
Pirma pono C. žmona taip pat mirė nuo gimdos vėžio.
Maždaug tuo metu panelės X. teta ir sužadėtinis mirė vienas po kito per trumpą laiką, ir paskutinė žinia apie panelę X. buvo ta, kad ji buvo išvežta į slaugos namus kaime su sunkiu nerviniu suirimu.
Paimti atskirai, bet kuris iš šios keistos, įvykių kupinos istorijos incidentų gali būti paaiškintas, tačiau sudėjus kartu jie sudaro keistą istoriją, ypač prisimenant, kad be jokios išankstinės informacijos psichinis tyrimas „aptiko“ asmenį su nenormaliais gebėjimais, kuris domėjosi ponu C.
Vėžys yra liga, kuriai tam tikros okultinės hipotezės meta nemažai šviesos. Manoma, kad tai eterinio antrininko, o ne fizinio kūno liga, ir kad „Vėžio elementalas“ yra infekcinis faktorius.
Įrodyti ar paneigti ką nors dėl aukščiau pateiktos istorijos neįmanoma, tačiau ši okultinė hipotezė gali daug ką paaiškinti. Jei ši hipotezė nepriimtina, skaitytojai gali rasti įdomią užduotį savo išradingumui kurdami kitą, kuri labiau patenkinamai paaiškintų atvejo aplinkybes.
Panelė X. pasąmoningai išlaikė žinias ir galias, kurios jai priklausė praeitame gyvenime, kai ji buvo įsitraukusi į raganų kultą. Ji taip pat išlaikė aistrą ponui C., aistrą, kuri akivaizdžiai buvo be atsako. Ji naudojo savo astralinio kūno projekcijos galią lankyti poną C. naktį, miego metu. Trūkstant detalių, neįmanoma tiksliai nuspręsti, ar pono C. „priepuolis“ buvo kova, ar apkabinimas. Tai galėjo būti bet kuris iš jų, arba abu – pradinė kova, pasibaigusi apkabinimu. Ponios C. sapnai akivaizdžiai buvo susiję su tuo pačiu astraliniu lankytoju, kuris sukeldavo pono C. priepuolius. Deja, nėra įrašų, kurie parodytų, kokioje mėnulio fazėje šie priepuoliai vyko, bet tikėtina, kad Hekatės fazėje, kuri yra blogojo raganavimo laikotarpis.
Panelės X. sužadėtinio ir tetos būklė bei pirmojo mylimojo mirtis ryškiai rodo vampyrizmą. Sunku patikėti, kad džiova sergantis žmogus išgyventų tiek daug metų ligai nei sustojus, nei darant aiškią pažangą. Sunku pasakyti, koks ryšys, jei toks buvo, galėjo būti tarp panelės X. ir jos sesers mylimojo mirties, bet keista, kad trys vyrai, susiję su šiuo bloga lemiančiu namų ūkiu kaip būsimi vyrai, prarado gyvybes tuo pačiu būdu. Tai, kartu su paslaptinga tetos liga, yra labai įtartina. Kaip minėta anksčiau, bet kurį iš šių incidentų galima paaiškinti, bet visi kartu jie verčia susimąstyti. Taip pat keista, kad panelė X. laikė sužadėtinį savo namuose ir vis tiek už jo neištekėjo – iš bet kurio normalaus požiūrio taško tai susitarimas su daugybe trūkumų ir jokiais privalumais. Kita vertus, jei jos jausmai buvo nukreipti į poną C. ir gaudavo pasitenkinimą per astralinius vizitus, ji natūraliai nenorėtų nutraukti savo ryšio (rapport) su mylimu vyru atsiduodama vyrui, kurio nemylėjo. Jei ji buvo vampyrė, jos motyvas laikyti tetą ir meilužį savo namuose bei jų būklė būtų lengvai paaiškinami. Taip pat ir jos suirimas, kuris sekė iškart po jų mirties.
Faktas, kad pirmoji pono C. žmona mirė nuo gimdos vėžio, pats savaime nereikalauja pastabų, bet keista, kad jis prarado antrąją žmoną dėl tos pačios ligos. Vėžys nėra toks jau dažnas, ir bet kuriuo atveju yra daug kitų galimų vietų be gimdos. Kita vertus, Diana, vienas iš Mėnulio aspektų (kurio kitas aspektas buvo Hekatė, raganų deivė), globoja moterų reprodukcinius organus.
Ponios C. liga pradėjo ryškėti netrukus po to, kai panelei X. buvo uždrausta lankytis namuose.
Galiausiai, ką pasakysime apie trijų žmonių, artimiausiai susijusių su panele X., mirtis per trumpą laiką vienas po kito ir jos staigų nervinį suirimą? Trūkstant detalių, bet kokia išvada turi būti spėjimas, bet turime svarių priežasčių manyti, kad panelės X. magiškas operacijas ištiko kokia nors nesėkmė.
Gali būti sakoma, kad tokia teorija yra visiškai neįtikėtina ir prieštarauja visiems įrodymų dėsniams. Tačiau tebūnie turima omenyje, kad dvejus metus prieš šiems įvykiams nutinkant buvo įtariamas raganos darbas, susijęs su pono C. epileptiforminiais priepuoliais, ir buvo nurodytas jos santykių su juo pobūdis; o vėlesni tyrimai atskleidė keistus faktus, susijusius su panelės X. istorija ir namų ūkiu; taip pat tebūnie pastebėta, kad vėlesni įvykiai yra tokie, kokie buvo užfiksuoti daugelyje raganų teismų aprašymų. Yra mokslinė maksima, kad galia numatyti reiškinių eigą yra geras teorijos teisingumo rodiklis.
III SKYRIUS
MODERNAUS RAGANAVIMO ATVEJIS
BUVUSIOS raganos vaidmuo okultiniame puolime yra labai ryškus. Vėl ir vėl nepriklausomų ekstrasensų tyrimai nurodo į raganavimą ankstesnėje inkarnacijoje, kai vyksta tokio pobūdžio bėdos. Motyvas beveik visada yra kerštas, tačiau taip pat yra pagrindo manyti, kad astralinio kūno projekcija vyksta nevalingai miego metu ir nėra sąmoningai nulemta nusikaltėlio valios. Labai daug žmonių, kurie šiuo metu yra ekstrasensai ir sensityvai, gavo savo mokymus viduramžių raganų sueigose (covens), ir dėl šios priežasties patyrę okultistai labai atsargiai žiūri į natūralų ekstrasensą, skirtingai nei į įšventintąjį, turintį savo psichizmo techniką. Ten, kur psichizmas ir protinis nestabilumas randami kartu su piktavališku būdu, yra stipri prielaida, kad Velnio (Diabolus) kultas netoli.
Keista įvykių virtinė, kurioje aš pati buvau viena iš veikėjų, meta nemažai šviesos į šį anaiptol neretą reiškinį. Tai buvo ankstyvosios mano domėjimosi okultizmu dienos, kai vis dar pirkau savo patirtį brangiu, bet veiksmingu būdu – trankydama galvą į kliūtis. Susipažinau su moterimi, kuri domėjosi psichiniais dalykais. Ji buvo asmenybė, itin jautri bet kam, kas nešvaru ar bjauru, iki smulkmenų išranki savo asmeniniuose įpročiuose, gyvenanti beveik vien termiškai neapdorotu vegetarišku maistu, net atsisakanti kiaušinių kaip per daug stimuliuojančių. Nors nebuvo gyvūnų mylėtoja, ji buvo liguistai humaniška, su pasimėgavimu skaitydama tuos laikraščius, kurie pateikdavo kraupius ir detalius vivisekcijos eksperimentų aprašymus. Jei būčiau buvusi vyresnė ir protingesnė, būčiau atpažinusi jos perdėto švarumo ir jautrumo reikšmę kaip sadistinio temperamento atvirkštinę reakciją (ab-reaction) – sadizmas yra emocinės prigimties patologija, kurioje seksualinis instinktas įgauna impulsą sukelti skausmą. Tada dar nežinojau daugelio dalykų, kuriuos žinau dabar, todėl žiūrėjau į jos savybes kaip į aukšto dvasingumo požymį.
Tuo metu, kai ją pažinojau, ji buvo ties nervinio suirimo riba, kuris, kaip teigta, buvo dėl pervargimo, ir ji labai norėjo pabėgti iš miestų atgal į gamtą. Aš kaip tik palikau Londoną, kad apsigyvenčiau okultiniame koledže, kuris buvo paslėptas smėlėtose Hampšyro plynėse. Savo širdies nekaltume pasiūliau, kad ji galėtų atvykti ten ir padėti buities darbuose. Pasiūlymas buvo priimtas, ir praėjus kelioms dienoms po mano atvykimo, panelė L. prisijungė prie mūsų. Ji atrodė visiškai normali, elgėsi maloniai ir buvo mėgstama.
Vienas incidentas, visgi, vėlesnių įvykių šviesoje, buvo reikšmingas. Išlipusi iš senovinės karietos, kuria atvažiavo iš stoties, ji nedelsdama nuėjo ir patapšnojo dar senesnį arklį, kuris ją traukė. Tas gyvulys, paprastai paskendęs apatijoje, iš kurios jį sunkiai pavykdavo pažadinti, kai reikėdavo veikti, nuo jos prisilietimo atgijo lyg įgeltas. Jis iškėlė galvą, atšoko atgal, prunkštelėjo ir vos neapvertė ekipažo į griovį, vežiko nuostabai, kuris pareiškė, kad niekada anksčiau nebuvo matęs jo taip elgiantis, ir žiūrėjo į mūsų lankytoją nepalankiai.
Tačiau panelė L. atrodė visiškai normali, elgėsi maloniai ir buvo draugiškai sutikta bent jau žmonių.
Tą naktį mane pažadino košmaras, dalykas, kuriam paprastai nesu linkusi. Kovojau su svoriu ant krūtinės, ir net sąmonei visiškai sugrįžus, kambarys atrodė pilnas blogio. Atlikau tokias paprastas išvarymo formules, kokias žinojau, ir ramybė buvo atkurta.
Kitą rytą per pusryčius susirinko paraudusiomis akimis žmonių būrys, besiskundžiantis neramia naktimi. Palyginome pastabas ir radome, kad mes visi, apie šešis ar septynis, sapnavome panašius košmarus, ir pradėjome dalytis patirtimi. Tai padarė keistą poveikį panelei L. Ji rangėsi kėdėje, lyg ši staiga būtų įkaitusi iki raudonumo, ir su dideliu pabrėžimu pasakė:
– Šių dalykų nereikėtų aptarinėti, tai labai nesveika.
Gerbdami jos jausmus, nustojome. Bet netrukus prie atviro lango priėjo kita mūsų bendruomenės narė, moteris, kuri miegojo lauko pastogėje šiek tiek toliau nuo namo. Kaip įprasta, pasiteiravome apie jos sveikatą, ir ji atsakė, kad nesijaučia labai gerai, nes blogai miegojo, ir pradėjo pasakoti tą patį košmarą kaip ir mes visi. Vėliau ryte atvyko kita ponia, turėjusi namą šiek tiek toliau keliu, ir ji savo ruožtu papasakojo apie panašų košmarą.
Šie košmarai tęsėsi su pertraukomis kelias ateinančias dienas, kankindami skirtingus bendruomenės narius. Jie buvo migloti ir neaiškūs, ir nebuvo nieko, į ką galėtume atsiremti diagnostikos tikslais, tad nurašėme tai nevirškinimui, kurį sukėlė kaimo kepėjo karo meto duonos versija.
Tada vieną dieną susiginčijau su panele L. Ji pajuto man „simpatiją“ (crush); aš turiu konstitucinį pasišlykštėjimą tokioms simpatijoms ir rodau joms mažai mandagumo, o ji karčiai skundėsi mano atsako stoka. Kad ir kas būtų teisus ar neteisus šiuo atveju, aš rimtai sužadinau jos pasipiktinimą. Tą naktį mane ištiko pats smarkiausias košmaras, kokį tik esu turėjusi gyvenime; pabudau iš miego su baisiu priespaudos jausmu krūtinėje, lyg kažkas mane laikytų prispaudęs ar gulėtų ant manęs. Aiškiai pamačiau panelės L. galvą, sumažėjusią iki apelsino dydžio, kabančią ore mano lovos kojūgalyje ir kalenantčią dantimis į mane. Tai buvo pats pikčiausias dalykas, kokį tik esu mačiusi.
Vis dar neteikdama jokios psichinės reikšmės savo patirčiai ir būdama tvirtai įsitikinusi, kad kaltas vietinis kepėjas, niekam nepasakojau apie savo sapną, manydama, kad tai vienas iš tų dalykų, kuriuos geriau pasilikti sau; bet kai bendruomenės nariai susirinko aptarti reikalų vėlesnių įvykių šviesoje, sužinojome, kad du kiti žmonės turėjo panašių patirčių.
Tačiau po nakties ar dviejų, artėjant miego laikui, mane apėmė artėjančio blogio nuojauta, lyg krūmuose aplink namą tykotų kažkas pavojingo, grasindamas užpulti. Šis pojūtis buvo toks stiprus, kad nusileidau iš savo kambario ir apėjau visą namą, tikrindama langų užraktus, kad įsitikinčiau, jog viskas saugu.
Panelė L. išgirdo mane ir pašaukė paklausti, ką darau.
Papasakojau jai apie savo jausmus.
– Tu kvailas vaike, – pasakė ji, – nėra prasmės uždarinėti langus, pavojus yra ne už namo, o jame. Eik miegoti ir būtinai užsirakink duris.
Ji neatsakė į mano klausimus, tik pakartojo, kad turėčiau užsirakinti duris. Tai buvo pirma naktis, kai miegojau tame name, anksčiau buvau kotedže kitoje kelio pusėje.
Durų neužsirakinau, nes naktis buvo nepakeliamai karšta, o kambarys ir langas maži. Tačiau radau kompromisą – pastčiau emaliuotą kibirą strateginėje vietoje praėjime, tikėdamasi, kad bet koks įsibrovėlis už jo užklius ir sukels aliarmą.
Nieko neįvyko, ir aš miegojau ramiai.
Tačiau kitą rytą kilo audra. Panelė L. ir aš ramiai dirbome virtuvėje, kai ji staiga čiupo pjaustymo peilį ir puolė mane, pasiutusi kaip kovo kiškis. Laimei man, rankose turėjau didelį puodą su ką tik išvirtais žalumynais, ir panaudojau jį kaip gynybos ginklą; mes šokome aplink virtuvės stalą, taškydamos karštą kopūstų vandenį į visas puses.
Nė viena neišleidome nė garso; aš gyniausi nuo jos karštu ir suodinu puodu, o ji švaistėsi į mane nemaloniai dideliu pjaustymo peiliu. Psichologiniu momentu įėjo bendruomenės vadovas. Jis akimirksniu įvertino situaciją ir sutvarkė ją taktišku metodu – išbardamas mus abi nešališkai už tai, kad keliame tiek triukšmo, ir liepdamas tęsti darbus. Panelė L. baigė, ką darė su peiliu, aš patiekiau kopūstus, ir incidentas praėjo ramiai.
Po pietų panelė L. patyrė reakciją po susijaudinimo ir nuėjo į savo kambarį visiškai išsekusi. Buvau šiek tiek sunerimusi. Nors buvau pratusi prie psichinių ligonių ir todėl ne taip sutrikusi dėl neseno susirėmimo, kaip kas nors kitas galėjo būti, man nepatiko perspektyva gyventi viename name su pavojinga beprote, kuri nėra niekaip kontroliuojama. Tačiau bendruomenės vadovas pasakė, kad nėra pagrindo nerimauti, jis netrukus suvaldys atvejį. Jis nuėjo į vonios kambarį, pripildė muilinę vandens iš krano, atliko virš jos tam tikrus mostus ir, pamerkęs pirštą į vandenį, nupiešė penkiakampę žvaigždę (pentagramą) ant panelės L. kambario slenksčio.
Panelė L. nebandė išeiti iš savo kambario iki pat tol, kol po keturiasdešimt aštuonių valandų jis pats ją išvedė.
Kaip ir žadėjo, jis greitai ją suvaldė. Jis turėjo kelis ilgus pokalbius su ja, kuriuose aš nedalyvavau, ir po kelių dienų labai nuolanki panelė L. vėl pradėjo atlikti savo namų ruošos pareigas. Buvo atkryčių, buvo kovų, bet per kelias savaites ji tapo palyginti normali, ir kai ją vėl sutikau maždaug po aštuoniolikos mėnesių, atkryčių nebebuvo.
Du įdomūs incidentai įvyko jos gydymo metu pas šį žmogį, adeptą, jei toks kada nors buvo. Namas, kuriame ji turėjo kambarį, buvo labai senas, o priekinės durys itin masyvios. Nakčiai jos būdavo užšaunamos dviem didžiuliais skląsčiais, einančiais per visas duris, grandine, kuria būtų galima pririšti baržą, ir didžiule spyna su raktu, dydžio sulig mentele. Kai ryte durys būdavo atidaromos, jos veikdavo kaip žadintuvas visam kaimui. Jos gergždė, dejavo ir skambėjo. Visgi naktį po nakties ryte nusileidę rasdavome šias duris praviras. Visi miegojome atviromis durimis į mažą laiptų aikštelę. Nulipti senais, gergždančiais laiptais buvo tarsi vaikščioti vargonų pedalais. Galinės durys buvo modernios, jas buvo galima lengvai atidaryti. Langai buvo modernūs, patys paprasčiausi. Kas atidarydavo sunkias priekines duris ir kodėl?
Kelis rytus per pusryčius vieni kitus kaltinome, kas paliko duris atviras praėjusią naktį, bet niekas negalėjo būti pripažintas kaltu. Galiausiai apie tai sužinojo grupės vadovas.
– Aš greitai tai sustabdysiu, – pasakė jis, ir kiekvieną naktį iš naujo užantspauduodavo panelės L. kambarį pentagrama. Po to daugiau neturėjome bėdų su atsidarančiomis priekinėmis durimis.
Kol jis tvarkėsi su panele L., jis taip pat įprato užantspauduoti savo paties kambario slenkstį tokiu pat būdu, tik šiuo atveju jis piešė pentagramą smaigaliu į išorę, kad neleistų panelei D. (L.) įeiti; tuo tarpu kai antspauduodavo jos kambarį, dėdavo smaigalį į vidų, kad neleistų jai išeiti. Ji to nežinojo, ir vargu ar tai galėjo ją pasiekti netiesiogiai, nes jis buvo labai nekalbus; aš žinojau, kad jis antspauduoja savo kambarį, tik todėl, kad atsitiktinai pamačiau jį tai darant.
Nepaisant to, vieną dieną išgirdau beldimą į savo duris, ir ten stovėjo panelė L. su glėbiu švarių skalbinių. Ji paprašė manęs, ar negalėčiau būti tokia gera ir nunešti juos į bendruomenės vadovo kambarį bei padėti į vietą. Paklausiau, kodėl ji to nepadaro pati, nes žinojau, kad jis išėjęs, o skalbinių tvarkymas buvo jos darbas. Ji atsakė, kad ėjo prie jo kambario tuo tikslu, bet per slenkstį yra psichinis barjeras, kuris neleidžia jai įeiti.
Ji taip pat kelis kartus manęs prašė paslėpti po suknele mažą sidabrinį kryželį, kurį aš nuolat nešiojau, sakydama, kad negali pakęsti jo vaizdo. Šį kryželį buvau nusipirkusi prieš pat atvykdama į šį okultinį koledžą ir nunešusi pažįstamam kunigui pašventinti, nes nebuvau visiškai rami dėl grupės, prie kurios jungiausi, prigimties, ir pirmosiomis bendravimo dienomis buvau lyg ant pirštų galų, pasiruošusi akimirksniu bėgti. Žinoma, pasilikau savo žinias apie psichines atsargumo priemones, kurių ėmiausi prieš savo naujus draugus, sau, ir niekas nežinojo, kad kryželis buvo specialiai įmagnetintas prieš psichinį puolimą. Vis dėlto moteris, kuri būtų užpuolusi, jei būtų galėjusi, jautė jo įtaką ir jo bijojo.
Saviįtaiga ir vaizduotė vaidina tokį didelį vaidmenį vadinamuosiuose psichiniuose įspūdžiuose, kad atsargiai vertinu patvirtinančius liudijimus iš ekstrasenso, kuris žino, ko iš jo tikimasi, bet spontaniška reakcija, mano nuomone, yra įrodymas.
Kai panelės L. gydymas gerokai pasistūmėjo link jos galutinio pasveikimo, buvo gauta daug įdomios informacijos. Ji mums papasakojo, kad turi ryškių prisiminimų apie užsiėmimus juodąja magija savo praeituose gyvenimuose. Tai, pasak jos, patvirtino keli nepriklausomi ekstrasensai, ir aš tikrai būčiau norėjusi pridėti savo liudijimą prie jų, jei manęs būtų paklausta. Būdama vaikas, ji svajodavo, kad yra ragana, linkėdama mirties ar nelaimės tiems, kurie ją erzindavo, ir ji taip pat tvirtino (nors ar tai tiesa, ar ne, negaliu pasakyti), kad jos norai buvo tokie veiksmingi, jog ji išsigando ir bandė atsisakyti šios praktikos. Ji taip pat prisipažino, kad turėjo įpročio įsivaizduoti save stovinčią prieš žmones, ant kurių pyko, barančią juos ir projektuojančią į juos piktavališką jėgą. Tai, žinoma, paaiškintų mūsų košmarus. Ji taip pat sakė, kad buvo įpratusi pulti savo motiną ir seserį tokiu būdu, ir kad dėl to jos sesuo labai susirgo, todėl dabar jos atsisako priimti ją namuose. Šį teiginį vėliau patvirtino motina.
Ji mums sakė, kad jautėsi lyg būtų du atskiri asmenys: jos normalusis „aš“ buvo dvasingas, labai atjaučiantis ir idealistiškas. Jos kitas, žemesnysis „aš“, kuris iškildavo į paviršių, kai jai kas nors prieštaraudavo, nuliūdindavo ar kai būdavo pervargusi, buvo nepaprastai piktavališkas ir linkęs į neapykantos bei žiaurumo priepuolius.
Šios savybės buvo ypač ryškios, kai ji buvo maža. Bet augdama ji suprato jų neteisingumą, ir jos aukštas idealizmas reiškė jos pastangas pakilti virš jų. Esu įsitikinusi, kad šios pastangos buvo nuoširdžios; deja, ne visada sėkmingos.
Ji paminėjo incidentą, kai liepė man užsirakinti duris, ir sakė, kad tai padarė tikėdamasi suteikti man bent kokią apsaugą nuo astralinės projekcijos, kuria, kaip žinojo, ji buvo gundoma užsiimti.
Iš pirmo žvilgsnio jos atvejis atrodė kaip apsėdimas, ir taip jį diagnozavo vienas ar du bendruomenės nariai, bet išmintingas elgesys atskleidė ką kita.
Šis atvejis atskleidžia dar vieną įdomų momentą – ištikima raganų tradicijai, ji jautė siaubą šventiems simboliams. Ji negalėdavo būti kambaryje, kuriame buvo religinio turinio paveikslas. Niekas negalėjo jos priversti nešioti jokio papuošalo kryžiaus formos, ir jai buvo neįmanoma įžengti į bažnyčią.
Šis atvejis turi daug įdomių aspektų, ypač tą, kad tai, kas atrodė kaip ryškus beprotybės atvejis, buvo išspręsta okultiniais metodais.
IV SKYRIUS
ETERINIO KŪNO PROJEKCIJA
PRIEŠ palikdami temą apie įsikūnijusių žmonių puolimus, turime apsvarstyti eterinės projekcijos temą. Šiuo atveju veikia ne tik protas, bet ir kažkas, kas yra beveik fiziška; bet kuriuo atveju pakankamai fiziška, kad paliktų mėlynes ant aukos kūno, mėtytų baldus ar bent jau keltų nemažą triukšmą.
Kur vyksta tokios manifestacijos, akivaizdu, kad turime reikalų su kažkuo labiau apčiuopiamu nei protas, nes nors protas gali paveikti protą, ir per jį kūną tokiu mastu, kuriam dabartinėje mūsų žinių būklėje sunku nustatyti ribas, protas negali tiesiogiai manipuliuoti materija: tai yra, negalima išdaužti lango mintimi. Turi būti kokia nors fizinė priemonė, kuria protas galėtų manipuliuoti, kad būtų pasiektas poveikis fiziniame lygmenyje. Gyvas kūnas yra toks instrumentas; protas juo manipuliuoja kaskart, kai atliekamas valingas judesys, o dvasinio gydymo operacijos yra tiesiog šio principo išplėtimas į nevalingus raumenis ir fiziologinius procesus, kurių paprastai nevaldo sąmoningas protas. Okultistai teigia, kad protas veikia kūną per vadinamąjį eterinį antrininką, „mirtingąjį protą“ pagal Krikščionių mokslo atstovus. Galime ne be pagrindo daryti išvadą, kad kai fizinis veiksmas sukeliamas per atstumą okultinėmis priemonėmis, tai daroma naudojant šį eterinį antrininką.
Eterinis antrininkas pirmiausia yra magnetinių įtampų kūnas, kurio tinklo rėmuose kiekviena fizinio kūno ląstelė ir skaidula yra laikoma lyg griebtuvuose. Bet tarp jo ir tankaus fizinio kūno, kokį mes žinome, yra tai, ką galima pavadinti žaliava, iš kurios kondensuojasi tanki materija. Senovės žmonės tai vadino Hyle, arba Pirmine Materija, o modernieji – Ektoplazma. Būtent ši projektuojama ektoplazma sukuria reiškinius, kai kalbama apie fizines manifestacijas. Ji gali būti projektuojama kaip ilgi strypai, kurie veikia iki keliolikos pėdų atstumu; arba gali būti projektuojama kaip miglotas debesis, sujungtas su mediumu plona gija. Šis debesis gali būti organizuotas į aiškias formas, turinčias gyvybės regimybę ir veikiančias kaip sąmoningos valios nešėjos. Apie tai yra daug informacijos spiritualizmo literatūroje, nuorodas į kurią galima rasti bibliografijoje šios knygos pabaigoje.
Adeptas, kuris buvo okultinio koledžo, kurį anksčiau minėjau, vadovas ir iš kurio gavau savo pirmąjį okultinį parengimą, gebėjo atlikti šią operaciją, ir aš daug kartų mačiau jį tai darant. Jis įeidavo į gilų transą po kelių konvulsinių judesių, šiek tiek primenančių lėtą tetaniją, ir tada prarasdavo apie du trečdalius savo svorio. Daug kartų padėjau jį kelti, ar net kėliau viena, kai jis buvo tokios būsenos, ir jis svėrė ne daugiau nei vaikas. Žmogus gali suklastoti daug dalykų, bet jis negali suklastoti savo svorio. Esu pakėlusi jį viena nuo grindų ant sofos, kai jis buvo tokios būsenos. Tiesa, būdamas kietas kaip lenta, jis buvo daug lengviau valdomas nei paprasta suglebusi, sąmonės netekusi žmogaus forma; bet vis tiek yra tam tikras santykis tarp suaugusio vyro svorio ir vidutinio sudėjimo moters jėgos.
Kas nutikdavo su dingusiu svoriu tokiais atvejais, sužinojau vieną naktį. Jis sirgo, kliedėjo, ir didžioji dalis slaugos, ypač naktinio darbo, teko man. Tačiau atėjo laikas, kai nusprendėme, kad jis pakankamai atsigavo, jog niekam nebereikėtų prie jo budėti, todėl visi nuėjome miegoti pirmą kartą per kelias dienas. Aš dalinausi kambariu su kita bendruomenės nare. Buvome palyginti mažame kotedže, ir mūsų lovos stovėjo viena šalia kitos, tiesiai po neužtrauktu atviru langu. Buvo pilnaties laikas, ir pamenu, kad man nereikėjo degti žvakės, kad matyčiau nusirengti.
Užmigau iškart, nes buvau labai pavargusi. Tačiau negalėjau miegoti labai ilgai, nes mane pažadino svorio jausmas ant kojų. Atrodė, lyg nemažas šuo, tarkime, kolis, būtų užšokęs ir atsigulęs ant lovos. Kambarį užliejo mėnulio šviesa, buvo šviesu kaip dieną, ir aš aiškiai pamačiau, gulintį, regis, miegantį skersai mano lovos kojūgalio, vyrą, kurį palikome saugiai paguldytą nakčiai kambaryje apačioje. Tai buvo gana kebli situacija, ir aš gulėjau ramiai, svarstydama prieš ką nors darydama. Buvau visiškai pabudusi, kaip galima įsivaizduoti. Nusprendžiau, kad Z., kaip vadinsiu šį vyrą, arba vėl pradėjo kliedėti, arba lunatikuoja. Bet kuriuo atveju labai norėjau jį saugiai grąžinti į lovą be triukšmo ar scenų. Mano kambariokė turėjo silpną širdį, ir aš nenorėjau, kad ji patirtų šoką; taip pat nenorėjau, kad jis patirtų šoką būdamas silpnos būklės. Bijojau, kad jei pirma pažadinsiu kambariokę, ji gali rėkti ir pažadinti Z. su baisiomis pasekmėmis. Todėl nusprendžiau švelniai pažadinti jį, kaip sunkesnį atvejį iš dviejų, ir leisti jai likti miegoti.
Apmąsčiusi šiuos dalykus bent kelias akimirkas, galiausiai ėmiausi veiksmų. Atsisėdau lovoje ir tyliai pasilenkiau į priekį, ketindama švelniai paliesti jį per petį ir taip pažadinti. Kad pasilenkčiau, turėjau ištraukti kojas iš po jo, nes jos buvo prispaustos jo svorio, kuris iki tol ilsėjosi ant jų, nes buvau atsargi ir nejudėjau, kol kūriau veiksmų planą.
Z. buvo aiškiai matomas mėnulio šviesoje, vilkintis, regis, savo chalatu, arba taip supratau tas klostes, kurios jį gaubė. Tiek jo veidas, tiek apdarai atrodė pilki ir bespalviai mėnulio šviesoje, bet man nekilo jokių abejonių dėl jo kietumo, nes ne tik galėjau jį matyti, bet ir jausti jo svorį ant savo kojų. Bet tą akimirką, kai pajudėjau, jis dingo, ir aš likau spoksoti apstulbusi į lygias antklodės klostes ant mažos sudedamosios lovos galo, kurioje gulėjau. Tada, ir tik tada, supratau, kad jis atrodė visiškai pilkas ir bespalvis, labiau kaip pieštuku pieštas eskizas su šešėliais nei kūno ir kraujo žmogus.
Ryte paklausiau jo apie šį incidentą, bet jis sakė nieko neprisimenantis; jis sapnavo neramius, padrikus ligonio sapnus, bet negalėjo jų atgaminti.
Tai, žinoma, jokiu būdu nebuvo okultinis puolimas, o greičiau draugo vizitas, kuris atėjo atsiremti į mane savo ligos metu ir instinktyviai atėjo pas mane paguodos būdamas už kūno ribų transo metu, kai nusilpusi būklė neleido jam išlaikyti normalios savo psichinės veiklos kontrolės. Vis dėlto tai iliustruoja, kas galėtų būti padaryta, jei eterinė forma, kuri mane aplankė, būtų buvusi įkrauta piktavališkos valios. Tai gali paaiškinti svorio jausmo prigimtį, kuris slegia tam tikro tipo košmarų aukas.
Esu girdėjusi apie ne vieną atvejį, kai ant žmonių, tapusių astralinio puolimo aukomis, kaklų buvo rastos mėlynės, primenančios pirštų žymes. Pati niekada nemačiau tokių mėlynių, bet man apie jas pasakojo žmonės, kurie arba patys jas turėjo, arba matė. Gerai žinomas faktas, kad jei okultistas, veikdamas už kūno ribų, susiduria su nemalonumais astraliniame lygmenyje, arba jei jo subtilusis kūnas yra pastebėtas ir sumuštas ar pašautas, fizinis kūnas parodys žymes. Aš pati daug kartų esu radusi keisto rašto mėlynių ant savo kūno po astralinio susirėmimo. Tokių žymių atsiradimo mechanizmas, manau, turi būti tos pačios prigimties kaip tas, kuris sukelia stigmas šventiesiems ir keistas fizines žymes bei patinimus, kartais matomus isterikams – protas, galingai sujudintas, veikia eterinį antrininką, o eterinis antrininkas veikia fizines molekules, laikomas jo tinkle. Drįstu pranašauti, kad kiti medicinos pasiekimai bus susiję su žiniomis apie eterinio antrininko prigimtį ir funkcijas.
Kitas psichinio puolimo tipas, kurį turime apsvarstyti, yra tas, kuris vykdomas pasitelkiant dirbtinius elementalus. Jie skiriasi nuo minties formų tuo, kad kartą suformuluoti kūrybingo mago proto, jie įgyja atskirą ir nepriklausomą savo gyvenimą, nors griežtai sąlygotą jų kūrėjo idėjos prigimties. Šių būtybių gyvenimas panašus į elektros baterijos – jis lėtai nuteka per radiaciją, ir jei periodiškai neįkraunamas, galiausiai susilpnėja ir užgęsta. Visas klausimas apie šių dirbtinių elementų kūrimą, įkrovimą, pakartotinį įkrovimą ar sunaikinimą yra svarbus praktiniame okultizme.
Dirbtinis elementalas sukonstruojamas vaizduotėje suformuojant aiškų vaizdą padaro, kurį ketinama sukurti, įkvepiant jam atitinkamą savo paties esybės aspektą ir tada invokuojant į jį atitinkamą gamtos jėgą. Šis metodas gali būti naudojamas tiek gėriui, tiek blogiui, ir „angelai sargai“ yra formuojami tokiu būdu. Sakoma, kad mirštančios moterys, nerimaujančios dėl savo vaikų gerovės, dažnai juos suformuoja nesąmoningai.
Aš pati kartą turėjau itin nemalonią patirtį, kai netyčia suformulavau vilkolakį. Nors incidentas buvo nemalonus, manau, geriau jį paviešinti, nes tai rodo, kas gali nutikti, kai nepakankamai disciplinuota ir išgryninta prigimtis valdo okultines jėgas.
Buvau rimtai įskaudinta asmens, kuriam, daug paaukodama, nesavanaudiškai padėjau, ir buvau smarkiai gundoma atkeršyti. Gulėdama lovoje ir ilsėdamasi vieną popietę, aš mąsčiau apie savo nuoskaudą, ir taip mąstydama dreifavau link miego ribos. Į galvą atėjo mintis nusimesti visus suvaržymus ir tapti berserku. Prieš mane iškilo senovės šiaurės mitai, ir aš pagalvojau apie Fenrį, Šiaurės vilką-siaubūną. Nedelsdama pajutau keistą traukimo jausmą iš saulės rezginio, ir šalia manęs ant lovos materializavosi didelis vilkas. Tai buvo gerai materializuota ektoplazminė forma. Kaip ir Z., ji buvo pilka ir bespalvė, ir kaip jis, turėjo svorį. Aiškiai jaučiau jo nugarą spaudžiančią mane, kai jis gulėjo šalia manęs ant lovos, kaip didelis šuo.
Tuo metu nieko nežinojau apie elementų kūrimo meną, bet netyčia aptikau teisingą metodą – mąstymas, labai įkrautas emocijų, atitinkamos gamtos jėgos invokacija ir būsena tarp miego ir budrumo, kurioje eterinis antrininkas lengvai išstumiamas.
Buvau pakraupusi nuo to, ką padariau, ir žinojau, kad esu keblioje padėtyje ir viskas priklauso nuo to, ar išlaikysiu šaltą protą. Turėjau pakankamai patirties praktiniame okultizme, kad žinočiau, jog tą daiktą, kurį pašaukiau į matomą manifestaciją, galiu valdyti savo valia, jei nepanikuosiu; bet jei prarasiu drąsą ir jis paims viršų, turėsiu Frankenšteino monstrą, su kuriuo reikės susidoroti.
Šiek tiek sujudėjau, ir padaras akivaizdžiai neapsidžiaugė, kad jį trukdo, nes atsukęs savo ilgą snukį į mane per petį suurzgė, rodydamas dantis. Dabar jau tikrai buvau išsigandusi; bet žinojau, kad viskas priklauso nuo to, ar paimsiu viršų ir išlaikysiu jį, ir kad geriausia, ką galiu padaryti, tai kovoti dabar, nes kuo ilgiau tas Daiktas egzistuos, tuo stipresnis jis taps ir tuo sunkiau bus jį suardyti. Taigi suvariau alkūnę į jo plaukuotus ektoplazminius šonkaulius ir pasakiau jam garsiai:
– Jei negali elgtis padoriai, teks eiti ant grindų, – ir nustūmiau jį nuo lovos.
Jis nusileido žemyn, romus kaip ėriukas, ir pasikeitė iš vilko į šunį, mano dideliam palengvėjimui. Tada šiaurinis kambario kampas atrodė išnykstąs, ir padaras išėjo pro tą plyšį.
Tačiau toli gražu nebuvau laiminga, nes turėjau nuojautą, kad tai ne pabaiga, ir mano nuojauta pasitvirtino, kai kitą rytą kita mano namiškių narė pranešė, kad jos miegą trikdė sapnai apie vilkus, ir ji pabudo naktį matydama laukinio žvėries akis, švytinčias tamsoje jos kambario kampe.
Dabar jau visiškai sunerimusi nuėjau prašyti patarimo pas tą, kurį visada laikiau savo mokytoju, ir man buvo pasakyta, kad sukūriau šį Daiktą iš savo pačios substancijos kerštingomis mintimis, ir kad tai iš tikrųjų yra dalis manęs, išstumta į išorę, ir kad privalau bet kokia kaina jį susigrąžinti ir reabsorbuoti į save, tuo pačiu atsisakydama savo troškimo „suvesti sąskaitas“ su asmeniu, kuris mane įskaudino. Keista, bet būtent tuo metu atsirado galimybė labai veiksmingai „atsiskaityti“ su mano priešininku.
Laimei visiems, turėjau pakankamai proto, kad suprasčiau, jog esu kryžkelėje, ir jei nebūsiu atsargi, žengsiu pirmą žingsnį į Kairiosios rankos taką. Jei pasinaudosiu galimybe praktiškai išreikšti savo pasipiktinimą, vilko forma gims į nepriklausomą egzistenciją, ir tada tikrąja to žodžio prasme ir perkeltine prasme bus velniškai blogai (the devil to pay). Gavau aiškų įspūdį – o įspūdžiai yra svarbūs dalykai psichiniuose reikaluose, nes jie dažnai atstovauja pasąmoningas žinias ir patirtį – kad kai tik vilko impulsas ras išraišką veiksme, vilko forma nukirs psichinę virkštelę, kuri jungė ją su mano saulės rezginiu, ir man nebebus įmanoma jos absorbuoti.
Perspektyva nebuvo maloni. Turėjau atsisakyti savo brangiai puoselėjamo keršto ir leisti daryti man žalą nesigindama, taip pat turėjau pasikviesti ir absorbuoti vilko formą, kuri, bent jau mano psichinei sąmonei, atrodė nemaloniai apčiuopiama. Tai taip pat nebuvo situacija, kurioje galėčiau prašyti pagalbos ar tikėtis daug užuojautos. Visgi reikėjo su tuo susidurti, ir žinojau, kad su kiekviena Daikto egzistavimo valanda bus sunkiau su juo susitvarkyti, tad nusprendžiau leisti keršto galimybei išslysti iš rankų, ir pirmose sutemose pasišaukiau Padarą. Jis vėl įėjo pro šiaurinį kambario kampą (vėliau sužinojau, kad šiaurė senovėje buvo laikoma blogio puse) ir prisistatė ant kilimėlio prie židinio gana švelnios ir prijaukintos nuotaikos. Pusšešėlyje gavau puikią materializaciją ir būčiau galėjusi prisiekti, kad ten stovi didelis elzaso aviganis ir žiūri į mane. Jis buvo apčiuopiamas, net iki šuniško kvapo.
Nuo jo link manęs driekėsi šešėlinė ektoplazmos linija, vienas galas buvo pritvirtintas prie mano saulės rezginio, o kitas dingo jo pilvo kailyje, bet tikrojo pritvirtinimo taško negalėjau matyti. Pradėjau valios ir vaizduotės pastangomis traukti gyvybę iš jo per šią sidabrinę giją, lyg siurbčiau limonadą per šiaudelį. Vilko forma pradėjo blukti, gija storėjo ir tapo labiau materiali. Manyje prasidėjo smarkus emocinis sukilimas; pajutau patį įsiutusį impulsą tapti berserku ir draskyti bei plėšyti viską ir bet ką, kas pakliūtų po ranka, lyg malajietis bėgantis amoko būsenoje (running amok). Įveikiau šį impulsą su pastangomis, ir sukilimas atslūgo. Vilko forma dabar išbluko į beformę pilką miglą. Ši taip pat susigėrė per sidabrinę giją. Įtampa atsileido, ir aš pasijutau išsimaudžiusi prakaite. Tai, kiek žinau, buvo incidento pabaiga.
Gavau aštrią pamoką, ir labai pamokančią. Ji gali neįtikinti kitų žmonių dėl patvirtinančių įrodymų stokos, bet man ji buvo nepaprastai įrodomoji, ir aš ją užfiksuoju dėl to, kiek ji verta tiems, kurie, turėdami asmeninių žinių apie šiuos dalykus, gali matyti jos reikšmę.
Įdomus momentas, kad per tas trumpas dvidešimt keturias Daikto gyvenimo valandas pasitaikė galimybė veiksmingam kerštui.
V SKYRIUS
VAMPYRIZMAS
TARIAMAS vampyras visada buvo populiarus personažas paslapčių ir vaizduotės pasakojimuose. Yra nemažai literatūros apie jo darbus, nuo garsiojo romano „Drakula“ iki rimtų viduramžių raganų teismų studijų, į kurias skaitytojas nukreipiamas bibliografijoje šios knygos gale. Tačiau šiuose puslapiuose nenoriu naudotis antriniais įrodymais ar incidentais, kurie vyko kitais šimtmečiais ir primityviomis sąlygomis, nes būtų galima ginčytis, kad su tokių sąlygų išnykimu iš mūsų tarpo dingo ir vampyrizmo problema, kaip ir šiltinės problema, ir mums nebereikia jaudintis. Tačiau iš savo patirties laikausi nuomonės, kad taip nėra, ir kad ypatinga būklė, kurią senovės žmonės vadino vampyrizmu, gali paaiškinti tam tikras psichinių sutrikimų formas ir su jomis susijusią prastą fizinę sveikatą.
Kai psichoanalizė buvo pirmą kartą pristatyta Anglijoje, aš ėmiausi šio dalyko, tapau studente, o vėliau lektore klinikoje, kuri buvo įkurta Londone. Mes, studentai, netrukus buvome nustebinti fakto, kad su kai kuriais atvejais dirbti buvo nepaprastai sekinantis darbas. Ne tai, kad jie būtų buvę problemiški, bet tiesiog jie „išsiurbdavo“ mus ir palikdavo mus jautis lyg išgręžtus skudurus gydymo pabaigoje. Kažkas atsitiktinai paminėjo šį faktą vienai iš slaugytojų, dirbusių elektros skyriuje, ir ji mums pasakė, kad tie patys pacientai lygiai taip pat „išsiurbdavo“ elektros mašinas ir galėdavo absorbuoti labiausiai stebėtinas įtampas net nesumirksėję.
Toje pačioje vietoje, atlikdama savo psichoanalitinį darbą, susidūriau su daugybe atvejų, kai tarp dviejų žmonių egzistavo liguistas ryšys, dažniausiai tarp motinos ir dukters, arba dviejų draugių moterų; kartais taip pat tarp motinos ir sūnaus, o vienu atveju, kurį sutikau socialinėje aplinkoje, tarp vyro ir moters. Visada gydytis ateidavo negatyvioji poros pusė, ir mes galėdavome jiems ženkliai padėti psichoterapinėmis priemonėmis. Jie visada rodydavo tą patį simptomų kompleksą: jautrų temperamentą, išblyškusį veidą, sunykusią formą ir bendrą silpnumą, silpnumo jausmą ir greitą nuovargį. Jie taip pat visada buvo labai paveikūs įtaigai (suggestible), todėl buvo lengva su jais dirbti. Todėl tokiais atvejais paprastai galėdavome gana greitai pasiekti gerų rezultatų.
Tačiau įdomus momentas buvo tas, kad liguisto ryšio (rapport) nutraukimas sukeldavo ryškų sutrikimą ir net pusiau kolapsą dominuojančiam sąjungos partneriui. Mes supratome, kad būtina reikalauti atsiskyrimo, jei norima pasiekti išgydymą, o atsiskyrimas visada labai aktyviai nepatikdavo dominuojančiam partneriui.
Tuo metu viską aiškinau pagal Freudo psichologiją, bet net ir taip negalėjau atsistebėti keistu poveikiu, kurį atsiskyrimas turėjo asmeniui, kuris neturėjo būti sergantis, ir kad kai vienas kilo į kalną, kitas ritosi žemyn.
Laikausi nuomonės, kad tai, ką Freudas vadina Edipo kompleksu, nėra visiškai vienpusis reikalas, ir kad tėvo „siela“ traukia vaiko psichinę gyvybingumo energiją. Keista, kaip senai visada atrodo Edipo atvejai, ir kokie maži senukai ir senutės jie yra būdami vaikais. Jie niekada neturi normalios vaikystės, bet visada yra protiškai subrendę savo metams. Įkalbėjau įvairius pacientus parodyti man savo nuotraukas iš vaikystės, ir buvau labai nustebinta senyvos, susirūpinusios vaikiškų veidų išraiškos, lyg jie būtų žinoję visas gyvenimo problemas ir naštas.
Žinant tai, ką žinome apie telepatiją ir magnetinę aurą, man atrodo visai pagrįsta manyti, kad kažkokiu būdu, kurio dar visiškai nesuprantame, negatyvus tokio ryšio (rapport) partneris „trumpina“ (atiduoda energiją) į pozityvųjį partnerį. Vyksta gyvybingumo nutekėjimas, ir dominuojantis partneris daugiau ar mažiau sąmoningai jį lakas, jei ne tiesiogiai siurbia.
Tokie atvejai anaiptol nėra reti, ir greitai išsisprendžia, kai auka atskiriama nuo vampyro. Kaskart, kai yra duomenų apie artimą ir dominuojantį ryšį tarp dviejų žmonių kartu su vieno iš jų gyvybinių jėgų praradimu, geras planas yra rekomenduoti laikiną atsiskyrimą ir stebėti rezultatus.
Tokius atvejus visgi teisingiau būtų vadinti parazitavimu nei vampyrizmu. Toks psichinis parazitavimas yra itin dažnas ir paaiškina daugelį psichologinių problemų. Tačiau šiuose puslapiuose mes šios temos neplėtosime, nes ji nepatenka į mūsų dabartinio tyrimo ribas ir yra paminėta tik iliustravimo tikslais.
Vampyrizmas, kaip jis paprastai suprantamas, yra visiškai kitas dalykas, ir mes pasielgsime teisingai, jei šį terminą pasiliksime tiems atvejams, kai puolimas yra sąmoningas, o terminą parazitavimas taikysime tiems atvejams, kai jis yra nesąmoningas ir nevalingas. Mano nuomone, tikrasis vampyrizmas negali vykti, nebent yra gebėjimas projektuoti eterinį antrininką. Visi turimi įrašai apie vampyrizmą pasakoja apie kažką daug labiau apčiuopiamo nei vaidenimasis. Vakarų Europoje šiais laikais tai pasitaiko palyginti retai, tačiau Rytų Europoje ir primityviose šalyse tai, regis, anaiptol nėra retenybė, ir kelionių knygose galima rasti daugybę gerai patvirtintų atvejų.
Komandoras Gouldas savo itin įdomioje knygoje „Keistenybės“ (Oddities) pateikia pasakojimą apie vampyrizmą tarp Filipinų salų berberlangų. Jo pasakojimas remiasi straipsniu, išspausdintu „Azijos draugijos žurnale“ (Journal of the Asiatic Society), LXV t., 1896 m. Šie nemalonūs žmonės, pasak pono Skertchley, straipsnio, kurį cituoja komandoras Gouldas, autoriaus, „yra gulai (ghouls) ir privalo kartais valgyti žmogieną, kitaip mirtų… Kai jie pajunta žmogienos poreikį, jie nueina į žolynus ir, kruopščiai paslėpę savo kūnus, sulaiko kvėpavimą ir panyra į transą. Tuomet jų astraliniai kūnai išsilaisvina… Jie nuskrenda ir, įėję į namą, įsigauna į vieno iš gyventojų kūną ir maitinasi jo viduriais.
Berberlangus galima išgirsti atvykstant, nes jie skleidžia dejuojantį garsą, kuris yra garsus tolumoje ir nutyla iki silpnos dejonės jiems artėjant. Kai jie yra šalia jūsų, galima girdėti jų sparnų garsą, o tamsoje matyti jų akių švieseles, šokančias kaip jonvabaliai.“
Ponas Skertchley pareiškia, kad jis pats matė ir girdėjo praskrendantį berberlangų būrį, o kitą dieną aplankęs namą, į kurį matė juos įeinant, rado gyventoją mirusį be jokių išorinio smurto žymių.
Palyginkite pono Skertchley pasakojimą apie aukštoje žolėje gulinčius ir į transą panyrančius berberlangus su pono Muldoono pasakojimu apie „Astralinio kūno projekciją“; su šia knyga turėtų būti susipažinęs kiekvienas okultizmo studentas, nes tai neabejotinai yra okultinės literatūros klasika, pateikianti praktinį okultinių patirčių aprašymą ir detalias instrukcijas, kaip tai padaryti pačiam.
Bet grįžkime arčiau namų. Per visą mano patirtį klaidžiojant žmogaus proto klystkeliais (kuri dėl mano darbo pobūdžio buvo, kaip Semo Velerio žinios apie Londoną, plati ir savita), aš žinojau tik vieną tikro vampyrizmo atvejį ta prasme, kuria vartoju šį terminą. Tai nebuvo mano pačios atvejis, nors pažinojau susijusius asmenis; jį tvarkė mano pirmasis mokytojas, kurį jau minėjau ryšium su ta gera ponia, kuri vaikėsi mane su pjaustymo peiliu. Aš panaudojau šio atvejo faktus kaip pagrindą vienai iš istorijų knygoje „Dr. Tavernerio paslaptys“, tačiau tikrieji faktai yra tokie, kad jie netiko kūriniui, kuris turėjo būti skirtas pramogai.
Tuo metu toje klinikoje, apie kurią kalbėjau, vedžiau nenormaliosios psichologijos seminarus ir prižiūrėjau kitų studentų darbą; viena iš jų pasitarė su manimi dėl atvejo, kuris pasitaikė jos privačioje praktikoje. Tai buvo vėlyvos paauglystės jaunuolio atvejis – vieno iš tų išsigimusių, bet intelektualių ir visuomenėje priimtinų tipų, kurie neretai pasitaiko senose giminėse, kurių kraujas pernelyg mėlynas, kad būtų sveikas.
Šis vaikinas buvo priimtas kaip nuomininkas į butą, kuriuo studentė dalijosi su kita moterimi, ir netrukus jas pradėjo varginti keisti reiškiniai. Kiekvieną vakarą maždaug tuo pačiu metu kaimyniniuose arklidžių kiemuose šunys pradėdavo įnirtingai loti ir staugti, o po kelių akimirkų atsidarydavo prancūziško tipo langas, vedantis į verandą. Nesvarbu, kiek kartų jos kviesdavo spynų meistrą ar kaip jį užbarikaduodavo, nustatytu laiku jis atsidarydavo, ir per butą prapūsdavo šaltas skersvėjis.
Šis reiškinys įvyko vieną vakarą, kai dalyvavo adeptas Z., ir jis pareiškė, kad įėjo nemaloni nematoma esybė. Jos pritemdė šviesas ir sugebėjo pamatyti blausų švytėjimą jo nurodytame kampe, o kai įkišo rankas į šį švytėjimą, pajuto dilgčiojimą, koks patiriamas įkišus rankas į elektra įkrautą vandenį.
Tada prasidėjo didžiulė vaiduoklių medžioklė po visą butą, ir esybė galiausiai buvo užspeista į kampą ir sunaikinta vonios kambaryje. Aš savo apsakyme šį incidentą pavaizdavau kiek vaizdingiau, bet esminiai faktai yra tie patys. Sunaikinus šią esybę, berniuko paciento būklė ryškiai pagerėjo, ir paaiškėjo ši istorija.
Berniukas, kurį vadinsime D., buvo įpratęs eiti pasėdėti su pusbroliu, kuris buvo grąžintas namo iš Prancūzijos kaip neįgalus dėl tariamo apkasų šoko (shell-shock). Šis jaunuolis buvo dar vienas nusilpusios giminės atžala, ir paaiškėjo, kad jis buvo pagautas nusikaltimo vietoje atliekantis tą nemalonų iškrypimą, vadinamą nekrofilija. Pagal istoriją, išgautą iš D. tėvų, ši yda nebuvo reta tam tikruose fronto ruožuose, kaip ir išpuoliai prieš sužeistuosius. Valdžia ėmėsi drastiškų priemonių tai numalšinti. Dėl šeimos įtakos D. pusbroliui pavyko išvengti įkalinimo kariniame kalėjime, ir jis buvo perduotas šeimos globai kaip psichinis ligonis; jie paskyrė jam slaugą vyrą. Kai slaugytojas būdavo laisvas nuo budėjimo, nelaimingasis jaunasis D. buvo klaidingai samdomas pasėdėti su juo. Taip pat paaiškėjo, kad D. ir jo pusbrolio santykiai buvo ydingo pobūdžio, ir vieną kartą jis įkando berniukui į kaklą, tiesiai po ausimi, iš tikrųjų paleisdamas kraują.
D. visada buvo susidaręs įspūdį, kad jo krizių metu jį puola koks nors „vaiduoklis“, bet nedrįso to sakyti, bijodamas, kad jį palaikys bepročiu.
Sunku pasakyti, kokie tiksliai buvo neurotinio polinkio, ydos ir psichinio puolimo procentai, taip pat nelengva nuspręsti, kuri priežastis buvo lemiama ir atvėrė duris visoms bėdoms, tačiau vienas dalykas buvo aiškus visiems stebėtojams: sunaikinus psichinį lankytoją, ne tik iškart pagerėjo D. būklė, bet ir pusbrolis, po trumpo, smarkaus sukrėtimo, taip pat pasveiko. Adepto Z. naudotas sunaikinimo metodas buvo įkalinti esybę magiškame rate, kad ji negalėtų pabėgti, ir tada per atjautą absorbuoti ją į save. Baigęs operaciją, jis krito atbulas be sąmonės. Iš tikrųjų tai buvo tas pats metodas, kurį man buvo nurodyta naudoti dorojantis su savo vilkolakiu, tačiau absorbuoti ir transformuoti kito asmens projekciją yra daug sunkesnė užduotis nei absorbuoti savo paties, ir tai galėjo atlikti tik labai aukšto laipsnio įšventintasis, koks Z. neabejotinai buvo.
Jo nuomonė apie šį atvejį, nors nebuvo galimybės gauti nepriklausomo patvirtinimo, buvo ta, kad į Vakarų frontą buvo atvežti kai kurie Rytų Europos kariai, o tarp jų buvo asmenų, turinčių tradicinių Juodosios Magijos žinių, dėl kurių Pietryčių Europa visada turėjo niūrią reputaciją tarp okultistų. Šie vyrai, būdami nužudyti, žinojo, kaip išvengti Antrosios Mirties, t. y. Astralinio Kūno suirimo, ir išlaikė save eteriniame antrininke vampyruodami sužeistuosius. Dabar vampyrizmas yra užkrečiamas; asmuo, kuris yra vampyruojamas, netekęs gyvybingumo, yra psichinis vakuumas, pats siurbiantis iš bet ko, ką sutinka, kad papildytų savo išsekusius gyvybingumo išteklius. Jis greitai per patirtį išmoksta vampyro triukų, nesuvokdamas jų reikšmės, ir kol dar nesupranta, kas vyksta, pats tampa visiškai susiformavusiu vampyru, vampyruojančiu kitus. Žemiškoji vampyro siela kartais visam laikui prisisega prie vieno individo, jei jai pavyksta paversti jį veikiančiu vampyru, ir sistemingai traukia iš jo eterinį maistą, nes šis, savo ruožtu, pasipildo iš kitų, todėl nemiršta nuo išsekimo, kaip paprastai nutinka vampyrų aukoms.
Z. laikėsi nuomonės, kad D. pusbrolis nebuvo pagrindinis vampyras šiuo atveju, bet pats buvo auka. Būdamas nestabilios moralės jaunuolis, jis greitai perėmė vampyriškus triukus, ir žemiškoji kokio nors vengrų mago siela jį išnaudojo. Per įkandimą ir kraujo praleidimą iš pusbrolio kaklo ši esybė persikėlė į jaunąjį D., teikdama pirmenybę naujoms ganykloms, o ne išsekusiems ankstesnės aukos ištekliams. Tikėtina, kad ji kaitaliojosi tarp jų dviejų, nes ji nebuvo nuolat su D.
Ką tiksliai padarė Z., nežinome, nes jis buvo nepaprastai paslaptingas dėl savo metodų, bet vėlesnių žinių šviesoje įsivaizduočiau, kad jis absorbavo žemiškosios sielos eterinę energiją ir taip atėmė iš jos priemonę priešintis Antrajai Mirčiai. Tiesiog išvaryti besipriešinančią sielą į Ozyrio Teismo Salę būtų reiškę palikti astralinį lavoną, kuris kurį laiką būtų ir toliau kėlęs bėdas.
Įdomu pastebėti ryšium su šiuo atveju, kad tuo metu, kai panelė L. buvo okultiniame koledže Hampšyre, mums nutiko gana keistų dalykų. Mus užpuolė itin blogi „uodų įkandimai“. Patys įkandimai nebuvo nuodingi, bet dūriai buvo tokie, kad gausiai kraujavo. Pamenu, vieną rytą pabudau ir radau ant pagalvės delno dydžio kraujo dėmę; ji, matyt, atsirado iš mažo dūrio tiesiai už žandikaulio kampo. Keli kiti turėjo panašių patirčių. Niekada nesu mačiusi nieko panašaus nei prieš tai, nei po to, ir tai nebepasikartojo panelei L. išvykus.
Tuo metu nepasakiau apie tai adeptui Z., o vėliau, kai man priminė šį incidentą ir aš jį paminėjau, tyrimo galimybė jau buvo praėjusi. Jis išreiškė nuomonę, kad tai buvo vampyro darbas, ir citavo panašius atvejus, su kuriais buvo susidūręs savo patirtyje. Jis sakė matęs atvejų Afrikoje, kai auka tapdavo tokia bekraujė, kad buvo sunku gauti kraujo pavyzdį tyrimams, nes jis beveik netekėjo iš nusilpusių audinių.
Medicinos mokslas nieko negali padaryti tokiais atvejais. Žmonės miršta lėtai, centimetras po centimetro, tačiau jokia organinė liga negali būti nustatyta. Nepaisant to, jų išvaizda primena žmogų, silpstantį nuo pasikartojančių kraujavimų.
Įtarus vampyrizmą, reikia centimetras po centimetro apžiūrėti to asmens kūną su galingu didinamuoju stiklu, ir paieška greičiausiai bus apdovanota daugybės mažų dūrių atradimu – tokių mažų, kad jų neįmanoma pastebėti plika akimi, nebent jie išsiduoda tapdami infekuoti ir pūliuodami; tada jie paprastai klaidingai palaikomi vabzdžių įkandimais. Tai tikrai įkandimai, bet ne vabzdžio. Vietos, kuriose jų reikia ieškoti, yra aplink kaklą, ypač po ausimis; išilgai vidinio dilbių paviršiaus; ant ausų spenelių; ant kojų pirštų galų ir, moterims, ant krūtų.
Sakoma, kad asmeniui su vampyriškais polinkiais išsivysto nenormaliai ilgi ir aštrūs iltiniai dantys, ir aš pati mačiau vieną tokį atvejį – tai buvo keistas vaizdas. Du iltiniai dantys, pora, esanti tarp kandžių ir krūminių dantų, buvo pusantro karto ilgesni už kitus ir baigėsi aštriais kaip adatos smaigaliais.
Tikrasis vampyrizmas Vakarų Europoje atrodo retas, tačiau Z. laikėsi nuomonės, kad daugelį neaiškių tropinio silpnumo atvejų, kuriuose anemija vaidina svarbų vaidmenį, galima priskirti šiai priežasčiai.
VI SKYRIUS
VAIDENIMASIS
YRA dvi „vaidenimosi“ (haunting) formos, kurias reikia apsvarstyti: viena, kuri kyla dėl bekūnės sielos, kuri kišasi į konkretaus asmens gyvenimą, ir kita, kuri kyla dėl sąlygų, vyraujančių tam tikroje vietoje, ir kuri paveikia bet kurį pakankamai jautrų asmenį, atsidūrusį ten. Išskyrus atvejus, kai įtaka yra išskirtinai stipri, nejautrus asmuo yra atsparus. Norint suvokti „vaidenimąsi“, paprastai reikia būti šiek tiek ekstrasensu; būtent dėl šios priežasties vaikai, keltai ir spalvotosios rasės smarkiai kenčia nuo tokių trukdžių, o šaltakraujis šiaurietiškas tipas yra palyginti atsparus, kaip ir, kiek mažesniu mastu, gyvybingas, materialistinis ir skeptiškas lotynų tipas.
Pirmiausia apsvarstykime bekūnės sielos kišimosi klausimą. Pastebėsite, kad naudoju terminą „kišimasis“, o ne „puolimas“. Trikdymas nebūtinai turi būti puolimas, lygiai kaip skęstantis žmogus, kuris kabinasi į savo gelbėtoją ir tempia jį po vandeniu, nėra motyvuotas piktavališkumo. Esybė, kelianti bėdas, gali būti siela, kuri pati patiria nelaimę Vidiniuose Lygmenyse ir per mažai išmano pomirtines sąlygas, kad žinotų, kokią žalą daro taip desperatiškai kabindamasi į gyvuosius. Dėl šios priežasties platus spiritualistinių mokymų skleidimas yra vertingas, nes tai padeda sumažinti įtampą tarp šio pasaulio ir kito.
Kiek siekia mano patirtis, esu linkusi manyti, kad sąmoningas piktavališkumas yra retas; tačiau šis panikos apimtas kabinimasis nėra retas ir paaiškina, kodėl vienas iš poros išgyvenusiųjų kartais patiria labai nemalonius išgyvenimus po partnerio mirties. Taip pat pasitaiko atvejų, nors ir retesnių, kai siela, turinti tam tikrų okultinių žinių, bet stipriai pririšta prie žemės geidulingų troškimų, naudoja keistą ryšio formą, kad patenkintų tuos troškimus per kito asmens fizinį kūną.
Okultinėje ir spiritualistinėje literatūroje yra daugybė abiejų šių astralinio kišimosi tipų pavyzdžių, tačiau kadangi apsiriboju atvejais iš savo patirties, jų necituosiu, o apsiribosiu literatūros šia tema sąrašu bibliografijoje.
Viena mano pažįstama po ilgos ligos neteko vyro, prie kurio buvo labai prisirišusi, bet kurio, daugumos nuomone, jai buvo geriau atsikratyti, nes jis daugelį metų girtuokliavo ir galiausiai mirė po ilgos ligos, kurios metu ilgą laiką buvo laikomas ant morfijaus, vartodamas milžiniškus kiekius. Jis buvo intensyviai piktavališko ir savanaudiško būdo ir mirė neatgailavęs. Ji, tačiau, jo paskutinės ligos metu, kai jis, būdamas prikaustytas prie lovos, nebegalėjo daryti daugiau žalos, nusprendė jį idealizuoti ir, vos tik jam saugiai mirus, kanonizavo jį į šeimos šventuosius. Ji domėjosi okultizmu ir turėjo įprotį praktikuoti meditaciją bei šauktis Mokytojų. Nepaisant visų patarimų elgtis priešingai, ji pradėjo bandyti užmegzti psichinį ryšį su savo vyru, šaukdamasi jo kaip savo vedlio. Kaip ir daugelis kitų juslingo būdo vyrų, jis desperatiškai kabinosi į gyvenimą, išlikdamas in articulo mortis (mirties patale) ištisas dienas. Laimei visiems su tuo susijusiems, pavyko ją įtikinti kremuoti jo palaikus, tačiau nepaisant visų įkalbinėjimų, ji parsinešė visus jo daiktus iš slaugos namų, kuriuose jis mirė, laikė juos savo miegamajame, o aplink jo nuotrauką įsirengė mažą altorėlį ir naudojo jį kaip savo meditacijų židinį.
Paskutinė liga buvo ilga ir sunki, ir ji savaites gyveno „ant telefono laido“, nuolatinio nerimo būsenoje, tačiau nepatyrė jokios fizinės įtampos, todėl nebuvo nieko fizinio, kas paaiškintų rimtą ligą, kuri prasidėjo pasibaigus įtampai. Netrukus tapo pastebima, kad ji, anksčiau buvusi labai mielo ir švelnaus būdo, pamažu keičiasi, tad ne tik temperamentu, bet ir veido išraiška darosi panaši į savo velionį vyrą. Tada nutiko keistas dalykas. Jos vyras mirė nuo uždegiminio stuburo pažeidimo, kuris nesukėlė skausmo pačioje problemos vietoje, bet sukėlė intensyvų skausmą nervuose, išeinančiuose iš stuburo tame taške, todėl skausmas persiduodavo į tam tikras vietas plaštakose ir rankose, labiau vienoje pusėje nei kitoje. Šiai poniai išsivystė sunkus neuritas, kurio pasiskirstymas tiksliai atitiko jos velionio vyro simptomus.
Kitas iliustratyvus atvejis yra panelės E., kurios sužadėtinis žuvo kare. Laiške, rašytame asmeniui, su kuriuo ji konsultavosi dėl savo problemos, ji sako:
„Tuo metu sugebėjau pakilti virš netekties ir išsiskyrimo, bet po šešių mėnesių patyriau nervinį suirimą, ir nuo to laiko mane vargina silpni nervai. Paskutinius du mėnesius patiriu labai nepaprastus išgyvenimus, kurie kelia man didelį sumišimą ir daro mane nedarbingą. Tai naktinė patirtis, kuri nė karto nepasitaikė dieną. Kai nusiteikiu miegui, pastebiu, kad mano kūnas pamažu praranda visus pojūčius; jaučiuosi taip, lyg lėtai stingčiau į ledą. (Nežinau, kaip kitaip tai apibūdinti.) Šiame etape kartais galiu save išjudinti ir tai įveikti, bet ne visada pavyksta. Mano pastangos save išjudinti būna bergždžios, ir nors esu visiškai sąmoninga, jaučiuosi negalinti pajudėti ar pašaukti. Paprastai po to panyru į kažkokį miegą. Patiriu visokių išgyvenimų. Kartais lankausi keistose vietose ir kalbuosi su žmonėmis, kurių nepažįstu. Kartais mano patirtys yra neapsakomai gražios; kartais man gresia pavojus nuskęsti ar nukristi, bet tokiais atvejais aš visada pakylu į orą ir, atrodo, keliauju mylias. Kartais jaučiuosi tiesiog plūduriuojanti ore. Kiek laiko trunka sapnas, negaliu pasakyti. Tačiau kai pabundu, kurį laiką man labai sunku pajudėti; bet pamažu atgaunu galią judėti ir, po daugybės dilgčiojimo pojūčių galūnėse, atsikeliu, paprastai jausdamasi labai pavargusi ir nepailsėjusi, nors kartais jaučiuosi nė kiek ne blogiau po tos keistos patirties. Bet tai griauna mano sveikatą ir laimę, ir tai negali būti gera.“
Pokalbio metu ji praplėtė laiške išsakytus teiginius ir pasakė, kad aprašytų patirčių metu kažkas, ji manė, kad tai jos sužadėtinis, bandė sutrukdyti jai grįžti į savo kūną po šių naktinių ekspedicijų.
Atvejis buvo visiškai išspręstas per vieną savaitę taikant telepatinį gydymą. Pastabos apie tai, kaip buvo atliktas darbas, yra labai įdomios.
„Gydymas buvo skirtas esybei, kuri kėlė bėdas, o ne tik pacientei, ir būtent apsėdėjo išlaisvinimas iš jo veikimo lygmens bei pagalba jam kylant į Dangų suteikė laisvę jo aukai.“
Kito tipo vaidenimosi atveju, kai manifestacijos židinys yra vieta, o ne konkretus asmuo, turime atskirti žemiškąją esybę, kuri lieka prisirišusi prie konkrečios vietos, ir minčių atmosferą, kuri paliekama po to, kai ten buvo patirtos stiprios emocijos.
Pirmiausia apsvarstykime minčių atmosferos klausimą, kuriam galiu pateikti labai iliustratyvų pavyzdį. Viena mano draugė, dramos meno mokyklos studentė, konsultavosi su manimi dėl scenos baimės priepuolio, dėl kurio ji nerimavo, kad tai gali pasikartoti. Ji buvo patyrusi studentė, iš tikrųjų mokinė-mokytoja, ir gaudavo papildomų pamokų iš mokyklos vadovo. Vieną popietę atėjusi į pamoką, ji rado, kad jos mokytojas ką tik baigė egzaminuoti jaunesniuosius studentus jų semestro pabaigos iškalbos egzamine. Ji užlipo ant scenos ir atsistojo šalia mažo staliuko, kuris buvo pastatytas egzaminuotojo patogumui, ir pradėjo deklamuoti kūrinį, kurio pamoką turėjo turėti. Ji pati neturėjo jokio pagrindo nervintis; kaip jau minėta, ji buvo patyrusi kalbėtoja ir mokytoja; be to, nuo šios pamokos nepriklausė niekas svarbaus, tai buvo tiesiog viena iš serijos. Ji taip pat paprastai nebuvo nervinga ar susikausčiusi. Tačiau vos tik pabandė pradėti, ji patyrė visišką „išdžiūvimą“ ir stovėjo paralyžiuota, negalėdama ištarti nė žodžio. Visgi trumpas sufleravimas greitai ją išjudino, bet ji patyrė nemalonų scenos baimės priepuolį, ir tai sukrėtė jos pasitikėjimą.
Žvelgiant iš psichinio taško, paaiškinimo toli ieškoti nereikėjo. Ji stovėjo mentalinėje atmosferoje, kurią sukūrė virtinė merginų, lipusių ant tos pakylos egzaminui, nuo kurio joms daug kas priklausė, ir kurios visos buvo atitinkamai nervingos. Ji pati, būdama jautri, buvo paveikta šios atmosferos, kuri sukėlė jai panašią psichinę būseną per tai, kas vadinama „simpatine indukcija“ – reiškinį, gerai žinomą elektros ir akustikos srityse, bet lygiai taip pat galiojantį psichologijoje.
Be abejo, pačios nelaimingosios egzaminuojamosios užkrėtė viena kitą. Gali būti, kad „mikrofono panika“, taip gerai žinoma transliuotojams, yra sukelta minčių atmosferos, kurią generuoja eilė nervingų žmonių, stovėjusių toje pačioje vietoje.
Šiame kontekste gali būti įdomi mano pačios patirtis. Išsinuomojau kambarį-miegamąjį bendrabutyje, ir vos tik ten atvykau, mane apėmė pati intensyviausia depresija. Paprastai nesu linkusi į liūdesį, esu normaliai linksma siela, bet vos tik įeidavau į šį kambarį, kuris buvo saulėtas ir malonus, debesis nusileisdavo ant manęs, bet vėl pakildavo, vos tik išeidavau iš jo, ar į bendrabučio valgomąjį, ar į lauką. Greitai supratau, kad čia yra kažkas, su kuo reikia susitvarkyti, ir pasiteiravau apie kambario istoriją. Man pasakė, kad anksčiau tai buvo paskutiniojo namo savininko, kuris buvo įjunkęs į gėrimą ir bankrutavo, miegamasis. Įdomus faktas, kad girtuokliai ir narkomanai sukuria labai blogą psichinę atmosferą, tuo tarpu paprastas nusikaltėlis, koks blogas bebūtų, nėra toks kenksmingas, ir jo atmosfera greitai išsisklaido.
Šiais dviem atvejais nebuvo kalbos apie esybę, bekūnę ar įsikūnijusią, dalyvaujančią reikale; tiesiog buvo nemaloni mentalinė atmosfera, sugeneruota kokios nors stiprios ir skausmingos emocijos, kuri buvo patirta toje vietoje ilgą laiką.
Tokia koncentracija, jei labai stipri, išliks beveik neribotą laiką. Struktūros, kurios matė koncentraciją, gali būti nugriautos ir pastatytos naujos, tačiau jėgos išlieka, kaip ankstesnė ekspozicija fotografinėje plokštelėje, ir jautrius žmones jos veikia. Nejautrūs gali išsisukti palyginti sveiki.
Nėra visiškai lengva nustatyti, ar sutrikimas kyla tik dėl atmosferos, ar situaciją komplikuoja žemiškoji esybė. Kai esybė yra, ji paprastai anksčiau ar vėliau bus pamatyta. Be to, ji paprastai bus ir girdima, ir jaučiama. Tačiau pastarasis ženklas ne visada rodo organizuotos esybės buvimą, nes žinau atvejį, kai kambarys, naudotas kaip ritualinio įšventinimo ložė, vėliau, ložę perkėlus kitur, buvo padalintas į biurą ir du miegamuosius, ir miegamieji buvo praktiškai negyvenami dėl traškėjimo, pokšėjimo ir bildėjimo triukšmo, vykusio naktį. Tokiu atveju nebuvo priežasties įtarti kokios nors esybės buvimą, nes ritualai nebuvo evokacinio tipo, o įtaka nebuvo bloga. Tai buvo tiesiog jėga įtampos būsenoje. Trikdį kėlė grynas fizinis triukšmas, ką galiu paliudyti, nes ten miegojau, ar veikiau bandžiau miegoti.
Kai vaiduoklis matomas, jis paprastai ir girdimas, nes tam, kad forma būtų pakankamai materiali būti matoma, jos sudėtyje turi būti bent šiek tiek ektoplazmos, o ektoplazma geba daryti poveikį fiziniame lygmenyje, bent jau tam tikru laipsniu. Kai vaiduoklis ir matomas, ir girdimas, galime būti tikri, kad vyksta tikras vaidenimasis. Kai jis matomas, bet negirdimas, gali būti, kad asmuo su psichiniais polinkiais suvokia vaizdinius atspindinčiame eteryje, Gamtos fotografinėje plokštelėje, ir ten gali nebūti jokios tikros esybės. Kai trikdys girdimas, bet nematomas, tai gali būti dėl astralinių jėgų, kurias išjudino ritualinė magija ir kurios tęsiasi kurį laiką po to, kai pradinis impulsas atitraukiamas. Jos gali būti visiškai nekenksmingos, nebent tai, kad trikdo miegą taip pat, kaip tai darytų barškantis langas. Kita vertus, jei buvo atliekami galingi evokaciniai ritualai ir sferos valymas nebuvo tinkamai atliktas, gali kilti gilūs sutrikimai ir visa situacija gali būti itin nemaloni.
Pavyzdžiai vėlgi padės paaiškinti problemą. Kaip neritualinio vaidenimosi pavyzdį galiu pateikti atvejį draugės, kuri apsigyveno modernių daugiabučių kvartale. Nuo pat pradžių ji ten nebuvo laiminga, ir laikui bėgant priespauda bei kančia stiprėjo. Vieną vakarą temstant įėjusi į savo svetainę, prieblandoje ji pamatė vyrą, stovintį nugara į kambarį ir įdėmiai žiūrintį pro langą. Ji įjungė šviesą ir rado, kad ten nieko nėra. Kelis kartus jos tarnaitė matė kažką einant koridoriumi, vedančiu į šį kambarį. Be to, prieškambario durys turėjo savybę atsidaryti pačios.
Mano draugės depresija gilėjo, kol galiausiai, vieną dieną pati stovėdama prie svetainės lango, ji pajuto staigų impulsą iššokti. Tada ji suprato, kad reikalai rimti ir kad kepenų piliulės ar savaitgalis prie jūros jų nesutvarkys. Būdama okultistė, ji suprato įvykių, vykusių jos bute, reikšmę ir pasidomėjo aikštės, kurioje buvo pastatytas šis modernių daugiabučių kvartalas, istorija. Ji sužinojo, kad tai buvo vieta, kurioje stovėjo senas beprotnamis, turėjęs niūrią reputaciją. Forma, kurią ji ir jos tarnaitė matė, tikriausiai buvo kokio nors nelaimingo paciento su savižudiškais polinkiais, kuriam pavyko įgyvendinti savo impulsus vietoje, atitinkančioje jos kambario padėtį. Siaubingos emocinės jėgos, sugeneruotos jo niūrių minčių ir paskutinio desperatiško akto, buvo tarsi nufotografuotos atmosferoje ir įteigė jos protui savinaikos mintis, lygiai kaip kompaniono bloga nuotaika ar depresija sukels panašią nuotaiką mums patiems be jokio ištarto žodžio.
Kitas pavyzdys iš mano patirties sferos, nors tai nebuvo tiesiogiai mano atvejis, yra labai įdomus tuo, kad jame derinamas labai aiškus poltergeisto vaidenimasis su vampyrizmu.
Kartą su manimi konsultavosi dvasinė gydytoja (mental healer), kuriai buvo atneštas labai keistas atvejis. Kai kurie labdaringai nusiteikę žmonės surinko lėšų įkurti namus nepageidaujamiems kūdikiams, ir tam tikslui buvo nupirktas tinkamas namas kaimo pakraštyje netoli Londono. Namas buvo akivaizdžiai pigus pirkinys, ir jie juo labai džiaugėsi.
Tačiau netrukus juos pradėjo trikdyti labai keisti reiškiniai, taip pat nepaaiškinamos ligos ir priepuoliai tarp kūdikių. Vienas vaikas iš tikrųjų mirė, ir jo mirtis nebuvo patenkinamai paaiškinta. Tada viena iš slaugytojų, airė mergina, taip pat pradėjo negaluoti. Keltai yra žinomai imlūs psichinėms įtakoms ir visada pirmieji jas pajunta. Pastebėtina, kad pirmiausia puolimą patyrė kūdikiai, kurių atsparumas, palyginti su suaugusiaisiais, yra mažas; o tada buvo paveikta jautriausia iš suaugusiųjų – airė keltė.
Kelis kartus buvo girdimas vežimo ir arklio garsas, atvažiuojantis įvažiavimu, bet kai tarnaitė nueidavo prie durų atidaryti, nieko nebūdavo matyti. Netrukus vaiduoklis tapo dar energingesnis ir ėmėsi kasti anglis iš vienos pusės į kitą ūkiniame pastate. Jis per naktį taip perkastdavo kelias tonas anglių, o namo gyventojai gulėdavo lovose drebėdami, kol anglių gabalai dundėjo ir bildėjo į bunkerių sienas. Kodėl ir kam turėjo vykti būtent tokia manifestacija, negaliu pasiūlyti jokio paaiškinimo.
Kelis kartus skirtingi žmonės matė keistą vyrą, einantį per holą, ir iškart po to vaikai susirgdavo.
Galiausiai, be visų kitų bėdų, visame name pradėjo kilti paslaptingi gaisrai. Krepšys švarių skalbinių tuščiame kambaryje buvo rastas degantis. Užuolaidos buvo rastos rusenančios. Tuo tarpu nelaimingoji airė slaugytoja ėjo iš blogo į blogesnį, gulėjo lovoje per silpna atsikelti ir sparčiai kraustėsi iš proto.
Tikriausiai bus pasiūlyta, kad visų bėdų priežastis buvo koks nors išdykęs ar pamišęs asmuo, bet sunku suprasti, kokia žmogiška jėga galėtų ar norėtų per naktį viena pati perkasti sunkvežimio krovinį anglių per pašiūrę.
Namų prižiūrėtoja domėjosi dvasiniu gydymu ir pakankamai išmanė proto pusę, kad suprastų, jog jos prižiūrimame name vyksta kažkas nenormalaus. Ji pasikonsultavo su dvasine gydytoja, kuri savo ruožtu pasikonsultavo su manimi.
Aš atlikau psichinę atvejo diagnozę ir pranešiau, kad, mano nuomone, namas kažkada buvo užimtas asmens, turinčio okultizmo žinių ir, būdamas Kairiosios rankos kelyje, stipriai prieštaravo eiti pasitikti savo Skaistyklos dalies po fizinio kūno mirties, ir kad jis išlaikė save tarpinėje būsenoje kaip žemiškoji dvasia traukdamas gyvybingumą iš nelaimingų vaikų, ir netyčia ištraukė per daug iš vieno, taip jį nužudydamas.
Remdamasi šia hipoteze, gydytoja ėmėsi taikyti atvejui „gydymą per atstumą“. Nereikia nė sakyti, kad namų darbuotojai nebuvo informuoti apie mūsų veiksmus.
Gydymo rezultatas buvo tas, kad manifestacijos nedelsiant liovėsi. Daugiau jokiems vaikams nebuvo priepuolių, o airė slaugytoja greitai pasveiko. Tada prižiūrėtojai buvo papasakota hipotezė, pagal kurią dirbome. Ji labai susidomėjo ir kaime pasiteiravo apie namo istoriją; sužinojo, kad jis buvo žinomai vaidenimosi vieta, todėl jie jį gavo taip pigiai. Paaiškėjo, kad joks nuomininkas negalėjo ten ilgai išbūti, ir kad buvo nuolatinių įrašų apie šias sekinančias ir paslaptingas ligas. Taip pat paaiškėjo, kad prieš maždaug šešiasdešimt metų namą ilgą laiką buvo užėmęs vyras, į kurį kaimynai žiūrėjo kreivai kaip į ekscentrišką ir paslaptingą personą, ir buvo kalbama, kad jis užsiima kažkokiais tyrimais, kuriems reikėjo laboratorijos, į kurią niekam nebuvo leidžiama įeiti ir kurioje jis dirbo naktimis.
Įdomu pastebėti, kad nei dvasinė gydytoja, nei aš niekada nelankėme to namo ir nebuvome arčiau nei per dvidešimt mylių nuo jo; tai rodo, kokiu būdu šios nematomos jėgos gali būti manipuliuojamos per atstumą.
Paskutinis pavyzdys, paimtas iš „Aleisterio Kroulio išpažinčių“ (The Confessions of Aleister Crowley), pasitarnaus parodyti vaidenimosi, kurį sukelia ceremoninė magija, kai iššauktos jėgos nėra tinkamai išsklaidytos, pobūdį.
„Demonai, susiję su Abramelinu, nelaukia, kol bus invokuoti, jie ateina nekviečiami. Vieną vakarą Džounsas ir aš išėjome vakarieniauti. Išeidamas iš Baltosios Šventyklos pastebėjau, kad jos Yale spynos liežuvėlis neužsifiksavo. Todėl pritraukiau duris ir patikrinau. Kai ėjome lauk, pastebėjome pusiau kietus šešėlius ant laiptų; visa atmosfera vibravo nuo jėgų, kurias naudojome. (Bandėme jas kondensuoti į juslinius vaizdinius.) Kai grįžome, bute niekas nebuvo pajudinta; bet Šventyklos durys buvo plačiai atvertos, baldai išstumdyti, o kai kurie simboliai išmėtyti po kambarį. Atkūrėme tvarką, ir tada pastebėjome, kad pusiau materializuotos būtybės žygiuoja aplink pagrindinį kambarį beveik nesibaigiančia procesija.
Kai galiausiai išvykau iš buto į Škotiją, paaiškėjo, kad veidrodžiai buvo per dideli išnešti kitaip nei per Juodąją Šventyklą. Ji, žinoma, buvo visiškai išmontuota prieš atvykstant darbininkams. Tačiau atmosfera išliko, ir du iš jų buvo išvesti iš rikiuotės kelioms valandoms. Beje, buvo beveik kassavaitinė patirtis girdėti apie atsitiktinius lankytojus, nualpusius arba ištiktus galvos svaigimo, mėšlungio ar apopleksijos ant laiptų. Praėjo daug laiko, kol šie kambariai buvo išnuomoti iš naujo. Žmonės instinktyviai jautė kažko šiurpaus buvimą.“
Visiems ekstrasensams gerai žinoma, kad senovės šventyklų vietos, kur buvo atliekami misterijų ritualai, visada yra galingai įkrautos psichinės jėgos. Ši jėga nebūtinai turi būti bloga, bet ji turi galingai stimuliuojantį poveikį psichiniams centrams ir sujudina pasąmonines jėgas; ir kadangi dauguma civilizuotų žmonių didesniu ar mažesniu laipsniu kenčia nuo to, ką Freudas vadina „išstūmimu“ (repression), toks subliminalinio proto sujudinimas sukelia gilaus sutrikimo jausmą. Neturėtume nekvestionuodami priskirti blogų įtakų vietai ar asmeniui, kurie sukelia mums diskomfortą; gali būti tiesiog tai, kad psichinė jėga, esanti didesnėje įtampoje nei esame pripratę, trikdo mūsų pusiausvyrą.
Vienuolynų vietos, kurios buvo išformuotos su persekiojimais Reformacijos metu, taip pat dažnai yra smarkiai „apsėstos“ psichinių jėgų. Religinės bendruomenės grupinis protas yra labai galingas dalykas, ir kai jį sutrikdo korporatyvinė jo narių emocija, taip išlaisvintos jėgos nėra lengvai išsklaidomos. Be to, vienuoliai, Jėzaus Misterijų įšventintieji, vargu ar geruoju perdavė savo šventas vietas plėšikams. Vėl ir vėl pranešama, kad prakeiksmas gula ant tų, kurie pasipelnė iš Bažnyčios žemių grobstymo. Tai pernelyg gerai žinoma, kad reikėtų aptarti šiuose puslapiuose.
Tačiau yra dar vienas faktas, susijęs su Bažnyčios nuosavybe, kuris gali būti ne taip gerai žinomas, ir tai yra dažnumas, su kuriuo pranešama apie psichinius įvykius, susijusius su klebonijomis. Klausinėjant draugų ir bendradarbių duomenų tyrimui, kuris buvo skirtas šiai knygai, buvau nustebinta, kaip dažnai klebonija buvo minima ryšium su reiškiniais, apie kuriuos man buvo pasakojama.
Bažnyčios ritualai, žinoma, yra ceremoninė magija, kaip pripažįsta net toks ortodoksinis autoritetas kaip Evelyn Underhill. Vidutinis dvasininkas nėra susipažinęs su okultizmo technika, todėl turi mažai arba visai neturi supratimo, ką daro. Kokias įtakas jis atneša prie altoriaus ir kokias jėgas iš ten nusineša, todėl kiekvienu individualiu atveju turi būti atviras klausimas. Žmogus, kurio sąmonė buvo pakylėta ritualo, ir kuris nežino, kaip užantspauduoti savo aurą ir grįžti į normalią būseną, yra linkęs į psichinę invaziją.
Objektai, susiję su bet kokia ceremoninių operacijų forma, visada yra stipriai įkrauti magnetizmo ir intymiai susieti su jėga, kuriai tarnavo. Pamenu, prieš daugelį metų, kai turėjau mažai žinių apie okultizmą ir jokių pretenzijų į psichizmą, dvi draugės ir aš pramogavome vartydamos viena kitos papuošalų dėžutes. Pasiėmiau gražų ametisto kryžių iš vienos jų ir iškart sušukau:
„Yra kažkas nepaprasto su šiuo kryžiumi. Jaučiasi taip, lyg jis būtų gyvas.“
„Tai kryžius, kuris man buvo duotas per pirmąją komuniją“, – atsakė mano draugė, – „ir iš pradžių tai buvo vyskupo krūtinės kryžius.“
Jos sesuo labai susidomėjo ir iškart atnešė man savo papuošalų dėžutę, prašydama, ar galėčiau išrinkti ir jos pirmosios komunijos kryžių, nes, kaip ir sesuo, ji buvo Romos katalikė, ir šie kryžiai, duoti joms kaip dovanos pirmosios komunijos proga, buvo specialiai palaiminti kunigo. Man buvo labai įdomu stebėti, kad iš trijų ar keturių dekoratyvinių kryžių sugebėjau išrinkti vieną, kuris rankai jautėsi šiltas, gyvas ir elektrinis, ir padaviau jį jai sakydama: „Tai tavo komunijos kryžius“, ir taip ir buvo.
Pamenu, kartą, būdama mažas vaikas, pakėliau mirštantį kovą; padaras gulėjo nejudėdamas man ant kelių kelias minutes, o tada suplasnojo ir mirė. Niekada anksčiau nebuvau mačiusi mirties, bet man nereikėjo, kad kas nors sakytų, jog dabar ją matau. Padaro „pojūtis“ prieš ir po to suplasnojimo buvo skirtingas. Galiu palyginti įmagnetinto ir neįmagnetinto kryžiaus pojūtį tik su skirtumu tarp gyvo ir negyvo paukščio.
Tačiau krikščionybė nėra vienintelė religija, kuri gali įmagnetinti savo ceremoninius instrumentus. Yra kitų ritualinių religijų, ir kai kurios iš jų yra nuosmukio būsenoje. Turėtume būti labai atsargūs prieš pasidėdami savo kambariuose kaip puošmenas objektus, kurie galėjo būti susiję su kultais, kurių prigimties nesuprantame. Daugelis jų, žinoma, priklauso pigių niekučių (Brummagem) kultui ir yra dedikuoti ne labiau desperatiškai dievybei nei Mamona; bet tikras antikvarinis daiktas yra kitas reikalas.
Turėjau to pavyzdį kartą Britų muziejuje. Lankiau kambarį rūsyje, kuriame yra senovės garsių statulų gipsinių kopijų kolekcija, originalai yra kitur. Staiga suvokiau magnetinės jėgos jausmą. Atsisukau į ją ir pamačiau mažą aukurą. Perskaičiusi etiketę, radau, kad tai ne kopija, o originalas. Labai įdomus testas psichizmui yra išbandyti skirtingų Britų muziejaus kambarių atmosferą. Budistų kambario palaiminga ir tvyroti ramybė yra dalykas, kurį verta prisiminti. Ilgojo Etnologijos kambario prieskonis yra dalykas, kurį norisi kuo greičiau išspjauti. Man, bent jau, Egipto kambarys yra nuviliantis; mumijos atrodo nei piktavališkos, nei palankios, o tiesiog ciniškos. Galbūt jausčiausi kitaip, jei praleisčiau su jomis naktį. Magnetizmas, kuris išsisklaido dieną, vėl įsikrauna tyloje ir nakties tamsoje. Pamenu, lankiausi Stounhendže tarp minios turistų ir atvirų autobusų (chars-à-bancs), ir galvojau, kad šlovė išėjo; bet visai kas kita buvo, kai aplankiau jį niūrios pavasario dienos dykynėje po ilgos žiemos vienatvės. Jis vėl buvo įsikrovęs ir toks grėsmingas, kokio tik galima norėti.
Todėl dvejoju sakyti, kad vien dėl to, jog mumijos ir aš niekada neįskėlėme žiežirbų susitikę Britų muziejuje, jų reputacija yra nepagrįsta. Tuo metu, kai buvo atidaromas Tutanchamono kapas, pasakiau sau: „Jei mumijos prakeiksmas nesuveiks šiuo atveju, prarasiu tikėjimą okultizmu.“ Visi žinome, kaip jis suveikė, net iki trečios ir ketvirtos kartos. Joks romanistas, semdamasis idėjų apie senovės Egiptą iš enciklopedijos straipsnio apie egiptologiją ir kelių nuotraukų, nebūtų drįsęs ištempti sutapimų grandinės taip toli.
Egiptiečiai teikė didelę reikšmę fizinio kūno išsaugojimui. Didžių žmonių kapai, kaip gerai žinoma, buvo saugomi vadinamaisiais užkeikimais, ir Egipto magijos galia bei apimtis yra dalykai, kuriuos mažai kas supranta. Modernus okultizmo studentas, skaitantis Jamblichą apie Egipto misterijas, nustebs.
Tačiau daugeliu atvejų Egipto antikvarinių daiktų pirkėjas neturi ko bijoti; blogiausia, ką jie pateiks psichiniam tyrimui, bus masinės gamybos fabriko darbo ginčų vizija. Tačiau esu girdėjusi apie labai nuostabų psichometrinį nuskaitymą, gautą iš mumijos, kurią vėliau išvyniojus paaiškėjo, kad ji sudaryta vien iš naujų datų prancūziškų laikraščių!
Mane visada labai linksmino egiptologų pasipiktinimas kapų plėšikais. Galų gale, ar yra koks nors skirtumas tarp ankstesnių ir vėlesnių kapo lankytojų, išskyrus tai, kad vieni dirba dieną, o kiti naktį? Žmonių, kurie įrengė kapą ir nieko negailėjo, kad padarytų jį neliečiamą ir išsaugotų savo mirusiųjų ramybę, požiūriu, naktiniai darbininkai tikriausiai būtų labiau pageidaujami, nes jie tik plėšė, bet neišrenginėjo ir neeksponavo nuogų kūnų viešam žvilgsniui. Neseniai kilo baisus triukšmas, kai kaimo bažnyčios šventoriuje buvo perkelti keli kūnai, kad atsirastų vietos paminklui, pasirinktam papuošti garsaus viešo asmens kapą. Net žmonės, kurių religiniai jausmai nebuvo įžeisti šio šventvagystės akto, laikė tai šokiruojančiai blogo skonio ženklu. Visgi niekas nesiūlė nuplėšti įkapių nuo kieno nors žmonos ar motinos kūno ir nufotografuoti jį visiškai nuogą. Kai kalbama apie mumijos prakeiksmo klausimą, bijau, kad mano simpatijos yra visiškai mumijos pusėje.
Įšventintajam griežtai patariama niekada nepiktžodžiauti vardui, kuriuo kitas pažįsta savo Dievą, nes tai ta pati jėga, kurią jis pats garbina, atstovaujama kito simbolio. „Kelių pas Dievą yra tiek, kiek žmonių sūnų atodūsių“, – sako sena arabų patarlė. Turėtume turėti pakankamai užuojautos kitos sielos kovoms link šviesos, kad neišniekintume dalykų, kurie pašventinti jos viltimis ir pastangomis, net jei niekuo kitu.
Mūsų visų Tėvas gali suprasti jų reikšmę geriau nei mes, ir savo priėmimu pašventinti juos amžiams.
Yra daug europiečių, kurie labai myli Budą ir turi jo statulą savo kambariuose (nors kartais painioja ją su Chenresi, stambiu ir besišypsančiu sėkmės dievu). Kad šios didžios Būtybės, Azijos Šviesos, įtaka yra kilni ir palanki, aš neigčiau paskutinė; tačiau Budos statulos yra kitas reikalas, ir jei jos tikros, su jomis reikia elgtis atsargiai. Viena iš blogiausių juodosios magijos formų pasaulyje yra išsigimusi budizmo forma. Tai sakydama nenoriu įžeisti to garbingo tikėjimo, nes tik galimybės trūkumas neleidžia Juodosioms Mišioms užimti tos abejotinos viršūnės. Tibeto Dugpa sektos vienuolynuose yra šventyklų, kurių kiekvienoje buvo tiesiogine prasme tūkstančiai Budos statulų. Įvairiais atvejais vienas ar kitas iš šių vienuolynų buvo užpultas konkuruojančių religinių grupių arba Kinijos karių, o jų relikvijos išbarstytos. Būti vieno iš šių Budų, įmagnetintų Dugpa ritualais, savininku nėra labai malonus dalykas.
Kartą turėjau keistą patirtį su Buda. Tai buvo archajiška muilo akmens statulėlė, apie devynių colių aukščio, ir jos savininkė pati ją išsikasė sugriuvusio ir džiunglių praryto Birmos miesto vietoje. Ji buvo padėta ant grindų laiptų kampe ir kartais tarnavo kaip durų atrama. Aš turėjau butą viršutiniame aukšte ir turėdavau praeiti pro tą melancholišką mažąjį Budą kaskart įeidama ar išeidama, ir man atrodė šventvagystė matyti kito tikėjimo šventą simbolį taip traktuojamą. Bandžiau jai tai paaiškinti ir paklausiau, kaip ji jaustųsi, jei pamatytų taip naudojamą nukryžiuotąjį, bet be rezultatų. Tuo tarpu mažasis Buda sėdėjo ten kantriai, gaudamas kilimų šluotos smūgius į veidą ir priimdamas pamazgų libacijas.
Vieną dieną, lipdama laiptais aukštyn su gėlių puokšte, pajutau impulsą mesti priešais jį vieną iš tradicinių indiško pamaldumo medetkų. Iškart suvokiau, kad tarp manęs ir mažosios statulėlės susiformavo ryšys, ir jis buvo grėsmingas. Po nakties ar dviejų grįžinėjau namo gana vėlai, ir praeidama pro Budą pajutau, kad kažkas yra man už nugaros, ir žvilgtelėjusi per petį pamačiau maždaug futbolo kamuolio dydžio blyškiai auksinės šviesos rutulį, atsiskyrusį nuo Budos ir riedantį laiptais paskui mane. Visiškai išsigandusi ir labai nemėgdama šios manifestacijos, nedelsdama atlikau išvarymo gestą, ir šviesos rutulys grįžo laiptais žemyn bei susigėrė atgal į Budą, kuris, nereikia nė sakyti, daugiau medetkų iš manęs negavo, ir kurį aplenkdavau dideliu lanku, kol netrukus po to išsikrausčiau iš buto. Patirtis buvo itin nemaloni ir tapo aštria pamoka man nesikišti į kitos sistemos šventus objektus, nebent tiksliai žinau, ką darau. Vėliau sužinojau, kad kai kurios iš šių statulų yra pašventintos žmogaus aukos krauju.
Nenoriu tuo pasakyti, kad visos budistinės statulos buvo taip traktuojamos; tokie pašventinimai, manau, yra palyginti reti; bet manau, kad niekas, turintis žinių apie faktus, nepaneigs, jog tai pasitaiko, lygiai kaip kartais galima aptikti Nukryžiuotąjį, kuris buvo naudojamas apverstas Juodosiose Mišiose.
Tačiau ne kiekvienas psichinio sutrikimo atvejis kyla iš išorės. Tai gerai žinomas kosminis dėsnis, kad viskas juda ratais, ir kokias jėgas mes siunčiame, kokias minčių formas išstumiame iš savo aurų, jei jos nėra absorbuotos objekto, į kurį nukreiptos, jos grįš pas mus atėjus laikui. Vienas veiksmingiausių ir taip pat plačiausiai praktikuojamų okultinės gynybos metodų yra atsisakyti reaguoti į puolimą, nei priimant, nei neutralizuojant jėgas, nukreiptas į save, ir taip grąžinant jas siuntėjui. Niekada neturime pamiršti fakto, kad vadinamasis okultinis puolimas gali būti piktos minčių formos, grįžtančios namo tupėti.
Yra tam tikrų beprotybės tipų, kai beprotis tiki esąs nematomų būtybių, kurios jam grasina, jį plūsta ir siūlo žemas ar pavojingas insinuacijas, puolimo auka. Jis apibūdins savo kankintojus arba parodys jų vietą kambaryje. Ekstrasensas, tiriantis tokį atvejį, labai dažnai gali pamatyti tariamas esybes būtent ten, kur beprotis sako jas esant. Nepaisant to, psichologas gali ateiti ir įrodyti be jokių pagrįstų abejonių, kad vadinamosios „haliucinacijos“ kyla dėl išstumtų instinktų, sukeliančių disocijuotus idėjų kompleksus paties paciento pasąmonėje. Ar tai reiškia, kad ekstrasensas klysta manydamas, jog suvokia astralinę esybę? Mano nuomone, ir ekstrasensas, ir psichologas yra teisūs, ir jų išvados paaiškina viena kitą. Tai, ką mato ekstrasensas, yra disocijuotas kompleksas, išstumtas iš auros kaip minčių forma. Bepročiams galima suteikti daug palengvėjimo suardant minčių formas, kurios juos supa, bet, deja, palengvėjimas būna trumpalaikis; nes jei ligos priežastis nėra pašalinta, nauja minčių formų partija sukuriama vos tik sunaikinamos originalios.
VII SKYRIUS
NEŽMOGIŠKŲ KONTAKTŲ PATOLOGIJA
BE MŪSŲ, yra ir kitų gyvybės formų, kurių evoliucijos sfera liečiasi su Žeme. Tautosakos srityje nuolat susiduriame su idėja apie bendravimą tarp žmonių ir fėjų karalysčių; apie žmogaus santuoką su fėja sutuoktine arba vaiko vagystę fėjoms paliekant vietoje jo išdykėlį sukeistą vaiką (changeling). Būtume neapdairūs, jei manytume, kad platus liaudies tikėjimų korpusas yra visiškai be faktinio pagrindo. Todėl panagrinėkime šiuos senus ir grubius tikėjimus ir pažiūrėkime, ar galime rasti jiems kokį nors pagrindą, ir jei taip, kokia gali būti tikroji faktų prigimtis, ir ar jie meta kokią nors šviesą į šiuolaikinius psichinius reiškinius, kuriuos nagrinėjame šiuose puslapiuose.
Daugelis iš mūsų yra sutikę žmonių, kuriuos būtų galima apibūdinti kaip nežmogiškus, besielius ta prasme, kad įprasti žmogiški motyvai jiems neveikia, o įprasti žmogiški jausmai jų nei skatina, nei stabdo. Mes negalime jų nemylėti, nes jie turi didelį žavesį, bet taip pat negalime jų nebijoti, nes jie aplink save skleidžia begalinę kančią. Nors retai sąmoningai piktavaliai, jie yra nepaprastai žalingi visiems, su kuriais susiduria.
Jie, savo ruožtu, yra nelaimingi ir vieniši mūsų tarpe. Jie jaučiasi esantys svetimi ir neturintys draugijos; kiekvieno ranka pakelta prieš juos, ir dėl to pernelyg dažnai nutinka taip, kad jų ranka pakyla prieš visus, ir jiems išsivysto išdykėliškas piktavališkumas, nors retai būna apskaičiuotas piktadarystės darymas. Dėkingumas, užuojauta, gera valia, moralė ir paprastas sąžiningumas yra visiškai svetimi jų prigimčiai, taip pat toli nuo jų supratimo kaip diferencialinis skaičiavimas. Tačiau jie nėra amoralūs, jie tiesiog ne-moralūs. Kita vertus, jie pasižymi absoliutaus nuoširdumo ir didelės drąsos dorybėmis. Žmogiškosios etikos terminais jie yra „nepageidaujami“, bet jie turi savo etiką, kuriai yra lojalūs, ir tai yra grožis, kuris yra tiesa, ir tai viskas, ką jie žino, ir, kiek tai susiję su jų gyvenimu, viskas, ką jiems reikia žinoti. Išvaizda jie paprastai yra maži ir smulkūs, turintys neįprastą fizinę jėgą ir ištvermę, bet labai linkę į nervinį išsekimą ir proto audras. Socialiniuose santykiuose jie patiria staigias simpatijas ir antipatijas; jie rodo lengvą ir demonstratyvų prisirišimą tiems, kuriuos mėgsta, bet greitai juos pamiršta. Dėkingumas ir gailestis jų prigimčiai nežinomi. Tiems, kurių nemėgsta, jie yra smulkmeniškai pikti, ir visuose gyvenimo santykiuose jie yra visiškai neatsakingi. Geriausiai juos galima apibūdinti pasakant, kad jie nieką kitą taip neprimena, kaip persų kačiuko ir naminės beždžionėlės mišinį. Jie turi katės grožį, atsiribojimą ir žavesį bei beždžionės linksmą, išdykėlišką destruktyvumą. Daugelis žmonių nekenčia jų iš pirmo žvilgsnio; kiti yra sužavėti jais, nes jie atneša su savimi nežemiško grožio pojūtį ir gyvybinių jėgų pagyvėjimą. Man pavyko ištirti dviejų tokių būtybių istoriją, ir įdomu pastebėti, kad abi jos buvo pradėtos, kai jų motinos buvo paveiktos alkoholio. Yra labai daug informacijos apie okultinį sielų įsikūnijimo aspektą, bet nedaug žinių apie faktinius pradėjimo faktus kada nors pateko į spaudą. Šiek tiek pateikiau savo knygoje „Ezoterinė meilės ir santuokos filosofija“ (The Esoteric Philosophy of Love and Marriage). Negaliu giliai nagrinėti šios temos šiuose puslapiuose, nes tai būtų per didelis nukrypimas. Tačiau kai kuriuos dalykus būtina paliesti norint išsamiai apžvelgti mūsų temą.
Seksualinio susijungimo momentu susidaro psichinis sūkurys, primenantis viesulą, piltuvo formos sukimąsi, kuris kyla į kitą dimensiją. Kūnams jungiantis, sūkurys kyla lygmenimis. Visais atvejais dalyvauja fizinis, eterinis ir astralinis kūnai; todėl sūkurys visada pasiekia astralinį lygmenį; siela astraliniame lygmenyje gali būti įtraukta į šį sūkurį, jei ji subrendusi įsikūnijimui, ir taip patekti į tėvų sferą. Jei sūkurys tęsiasi aukščiau nei astralinis lygmuo, į šią sferą gali patekti kitokio tipo sielos, bet toks pratęsimas yra retas, todėl sakoma, kad žmogus gimsta iš troškimo, nes nedaugelis gimsta iš ko nors kito.
Bet šis sūkurys gali ne tik kilti vertikaliai per lygmenis (kalbant metaforiškai), bet tam tikromis sąlygomis gali būti nukreiptas, tarsi išstumtas iš normalios žmogiškosios evoliucijos linijos, taip, kad jo atviras galas nusidriektų į kito tipo gyvybės evoliucijos sferą. Tokiomis aplinkybėmis teoriškai įmanoma, kad lygiagrečios evoliucijos būtybė būtų įtraukta į įsikūnijimą žmogaus kūne. Okultistai laikosi nuomonės, kad tai kartais nutinka ir paaiškina tam tikrus nepatologinio nenormalumo tipus, kurie kartais pasitaiko.
Šie ne-žmonės savo žmogiškųjų bendražygių yra arba garbinami, arba nekenčiami. Jie turi ypatingą žavesį tam tikriems temperamento tipams – tiems, kuriuos psichologai vadina nestabiliais. Šiuose tipuose pasąmonė yra labai arti paviršiaus, gelmė šaukiasi gelmės, ir jie instinktyviai traukiami elementinių karalysčių link.
Nėra nieko pražūtingesnio už santuoką su ne-žmogumi, nes jų prigimtyje nėra nieko, kas galėtų patenkinti normalius žmogiškus meilės ir užuojautos troškimus. Vienintelė gelbėjanti tokios sąjungos savybė yra ta, kad skyrybų pagrindas visada lengvai prieinamas, nes ne-žmogaus moralė yra kaip vištidės.
Ne-žmonių galia pakenkti savo priešams yra palyginti maža, nes įsikūniję žmogaus formoje jie yra svetimšaliai svetimoje žemėje ir negali pasinaudoti jokiais įprastais žmogiškais piktadarystės ištekliais. Iš tikrųjų jie yra ypatingai beginkliai ir bejėgiai, ir patys smarkiai kenčia nuo visuomenės rankų. Tačiau kitaip yra jų santykiuose su draugais. Atrodo, kad jie turi begalinį gebėjimą suteikti skausmą tiems, kurie juos myli. Ne sąmoningai ar piktavališkai, bet kaip vaikas, plėšantis muses iš dyko buvimo, nesuvokdamas, ką daro. Paklusdami savo pačių prigimties dėsniams, jie yra destruktyvūs žmogiškosios evoliucijos būtybėms. Tačiau kokiems kitiems dėsniams jie gali paklusti? Jiems paklusti mūsų standartams reiškia paneigti savo giliausius instinktus.
Poveikis, kurį jie daro tiems, kas juos myli, sudaro tokį ryškų sindromą tarp psichinių patologijų, kad turime jį detaliai apsvarstyti. Asmuo, užmezgęs ryšį (rapport) su ne-žmogumi, tampa giliai sujudintas elementinių jėgų, kurios randa įėjimą į mūsų sferą per šios klajojančios ir svetimos sielos kanalą. Jis tarsi atitraukiamas nuo normalių žmogiškų dalykų ir pasmerkiamas klajoti fėjų karalystės pakraščiuose, tačiau ten negali rasti nei atramos kojai, nei maisto sielai. Pasakojimas apie gražųjį žveją ir undinę rodo šią būklę. Ji jį myli, traukia pas save, ir jis nuskęsta, nes negali gyventi vandens stichijoje.
Keistos galios, tiek žavėjimo, tiek naikinimo, kurią naudoja ne-žmonės, paaiškinimas gali slypėti tame, kad jie priklauso tik vienai stichijai, tuo tarpu žmoguje sujungtos visos keturios. Bet koks elementinis kontaktas mus stimuliuoja, nes elementinės būtybės gausiai skleidžia savo konkrečios sferos gyvybingumą, ir tai suaktyvina atitinkamą elementą mumyse. Bet jei keturių elementų būtybė įtraukiama į vieno elemento sferą, ji apnuodijama to vieno elemento perdozavimu, kuriame atsiduria, ir badauja be kitų trijų. Dėl šios priežasties mirtingieji fėjų karalystėje visada sakoma esantys užburti arba miegantys. Jie niekada negyvena normaliai, visiškai valdydami savo galias.
Lygiai toks pat sunkus uždavinys tenka ne-žmogui, įtrauktam į mūsų tarpą. Vieno elemento būtybei liepiama valdyti ir asimiliuoti papildomus tris elementus, kuriems ji neturi nei įrangos, nei patirties, ir rezultatas yra pražūtingas.
Bet nepakanka tik aprašyti sąlygas ir iškelti problemą šiuose puslapiuose. Mūsų tikslas iš esmės praktinis. Ką gi galima padaryti, kai tenka susidurti su ne-žmogumi ir su juo tvarkytis? Reikia aiškiai suprasti, kad bet koks poravimasis tarp žmogaus ir ne-žmogaus yra beviltiškas reikalas. Pirma, tai gali būti tik įžanga į skyrybas, nes ne-žmonės yra palaidi savo seksualiniuose įpročiuose; ir, antra, ne-žmogaus prigimtyje nėra nieko, kas galėtų patenkinti aukštesnius žmogaus siekius. Neturime leisti žmogaus formai klaidinti mūsų dėl žmogaus sielos egzistavimo. Ne-žmogus yra naminis gyvūnas, o ne artimas kūrinys. Tai, atvirai kalbant, yra vienintelis galimas pagrindas, kuriuo remiantis galima prie jų priartėti. Jei tikėsimės iš jų ne daugiau, nei tikėtumėmės iš naminio paukščio, jei elgsimės su jais taip, kaip elgtumėmės su kačiuku, priartėsime prie problemos sprendimo tiek, kiek apskritai įmanoma, kol Tamsusis Angelas gailestingai sugrąžins juos į jų pačių karalystę; gailestingumas, kuris retai ilgai užtrunka, nes ne-žmonės ilgai negyvena.
Žmonės taip pat gali susidurti su elementinėmis būtybėmis patys įžengę į elementinės gyvybės sferas. Tokie kontaktai nebūtinai turi būti žalingi nė vienai karalystei, jei tie, kurie į juos įsitraukia, žino, ką daro. Tiesą sakant, tokius ryšius dažnai užmezga okultistai savo darbo ir tyrimų eigoje, tačiau tai užduotis tik pažengusiam įšventintajam, o ne naujokams.
Visgi yra atvejų, kai toks bendravimas gali pakenkti. Žmogus partneris asociacijoje gali būti prastai pasirengęs ar neprisitaikęs tokiai veiklai. Jis gali būti išėjęs per toli už savo gylio, pasiėmęs formulę iš labiau patyrusio okultisto ir panaudojęs ją be tinkamo pasiruošimo. Arba vėlgi, neretai pasitaiko žmonių, kurie iš ankstesnių inkarnacijų atsinešė natūralų gebėjimą užmegzti ryšį su elementinėmis karalystėmis. Tokiais atvejais gali nutikti taip, kad elementalas, turėjęs santykių su žmonėmis patirties, gali sąmoningai užmegzti ryšį su jais. Tai visais atžvilgiais nepageidautina, nes elementalas neturi žinių apie žmogiškąsias sąlygas, būtinų, kad išvengtų žalos savo naujam draugui. Bet kuriuo atveju elementalai turi vienkryptį intelektą, ir nėra gerai, kad jie būtų vyresnieji partneriai bet kokioje sąjungoje su žmonėmis. Visas elementinių kontaktų klausimas, nepaprastai žavingas, yra per platus ir sudėtingas, kad būtų nagrinėjamas šiuose puslapiuose. Tačiau reikėjo jį paminėti, nes tam tikri psichiniai sunkumai gali kilti dėl nekompetentingų operacijų abiejose Šydo pusėse.
Šie elementalai, arba gamtos dvasios, yra visiškai skirtingi nuo kontroliuojančiųjų dvasių (controls), su kuriomis susiduria spiritualistų ratai. Spiritualistinis judėjimas yra labai organizuotas Vidiniuose Lygmenyse, ir atsitiktinis kontroliavimas neleidžiamas. Kontroliuojančiosios dvasios iš tiesų turi „sėdėti“ vystymuisi lygiai taip pat, kaip mediumai, ir visada netoliese yra kokia nors patyrusi esybė, kuri gali ateiti į pagalbą ratui, jei viskas vyksta ne taip. Vakarų okultizmas buvo visiškai dezorganizuotas ir suskaldytas šimtmečius trukusių persekiojimų; dėl to jo Vidinio Lygmens sąlygos net ir šiandien turi daug painiavos ir spragų. Tai nė iš tolo nėra taip gerai organizuota kaip spiritualistinė sfera. Didieji Ordinai turi savo konkrečius kontaktus ir dirba griežtai jų ribose, laikydami tvirtą ranką ant naujokų; už Ordinų ribų yra daug chaoso ir banditizmo, ir neprotinga keliauti toli, nebent su patyrusiu okultistu, kuris supranta naudojamų metodų techniką.
Yra daug žmonių, kuriems Devų Karalystė, kaip kartais vadinama sfera, kuria dalijasi elementalai su Gamtos Dvasiomis, kelia didelį susižavėjimą, ir jie bando per meditaciją ir ritualą užmegzti su ja ryšį. Mano nuomone, asmeniui, kuris nėra įšventintasis, bandyti šį darbą yra neabejotinai rizikinga. Tai labai lengvai gali privesti prie protinio nestabilumo, jei ne prie tikro apsėdimo. Ne todėl, kad gamtos kontaktai būtų blogi, bet jie giliai trikdo žmogaus sąmonę, nes sujudina tas atavistines gelmes, kurias psichoanalitikas siekia atverti naudodamas savo techniką. Kiekvienas, susipažinęs su psichoanalizės literatūra ar praktika, žino, kad atvirkštinė reakcija (ab-reaction) yra svarbus šios sistemos veiksnys; tai krizė, ir ji gali, bent jau laikinai, gana smarkiai sutrikdyti pacientą ir paaštrinti visus jo simptomus. Kai paliečiame elementinius kontaktus, gauname tą pačią reakciją, kurią sukelia psichoanalizė, kai prasiskverbiama pro cenzorių.
Asmenys, kurių pasąmonė yra arti paviršiaus, pavyzdžiui, menininkai, keistuoliai, nestabilūs ir, tiesą sakant, bet kurios gyvenimo srities genijai, mėgsta elementinius kontaktus, nes jie stimuliuoja elementines jėgas jų pačių prigimtyje, kurios jiems yra galios ir įkvėpimo šaltiniai. Tačiau vidutinis pilietis, kurio mentalinis turinys organizuotas daugiausia išstūmimo ir kompromiso pagrindu, kad jis apskritai galėtų būti pilietis ir užimti savo vietą organizuotoje visuomenėje, yra sutrikdomas elementinių kontaktų proporcingai išstūmimo ir kompromiso santykiui jo sandaroje. Kompromisas yra normali žmonijos dalia; išstūmimas yra kompromiso patologija. Asmuo, kuriam pavyko pasiekti veikiantį kompromisą tarp skirtingų savo prigimties elementų, gali sau leisti atostogas su Devomis niekam nepakenkdamas; bet asmuo, kuris yra suvaržytas (išstūmęs jausmus), pamatys, kad jie jam aktyviai netinka, nes daro tą patį poveikį, kurį darytų drastiška psichoanalizė. Kartais girdime apie tragediją, kuri kyla išgėrus paskutinę dozę toniko buteliuke, kurio viena iš sudedamųjų dalių yra arsenas. Taip nutinka todėl, kad buteliukas nebuvo gerai suplaktas kaskart imant dozę, todėl arseno nuosėdos susikaupė paskutinėje dozėje ir pasiekė nuodingą koncentraciją. Taip yra ir su elementiniais kontaktais; jie yra stiprus tonikas, bet netinkamomis aplinkybėmis gali pasiekti nuodingą koncentraciją.
Niekada nesusidūriau ir negirdėjau apie patologijos atvejį dėl susižavėjimo Žemės Stichija; tai nėra elementas, kuris paprastai traukia mėgėją eksperimentuotoją, nors įšventintasis vertina jo svarbą. Tačiau esu susidūrusi su atvejais jautrių žmonių, gyvenančių kalnuotoje vietovėje, ypač siauruose tarpekliuose, kur trūksta saulės šviesos, kurie tapo apsėsti kalnų baimės. Jie bijo ne tiek, kad kalnai užgrius ant jų, kiek to, kad jie užsivers virš jų, kaip ola užsivėrė virš vaikų, sekusių paskui Hamelino fleitininką. Psichiatras, žinoma, atpažins šį simptomą kaip priklausantį gerai žinomai psichoneurozei – klaustrofobijai. Tačiau tai nepaneigia mano teiginio; nes, mano nuomone, galime atrasti, kad gilesnės žinios apie elementines karalystes suteiks raktą tiek į klaustrofobiją, tiek į agorafobiją.
Alpinistai taip pat žino šį ypatingą siaubą, kuriuo didieji kalnai gali apsėsti žmoniją. Tai nei galvos svaigimas, nei kalnų liga, bet keista dvasios priespauda dėl stulbinančios gamtos didybės. Ta pati jėga, kai ji nėra nuodingos koncentracijos, įkvepia aistringą meilę kalvoms ar jūrai, kurią Kiplingas taip šlovingai apdainavo viename iš savo eilėraščių.
Vandens Stichijos patologijos gali būti toks didelis susižavėjimas, kad žmogus eis į jūrą, kol nuskęs. Swinburne’as turėjo šį ypatumą ir įamžino jį keliuose savo eilėraščiuose: „Plauk, kaip širdis mumyse liepia ir maldauja, ištroškusi putų“. Vieną kartą jį atviroje jūroje surinko bretonų žvejybinis laivas, plaukiantį nepavargstantį, daug mylių nuo kranto, nešamą srovių, bet nekreipiantį dėmesio į pavojų. Išgelbėtas jis sėdėjo ant denio vėjyje džiūstančiais raudonais plaukais, giedodamas jūros poemas savo gelbėtojams – reginys, už kurį daug kas būtų daug atidavęs.
Kitą keistą vandens patologijos atvejį žinojau asmeniškai. Labai blaivaus proto moteris, mokytoja, buvo apsėsta siaubo dėl didelių bangų. Ji visada teigdavo, kad jei eidavo į pajūrį stebėti audros, bangos „taikydavosi“ į ją. Ji gyveno pajūrio vietovėje, bet jos neapykanta bangoms buvo tokia didelė, kad ji nenorėjo vaikščioti promenada per potvynį. Ji išsigydė baimę keistu būdu. Ji priėmė įšventinimą į Ko-Masoneriją (Co-Masonry), ir savo nuostabai pastebėjo, kad nuo tos dienos ji išsilaisvino nuo jūros baimės. Nesu ko-masonė ir kalbu su išlyga būti pataisyta, bet manau, kad esu teisi sakydama, jog Ko-Masonerija skiriasi nuo kitų masonerijos formų tuo, kad į ją įtrauktos Elementinės Invokacijos.
Oro Stichija, kaip žino visi okultistai, yra labai klastinga. Daugiau įšventintųjų nukrypsta nuo Kelio Oro laipsnyje nei bet kuriame kitame, ir retai pamatysi Oro Ritualą, atliekamą be ko nors numesto ar apversto. Tai kivingas elementas; kai su juo dirbama, operatoriai linkę ginčytis ir vaidytis. Jis taip pat intymiai susijęs su seksu, kaip atskleidžia jo simbolika. Jei okultistas kuria magišką ratą ir dėl kokių nors priežasčių nori jį užantspauduoti Stichijų Kerubais, o ne Arkangelais, kaip dažniau daroma, ir jaučiasi nepajėgus nupiešti padorų erelį – simbolinę Oro Kerubo formą – jis naudos Zodiako ženklą Skorpioną. Evoliucinis ryšys tarp gyvatės ir paukščio biologams gerai žinomas; bet ilgus amžius prieš Darviną įšventintieji naudojo Gyvatę ir Erelį, kad atvaizduotų nesublimuotus ir sublimuotus gyvybinės jėgos aspektus. Skorpionas jungiasi su Gyvate per Drakoną.
Aš pati turėjau labai keistą patirtį, susijusią su Oro Stichija. Neišeinu jokių paslapčių sakydama, kad tam tikri įšventinimo laipsniai susiję su elementais, nes šis faktas pernelyg visuotinai žinomas ir akivaizdus, kad būtų paslaptingesnis už Ispanijos karalienės kojas.
Pradėkime nuo to, kad aš išskirtinai blogai jaučiuosi aukštyje, o kadangi Aukščio Bedugnė priklauso Oro Stichijai, akivaizdu, kad neturiu natūralaus giminingumo su ja. Ceremonija vyko išskirtinai blogai net Oro Ritualui. Du pagrindiniai pareigūnai, vyras ir žmona, padėjo išlaikyti jo kaip kivingo elemento reputaciją surengdami šeimyninį barnį viduryje proceso, ir įprasti apvertimai bei dužimai vyko gausiu mastu.
Kitą dvi savaites gyvenau indų kataklizmo viduryje. Sudaužiau du pilnus arbatos servizus ir visas židinio atbrailos dekoracijas. Dekoracijos tiesiog krito nuo židinio atbrailos viena po kitos pačios savaime. Aš iš tikrųjų mačiau dvi iš jų tai darant. Tuo metu nežinojau, kad Oro Stichija turi šią grėsmingą reputaciją. Visgi supratau, kad vyksta kažkas keisto, ir paklausiau savo mokytojos apie tai. Ji labai pasilinksmino, bet aš ne, nes mano indai tiekė žaliavą fenomenams. Ji patarė man užmegzti simpatinį ryšį su Silfais, nes įšventinimas, matyt, nebuvo visiškai sėkmingas. Bandžiau tai padaryti, bet tuo metu buvau Londone ir nesulaukiau sėkmės, nes elementiniai kontaktai, išskyrus Ugnį, negali būti sėkmingai atliekami mieste. Dužimai tęsėsi, ir aš likau su skardiniu puodeliu ir stikline dantims skalauti, nes mačiau, kad beprasmiška pirkti daugiau porceliano, kol viskas nenurims.
Tada išvykau vasaros atostogų ir atsidūriau aukštos ir atskirtos kalvos viršūnėje ryškią saulėtą ir vėjuotą dieną. Labai aiškiai jaučiau elementinių karalysčių artumą. Oras atrodė pilnas sidabrinių kibirkščių, kas visada yra ženklas, kad šydas plonas. Nebuvo nieko šalia, išskyrus kelis draugus, kurie buvo palankiai nusiteikę. Atsisukau į vėją ir iškėliau rankas Invokacijai. Staiga pamatėme žemiau mūsų figūrą, besiveržiančią per gyvatvores, šokančią per griovius ir pašėlusiai bėgančią link mūsų. Netrukus atpažinome, kad tai dar vienas mūsų draugas, ir kai jis prisijungė, papasakojo, kad slėnyje pajuto staigų jėgos antplūdį ir apimtas nenumaldomo impulso pasileido į kalvos viršūnę. Tada mes visi, be jokio vadovavimo pasiūlymo, pradėjome Stichijų Šokį, sukdamiesi kaip šokantys dervišai toje kalvos viršūnėje. Laimei, nieko nebuvo aplinkui, bet nežinau, ar tai būtų ką nors pakeitę, jei kas būtų buvę, nes buvome pakelti iš savęs ir oras atrodė pilnas skriejančių auksinių liepsnų, gulinčių lygiai vėjyje. Kelias dienas po to atrodėme įkrauti elementinės energijos to nepaprasto šokio dėka.
Gali būti įdomu pastebėti, kad šokome sukamuoju judesiu, kiekvienas sukdamasis aplink savo ašį tuo pačiu metu, ir kad mes tiek šokome, tiek sukomės deosil, tai yra, pagal saulę. Visa tai įvyko spontaniškai, elementų banga pagavo mus ir nunešė. Niekada nepatyriau šlovingesnės patirties. Tai iš tikrųjų buvo dieviškasis Misterijų apsvaigimas.
Po to indų dužimai baigėsi.
Jau minėjau savo išskirtinai blogą savijautą aukštyje. Pastebėjau, kad ji gerokai sušvelnėja, bent jau laikinai, atliekant Oro Invokaciją. Laikausi nuomonės, kad tas keistas impulsas, kuris verčia žmones be jokios priežasties nusižudyti nušokant iš aukštai, gali būti sukeltas to paties impulso, kuris verčia žmones, apsėstus Vandens Stichijos, plaukti į jūrą, kaip minėjau apie Swinburne’ą.
Šios, regis, be priežasties savižudybės Vandeniu ir Oru, mano nuomone, yra susijungimo su dievu forma, kuri yra viena iš idėjų, slypinčių po žmonių aukojimu. Yra du žmonių aukojimo tipai: savanoriškas ir priverstinis. Priverstinė auka, kalinys, besipriešinantis arba apsvaigintas iki pasyvumo, naudojama ne dievui permaldauti, kaip paprastai manoma, bet tam, kad jo gyvybinės jėgos pasitarnautų kaip manifestacijos pagrindas. Savanoriška auka, kurioje auka bus arba kunigas, arba dievo garbintojas, turi motyvą – dieviškąją sąjungą, visai nežinomą krikščionių mistikams, kurie siekia jos pasiekimo per gyvą mirtį, tuo tarpu Džaganato garbintojai ištrūksta su vienu trumpu diegliu.
Europietiškas tikėjimas „vienas žmogus, vienas gyvenimas“ įdiegė mums mirties kaip didžiausio blogio idėją. Todėl europietis dažnai nenueina į mirtį, kai susijungia su elementais, bet jo aukštesnysis „aš“ pasitraukia iš įsikūnijimo, palikdamas kūną, kurį įkvepia keistas protingas automatas, kuris greitai degraduoja. Kad ir koks būtų pasitraukusios sielos statusas, tai, kas lieka, nėra gražu. Todėl jaučiu, kad tai turi rimtai uždelsti ir iškreipti žmogiškosios Monados evoliuciją, jei ji nukrypsta į Devų evoliucijos sferą. Gali būti, kad kai kurie padarai, kuriuos iš pirmo žvilgsnio priskirtume ne-žmonėms, iš tikrųjų yra žmonės, kurie savo Karminiame įraše turėjo Devų fazę. Labai įdomus tyrimų laukas laukia asmens, kuris sistemingai ištirs silpnapročių ir psichiškai sutrikusių žmonių praeitus gyvenimus.
Ugnies Stichijos patologijos taip pat retos, nors gali būti, kad beprasmis padegėjas ir piromanas priklauso šiai klasei. Aš asmeniškai niekada neturėjau galimybės ištirti tokio tipo atvejo. Algernonas Blackwoodas rašo apie vieną savo labai įdomiame apsakyme „Lordo Ernio regeneracija“ (The Regeneration of Lord Ernie), kuris išspausdintas jo apsakymų rinkinyje „Neįtikėtini nuotykiai“ (Incredible Adventures).
Iš tiesų šis autorius labai mėgsta semtis įkvėpimo iš Devų karalystės ir savo knygose išbarstė keletą labai įdomių studijų šia tema.
Bet koks organinis geografinis vienetas išvysto savotišką viršsielį (oversoul), ir ten, kur diferenciacija ryški, viršsielis gali tapti labai konkrečia esybe. Jei tarp rajono gyventojų yra jautrių Neregimybei, jie gali suformuoti arba giminingumą, arba atstūmimą šiam viršsieliui. Didelis miškas turi labai ryškią asmenybę, ir nedaugelis baltųjų žmonių gali atsispirti jo įtakai; jie tampa ryškiai pasikeitę ir ne-žmogiški, jei veikiami ilgą laiką be kitų savo rasės žmonių draugijos. Vietiniai, kita vertus, atrodo, įeina į jį ir tampa jo dalimi.
Gerai žinoma, kaip dažnai medžiai yra garbinimo objektai visose pasaulio dalyse. Jie turi labai ryškias asmenybes ir stiprius magnetinius laukus. Pavasarį, kai kyla syvai, net ne ekstrasensai dažnai gali pamatyti medžio aurą. Geriausiai ją galima pamatyti atsitraukus per porą šimtų jardų ir žiūrint į dangų virš medžio viršūnės. Aura tada bus suvokiama kaip balkšvas debesis, lyg šviesesnio dangaus lopas, supantis medžio viršūnę ir paprastai švelniai svyruojantis iš vienos pusės į kitą.
Yra keistas priešiškumas tarp guobų ir žmonijos, o dėl orchidėjų visi jautrūs asmenys sutinka, kad jose yra kažkas grėsmingo. Tropinė augmenija, kaip visuma, yra per daug galinga žmonijai. Veikiant didžiulei saulės ugnies stimuliacijai, elementinės jėgos sukoncentruojamos iki nuodingo stiprumo. Aš asmeniškai nesu pažįstama su Vakarų Afrikos pakrante, bet iš to, ką galiu surinkti, laikausi nuomonės, kad elementinės jėgos ir atmosfera, sukurta Džudžu (Juju) apeigų, kartu yra labiau atsakingos už tos pasaulio dalies grėsmingą reputaciją kaip „Baltojo žmogaus kapo“, nei klimatas. Yra kitų vietų, kur klimatas vienodai karštas ir drėgnas, pavyzdžiui, Birma, bet nėra kitos vietos, kuri sukeltų tokį patį moralinio pluošto atsipalaidavimą. Vienintelė vieta, kuri bent kiek palyginama, yra Karibų jūra, kuri sukelia ne tiek demoralizaciją, kiek nuožmumą ir smurtą, visiškai svetimą ten vykstančių žmonių rasinėms savybėms.
VIII SKYRIUS
PAVOJAI, BŪDINGI CEREMONINEI MAGIJAI
JEI norime adekvačiai spręsti psichinės savigynos problemą, turime suprasti temą, apie kurią parašyta labai mažai – protingo ir organizuoto blogio jėgų prigimtį.
Didieji senovės pasaulio tikėjimai turėjo savo blogio dievus, taip pat kaip ir palankias dievybes, ir jie nevadino šių blogio dievų velniais. Hinduizme turime Šivą ir Kali; Egipto sistemoje turime Setą, Besą ir Taifoną (Typhon); Graikijos panteone yra Plutonas ir Hekatė.
Visi kiti tikėjimai taip pat turi savo angelų chorus, savo Archontus arba statytojus, ir visą dangaus hierarchiją. Tik protestantiškoji krikščionybė pamiršo savo angiologiją; Kūrėjas turi būti ir Visatos Architektas, ir Mūrininkas, formuojantis žmogų iš žemės dulkių be pagalbos.
Tačiau jei pažvelgsime į „Prarastąjį rojų“, pamatysime, kad Miltonas buvo susipažinęs tiek su dieviškosiomis, tiek su pragaro hierarchijomis, ir kad jos buvo suskirstytos ir sužymėtos pagal tam tikrą sistemą. Kiekvienas, susipažinęs su Kabala, atpažins, kad Miltono asmenyje sutinka kolegą kabalistą.
Kabaloje randame Senojo Testamento ezoteriką. Aš ketinu naudoti kabalistinę terminiją paaiškindama ezoterinę blogio teoriją, nes, pirma, ji man geriausiai žinoma; antra, ji sudaro Vakarų okultinės minties pagrindą, ir visa viduramžių magija, kartu su didele dalimi šiuolaikinės magijos, remiasi ja; trečia, mano nuomone, ji yra nepaprastai aiški, nuosekli ir išsami; ir būdama sistema, pašventinta senovės, negaliu būti apkaltinta fantazavimu ar savo sistemos kūrimu.
Kad mano sąvokos būtų aiškios, reikia trumpai paaiškinti kabalistinę doktriną. Kadangi neįmanoma išdėstyti šios didžiulės sistemos, aš pateiksiu tam tikras aksiomas dogmatiškai ir paaiškinsiu jas iliustracijomis, o ne argumentais, taip pasiekdama maksimalų aiškumą minimaliomis erdvės sąnaudomis.
Įšventintasis pripažįsta dvi blogio rūšis: Negatyvųjį Blogį ir Pozityvųjį Blogį. Negatyvusis Blogis yra poliarizuojantis gėrio priešingumas.
Pabandykime tai paaiškinti iliustracija. Kiekvienas veiksmas sukelia atoveiksmį. Kulkos stūmimas į priekį prilygsta šautuvo atatrankai. Viskas, kas juda, turi turėti atramos bloko atitikmenį, į kurį galėtų atsispirti – kažką tvirto po kojomis, nuo ko galėtų atsispirti. Sunku eiti slidžiu paviršiumi, nes jis nesuteikia pasipriešinimo. Turime turėti kažką, į ką pėda galėtų įsikibti, į ką atsispirti, ir suteikti mums impulsą į priekį kiekviename žingsnyje.
Negatyvusis Blogis yra Gėrio atramos blokas; pasipriešinimo, inercijos principas, leidžiantis Gėriui „įsitvirtinti“. Bet Negatyvusis Blogis yra daugiau nei tai. Galėtume pasipriešinimo principą pavadinti „negatyviuoju“ Negatyviojo Blogio aspektu. Nes jis taip pat turi „pozityvųjį“ aspektą – Naikinimo Principą.
Kosminę Naikinimo Principo funkciją geriausiai galime paaiškinti vadindami jį ezoteriniu vardu – Dievų Sanitaru (Scavenger of the Gods). Jo funkcija – valyti už nugaros kylančiai evoliucijos bangai, pašalinant tai, kas tapo atgyvenę, kad neužkimštų ir neužterštų besivystančios gyvybės.
Dabar randame atsakymą į amžiną mįslę, kodėl Dievas toleruoja Velnią. Velnias yra kosminis atramos blokas ir Dievų Sanitaras. Šiam blogio aspektui suteikiama detalesnė simbolika kitų tikėjimų panteonuose, turint Šivą ir Kali arba Plutono ir Hekatės aspektus. Dabar matome, kodėl šios besipriešinančios ir naikinančios jėgos klasifikuojamos kaip dievai, o ne kaip demonai, nes jos yra reakcijos pagal kosminį dėsnį, o ne anarchinės ir chaotiškos jėgos.
Dabar prieiname prie Pozityviojo Blogio svarstymo. Jis vėlgi turi „negatyvųjį“ ir „pozityvųjį“ aspektą. Jo „negatyvusis“ aspektas yra grynas chaosas, nesuformuota substancija ir nekoordinuota jėga. Jis buvo taikliai pavadintas Kosminiu Abortu. Nuklysti į „negatyvaus“ Pozityviojo Blogio sferą yra tarsi būti pagautam psichiniame klampiame smėlyje.
Dabar esame pasiruošę apsvarstyti „pozityvaus“ Pozityviojo Blogio sferą, pačius demonus, arba Klifotus (Qlippoth), kaip jie vadinami Kabaloje. Norėdami suprasti jų reikšmę, turime dar šiek tiek pasigilinti į kabalistinę filosofiją.
Kūrėjas suvokiamas kaip sukuriantis visatą per seriją Dieviškųjų Emanacijų, kurių yra dešimt. Jos vadinamos Dešimčia Šventųjų Sefirotų ir vaizduojamos diagramoje tam tikru raštu. Tai garsusis Gyvybės Medis, raktas į visą simboliką.
Sefirotos nebuvo emanuotos nepriklausomai, kiekviena iš Dieviškojo Šaltinio; bet išsiliejo viena iš kitos. Vos tik viena Sefira emanuoja kitą, sakoma, kad šios dvi yra pusiausvyroje, kompensuodamos viena kitą. Tačiau yra laikotarpis Sefiros emanacijos metu, kai jėga dar nėra pusiausvyroje, bet veržiasi į išorę nepalaikoma, lyg nepabaigta arka. Būtent nekompensuota jėga, emanuota šiuo disbalanso laikotarpiu ir niekada vėliau neabsorbuota sukūrus naują sferą, sudaro Pozityvųjį Blogį. Todėl yra dešimt Pozityviojo Blogio rūšių, kaip yra dešimt Dieviškųjų Emanacijų.
Į šias sferas pagal savo rūšį keliauja visi pikti žmogaus širdies įsivaizdavimai, kurie nėra neutralizuoti atgailos ar kompensuoti gėrio pertekliaus kitų tos pačios grupinės sielos narių. Čia slypi gili okultinė doktrina, kurios dabar negalime nagrinėti; pakaks ją konstatuoti dogmatiškai paaiškinant Klifotų kabalistinę koncepciją. Kai pagalvojame apie viską, kas turėjo būti supilta į šias dešimt nuodėmės kriauklių nuo Atlantidos Magijos dienų, per Babilono ir Romos dekadansą iki Didžiojo karo, galime numanyti, kas kyla iš jų, kai sulaužomi antspaudai.
Ne tik įtakos sklinda iš jų, kurios gundo ir gadina sielas, kiekvieną pagal jos imlumą, bet laikas pasitarnavo piktų intelektų formavimuisi. Jie tikriausiai atsirado per Juodosios Magijos veikimą, kuri paėmė esminę blogio esenciją ir organizavo ją savo tikslams. Taip suformuotos būtybės įgijo nepriklausomą egzistenciją, vystėsi ir daugino savo rūšį. Jos pasirodo kaip sapnai ir haliucinacijos, ir gali sukelti nemažą kiekį objektyvių reiškinių, tokių kaip triukšmas, gleivių ar kraujo nuosėdos, šviesos kamuoliai ir, visų pirma, nuostabaus aštrumo smarvės.
Dešimt Dieviškųjų Emanacijų personifikuojamos kaip Arkangelai, o Dešimt Pragaro Emanacijų personifikuojamos kaip Archidemonai. Būtent jie yra Galios Vardai Magijoje. Kiekviena Sefira, taigi, turi savo atvirkštinę pusę atitinkamame Klifotų demone. Įšventintas adeptas visada įgyja demoniškos jėgos kontrolę prieš bandydamas panaudoti angeliškąją jėgą, kurią atitinkamomis priemonėmis galima pasiekti kiekvienoje Sefiroje. Jei jis to nepadaro, jis kontaktuoja su abiem vienu metu. Be to, planetos, elementai ir Zodiako ženklai yra glaudžiai susiję su Sefirotomis, išdėstytomis ant Gyvybės Medžio pagal tik įšventintiesiems žinomą modelį.
Įšventintas adeptas yra nepaprastai atsargus, ką daro dirbdamas su šiomis galiomis, nes žino, kad fone visada turi Klifotus. Neįšventintas okultistas eina pirmyn linksmai, žongliruodamas tokiais Galios Vardais, kokius pasigavo iš daugybės knygų šia tema, dabar prieinamų plačiajai visuomenei, manydamas, kad jei nešaukia demonų, jų ir negaus. Jis pamiršta, kad kiekviena planeta yra Džekilas ir Haidas. Dėl to ceremoninė magija įgijo blogą vardą dėl nemalonaus nepageidaujamų rezultatų dažnumo, kaip chirurgija turėjo blogą vardą prieš Listerio laikus. Bėda yra netobula technika.
Kartą atlikinėjau eksperimentinį darbą su geomantija – būrimo metodu, priklausančiu Žemės Stichijai. Visi būrimai, atliekami pagal ezoterines formules, visada prasideda genijaus, kuris vadovauja tai konkrečiai operacijai, evokacija. Geomantijos genijai nėra labai aukšto tipo. Buvau netobulai susipažinusi su metodu ir bandžiau sudėlioti savo taškų figūrą ant popieriaus lapo, užuot naudojusi drėgno smėlio padėklą, kaip turėjau daryti. Viskas pradėjo eiti ne taip, ir kambarys prisipildė baisiausios kanalizacijos smarvės. Nedelsiant buvo atliktas atitinkamas išvarymo ritualas, ir oras išsivalė; bet kol tai truko, nebuvo daug abejonių dėl šio reiškinio objektyvumo.
Labai įdomus atvejis pateiktas „Okultizmo apžvalgoje“ (Occult Review) 1929 m. gruodžio mėn., laiške redaktoriui, pasirašytame H. Campell.
„Norėdamas gauti informacijos, kurios negalėjau gauti jokiu įprastu būdu, griebiausi Abra Melino sistemos ir tuo tikslu paruošiau reikalingo Talismano kopiją, tobulindamas ją pagal savo geriausius sugebėjimus su savo menkomis žiniomis. Atlikęs ritualą, ėmiausi valyti savo ‘darbo vietą’. Mažai žinių yra pavojingas dalykas; mano ritualas buvo netobulas ir aš tik padariau Talismaną nenaudingą, niekaip nesumažindamas iššauktos esybės veiklos. Tai atrodo ne kas kita, kaip didelis mano neatsargumas; ir tam tikra prasme tai tiesa – bet noriu pabrėžti tai, kad mano žinios apie šią konkrečią sistemą, taigi ir mano ritualas, buvo netobuli; ir bet kuriuo atveju man nebuvo parodytas joks metodas kovoti su šia konkrečia esybe, kai ji jau pažadinta. Dabar atkreipkite dėmesį į rezultatus.
Deja, neturiu įrašo, kada šie įvykiai prasidėjo, bet pirmoji užuomina apie bėdas turėjo būti apie 1927 m. kovo 3 d. Galiu atspėti datą gana tiksliai, nes, kaip vėliau sužinojau, manifestacijos visada būdavo stipriausios apie jaunatį ir man užmigus. Tą kartą pamenu staiga pabudęs su neaiškiu teroro jausmu, slegiančiu mane; visgi tai nebuvo paprastas košmaro teroras, bet primesta emocija, kurią buvo galima nusikratyti valios pastangomis. Tai praėjo beveik iškart, kai atsistojau, ir daugiau apie tai negalvojau.
Vėl apie balandžio 2 d. mane vargino tas pats jausmas, bet laikiau tai ne daugiau nei stipriu košmaru, nors faktas, kad mano miegas buvo iškreiptas artėjant jaunačiai, man šovė į galvą; o pilnačiai artėjant naktys vėl būdavo ramios.
Gegužės jaunatis atnešė bėdos pasikartojimą. Šį kartą daug stipresnį, reikalaujantį beveik nepakeliamos valios pastangos atsikratyti. Taip pat maždaug tuo metu pirmą kartą pamačiau esybę, kuri sparčiai mane apsėdo. Ji nebuvo visiškai bjauri pažiūrėti. Jos akys buvo užmerktos, ji buvo barzdota, su ilgais plazdančiais plaukais. Ji atrodė kaip akla jėga, lėtai bundanti veiklai.
Dabar yra trys dalykai, kuriuos turiu paaiškinti prieš tęsdamas. Pirma, niekada nebuvau užpultas du kartus tą pačią naktį. Antra, kai kalbu apie fizinius įvykius, stiklo dužimą ir balsus, jie niekada, su viena visiškai nepaaiškinama išimtimi, nebuvo tikri, o gryni apsėdimai; ir tai veda prie trečio punkto. Nė vienas iš šių incidentų neįvyko man miegant. Visada rasdavau save pabudusį su teroru ir smarkiai kovojantį, kad nusikratyčiau kerus. Esu turėjęs košmarų anksčiau, bet joks košmaras, kurį kada nors turėjau, negalėjo laikyti mano proto savo gniaužtuose minutes, kaip šis daiktas, ar priversti mane šokti pro dešimties pėdų aukščio langą į žemę apačioje.
Pirma indikacija, kad šie vizitai buvo visiškai už įprastos įvykių eigos ribų, atėjo gegužės 30 d. Apie vidurnaktį mane staiga pažadino balsas, garsiai šaukiantis ‘Saugokis’, ir iškart suvokiau raudoną gyvatę, susirangančią ir išsivyniojančią po mano lova, ir siekiančią galva ant grindų. Kaip tik jai ruošiantis mane pulti, iššokau pro langą ir nusileidau tarp rožių krūmų apačioje, laimei, nepatirdamas daugiau žalos nei smarkiai sumušta ranka.
Po to buvo visiška ramybė iki birželio 30 d., kai atėjo tikroji kulminacija. Vėl mačiau tą daiktą jaunaties naktį ir pastebėjau didelius pokyčius jo išvaizdoje. Ypač jis atrodė daug aktyvesnis, o jo ilgi plaukai pavirto į gyvačių galvas. Kitą naktį mane pažadino smarkus triukšmas ir aš iššokau iš lovos. Tada pamačiau, kad triukšmą sukėlė didelis raudonas obeliskas, kuris pralaužė vakarinę mano kambario sieną ir atsirėmė į rytinę sieną, sudaužydamas tiek ją, tiek langą į šipulius, bet nepataikydamas į mano lovą, kuri buvo alkovoje į kairę nuo jo kelio. Skriedamas jis sudaužė visus veidrodžius, o grindys ir lovos viršus buvo nusėti stiklo šukėmis ir medžio fragmentais. Šį kartą apsėdimas turėjo trukti kelias minutes, nedrįsau pajudėti bijodamas susipjaustyti, ir norėdamas pasiekti degtukus – kuriuose, žinojau, slypi saugumas – turėjau persilenkti per lovą ir vėl rizikuoti stiklu. Visgi širdyje žinojau, kad visa tai netiesa, bet neturėjau galios pajudėti. Galėjau tik stovėti ten, neįgalus, žiūrėdamas į sudaužytą kambarį beviltiško siaubo būsenoje.
Ir dabar ateina pati nepaprasčiausia viso reikalo dalis. Kai galiausiai įveikiau apsėdimą, nuėjau į lovą mirtinai pavargęs, ir žinau, kad vienintelis garsas, kurį tą naktį padariau, buvo šokimas ant grindų, taip pat mano kambarys yra bent už šimto jardų nuo likusios šeimos, visgi kitą rytą per pusryčius manęs paklausė, koks baisus triukšmas buvo mano kambaryje naktį.
Po to supratau, kad žaidimas baigtas. Aš nepriėmiau šių įvykių pasyviai, bet žinojau, kad man neįmanoma bandyti kontroliuoti jėgos, kurią išjudinau. Iš nevilties kreipiausi į gerą draugę, kuri, žinojau, daug išmano apie šiuos dalykus. Ji nedvejojo, bet iškart atėjo man į pagalbą, ir nuo tos dienos iki dabar bėda visiškai pasitraukė nuo manęs.
Toks yra atvejis; ir tik tikiuosi, kad jis įspės tuos, kurie ketina daryti mano kvailystę, kad su didžiausiu atsargumu traktuotų bet kokias spausdintas magijos sistemas ir nenaudotų jų visai, nebent turi visišką iššauktų esybių kontrolę.“
Plačiojoje visuomenėje, kuri neeksperimentuoja su okultizmu, magiškos nesėkmės pasekmės niekada nematomas, ir vieninteliai gydytojai, kurie jas mato, yra kolegos įšventintieji, kurie atsitiktinai yra medikai, ir jie, žinoma, tyli. Katastrofos būna įvairaus sunkumo, nuo didelio išgąsčio iki mirtino atvejo.
Negaliu daug pasakyti šiomis temomis, nes jos yra tarp pačių slapčiausių okultinių žinių takų. Visgi užteks užuominų, kad atskleisčiau, kas, tam tikromis aplinkybėmis, gali būti patirta. Tačiau visiškai nemanau, kad su Klifotų demonais bus susidurta kitaip nei per ceremoninės magijos naudojimą. Jie yra reti kaip juodligė Anglijoje, bet gerai žinoti jų pasireiškimo būdą, kad susidūrus būtų galima atpažinti.
Didžioji dauguma okultizmo mėgėjų yra apsaugoti savo pačių nekompetencijos. Jiems nepavyksta gauti rezultatų, ir dėl to jie nenukenčia; bet jei jiems pavyktų gauti rezultatų, jie pamatytų, kad turi pilnas rankas darbo. Rimtas studentas, nebent dirba su kvalifikuotu vadovavimu, taip pat gali atsidurti sunkumuose, ir dėl įvairių priežasčių.
Jis gali būti nepakankamai patyręs operacijoje, kurios ėmėsi, nes magijos teorija yra viena, o praktika – kas kita. Okultinio mokslo studentas dažnai paima formulę iš knygos ir bando ją panaudoti. Jis lygiai taip pat galėtų studijuoti instrukcijas chirurgijos knygoje ir bandyti operuoti. Dauguma formulių yra nepilnos, visada yra neužrašyto darbo. Kai kurie iš „barbariškų evokacijos vardų“, kuriuos neįšventintieji naudoja kaip Galios Žodžius, iš tikrųjų yra mantrinio sakinio ar formulės pirmosios raidės. Kartą susidūriau su invokacija, kurioje Galios Žodis buvo Tegatoo. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad tai sudarkyti „Didžiojo Visatos Architekto“ (The Great Architect Of The Universe) likučiai.
Net patyręs okultistas gali patekti į bėdą, jei bando atlikti maginį darbą būdamas prastos sveikatos, pervargęs ar išgėręs net nedidelį kiekį alkoholio, nes labai nedaug yra per daug, kai dirbama su Nematomomis Jėgomis. Tai taip pat galioja kiekvienam jo asistentui. Grandinė ne stipresnė nei jos silpniausia grandis, ir jei vienas iš komandos negali susitvarkyti su jėgomis, visi nukentės. Ritualinė ložė nėra vieta gerų norų turintiems, bet neveikliems asmenims.
Šiandien vyksta didžiulis kiekis mėgėjiško eksperimentavimo su okultizmu. Didžioji jo dalis yra nekenksminga, nes visiškai neveiksminga; bet niekada negali žinoti, kada užlipsi ant laido su įtampa. Paimkime, pavyzdžiui, reklamuotojus įvairiuose okultiniuose laikraščiuose, kurie siūlo „talismanus, kurie veikia“. Vienas iš dviejų dalykų yra tikras. Arba jie visai neveikia, tokiu atveju žmogus švaisto pinigus; arba jie veikia per kokią nors galią, kuria buvo įkrauti. Kokia tos galios prigimtis, ir ar asmenys, kurie gamino talismaną, tikrai žinojo, ką daro? Ar jie ėmėsi atsargumo priemonių surišti žemesnįjį aspektą prieš įmagnetindami aukštesniuoju? Tai elementarios atsargumo priemonės praktiniam okultistui, kuris buvo tinkamai apmokytas. Ar talismanų gamintojas jas žinojo?
Vėlgi, perkamos naudotos magijos knygos. Kas buvo ankstesnis savininkas ir kokiems tikslams šios knygos buvo naudojamos? Arba perkama nauja knyga, kurią išleido kokia nors okultinė mokykla propagandos tikslais. Šios knygos dažnai įmagnetinamos prieš jas išsiunčiant, ir taip jos suformuoja magnetinį ryšį tarp pirkėjo ir Ordino, kuris jas išleido.
Arba kas nors gali prisijungti prie grupės, anksčiau buvęs susijęs su kita okultine grupe, kurios kontaktai buvo žemi. Jei nesiimama tinkamų atsargumo priemonių, tas asmuo atneš psichinį užkratą su savimi, ir jo kolegos nariai gali patirti nemalonių išgyvenimų.
Gerai prisimenu, kaip man sakė vienas didelę patirtį turintis okultistas, kad saugumui okultizme reikalingi du dalykai: teisingi motyvai ir teisingi bendražygiai. Mes save užliūliuojame netikru saugumo jausmu, jei tikime, kad gerų ketinimų pakanka apsaugai. Mano patarimas būsimajam studentui – kviesti Mokytoją atsiųsti jam iniciatorių (initiator) ir atsisakyti bandyti bet kokį praktinį darbą, kol nebus visiškai įsitikinęs, kad iniciatorius rastas.
Negaliu čia nagrinėti nei atsargumo priemonių, kurių reikia imtis prieš nepageidaujamus įvykius praktiniame okultiniame darbe, nei priemonių jiems pašalinti, jei jie įvyksta; tik nurodysiu ženklus, pagal kuriuos tokią galimybę galima atpažinti. Tai viskas, ką galima padaryti, ir viskas, kas būtina tokio tipo knygoje; įšventintasis žino, ką daryti be mano nurodymų; neįšventintasis nieko negali padaryti ir privalo ieškoti pagalbos. Jam pakanka žinoti, kada tokia pagalba reikalinga.
Jei magiško ceremonialo metu viskas klostosi ne taip, galia „sutrumpina“, ir kažkas, tai gali būti operatorius arba silpniausias asmuo komandoje, gauna „nokautą“, lyg būtų gavęs smūgį iš nematomos boksininko. Kai jį pakelia, jis būna labai apsvaigęs ir smarkiai sukrėstas, ir tikrai praeis kelios dienos, galbūt savaitės, kol jis atsigaus. Jis bus visiško išsekimo ir didelio protinio sumišimo būsenoje, kuri pamažu praeis. Nebent yra koks nors organinis defektas, pavyzdžiui, paveldimas protinis nestabilumas, silpna širdis ar sukietėjusios arterijos, įvyks visiškas pasveikimas, duodant laiko; bet natūraliai prognozė bloga, jei viena iš šių sąlygų yra, ir tie, kurie jas turi, neturėtų dalyvauti okultiniuose eksperimentuose. Asmeniškai aš netikiu, kad nematomos jėgos vienos pačios kada nors faktiškai sukeltų gyvybės praradimą ar nuolatinį neįgalumą, jei nėra jokio fizinio pažeidimo. Asmuo, kuris netenka proto dėl psichinio šoko, būtų netekęs proto, jei būtų patekęs į traukinio katastrofą ar bet kokią kitą drastišką emocinę patirtį.
Nebent psichinė atmosfera rodo kitaip, nebūtina atlikti jokių išvarymų ar imtis atsargumo priemonių prieš apsėdimą, nes jėga išsisklaidė pačiame šoko sukėlimo akte.
Savo ankstyvosiomis okultizmo dienomis aš labai greitai išvysčiau savo galias, nes atgavau prisiminimus apie ankstesnes inkarnacijas en bloc (ištisai), o su jais ir gebėjimus, įgytus ankstesniuose gyvenimuose, ir aš smarkiai save sukrėčiau daugybę kartų, kol išmokau nematomų jėgų valdymo technikos. Niekada nepatyriau jokių nuolatinių blogų pasekmių dėl savo nesėkmių, nors pripažįstu, kad kartais draugams teko mane traukti iš nemenko kiekio nuolaužų.
Mano okultinės karjeros pradžioje pas mane atvedė merginą bendra draugė, kuri man papasakojo, kad šios merginos motina, uoli okultizmo studentė, atrodo, daro baisų poveikį savo dukrai. Motina buvo našlė, ir motina su dukra gyveno kartu labai patogiomis materialinėmis sąlygomis; bet kaskart, kai mergina susirasdavo draugą ar parodydavo norą palikti namus, motina atlikdavo nepaprastus veiksmus, ateidama į dukters kambarį naktį ir piešdama ženklus ore aplink jos lovą. Viso to poveikis merginai buvo labai savotiškas. Ji jautėsi negalinti išsilaisvinti iš protinio dominavimo, kurį motina buvo įgijusi prieš ją, ir ji nyko labai keistu būdu. Kai ją pamačiau, nors ji galėjo vaikščioti, ji atrodė kaip niekas kitas, ką esu mačiusi, išskyrus bado auką.
Atlikau psichinį tyrimą ir susidariau nuomonę, kad motina veikia naudodama esybę, kurią ji buvo užvaldžiusi. Kaip tai buvo pasiekta šiuo atveju, aš nežinau, bet tokie dalykai okultizme yra įprasti. Nusprendžiau imtis šio atvejo ir persekioti, ir, jei įmanoma, suardyti šį dirbtinį elementalą. Buvau toli nuo grupės, su kuria buvau pratusi dirbti, bet tarp žmonių, kurie labai domėjosi visų rūšių, dydžių ir aprašymų okultizmu, ir man nebuvo sunku surinkti komandą, kuri padėtų man šiame sumanyme.
Neturėjau jokių abejonių dėl sumanymo. Padėvėtas elementalas, valdomas moters, turinčios tik apytikres magijos žinias, man neatrodė grėsmingas priešininkas. Buvau mačiusi nemažai praktinio okultizmo, buvau padėjusi panašiose operacijose ir turėjau reikiamas formules. Taigi apėjau miestą, paprašiau tam tikrų draugų padėti, o kitų – ateiti pažiūrėti linksmybių. Atvirai kalbant, mūsų požiūris buvo kaip būrio mažų berniukų, einančių gaudyti žiurkių.
Susitikome paskirtu laiku ir vietoje. Suformavome ratą ir ėmėmės darbo. Metodas, kurį ketinau naudoti, reikalavo man palikti kūną, o grupė iš tikrųjų buvo ten tam, kad prižiūrėtų jį, kol manęs nebus, ir pasirūpintų, kad jam nieko nenutiktų. Aš lengvai išėjau į astralinį lygmenį, atlikau savo darbą ir grįžau, jausdamasi labai patenkinta savimi, nes tai buvo pirmas kartas, kai veikiau visiškai savarankiškai, be mokytojo priežiūros.
Kai pradėjau atgauti fizinę sąmonę, kas yra lygiai taip pat, kaip atsigauti po narkozės, pajutau lyg veiktų mechanizmai, ir jaučiausi lyg gulėčiau ant kažko labai nelygaus. Atmerkiau akis ir pamačiau kažką rudą, iškylantį virš manęs į milžinišką aukštį. Kai atgavau pojūčius, supratau, kad guliu ant grindų, arti grindjuosčių, skersai nelaimingo vyro kojų, kuris buvo taip saugiai prispaustas prie sienos, ir tai jis, drebėdamas savo batuose, man jautėsi kaip mechanizmų vibracija. Įvairūs kiti rato nariai lėtai ir nenoriai pasirodė iš už pianino, sofos ir kitų sunkių baldų. Jie pamatė šiek tiek praktinio okultizmo vieną kartą gyvenime, bet neatrodė, kad jiems tai patiko.
Pasirodo, kad po to, kai aš išėjau ir palikau juos su savo be sąmonės kūnu, jie gavo nemažai reiškinių – varpų ir balsų už rato ribų. Jei jie būtų išlikę ramūs, viskas būtų buvę visiškai gerai, bet jie pametė galvas ir išsibarstė. Tada, ratui nutrūkus, aš pradėjau daryti keistus judesius, išsilenkdama ant galvos ir kulnų, ir kažkokiu būdu, kuris niekada nebuvo paaiškintas, atsidūriau kitoje kambario pusėje prie vieno iš rato narių kojų, kas, žinoma, situacijos nepagerino.
Tada įvyko nepaprastas dalykas. Mes kaip tik rinkomės, manydami, kad viskas baigta, kai jėga, kokios prigimties aš niekada nesužinojau, staiga pralėkė aplink ratą, ir vienas narys, atrodo, priėmė didžiausią smūgį. Jis nuskrido per kambarį ir nusileido, laimei jam, veidu žemyn į fotelį, ir sirgo lovoje tris savaites.
Kol visa tai vyko, vieno iš dalyvių tėvas sunerimo dėl jos ir atėjo pėsčiomis iš kitos mažo miestelio pusės, kur gyveno, pažiūrėti, kas vyksta. Kaip ir dauguma mažų miestelių, šis paprastai eidavo miegoti anksti, bet jis mums pasakė, kad eidamas matė, jog daugybė langų buvo apšviesti, ir girdėjo verkiančių vaikų garsus visoje gatvėje.
Kai pagalvoju apie riziką, kurios ėmiausi, ir sąlygas, kuriomis dirbau tomis ankstyvomis dienomis, stebiuosi, kad aš ar bet kuris iš mano draugų esame gyvi ir galime papasakoti šią istoriją. Sakoma, kad yra speciali Apvaizda, kuri prižiūri kvailius, girtuoklius ir mažus vaikus. Manau, turi būti dar viena, kuri prižiūri nepatyrusius okultistus ir jų draugus.
Gali būti įdomu pastebėti, kad šios operacijos, kurios taip neapdairiai ėmiausi, rezultatas buvo tas, kad mergina visiškai išsilaisvino iš motinos dominavimo ir iškart pradėjo priaugti svorio bei greitai tapo normali. Bent jau ši dalis buvo visiškai sėkminga.
Kitas labai keistas atvejis yra minėtas „Okultizmo apžvalgoje“ (Occult Review) 1930 m. sausio mėn.
„Paslaptinga okultizmo studentės, panelės N. Fornario, mirtis šiuo metu sulaukia valdžios dėmesio. Panelė Fornario buvo rasta gulinti nuoga ant atšiauraus kalvos šlaito vienišoje Jonos (Iona) saloje. Ant kaklo buvo kryžius, pritvirtintas sidabrine grandinėle, o netoliese gulėjo didelis peilis, kuriuo velėnoje buvo išpjautas didelis kryžius. Ant šio kryžiaus gulėjo jos kūnas. Londono gyventoja, panelė Fornario, atrodo, atvyko į Joną kokiu nors tikslu, susijusiu su okultizmu. Vienas iš tarnų jos namuose Londone teigė, kad buvo gautas laiškas, kuriame sakoma, jog ji turi ‘baisų gydymo atvejį’. Viename laikraščio pranešime užsimenama apie ‘paslaptingas istorijas saloje apie mėlynas šviesas, matytas netoli tos vietos, kur rastas jos kūnas, taip pat yra istorija apie vyrą su apsiaustu’.
Okultistai, ne mažiau nei plačioji visuomenė, su susidomėjimu lauks bet kokių atskleidimų, kurie gali pasirodyti dėl šio įvykio.“
Tačiau jokių atskleidimų taip ir nebuvo, ir tik spėlionės gali veikti šiuo atveju. Galiu pridėti tik vieną detalę prie trumpo, bet išsamaus „Okultizmo apžvalgos“ pranešimo. Ant kūno buvo įbrėžimų žymių.
Pažinojau panelę Fornario artimai, ir vienu metu mes nemažai dirbome kartu, bet maždaug trejus metus prieš jos mirtį mūsų keliai išsiskyrė ir praradome ryšį. Ji buvo pusiau italė, pusiau anglė, nepaprasto intelektualinio kalibro, ir ypač domėjosi Žaliojo Spindulio elementiniais kontaktais; per daug jais domėjosi mano ramybei, ir aš tapau nervinga bei atsisakiau su ja bendradarbiauti. Aš neprieštarauju pagrįstai rizikai, iš tiesų negalima tikėtis pasiekti ko nors vertingo gyvenime, jei nesiimama rizikos, bet man atrodė, kad „Mac“, kaip mes ją vadinome, brenda į labai gilius vandenis, net kai aš ją pažinojau, ir kad anksčiau ar vėliau tikrai bus bėdų.
Ji, matyt, buvo išvykusi į astralinę ekspediciją, iš kurios taip ir negrįžo. Ji nebuvo geras subjektas tokiems eksperimentams, nes kentėjo nuo hipofizės defekto. Ar ji buvo psichinio puolimo auka, ar tiesiog per ilgai užsibuvo astrale ir jos kūnas, bet kuriuo atveju menko gyvybingumo, sušalo gulėdamas taip atvirai vidury žiemos, ar ji nuslydo į vieną iš elementinių karalysčių, kurias mylėjo, lygiai kaip Swinburne’as plaukė į jūrą – kas pasakys? Turima informacija nepakankama nuomonei susidaryti. Faktai, tačiau, negali būti kvestionuojami ir lieka skeptikams peno apmąstymams.
Gali būti verta paminėti baigiant šį skyrių, kad kai kalbu apie ceremoninės magijos eksperimentus, neturiu omenyje ritualinio įšventinimo. Ritualinis įšventinimas, žinoma, yra ceremoninė magija, lygiai kaip ir Bažnyčios sakramentai. Tačiau okultistas, vartodamas savo terminus galbūt šiek tiek laisvai, neįtraukia įšventinimo ritualų, kai kalba apie ceremoninę magiją.
Yra daug įšventinimo ceremonijų rūšių, bet visos jos skirtos veikti tik kandidato sielą. Ceremoninė magija, kita vertus, technine termino prasme, skirta veikti gamtos sielą. Šios dvi operacijos, nors kiekviena turi daugybę formų, yra visiškai skirtingo tipo, ir siekia bei pasiekia visiškai skirtingus rezultatus.
Yra stiprus nusistatymas prieš ritualinę magiją tarp tų, kurie domisi populiariuoju okultizmu, dėl Mme Blavatskajos jai išsakytos kritikos. Mme Blavatskaja buvo apmokyta Rytų Mokykloje ir turėjo labai mažai, jei išvis turėjo, praktinės pažinties su vidiniu Vakarų Okultizmo aspektu, ir ji nebuvo jo metodų meistrė. Ji kalbėjo iš Rytų požiūrio taško ir vertino Vakarų ezoterines sąlygas pagal tas, kurias matė Rytuose, kur Tantrinė magija tapo iškrypusi Dugpų ir panašių sektų rankose.
Tankioje ir materialistinėje Vakarų atmosferoje nepaprastai sunku gauti kokių nors vertų paminėjimo rezultatų be kokios nors ceremonijos formos naudojimo. Net Teosofijos Draugija, kurios įkūrėja ji buvo, nesąmoningai nukrypo į Vakarų metodus, priimdama katalikiškąjį ceremonialą ir masonų įšventinimus kaip šonines koplyčias savo pagrindinei šventyklai, ir šis mišinys kelia bėdų. Judėjimas „Atgal prie Blavatskajos“ jos gretose galbūt galės sukurti daug grynesnį etinį ir metafizinį mokymą, bet manau, galime saugiai pranašauti, kad jis neduos jokių praktinių rezultatų, bent jau Europoje.
Ar turėtume vengti ceremoninių metodų, nes kartais, nepatyrusiose rankose ar netinkamomis sąlygomis, jie sukelia pražūtingus rezultatus? Ar turėtume vengti automobilių lenktynių, alpinizmo, skraidymo ar radioaktyviųjų medžiagų prigimties tyrimų? Visi šie dalykai kasmet pareikalauja gyvybių. Yra nepateisinama rizika, kurios joks blaivaus proto žmogus nesiims, jei gali išvengti, ir yra pateisinama rizika, kuriai kiekvienas turi būti pasiruošęs, jei nori išsiskirti iš minios. Ne kiekvienas Vidinio Kelio sekėjas yra tinkamas ceremoniniam darbui, lygiai kaip ne kiekvienas individas tinka valdyti lėktuvą; bet yra žmonių, tiek vyrų, tiek moterų, kuriems pavojaus prieskonis yra pentinas, atskleidžiantis jų prigimties kokybę, ir jie visada bus randami didžiojo nuotykio priešakyje.
II DALIS
DIFERENCINĖ DIAGNOZĖ
IX SKYRIUS
SKIRTUMAS TARP OBJEKTYVAUS PSICHINIO PUOLIMO IR SUBJEKTYVAUS PSICHINIO SUTRIKIMO
PSICHIZMAS, kad ir koks tikras, yra vaisinga saviapgaulės priežastis. Ekstrasensas visada yra labai jautrus ir įtaigus. Tai yra jo dovanų pagrindas. Kadangi psichizmas nėra normalus vystymasis, bent jau tarp europiečių, ekstrasensas, jūrininkų inžinierių kalba tariant, turi „per galingą variklį savo korpusui“. Todėl jis yra nestabilus, linkęs į stiprias emocines reakcijas ir apskritai rodo tuos elgesio nukrypimus, kuriuos esame įpratę sieti su meniniu genialumu. Jei ekstrasensas nėra apmokytas, disciplinuotas, saugomas ir prižiūrimas tų, kurie supranta jo būklę, jo psichizmas niekada nėra patikimas, nes jį blaško kiekvienas įtakos vėjas. Ekstrasensas ir neurotikas yra labai artimi savo reakcijomis į gyvenimą, bet neurotikas skiriasi nuo ekstrasenso tuo, kad užuot turėjęs per galingą variklį korpusui, jis turi per silpną korpusą savo varikliams. Tačiau rezultatas tas pats – neatitikimas tarp jėgos ir formos, dėl ko atsiranda negebėjimas išlaikyti centrinę, pagrįstą, vadovaujančią kontrolę. Okultinės disciplinos technika daugiausia nukreipta į skirtingų jėgų kontrolės išlaikymą, kompensuojant ekstrasenso jautrumą ir apsaugant jį nuo nepageidaujamų įspūdžių. Niekada nėra gerai išmokti atidaryti Neregimybės duris, jei tuo pačiu metu neišmokstama jų uždaryti ir užsklęsti.
Kaip pastebėta Įžangoje, palyginti retai Neregimybė ateina ieškoti žmonių. Kaip Vikšras pasakė Alisai apie Šuniuką: „Tu palik jį ramybėje, ir jis paliks tave ramybėje“. Bet jei pradedame studijuoti okultizmą ar net mėgėjiškai su juo žaisti, anksčiau ar vėliau galime gauti rezultatų, žinoma, su sąlyga, kad sistema, kurią naudojame, turi veiksmingumo užuomazgų.
Asmeniui, kuris pirmą kartą žengia į Kelią, progresas būtinai yra lėtas ir sunkus; bet siela, kuri priėmė įšventinimą ankstesnėse inkarnacijose, gali vėl atverti latentiškus psichinius gebėjimus taip greitai, kad asmenybės harmonizuotos koordinacijos išlaikymo problema tampa rimta. Ypač dažnai pasitaiko, kad asmuo, užmezgęs pirmąjį kontaktą su okultiniu judėjimu, patiria psichinį sutrikimą. Tai kartais priskiriama blogoms įtakoms, kartais piktoms esybėms. Nei viena iš šių išvadų gali nebūti teisinga. Yra trečia galimybė, kuri atsakinga už didžiąją dalį aukų – vien tai, kad sąmonė yra trikdoma neįprastos jėgos. Kaip dažnai matome vaiką karščiuojantį ir irzų pirmąsias kelias atostogų prie jūros dienas. Tai nebūtinai reiškia, kad jis suserga kokia liga. Stiprus oras, neįprastas maistas ir naujos aplinkos jaudulys trikdo jo jautrią fizinę pusiausvyrą. Taip yra ir kai neofitas sutrikdomas savo okultinės karjeros pradžioje. Neįprastos vibracijos jį trikdo, ir jis patiria okultinio nevirškinimo priepuolį. Abiem atvejais gydymas tas pats – laikinas dietos, kuri sukėlė sutrikimą, apribojimas.
Kita psichinio sutrikimo priežastis gali slypėti daliniame ankstesnių inkarnacijų prisiminimų atgavime, jei juose yra skausmingų epizodų, ypač susijusių su ezoterinėmis studijomis. Okultinių sąvokų atėjimas į sąmoningą protą linkęs pažadinti pasąmoningą panašių patirčių praeituose gyvenimuose atmintį. Emocija, gaubianti prisiminimą, visada atgaunama anksčiau nei pats įvykio vaizdinys. (Tai vienas geriausių testų praeitų gyvenimų prisiminimų tikslumui.) Ši pranašaujanti emocija gali ilgai tvyroti ant sąmonės slenksčio, kol vaizdiniai pakankamai išaiškės, kad taptų apčiuopiami. Jei emocija, kylanti virš horizonto, yra skausminga, ji gali sukelti nemenką sutrikimą, ir nesant patyrusio patarėjo, gali būti priskirta okultiniam puolimui arba piktų įtakų psichiniam suvokimui okultinėje grupėje, prie kurios prisijungė neofitas. Būtina būti labai atsargiems darant išvadas iš nepatyrusio studento psichinių įspūdžių, nes jis linkęs būti pilnas nerimo kaip dvejų metų grynakraujis žirgas.
Kita vertus, tyros ir jautrios sielos instinktyvių reakcijų negalima ignoruoti. Egzistuoja tokie dalykai kaip Juodosios Ložės ir piktos esybės. Neturime leisti šauksmui „Vilkas! Vilkas!“ padaryti mus nejautrius ar nerūpestingus. Bet kuriuo atveju auka kenčia diskomfortą, kurį galima išgydyti.
Nepaprastai sunku psichiniu būdu nustatyti, ar besiskundžiantysis turi pagrįstą pagrindą savo jausmams, nes jo paties vaizduotė bus pripildžiusi jo atmosferą grėsmingų minčių formų. Nėra paprasta nuspręsti, ar šios minčių formos yra subjektyvios, ar objektyvios. Išmintingiausia remtis tokiais įrodymais, kuriuos galima objektyviai ištirti, ir pasidomėti konkrečios grupės ar okultisto, prieš kuriuos metami kaltinimai, reputacija. Bet lygiai taip pat būtina pasidomėti asmens, kuris meta kaltinimus, reputacija. Tai, kad asmuo kupinas aukščiausių idealų, nėra įrodymas, kad jis turi blaivią galvą, aiškų ir nešališką vertinimą ar supratimą apie įrodymų prigimtį. Žmogui nereikia būti sąmoningu melagiu, kad pateiktų teiginius, kurie labai toli nuo tiesos.
Kitas veiksnys, su kuriuo reikia skaitytis, yra seksualinio instinkto kaprizai asmenyje, kuriame šis instinktas yra nuslopintas. Apsvarstykite atvejį moters, galbūt nebe jaunos, kurios aplinkybės pirmą kartą leidžia jai sekti savo polinkiais; labai dažnas atvejis su namų moterimis, kurios turi laukti, kol kas nors mirs, kad galėtų pradėti savo gyvenimo kelionę. Ji imasi okultizmo, kuriam galbūt visada jautė polinkį, ir prisijungia prie kokio nors rato studijoms ir galbūt ritualiniam įšventinimui. To rato vadovas greičiausiai bus stiprios individualybės asmuo. Nepatyrusi, meilės išbadėjusi naujokė yra apžavima. Ritualas yra labai stimuliuojantis dalykas, kaip savo kailiu patyrė anglikonų katalikų dvasininkai. Moteris, galbūt visiškai nežinanti gyvenimo faktų, jaučiasi keistai sujudinta. Ji išsigandusi, ji jaučia, kad artėja kažkas iš Pano Karalystės. Jos instinktai paprastai gana teisingai nurodys šaltinį, iš kurio sklinda trikdanti įtaka. Ji neklystamai parodys pirštu į magnetišką vyrą. Ji retai atsižvelgs į moters reakcijas vyro akivaizdoje.
Jei ji yra moteris, nežinanti gyvenimo faktų, jos metamas kaltinimas paprastai bus hipnotine įtaka. Ji nesupranta, kad gamta yra hipnotizuotoja. Jei ji yra moteris, kuri šiek tiek pažįsta pasaulį, kaltinimas gali būti dėl nepadorių pasiūlymų. Vieno žvilgsnio į moterį paprastai pakanka pasakyti, ar šiame kaltinime gali būti kokio nors pagrindo. Retai jauna ir graži mergina, kuri pagrįstai galėtų nerimauti, pasakoja tokias istorijas. Keistas faktas, kad besiskundžiančiosioms niekada, regis, neateina į galvą nei pabėgti, nei perduoti reikalą advokatui. Jei ilgos istorijos pabaigoje, pilnos tamsių užuominų ir neapsakomų insiunacijų, paklausiama: „Ką tiksliai jis padarė?“, atsakymas paprastai būna: „Jis pažvelgė į mane reikšmingu būdu“.
Kai pasakojama viena iš šių istorijų, būtų išmintinga daugiau dėmesio skirti pasakojančio asmens elgesiui nei tariamiems faktams. Tai paprastai suteiks vertingesnės informacijos. Pasaulyje sunkiausia priversti tikrą auką kalbėti. Moteris, kuri transliuoja pasakojimą apie savo gėdą, paprastai yra atstumta moteris, ir jos liudijimo patikimumas šiuo klausimu yra atvirkščiai proporcingas jos kalbumui. Nepamirškime, kad skandalui, kaip ir barniui, reikia dviejų, ir asmuo, kuris pripažįsta klaidą ir prašo pagalbos sugrįžti į teisingą kelią, yra daug labiau vertas pagalbos nei tas, kuris pretenduoja būti kaip angelai danguje, kur nei vedama, nei tekama.
Poreikis būti atsargiems vertinant faktus kaltinime dėl amoralumo yra toks didelis, kad teismai nepriima aukos parodymų, net su priesaika ir kryžmine apklausa, nebent jie paremti papildomais liudijimais. Lygiai taip pat gerai gydytojas žino tą patį mentaliteto tipą, ir dažna psichikos sutrikimo forma vadinama „Senmergės beprotybe“ (Old Maid’s Insanity), net vadovėliuose.
Galėčiau pateikti tuzinus atvejų, iliustruojančių aukščiau išsakytus teiginius, bet jie neturi pakankamo okultinio intereso, kad pateisintų jų įtraukimą į šiuos puslapius.
Jei grupės vadovė yra moteris, įsijungia kitoks reakcijų rinkinys, nors veikia tos pačios priežastys. Paprastai nesuprantama, kad vienos moters fiksacija arba „simpatija“ (crush) kitai iš tikrųjų yra meilės romano pakaitalas, ką įrodo faktas, kad mergina, turinti daug gerbėjų, arba laimingai ištekėjusi moteris niekada tam nepasiduoda. Šiuo atveju, lygiai kaip ir normalioje heteroseksualioje traukoje, „pragaras neturi tokio įniršio kaip atstumta moteris“; dėl akivaizdžių priežasčių neįmanoma pateikti kaltinimų netinkamu elgesiu. (Nors viename kaltinime tai buvo man primesta, ir buvau apkaltinta esanti vyras su maskuote ir bandanti suvilioti pareiškėją, ir kaltinimas rado tikinčiųjų.) Kaltinimas tokiais atvejais paprastai įgauna vieną iš dviejų formų, mechanizmas būna arba: „Tu manęs nemyli, todėl esi žiauri. Su manimi blogai elgiamasi“; ir patys tolimiausi pavyzdžiai traukiami šiam kaltinimui paremti. Arba: „Tu manęs nemyli, todėl aš tavęs nekenčiu. Trauka, kurią man darai, yra hipnotinė“.
Vertinant šiuos kaltinimus reikia turėti omenyje, kad apmokytas okultistas, ypač aukšto laipsnio, turi nepaprastai magnetišką asmenybę, ir tai gali trikdyti tuos, kurie nepripratę prie aukštos įtampos psichinių jėgų. Nes nors asmuo, subrendęs vystymuisi, greitai išskleis aukštesniąją sąmonę aukšto laipsnio adepto atmosferoje, asmuo, kuris nėra pasiruošęs, gali rasti šias įtakas giliai trikdančias. Adeptas, kuris leidžia netinkamiems asmenims patekti į savo magnetinį lauką, yra kaltas dėl atrankos ir diskrecijos stokos, bet jis negali būti teisingai kaltinamas piktnaudžiavimu okultinėmis galiomis. Jis skleidžia jėgą nevalingai ir negali to išvengti. Didesnieji adeptai visada gyvena atsiskyrę, nes jiems ne tik reikia vienatvės darbui, bet jų įtaka nepasiruošusioms sieloms sukelia per stiprią reakciją, ir tai baigiasi Kryžiumi arba nuodų taure.
Neturime pamiršti fakto, kad asmuo, kuris ateina pas mus su ilga istorija apie okultinį puolimą ir prašo pagalbos, ypač finansinės, gali tiesiog „kabinti makaronus“, todėl turėtume naudoti tokią pačią atranką, kaip klausydamiesi bet kurios kitos „graudžios istorijos“, bandydami atskirti vertą pagalbos nuo neverto.
Pažinojau žmogį, kuris leido tariamam adeptui, patiriančiam tariamą okultinį puolimą, prisiglausti savo studijoje, ir grįžęs po trumpo nebuvimo rado, kad tariamasis pardavinėja baldus gėrimui pirkti; ir buvo visos priežastys manyti, kad vienintelės dvasios (spirits), kurios kaip nors buvo susijusios su jo bėdomis, į studiją pateko buteliuose.
Skundai dėl okultinio puolimo gali kilti tiesiog iš bepročių kliedesių, ir nebūtinai šį faktą paneigia tai, kad galima rasti antrą asmenį, kuris duoda patvirtinančius parodymus. Yra keista beprotybės forma, psichiatrų žinoma kaip folie à deux (dviejų beprotybė), kai du artimai bendraujantys žmonės dalijasi tais pačiais kliedesiais. Tokiais atvejais paprastai nustatoma, kad vienas yra tikrai beprotis, o kitas yra isterinio tipo ir perėmė savo bendražygės kliedesius per įtaigą. Naudoju moterišką įvardį, nes ši beprotybės forma reta tarp vyrų. Ji paprastai pasitaiko tarp dviejų seserų arba dviejų kartu gyvenančių moterų.
Yra dar vieni spąstai, kurių nepatyrusiems verta saugotis bendraujant su asmeniu, kuris skundžiasi okultiniu puolimu. Beprotybė gali būti periodinė savo pasireiškimu, ūmios manijos protrūkiai kaitaliojasi su visiško sveiko proto laikotarpiais. Šį periodinį aspektą visada reikėtų stebėti moterų atveju, kurioms bet koks temperamentinis nestabilumas labai sustiprėja mėnesinių metu, menopauzės metu, nėštumo metu ir, tiesą sakant, bet kuriuo laikotarpiu, kai seksualinis gyvenimas suaktyvinamas, emociškai ar fiziškai. Taip pat gerai turėti omenyje, kad patologiniais atvejais moters funkcijos periodiškumas gali būti labai sutrikdytas.
Kartą gavau aštrią pamoką šiuo atžvilgiu, kuri iliustruoja atsargumo poreikį. Vieno iš mūsų narių rekomendacija priėmėme į vieną iš mūsų bendruomenės namų moterį, kurios vyras, žinomas viešojo gyvenimo asmuo, atsisakė su ja gyventi, kaip man buvo pasakyta, ir kelis kartus bandė ja atsikratyti bei grasino pripažinti ją nepakaltinama, jei ji kaip nors jam priešinsis. Šiuos faktus patvirtino draugų ratas, kuriems buvo žinomi ir vyras, ir žmona. Stebėjau šią ponią mėnesį, kad pamatyčiau, ar yra kas nors, kas pateisintų kaltinimą beprotybe, ir nieko nepamačiusi, ėmiausi jos atvejo. Tačiau septintą savaitę kilo bėdos. Ji pateko į didelio susijaudinimo būseną, pareiškė, kad yra marinama badu ir su ja blogai elgiasi asmuo, kuris mano nebuvimo metu buvo atsakingas už namus. Po septynių savaičių turėjome dar vieną priepuolį, kurio metu ji sakė, kad iš tam tikros spintos jos kambaryje sklinda blogos įtakos, klaidžiojo po namus labai neadekvačiai apsirengusi ir prarado bet kokią savitvardą. Šis priepuolis taip pat praėjo per kelias dienas. Galiausiai paaiškėjo, kad ji kentėjo nuo lėtinio apendicito, apėmusio dešiniąją kiaušidę, ir kaskart, kai įvykdavo jos itin nereguliarios mėnesinės, ji kelioms dienoms visiškai netekdavo proto. Padėtį labai komplikavo faktas, kad tarp priepuolių ji išoriškai atrodė visiškai sveiko proto. Po to, kai ji paliko mūsų bendruomenės namus, ji pasakojo lygiai tokias pačias istorijas apie mus, kokias anksčiau pasakojo apie savo vyrą. Visiškas beprotis yra daug mažesnė problema visuomenei nei šie ribiniai atvejai. Su jais reikia elgtis ypač atsargiai, nes jie gali sukelti didžiulį kiekį problemų.
Kai beprotybė jau gerai išsivysčiusi, kiekvienas, turėjęs patirties su bepročiais, lengvai ją atpažįsta. Kiekvienas beprotybės tipas turi savo būdingą veido išraišką ir net eiseną. Bet net ekspertui nėra taip paprasta atpažinti beprotybę pradinėse stadijose. Bepročiai yra nepaprastai įtikinami, ir jei jie pasigavo šiek tiek okultisto ar spiritualisto žargono, gali labai gerai save pateikti. Net patyręs psichiatras dažnai turi stebėti atvejį, kad nustatytų, ar tai tikra beprotybė, ar ne.
Srityje, kur ekspertai dažnai abejoja, ką daryti pasauliečiui, kuris susiduria su atveju, keliančiu įtarimų? Negalima tikėtis, kad jis atpažins beprotybę pamatęs, bet jo paties sveikas protas turėtų pakakti atpažinti sveiką protą. Kitaip tariant, tegul jis susilaiko nuo sprendimo dėl tariamų faktų ir susikoncentruoja į motyvo klausimą. Čia jis ras geriausią nuorodą. Jei asmuo negali pasiūlyti jokio pagrįsto paaiškinimo dėl puolimo, kuris prieš jį vykdomas, priežasčių, nei dėl jo kilmės, galime būti tikri, kad tai kyla jo paties vaizduotėje.
Vienu atveju, kuris pateko į mano rankas pagalbos, auka pareiškė, kad yra persekiojama telepatinės įtaigos. Pasiteiravau apie šio persekiojimo kilmę, ir jis pasakė, kad žmonės, gyvenantys gretimame bute, sėdi ratu ir koncentruojasi į jį. Paklausiau, kodėl jie tai daro. Jis nežinojo. Paklausiau, iš kur jis žino, kad jie tai daro, ir jis negalėjo man pasakyti. Jis tiesiog kartojo, kad jie tai daro, nors pripažino, kad niekada nebuvo jų bute, niekada su jais net nekalbėjo, išskyrus pasisveikinimą laiptinėje. Iškart tapo akivaizdu, kad nėra jokio įsivaizduojamo motyvo, kuris galėtų priversti šiuos žmones vargintis jį persekioti. Jei kas nors kada nors bandė eksperimentuoti su telepatine įtaiga, žinos, kokios intensyvios koncentracijos tai reikalauja, ir, tiesą sakant, koks tai sunkus darbas, ir neįmanoma įsivaizduoti, kad kas nors vargintųsi tai daryti ilgą laiką be labai aiškaus motyvo. Visgi esu girdėjusi apie gerai patvirtintą atvejį, kai moteris, turėjusi romaną su vedusiu vyru, tokiu būdu puolė jo žmoną. Aš taip pat pati žinojau du atvejus, kai tam tikras asmuo, kadaise buvęs žinomas transcendentaliniuose sluoksniuose ryšium su tuo, ką laikraščiai nemandagiai vadino jo „Maldų parduotuve“, ir taip pat gerai žinomas Sityje dėl savo pastangų išgauti auksą iš jūros vandens, naudojo telepatinę įtaigą, kad priverstų pasirašyti čekius ir dokumentus. Prieš atvykstant lankytojui pokalbiui, jis atsisėsdavo ir susikoncentruodavo į jį. Taip sukurta įtaka buvo tokia stipri, kad vienas mano pažįstamas atsisakė pas jį užimamų pareigų dėl nederamos protinės įtakos, kurią jautė esant daromą, o kitas dėl tos pačios priežasties atsistatydino iš vienos jo įmonių valdybos.
Abiem šiais atvejais adekvataus motyvo mentaliniam puolimui toli ieškoti nereikia. Palyginkite šiuos du atvejus su ankstesniuoju, ir skirtumas bus lengvai pastebimas. Tačiau turėtume būti lygiai tokie pat atsargūs nuspręsdami, kad nieko blogo nėra, kaip ir priimdami už gryną pinigą bet kokius mums pateiktus teiginius. Be to, visada turėtume turėti omenyje, kai bendraujame su asmeniu, kuris akivaizdžiai psichiškai nestabilus ir skundžiasi psichiniu puolimu, kad psichinis nestabilumas galėjo būti sukeltas psichinio puolimo. Gyvenimas geriausiu atveju yra keistas dalykas, ir daug dalykų, keistesnių nei įprasta, gali nutikti tiems, kurie sukasi okultiniuose sluoksniuose.
X SKYRIUS
NEOKULTINIAI JUODOSIOS LOŽĖS PAVOJAI
FAKTAI, apsvarstyti ankstesniame skyriuje, nors jie turėtų mus padaryti nepaprastai atsargius vertinant įrodymus, neturi mūsų apakinti fakto atžvilgiu, kad kiekvienoje bandoje yra juodų avių ir kad brolija, kuri startavo su geriausiais ketinimais, gali visai netyčia, dėl savo lyderių neišmanymo ar netobulumo, pradėti dreifuoti į Kairiosios rankos taką. Visiškai nekalti žmonės į ją patenka, kai ji yra dreifavimo procese, bet dar ne atvirai juoda, ir gali atsidurti vandenyse, kurie yra nemaloniai purvini, net jei ne faktiškai pavojingi.
Ezoteriniai pavojai bus detaliai išnagrinėti kitame skyriuje, bet mes galime labai gerai apsvarstyti šioje vietoje egzoterinius pavojus, kurie gali kilti už Šventyklos Šydo, nes žmogaus prigimtis yra daugmaž tokia pati, kur tik ją sutiktume, ir rodo mažai originalumo renkantis kelią į Duobę. Galima būtų manyti, kad tokioje knygoje kaip ši nėra reikalo liesti šių dalykų, bet jei ši knyga turi pasitarnauti tikslui, kuriam ji skirta, būtina tai padaryti dėl trijų priežasčių: pirma, todėl, kad didžioji dalis ezoterikos studentų yra moterys, ir net šiomis apsišvietusiomis dienomis jos paprastai nežino apie nusikalstamo pasaulio gyvenimą, o Juodoji Ložė tiesiu ir siauru keliu veda į apašų (apaches) ir pusiau pasaulio moterų (demimondaines) žemę, visai nekalbant apie kitus trūkumus. Antra, šių faktų žinojimas būtinas diferencinei diagnozei. Trečia, okultinės galios neretai naudojamos siekiant grynai žemiškų tikslų, todėl, kai kyla paprasto kriminalumo klausimas ryšium su okultine organizacija, reikalas gali būti komplikuotas metodų priemaiša, priklausančia kitam lygmeniui.
Visada turime prisiminti, kad ložė nebūtinai buvo suformuota specialiai tam, kad išvengtų įstatymo; ji galėjo prasidėti turint visiškai teisėtą tikslą ir būti išnaudota piktadarių savo tikslams, nes dėl slapto veiklos pobūdžio brolijos organizacijos forma tinka įvairioms įstatymo pažeidimo formoms.
Gerai žinoma, kad viena okultinė organizacija buvo įsitraukusi į narkotikų prekybą, kita persismelkusi nenatūraliomis ydomis. Trečia išsigimė į tai, kas buvo mažai geriau nei viešnamis, o jos vadovas buvo patyręs abortų darytojas. Kitos buvo įsitraukusios į ardomąją politiką. Tie, kurie prisijungia prie brolijų tinkamai jų ir jas valdančių asmenų rekomendacijų neištyrę, gali atsidurti įtraukti į bet kurį ar visus šiuos dalykus.
Už slaptumo šydo, saugomo įspūdingų priesaikų, gali nutikti daug dalykų, todėl būtina kuo kruopščiau pasidomėti organizacijos lyderių charakteriu, rekomendacijomis ir praeitimi. Jei tai nėra lengvai prieinama, kažkas negerai. Paslaptingasis Nepažįstamasis, kuris ką tik atvyko iš Rytų ar Kontinento (abu gana migloti adresai), tikriausiai yra apgavikas.
Jei kyla sunkumų sužinant tariamo adepto praeitį, galima pasiteirauti žinomame periodiniame leidinyje „Tiesa“ (Truth), Carteret Street, S.W.I. „Tiesa“ iš pradžių buvo įkurta tam, kad atskleistų piktnaudžiavimus finansiniame ir viešajame gyvenime, ir šiuo tikslu veda „Juodąjį sąrašą“ asmenų, kurių geriau vengti. Jis yra teisingas ir bebaimis savo metoduose, nei persekiotojas, nei pataikaujantis asmenims. Jis akylai stebi okultinį lauką ir gėdina šarlatanus – užduotis, už kurią turėtų sulaukti dėkingumo ir palaikymo iš visų, kuriems rūpi Išminties Religija.
Dažniausias pavojus, kuriam atsiduria asmuo, patekęs į nepageidaujamų asmenų kompaniją, yra būti įkalbėtam atsisveikinti su daugiau pinigų, nei patogu, naudojant laiko patikrintas priemones – sukčiavimą arba šantažą; pastarasis yra pati dažniausia nemalonumų forma Juodosiose Ložėse. Vienintelis vaistas visais tokiais atvejais yra perduoti reikalą policijai. Pirma, tai jūsų kaip piliečio pareiga, kad kiti netaptų aukomis, kaip tapote jūs. Antra, jei to nepadarysite, jūsų persekiotojai nepaliks jūsų ramybėje, kol neišsiurbs visiškai sausai, ir net tada ne, jei vis dar galės jus panaudoti kaip įrankį. Šantažuotojo niekada neatsikratoma duodant jam pinigų. Tai tiesiog kvietimas ateiti vėl. Veikite greitai ir tvirtai nuo pat pradžių, ir greitai baigsite savo bėdas.
Pinigų reikalavimas grasinant yra šantažas, ir vertimas imtis bet kokių veiksmų grasinant taip pat yra nusikaltimas. Jokie susitarimai ar pasirašyti dokumentai, atsiradę dėl grasinimų, nėra įpareigojantys. Grasinimai nebūtinai turi būti grubūs ir atviri, pavyzdžiui, revolverio nukreipimas; viskas, kas verčia jus veikti prieš jūsų norus, gali būti interpretuojama kaip grasinimas. Pavyzdžiui, jei jums būtų užsiminta, kad ir kaip taktiškai, jog jei neaukosite organizacijos fondams, apie jūsų domėjimąsi okultizmu gali būti paskleistos kalbos ir galbūt įtrauks jus į nemalonumus su giminėmis ar darbdaviais – tai įstatymo akyse būtų šantažas. Tiesą sakant, viskas, kas žaidžia su asmens baimėmis, yra grasinimas.
Dabar apsvarstykime, ką geriausia daryti, jei jums grasinama. Retai išmintinga atsakyti grasinimu į grasinimą. Geriausia atsakyti, kad pagalvosite ir pažiūrėsite, ką galima padaryti, ir tada eiti tiesiai į artimiausią policijos nuovadą ir papasakoti visą istoriją. Galite būti tikri dėl didžiausio mandagumo ir geranoriškumo, ir kad bus dedamos visos pastangos jums padėti, net jei turėsite pripažinti, kad patys nebuvote visiškai be kaltės. Atėję į policiją ir atvirai papasakoję reikalų padėtį, jūs populiariai tariant, „tapote Karaliaus liudytoju“ (turned King’s evidence), ir valdžia padarys daug, kad apsaugotų kiekvieną, kuris tai padaro.
Neišsigąskite fakto, kad negalite pateikti jokių papildomų liudijimų savo pareiškimui paremti. Policija gali jums pasakyti, kad nėra pakankamai įrodymų orderiui gauti; nepaisant to, jie atliks tyrimą, ir vien faktas, kad policija atlieka tyrimą, bus pakankamas mirtinai išgąsdinti šantažuotojus ir tikriausiai priversti juos bėgti iš šalies; jie paprastai nesustos vykdyti grasintų atskleidimų pakeliui, o „dings, kol dar galima“. Be to, jūsų skundas pateks į policijos įrašus, ir bus stebima; atėjus laikui gali būti pateiktas kitas skundas, arba, kiek žinote, jau galėjo būti pateiktas, ir tada tinklas pradeda veržtis.
Visada atsiminkite, kad šantažuotojas turi daug daugiau ko bijoti dėl paviešinimo nei jūs; nes kad ir kokie nemalonumai jūsų lauktų, jis turi laukti ilgo laisvės atėmimo bausmės ir galbūt baisiojo „katino“ (plakimo), jei atvejis sunkus. Laiku priminus šį faktą, tai daro stebuklus su būsimais šantažuotojais.
Taip pat tegul jūsų pačių trūkumų atskleidimo baimė jūsų nestabdo. Kaltinimų, kuriuos prieš jus pateikia šantažuotojas, pobūdis niekada nebus minimas. Teisiami ne jūs. Jūsų tapatybė taip pat nebus atskleista. Būsite vadinamas ponu A. ar ponia B. Toli gražu nebūsite traktuojamas kaip piktadarys ar badomas pirštais, pamatysite, kad į jus žiūrima kaip į asmenį, atliekantį viešąją paslaugą, ir valdžios atstovai dės visas pastangas, kad palengvintų jūsų kelią. Šiuo metu dedamos ryžtingos pastangos išnaikinti šį bjaurų nusikaltimą, ir teisėjai skiria pavyzdines bausmes bei visais būdais saugo kaltintojus, kad paskatintų juos kreiptis.
Tačiau visai be jokios prievartos neatsargūs asmenys, kupini entuziazmo arba apžavėti naujo apreiškimo, gali atiduoti žymiai daugiau pinigų, nei gali sau leisti; jie net gali tiesiogine prasme padėti viską ant aukuro, o vėliau, nusivylę vėlesniais įvykiais, labai gailėtis tai padarę. Daugeliu tokių atvejų kompetentingas advokatas gali užtikrinti grąžinimą. Teismai nepalankiai žiūri į per dideles aukas „judėjimams“.
Savaime suprantama, kad jokia teisingai valdoma organizacija nesutiktų didinti savo fondų vieno iš savo narių žlugdymo sąskaita. Žinoma, ji turi lygiai taip pat apsisaugoti nuo kaprizingumo ir pagiežos bei machinacijų tokio mentaliteto, kuris bando nusipirkti įtaką aukomis. Vidinės Šviesos Brolijoje visada buvo mūsų paprotys reikalauti, kad bet kuri moteris, ketinanti paaukoti didelę sumą, prieš tai pasitartų su savo finansų patarėju. Dėl vienos ar kitos priežasties per pastaruosius septynerius metus atsisakėme daugiau nei dvidešimt penkių tūkstančių svarų. Ir neturėjome jokios priežasties gailėtis tai padarę. Okultinės organizacijos stiprybė nėra fiziniame lygmenyje.
Gerai žinoma, kad yra įvairių narkotikų, kurie gali būti naudojami sąmonei pakylėti ir sukelti laikiną psichizmą. Galbūt ne taip gerai žinoma, kad dauguma šių medžiagų patenka po Pavojingų narkotikų įstatymo taisyklėmis, ir gauti jas iš neteisėtų šaltinių arba net būti rastam jas turint ne teisėtu tikslu reiškia užsitraukti baudžiamąją atsakomybę, ir šiuo atveju valdžia taip pat yra itin budri, o teisėjai itin griežti.
Visi Dešiniosios rankos tako įšventintieji sutaria teigdami, kad kelti sąmonę narkotikais yra pavojingas ir nepageidautinas procesas. Gali būti tyrinėtojų, kurie dėl teisėtų priežasčių nori atlikti eksperimentus, bet aš negaliu įsivaizduoti jokios teisėtos priežasties supažindinti neofitą su narkotikų įpročiu. Bet kuriuo atveju, jei tokie eksperimentai atliekami, jie turėtų būti vykdomi prižiūrint kvalifikuotam gydytojui, kuris galėtų užkirsti kelią katastrofai ar su ja susitvarkyti, jei ji kiltų. Narkotikai, kurie keičia sąmonę, taip pat veikia širdį, o širdys ne visada yra tokios, kokios turėtų būti. Be to, retų narkotikų sudėtis nėra standartizuota ir labai įvairuoja; juose gali būti įvairių priemaišų, o pavyzdžiai gali pasirodyti neįprastai toksiški. Nemalonumą turėti ant rankų netikėtą ir nepaaiškinamą lavoną viršija tik nemalonumas pačiam tapti lavonu, o bet kuri iš šių galimybių gali nutikti, kai žmonės pradeda eksperimentuoti su narkotikais, kurie „atlaisvina proto sijas“.
Žmonijos moralė apskritai palieka daug ko norėti puristo požiūriu, o okultinės organizacijos, užimančios, taip sakant, Bohemijos pakrantę, palieka dar daugiau. Kelios geriausios, teigiančios, kad okultizmas iš esmės yra religija, laikosi aukšto standarto; likusios yra palaimintos kaleidoskopine sielos draugų kolekcija. Tai neturi mums čia rūpėti. Jei žmonės pasirenka peržengti ponios Grundy (dorovės sergėtojos) ribas, tai jų reikalas. Taip pat šiuo metu mums nereikia nagrinėti okultinio piktnaudžiavimo sekso jėga, kuris pareikalaus detalaus svarstymo tinkamoje vietoje. Viskas, ką šiame skyriuje turime apsvarstyti, yra grynai normali palaido gyvenimo forma, kuri maskuojama okultizmo priedanga. Esu mačiusi daugybę tokių atvejų. Vienos grupės vadovas sistemingai suvedžiodavo savo mokines pretekstu, kad tai yra jų įšventinimo dalis, ir grupė priėmė situaciją tyriausio pasiaukojimo dvasia. Keletas kitų plaukė nemaloniai arti vėjo, dėl ko „simpatijos“ ir vėlesni nerviniai suirimai buvo labai paplitę. Vargu ar reikia sakyti, kad tokie metodai nėra Dešiniosios rankos tako dalis.
Nuostabu, kokiu mastu aukščiausių idealų, geros giminės ir plačios kultūros moteris galima įtikinti priimti tokias teorijas ir praktikas. Narystės tokioje grupėje pavojus jaunoms merginoms ar nepatyrusioms moterims lengvai įsivaizduojamas.
Dažnai buvau kaltinama siauraprotiškumu dėl savo požiūrio į grupes, kuriose leidžiama vykti tokiems dalykams, bet žmogiškųjų kančių kaina yra tokia didelė, o bendra demoralizacija tokia bjauri, kad tolerancija pavojingai priartėja prie cinizmo.
Gali būti ne visai suprantama, bet Juodojoje Ložėje berniukams ir jaunuoliams gresia toks pat sugadinimo pavojus kaip ir moterims. Buvo keletas tokių akivaizdžių atvejų, kad įsikišo policija tiek čia, tiek užsienyje.
Senovėje ir tarp primityvių tautų žmonių aukojimas buvo dažnas reiškinys ryšium su okultinėmis praktikomis. Tai nėra nežinoma Rytų Europoje net ir šiais laikais. Pasaka apie Mėlynbarzdį kilo iš liūdnai pagarsėjusio Gilles de Rais, Prancūzijos maršalo ir Žanos d’Ark bendražygio, praktikų; jis išžudė daugybę vaikų ir jaunuolių atlikdamas maginius eksperimentus. Niekada negirdėjau apie atvejį Anglijoje, bet įvairiais laikais buvo pranešama apie keistus nužudymus Jungtinėse Valstijose, kurie įtartinai primena ritualines žmogžudystes, tačiau trūkstant adekvačios informacijos neįmanoma padaryti galutinės išvados.
Visgi neseniai į mano rankas pateko knyga apie magiją, išleista privačiam platinimui, kurioje teigiama, kad ideali kraujo auka yra vyriškos lyties vaikas.
Kaltinimas revoliucine veikla dažnai metamas okultiniam judėjimui. Tačiau yra tam tikrų dalykų, kuriuos reikia turėti omenyje vertinant šio kaltinimo tiesą. Pirma, okultinis judėjimas nėra vienalytė visuma. Jis visiškai neorganizuotas ir nereglamentuotas, geriausiai palyginamas su Anglijos būkle prieš normanų užkariavimą. Sąlygos įvairiose grupėse ir asociacijose labai skiriasi, ir kas teisinga vienai, gali būti neteisinga kitai. Be jokios abejonės, įvairios organizacijos įvairiais laikais buvo įsivėlusios į politiką, kaip liudija Teosofijos Draugijos ryšiai su Indijos politiniais judėjimais; bet turime prisiminti, kad vienos kartos revoliucionieriai yra kitos kartos reakcionieriai. Galų gale, politika yra nuomonės reikalas, ir net žmonės, su kuriais nesutinkame, galiausiai gali pasirodyti teisūs. Aš asmeniškai laikausi nuomonės, kad okultinei brolijai labai neprotinga užsiimti politika dėl priežasčių, kurias išdėsčiau kitoje savo knygoje „Sveikas okultizmas“ (Sane Occultism), ir kurių dabar nenagrinėsiu, nes jos nesusijusios su šiais puslapiais. Bet kadangi žmonės nuo neatmenamų laikų būrėsi politiniams veiksmams, negalime labai prieštarauti tam, ką leidžia įstatymas. Žmonės, kurie prisijungia prie organizacijos, įkurtos politiniam darbui, prisijungia atviromis akimis ir, tikėtina, tais tikslais, kuriems ji buvo įkurta. Tačiau pagrindas prieštaravimui atsiranda, kai organizacija įkuriama nepolitiniams tikslams, o vėliau lyderiai, nepasitarę ar net neinformavę savo rėmėjų, imasi politinės veiklos savo iniciatyva ir naudoja organizaciją šiam tikslui, taip įtraukdami savo sekėjus be jų sutikimo į bet kokias kylančias komplikacijas ir naudodami pinigus, paaukotus konkrečiam tikslui, kitiems tikslams nei donorai turėjo omenyje.
Gali kilti klausimas, kokią naudą šiais laikais revoliucionieriai galėtų gauti iš okultinių organizacijų. Mano asmeninėmis žiniomis, jie naudojo arba bandė naudoti jas laiškams perduoti žmonėms, kurių korespondencija stebima, ir aš pati kartą gavau prašymą leisti asmeniui, kuris buvo deportuotas, grįžti į šalį svetimu vardu ir gyventi viename iš mūsų bendruomenės namų kaip nariui, ir man buvo pasiūlyta keli šimtai svarų už tai. Nereikia nė sakyti, kad susirašinėjimą nusiunčiau tiesiai valdžiai.
Problemos, kurias svarstėme šiame skyriuje, nėra būdingos tik okultinėms brolijoms, bet bendros bet kuriai organizacijai, kuri nediskriminuoja savo narių. Organizacijos, kurios reklamuojasi, priverstos priimti visus atėjusius ir vėliau juos atsirinkti remiantis patirtimi, o kai kurios iš šių patirčių gali būti tikrai labai keistos. Negalima kaltinti organizacijos, kuri pasigauna atsitiktinę juodą avį, priekaištauti galima tik jei ji laiko jų sankaupą.
Abejotino baltumo ložę galima lengvai atpažinti iš žmonių tipo, kurie jai priklauso; geriausiai juos apibūdinti kaip nuskurusio avantiūristo tipą su saujele madingos visuomenės žmonių, kurie dažnai mėgsta aštrius pojūčius. Tikrai Juodosios Ložės yra taip pat kruopščiai saugomos kaip aukšto laipsnio Baltosios Ložės, ir joks pašalinis negali į jas patekti. Rimtas Juodojo Okultizmo studentas siekia žinių ir maginių eksperimentų, ir jis nešvaistys laiko su naujoku. Tie, kurie pasirenka pereiti į Juodąją Ložę po pameistrystės Baltosios Ložės Išoriniame Kieme, daro tai atviromis akimis, ir patirtis turi būti jų mokytoja. Negalima jausti, kad jie verti didelės užuojautos, jei patirtis yra skausminga. Asmuo, kuriam aš siekiu padėti, yra auka, o ne tas, kuris pakliuvo į savo paties spąstus. Vyras ar moteris, kurie, atmetę tolygų Įšventinimo Kelio laipsniškumą, pasirenka kilti kaip raketa, geriau tegu leidžiasi su lazda.
Bet koks prašymas didelės pinigų sumos visada turėtų būti laikomas pavojaus signalu. Tai viena griežčiausių įšventinimo sąlygų, kad okultinės žinios niekada negali būti parduodamos ar naudojamos pasipelnymui. Žinau okultistą, kuris ima 300 svarų už vieną iš savo suteikiamų įšventinimų; ir jis suteiks jį bet kam, kas turi 300 svarų. Mano nuomone, asmuo, kuris sumoka 300 svarų tokiam tikslui, nusipelno tokio įšventinimo, kokį gaus.
Taip pat blogas ženklas, kai okultistas laisvai demonstruoja ženklus ir stebuklus prieš neįšventintuosius. Joks tikras adeptas niekada to nedaro. Asmuo, kuris skaito jūsų praeitus gyvenimus, apibūdina jūsų aurą, varto akis, trūkčioja ir perduoda žinutę nuo jūsų Mokytojo vos tik supažindintas, yra asmuo, kurio reikia vengti.
Kuo daugiau matau okultinio judėjimo, tuo labiau stebiuosi dalykais, kuriuos žmonės gali sakyti ir daryti bei „išsisukti“. Vidutinis žmogus yra už savo gylio ribų, kai susiduria su psichiniais dalykais. Jis paprastai pereina tris fazes. Pirma, jis galvoja, kad tai viskas prietarai ir apgavystė. Antra, kai jo skepticizmas pralaužiamas, jis patikės bet kuo. Trečia, jei jis kada nors pasiekia trečiąją, jis išmoksta atsirinkti ir atskirti Juodąsias Brolijas, Baltąsias Brolijas ir Kvailas Brolijas.
XI SKYRIUS
PSICHINIS ELEMENTAS PROTINIUOSE SUTRIKIMUOSE
ANKSTESNIAME skyriuje matėme, kad nerviniai ir protiniai sutrikimai gali imituoti psichinį puolimą, ypač jei subjektas susipažinęs su okultizmo terminija. Taip pat turime apsvarstyti psichinio puolimo vaidmenį nerviniuose ir protiniuose sutrikimuose. Tačiau prieš pradėdami šią mūsų studijų dalį, turime trumpai paaiškinti nervinių ir protinių sutrikimų prigimtį bei skirtumą tarp jų. Nesileisime į akademinius svarstymus, nes šie puslapiai rašomi ne ortodoksiniam profesionaliam psichologui, kuris turi gausybę vadovėlių, o asmeniui, kurio interesas pirmiausia yra okultiniai dalykai ir kuris ateina studijuoti šio dalyko nepasirengęs psichologijos ir psichofiziologijos techniniais terminais – dviejų mokslų, kurių bent jau darbinės žinios yra nepaprastai reikalingos siekiant praktinio okultizmo.
Inkarnacijos eigoje protas statomas ant Aukštesniojo Aš, arba Individualybės, pamatų – tai yra nemirtinga siela, kuri vystosi evoliucijos eigoje. Protas, taigi, yra asmenybės dalis – įsikūnijimo vienetas – pradedantis egzistavimą gimstant ir ištirpstantis mirštant, o jo esmė absorbuojama individualybės, kuri per tai evoliucionuoja.
[Pastaba paaiškinimui: Asmenybė yra ego arba išorinė tapatybė ir paprasta žmogaus sąmonė, o Individualybė yra Aukštesnysis Aš, Šventasis Angelas Sargas, arba dvasinis asmens komponentas.]
Protas iš esmės yra prisitaikymo prie aplinkos organas, ir būtent tada, kai šis prisitaikymas nepavyksta, prasideda neurotinės ir isterinės bėdos. Kiekviena gyva būtybė yra gyvybės jėgos srovės, sklindančios iš Logo, šios visatos Kūrėjo, kanalas. Ši srovė yra padalinta į tris pagrindinius kanalus, mums atstovaujamus kaip trys didieji gamtos instinktai: Savisaugos, Reprodukcijos ir Socialinis instinktas. Tai yra pagrindinės mūsų gyvenimo spyruoklės. Pati Gyvybės jėga stovi už jų, ir jei jos yra stabdomos viršijant jų kompensavimo galią (kuri yra nemaža), jos yra tarsi upeliai, kurių kanalai užblokuoti, ir dėl to išsilieja, paversdami pelke aplinkines žemes.
Emocija yra subjektyvus instinkto aspektas. Tai yra, kai veikia instinktas, mes jaučiame emociją. Kiekviena mūsų jaučiama emocija gali būti priskirta vienam ar kitam instinktui. Mūsų pasipiktinimas dėl įžeidimo orumui turi šaknis Savisaugos instinkte. Mūsų meilė menui turi šaknis meilės, grožio ir kūrybinės išraiškos instinkte, kuris žemiausiame lanke vadinamas seksu. Kiekvienas iš šių instinktų turi savo aukštąjį dvasinį aspektą ir elementarų fizinį aspektą, ir transformacija iš vieno lygmens į kitą vyksta laisvai, todėl jei nesuprasime šių apraiškų reikšmės, būsime suklaidinti. Jų supratime slypi raktas į gyvenimo mokslą.
Jei vienas iš šių didžiųjų instinktų yra taip stabdomas, kad visi bandymai kompensuoti žlunga, arba jei temperamentas yra toks nelankstus ir neprisitaikantis, kad nekeičia savo reikalavimų, ego atlieka galutinį desperatišką bandymą prisitaikyti, kuris išeina už ribų, kuriose galima palaikyti harmoningus santykius su aplinka. Bendravimas su aplinka nutrūksta, ir protas bent iš dalies palieka realybės sferą ir persikelia į vaizduotės sferą. Prarandamas fiksuotų verčių jausmas, ir dalykai įgauna simbolinę svarbą. Šis žlugimas gali būti dalinis, susijęs tik su tam tikrais gyvenimo aspektais, arba visiškas.
Isterijos atveju užtvenktos gyvybės jėgos lieka kanale, bet prasiveržia sukoncentruota jėga pro bet kokį joms atidarytą šliuzą. Dėl to upė žemiau kliūties yra ne tolygiai tekanti vandens masė, o leidžiasi slenksčiais ir sūkuriais, kuriais sunku ir pavojinga plaukti, todėl gyvenimo laivas ten dūžta. Aplinkinė žemė taip pat paverčiama pelke, nei žeme, nei vandeniu. Kitaip tariant, temperamentas tampa audringas ir pernelyg emocionalus, o ne emociniai proto faktoriai, tokie kaip sprendimas ir savikontrolė, yra demoralizuoti. Toks temperamentas būtinai nuolat patirs sunkumų gyvenime, ir periodiškai nuslopintos emocijos išsiveržia rėkimo, verkimo ir konvulsinių raumenų judesių priepuoliais, kurie veikia kaip apsauginiai vožtuvai ir laikinai sumažina spaudimą.
Neurotikas skiriasi nuo isteriko tam tikrais gerai pastebimais būdais, kuriuos reikia atidžiai turėti omenyje, nes jie labai svarbūs praktiniu požiūriu. Neurotiko bėdos prasideda taip pat, kaip ir isteriko, dėl nuslopintų emocijų ir nesugebėjimo prisitaikyti prie aplinkos; bet jo atveju gyvybės jėgos imasi darbo kirsti naujus kanalus, kurie apeitų kliūtį, blokuojančią jų kelią. Dėl to gauname tai, ką psichologas vadina emocijos perkėlimu (displacement). Koks nors palyginti nekenksmingas dalykas tampa emocijų išliejimo objektu, nors niekaip su tuo nesusijęs, nes jis paverstas kažko kito pakaitalu. Būtent šis keistas požeminis emocijų sekimas prote sukelia tiek daug bėdų, nes kenčiantysis nėra beprotis, ir vis dėlto tam tikros jo vertybių ir reakcijų į gyvenimą dalys yra iškreiptos. Su juo nepaprastai sunku bendrauti, nes jis linkęs į netikėtas ir visiškai iracionalias meiles, neapykantas bei baimes, ir elgiasi atitinkamai.
Panašios sąlygos vyrauja organinėse beprotybėse; psichologiniai rezultatai yra tie patys, bet kadangi kilmė fizinė, o ne psichinė, jos mažai pasiduoda psichoterapijai. Tačiau tam tikri dalykai gali būti padaryti joms palengvinti, net jei jos nėra visiškai išgydomos; todėl apsvarstykime jas tiek iš psichofizinio, tiek iš okultinio požiūrio taško.
Kūnas yra proto transporto priemonė. Jei transporto priemonė sugedusi, protas negali savęs tiksliai išreikšti; jo reakcijos bus iškreiptos. Ortodoksinis mokslas sako, kad smegenys yra proto organas, bet ezoterinis mokslas sako, kad smegenys yra juslinių įspūdžių suvokimo ir eferentinių impulsų koordinavimo organas. Tai nervų sistemos telefonų stotis. Tai tik vienas iš taškų, kur protas liečia kūną, kiti yra endokrininės sistemos belatakės liaukos: kankorėžinė, hipofizė, skydliaukė, antinksčiai, užkrūčio liauka ir lytinės liaukos; prie kurių galima pridėti Saulės rezginį ir Kryžmens rezginį. Tantrinės fiziologijos studentas bus labai bukas, jei nepastebėjo, kad čakros fiziškai sutampa su endokrininiais organais.
Endokrininės liaukos turi užduotį palaikyti cheminę kraujo sudėtį. Jos išskiria į jį savo sekretus, vadinamus hormonais, tam tikromis subalansuotomis proporcijomis. Jei pusiausvyra kaip nors sutrikdoma, ar vieno sekreto pertekliumi, ar kito trūkumu, įvyksta gilūs metabolizmo pokyčiai. Visi gyvybiniai procesai yra reguliuojami endokrininių liaukų, ir gali būti pagreitinti arba sulėtinti skirtingais aspektais keičiantis endokrininei pusiausvyrai. Fiziologai žino, kad ši endokrininė pusiausvyra yra glaudžiai susijusi su emocinėmis būsenomis, ir ypač su temperamento budrumu ar vangumu. Psichologai nepakankamai vertina naujausių darbų apie endokrinines liaukas svarbą, bet okultistai turi žinių apie šį psichofiziologijos aspektą kaip savo tradicinio mokymo dalį. Jogos sistemos kvėpavimo pratimai yra pagrįsti šiomis žiniomis ir yra nepaprastai galingi, kaip ir visos okultinės praktikos, kurios teisingai perkeliamos į fizinį lygmenį. Iš tiesų, galime sakyti, kad joks okultinis procesas nėra tikrai galingas, nei galima sakyti, kad jis užbaigė savo grandinę, nebent jis turi sąlyčio tašką su tankia materija; punktas, kurį daugelis okultistų praleidžia savo skaičiavimuose. Okultizmas, nors pirmiausia yra mentalinis procesas, nėra vien mentalinis procesas. Jis yra ir dvasinis, ir materialus.
Didžiojoje daugumoje beprotybės atvejų organiniai smegenų pokyčiai negali būti nustatyti, bet psichiatrai vis labiau pripažįsta, kad Hekatės pėdsakų (lues) reikia ieškoti kraujyje. Jo cheminė sudėtis gali nukrypti nuo normos dėl hormonų balanso pokyčių arba ligos šalutinių produktų. Šį kraujo chemijos pokytį nedelsiant lydi emocinio tono pokytis. Jis gali tapti per daug emocingas arba prislėgtas, apatiškas arba irzlus. Senovės žmonės puikiai apibūdino šias būkles kaip keturis skysčius (humours): sangvinišką, tulžingą (cholerišką), limfatišką (flegmatišką) ir melancholišką.
Fiziologai gausiai pademonstravo, kad emocinės būsenos veikia cheminę kraujo sudėtį. Pamažu suprantama, kad šie pokyčiai atsiranda tarpininkaujant belatakėms liaukoms, kurias galima pavadinti emocinėmis smegenimis, lygiai kaip pilkoji medžiaga kaukolėje gali būti vadinama sensorinėmis-motorinėmis smegenimis.
Iš to seka, kad jei dėl kokio nors funkcionavimo sutrikimo liaukos sukuria kraujo sudėtį, atitinkančią tą, kurią jos sukuria, kai tam tikra emocinė būsena duoda savo specialų stimulą, individas patirs fizinius pojūčius, susijusius su atitinkama emocine būsena. Jo protas imsis prisitaikyti prie šių sąlygų aiškindamas jas per vaizduotę taip gerai, kaip gali. Taigi, jei yra kraujo būsena, būdinga baimės būklei, prote kils baimės vaizdiniai. Būtent šiuo pagrindu organinės beprotybės sukuria joms būdingas psichines būsenas.
Nesvarbu, ar emocinė būsena kyla dėl psichinės, ar fizinės priežasties, rezultatas pacientui tas pats. Organinės beprotybės skiriamos nuo funkcinių tik pagal kilmę. Organinė beprotybė linkusi labiau nutolti nuo normos nei funkcinis nervinis sutrikimas, nes pastarajame vyksta nemažas kompensacijos laipsnis, pacientas didele dalimi gali susiimti ir sulaikyti save nuo pražūtingų kraštutinumų. Tai negalioja organinei beprotybei, kuri eina iki savo loginės pabaigos. Dėl šios priežasties neurotikas, nors gali sunkiai kentėti, retai patiria visišką palūžimą, nebent jis yra aprūpintas būtiniausiais gyvenimo poreikiais. Savisaugos instinktas laiko jį ant kojų.
Apsvarstę fizinius ir subjektyvius psichinių sutrikimų pagrindus, dabar galime tiksliai įvertinti Neregimybės vaidmenį. Kas nutinka, kai neurotikas imasi okultizmo? Geriausiai atsakysime į šį klausimą apsvarstydami, kas nutinka, kai normalus žmogus imasi okultizmo. Jis pirmą kartą sužino apie Nematomų Pasaulių egzistavimą ir pradeda apie juos galvoti. Vos tik jis tai padaro, jis užmezga ryšį su jais. Iš pradžių jis gali nesuvokti jų sąmoningai; nepaisant to, jis jaučia juos pasąmoningai, ir jie jį veikia. Atidžiam stebėtojui jo gyvenimas tai rodo tūkstančiu būdų.
Neregimybėje juda didelės jėgos kaip srovės, ir mes esame įtraukiami į jas pagal mūsų temperamentinį giminingumą joms. Smurtinga asmenybė įtraukiama į Marso Srovę, emocionali, įtaigi – į Mėnulio sferą. Šių sferų įtakos veikia juos. Okultistas, dirbantis pagal tinkamą sistemą, žinodamas, kad anksčiau ar vėliau turės susitikti su šiomis jėgomis, paima jas po vieną savo noru ir naudodamas atitinkamus ritualus, ir sintetina jas savo prigimtyje. Jis taip pat žino, kad kiekvienas aspektas turi savo atvirkštinę pusę. Mergelė Marija atsispindi Lilitoje. Senesni tikėjimai tai žinojo, bet populiarioji krikščionybė, kuri neturi šaknų tradicijoje, tai pamiršo. Protestantiškoji krikščionybė atmetė savo okultinį aspektą Reformacijos metu. Visi pagoniški panteonai turi grubius dievybių aspektus, taip pat kaip ir eterinius. Turime ieškoti istorijos šiukšlyne prarastų savo tradicijos dalių, jei norime, kad mūsų tikėjimas būtų pilnas, ir pelningiausia paieškos kryptis yra Kabaloje ir Gnostinėje literatūroje. Gnosis literatūra buvo daugiausia sunaikinta sistemingų persekiojimų, bet Kabaloje mums vis dar likusi pilna sistema. Žydai, būdami griežtai monoteistiški, nekalbėjo apie dievus, bet pripažino angelų ir arkangelų hierarchiją, kuri yra pagoniškų panteonų atitikmuo. Būtent per šiuos eterinius pasiuntinius Visatėvis suformavo pasaulius.
Dar kartą apsvarstykime Klifotų kabalistinę doktriną, nes ji turi glaudų ryšį su beprotybės problema. Dešimties Šventųjų Sefirotų doktrina, išdėstyta teisingu modeliu sudarant Gyvybės Medį, yra neįkainojama padedant mums suvokti Neregimybę. Pirmoji Sefira susikoncentruoja iš Nemanifestuotojo, Taško Rate. Ši emanuoja Antrąją, kuri savo ruožtu emanuoja Trečiąją. Vos tik viena emanuoja kitą, sakoma, kad jos yra subalansuotos; bet kai vyksta emanacija, yra nesubalansuotos jėgos periodas. Tai, tarsi, atsiskiria Kosmose ir sukuria savo sferą, nesusijusią su Kosmine sistema. Dėl to kiekviena Kosmoso sfera turi savo atitikmenį Chaose, miniatiūrinį, tiesa, bet vis tiek galingą ir funkcionalų.
Kiekviena sfera savo evoliucijos eigoje sukuria Viršsielį, kuris skirtingose sistemose vadinamas skirtingais vardais. Kabalistinėje sistemoje mes juos vadiname Arkangelais, Dvasiomis priešais Sostą. Saulės Sferą atstovauja Rafaelis, Mėnulio Sferą – Gabrielis. Atvirkštinės Sefirotos, arba Klifotai, kuriasi lygiai taip pat. Pragaro Buveinėse šie du žinomi kaip Ginčininkai ir Nepadorieji, kurių vardai pakankamai nurodo jų charakterius. Saulės Sfera taip pat yra Mesijo arba Gelbėtojo manifestacijos taškas žemėje. Taikos Kunigaikštis turi savo atvirkštinę pusę Ginčininkuose. Kas, turėjęs Gražiąją Viziją, nežino reakcijos, kuri seka po jos, ir poreikio išminties, savikontrolės ir kantrybės tvarkantis su jėgomis, kurios išlaisvintos ne tik sieloje, bet ir aplinkoje? Dėl šios priežasties apsivalymo ir disciplinos periodai eina prieš visus apreiškimus. Turime budėti prieš sėsdami prie puotos stalo.
Sąmonė, išlaisvinta iš Žemės Sferos, kyla tiesiai į viršų į Mėnulio Sferą. Tai negatyvi, moteriška, imli, psichinė sfera. Iš ten ji eina toliau į Saulės Sferą. Tai pozityvi, vyriška aukštesnės sąmonės sfera, regėtojo vizija, skirtinga nuo ekstrasenso. Iš abiejų pusių kelią supa Hermetinės Išminties ir Elementinio Grožio Sferos.
Šios Sferos, kurios susijusios su įšventinimo laipsniais, neturi mums rūpėti šiuose puslapiuose. Mes turėsime reikalų tik su Mėnulio Sfera, Luna, Lunatiko Valdove. Luna senovės žmonių buvo vaizduojama įvairiomis formomis: kaip Diana, skaisti medžiotoja, sublimacijos simbolis, ir Hekatė, raganavimo ir gimdymo globėja. Jau pastebėjome, kad Mėnulio Sferos Klifotai vadinami Nepadoriaisiais (The Obscene Ones). Todėl kai nestabili siela žengia Saturno Keliu, kuris jungia Astralą, ir patenka į Lunos Sferą, ji paliečia jos Hekatės aspektą ir užmezga ryšį su Gamalieliu, Nepadoriaisiais, kurių vadė yra Lilita, ta, kuri duoda geidulingus sapnus. Ar reikia stebėtis, kad Freudas randa neurotiko sapnus pripildytus seksualinių vaizdinių pačiomis iškrypusiomis ir žemiausiomis formomis? Rabiai išmanė psichologiją lygiai taip pat gerai kaip ir jis.
Kaip jau buvo pastebėta, neurotikas labai dažnai yra ekstrasensas, o ekstrasensas labai dažnai yra neurotikas. Ko galime tikėtis, kas nutiks sielai, kuri priėmė įšventinimą praeitame gyvenime, pasąmoningai išlaiko taip suteiktą psichinį išsivystymą ir šiame gyvenime atsiduria įsikūnijusi neurotiškoje asmenybėje? Jis pateks po tamsiuoju Mėnulio viešpatavimu, ir Lilita bus jo meilužė. Per netvarkingas neurotiško temperamento duris Bedugnės jėgos randa įėjimą. Mikrokosmoso disocijuoti kompleksai pastiprinami Makrokosmoso disocijuotais kompleksais, nes būtent tai ir yra Klifotai.
Okultistai ir jų neišmanantys gerbėjai, prietaringieji, visada laikėsi nuomonės, kad beprotybė susijusi su demonišku apsėdimu. Šiuolaikinė medicina tai ginčija ir skelbia, kad įvairios sergančio proto apraiškos kyla tik dėl subjektyvių psichologinių procesų. Šiuo metu šios dvi minties mokyklos yra kaip dvi ginkluotos stovyklos, išsirikiavusios mūšiui ir mojuojančios ginklais viena kitai. Kiekviena per daug tikra dėl savo pozicijos, kad norėtų išklausyti kitą. Mano įsitikinimu, galima rasti bendrą pagrindą šių dviejų priešingų požiūrių susitikimui. Psichologija demonstruoja proto mechanizmą ir gali paaiškinti psichinius procesus, kuriais sutrikusio proto idėjos įgauna galutinę formą. Ji gali parodyti ryšį tarp šių idėjų ir normalaus mentaliteto sapnų. Ko ji negali paaiškinti, tai esminio skirtumo tarp šių subjektyvių būsenų ir normalios budrios sąmonės. Būtent čia okultistas gali pasakyti psichologui kažką, ką jam verta išgirsti, nes jis gali parodyti, kaip šios vizijos gali būti sukurtos eksperimentiškai ir valingai naudojant ceremoninę magiją. Ir dar svarbiau, okultistas gali jam parodyti, kaip šias vizijas galima išsklaidyti, o psichines galias uždaryti ir užantspauduoti.
Tai atveda mus prie praktinės mūsų svarstymų dalies: Kiek ritualinės magijos metodai gali būti taikomi psichikos ligų palengvinimui? Jie neabejotinai yra paliatyvūs, bet nesukels nuolatinio pasveikimo, nebent sutrikusios psichinės būklės priežastis bus rasta ir pašalinta. Jei tai nepadaroma, vos tik išsklaidome fantomus, jie vėl susiformuos, nes paciento psichinė būsena juos invokuoja. Tokiomis aplinkybėmis joks magiškas ratas negali išlikti nepažeistas. Vos tik nutraukiame ryšį su Bedugne, pacientas jį atnaujina.
Bet tokios sąlygos sudaro užburtą ratą. Klifotinės jėgos, su kuriomis užmegztas kontaktas, aktyviai jį vystys ir laikysis savo aukos, kai bus bandoma jas išstumti. Šiame racionalistiniame amžiuje esame linkę pamiršti, kad yra toks dalykas kaip organizuotas ir protingas blogis. Jei fizinės šio sutrikimo priežastys buvo pašalintos, septinis židinys išvalytas, arba auglys, spaudžiantis belatakę liauką, išpjautas, o mentalitetas vis tiek negrįžta į normą, egzocizmas dažnai duoda nedelsiamus ir ryškius rezultatus.
Neurotiko atveju, kurio bėda yra visiškai proto sferoje, egzocizmas yra didžiulės vertės kaip įžanga į atitinkamą psichoterapinį gydymą, nes jis išvalo dirvą ir užkerta kelią pakartotinei infekcijai, suteikdamas pacientui šansą pradėti iš naujo. Gali būti, kad Klifotų demonai įgijo tokią galingą hipnotinę įtaką aukai, jog ji bejėgė ją nutraukti bet kokiomis savo valios pastangomis, ir ortodoksinė psichoterapija negali pasiekti bėdos šaknies. Egzorcizmą gali tekti kartoti du ar tris kartus gydymo eigoje, nes ryšiai gali būti atnaujinti po to, kai jie buvo nutraukti. Bet kai paciento kompleksai bus išvalyti, jie nebegrįš. Bet kuriuo atveju, egzocizmas suteikia ryškią laikiną naudą; per atoslūgį pacientas gauna šansą susiimti, o piktosios įtakos pakertamos. Drąsus pacientas, kuris protingai bendradarbiauja, retai turės būti egzorcizuojamas daugiau nei tris kartus, jei materialinės sąlygos palankios. Esu mačiusi atvejų, išvalytų vienu egzorcizmu ir išlikusių sveikais neribotą laiką, kol pacientas laikėsi nurodymų ir neturėjo nieko bendra su Neregimybe, nei skaitė knygų apie okultizmą, nei bendravo su žmonėmis, kurie domėjosi tokiais dalykais; ir aš taip pat mačiau, kaip Bedugnė vėl įtvirtina savo įtaką, kai pacientas nepakluso nurodymams ir vėl pažadino senas vibracijas.
Turime suprasti, kad žmogaus sąmonė nėra uždaras indas, bet kaip ir kūnas, turi nuolatinį įėjimą ir išėjimą. Kosminės jėgos cirkuliuoja per ją visą laiką, kaip jūros vanduo per gyvą kempinę. Kokia emocinė būsena bekiltų mumyse, ji pastiprinama iš išorės. Subjektyvusis aš turi tik prakuras, Kosmosas tiekia kurą. Kai ugnis įžiebta, atitinkamo tipo kosminės jėgos ją kurstys. Lygiai kaip pamaldus katalikas yra įkvepiamas savo šventojo globėjo įtakų, iššauktų malda, taip neurotikas yra apsėstas savo obsesinio demono, iššaukto liguistų disocijuotos pasąmonės apmąstymų. Okultistas teigia, kad apibendrintas blogio principas turi savo protingus kanalus, lygiai kaip organizuotas Gėrio Principas turi savo tarnaujančias dvasias. Bet kuris stebėtojas, nagrinėjantis psichikos sutrikimų reiškinius, ras daug ką paremti šią hipotezę.
Apsėdimo klausimas yra nepaprastai svarbus. Žodis naudojamas labai laisvai okultiniuose sluoksniuose ir manoma, kad jis reiškia sielos pasitraukimą iš kūno ir jos pakeitimą kita siela, bet abejoju, ar tai tikras vaizdavimas to, kas vyksta. Man visada atrodė, kad apsėdime turime ne tikrąjį vienos sielos pakeitimą kita, bet vienos sielos visišką dominavimą prieš kitą. Tai hipnotinis dominavimas, ir mes galime jį paaiškinti žinomos hipnozės psichologijos terminais, kur hipnotizuotojas šiuo atveju yra astralinė esybė.
Magijoje yra operacija, žinoma kaip „dievo formos prisiėmimas“, kurios metu operatorius vaizduotėje susitapatina su dievu ir taip tampa jo galios kanalu. Tai vienas iš specialių Egipto magijos būdų, kur žynys visada dėvėdavo kaukę, vaizduojančią gyvūno galvą, simboliškai priskirtą dievui, kurį jis atstovavo. Šis vaizduotės susitapatinimas yra metodas, gerai žinomas okultizme, ir dažnai naudojamas norint įeiti į vidinį augalo ar kristalo gyvenimą kaip protinis pratimas. Jo poveikis labai ryškus ir labai savotiškas. Esu linkusi manyti, kad būtent šis metodas, kartu su hipnoze, yra naudojamas apsėdančios esybės, kuri pirmiausia susitapatina su savo auka, o tada uždeda savo asmenybę ant jos, taip gaudama manifestacijos priemonę. Tačiau taip pat laikausi nuomonės, kad toks uždėjimas gali įvykti tik tam tikrose nenormaliose būsenose, ar sukeltose proto ar kūno ligos, ar kai kurių drastiškesnių juodosios magijos operacijų.
III DALIS
PSICHINIO PUOLIMO DIAGNOZAVIMAS
XII SKYRIUS
METODAI, NAUDOJAMI VYKDANT PSICHINĮ PUOLIMĄ
KIEKVIENAS, skaitantis senas knygas apie raganavimą, dažniausiai sudarytas profesionalių raganų medžiotojų iš tariamų raganų prisipažinimų, išgautų kankinant, ras, kad aprašomi reiškiniai patenka į tam tikras plačias kategorijas, kurios yra tokios pastovios skirtingais amžiais ir skirtingose pasaulio dalyse, jog liekame su įspūdžiu, kad už tiek dūmų turi būti kažkiek ugnies. Valstybiniai raganų teismų įrašai Škotijoje, kunigo, įpareigoto išnaikinti raganavimą Šiaurės Italijoje, ataskaitos, Bretanės archyvai, magijos istorijos klasikinėje literatūroje ir galiausiai keliautojų pasakojimai apie primityvių tautų praktikas visame pasaulyje – visi patvirtina vienas kitą, sutardami dėl aprašomų reiškinių, raganų pateikiamų paaiškinimų apie savo metodus ir plačių padalijimų, į kuriuos patenka reiškiniai.
Pirmiausia turime atsižvelgti į narkotikų naudojimą, apie kuriuos Juodoji Brolija visais amžiais turėjo stebėtinų žinių. Gėrimai, tepalai ir smilkalai buvo plačiai naudojami, ir tarp visų keistų bei nuostabių ingredientų, iš kurių jie buvo sudaryti, karts nuo karto randame medžiagų, kurios, kaip žinoma, yra mediciniškai stiprios. Aguona, suteikianti miegą ir sapnus, kanapės, sukeliančios vizijas, durnaropė (datura), sukelianti atminties praradimą, sugedę grūdai, sukeliantys abortą, tam tikri vabzdžiai, kurie yra galingi afrodiziakai, tam tikros žievės, kurios yra veiksmingi anafrodiziakai, ir Naujajame Pasaulyje tam tikro kaktuso pumpurai – visi šie ir daugelis kitų vaidina savo vaidmenį raganų viralusose. Paracelsas pelnė šlovę pritaikydamas kai kuriuos tradicinius magiškus viralus medicininiams tikslams. Borgijos pelnė nešlovę naudodami juos kaip subtilius nuodus, kurie sunaikindavo protą nebūtinai sunaikindami kūną. Pasakojama, kad romėnų filosofas Lukrecijus buvo išvestas iš proto magišku gėrimu, kurį jam davė žmona, norėdama susigrąžinti prarastą jo meilę. Egzistuoja seni raganų tepalų receptai, kuriuose yra opijaus ir kantaridžių. Nesunku įsivaizduoti, kokie sapnai ateitų taip sukeltame miege. C. S. Ollivier savo naujausioje knygoje „Magijos ir raganavimo analizė“ (Analysis of Magic and Witchcraft) išsako nuomonę, kad dalyvavimas Šabaše dažnai būdavo pasiekiamas per narkotikų sukeltus sapnus.
Subtilūs nuodai taip pat neabejotinai vaidina vaidmenį prakeiksmų veiksmingume; mėgstamas metodas būdavo pagaminti talismaną iš žalvario, vario ar švino ir nepastebimai pritvirtinti jį gėrimo indo ar virimo puodo dugne. Kokį poveikį turėjo talismanas, yra spėlionė, bet nėra jokių abejonių dėl nuolatinio mažų švino ir vario rūdžių (verdigrio) kiekių tirpimo maiste poveikio.
Tačiau nors visi šie dalykai buvo dalis, ir nemaža dalis, raganų kulto, griežtai kalbant, jie negali būti laikomi psichiniu puolimo metodu, ir mes juos minime šiuose puslapiuose tik tam, kad jų poveikis galėtų būti atmestas diagnozuojant.
Yra trys psichinio puolimo veiksniai, bet kuris ar visi gali būti naudojami konkrečiu atveju. Pirmasis yra telepatinė hipnotinė įtaiga. Antrasis yra įtaigos sustiprinimas invokuojant tam tikras nematomas jėgas. Trečiasis yra tam tikros fizinės medžiagos panaudojimas kaip point d’appui (atramos taškas), kontakto taškas ar magnetinis ryšys. Naudojama jėga gali būti tiesioginė srovė, perduodama operatoriaus mentaline koncentracija, arba ji gali būti rezervuota savotiškoje psichinėje baterijoje, kuri gali būti arba dirbtinis elementalas, arba talismanas.
II skyriuje gana detaliai nagrinėjome įtaigos psichologiją ir nereikia kartoti to, kas jau pasakyta, nebent priminti skaitytojui, kad telepatijos esmė yra simpatinė vibracijos indukcija. Eksperimentiniai psichologai jau įtaria, kad emocija yra artima elektrai; jie įtikinamai įrodė, kad emocinės būsenos keičia kūno elektrinį laidumą. Okultistas tiki, kad emocija yra elektrinio tipo jėga, ir kad paprasto žmogaus atveju ji sklinda iš jo visomis kryptimis, sudarydama magnetinį lauką; bet apmokyto okultisto atveju ji gali būti sukoncentruota į spindulį ir nukreipta. Tarkime, sugebate sukoncentruoti visą savo dėmesį į vieną jausmą, slopindami visa kita; pasieksite gryną emocinę būseną, neiškraipytą ir nepraskiestą. Visa gyvybės jėga, ateinanti į jūsų sielą, tekės šiuo vienu vieno kanalo padaliniu, o ne daugybe įprastų trijų kanalų atšakų, minėtų anksčiau. Koncentracija bus siaubinga, bet ji bus pasiekta tik už siaubingą kainą. Būtent tam, kad pasiektų šią baisią koncentraciją, Vakarų šventieji ir Rytų jogai praktikuoja kankinantį asketizmą. Turi parduoti viską, ką turi, kad nusipirktum šį didžios kainos perlą, ir metodo atgarsis išlieka pasakų tradicijoje, kad žmogus, radęs laimingąjį akmenį, gali turėti tik vieną norą. Tokia koncentracija tinka vienam tikslui, ir tik vienam tikslui. Galime susikoncentruoti į gydymą arba į naikinimą, bet negalime dirbti abiem kryptimis vienu metu; taip pat negalime lengvai pereiti nuo vieno prie kito. Negalime suderinti nesuderinamų dalykų vieno gyvenimo ribose. Tai reiškia, kad jei susikoncentravome į prakeiksmo ir mirties darbą, siekdami keršto, mūsų įniršiui pasisotinus, negalime iškart pakeisti sielos sukimosi krypties ir persikoncentruoti į išminties ir atpirkimo darbus.
Galime palyginti sielą, judančią su evoliucijos srove, su ratu, besisukančiu pagal laikrodžio rodyklę, arba deosil; o sielą, judančią prieš evoliucijos srovę, su ratu, besisukančiu prieš laikrodžio rodyklę, arba widdershins. Ašies padėtį galima keisti, kad ratas suktųsi bet kokiu kampu nepakeičiant sukimosi krypties, bet smagratis turi būti sustabdytas, prieš apsukant variklį, o didelis smagratis sunkiai sustabdomas. Be to, norėdami apsukti smagratį, turime sustabdyti variklį. Normalus sielos judėjimas yra deosil, pirmyn su evoliucijos srove. Turime daug kartų pagalvoti prieš imdamiesi apsukti tą sukimąsi net akimirkai, kad atliktume prakeiksmo ir mirties darbą. Sena patarlė „Reikės atsiskaityti su velniu“ (There is the devil to pay) yra teisinga. Iš tiesų, abejotina, ar egzistuoja toks dalykas kaip momentinis sukimosi apsukimas. Inercija turi būti sustabdyta ir vėl įsukta, prieš įvykstant sukimosi apsukimui.
Labai dideles jėgas galima išvystyti šia subjektyvia paties proto koncentracija, bet dar didesnės jėgos gali tapti prieinamos, jei pritaikysime mechaninį pavaros atitikmenį; jei, kitaip tariant, laikant šią milžinišką koncentraciją, užmegsime kontaktus su atitinkama kosmine jėga. Naudojame žmogaus proto galias kaip starterį, ir vos tik jo mažesnis varomasis ratas linksmai sukasi, įjungiame pagrindinio variklio sankabą. Yra trumpas kovos periodas, kai maža mašina stumia nenorinčias didžiosios mašinos svirtis, tada garai užsidega ir variklis imasi darbo. Po to belieka tik įjungti pavaras ir vairuoti – jei sugebi! Taip yra su ceremonine magija.
Apsvarstykime konkretų atvejį žmogaus, kuris nori pasinaudoti kovine jėga. Jis griebtųsi Marso planetos ceremonijos. Todėl jis surinktų savo šventykloje viską, kas tinka Marsui. Jis uždengtų altorių skaisčiai raudonu audeklu; pats apsivilktų skaisčiai raudoną drabužį. Visi jo magiški įrankiai būtų iš geležies, o jo galios lazda būtų nuogas kardas. Ant altoriaus jis padėtų penkias šviesas, nes penki yra Marso skaičius. Ant krūtinės būtų Marso simbolis, išgraviruotas ant plieno penkiakampio. Ant rankos būtų rubino žiedas. Smilkalinėje jis degintų sierą ir salietrą. Tada, priklausomai nuo darbo, jis šauktųsi angeliškojo arba demoniškojo Penktosios Sefiros, Geburos, Marso sferos, aspekto. Jis invokuotų arba dievybės vardą Geburoje, šaukdamasis Mūšių Dievo, kad jį išgirstų, arba Penktosios Pragaro Buveinės archidemoną. Atlikęs šią galingą invokaciją, jis paaukotų save ant altoriaus kaip kanalą jėgos manifestacijai.
Yra daug formulių, sukurtų tam, kad jėga galėtų būti praleista be būtinybės pačiam magui būti kanalu. Mano nuomone, jos visos neveiksmingos; vienintelis galimas pakaitalas pačiam magui yra transo mediumas. Dėl šios priežasties ritualinė magija taip dažnai nepavyksta. Negalima iškepti kiaušinienės nesudaužius kiaušinių, ir jei ketini būti magu, turi eiti iki galo. Kai kalbama apie angeliškojo jėgos aspekto praleidimą, reikalas aiškus. Būti tokios jėgos kanalu yra didelė privilegija ir pati savaime yra įšventinimas. Operatoriui tiesiog reikia pašalinti iš savo prigimties visus nesuderinamumus ir išlaikyti koncentraciją nesvyruojant. Blogiausia, kas gali nutikti – jam nepavyks gauti rezultatų. Bet kai kalbama apie demoniškojo sferos aspekto praleidimą, reikalas visiškai kitoks. Labai nedaug žmonių nori pasisiūlyti tokios jėgos kaip Asmodėjus manifestacijai. Netikiu, kad yra koks nors patikimas būdas invokuoti velnius nebūnant jų apsėstam, išskyrus Abramelino metodą, kuris reikalauja šešių mėnesių pasiruošimo ir atliekamas tik pasiekus žinojimą ir pokalbį su Šventuoju Angelu Sargu. Bedugnės kraštas gerai aptvertas. Neįmanoma iššauti iš pabūklo ir išvengti atatrankos.
Invokavęs ir sukoncentravęs jėgą, burtininkas toliau turi apsvarstyti savo taikinį. Jis turi užmegzti astralinį kontaktą su savo auka. Kad tai padarytų, jis turi suformuoti ryšį (rapport), kas nėra taip lengva, kaip gali atrodyti. Pirmiausia jis turi rasti savo auką ir nustatyti kontakto tašką jos sferoje, o tada, dirbdamas iš šios bazės, sugebėti pradurti jos aurą. Nesufokusuota jėga nėra labai naudinga. Turi būti pasiektas fokusas. Įprastas metodas yra gauti kokį nors objektą, kuris persismelkęs numatytos aukos magnetizmo: plaukų sruogą, nago atplaišą ar ką nors nuolat dėvimo ar liečiamo. Toks objektas yra magnetiškai susijęs su savininku, ir burtininkas gali sekti pėdsaku ir taip patekti į savo aukos sferą bei užmegzti ryšį. Tada jis elgiasi kaip bet kuris kitas įtaigos praktikas, kuriam pavyko įvesti auką į pirmąsias hipnozės stadijas. Per magnetinį ryšį jis įgijo aukos „psichinę ausį“, kuri girdės jo įtaigas pasąmoningai. Dabar belieka pamatyti, ar taip pasėtos minties sėklos įleis šaknis, ar bus išmestos iš proto. Bet kuriuo atveju auka tampa sutrikusi ir nerami.
Jei magnetinio ryšio gauti nepavyksta, juodosios magijos praktikas turi griebtis kitų priemonių. Viena iš dažniausių yra Pakeitimas. Pasirenkama kas nors ir per ceremonialą sutapatinama su numatyta auka. Pavyzdžiui, mažas gyvūnas gali būti pakrikštytas aukos vardu ir tada paaukotas, paprastai kankinant, operatoriui tuo tarpu koncentruojantis į originalo asmenybę.
Senas būdas daryti vaškinį atvaizdą ir lydyti jį prieš ugnį arba kalti vinis į medinę statulėlę, pakrikštytą aukos vardu, dažnai sutinkamas raganų teismų įrašuose. Pats vinies kalimas neturi jokio įsivaizduojamo poveikio aukai, bet jis padeda operatoriaus koncentracijai.
Talismanų metodas įvairiomis formomis taip pat naudojamas. Talismanas yra simbolis, vaizduojantis tam tikrą jėgą arba jėgų derinį, pavaizduotas ant tinkamos medžiagos ir įmagnetintas ritualo metu. Jį galima pagaminti iš bet ko, kas išlaikys magnetizmą; dažniausiai naudojami metalai, brangakmeniai ar pergamentas; popierius mažiau veiksmingas, nebent jis būtų įdėtas į metalinį dėklą. Vanduo ir aliejus gali būti efektyviai įmagnetinti, bet greitai praranda savo galią. Talismanas gaminamas invokuojant reikiamą jėgą, kaip jau aprašyta, ir tada sukoncentruojant ją į paruoštą objektą, kuris padedamas ant altoriaus prieš pradedant evokaciją.
Taip pagamintas talismanas vėliau turi būti atneštas į aukos magnetinę sferą. Pasakojama, kad ledi Burton, norėdama atversti savo laisvamanišką vyrą, garsųjį serą Ričardą Burtoną, didįjį tyrinėtoją, prašydavo savo kunigo palaiminti mažas šventųjų statulėles ir dėdavo jas į jo drabužių kišenes. Panašų būdą naudoja juodojo okultizmo darbininkai. Įmagnetinti daiktai dedami į kambarius, kuriuose nuolat būna auka, arba užkasami jos kelyje, kad ji dažnai per juos pereitų. Šie blogio talismanai ne tik veikia savo galia, bet ir tarnauja burtininkui kaip koncentracijos taškas jo meditacijoms.
Žalingą poveikį taip pat sukelia daiktai, kurie buvo naudojami juodojoje magijoje ir tapo persisunkę jėgomis, kurias generuojant jie buvo naudojami. Magiška įranga atsiranda pačiose keisčiausiose vietose. Buvau aukcione provincijos miestelyje, kai pardavimui buvo pateikti dvylika Zodiako ženklų, tvarkingai nupieštų ant juodos lentos. Įvairūs mano draugai rado magiškų lobių, tokių kaip altoriaus lempos ir smilkalinės, kurios akivaizdžiai atkeliavo iš ritualinių ložių, bet kolekcijos prizas buvo magiška lazda, kuri buvo parduodama aukcione kartu su židinio įrankių ryšuliu. Dideli kristalai būrimui dažnai matomi antikvarinėse parduotuvėse. Visi tokie daiktai turi būti kruopščiai demagnetizuoti prieš atnešant juos į savo psichinę sferą.
Vienu metu dalyvavau psichinių eksperimentų serijoje, kuri ėjosi labai gerai, kai be aiškios priežasties viskas pasisuko blogai ir kilo nemažas sąmyšis. Tuo metu nežinojome, bet vėliau sužinojome, kad buto, kuriame vyko eksperimentai, savininkas įsigijo grindų dangą, kurią ritualinėje magijoje naudojo okultistas, kurį tik didžiausias atlaidumas leistų vadinti abejotinu.
Dirbtinis elementalas iš tikrųjų yra prakeiksmų veiksmingumo pagrindas. Šiuo atveju nenaudojama jokia fizinė substancija, bet dalis Akašos suformuojama į apibrėžtą formą ir taip laikoma operatoriaus valia, kol ji, vaizdžiai tariant, „sustingsta“. Į šią formą pilama operatoriaus sukoncentruota energija, dalis jo paties savasties eina į ją. Tai yra jos siela, ir ji yra kaip save vairuojanti torpeda, nustatyta judėti kreive link pasirinkto taikinio. Arba operatorius, jei jis patyręs magas, gali sąmoningai įkvėpti šiai minčių formai elementinę esenciją, kuri yra žalia, nediferencijuota gyvybės substancija, paimta iš vienos ar kitos elementinės karalystės. Būtent tam, kad tai padarytų, prakeiksmas invokuojamas kokios nors būtybės vardu. Keikiantysis pareiškia: „Aš tave keikiu vardan to ir to“. Tai evokacijos forma, kuri pašaukia įkvepiančią esenciją į minčių formą, taip sukurdama dirbtinį elementalą, apdovanotą savarankišku gyvenimu.
Jei norime ką nors sužinoti apie prakeiksmų veiksmingumą, tereikia pažvelgti į vyrų, susijusių su garsiojo Tutanchamono kapo atidarymu, likimus. Yra daugybė kitų lygiai taip pat gerai patvirtintų atvejų.
Galima susidurti su okultiniais nemalonumais arba sutrukdžius, arba kaip nors kitaip susikirtus su nesąžiningu okultistu, arba įsitraukus į abejotiną okultinę broliją. Ginčo su okultistu atveju, be įprastų žmogiškų motyvų piktnaudžiauti galia, tenka skaitytis su faktu, kad adeptas, kuris nėra pats balčiausias, beveik visada kenčia nuo nemalonios psichinės ligos – „hipertrofuoto ego“. Jis mylės galią dėl pačios galios ir bet kokį buvusio sekėjo atsimetimą ar bet kokį pasipriešinimą jo imperatoriškai valiai priims kaip asmeninį įžeidimą ar net sužalojimą. Su treniruotu protu pikta mintis padarys žalos, ir aš žinau atvejų, kai okultistai iš gryno kaprizo ėmėsi nepaprasto keršto. Galima tikėtis, kad jie iš tikrųjų netikėjo tuo, ką darė, ir tiesiog vaidino publikai „pour encourager les autres“ (kad padrąsintų kitus) ir užtikrintų savo rėmėjų lojalumą.
Kitas dalykas, kurio ypač nemėgsta šio tipo adeptai, yra bet koks mokinio, nutraukusio ryšius su juo, bandymas panaudoti tai, ko jis buvo išmokytas. Atrodo, nėra ribų, kurių pavydus guru neperžengtų, norėdamas psichiškai sužlugdyti savo čelą (mokinį).
Vienu atveju, kuris man tapo žinomas, koncertų dainininkė gavo „gydymą“ balso gerinimui iš tam tikro adepto. Galiausiai ji nusprendė daugiau neleisti pinigų šiam reikalui ir pasakė jam tai per vizitą, kurį nusprendė būsiant paskutinį. Jis sukoncentravo savo žvilgsnį į ją ir pasakė, kad jei ji nutrauks ryšius su juo, vos tik ji išeis į koncertų sceną, ji pamatys jo veidą ore priešais save, jos gerklė užsidarys ir ji negalės ištarti nė garso, ir kad ši baisi patirtis kartosis kaskart jai bandant dainuoti, kol ji negrįš pas jį ir netęs „gydymo“ (už ginėją per kartą). Ši galinga hipnotinė įtaiga pasirodė veiksminga, ir jos karjera buvo baigta, kol burtai nebuvo panaikinti.
Šis laiškas aprašo labai iliustratyvią patirtį ir yra vertingas ne tik dėl psichinio puolimo aprašymo, bet ir dėl būdo, kuriuo su puolimu buvo kovojama.
„1921-2 m. žiemą man buvo pasakyta (iš Vidinių Lygmenų): ‘Mes matome tavo įšventinimą į Kristaus Ordiną.’ Aš nelabai aiškiai supratau ir laukiau.
1922 m. birželį pas mane atvyko vienas rytietis, didelio religinio Ordino vadovas. (Aš gyvenau Šveicarijoje.) Vadinsime jį Z. Tikėjausi iš jo didžių dalykų ir žiūrėjau į jį kaip į savotišką Mokytoją. Žinodama, kad jis buvo susitikęs su Abdul Baha, maniau jį pradžiuginti pakabindama A. B. nuotrauką ant savo sienų, bet kai Z. įėjo į mano kambarį, iškart pamačiau, kad jam tai nepatiko. Kurį laiką kalbėjomės, ir jis uždavė man keletą klausimų. Staiga jis pasiūlė man įšventinimą į savo Ordiną. Buvau priblokšta ir nejaučiau vidinio sutikimo. Pasakiau, kad turiu pagalvoti. Vėliau mane aplankė įkvėpimas (?) ir aš paklausiau: ‘Ar jūsų Ordinas yra Kristaus Ordinas?’ Jis atsakė: ‘Taip.’ Papasakojau jam apie savo patirtį (minėtą aukščiau) ir priėmiau įšventinimą; bet turėjau vidinį įsitikinimą, kad ne viskas gerai.
Nejaučiau vidinio atsako į keletą incidentų įšventinimo metu, ir pradėjau mintyse nuoširdžiai šauktis Kristaus, ir dariau tai iki ceremonijos pabaigos. (Vėliau sužinojau, kad jis pasakė vienam iš savo mokinių, jog aš priėmiau įšventinimą, bet ne Mokytoją.)
Būtų per ilga pasakoti kitas mažiau svarbias detales, tad pereinu prie mūsų antrojo pokalbio, kurio metu jis kelis kartus prašė manęs palikti miestą, kuriame buvau, ir prisijungti prie jo aktyviam darbui. Šį kartą aiškiai išgirdau vidinį balsą; jis sakė: ‘Ne.’ Staiga jis tarė: ‘Sėskis priešais mane; aš tave išgydysiu.’ (Tuo metu buvau labai prastos sveikatos.) Jis įsmeigė akis į manąsias stipriu įsakančiu žvilgsniu. Mintyse šaukiausi Kristaus ir pajutau aplink save susiformuojantį savotišką kiautą. ‘Štai,’ pasakė jis, ‘aš tave išgydžiau.’ Vidinis balsas pasakė: ‘Ne.’
Na, jis išvyko, ir aš turėjau ‘blogą laiką’, nes jaučiau, kad ne viskas gerai, nors neįtariau jokio blogio. (Neįtariu ir dabar.)
Parašiau apie šį pokalbį draugei, ir jos laiškas prasilenkė su manuoju. Ji man papasakojo, kad maždaug tuo metu, kai vyko mano pokalbis su Z., apie kurį ji nežinojo, jai buvo liepta prisijungti prie mūsų dvasinio mokytojo padedant man. Ji atsitraukė iš Išorinių Lygmenų ir tada suprato, kad stiprios hipnotinės jėgos bangomis veikia mane. Vėl ir vėl ji turėjo naudoti visą savo dvasinę galią, kad padėtų man atsilaikyti, bet galiausiai ‘mes stovėjome ant uolos, maudėmės šviesoje ir buvome laisvos’. Mano laiškas davė jai raktą; bet ji atsakė: ‘Saugokis, Z. bandys vėl. Jis suprato, kad jam nepavyko; kitą kartą jis bandys Vidiniuose Lygmenyse.’
Dabar ateina didžioji patirtis. Po kelių savaičių, naktį, turėjau labai ryškią viziją, taip atrodė; bet tai buvo tikra patirtis. Buvau grupės, sudarytos iš septynių ar aštuonių asmenų, viduryje, iš kurių du aiškiai mačiau. Kairėje buvo moteris, visiškai apsigaubusi juodai, bet vis tiek sudarė stulbinančiai aiškią figūrą. Dešinėje buvo Z. Jis pasakė: ‘Dabar aš jai suteiksiu antrąjį, aukštesnį įšventinimą.’ Ir jis jėga sugriebė mano dešinę ranką. Bet aš išsilaisvinau ir stovėdama tiesiai ir ramiai pasakiau (girdžiu save dabar): ‘Prieš tęsiant šią ceremoniją, noriu padaryti pareiškimą. Aš negaliu leisti niekam ir nieko atsistoti tarp manęs ir Kristaus.’ Pasigirdo klyksmas, rankų mėtymas ir viskas dingo.
Netrukus po to suplėšiau savo įšventinimo kortelę, išmečiau Z. iš galvos ir nuo to laiko neturėjau jokios sąmoningos asmeninės patirties su juo.
Bet aš buvau supažindinusi jį su jaunu prancūzų muzikantu iš aukštuomenės, kuris jam labai patiko. (Vadinsime jį F.) Tarp F. ir manęs yra artima draugystė, ir tuo metu jam reikėjo rytietiškos muzikos vienai iš jo kompozicijų – kita vertus, jis galėjo būti labai naudingas Z., kuriam jautė stiprią trauką. Po savo patirties pradėjau labai nerimauti, bet jaučiau, kad nesu pakankamai stipri susidoroti su situacija, todėl nieko nesakiau F., tik meldžiausi, kad jis būtų apsaugotas nuo viso pikto. Netrukus po to F. papasakojo man savo laiškuose apie įvairias astralines patirtis. Sapnuose jis patirdavo visokiausius nemalonius dalykus, ir balsai jam kartodavo: ‘Paprašyk Z. tau padėti. Jis tau padės.’ Tada jis tapdavo sąmoningas mano buvimo ir pradėdavo šauktis Kristaus (visa tai sapne), ir viskas dingdavo. Tai nutiko ne vieną kartą. Tik kai vėl jį sutikau, papasakojau jam apie savo patirtį.
Turiu pridurti, kad tuo metu pas mane atėjo draugas, turintis psichinių galių, ir pasakė: ‘Šią savaitę naktimis mačiau tave tris kartus. Tu prašei manęs padėti išgelbėti jauną vyrą, kuriam gresia pavojus. Ką tai reiškė?’“
Aukščiau pateiktas atvejis aiškiai rodo sąmoningą Z. mentalinės galios naudojimą. Jo apsimetimas „dvasiniu gydymu“ buvo akivaizdus bandymas hipnotizuoti. Mano korespondentė aiškiai sako, kad ji niekada neįtarė jo sąmoningu blogiu; greičiau jis elgėsi teisingai pagal savo supratimą. Tačiau aš tvirtinu, kad bet koks bandymas dominuoti kitiems arba kaip nors manipuliuoti jų protu be jų sutikimo yra nepateisinamas kišimasis į jų laisvą valią ir nusikaltimas sielos vientisumui. Kaip galime spręsti apie kito intymius dvasinius poreikius, ypač jei tas kitas nepasirinko mums atsiverti? Kokią teisę turime veržtis į jo dvasinį privatumą ir kišti savo grabaliojančius pirštus į jo giliausios esybės ratus? Tai tokia dažna praktika siųsti žmonių vardus į gydymo ratus su prašymu, kad į juos būtų koncentruojamasi, nesiimant išankstinės atsargumo priemonės atsiklausti jų leidimo, kad aš esu girdėjusi paskelbiant iš didelio viešo Spiritualistų susirinkimo tribūnos, jog bus priimami tik tie atvejai, kurie davė raštišką sutikimą.
Laimei visiems, tokių „gydymo ratų“ procesai dažniausiai yra tokie beprasmiai, kad niekam nereikėtų jaudintis, jog į juos koncentruojamasi, net jei jie bandytų nužudyti. Tačiau principas lieka, ir galiu tik dar kartą užfiksuoti savo nuomonę, kaip jau esu užfiksavusi daugybę kartų, kad toks elgesys yra piktinantis gerų manierų ir geros valios pažeidimas bei prieštarauja visai okultinei tradicijai. Manau, galiu sąžiningai pasakyti, kad niekada nenorėjau nukreipti didžiųjų naikinimo srovių į savo kolegas okultistus, bet yra keletas, kuriuos norėčiau pasiguldyti veidu žemyn ant kelio!
XIII SKYRIUS
PSICHINIO PUOLIMO MOTYVAI. I
ANKSTESNIAME skyriuje pastebėjome, kad paprasčiausias būdas sužinoti, ar tariamo psichinio puolimo auka fantazuoja, ar ne, yra ieškoti motyvų, ir jei jų nematyti, suteikti vaizduotei abejonės naudą. Įprasti godumo, geismo, keršto ir išdavystės baimės motyvai nereikalauja psichinės įžvalgos atradimui, bet yra pastebimi plika akimi. Tačiau yra kitų motyvų, kurie gali veikti okultiniuose sluoksniuose, bet kuriuos paprastas tyrėjas praleistų neįtaręs.
Senos užkeikimų knygos, pasiekusios mus daugiausia per tarnų kambarius, kupinos receptų priešingos lyties meilei užsitikrinti. Senoviniai grimoarai pateikia sudėtingesnius ritualinius nurodymus, o raganų teismų ataskaitose dažnai kaltinamos išmintingos moterys, kurios už atlygį imdavosi nukreipti žmonių jausmus į asmenis, kuriems jie, regis, neturėjo natūralaus polinkio. Ar į tokias operacijas reikia žiūrėti rimtai, ar turėtume jas priskirti prie piliulių nuo nutukimo, kurios mažina svorį be dietos?
Jau minėjome senovinius meilės gėrimus. Senovės žmonės buvo gerai susipažinę su afrodiziakiniais vaistais, kurie sužadindavo seksualinę aistrą. Ir šiuolaikiniai žmonės nėra visiškai nežinantys apie juos, kaip atskleidžia kruopščiai suformuluoti skelbimai tam tikruose okultiniuose leidiniuose. Prancūzijoje yra firmų, kurios specializuojasi gaminti šokoladus, turinčius užmaskuotas šių vaistų dozes. Neseniai jų produkcija buvo paviešinta dėl dviejų merginų ir vyro mirties perdozavus. Šioje šalyje naudojami kokteiliai, turintys vadinamųjų „tonizuojančių“ ingredientų, kurių poveikis gerai žinomas. Jei tai ne „meilės gėrimai“, tai kas jie?
Šiuose puslapiuose mums nerūpi metodai, priklausantys tik fiziniam lygmeniui, bet šie dalykai reikalauja paminėjimo, nes yra pagrindo manyti, kad ne vieną kartą, net ir šioje šalyje, afrodiziakai buvo naudojami kaip pagalbinė priemonė okultinėms praktikoms. Buvo tam tikra firma, kuri pradėjo plačiai reklamuotis ir kūrė neblogą verslą iš to, ką galima pavadinti „okultisto reikmenimis“. Tarp kitų preparatų, kuriuos jie tiekė, buvo „Smilkalai Veneros operacijai“. Tačiau firma liūdnai baigėsi įsikišus policijai, abu partneriai pateko į kalėjimą.
Bet be grynai materialių priemonių naudojimo, nesunku pamatyti, kaip šia kryptimi galima panaudoti protinę įtaką. Esu mačiusi keletą atvejų, kurie atrodė itin įtartinai, bet šiuose dalykuose labai sunku pasiekti faktus. Puolimo būdas yra neapčiuopiamas ir nepalieka pėdsakų, o auka gali nieko neįtarti ir visiškai nežinoti ne tik apie psichinę sekso pusę, bet ir apie jo fizinius bei subtilesnius emocinius aspektus. Be to, tie, kurie labiausiai nukentėjo, paprastai mažiausiai kalba. Kartais galima išgirsti apie bandymą, kuris buvo sužlugdytas. Bandymas, kuris buvo sėkmingas, labai retai iškyla į šviesą, nes auka turi lygiai tiek pat motyvų jį slėpti, kaip ir agresorius.
Kai prieiname prie grynai okultinių praktikų, yra du būdai pasiekti norimą tikslą: psichinis spaudimas gali būti daromas geidžiamam asmeniui, kad jis ar ji patektų po operatoriaus įtaka; arba gali įvykti psichinė operacija, žinoma kaip congressus subtilis.
Kas tiksliai yra congressus subtilis? Turėsime žinoti daug daugiau, nei žinome dabar, apie okultinę sekso pusę, kad galėtume atsakyti į šį klausimą. Visų pirma, kokie yra faktai, ar tariami faktai, šiuo klausimu? Senovės žmonės turėjo labai aiškius įsitikinimus šia tema, ir šie įsitikinimai labai dažnai gali suteikti mums raktą, net jei nepriimame labai antropomorfinių paaiškinimų, kurie juos lydi.
Buvo tikima, kad archidemonė Lilita turėjo labai daug bendra su šiais reikalais. Pagal kabalistus, Lilita buvo pirmoji Adomo žmona, kuri lankydavo jį sapnuose, kol jis dar buvo vienas Edeno sode, ir Viešpats Dievas taip sunerimo dėl šių įvykių, kad sukūrė Ievą kaip priešingą traukos objektą. Raganos gaudavo panašų dėmesį iš Velnio. Šv. Teresė Avilietė užrašė, kad pati Dievybė ją lankė. Mergelė Marija priėmė Šventąją Dvasią. Šv. Antanas buvo gundomas gražių demonių moterų apsireiškimais. Yra užfiksuota daugybė atvejų, kai ištisus vienuolynus puldavo Velnias, lankydamas jų nares. Džordžas Mūras savo itin įdomioje vienuolyno gyvenimo studijoje „Sesuo Teresė“ (Sister Theresa) pasakoja apie „Antrųjų pusių“ protrūkį tarp jaunesnių vienuolių, kai jos užmezgė ryšius su angeliškais meilužiais, kurie, kaip manyta, buvo sielos tų, kurie nuskendo Tvano metu. Pradžios knygoje ir Enocho knygoje skaitome, kad Dievo Sūnūs poravosi su žmonių dukterimis, ir rezultatas buvo demoniška rasė. Kiekvienos šalies tautosakoje yra žmonių poravimosi su elementalais pavyzdžių, paprastai su pražūtingomis pasekmėmis. Klasikinė literatūra pilna istorijų apie dievų ir deivių vizitus pas žmones. Ką pasakysime apie visas tokias istorijas? Ar jose yra koks nors elementas be pasakos ir norų išsipildymo? Galime lengvai suprasti vienuolės motyvą, kuri, norėdama nuslėpti savo meilužio tapatybę, pareiškia, kad laukiasi nuo Velnio. Lygiai taip pat galime suprasti psichologiją likusio vienuolyno, kuris pasigauna istoriją ir mato Velnią kiekviename kampe.
Leiskite man pacituoti tam tikrus atvejus, kurie pateko į mano asmenines žinias, ir pažiūrėkime, ar jų šviesoje galime atskirti faktus nuo fantazijos. Kartą mane aplankė jaunas vyras, įsimylėjęs ištekėjusią moterį. Jis man papasakojo, kad kelis kartus turėjo labai ryškų sapną, jog lanko ją, o ji tuo pat metu sapnavo priimanti jo vizitą. Jis norėjo patobulinti šios operacijos techniką, todėl atvyko pas mane. Bijau, kad buvau nepalanki, todėl negavau jokios tolesnės informacijos apie šį keistą eksperimentą.
Dar keistesnis atvejis man tapo žinomas prieš keletą metų. Moteris man papasakojo, kad jaunystėje ji buvo susižadėjusi su vyru, prie kurio buvo labai prisirišusi, ir kuris buvo nužudytas dirbdamas misionieriumi Vakarų Afrikoje. Netekusi vienintelio vyro, kurį jautėsi galinti mylėti, ji sutiko ištekėti už antros eilės pusbrolio, kuris ilgą laiką ją mylėjo ir kuris buvo pusiau invalidas. Kaskart turėdama santykių su vyru, ji visada vizualizuodavo savo pirmojo mylimojo formą. Ji pati buvo žema, tamsi ir smulki. Jos vyras, kraujo giminaitis, buvo panašaus tipo į ją, ir dar silpnas. Bet jos trys sūnūs buvo aukšti, stotingi blondinai šiaurietiško tipo, stipriai panašūs į mirusįjį. Šios istorijos tiesą man patvirtino šeimos draugas.
Aš asmeniškai pažinojau du tariamus „sukeistus vaikus“ (changelings). Vyras turėjo smailias Pano ausis, ir jei kas nors kada nors buvo Velnio sūnus, tai jis. Moteris buvo keistas ir žavingas padaras, iš esmės ne-žmogiškas, ir kai gimė jos vaikas, jis atėjo į pasaulį be didesnių rūpesčių nei kačiukas. Abi šios būtybės buvo pradėtos, kai jų motinos buvo paveiktos alkoholio, ir abi jos pasižymėjo ryškiu beširdiškumu, kuris vienu atveju išsivystė į sąmoningą žiaurumą. Nors atrodė labai savotiškai, nė vienas iš jų nebuvo nė kiek neįgalus, iš tiesų, abu turėjo gerokai daugiau nei vidutinį proto kiekį.
Kiekvienas, turintis žinių apie ezoterinį sekso aspektą, žino, kad sąjunga yra tiek pat eterinė, kiek ir fizinė. Būtent šis faktas sudaro tikrąjį skirtumą tarp normalios sąjungos ir savęs tenkinimo, ir paaiškina, kodėl pirmoji yra gyvybinga ir harmonizuojanti, o antroji sekinanti ir ardanti nervus. Ar negalime įsivaizduoti, kad įmanoma tam, kas gali projektuoti eterinį kūną, arba būtybei, kurios tankiausia priemonė yra eterinė, tam tikromis sąlygomis dalyvauti sąjungose? Ir jei priimame mediumizmo ar apsėdimo teoriją, kas yra patologinė mediumizmo forma, ką pasakysime apie sąjungos galimybę, kai vienas ar kitas partneris yra kontroliuojamas? Kokio tipo siela gali ateiti į įsikūnijimą tokiomis sąlygomis?
Viduramžių tradicija pripažino dvi demonų klases, kurios įsiveržia į miegą, ir vadino juos Inkubais ir Sukubais. Jie buvo laikomi atsakingais už geidulingus sapnus. Šiuolaikinė psichologija atmeta jų paslaugas ir ieško arčiau namų. Tačiau ekstrasensas laikosi nuomonės, kad sename tikėjime kažkas yra, ir kad geidulingi vyrų (ir moterų taip pat) širdžių įsivaizdavimai iš tikrųjų sukuria dirbtinius elementalus pagal metodą, aprašytą ankstesniame skyriuje, ir kad šie elementalai yra kažkas daugiau nei subjektyvūs vaizdiniai, turi objektyvią eterinę egzistenciją ir vaidina vaidmenį tam tikrų patirčių atsiradime. Pavyzdžiui, asmuo gali turėti sapnų ir fantazijų geidulingo pobūdžio, ir jos gali sukelti joms būdingas minčių formas; šios minčių formos, dabar egzistuojančios nepriklausomai nuo proto, kuris jas sukūrė, ir būdamos to asmens auroje, duoda jam įtaigą, lygiai kaip bet kokios kitos minčių formos, projektuotos telepatiškai iš kito asmens proto. Mes mažai suvokiame, kokiu mastu teikiame sau telepatinę įtaigą per išstumtas minčių formas. Mes, tiesą sakant, esame apsupti savo pačių atmosferų, kurias patys išskleidėme. Pamenu, vaikystėje man sakė, kad jei paukščio narvelis būtų pakabintas tiesiai po senamadiškos lovos su baldakimu kupolu, paukštis ryte būtų rastas negyvas, apnuodytas anglies dvideginio, kurį iškvėpė apačioje gulintis miegantysis. Mes mažai suvokiame, kokiu mastu esame psichiškai apnuodyti savo pačių nesaugomų ir neišvalytų minčių emanacijų.
Gerai žinoma, kad orgazmas vyksta sapnuose, lydimas atitinkamų sapnų vaizdinių. Senovės žmonės tikėjo, kad tokia patirtis kyla dėl demonų veikimo. Šiuolaikiniai žmonės tiki, kad tai dėl fizinės įtampos. Ne taip plačiai žinoma, kad yra žmonių, tiek vyrų, tiek moterų, kurie gali sukelti tą pačią reakciją valingai vien tik dienos svajomis. Ar negalime savęs paklausti, ar tai negali būti sukelta ir telepatine įtaiga, ir ar tai negalėjo vaidinti vaidmens daugelio raganų sueigų (covens) operacijose?
Yra dar viena keista Kairiosios rankos tako aspekto fazė, kuri man tapo žinoma per vieną atvejį, patekusį į mano rankas. Jauna mergina, paprasto mąstymo ir nepatyrusi, gyvenanti labai izoliuotą gyvenimą su našle motina, nuėjo pasikonsultuoti su gerai žinomu ekstrasensu, kurį vadinsime ponu X. Rate, kuriame judėjo tiek panelė Y., tiek ponas X., buvo kita, garsi figūra, kurią vadinsime ponu Z., turėjusi magijos žinovo reputaciją. Ponas X. pasakė panelei Y., kad perskaitė jos praeitų gyvenimų įrašus, ir kad yra karminis ryšys tarp jos ir pono Z., ir kad ji gali padėti jam darbe liedama ant jo savo meilę ir magnetizmą. Jai buvo nurodyta medituoti apie poną Z. kiekvieną vakarą gulint lovoje, kol užmigs. Ši vargšė mergina, vieniša ir neįtari, atsidavė šiai užduočiai be išlygų. Tačiau netrukus ji pradėjo nerimauti. Jos sveikas protas prabilo, nes ji pastebėjo, kad meditacijos, kurias turėjo atlikti, daro jai labai trikdantį poveikį; bet ponas X. nuramino jos baimes ir sugrąžino prie ištikimybės užtikrindamas, kad jis pažvelgė į ateitį ir pamatė, jog galiausiai ponas Z. ją ves. Dabar ji turėjo širdį draskantį meilės romaną, kuris darė ją labai nelaimingą ir netinkamą darbui. Mačiau daugybę laiškų šia tema, kuriais apsikeitė panelė Y. ir ponas X. Dariau viską, kad įtikinčiau ją mesti visą tą reikalą. Ponas X. sugebėjo įtikinti ją tęsti, žaisdamas jos jausmais ir pasakodamas, kokia baisi bus pono Z. padėtis, jei ji atitrauks savo psichinę paramą, ir atnaujindamas savo užtikrinimą dėl karminio ryšio, kuris baigsis galutine santuoka, jei ji bus ištikima. Panelė Y., graudžiai sielvartaudama ir pasimetusi, kreipėsi į tam tikrus organizacijos, kuriai priklausė jie visi trys, lyderius. Šie žmonės pritarė mano patarimui, kad ji turėtų nutraukti šias praktikas, bet įkalbėjo ją atiduoti labai kompromituojančius laiškus, kuriuos ji turėjo. Gavę juos, jie pareiškė, kad visas sandoris buvo jos vaizduotės vaisius, ir užuot išmetę šią rinktinę niekšų porą iš savo gretų, leido jiems toliau veikti kaip įprasta.
Tai būtų gana keistas atvejis, jei jis būtų pavienis, bet taip nėra. Kita moteris atėjo pas mane maždaug tuo metu, būdama ant beprotybės ribos, ir papasakojo, kad ji taip pat konsultavosi su ponu X., kuris jai pasakė, kad ji jau gavo įšventinimą Vidiniuose Lygmenyse, nors gali to nesuvokti, ir kad jos psichiniai gebėjimai tuoj atsivers (jo standartinė frazė), bet jei ji nori daryti tikrą pažangą Kelyje, ji privalo nustoti gyventi su vyru, ir jis (ponas X.) suves ją su jos astraliniu sielos draugu. Šio brangaus patarimo pasekmė buvo jos namų suirimas ir proto netekimas. Vieną dieną, vaikščiodama Parke, ji sutiko poną Z. ir pareiškė, kad jis yra jos astralinis meilužis, ką ponas X. patvirtino ir pagražino informacija, kad ponas Z. taip pat yra Mokytojas, kuris ją įšventins.
Bandžiau ją įtikinti užbaigti visą reikalą ir grįžti pas vyrą, bet ji atsakė, kad niekada negalėtų to padaryti po astralinių patirčių, kurias turėjo. Ponas X. atstatė savo įtaką jai, ji paliko adresą, kuriuo ją žinojau, ir niekada negirdėjau, kas jai nutiko. Jos būklė, kai paskutinį kartą ją mačiau, buvo apgailėtina – išsekusi, paklaikusiu žvilgsniu ir trūkčiojanti konvulsiniais judesiais.
Ar kas nors patikėtų tokios moters istorija? Akivaizdu, kad niekas, nebent būtų matę laiškus, kuriuos mačiau aš. Ir tai ne vienintelis atvejis; mano bendradarbė papasakojo apie du visiškai panašius, apie kuriuos sužinojo ryšium su ponu X. Būtent tokie atvejai verčia sąžiningą okultinių reiškinių tyrinėtoją būti dėkingą, kad mūsų įstatymų sąvade yra įstatymas, leidžiantis teisėjams veiksmingai susidoroti su okultistais, kurie prostituoja savo galiomis. Taip plačiai žinoma, kad joks įšventintasis negali naudoti okultinių menų pasipelnymui, jog sunku užjausti žmones, kurie sumoka kokiam nors besireklamuojančiam okultistui pusę kronos ar pusę ginėjos ir tada atsiduria bėdoje.
Kokias išvadas galime daryti iš incidentų, kuriuos papasakojau ir kurių faktus galiu patvirtinti iš asmeninių žinių? Keturios moterys įkalbamos pradėti meditacijos procesą, kurio tikslas – išlieti jėgą. Jėgos, kurią reikia išlieti, prigimtį rodo faktas, kad ištekėjusioms moterims nurodoma negyventi su vyrais, o netekėjusi mergina skatinama įsimylėti vyrą, kuris padarytas operacijos židiniu. Šis vyras yra grupės žmonių, žinomų kaip užsiimančių praktiniu okultizmu ir ceremonialu, vadovas. Išvada, kurią darau, yra ta, kad vyko okultinis eksperimentas, ir kad, nepaisant pasekmių joms, šios moterys buvo išnaudojamos jam atlikti, sąvadautojas buvo gerai žinomas ekstrasensas ponas X., o operatorius – liūdnai pagarsėjęs ponas Z.
Ta pati grupė turi savo sąskaitoje pasikartojančią skandalų seriją, susijusią su nenatūraliomis ydomis. Jei tai būtų tik yda kaip tokia, ji nepatektų į šių puslapių akiratį, bet atrodo, kad ji sistemingai naudojama kaip priemonė okultinei galiai gauti. Tie, kurie turi žinių apie gilesnius okultizmo aspektus, žino, kad sekso jėga yra viena iš kundalini, gyvatės-ugnies, kuri pagal Tantrinę filosofiją guli susirangiusi stuburo apačioje, arba Vakarų okultizmo terminais – kryžmens rezginyje, manifestacijų. Kundalini jėgos kontrolė ir koncentracija yra svarbi praktinio okultizmo technikos dalis. Yra teisingas būdas ją nukreipti per minčių kontrolę, kurio techniką paaiškinau savo mažoje knygoje „Skaistumo problema“ (The Problem of Purity, Rider); bet yra ir kitas metodas, kuris susideda iš šios jėgos stimuliavimo ir tada nukreipimo į nenormalius kanalus, kur ji nebus absorbuota, bet liks prieinama magijos tikslams. Dėl šios priežasties tam tikrose Juodųjų Mišių formose altorius yra nuogas moters kūnas, kuri gali būti arba vis dar gyva, arba nužudyta aukojimo tikslais. A. E. W. Masonas pateikia tokio sandorio aprašymą savo knygoje „Kalinys opale“ (The Prisoner in the Opal).
Tačiau mažiau patyrę operatoriai negali kontroliuoti šios jėgos formos; vos tik ją sugeneruoja, ji turi eiti iki savo loginės pabaigos. Todėl jie naudoja kito tipo stimulą, ne moterį, o berniuką ar jaunuolį. Pederastijos praktika ryšium su okultizmu yra labai sena ir buvo viena iš Graikų Misterijų degeneracijos priežasčių.
Apie šias temas detaliai rašiau kitoje savo knygoje „Sveikas okultizmas“ (Sane Occultism). Faktinių atvejų detales galima rasti jau minėto žurnalo „Tiesa“ (Truth) archyvuose.
XIV SKYRIUS
PSICHINIO PUOLIMO MOTYVAI. II
OKULTISTAMS bendrai žinoma, kad nėra malonu susipykti su okultine brolija, kurios nariu tapai per ceremoninį įšventinimą ir kuriai esi susietas priesaikomis. Kaip jau matėme, piktavališkas apmokyto okultisto protas yra bjaurus ginklas; o kiek labiau grupinis protas, sudarytas iš daugelio apmokytų protų, ypač jei sukoncentruotas ritualo pagalba?
Bet be individualios brolijos narių mentalinės jėgos ir be kolektyvinės jos grupinio proto jėgos, yra dar vienas veiksnys, su kuriuo reikia skaitytis, kai tikra okultinė organizacija užsiima apsaugos arba naikinimo operacijomis. Kiekviena okultinė organizacija savo galia įšventinti priklauso nuo to, kas vadinama jos „kontaktais“, tai yra, nuo vieno ar daugiau jos lyderių buvimo psichiniame ryšyje su tam tikromis jėgomis. Jei, be to, organizacija turi ilgą tradicijos liniją už savęs, jos atmosferoje bus sukurta labai galinga minčių formų kolekcija. Kiekviena įšventinimo ceremonija viena ar kita forma turi Misterijų Priesaiką, kuri įpareigoja kandidatą nei atskleisti Misterijų paslapčių, nei piktnaudžiauti žiniomis, kurias jos suteikia. Ši priesaika visada turi Baudos sąlygą ir Invokaciją, kurioje kandidatas pasiduoda bausmei tikėjimo sulaužymo atveju ir šaukiasi kokios nors Būtybės įvykdyti bausmę. Kai kurios iš šių priesaikų yra labai grėsmingi dalykai, ir jos administruojamos su visa iškilmingumo aplinka, kokią tik gali sugalvoti scenos režisūra. Būdas, kuriuo okultinės brolijos sugebėjo išsaugoti savo paslaptis, rodo, kaip retai šios priesaikos laužomos.
Ginčo su okultine brolija atveju jėga, invokuota šioje priesaikoje, gali suveikti automatiškai. Jei nepaklusnus brolis yra tradicijos dvasioje ir kalti yra jo vadai, priesaikoje invokuota galia bus stipri apsauginė įtaka, su kuria susidurs patys vadai. Kita vertus, jei jis sulaužo tikėjimą Misterijomis, ši keršijanti baudžiamoji srovė suveiks, nors jo atsimetimas gali likti nepastebėtas.
Liudininkas mane informavo apie incidentą, įvykusį įšventinimo metu, kai kandidatas, visais atžvilgiais atrodęs normalus vyras, po priesaikos priėmimo įprastu būdu staiga baisiai suklykė, visus išgąsdindamas, ir kelias savaites sirgo lyg nuo stipraus nervinio šoko, ir niekada daugiau neturėjo nieko bendra su okultizmu. Joks paaiškinimas šiam incidentui niekada nebuvo pateiktas. Pati dalyvavau vienu atveju, kai buvo „daroma“ trijų kandidatų partija, ir ceremonijos eigoje staiga pastebėta, kad kandidatų skaičius sumažėjo iki dviejų. Tyrimas atskleidė faktą, kad trečiasis išsigando ir pabėgo.
Kas nutiko šiais dviem atvejais, nežinau; ar buvo geros valios pažeidimas, ar jis buvo ketinamas, niekas negali pasakyti; bet kažkas gana veiksmingai įvarė Viešpaties baimę šiems dviem asmenims. Kad toks šokas nėra būdingas ceremonijai, įrodo faktas, jog tai vieninteliai du atvejai mano patirtyje, o aš mačiau labai daug ceremonijų. Asmeniškai, kai priėmiau savo įšventinimą, jaučiausi lyg įplaukusi į uostą po audringos kelionės.
Kitas vyras, kuris man buvo gerai žinomas kaip pažengęs okultistas, buvo pašalintas iš Ordino, kuriam priklausė; kodėl, aš nežinau, bet iš to, ką mačiau, įsivaizduoju, kad priežasčių buvo daug. Nepaisydamas savo įšventinimo priesaikos, jis pradėjo valdyti nepriklausomą ložę. Jis buvo įspėtas liautis ir tai padarė, išardydamas savo šventyklą. Bet jis tuoj pat pradėjo kurti kitą šventyklą kruopščiai paslėptoje vietoje; ir šį kartą jis buvo ambicingesnis, nes ruošėsi bandyti Didžiąsias Misterijas. Jis buvo itin nagingas meistras ir visą šventyklos įrangą pasigamino savo rankomis, kad niekas nežinotų, kas vyksta. Paslėpta už Notingamo nėrinių užuolaidų vargingoje Vakarų Londono gatvėje buvo graži maža Didžiųjų Misterijų šventykla. Jis baigė šį darbą po kelių mėnesių sunkaus triūso, niekam nežinant, išskyrus tuos, kuriais jis visiškai pasitikėjo.
Bet prieš pradėdamas patį ritualinį darbą jis išvyko trumpų atostogų prie jūros, ir ten sėdėdamas paplūdimyje patyrė širdies smūgį ir mirė per keturias valandas. Ordino paslaptys nebuvo išduotos.
Kitas vyras, kuris turėjo ginčą su tuo pačiu garsiuoju Ordinu, išspausdino ir paskelbė jų paslaptis keršto tikslu. Jis buvo geros socialinės padėties, turtingas ir puikių literatūrinių gabumų vyras, jau pelnęs rašytojo vardą. Nuo tos akimirkos jis pradėjo ristis žemyn ir pateko į skurdą bei gėdą. Atrodė, kad Ahasvero prakeiksmas jį slegia, ir jis buvo varomas iš šalies į šalį, nerasdamas vietos apsistoti. Joks leidėjas neplatina jo knygų, joks laikraštis jų neapžvelgia.
Galiausiai leiskite papasakoti apie savo patirtį astraliniame susirėmime. Parašiau seriją straipsnių apie piktnaudžiavimus, paplitusius okultinėse brolijose, ir jie buvo išspausdinti „Okultizmo apžvalgoje“. Mano rašymas didele dalimi yra įkvepiamas, daug kas „ateina“, ko anksčiau nežinojau, ir šiuo konkrečiu atveju aš akivaizdžiai pataikiau daug geriau nei maniau, ir patekau į rimtą bėdą. Pirmoji nuojauta buvo nerimo ir neramumo jausmas. Paskui atėjo jausmas, lyg barjerai tarp Regimojo ir Neregimojo būtų pilni plyšių, ir aš nuolat gaudžiau Astralo vaizdus, besimaišančius su mano budria sąmone. Tai man neįprasta, nes nesu iš prigimties ekstrasensė, ir technikoje, kuria buvau apmokyta, mus mokė laikyti skirtingus sąmonės lygmenis griežtai atskirtus ir naudoti specifinį metodą durims atidaryti ir uždaryti. Todėl retai gaunamas spontaniškas psichizmas. Vizija primena mikroskopo naudojimą, kai tyrinėjama paruošta medžiaga.
Bendras neaiškaus nerimo jausmas pamažu virto aiškiu grėsmės ir priešiškumo jausmu, ir netrukus pradėjau matyti demonų veidus blyksniais, primenančiais tuos vaizdinius, kuriuos psichologai vadina nemaloniu hipnogoginių vaizdinių vardu – sapno blyksniai, pasirodantys ant miego slenksčio. Aš visiškai neįtariau jokio konkretaus asmens, nors supratau, kad mano straipsniai tikriausiai ką nors gerokai suerzino; koks gi buvo mano nustebimas, kai gavau laišką iš asmens, kurį laikiau drauge ir kuriai jaučiau didžiausią pagarbą, laišką, kuris nepaliko man jokių abejonių dėl puolimo šaltinio ir ko galiu tikėtis, jei bus paskelbta daugiau straipsnių. Galiu sąžiningai pasakyti, kad kol negavau šio laiško, neturėjau nė menkiausio įtarimo, kad šis asmuo yra susijęs su skandalais, kuriuos atakavau.
Buvau gana sudėtingoje padėtyje; iššoviau šrapnelio užtaisą remdamasi bendrais principais, ir, regis, „pašoviau“ daugybę savo draugų bei bendražygių ir apskritai išgąsdinau balandinę. Mano padėtį apsunkino tai, kad nežinojau nė pusės tiek, kiek jie, matyt, įtarė mane žinant; žinoma, žinojau, kad šie piktnaudžiavimai egzistuoja sporadiškai okultiniame lauke, kaip visi judėjime žino; bet žinoti miglotai yra viena, o rodyti pirštu į konkrečius atvejus – kas kita. Akivaizdžiai įbridau į kažką daug didesnio, nei tikėjausi. Jaučiausi kaip mažas berniukas, kuris žvejodamas mailių užkabino lydeką. Turėjau nuspręsti, ar bandysiu atsiimti savo straipsnius iš „Okultizmo apžvalgos“, ar leisiu jiems eiti savo vaga ir prisiimsiu pasekmes. Turėjau labai stiprų impulsą parašyti tuos straipsnius, ir dabar pradėjau matyti, kodėl jį turėjau. Kitame skyriuje turėsiu ką pasakyti apie Stebėtojus (Watchers), tą keistą Okultinės Hierarchijos dalį, kuriai rūpi tautų gerovė. Tam tikra jų darbo dalis, regis, susijusi su Astralinio Lygmens tvarkos palaikymu. Labai mažai apie juos žinoma. Kartais susiduriama su jų darbu ir sudedamos detalės. Kelis kartus susikirtau su jų pėdsakais, kaip papasakosiu vėliau. Kaskart, kai veikia juodoji magija, jie imasi kišti pagalius į ratus. Kad ir kaip ten būtų, priėjau išvadą, kad, atsižvelgiant į tai, kas paaiškėjo, impulsas, kurį turėjau imtis šio darbo, galėjo kilti iš Stebėtojų. Bet kuriuo atveju, darbą akivaizdžiai reikėjo padaryti. Kažkas turėjo imtis šių pūlinių, jei norima juos išvalyti, tad nusprendžiau laikytis savo pozicijos ir užbaigti reikalą, todėl palikau straipsnius eiti savo vaga.
Labai greitai prasidėjo keisti dalykai. Mus beviltiškai užpuolė juodos katės. Jos nebuvo haliucinacinės katės, nes mūsų kaimynai dalijosi šiuo vargu, ir mes keitėmės užuojautomis su gretimo namo prižiūrėtoju, kuris buvo užsiėmęs juodų kačių kekių stumdymu nuo slenksčio ir palangių su šluota, ir pareiškė, kad niekada gyvenime nėra matęs tiek daug ar tokių baisių egzempliorių. Visas namas prisipildė baisios tų gyvių smarvės. Du mūsų bendruomenės nariai tuo metu kasdien eidavo į darbą, ir savo biuruose, skirtingose Londono dalyse, jie rasdavo tą patį veriantį katinų tvaiką.
Iš pradžių priskyrėme šį persekiojimą natūralioms priežastims ir nusprendėme, kad esame artimi kaimynai kokiai nors žavingai katei patelei, bet incidentai sekė vienas paskui kitą, versdami mus jausti, kad viskas vyksta ne visai pagal įprastą gamtos eigą. Artėjome prie Pavasario lygiadienio, kuris visada yra sunkus laikas okultistams; atmosferoje tvyrojo įtampa ir spaudimas, ir mes visi jautėmės neabejotinai nepatogiai. Vieną rytą po pusryčių lipdama laiptais staiga pamatėu link manęs besileidžiančią milžinišką rainą katę, dvigubai didesnę už tigrą. Ji atrodė visiškai kieta ir apčiuopiama. Sekundę spoksojau į ją suakmenėjusi, ir tada ji dingo. Akimirksniu supratau, kad tai simuliakras, arba minčių forma, kurią projektuoja kažkas turintis okultinių galių. Ne tai, kad suvokimas būtų labai guodžiantis, bet tai buvo geriau nei tikras tigras. Jausdamasi neabejotinai nepatogiai, paprašiau vieno iš namiškių prisijungti prie manęs, ir kai sėdėjome mano kambaryje medituodami, išgirdome katės klyksmą iš lauko. Į jį atsakė kita, ir dar kita. Pažiūrėjome pro langą, ir gatvė, kiek tik galėjome matyti, buvo nusėta juodų kačių, ir jos dejavo bei staugė vidury dienos, kaip tai daro ant stogų naktį.
Atsistojau, susirinkau savo atributiką ir atlikau egzorcizmą čia ir dabar. Pabaigoje vėl pažiūrėjome pro langą. Nė vienos katės nebuvo matyti, ir daugiau niekada jų nematėme. Apsilankymas baigėsi. Mums liko tik normali vietinių pelių gaudytojų populiacija.
Pavasario lygiadienis jau buvo čia pat. Turiu paaiškinti, kad tai svarbiausias metų laikas okultistams. Didelės galios bangos plūsta Vidiniuose Lygmenyse, ir jas labai sunku suvaldyti. Jei bus astralinių bėdų, jos paprastai pakyla audra šiuo metu. Taip pat vyksta tam tikri susitikimai Astraliniame Lygmenyje, ir daugelis okultistų dalyvauja juose būdami be kūno. Norint tai padaryti, reikia įvesti save į transą, ir tada protas laisvas keliauti. Įprasta turėti ką nors, kas supranta šiuos darbo metodus, budėti šalia kūno, kol jis paliktas, kad jam nieko nenutiktų.
Paprastai, kai vyksta okultinis puolimas, žmogus bet kokia kaina laikosi budrios sąmonės, miega dieną ir būdrauja bei medituoja, kol saulė žemiau horizonto. Tačiau, kaip tyčia, buvau priversta atlikti vieną iš šių astralinių kelionių šiuo metu. Mano užpuolikė tai žinojo taip pat gerai kaip ir aš. Todėl pasiruošiau su visomis atsargumo priemonėmis, kokias tik galėjau sugalvoti; surinkau kruopščiai atrinktą grupę sudaryti stebėjimo ratą ir užantspaudavau operacijos vietą įprastu ceremonialu. Neturėjau daug tikėjimo šia operacija tokiomis aplinkybėmis, nes mano užpuolikė buvo daug aukštesnio laipsnio nei aš ir galėjo praeiti pro bet kokius antspaudus, kuriuos galėjau uždėti. Visgi tai suteikė apsaugą nuo smulkesnių nemalonumų.
Astralinių kelionių metodas yra labai techniškas, ir negaliu čia jo nagrinėti. Psichologijos kalba tariant, tai autohipnozė naudojant simbolį. Simbolis veikia kaip durys į Neregimybę. Priklausomai nuo pasirinkto simbolio, bus pasiekta atitinkama Neregimybės sekcija. Treniruotas įšventintasis, taigi, neklajoja astrale kaip neramus vaiduoklis, bet ateina ir išeina gerai žinomais koridoriais.
Todėl mano priešės užduotis nebuvo sunki; ji žinojo apytikslį laiką, kada turiu atlikti šią kelionę, ir simbolį, kurį turiu naudoti, kad išeičiau iš kūno. Todėl buvau pasiruošusi pasipriešinimui, nors nežinojau, kokią formą jis įgaus.
Šios astralinės kelionės iš tikrųjų yra sąmoningi sapnai, kuriuose išlaikomi visi pasirinkimo, valios ir sprendimo gebėjimai. Manosios visada prasideda simbolinės spalvos užuolaida, pro kurios klostes praeinu. Vos tik praėjau užuolaidą šiuo atveju, pamačiau savo priešę laukiančią manęs, arba, jei labiau patinka kita terminija, pradėjau sapnuoti apie ją. Ji pasirodė man su pilnais savo laipsnio drabužiais, kurie buvo labai didingi, ir užstojo man kelią, sakydama, kad remdamasi savo autoritetu ji draudžia man naudotis šiais astraliniais takais. Atsakiau, kad nepripažįstu jos teisės uždaryti man astralinius takus dėl to, kad ji asmeniškai įsižeidusi, ir kad aš apeliuoju į Vidinius Vadus, kuriems tiek ji, tiek aš buvome atskaitingos. Tada prasidėjo valių kova, kurioje patyriau jausmą, lyg būčiau sukama per orą ir krisčiau iš didelio aukščio, ir atsidūriau atgal savo kūne. Bet mano kūnas buvo ne ten, kur jį palikau, o krūvoje tolimame kambario kampe, kuris atrodė lyg subombarduotas. Per gerai žinomą reperkusijos fenomeną astralinė kova, matyt, persidavė kūnui, kuris vartėsi kūliais po kambarį, kol susijaudinusi grupė gelbėjo baldus iš jo kelio.
Buvau šiek tiek sukrėsta šios patirties, kuri nebuvo maloni. Pripažinau, kad pralaimėjau ir buvau veiksmingai išmesta iš astralinių takų; bet taip pat supratau, kad jei priimsiu šį pralaimėjimą, mano okultinė karjera baigta. Kaip vaikas, numestas ponio, turi nedelsdamas atsikelti ir vėl užlipti, jei nori kada nors jodinėti, taip ir aš žinojau, kad bet kokia kaina privalau atlikti tą astralinę kelionę, jei noriu išlaikyti savo galias. Taigi liepiau savo grupei susiimti ir iš naujo suformuoti ratą, nes privalome pabandyti dar kartą; invokavau Vidinius Vadus ir išėjau dar kartą. Šį kartą buvo trumpa aštri kova, ir aš praėjau. Turėjau Vidinių Vadų Viziją ir grįžau. Kova baigėsi. Nuo to laiko neturėjau jokių bėdų.
Bet kai nusirengiau drabužius, kad eičiau miegoti, mano nugara buvo labai skausminga, ir paėmusi veidrodėlį apžiūrėjau ją veidrodyje; radau, kad nuo kaklo iki juosmens buvau suraižyta įbrėžimais, lyg būčiau apdraskyta milžiniškos katės.
Papasakojau šią istoriją kai kuriems savo draugams, patyrusiems okultistams, kurie vienu metu buvo artimai susiję su asmeniu, su kuriuo turėjau šią bėdą, ir jie man pasakė, kad ji buvo gerai žinoma dėl šių astralinių atakų, ir kad jų draugė po ginčo su ja turėjo lygiai tokią pačią patirtį, ir ji taip pat buvo padengta nagų žymėmis. Tačiau jos atveju ji sirgo šešis mėnesius ir niekada daugiau nelietė okultizmo.
Yra keistas šios istorijos epilogas, kuris gali turėti arba neturėti ryšio su ja. Jau pasakojau istoriją apie paslaptingą mirtį, įvykusią Jonoje. Kaip šios nelaimingos merginos kūnas buvo rastas gulintis nuogas ant kryžiaus, išpjauto velėnoje. Mirties priežastis nebuvo rasta, ir verdiktas buvo mirtis nuo sušalimo. Bet jei ji pasiklydo, kaip ji atsigulė mirti tokiu ritualiniu būdu, užuot klaidžiojusi? Kodėl ji nusirengė visus drabužius prieš palikdama namus, prisidengusi tik juodu apsiaustu? Ir kodėl ji pasiėmė su savimi didelį peilį, kuriuo išpjovė kryžių velėnoje? Nežinau jos vėlesnės istorijos, nes buvau praradusi ryšį su ja per paskutinius dvejus ar trejus jos gyvenimo metus, bet tuo metu, kai ją pažinojau, ji buvo susijusi su moterimi, kurią minėjau. Vienintelės žymės, rastos ant jos negyvo kūno, buvo įbrėžimai.
IV DALIS
GYNYBOS NUO PSICHINIO PUOLIMO METODAI
XV SKYRIUS
FIZINIS PSICHINIO PUOLIMO IR GYNYBOS ASPEKTAS
MES atskyrėme įvairius psichinio puolimo tipus, aprašėme metodus, kurie gali būti naudojami juos vykdant, ir taip pat pastebėjome įvairias kliedesio, apgavystės ir saviįtaigos formas, kurios gali komplikuoti reikalą. Dabar esame pasirengę aptarti diagnozės klausimą. Apsvarstykime visą reikalą iš praktinio požiūrio taško. Tarkime, ateina nepažįstamasis su pasakojimu apie psichinį puolimą, kokia turėtų būti mūsų procedūra?
Pirmiausia turime turėti omenyje, kad reikia didelio atsargumo darant prielaidą, jog vyksta psichinis puolimas. Psichiniai puolimai yra palyginti reti dalykai. Neturime manyti, kad turime reikalą su tokiu, kol neatmetėme visų kitų dalykų, kas tai galėtų būti. Ne taip seniai susidūriau su tariamo apsėdimo atveju, kuris pasirodė esąs apleistas vidurių užkietėjimas, ir kuris buvo veiksmingai išvarytas ricinos aliejumi. Jei yra kokių nors fizinių simptomų, net jei jie ne daugiau nei bloga spalva ar blogas kvapas iš burnos, diagnozę turėtų atlikti kvalifikuotas medicinos gydytojas, nes net jei bėda turi dominuojantį psichinį elementą, jos kilmė gali būti fizinė. Septiniai židiniai iš tikrųjų yra irimo centrai, ir kaip tokie jie atveria duris žemoms elementinės gyvybės formoms, kurių funkcija yra padėti dulkėms grįžti į dulkes. Nešvarumai kraujotakoje gali apnuodyti smegenis. Nauji augliai ar pūliniai gali sutrikdyti jų funkcijas. Šiuos dalykus gali atpažinti tik žmogus, suprantantis kūną; esant lygioms sąlygoms, apmokytas žmogus yra geresnis, o žmogus su geriausiu apmokymu yra geriausias, ir vienintelė vieta, kur galima gauti adekvatų mokymą diagnostikoje, yra bendroji ligoninė. Be to, jei viskas pasisuktų blogai, vienintelis asmuo, kuris gali ištraukti kaštonus iš ugnies, yra asmuo, kurio parašą valdžia priims ant pažymos. Tarkime, pacientas pasirodo esąs beprotis, ką nekvalifikuotas praktikas su juo darys? Labai didelė dalis tariamų psichinių puolimų atvejų pasirodo esantys bepročiai ir isterikai. Pradinę beprotybę labai sunku nustatyti; isterija yra labai klastinga ir įtikinama; gydytojas, kuris kasdien susiduria su žmogaus prigimtimi dideliais kiekiais, nustatys bet kurią iš šių dviejų būklių daug greičiau nei pasaulietis, kuris niekada anksčiau su jomis nesusidūrė.
Gali būti prieštaraujama, kad labai sunku rasti gydytoją, kuris turėtų palankų požiūrį į okultizmą. Taip argumentuoti reiškia nesuprasti padėties. Gydytojo neprašoma bendradarbiauti jokioje okultinėje operacijoje, bet ištirti dėl fizinės ligos, ir jei ją ras, gydyti. Jam rūpi ne labiau okultinės priemonės, kurių imamasi paciento naudai, nei bažnyčia, kurią lanko jo pacientas.
Jei gydytojas neranda organinės ligos įrodymų, arba randa kokį nors negalavimą, pavyzdžiui, venų varikozę, kuri akivaizdžiai negali turėti įtakos psichinei būklei, galima manyti, kad atvejis praėjo pirmąjį testą, ir galime jausti, kad verta pereiti prie psichinio tyrimo. Jei atvejis sunkus arba bėda tęsiasi ilgai, gydytojas tikriausiai ras, kad pacientas nusilpęs, net jei nieko konkrečiai blogo nėra, ir imsis gydyti būklę atitinkamai. Tai tik į naudą, nes kuo geresnė paciento fizinė būklė, tuo daugiau psichinės kontrolės ir ištvermės jis turės.
Tačiau migdomųjų vaistų reikėtų vengti, jei įmanoma, ir jei juos reikia skirti, tada pacientą miegantį turėtų stebėti kas nors, kas žino, kaip laikyti okultinę sargybą, o kambarys, kuriame jis miega, turėtų būti išvalytas ir užantspauduotas. Įprastai, jei asmuo, esantis astrale, susiduria su okultiniu puolimu, jis lekia atgal į savo kūną kaip triušis į urvą ir pabunda lyg iš košmaro; bet jei miegas padaromas nenatūraliai gilus migdomaisiais, jis negali pabusti ir yra, tarsi, užrakintas astrale, kas yra paskutinis dalykas, kurio norisi psichinio puolimo atveju. Jei migdomieji laikomi būtinais, nes neįmanoma neribotą laiką būti be miego, asmuo, budintis prie miegančiojo, turėtų atidžiai stebėti bet kokius ženklus, kad miegą trikdo sapnai, ir jei pastebi murmėjimą ar trūkčiojimą, turėtų nedelsdamas atlikti būtinus išvarymus ir pašnibždėti į miegančiojo ausį raminančias ir drąsinančias įtaigas, kaip Coué rekomenduoja daryti mažų vaikų atveju. Vienas iš labiausiai varginančių psichinio puolimo bruožų yra tai, kad auka bijo miegoti, nes jaučiasi bejėgė miege. Tie, kurie skaitė Kiplingo baisią istoriją „Koridoriaus pabaiga“ (The End of the Passage), gali prisiminti, kad okultinio puolimo auka ten aprašyta visada eidavo miegoti su pentinais, kad galėtų įsidurti ir taip pabusti, jei sapne kovotų su savo nematomu priešu.
Yra daug dalykų, kuriuos galima padaryti fiziniame lygmenyje, norint padėti asmeniui, kenčiančiam nuo okultinio puolimo, ir galime taip pat apsvarstyti šiuos fizinius metodus, kol kalbame apie gydytojo vaidmenį šiame reikale. Saulės šviesa yra nepaprastai vertinga, nes ji stiprina aurą ir daro ją daug atsparesnę. Žmonėms dažnai patariama dėl to išvykti į kaimą, bet okultinio puolimo aukai vykti į kaimo gilumą gali būti ne pats išmintingiausias dalykas, nes elementinės jėgos yra daug galingesnės toliau nuo miestų, ir jei jam gresia atavistinių jėgų antplūdis, geriau laikytis žmonių gyvenamų vietų. Jūros taip pat, kaip elementinės jėgos, geriausia vengti, nes vanduo yra elementas, glaudžiai susijęs su psichizmu. Dideli vandens telkiniai ir aukšti kalnai turėtų būti vengiami renkantis kurortą asmeniui, kenčiančiam nuo psichinių bėdų. Geriausia vieta yra žemyninis kurortas. Žaidimai, fiziniai pratimai, masažas, viskas, kas gerina kūno būklę, yra neįkainojama, bet ilgų vienišų pasivaikščiojimų reikėtų vengti, nes dažnai kyla savižudybės rizika. Asmuo, kuris yra okultinio puolimo auka, turėtų bet kokia kaina vengti vienatvės.
Yra dar viena labai paprasta priemonė, kuri suteikia didžiulį palengvėjimą psichinio kišimosi atvejais. Akivaizdu, kad puolimas vykdomas per psichinius centrus, todėl viskas, kas uždaro tuos centrus, padarys auką palyginti atsparią. Gerai žinoma, kaip šaltakraujis, materialistinis asmens tipas gali nebaudžiamas gyventi vaiduoklių namuose, kurie jautrius žmones varo į beprotybę ir savižudybę. Taip pat gerai žinoma, kad psichinis darbas negali būti atliekamas, jei skrandyje yra maisto; geriausi rezultatai visada gaunami pasninkaujant. Akivaizdi šių faktų išvada yra ta, kad jei norime laikyti psichinius centrus uždarytus, neturėtume leisti skrandžiui ištuštėti. Asmuo, susiduriantis su psichiniu puolimu, neturėtų būti be maisto ilgiau nei dvi valandas.
Tam tikri svarbūs psichiniai centrai yra galvoje. Vienas paprasčiausių būdų sustabdyti jų veiklą yra nuleisti kraują iš galvos. Tai galima efektyviai padaryti karštoje vonioje arba įmerkus kojas į karštą vandenį su garstyčiomis. Kitas svarbus centras yra saulės rezginys; psichinio puolimo metu čia dažnai jaučiama įtampa ir diskomfortas. Didelė karšto vandens pūslė, gerai pripildyta, kad būtų sunki ir karšta, padėta ant saulės rezginio (tai delno pločio vieta tarp skrandžio duobutės ir šonkaulių), efektyviai palengvins įtampą toje vietoje. Iš tiesų, spaudimas be karščio suteiks palengvėjimą, ir aš žinau atvejų, kai tvirtas padas, laikomas vietoje diržu ar korsetu, suteikė daug komforto.
Visų pirma, žarnynas turi būti laikomas laisvas susiduriant su psichiniu puolimu, nes nėra nieko, kas padarytų žmogį tokį pažeidžiamą, kaip atliekų susikaupimas kūne.
Visi šie paprasti fiziniai vaistai yra lengvai prieinami. Jie nesuteiks vaisto nuo psichinių patologijų, nei visiškos gynybos nuo psichinio puolimo, bet jie gali suteikti didelį palengvėjimą nuo kančios; jie leidžia aukai pasipriešinti daug efektyviau, ir sumažindami įtampą, padidina ištvermę. Daugeliu psichinio puolimo atvejų laimi tas, kuris ilgiausiai ištveria; žmonių vykdomi psichiniai puolimai nėra dalykai, kuriuos galima išlaikyti neribotą laiką, nes jie sunaudoja per daug energijos.
Yra senas posakis: „Niekada nenaudok didelio kastuvo, jei užtenka mažo“. Fiziniai gynybos metodai reikalauja daug mažiau energijos sąnaudų nei psichiniai, todėl psichiškai ekonomiškiau kuo daugiau jais naudotis. Kam vargintis išvarant žemės elementalus ritualu, jei galite tai padaryti piliule?
Šiame kontekste taip pat reikia apsvarstyti dietos klausimą. Plačiai paplitusi Teosofijos draugijos propaganda lėmė, kad vegetarizmas laikomas sine qua non (būtina sąlyga) okultinio mokymo dalimi. Tačiau taip nėra. Vakarų ezoterinė tradicija neįtraukia vegetarizmo į savo sistemą, bet moko, kad žmogus turėtų saikingai ir nuosaikiai valgyti tos šalies, kurioje gyvena, maistą. Asmeniškai esu linkusi manyti, kad okultizmas ir vegetarizmas europiečiui yra netinkamas derinys, kurio rezultatas – padidėjęs jautrumas, apsunkinantis gyvenimą mūsų įtemptoje civilizacijoje.
Vegetarizmas turi būti gerai suprastas ir labai gerai taikomas, kad būtų sėkmingas, ir netgi tada yra nemaža dalis žmonių, kurie nepajėgūs virškinti augalinių baltymų, su kuriais organizmas susidoroja ne taip lengvai kaip su gyvūninėmis medžiagomis. Tik patirtis ir eksperimentai gali parodyti, ar vegetariška dieta tinka konkrečiam asmeniui. Nevirškinimas nėra vienintelis ženklas, kad kažkas negerai. Apetito praradimas, energijos stoka, svorio kritimas arba suglebęs storumas yra pavojaus signalai, kuriuos ignoruojant atsiras lėtinė bloga sveikata. Vegetarizmas gali tikti žmogui iš pradžių gana gerai, bet po ilgo laiko, galbūt po kelerių metų, jis gali pastebėti, kad tampa linkęs į neuritą, neuralgiją, išialgiją ar vienokius ar kitokius nervų skausmus. Tai tikras ženklas, kad vegetariška dieta suteikia nepakankamą maitinimą, ne todėl, kad joje trūksta reikalingų maisto medžiagų, bet todėl, kad virškinimas nepajėgus jų pasisavinti ir jos pasišalina iš kūno nepakitusios. Kaskart, kai yra duomenų apie neuralginius skausmus, komplikuojančius psichinio sutrikimo atvejį, būčiau linkusi įtarti lėtinį neprivalgymą kaip hipertrofuoto psichizmo priežastį. Tokiais atvejais tikėtina, kad laipsniškas grįžimas prie maistingos mišrios dietos sumažins padidėjusį jautrumą, nepageidaujami kontaktai išnyks, ir būklė grįš į normą. Tačiau dietos keitimas visada turėtų būti atliekamas palaipsniui, kad nesutriktų virškinimas.
Kiekvienas, turintis bėdų su psichiniais sutrikimais, turėtų nedelsdamas nutraukti visas okultines praktikas ir pakeisti savo įprastas meditacijas vaikystės maldomis arba „Naujosios minties“ metodais. Nėra laikas atverti psichinius centrus, kai vyksta astralinės bėdos. Tokiais atvejais reikia grįžti į fizinį lygmenį ir ten ryžtingai pasilikti. Viename sename „Punch“ numeryje buvo paveikslėlis, kuris, mano manymu, tiksliai išreiškia teisingą požiūrį asmeniui, kenčiančiam nuo psichinių bėdų. Priešais senamadišką lovą su baldakimu stovi įniršusi moteris, ginkluota kočėlu, o iš po lovos užuolaidos kyšo jos vyro galva, kuris sako: „Gali mane mušti, ir gali mane vanoti, bet mano vyriškos dvasios nepalauši, nes aš neišlysiu“.
Jei okultinio puolimo auka susikoncentruoja į žemiškus dalykus, ji tampa kietu riešutėliu bet kuriam burtininkui. Ką daryti burtininkui, jei tuo metu, kai jis atlieka Juodąjį Meną, jo auka yra vietiniame kino teatre ir kvatojasi iš Čarlio Čaplino pokštų? Yra senas posakis, kad pleištas pleištą išmuša. Jei bijote nematomų pavojų, imkitės sporto, kuriame yra rizikos elementas.
XVI SKYRIUS
PUOLIMO POBŪDŽIO DIAGNOZAVIMAS
APSVARSTĘ grynai fizinius veiksnius psichiniame sutrikime, dabar galime pereiti prie tikrųjų psichinių veiksnių svarstymo. Tačiau visada turime turėti omenyje, kad jei randama fizinė liga, tai nebūtinai pašalina psichinį faktorių. Fizinė būklė, pavyzdžiui, nenormali kraujo būsena, gali sukelti žemą psichizmo formą ir susieti auką su blogomis astralinėmis sąlygomis. Mokslas tai gali vadinti kliedesiais ar haliucinacijomis, bet okultistas tai vadina patologiniu psichizmu ir gali daug padaryti, kad palengvintų būklę, arba uždarydamas psichinius centrus, arba pašalindamas blogas psichines įtakas iš paciento aplinkos, kad dvasios, kurias jis mato, būtų angeliškos, o ne demoniškos, ir teiktų jam laimę, o ne kančią. Psichiniai centrai, priverstinai atverti sergančios kraujotakos, suvokia viską, kas patenka į jų regėjimo lauką. Todėl pasirūpinkime, kad niekas, išskyrus tai, kas malonu, nepriartėtų prie jų. Galbūt negalėsime visiškai sulaikyti jo nuo Astralo, bet bent jau galime užtikrinti, kad jo klajonės vyktų saugioje ir malonioje Astralo dalyje. Žmonės nesuvokia, kokiu mastu kliedesių klajonės gali būti nukreiptos ir kontroliuojamos šnabždant įtaigas į sergančiojo ausį. Galime lydėti ligonį jo astralinėse klajonėse ir padaryti savo balsą girdimą tarp jo vizijų, savo žiniomis nuvydami piktas esybes, kurios jam grasina, ir nukreipdami jo sapnus į ramybės kelią.
Diagnozės pradžioje turime atskirti tris plačias psichinių sutrikimų klases: tuos, kurie yra šalutinis fizinės ligos produktas, tuos, kurie kyla dėl piktavališkų žmogaus veiksmų, ir tuos, kurie kyla dėl ne-žmogiško įsikišimo. Pirmąjį tipą turėtų lengvai atpažinti gydytojas, jei, kaip jau buvo patarta, į jį kreipiamasi kaip į esminę pradinę priemonę. Be to, jis taip pat bus veiksmingas eliminuojant apsimetėlius, nes žmonės, judantys psichiniuose sluoksniuose ir susipažinę su jų terminologija, gali simuliuoti psichinį puolimą norėdami pasiskolinti pinigų ar gauti svetingumą, arba iš grynos meilės žinomumui – motyvo, kuris yra daug dažnesnė žmogaus elgesio nukrypimų priežastis, nei paprastai manoma. Apsimetėliai paprastai arba dingsta, arba greitai pasveiksta, kai jiems pagrasinama fizine apžiūra. Tie, kurie nusprendžia rizikuoti, gana greitai pagaunami žmogaus, kuris tarnavo bendrosios ligoninės ambulatoriniame skyriuje.
Diagnozė, kurią turi atlikti okultistas, taigi, yra atskyrimas tarp įsikūnijusio proto puolimo ir bekūnio proto puolimo. Yra du būdai, kuriais jis gali tai padaryti, ir jis turėtų naudoti abu, kad jie vienas kitą patikrintų. Jis turėtų paprašyti bent dviejų nepriklausomų ekstrasensų atlikti atvejo psichometriją, ir jis pats turėtų atlikti savo diagnozę visiškai iš atvejo istorijos, interpretuotos pagal pirmuosius principus. Didelė klaida maišyti psichinį ir mokslinį metodus. Jie linkę vienas kitą neutralizuoti. Tegul vienas asmuo atlieka psichizmą, o kitas stebėjimą, ir tegul imamasi tinkamų atsargumo priemonių, kad aiškiaregystės tyrimo rezultatai nebūtų iškraipyti įtaigos ar minčių skaitymo iš anksto susidarytų nuomonių, esančių bet kurio iš susijusių asmenų prote. Todėl gerai išsiųsti pavyzdžius psichometrijai okultinio tyrimo pradžioje, kol dar nesusidaryta jokia nuomonė.
Nėra pats paprasčiausias dalykas pasaulyje tinkamai paimti psichometrinius pavyzdžius. Esu mačiusi vyrą išsitraukiantį svetimą plaukų sruogą iš savo kišenės, kur jis ją nešiojosi porą dienų, ir atiduodantį ją psichometrijai. Žinoma, ji buvo taip smarkiai persismelkusi jo paties emanacijomis, kad tapo bevertė. Psichometrinis pavyzdys turėtų būti koks nors objektas, kruopščiai įsigėręs asmens vibracijomis. Neseniai ir nuolat dėvėtas drabužis, plaukų sruoga, papuošalas – visi šie daiktai gali pasitarnauti, jei tinkamai saugomi. Kristalinės medžiagos, pavyzdžiui, brangakmeniai, laiko magnetizmą geriau nei bet kas kitas; metalai taip pat gerai, ar brangieji, ar ne. Pavyzdžiui, kišeninis peiliukas gerai laikys magnetizmą. Medis laiko blogai, taip pat popierius, vilna, medvilnė ir dirbtinis šilkas, ypač pastarasis. Šilkas ir linas yra geri. Guma bevertė. Stiklo laikymo galia priklauso nuo jo formos. Jei jis briaunuotas taip, kad laužtų šviesą, jis gali būti labai geras; jei plokščias ir visiškai skaidrus, kaip lango stiklas, jis beveik bevertis. Akmuo vidutiniškas. Keramika prasta. Sudėtingas daiktas nėra toks geras kaip paprastas. Pavyzdžiui, žiedas su akute (marquise ring) nėra toks geras kaip žiedas su antspaudu. Laiškai gali klaidinti, nes juose dažnai yra beveik tiek pat gavėjo magnetizmo, kiek ir rašytojo. Kai kurie ekstrasensai gali dirbti su nuotrauka, bet šis metodas, griežtai kalbant, nėra psichometrija, nes mentalinis vaizdas, sukeltas nuotraukos, naudojamas atitinkamam vaizdui atspindinčiame eteryje surasti.
Reikia labai atsargiai imti psichometrinį pavyzdį, nes jis lengvai užteršiamas bet ko, kas jį liečia, yra šalia ar net susikoncentravęs galvoja apie jį. Pavyzdžiui, jei pakuodami tokį pavyzdį siuntimui mąstote apie problemą, kurią jis pateikia, ir kuriate savo teoriją, psichometras gali pagauti jūsų minčių formą, užuot nuskaitęs asmens, kuriam priklauso objektas, sąlygas. Pakavimo medžiagos taip pat turėtų būti laisvos nuo magnetizmo. Žinojau atvejį, kai ekstrasensas pasakė, kad tam tikras niekutis priklauso arba slaugei, arba kažkam, kas susijęs su ligoninėmis. Iš tiesų, jis nepriklausė nei vienam, bet buvo supakuotas į chirurginę vatą.
Pakuodami psichometrinį pavyzdį, darykite tai greitai ir kuo mažiau liesdami. Paimkite gabalėlį „nekalto“ (virgin) juodo arba balto šilko (ne spalvoto), pakankamai didelį, kad tarnautų kaip įvyniojimas. Užmeskite jį ant daikto ir greitai suvyniokite, liesdami per šilką. Okultine prasme „nekaltas“ reiškia kažką, kas niekada nebuvo naudota jokiam kitam tikslui. Pavyzdžiui, neturėtumėte naudoti senos suknelės dalies ar pagalvėlės užvalkalo. Daiktą, kurio nepatogu paimti šiuo būdu, galima paimti cukraus žnyplėmis arba žirklių galais ir padėti ant šilko skiautės, į kurią jis bus vyniojamas. Suvyniotą daiktą supakuokite į medinę dėžutę, įsitikindami, kad bet koks naudojamas pamušalas taip pat yra „nekaltas“.
Negalima pasikliauti vieno psichometro ataskaita. Pavyzdžius reikėtų siųsti bent dviem. Taip pat, siunčiant pavyzdžius, o ypač siunčiant gimimo valandą horoskopui, geriau neleisti sužinoti vardo, kad nepasklistų apkalbos. Astrologai per daug mėgsta dalintis diagramomis ir jas aptarinėti. Esu mačiusi labai nemalonių dalykų, įvykusių tokiu būdu.
Horoskopas iš žmogaus, suprantančio darbo pobūdį, yra labai vertingas, nes planetų padėtis dangaus namuose ne tik padeda diagnozuoti, bet yra ir labai svarbus gydymo vadovas. Todėl geriausia paaiškinti astrologui atvejo pobūdį ir kokios informacijos reikia, kad jis galėtų atitinkamai išnagrinėti diagramą. Horoskopas okultiniam terapeutui yra tas pats, kas rentgeno nuotrauka gydytojui.
Laukdamas šių atsakymų ir kol jo protas vis dar nepaveiktas jų, okultistas turėtų atlikti savo nepriklausomą diagnozę. Tam jis turėtų turėti bent du pokalbius su pacientu. Pirmajame jis turėtų išklausyti atvejo istoriją, leisdamas pacientui pateikti faktus savaip, be nukreipimo ar menamų klausimų. Pacientui išėjus, operatorius turėtų nedelsdamas užrašyti atvejo istoriją su kuo daugiau detalių, kiek gali prisiminti. Labai nepageidautina daryti užrašus paciento akivaizdoje, nes tai verčia jį nervintis, jis jaučia, kad policijos teismo žodžiais tariant, „viskas, ką jis sako, bus užrašyta ir panaudota kaip įrodymas prieš jį“.
Ruošdamasis antrajam pokalbiui, okultistas turėtų atidžiai išstudijuoti šį įrašą ir turėti aiškius jo punktus bei seką savo prote. Dabar laikas klausinėti pacientą apie bet kokius neatitikimus ar spragas. Ši procedūra atskleis melagį, ar sąmoningą, ar isterinį, greičiau nei kas kita, nes antrojo pareiškimo neatitikimai bus aiškiai matomi prieš užrašytą pirmojo įrašą. Jei jis sako tiesą, abu pareiškimai sutaps. Jei jis iškraipo faktus, greitai pats sau paprieštaraus.
Prisiminkite, kad turite reikalų su asmeniu, kuris savo būdu turi kažką iš ekstrasenso arba neurotiko, arba labai tikėtina, abiejų, ir kad jūsų požiūris į jį, ir net jūsų neišsakytos mintys, veiks jį giliai. Jei jis pajus, kad abejojate jo teisingumu, jis praras pasitikėjimą savimi ir pradės galvoti, kad jo patirtys galbūt vis dėlto yra jo paties vaizduotės vaisius. Dėl to jis nuslėps dalykus, kurie gali būti labai svarbūs diagnostiniu požiūriu. Būtent šiame svarbių ir nesvarbių detalių sraute rasite savo užuominas.
Yra tam tikri orientyrai, kurių norite ieškoti rinkdami šią atvejo istoriją, bet nenorite leisti pacientui suprasti, ko ieškote, nes jei laimėjote jo pasitikėjimą, jis bus labai linkęs perimti jūsų požiūrį, ir jei pamatys, kad susidarėte kokią nors nuomonę, nesąmoningai iškraipys incidentus, kad jie atitiktų tą nuomonę. Neleiskite jam atspėti jūsų klausimų krypties, ir tada gausite iš jo nešališką atsakymą. Norėdami neleisti jam atspėti, ko siekiate, neužduokite serijos klausimų, aiškinančių informaciją konkrečiu klausimu. Tikriausiai bus keli punktai, apie kuriuos norėsite informacijos. Klauskite pirma apie vieną, paskui apie kitą. Pavyzdžiui, jei įtariate, kad bėda gali būti susijusi su namu, kuriame gyvena jūsų pacientas, paskutinis dalykas, kurį norite daryti, tai sukelti jo įtarimus šiuo atžvilgiu, kad nepatektumėte ant klaidingo pėdsako. Ir net jei pasirodytų, kad einate teisingu keliu, nenorite atskleisti jam faktų, kol nesate pasiruošę veikti, nes didindami jo baimę padidinsite jo kančias. Jei įtariate, kad seksas vaidina vaidmenį jo bėdoje, ir jis atspėja jūsų klausinėjimų kryptį, jis nedelsdamas paslėps pėdsakus, ir jums bus labai sunku apskritai gauti faktus. Tuo tarpu, jei jo įtarimai nesukelti, jis atsiskleis sumaniam ir patyrusiam klausinėtojui, kuris prieina netiesiogiai, pats to nesuprasdamas. Prieidami netiesiogiai, ne tik sužinote tikruosius atvejo faktus, bet ir tausojate jo jausmus.
Rinkdami atvejo istoriją, norite ieškoti koreliacijų tarp paciento psichinių patirčių ir jo gyvenimo aplinkybių. Todėl kruopščiai ieškokite datų ir vietų. Kada prasidėjo bėda ir kur? Gavę kuo detalesnę informaciją šiais dviem klausimais, patikrinkite, ar joje galima rasti kokią nors okultinę reikšmę. Atidžiai pasižymėkite datas ir patikrinkite tų metų efemerides, stebėkite, kokia buvo mėnulio padėtis jų atžvilgiu, taip pat planetų. Stebėkite, ar jos sutapo su lygiadieniais ar saulėgrįžomis. Taip pat atkreipkite dėmesį į savaitės dienas, kuriomis jos įvyko. Jei rastumėte, kad visos atvejo krizės įvyko ketvirtadieniais, arba apie Pavasario lygiadienį, arba per pilnatį, turėtumėte informaciją, kuri būtų labai reikšminga. Būtumėte tikri dėl vieno dalyko – kad turite reikalų su atveju, kuriame nematomos psichinės srovės vaidina vaidmenį.
Taip pat reikėtų ieškoti informacijos apie vietą ar vietas, kuriose vyko skirtingos bėdos krizės, ir ypač aplinkybes, susijusias su pirmuoju jos pasireiškimu. Ypač naudinga, jei įmanoma, aplankyti tą vietą ir pajausti jos atmosferą. Labai daug galima sužinoti ir aplankius vietą, kurioje pacientas gyvena.
Gavę tokią geografinę informaciją, kokią galite, atidžiai ją išstudijuokite ryšium su didelio mastelio žemėlapiu. Prieigą prie jo ir visą pageidaujamą atitinkamą informaciją galima lengvai gauti bet kurioje viešojoje bibliotekoje. Atkreipkite dėmesį, ar kaimynystėje yra kokių nors priešistorinių liekanų, ir jei taip, kokia namo padėtis jų atžvilgiu. Stebėkite ne tik, ar jis yra netoli kurios nors iš jų, bet ir ar jis yra tiesioje linijoje tarp bet kurių dviejų. Pasidomėkite rajono istorija ir pažiūrėkite, ar ji suteikia kokios nors papildomos informacijos. Romėnų liekanos dažnai būna bėdos priežastis, nes legionai atsinešė labai keistų kultų Romos dekadanso laikais. Druidų liekanos taip pat turėtų kelti įtarimą, jei jos yra artimoje kaimynystėje.
Taip pat pasiteiraukite apie bet kokius neįprastus daiktus namuose, pavyzdžiui, primityvių kultų dievybių atvaizdus ar laukinių ginklus. Visai įmanoma, kad prie jų prisitvirtinę galingi elementalai.
Pasiteiraukite, ar bėda, regis, atslūgsta, kai pacientas išvyksta į kitą vietą. Jei atsakymas teigiamas, galima drąsiai daryti prielaidą, kad bėdos esmė yra vietinės sąlygos. Bet jei atsakymas neigiamas, tai nebūtinai reiškia, kad yra priešingai. Gali būti, kad bėda priklauso ne nuo vietos, bet nuo kokio nors toje vietoje gyvenančio asmens. Niekada nepamirškite, kad dauguma atvejų to asmens žalinga įtaka kyla dėl nelaimingos psichinės sandaros, o ne dėl sąmoningo piktnaudžiavimo okultinėmis žiniomis. Būkite labai lėti priimdami pastarąją hipotezę, nes tai pasitaiko palyginti retai. Ir net jei žinoma, kad įtariamasis turi okultinių žinių, ir galima įrodyti, kad jis priešiškas pacientui, nebūtinai seka, kad puolimas yra sąmoningas ir tyčinis. Jis gali būti nesąmoningas ir refleksyvus. Tiesa, kad okultistas turėtų pakankamai kontroliuoti savo priemones (vehicles), kad neleistų joms veikti nepriklausomai nuo jo valios ir sąmonės; bet ne visada taip yra. Žmonės yra labai skirtinguose išsivystymo etapuose. Visada yra sunkus laikotarpis tarp aukštesniųjų galių prabudimo ir visiškos jų kontrolės.
Taip pat reikėtų pasiteirauti apie sapnų pobūdį ir ar pacientas linkęs į košmarus, neskaitant okultinio puolimo klausimo. Taip pat ar jis kada nors turėjo kokių nors kitų psichinių patirčių, ir jei taip, kokio pobūdžio.
Galiausiai, reikia atidžiai pasiteirauti apie paciento bendražygius, ar kas nors iš jų yra ekstrasensai arba okultizmo studentai. Tačiau būkite labai atsargūs, kad nemestumėte įtarimo ant jokio asmens, nebent turite įtikinamų įrodymų ir tai būtina padaryti norint išgelbėti pacientą. Prisiminkite, visada įmanoma, kad galite klysti. Ne taip seniai laikraščiuose buvo pranešta apie atvejį, kai vyras nusižudė, nes gydytojas jam pasakė, kad jis turi organinę širdies ligą ir neturėtų vesti merginos, su kuria susižadėjęs. Skrodimo metu paaiškėjo, kad jo širdžiai nieko netrūko. Įsivaizduokite gydytojo, pateikusio šią neapdairią diagnozę, jausmus. Asmuo, jau sutrikdytas psichinio puolimo, bus tokios būsenos, kad bijos šešėlių. Su juo reikia elgtis labai diskretiškai. Būkite labai atsargūs skelbdami savo įtarimus, kol jie nebus galutinai patvirtinti. Galų gale, pagrindinis tikslas yra išgydymas, o ne paaiškinimas. Pacientui mažai naudos nustatyti kaltę, nebent reikalą galima išspręsti. Jam daug blogiau, jei jo įtarimai nukreipiami į kokį nors asmenį jo aplinkoje, nuo kurio jis negali pabėgti, nei jei jis paliekamas priskirti savo bėdą nenustatytoms psichinėms įtakoms. „Kur nežinojimas yra palaima, ten kvailystė būti išmintingam“ yra teisingiau psichiniuose dalykuose nei bet kur kitur. Niekada neatverkite paciento akių pavojui, nuo kurio negalite suteikti jam veiksmingos gynybos. Chirurgas, ruošdamasis operuoti, uždengia savo instrumentus audeklu, kad pacientas jų nematytų. Išmintingas okultistas daro tą patį. Nepamirškite, kad Neregimybė neįšventintajam visada kelia įtarimą.
Atlikę tyrimą pagal ankstesniuose puslapiuose išdėstytas gaires, turėtumėte būti surinkę nemažai medžiagos tyrimui. Atidžiai ją išnagrinėkite ieškodami priežasties ir pasekmės sąsajų. Pastebėkite, ar bet koks bėdos paūmėjimas reguliariai susijęs su kokiu nors incidentu, vieta ar asmeniu. Taip pat apsvarstykite įvairius tipinius atvejus, kuriuos pateikiau kaip pavyzdžius ankstesniuose skyriuose, ir pažiūrėkite, ar galite rasti tokį, kuris primena jūsų tiriamą atvejį. Atkreipkite dėmesį į pateiktus paaiškinimus ir pažiūrėkite, ar jie meta šviesą į problemą arba siūlo kryptis, kuriomis būtų galima tęsti tyrimą.
Dirbdami tokiu būdu, turėtumėte sugebėti prieiti prie preliminarios diagnozės. Jei tai patvirtina ekstrasensų, kuriems išsiuntėte pavyzdžius psichometrijai, išvados, tada galite jaustis užtikrinti, kad esate teisingame kelyje, ir drąsiai eiti pirmyn.
Tačiau prisiminkite, kad nors ekstrasensai turėtų sutarti dėl pagrindinių tyrimo punktų, negalite tikėtis visiško sutarimo dėl detalių. Jie apžiūri sudėtinę paciento viso gyvenimo nuotrauką, ir ten tiek daug visko pamatyti, kad vargu ar vienas asmuo pamatys viską. Dalykai, kuriais jie patvirtina vienas kitą, gali būti laikomi nustatytais, bet dalykai, kuriuos vienas mato, o kitas ne, nebūtinai yra iliuzija.
XVII SKYRIUS
GYNYBOS METODAI
I
RAŠYDAMA plačiajai visuomenei ataskaitą apie metodus, naudotinus kovojant su psichiniu puolimu, prisimenu tuos puikius medicinos ir chirurgijos vadovus, kuriuos apsišvietusi Prekybos taryba reikalauja pateikti laivų kapitonams kartu su spinta pilna vaistų, nekenksmingų ir kitokių. Iškilus nelaimei, vertas pagarbos kapitonas perskaito skyrių, kuris, jo manymu, susijęs su esamu atveju, ir imasi darbo kaip geriausiai sugeba. Tokiais atvejais asmeninis faktorius yra didelis.
Taip yra ir tvarkantis su psichinėmis bėdomis. Didelė patirtis reikalinga diagnozei, ir specialiai treniruoti gebėjimai bei specialiai išvystytos galios reikalingi norint susidoroti su sąlygomis, kurios gali būti rastos. Ši knyga yra labiau pirmosios pagalbos vadovas nei traktatas apie gydymą.
Taip pat turime turėti omenyje, kad lygiai kaip stiprus vaistas yra veiksmingas eksperto rankose, bet pavojingas mėgėjo rankose, taip ir galingesnės okultinės formulės reikalauja specialios įrangos jų naudojimui. Be to, formulė, kurią be atrankos naudoja neįšventintieji, linkusi prarasti savo galią ir tapti bevertė. Populiarus keiksmažodis, kurį G. B. S. įvedė į mandagią visuomenę savo pjesėje „Pigmalionas“, yra nusidėvėjęs likutis kadaise galingo užkeikimo „Vardan Mūsų Ponios“ (By Our Lady). Be to, nėra dviejų vienodų atvejų, ir aiškus, tipiškas atvejis yra retenybė ir lobis. Sveikas protas, natūralus polinkis ir patirtis yra geriausia egzorcisto įranga.
Nustatęs diagnozę ir pasiruošęs imtis atvejo tvarkymo, egzorcistas turi pasiekti tris dalykus: jis turi pataisyti paciento aurą, išvalyti jo aplinkos atmosferą ir nutraukti ryšį su jėgomis, kurios kelia bėdas. Šie trys dalykai yra tarpusavyje susiję, ir nė vienas iš jų nėra pirmas ar paskutinis. Beveik neįmanoma priversti pažeistą aurą gyti, jei neišvalysite atmosferos; taip pat atmosfera ilgai neišliks švari, jei negalėsite nutraukti ryšių.
Teoriškai idealu būtų pradėti nuo ryšių nutraukimo. Bet, deja, praktikoje juos dažnai reikia ilgai ieškoti, ir daug darbo su jais, kai jie randami. Tuo tarpu reikia kažką daryti, kad pacientas laikytųsi. Egzorcistas turi išsivalyti vietą, kurioje dirbs. Arba, jei puolimo auka ginasi viena, ji turi pasistatyti laikiną gynybą, kol įsitvirtins.
Pirmas dalykas, kurį reikia daryti susidūrus su okultiniu puolimu, yra laikinai išvalyti atmosferą ir taip gauti atokvėpio erdvę, kurioje būtų galima perrikiuoti išblaškytas gretas. Tai lengviau pasiekiama organizuotu ritualu nei vien valios jėga. Bet koks veiksmas, atliktas su intencija, tampa apeiga. Galime maudytis vonioje galvodami tik apie fizinę švarą; tokiu atveju vonia nuplaus mūsų kūnus ir nieko daugiau. Arba galime maudytis vonioje siekdami ritualinės švaros, tokiu atveju jos veiksmingumas išsiplės už fizinio lygmens ribų. Todėl atliekame tam tikrus fizinius veiksmus ne tik kaip priemonę išvalyti eterines sąlygas, bet ir kaip priemonę daryti aiškų poveikį astralinėms sąlygoms per vaizduotę – labai galingą ginklą visose maginėse operacijose.
Fiziniai objektai persisunkia eterinėmis emanacijomis ir išlaiko jas ilgą laiką, kaip peilis išlaiko svogūnų kvapą ir užteršia viską, kas juo pjaustoma. Šios emanacijos, okultinio mokslo terminija vadinamos magnetizmu, giliai veikia bet kurį jautrų asmenį, kuris su jomis kontaktuoja. Sename prietare, kad nelaimę neša batai, padėti ant stalo, yra tiesos. Lygiai taip pat nepatartina dėti lauko drabužių ant lovos. Nežinote, su kuo trynėtės pečiais autobuse ar traukinyje, tad kam suteikti jų magnetizmui progą užteršti jūsų miegamąją vietą?
Laimei mums visiems, magnetizmas yra labai laki jėga, ir nors šviežias jis gali būti galingas, greitai išblėsta, nebent buvo sąmoningai sukurtas ritualu. Baisi atmosfera, kuri supa okultinio puolimo auką ir persmelkia visus jos daiktus, nėra sunkiai pašalinama, nors ji greitai atsikurs, jei sąlygos, kurios ją sukėlė, nebus pašalintos.
Veiksmingiausias būdas atsikratyti magnetizmo yra persikelti į naują vietą, nepasiimant jokių senų daiktų. Tačiau tai daugumai žmonių yra nepasiekiamas idealas. Laimei, yra kitų priemonių, kurios leidžia mums pasiekti tikslus beveik taip pat veiksmingai. Jei tik įmanoma, tegul okultinio puolimo auka laikinai persikelia į kitą aplinką, pasiimdama su savimi kuo mažiau savo daiktų, ir tegul persikelia su naujais drabužiais arba drabužiais, kurie ką tik grįžo iš valyklos. Be to, tegul ji laiko savo buvimo vietą paslaptyje, kiek tai jai patogu.
Yra senas prietaras, kad raganą galima suklaidinti perkirtus tekantį vandenį. Mano nuomone, daugelis šių senų liaudies tikėjimų turi faktinį pagrindą, kad ir kiek apipinti prietarais jie būtų tapę. Kartą turėjau keistą patirtį, kuri paremia šią nuomonę. Ruošiausi dalyvauti svarbiame okultiniame darbe, kuriam, žinojau, bus priešinamasi. Draugė, kuri buvo susijusi su tuo reikalu, paprašė manęs vakarieniauti su ja naktį prieš paskirtą dieną. Abi jautėme įtampą atmosferoje, ir ji pasiūlė, kad pasilikčiau nakvoti jos bute, užuot grįžusi į savo, niekam nepranešdama apie savo buvimo vietą, kad suklaidinčiau puolimą. Manevras nebuvo visiškai sėkmingas, turėjome gana sunkią naktį, ir kitą dieną jaučiau didelę psichinę įtampą. Todėl nusprendžiau eiti į paskirtą vietą per Haid parką, kad atsigaivinčiau. Įpusėjus kelią staiga pajutau, kad įtampa atsileido, ir aš galėjau atlikti darbą be trukdžių. Papasakojau draugei apie šią patirtį, ir ji paklausė, kur buvau, kai tai įvyko. Pažiūrėjome tą vietą žemėlapyje ir radome, kad aš ką tik buvau perėjusi požeminį vamzdyną, kuris surenka vandens perteklių iš Serpentino ežero. Nežinojau apie seną prietarą dėl tekančio vandens, taip pat nežinojau apie vamzdyno egzistavimą. Nepaisant to, palengvėjimo jausmas buvo pakankamai ryškus, kad paminėčiau jį pamačiusi draugę ir galėčiau nurodyti vietą, kur tai įvyko.
Mes turime labai mažai tikslių žinių apie šias subtilias jėgas, kurios yra tiek okultinio puolimo, tiek dvasinio gydymo pagrindas, bet turime svarių priežasčių manyti, kad savo prigimtimi jos labai artimos elektrai. Tačiau jos nėra negyvos jėgos, jos turi savo prigimtyje kažką, kas artima gyvybei, nors ir žemo tipo. Mano patirtis rodo, kad jei dirbame remdamiesi mišria elektros ir bakteriologijos analogija, priartėjame gana arti faktų; bent jau tiek arti, kiek leidžia dabartinė mūsų žinių būklė. Kitaip tariant, jei elgsimės taip, lyg mintis turėtų kombinuotas elektros ir bakterijų savybes, turėsime pakankamai tikslų metodą naviguoti pagal apytikrį skaičiavimą nesant tikrų žinių ir faktinio matymo. Jei apsvarstysime įvairius liaudies magijos metodus visais amžiais ir visose rasėse, pastebėsime, kad jie atitinka šias hipotezes.
Tekantis vanduo, kaip žinome, turi ypatingų elektrinių savybių, ką liudija jo poveikis virgulei jautraus asmens rankose. Kad ir kas tai bebūtų, kas veikia virgulininką, tikriausiai tai tas pats, kas veikia okultinį puolimą. Be to, kai prisimename, kad tekantis vanduo suklaidins skalikus lygiai taip pat veiksmingai kaip ir tariamą raganą, galime jausti, kad negalime būti apkaltinti grubiu prietaringumu, jei išbandysime seną liaudies tradiciją ir stebėsime rezultatus.
Vanduo taip pat yra apsivalymo priemonė. Bažnyčia jį naudoja krikšto apeigose, o okultistas – ruošdamas vietą prieš ceremoniją. Griežtai kalbant, taip naudojamame vandenyje turėtų būti druskos pėdsakų, ir tiek druska, tiek vanduo palaiminami galingomis invokacijomis, kai kunigas ruošia švęstą vandenį, ar krikštui, ar dėti į švęsto vandens indą bendruomenės naudojimui.
Okultistui druska yra žemės elemento emblema. Ji taip pat yra kristalinė medžiaga, o kristalinės medžiagos įvairiomis formomis priima ir laiko eterinį magnetizmą geriau nei bet kas kitas. Vanduo, kita vertus, yra psichinės sferos emblema. Šios dvi sferos kartu apima didžiąją dalį okultinio blogio. Labai retai dvasinis blogis aukštose vietose pasiekia orines proto ar ugnines dvasios sferas. Jei norime susisiekti su tam tikra sfera arba ją veikti, kaip pagrindą naudojame medžiagą, kuri jai tinka. Todėl druskos ir vandens tirpalas yra geresnis pagrindas nei druska ar vanduo atskirai, nes leidžia mums aprėpti visą tikėtinų operacijų sferą vienu veiksmu. Gali būti įdomu pastebėti dėl magiškų kristalinių medžiagų savybių, kad kristalai naudojami belaidžio ryšio aparatuose gaudyti subtilias eterio vibracijas. Vėlgi esame arti savo elektro-bakteriologinės analogijos pėdsakų.
Puikus planas bandant nutraukti nepageidaujamą psichinį kontaktą – pasinerti į vandens vonią, kuri buvo specialiai tam pašventinta; po to apsirengti naujais ar bent jau švariais drabužiais, ir jei tik įmanoma, persikelti į kitą kambarį. Jei to padaryti negalima, perstumkite lovą į kitą padėtį, pasukdami ją kitu kampu; tai yra, jei buvote įpratę miegoti galva į šiaurę ar pietus, pastatykite lovą taip, kad dabar gulėtumėte rytų-vakarų kryptimi.
Šios maldos gali būti naudojamos laiminant druską ir vandenį.
„(Rodant pirmu ir antru pirštu į druską.) Egzorcizuoju tave, žemės kūrinį, gyvuoju Dievu (+), šventuoju Dievu (+), visagaliu Dievu (+), kad būtum apvalytas nuo visų piktų įtakų vardan Adonai, kuris yra Angelų ir žmonių Viešpats.
(Ištiesiant ranką virš druskos.) Žemės kūrinį, garbink savo Kūrėją. Vardan Dievo Tėvo Visagalio, dangaus ir žemės kūrėjo, ir Jėzaus Kristaus, Jo Sūnaus, mūsų Gelbėtojo, aš pašventinu tave (+) Dievo tarnystei, vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.“
„(Rodant pirmu ir antru pirštu į vandenį.) Egzorcizuoju tave, vandens kūrinį, gyvuoju Dievu (+), šventuoju Dievu (+), visagaliu Dievu (+), kad būtum apvalytas nuo visų piktų įtakų vardan Elohim Sabaoth, kuris yra Angelų ir žmonių Viešpats.
(Ištiesiant ranką virš vandens.) Vandens kūrinį, garbink savo Kūrėją. Vardan Dievo Tėvo Visagalio, kuris nustatė skliautą vandenų viduryje, ir Jėzaus Kristaus, Jo Sūnaus, mūsų Gelbėtojo, aš pašventinu tave (+) Dievo tarnystei, vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.“
„(Beriant druską į vandenį.) Mes meldžiame Tavęs, o Dieve, Dangaus ir žemės Viešpatie, ir viso, kas juose yra, regimo ir neregimo, kad ištiestum savo galios dešinę ant šių stichijų kūrinių ir pašventintum juos savo šventuoju Vardu. Suteik, kad ši druska teiktų kūno sveikatą, o šis vanduo – sielos sveikatą, ir kad iš vietos, kur jie naudojami, būtų išvaryta kiekviena priešingumo galia ir kiekviena blogio iliuzija bei klasta, dėl Jėzaus Kristaus, mūsų Gelbėtojo. Amen.“
Taip pašventintas vanduo gali būti naudojamas voniai, darant Kryžiaus ženklą ant kaktos arba šlakstant vietą. Naudojant jį taip, galima naudoti šią maldą:
„Vardan Vardo, kuris yra aukščiau už bet kokį kitą vardą, ir Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios galia, aš egzorcizuoju visas blogio įtakas ir sėklas; uždedu joms Kristaus Šventosios Bažnyčios kerus, kad jos būtų tvirtai surištos lyg grandinėmis ir išmestos į išorinę tamsą, kad netrikdytų Dievo tarnų.“
Rodant arba darant Kryžiaus ženklą (+), pirmas ir antras pirštai ištiesti, o trečias ir ketvirtas sulenkti link delno, nykštys uždėtas ant jų nagų. Kai ranka ištiesta laiminant virš druskos ir vandens, ji laikoma plokščia, pirštai suglausti ir lygiagretūs, nykštys atlenktas stačiu kampu į rodomąjį pirštą.
Jei veikia pakankama okultinė jėga, kad sukeltų fizinius reiškinius, labai patartina imtis atsargumo priemonių, kad būtų užkirstas kelias materializacijoms. Fiziniai reiškiniai būna kelių tipų. Jie gali pasireikšti kaip triukšmai, paprastai traškėjimai, bildesiai arba rečiau varpą primenančios natos ar dejavimo garsai. Jei girdimi tikri žodžiai, reikia įtarti klausos haliucinacijas, nes nesant mediumo, dvasių žinutės perduodamos vidinei ausiai, o ne klausos nervui. Taip pat gali būti matomos šviesos, paprastai blausių šviečiančios miglos kamuolių pavidalu, plaukiančių kaip muilo burbulai. Jie gali būti bet kokio dydžio, nuo paprastų šviesos taškų iki didelių matmenų, šešių pėdų ar daugiau skersmens. Šiose blausaus švytėjimo sferose ekstrasensai paprastai gali matyti formas, kartais žmogiškas, kartais iš gyvūnų karalystės. Kartais taip pat gali būti matomi balkšvai pilki debesys, kylantys kaip stulpai nuo grindų lyg dūmai. Jie paprastai būna pritvirtinti prie vienos vietos ir nejuda po kambarį kaip šviesos sferos; judėjimas, jei toks yra, vyksta jų viduje, kaip dūmų sūkuriai po stikline. Rečiau gali būti pastebimas savitas kvapas, o dar rečiau gali iškristi miltelių pavidalo medžiagos ar gleivės. Lengvi daiktai taip pat gali būti apversti arba mėtomi po kambarį.
Yra tam tikrų medžiagų, kurios, kaip parodė patirtis, yra veiksmingos užkertant kelią eterinės energijos kondensacijai. Kamparas, ištirpintas acte ir padėtas lėkštutėse po kambarį, veiksmingai susidoros su žemais jėgos laipsniais, bet didesnėms galioms geriausia naudoti azoto rūgštį; nedidelis kiekis įpilamas į lėkštutę ir paliekamas garuoti. Geriausia naudoti gerai praskiestą, kad išvengtumėte nelaimingų atsitikimų, nes veiksminga ne rūgšties koncentracija lėkštutėje, o jos garavimas į orą, ir ji garuos lygiai taip pat gerai praskiesta, kaip ir gryna. Kaip tai veikia, neturiu nė menkiausio supratimo, bet jos vertė gerai žinoma tarp psichinių eksperimentuotojų.
Okultinio puolimo metodai, naudojami šiuolaikinėje Europoje, yra išimtinai mentaliniai, kiek siekia mano patirtis. Tai yra, jie veikia per protą į protą ir tik atsitiktinai paveikia fizines sąlygas. Rytuose ir tarp primityvių tautų, tačiau, reikia atsižvelgti į kitus aspektus, nes ten naudojama daug labiau eterinio tipo magija primityviomis gyvenimo sąlygomis ir nekaltose dirvose. Šioms eterinėms operacijoms reikalingos materialios substancijos, kad būtų galima panaudoti prie jų prisitvirtinusį magnetizmą. Plaukų sruogos, nagų atplaišos, sunešioti drabužiai, nuolat naudojami daiktai – visi jie turi magnetizmo. Todėl reikia pasirūpinti, kad tokie dalykai būtų tinkamai sunaikinti, kai jais atsikratoma. Iššukuoti plaukai ir nagų atplaišos turėtų būti nedelsiant sudeginti. Sunešioti drabužiai niekada neturėtų išeiti iš savininko rankų, kol nebuvo bent tris dienas laikyti saulėje ir gryname ore lauke. Magnetizmas bus veiksmingiau išsklaidytas, jei drabužiai bus padėti ant žemės, ypač šviežiai suartos žemės, nei jei pakabinti ant virvės. Tas pats galioja ir baldams. Kėdė, kuri buvo nuolatinė sėdėjimo vieta, ir visų pirma patalynė, turėtų būti gerai išvėdinta ir palaikyta saulėje prieš atiduodant. Tos pačios atsargumo priemonės naudingos, jei perkamas koks nors naudotas daiktas.
Taip pat reikėtų kruopščiai pasirūpinti tualeto atliekų tvarkymu ir patikėti tai patikimiems tarnams, nuolat naudojant gausius dezinfekantus ir dezodorantus. Reikėtų imtis atsargumo priemonių, kad joks vietinis gyventojas negalėtų prieiti prie šviežių ekskrementų. Kai gyvūninė šiluma iš jų išeina, jų magiška vertė labai sumažėja. Nešvari nosinė taip pat yra veiksmingas magnetinis ryšys, kaip ir tvarsčiai nuo žaizdos. Tiesą sakant, viskas, kas turi bet kokių kūno šalutinių produktų pėdsakų.
Bet be psichinio puolimo klausimo, yra dvi medžiagos, kurios ypač vertinamos magijos tikslams, tai sėklos skystis ir mėnesinių kraujas. Pirmasis naudojamas vaisingumo ritualuose, antrasis – tam tikrose evokacijos formose. Šias medžiagas labai sunku gauti primityviose šalyse, nes vietiniai gyventojai, žinodami jų reikšmę, saugo jas itin skrupulingai; bet mem-sahib (baltoji ponia) nieko neįtaria ir leidžia suteptiems drabužiams bei patalynei patekti į skalbėjo rankas, kad jis jais atsikratytų savo nuožiūra, patenkinta, kol patys drabužiai grįžta saugūs savaitės pabaigoje, ir niekada nepagalvoja paklausti, kas nutinka vandeniui, kuriame jie buvo skalbti. Yra daug pasaulio dalių, kur šių magiškų medžiagų pardavimas yra pelninga skalbimo verslo šalutinė veikla.
Europoje mėnesinių kraujas ir išmatos yra Juodųjų Mišių magiškų medžiagų dalis, iš jų gaminamos ostijos su kvietiniais miltais.
Laiko patikrintas būdas išvalyti blogą psichinę atmosferą iš namų, kurį pati esu patyrusi kaip veiksmingą, yra pabarstyti česnakų toje vietoje, palikti per naktį, o tada surinkti ir sudeginti. Kaimo žmonės kartais įdeda svogūną į vazą ant židinio atbrailos, lyg tai būtų hiacinto svogūnėlis, kai tikimasi nemalonių lankytojų, ir iškilmingai sudegina jį virtuvės ugnyje, kai tik jie išvyksta, tikėdami, kad svogūninių šeima turi savybę sugerti kenksmingas emanacijas. Įdomu pastebėti šiuo atžvilgiu, kad vienoje anglių kasykloje, kiek žinau, kalnakasiams draudžiama neštis svogūnus į šachtas kaip pietų dalį, nes svogūnai sugeria požemines dujas ir tampa nuodingi. Mano informatorius sakė, kad jis ir kiti buvo slapta nusinešę svogūnų ir iš karčios patirties sužinojo šios taisyklės išmintį.
XVIII SKYRIUS
GYNYBOS METODAI
II
YRA du praktinio psichinio darbo tipai, kurie gali būti naudojami atskirai arba derinami; pastarasis metodas, mano nuomone, duoda daug geresnius rezultatus, nors kiekvieno jų šalininkai linkę menkinti kitą. Metodas, kurį išskirsime kaip meditacinį, susideda iš meditacijos apie abstrakčias savybes, tokias kaip taika, harmonija, apsauga ir Dievo meilė. Tai „Naujosios minties“ mokyklos metodas, ir jo vertė slypi harmonizuojančiame poveikyje emocinei būsenai bei žalingų saviįtaigų neutralizavime. Kitas metodas, kurį vadinsime invokaciniu, susideda iš išorinių galių invokacijos ir formalių metodų naudojimo jų jėgai fokusuoti. Šis metodas turi daug sudėtingumo lygių ir begalinę technikos įvairovę. Jis svyruoja nuo paprasčiausios maldos, šaukiančios Kristų su Kryžiaus ženklu, iki sudėtingiausių egzorcizmo ritualų, atliekamų su varpu, knyga ir žvake. Sistemos esmė slypi bandyme išskirti iš bendros gėrio jėgos konkretų energijos aspektą, kurio reikia, ir naudoti kokį nors simbolį, kuris veiktų kaip tos jėgos magiška priemonė formų lygmenyje. Šis simbolis gali būti mentalinis Mūsų Ponios mėlynojo apsiausto vaizdinys; tai gali būti Kryžiaus ženklo darymo veiksmas; tai gali būti švęstas vanduo, šlakstomas kaip apsivalymo ženklas; arba tai gali būti koks nors objektas, specialiai įmagnetintas veikti kaip talismanas. Invokaciniame metode tikslas yra sukoncentruoti jėgą, todėl turi būti naudojamas koks nors formos simbolis. Meditaciniame metode tikslas yra pabėgti už formos ribų į grynos dvasios atmosferą, per aukštą, kad į ją patektų blogis, todėl bet kokios formos ar formulės naudojimo vengiama, nes manoma, kad tai trukdo sielai pakilti į šį gryną orą.
Mano nuomone, ir su visa derama pagarba šio antrojo metodo praktikams, daug geresnių rezultatų būtų pasiekta, jei invokacinis metodas, panaudojant formulės veiksmingumą, būtų naudojamas tam, kad protas galėtų pakilti į gryną dvasinės sąmonės orą, kur nėra blogio. Tik tie, kurie yra labai treniruoti meditacijoje, gali pakilti lygmenimis be pagalbos. Nepaprastai sunku „pakilti“ iš juslinės sąmonės nenaudojant kokios nors psichologinės priemonės, kuri veiktų kaip tramplinas. Atrodo, mažai prasmės atsisakyti pasinaudoti įrodyto veiksmingumo metodu vien dėl grynai akademinių priežasčių. Jei suprasime, kad formų ir simbolių naudojimas yra tiesiog psichologinė priemonė, leidžianti protui sugriebti tai, kas neapčiuopiama, nepakliūsime į prietaringų apeigų klaidą. Prietaras apibrėžiamas kaip aklas formos naudojimas, kurios reikšmė pamiršta.
Kita vertus, būtų neprotinga pasikliauti vien formaliais ar ceremoniniais metodais, nebent tuo pačiu metu naudotume meditacinius metodus, kad išvalytume ir harmonizuotume savo sąmonę. Jei nepaisysime šio darbo aspekto, savo vibracijomis iš naujo užkrėsime magišką ratą taip pat greitai, kaip jį išvalėme. Mažai naudos užantspauduoti ratą apsauginiais Vardais, jei leidi panikos apimtai vaizduotei siautėti, piešiančiai visų įmanomų rūšių blogį ir paliekančiai tuščių vietų neįmanomoms rūšims. Lygiai taip pat, tačiau, mums bus daug lengviau atlikti harmonizuojančią meditaciją, jei dirbsime po magiško rato apsauga. Bandyti atlikti egzorcizmo darbą vien tik meditacija yra tarsi kelti svorį vien savo dviejų rankų pastangomis. Maginio metodo naudojimas primena sverto arba skriemulio ir bloko naudojimą. Mūsų raumenys vis dar yra vienintelis energijos šaltinis, bet naudodami mechaninius principus mes padvigubiname jų galią. Tad meditacijoje naudokime simbolius dėmesiui sukoncentruoti; pamatysime, kad tai daug lengviau nei meditacija abstraktaus mąstymo terminais. Iš tiesų, streso ir krizės metu abstraktus mąstymas mums gali būti neįmanomas, nebent esame labai patyrę jį naudoti; bet retai pasieksime tokią būseną, kai negalėtume įsivaizduoti Kryžiaus ir šauktis Kristaus Vardo.
Okultinius puolimus galima suskirstyti į du tipus: tuos, kurie vykdomi per minčių formas, ir tuos, kurie veikia per jėgos srovę. Bet net ir pastaruoju atveju jėgos srovė greitai pritraukia prie savęs arba sukuria minčių formas, giminingas jos prigimčiai. Todėl kiekviename psichiniame sutrikime minčių forma yra veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti ir su kuriuo reikia susidoroti, ir kuris iš tikrųjų sudaro patogiausią diagnozės priemonę; nes būtent per susijusių minčių formų suvokimą patyręs ekstrasensas gali nustatyti puolimo pobūdį.
Minties jėga yra dalykas, neturintis ryšio su geografine padėtimi, bet yra grynos sąmonės ir prisiderinimo prie jos pagrindinio tono reikalas. Galime pagauti mirusių tikėjimų jėgas praėjus tūkstančiui metų po paskutinio jų garbintojo mirties ir priešingoje Žemės rutulio pusėje nei ta, kurioje jie klestėjo. Bet minčių formos yra kitas reikalas. Jos turi padėtį erdvėje, ir nors jas galima perkelti minties greičiu, ir galima atitraukti į subtiliausią astralo lygmenį bei ten pririšti prie idėjos, taip praktiškai užkertant kelią joms veikti formų lygmenis, vis dėlto, nors jos neužima erdvės, jas galima priskirti konkrečioms vietoms erdvėje. Jos, pavyzdžiui, gali būti susietos su konkrečiu objektu ir sekti tą objektą, išlikdamos jo magnetiniame lauke. Artimasis magnetinis laukas yra nuo dvylikos iki trisdešimties pėdų; tolimasis magnetinis laukas – nuo šimto iki trijų šimtų jardų. Galingi šventi centrai, tokie kaip Glastonberis ar Lurdas, turi didesnį magnetinį lauką nei šis, galintį siekti porą mylių; jie taip pat tarpusavyje sujungti jėgos linijomis. Į šiuos dalykus reikia atsižvelgti praktiniame okultiniame darbe.
Kai susiduriame su trikdančia įtaka, sklindančia iš galios židinio, pavyzdžiui, senos šventyklos vietos, turime tvarkytis su tolimuoju magnetiniu lauku naudodami ceremonialą. Kadangi tai metodas, kurį gali naudoti tik aukšto laipsnio įšventintasis, jo čia nesvarstysime. Visiems praktiniams tikslams psichinio puolimo atveju reikia atsižvelgti į artimąjį magnetinį lauką.
Geriausias būdas su tuo susidoroti yra sukurti magišką ratą. Paprastas išvarymas pats savaime nėra toks veiksmingas kaip išvarymas, atliekamas rate, nes ratas veiksmingai neleis išvarytoms jėgoms vėl sugrįžti. Yra įvairių metodų šiai operacijai atlikti, bet visų galiojančių principas tas pats. Galingesni užkeikimai negali būti pateikti šiuose puslapiuose, nes jų veiksmingas naudojimas priklauso nuo įšventinimo laipsnio, kurį turi asmuo, ketinantis juos naudoti, ir turėti formulę be laipsnio, kuriam ji priklauso, yra taip pat nepatenkinama, kaip turėti šautuvą be jokių šaudymo žinių. Formulė, kurią pateiksiu, bus veiksminga visoms įprastoms sąlygoms. Nepaprastas sąlygas gali įveikti tik patirtį turintis asmuo.
Kuriant magišką ratą, operatorius stovi tiesiai, atsisukęs į rytus. Jis atsisuka į rytus, nes magnetinė srovė, su kuria jis ketina dirbti, teka iš rytų į vakarus. Pirmoji jo procedūra turi būti nuraminti savo vibracijas ir išvalyti aurą. Norėdamas tai padaryti, jis atlieka Kabalistinį Kryžių ant krūtinės ir kaktos.
Liesdamas kaktą jis sako: „Tau, o Dieve (liesdamas saulės rezginį), priklauso Karalystė, (liesdamas dešinį petį) ir Galia, (liesdamas kairį petį) ir Šlovė, (sunerdamas rankas) per amžių amžius. Amen.“
Šia formule operatorius patvirtina Dievo, kaip vienintelio kūrėjo ir aukščiausio visatos dėsnio, kuriam visi dalykai turi nusilenkti, galią, ir įtvirtina šią formulę magnetiškai savo auroje atlikdamas Kryžiaus ženklą ant savęs. Šis Ženklas nėra išskirtinai krikščioniškas simbolis, ir jį lygiai taip pat lengvai gali naudoti žydas kaip ir bažnyčios žmogus, nes naudojamas Gamtos Lygių Kraštinių Kryžius, o ne Kalvarijos Kryžius, kurio vertikalė dvigubai ilgesnė už skersinį ir kuris yra aukos simbolis. Lygių Kraštinių Kryžius nurodo keturias pasaulio šalis ir keturis elementus, o su juo susijusi formulė skelbia Dievo viešpatavimą virš jų, ir tuo okultiniu būdu suformuluoja Jo karalystę operatoriaus sferoje.
Toliau operatorius įsivaizduoja, kad dešinėje rankoje laiko didelį kalaviją su kryžmo rankena, koks vaizduojamas kryžiuočių paveiksluose. Jis laiko jį smaigaliu į viršų ir sako: „Vardan Dievo imu į rankas Galios Kalaviją gynybai nuo blogio ir agresijos“, ir įsivaizduoja save iškylantį dvigubai aukštesnį už savo natūralų ūgį, milžinišką ginkluotą ir šarvuotą figūrą, vibruojančią Dievo Galios jėga, kuria jis buvo įkrautas suformuluodamas Galios Kalaviją.
Dabar jis pradeda brėžti Magišką Ratą ant grindų Galios Kalavijo smaigaliu, ir vaizduotėje turėtų matyti liepsnos liniją, sekančią paskui Kalavijo smaigalį, sudarytą iš mažų liepsnelių, kokių kyla išsipylus ir užsidegus denatūruotam spiritui, bet blyškiai auksinės spalvos. Truputis praktikos turėtų leisti šį šviesos ratą suformuluoti veiksmingai. Eikite aplink ratą, kol jis bus suformuluotas. Ratas visada turėtų būti brėžiamas deosil, tai yra, nuo rytų į pietus, į vakarus, į šiaurę, lygiai taip pat, kaip judėtų laikrodžio rodyklės, jei laikrodis gulėtų ciferblatu į viršų ant grindų. Priešingas būdas yra widdershins, būdas, kuriuo raganos šoko per Šabašus. Deosil judėjimas patvirtina Dievo įstatymo valdžią Gamtoje, nes tai Saulės Kelias; widdershins judėjimas atmeta Dievo valdžią Gamtoje judėdamas prieš saulę. Priešinantis okultiniam puolimui, visa formulė turėtų būti suderinta pagrindiniu tonu tvirtinti Dievo viešpatavimą virš visos egzistencijos, operatoriaus tikslas – susilyginti su Kosminiu Dėsniu ir leisti Dievo Galiai susidoroti su kišimusi.
Ratui esant suformuluotam, operatorius, nustojęs vizualizuoti kalaviją, bet vis dar vizualizuodamas ratą, suneria rankas maldai ir pakėlęs jas virš galvos į rytus meldžiasi: „Tegul galingasis arkangelas Rafaelis saugo mane nuo viso blogio, artėjančio iš rytų.“ Atsisukęs į pietus, jis kartoja tą pačią formulę maldoje Gabrieliui. Atsisukęs į vakarus, jis invokuoja Mykolą. Atsisukęs į šiaurę, jis invokuoja Urielį. Vėl atsisukęs į rytus ir taip užbaigęs ratą, jis pakartoja Kabalistinį Kryžiaus formulę.
Šis magiško rato formulavimas ypač vertingas miegojimo vietos apsaugai, ratą brėžiant aplink lovą. Nereikia vaikščioti po kambarį ar stumdyti baldų, kad nubrėžtumėte ratą, jis bus suformuluotas ten, kur vizualizuosite jį esant.
Būtina šį ratą patvirtinti iš naujo kaskart keičiantis potvyniams (tėkmėms); tai yra, ratas, padarytas po saulėlydžio, galios iki saulėtekio, o ratas, padarytas po saulėtekio, išlaikys savo galią iki saulėlydžio. Po to, kai ratas buvo patvirtintas daug kartų toje pačioje vietoje, jo įtaka išliks nemažą laiką, bet patartina jį suformuluoti iš naujo ryte ir vakare aktyvios atakos fazės metu.
Smilkalai, deginami rate, labai padeda, bet reikia būti atsargiems renkantis smilkalus. Nežinomos sudėties smilkalų lazdelių niekada nereikėtų naudoti, nes jos paprastai sudarytos siekiant padėti manifestacijai. Geros kokybės bažnytiniai smilkalai, kokius galima nusipirkti daugumoje bažnytinių reikmenų parduotuvių, yra saugūs ir tinkami, nes jie sudaryti pagal tradicinius receptus; pigesnės rūšys gali neatitikti šių sąlygų.
Kovojant su elementalais ar ne-žmogiškomis esybėmis, Pentagrama, arba Pentalfa, yra geriausias ginklas. Tai penkiakampė žvaigždė, piešiama ypatingu būdu. Ištieskite dešinės rankos pirmąjį ir antrąjį pirštus, kitus sulenkite į delną ir jų galiukus prilaikykite nykščiu, tada pieškite Pentagramą ore, laikydami alkūnę standžią ir mojuodami ranka per visą ilgį. Pradėkite dešine ranka skersai kūno, ranka maždaug kairiojo klubo lygyje, ištiesti pirštai nukreipti žemyn ir į išorę. Mosite ja į viršų, lyg brėždami tiesią liniją ore, kol pirštai rodys tiesiai į viršų virš galvos ištiestos rankos atstumu. Dabar leiskite žemyn, laikydami alkūnę standžią, kol ranka atsidurs atitinkamoje padėtyje dešinėje pusėje toje pačioje vietoje, iš kurios pradėjo kairėje. Dabar nupiešėte milžinišką apverstą V. Toliau mosite ranka skersai kūno, kylančia linija, kol ji bus ištiesta kairiojo peties lygyje, rodydama į kairę. Veskit ją skersai kūno horizontaliai, kol ji atsidurs toje pačioje padėtyje dešinėje, pirštai rodys tolyn nuo kūno. Dabar leiskite žemyn skersai kūno, kol ranka grįš į tašką prie kairiojo klubo, iš kur pradėjo.
Tai nepaprastai galingas ženklas. Penkiakampės Žvaigždės, Žmonijos simbolio, vertė okultistams plačiai žinoma, bet jos galia priklauso nuo to, kaip ji nupiešta. Mano pateiktas metodas yra teisingas išvarymui.
Ženklo galią gali iliustruoti mano pačios patirtis jį naudojant, kuria skeptikai gali abejoti, jei nori; aš tik paminiu ją tiems, kam gali būti įdomu.
Dalyvavau darbe su indų okultistu, kai man kilo įtarimas, kad ne viskas yra taip, kaip turėtų būti, paprieštaravau ir buvau paprašyta pasitraukti. Taip ir padariau, pasiryžusi stebėti procesą iš tolo, ir jei mano įtarimai pasitvirtintų, demaskuoti. Po kelių dienų sėdėjau savo kambaryje vieną popietę šnekučiuodamasi su drauge; temo, ir mes kalbėjomės dujų židinio šviesoje. Staiga abi vienu metu suvokėme buvimą kambaryje ir spontaniškai pasisukome ta pačia kryptimi. Mano draugė pajuto priešišką buvimą, o aš, būdama jautresnė, pamačiau, kas tai buvo, ir be vargo suvokiau savo indo bendražygio formą kiaušinio formos miglotoje geltonoje šviesoje. Liepiau draugei išeiti iš kambario ir palaukti prieškambaryje, ir vos tik durys užsidarė už jos, panaudojau Pentagramą, kurią aprašiau, kartu su tam tikrais Galios Vardais, kurių netinka atskleisti šiuose puslapiuose. Nedelsiant vaizdinys kampe prie durų subyrėjo ir dingo, tuo pačiu metu pasigirdo skardus pokštelėjimas, kurį mano draugė išgirdo prieškambaryje. Pakviečiau ją grįžti, ir įėjusi ji sušuko: „Pažiūrėk, kas atsitiko durims!“ ir mes radome, kad viena iš plokščių skilo švariai pusiau. Tai akivaizdžiai ir sukėlė tą garsų pokštelėjimą, kurį abi girdėjome. Nepateikiu jokio paaiškinimo šiam incidentui dėl geros ir pakankamos priežasties, kad aš nežinau, koks paaiškinimas galėtų būti. Tiesiog konstatuoju, kas įvyko. Mano skaitytojai gali aiškinti tai kaip jiems patinka.
Kai neįmanoma užantspauduoti kambario, labai naudinga mokėti užantspauduoti aurą. Atsistokite tiesiai ir persižegnokite, paliesdami kaktą, krūtinę, dešinį petį ir kairį petį, sakydami: „Dievo Kristaus galia manyje, kuriam tarnauju visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis (ištieskite rankas į priekį, kiek galite pasiekti saulės rezginio lygyje, pirštų galai liečiasi, tada veskite jas aplinkui į nugarą ir vėl palieskite pirštų galus už savęs, sakydami), aš apsupu save Dieviškuoju Jo apsaugos Ratu, per kurį jokia mirtinga klaida nedrįsta žengti.“ Tai sena vienuolių formulė. Ji labai veiksminga, bet jos galia trunka tik apie keturias valandas.
Yra įvairių kitų priemonių, kurios naudingos ne tik kovojant su psichiniais puolimais, bet ir bet kokiu nederamos įtakos ar dominavimo atveju.
Jei turite kalbėtis su asmenimis, kurių įtaką jaučiate slegiančią, įsivaizduokite, kad jus skiria storo stiklo lakštas. Galite juos matyti ir girdėti, bet jų magnetizmas negali jūsų pasiekti. Vizualizuokite šį stiklo lakštą, kol jis atrodys jums visiškai apčiuopiamas. Jei turite bendrauti su asmenimis, kurie jus vargina, bet nesate su jais tiesioginiame pokalbyje, įsivaizduokite, kad jus skiria plytų siena, ir sakykite sau: „Tavęs čia tiesiog nėra. Aš tavęs nematau ir negirdžiu, ir tu tiesiog neegzistuoji.“
Bendraudami su asmeniu, kuris siurbia jūsų gyvybingumą, sunerkite pirštus ir padėkite sunertas rankas ant saulės rezginio, laikydami alkūnes prispaustas prie šonų. Laikykite pėdas suglaustas. Taip sujungėte visus savo terminalus ir padarėte iš savo kūno uždarą grandinę. Joks magnetizmas iš jūsų neišeis, kol išlaikysite šią pozą. Jūsų draugas tikriausiai skųsis jūsų užuojautos stoka, kad ir kaip maloniai kalbėtumėte.
Jei kas nors bando jus dominuoti įdėmiai žiūrėdamas į akis, nebandykite atsakyti žvilgsniu į žvilgsnį, nes tai tik veda į sekinančią kovą, kurioje galite pralaimėti, bet žiūrėkite stabiliai į tašką tiesiai virš nosies pagrindo, tarp antakių vidinių galų. Jei tiesiog turite reikalų su paprastu priekabiautoju, iškart įgysite pranašumą. Tačiau, jei jūsų priešininkas turi žinių apie proto galią, galbūt negalėsite jo dominuoti, bet jis tikrai negalės dominuoti jūsų, ir rezultatas bus lygiosios. Nebandykite jo dominuoti, tiesiog laikykite akis tame taške ir laukite, kol jam nusibos bandyti jus dominuoti. Ilgai laukti nereikės.
Naudodamas aprašytus metodus, bet kuris normalios drąsos ir mentaliteto asmuo, jei vengia narkotikų, alkoholio ir ilgų periodų be maisto, gali, jei nepraras savitvardos, išvarginti bet kokį įprastą psichinį puolimą; arba nenormalaus galingumo atakų atveju bent jau užsitikrinti laiko pabėgti ir ieškoti pagalbos.
Sakramentai taip pat yra galingiausias dvasinės jėgos šaltinis, ir bažnyčia, kurioje laikomas Švenčiausiasis Sakramentas, arba kuri yra pakankamai sena, kad būtų pašventinta prieš Reformaciją, yra veiksmingas prieglobstis.
XIX SKYRIUS
GYNYBOS METODAI
III
PSICHINĖS bėdos neretai kyla dėl nepageidaujamo ryšio (rapport) susiformavimo. Norėdami suprasti šios problemos prigimtį, turime apsvarstyti visą ryšio temą.
Jau detaliai nagrinėjome telepatinės įtaigos klausimą. Ryšį galima laikyti pasyviuoju to paties dalyko aspektu, kurio aktyvusis aspektas yra telepatinė įtaiga. Tiesą sakant, jis sudaro pagrindinę sąlygą, būtiną telepatinei įtaigai įvykti. Du žmonės, esantys ryšyje, gali būti apibūdinti kaip astraliniai Siamo dvyniai. Nors fiziniai kūnai yra nepriklausomi vienetai, astraliniai kūnai sujungti taip, kad tarp jų vyksta laisva astralinės jėgos cirkuliacija, lygiai kaip motinos kraujotakos sistema per virkštelę sujungta su negimusiu vaiku, ir tas pats kraujas laisvai cirkuliuoja per abu.
Šis faktas paaiškina daugelį svarbių okultinių reiškinių. Tai tikrasis santuokos raktas, paaiškinantis daugelį faktų tėvų ir vaikų santykiuose. Tai taip pat paaiškina kai kuriuos svarbius mokinio ir mokytojo santykių aspektus.
Tačiau ryšys gali būti užmegztas ne tik tarp dviejų individų, bet ir tarp individo bei grupės. Šis faktas vaidina svarbų vaidmenį visame brolijų darbe. Taip pat įmanoma užmegzti ryšį tarp žmogaus ir kitų gamtos karalysčių; su bekūnėmis esybėmis, antžmogiškomis būtybėmis ir, tiesą sakant, su bet kokia gyvybės forma, su kuria individas gali suformuoti simpatinį supratimą. Turi būti koks nors simpatijos pagrindas ryšio formavimui, bet kartą suformuotas, jis gali būti vystomas beveik neribotą laiką. Keistas faktas, kad jei ryšys tęsiasi ilgai, taip sujungti asmenys pamažu tampa panašūs vienas į kitą. Visi žinome „arklišką“ žmogaus tipą; taip pat žemdirbį, apie kurį buvo išraiškingai pasakyta: „Tėvas kiaulidėje. Atpažinsi jį iš skrybėlės“.
Kai du žmonės yra ryšyje, mažiau pozityvus iš dviejų linkęs prarasti savo individualybę ir tampa blyškiu kito atspindžiu. Dėl šios priežasties Vakarų okultistas, kuris labai vertina individualybę, nepriima asmeninių mokinių taip, kaip tai daro Rytų guru, bet renkasi dirbti per ritualą su grupe, nes šis metodas yra beasmeniškesnis. Bet net ir taip, individualūs grupės nariai patirs tam tikrus pokyčius, kuriais jie bus suderinti su grupės tonu, todėl bus tam tikras bendras vardiklis, kurį jie visi turės. Kas neatpažįsta Krikščionių mokslo atstovo, teosofo, kvakerio ženklo? Bet kuri sistema, turinti grupinę meditaciją, greitai palieka savo žymę ant narių.
Žinoma, šiame fakte slypi didelė bendravimo su verta grupe vertė. Jame lygiai taip pat slypi žala bendraujant su neverta grupe. Apsvarstykime, kas nutinka, kai paprastas gero charakterio žmogus susisieja su degeneravusio moralinio tono grupe. Jis arba atsidurs tokiame aštriame antagonizme su grupiniu protu, kad neturės kito pasirinkimo, kaip tik pasitraukti, arba bus greitai, bet nesąmoningai suderintas su savo naujųjų bendražygių pagrindiniu tonu. Jam to nesuvokiant, jo moralinis jausmas atbukks ir jis priims kaip savaime suprantamą dalyką tai, nuo ko iš pradžių būtų nusisukęs su pasišlykštėjimu.
Užmezgus ryšį, galima dalintis ir kitais dalykais, ne tik bendru jausmų tonu. Faktinės idėjos gali būti perduodamos iš vieno proto į kitą kaip telepatijoje; ir lygiai taip pat gali būti perduodama gyvybinė jėga. Būtent šis faktas paaiškina tam tikrus dvasinio gydymo tipus. Kai perduodamas eterinis gyvybingumas, būtina, kad susiję asmenys būtų vienas kito tiesioginiame magnetiniame lauke; bet kai kalbama apie astralinę jėgą, tai nebūtina. Perdavimas nepriklauso nuo erdvės.
Dabar nesvarstome teisėto šios jėgos naudojimo gydymui ar neofitų mokymui ir vystymui, todėl nenagrinėsime jos modus operandi detaliai. Pakankamai pasakyta, kad parodytume, kaip ji veikia. Dabar pereikime prie praktinių metodų svarstymo, kaip nutraukti tokį ryšį, jei dėl kokių nors priežasčių norima nutraukti jo naudojimą.
Astraliniam regėjimui telepatinis ryšys atrodo kaip šviesos spindulys, spindinti virvė ar panaši minčių forma, nes tokia forma ją paprastai suformuluoja asmuo, kuriantis magnetinį ryšį. Tačiau kartais atsitinka, jei operatorius turi aukštą įšventinimo laipsnį, kad užuot tiesiogiai prijungęs spindulį prie asmens, su kuriuo nori susisiekti, jis suformuluoja astralinį gyvūną jo gale, kuriam perduoda dalį savo sąmonės. Ši gyvūno forma vadinama Stebėtoju; jis neveikia savo iniciatyva, nebent yra užpultas, tada ginasi pagal rūšies, kurios pavidalu sukurtas, prigimtį. Stebėtojo naudojimas skirtas gauti įrašą to, kas vyksta, be būtinybės fokusuoti į tai sąmonę. Kai Stebėtojo psichinė substancija reabsorbuojama adepto, jis sužino Stebėtojo sąmonės turinį. Šio metodo trūkumas slypi Stebėtojo pažeidžiamume psichiniam puolimui ir fakte, kad jo projektuotojas paveikiamas, jei jis sužeidžiamas ar suardomas.
Tvarkantis su minčių forma, visada turėkite omenyje, kad ji yra vaizduotės produktas ir jokia prasme nėra savarankiška. Ką vaizduotė sukūrė, vaizduotė gali ir panaikinti. Jei minčių formos kūrėjas mintimis suteikė jai egzistenciją vaizdingai ją įsivaizduodamas, jūs lygiai taip pat galite mintimis panaikinti jos egzistenciją aiškiai įsivaizduodami ją sprogstant į tūkstantį gabalėlių, sudegant liepsnose arba ištirpstant vandenyje ir susigeriant į žemę. Tai, kas mintimis sukurta vaizduotėje, gali būti mintimis sunaikinta vaizduotėje.
Jei tai, kas buvo laikoma minčių forma, priešinasi sunaikinimui šiuo metodu, tai tikriausiai yra dirbtinis elementalas. Yra du tokių elementalų tipai: vienas įkvepiamas elementinės esencijos invokacija į minčių formą, o kitas – projektuojant kažką iš paties mago prigimties į ją. Jei jis įkvėptas elementinės esencijos, Pentagramos naudojimas padės jį išvaryti; bet jei jis tokio tipo, kuris įkvėptas paties mago jėgos, reikia naudoti kitą metodą, žinomą kaip absorbcija.
Absorbcija yra labai aukšto lygio metodas, ir jo sėkmingas naudojimas priklauso nuo vartotojo sąmonės būsenos. Kiekvienas individas turi pats nuspręsti, ar konkrečiu atveju konkrečiu momentu jis yra tinkamos būsenos tai bandyti. Jei jis negali visiškai nuraminti savo vibracijų ir pasiekti tobulos ramybės bei laisvės nuo bet kokio pastangų jausmo būsenos, jis neturėtų bandyti.
Tačiau aprašysime metodą tiems, kurie norėtų pabandyti.
Harmonizuodamas save meditacija apie Kristų, adeptas, vos tik įsitikina, kad jo paties vibracijos stabilios, ima šaukti prieš savo astralinį regėjimą formos, kurią ketina sunaikinti, vaizdą. Jis mato ją aiškiai visomis detalėmis ir stengiasi nuspėti jos prigimtį, ar tai piktavališkumo, geismo, ar vampyrinio veikimo priemonė: tai trys dažniausios, ir ją beveik neabejotinai galima priskirti vienai ar kitai iš šių klasių. Nustatęs jėgos tipą, su kuriuo turi reikalą, jis tada ima medituoti apie jos priešingybę, susikoncentruodamas į tyrumą ir nesavanaudiškumą, jei jėga yra geismas; atjautą ir meilę, jei tai piktavališkumas; ir į Dievą, kaip visos gyvybės kūrėją ir palaikytoją, jei tai vampyrizmas.
Jis tęsia šią meditaciją tol, kol jaučiasi persismelkęs ta savybe, apie kurią medituoja; kol jaučiasi taip persismelkęs tyrumu ir nesavanaudiškumu, kad geismas verčia jį jausti tik gailestį, piktavališkumas verčia jausti tik atjautą, o vampyrizmo atveju jis yra toks tikras, kad jo gyvenimas paslėptas su Kristumi Dieve, jog noriai leistų vampyrui baigti valgyti ramybėje, jei tuo galėtų jam padėti. Tiesą sakant, adeptas, kuris ketina atlikti maginę absorbciją, turi pasiekti tašką, kur aiškiai suvokia blogio, kurį ketina absorbuoti, niekingumą (nothingness), ir nebejaučia jam jokio kito jausmo, tik gailestį dėl nežinojimo, kuris mano, kad tokiu būdu gali gauti sau ką nors gero. Jis trokšta pakelti, šviesti ir išlaisvinti paklydusią sielą iš jos vergovės. Kol jis nepasiekia taško, kai neturi jokio kito jausmo savo persekiotojui, jam nesaugu bandyti absorbciją.
Įsitikinęs, kad yra pasirengęs bandymui, jis ima traukti minčių formą link savęs, traukdamas sidabrinę virvę, kuri jungia ją su jo saulės rezginiu, jei tai vampyrinė minčių forma, arba atverdamas jai savo aurą ir apgaubdamas ją, jei tai vienas iš kitų dviejų tipų. Jis tiesiogine prasme įsiurbia ją į vidų. Šis procesas turėtų būti atliekamas lėtai ir palaipsniui, užtrunkant keletą minučių. Jei tai daroma staiga, adeptas gali nesugebėti išlaikyti savo vibracijų stabilių, ir tada jis tikrai atsidurs nemalonioje situacijoje.
Kai minčių forma absorbuojama, adeptas pajus reakciją savo prigimtyje, atitinkančią minčių formos tipą. Jei tai geismo jėga, jis pajus kylantį troškimą; jei piktavališka jėga, jis pajus pyktį; jei vampyras, jis pajus kraujo troškimą. Jis turi nedelsdamas įveikti šį jausmą ir grįžti prie meditacijos apie priešingą savybę, išlaikydamas ją tol, kol jo vibracijos vėl bus visiškai harmonizuotos. Tada jis žinos, kad piktoji jėga neutralizuota ir pasaulyje yra mažiau blogio. Jis nedelsdamas pajus didelį energijos antplūdį ir dvasinės galios jausmą, lyg galėtų pasakyti kalnui: „Būk įmestas į jūrą“, ir tai būtų padaryta. Šis dvasinio pakilimo ir galios jausmas jam sako, kad darbas sėkmingai atliktas. Tačiau patartina pakartoti meditaciją su pertraukomis dvi ar tris dienas, jei būtų suformuluota ir pasiųsta kita minčių forma paskui pirmąją.
Kas dėl minčių formos siuntėjo, kai įvyksta absorbcija, jis pajus, kad „dorybė išėjo iš jo“, ir gali net laikinai atsidurti pusiau kolapso būsenoje. Tačiau jis greitai atsigaus, bet jo galia daryti šio konkrečio tipo blogį bus gerokai sumažinta kuriam laikui; ir jei jo prigimtyje yra reformos galimybė, gali būti, kad jis pats bus visam laikui išlaisvintas nuo šio tipo blogio.
Didelis šio metodo privalumas tas, kad jis faktiškai sunaikina blogį su šaknimis; tuo tarpu paprastas minčių formos sunaikinimas yra kaip piktžolės viršūnės nukirtimas. Kita vertus, tai gali padaryti tik pažengęs okultistas, įsitempęs iki aukščiausio lygio. Jei žmogus sutrikęs, varginamas ar bent kiek praradęs drąsą, jis neturi drįsti to daryti.
Jei ryšys suvokiamas kaip šviesos linija, virvė ar panaši forma, pritvirtinta prie saulės rezginio, kaktos ar bet kurios kitos kūno dalies, geriausias būdas nutraukti ryšį yra nukaldinti magišką ginklą ir jį nukirsti. Tiesą sakant, jei jaučiamas ryšys, pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, yra vizualizuoti virvę ir pabandyti pamatyti, kur ji prisitvirtinusi; saulės rezginys yra dažniausia vieta.
Tada suformuluokite kalaviją su kryžmo rankena, kaip aprašyta anksčiau, ir invokuokite Dievo palaiminimą jam. Tada vizualizuokite liepsnojantį deglą ir invokuokite Šventosios Dvasios galią, kurios simbolis jis yra. Dabar su kalaviju kapokite per virvę ar spindulį, kol kiekviena gija bus nukirsta. Tada nudeginkite kelmą pašventinta deglo ugnimi, kol jis susitrauks ir nukris nuo savo prisitvirtinimo taško prie jūsų kūno.
Po tokio nukirtimo, žinoma, reikia imtis įprastų žmogiškų atsargumo priemonių, kad ryšys neatsinaujintų. Atsisakykite susitikti su asmeniu, atsakingu už jo formulavimą, skaityti ar atsakinėti į jo laiškus. Tiesą sakant, nutraukite fizinį bendravimą taip pat kruopščiai ir ryžtingai, kaip nutraukėte astralinį, bent jau keliems mėnesiams.
Tačiau pasitaiko atvejų, kai asmuo yra taip visiškai užgožtas ir dominuojamas, kad negali atlikti šios operacijos pats. Tada galima atlikti magišką Pakeitimo operaciją, jei jis gali rasti draugą, pasiruošusį imtis šios užduoties.
Norėdami atlikti šią operaciją, du draugai susitaria, kad ji bus atlikta, bet tas, kuris taps pakaitalu, nesako pirminiai aukai, kada ketina imtis operacijos, kad pastarasis, būdamas visiškai dominatoriaus rankose, netyčia neišduotų plano.
Pasirinkęs laiką, kai yra tikras, kad jo draugas miega, pakaitalas susikoncentruoja į jį ir įsivaizduoja save stovintį šalia jo, bei vizualizuoja ryšio virvę ar spindulį, besidriekiantį nuo draugo į erdvę. Jei jis gali vizualizuoti kitą jo prisitvirtinimo tašką dominatoriuje, dar geriau.
Tada jis suformuluoja kalaviją ir deglą, kaip aprašyta aukščiau, ir su jais rankose įsivaizduoja save žengiantį tiesiai per ryšio liniją, kad nutrauktų ją savo kūnu. Jis neturi naudoti nei kalavijo, nei deglo šiam procesui, bet nutraukti ją, vaizdžiai tariant, savo kūnu. Taip atskyręs ją nuo draugo, jis turėtų pulti ją kalaviju ir deglu iš visų jėgų, jai bandant jį apvyti, ką ji tikrai darys, nes ji nieką kitą taip neprimena kaip aštuonkojo čiuoptuvą. Jis turėtų kirsti iš peties, kompensuodamas uolumu tai, ko trūksta žiniose, kol jai bus gana ir ji pradės susisukti bei trauktis. Kova, žinoma, vyksta vaizduotėje, bet jei sukuriamas aiškus ir ryškus vaizdas, ji bus veiksminga.
Iliustruodama šį metodą, galiu paminėti atvejį, kurį kartą tvarkiau šiuo būdu. Manęs paklausė, ar galiu padėti moteriai, kuri visą gyvenimą buvo ligonė, bet kurios atvejo daugybė konsultavusių gydytojų negalėjo nei patenkinamai diagnozuoti, nei padėti. Visi jie sutarė, kad jai nėra nieko organiško, ir po nesėkmingų bandymų ją išgydyti, jie paprastai vieningai sakydavo, kad tai gryna isterija. Ji kentėjo nuo lėtinio išsekimo, nevirškinimo, vėmimo priepuolių, akinančio galvos skausmo ir širdies plakimo. Tačiau ji nebuvo nė kiek neurotiško būdo, o rami, protinga, intelektuali moteris, ištvermingai pakelianti savo kančias.
Atlikau psichinę diagnozę ir priėjau prie tokios išvados: daugybę praeitų gyvenimų ji buvo Kelyje, ir paskutiniame savo gyvenime, vyriškame įsikūnijime, norėdama pagreitinti savo progresą, ji keliavo Rytuose ir galiausiai priėmė įšventinimą viename iš Tibeto Ordinų, kuris, deja, pasirodė esąs Kairiosios rankos kelyje. Čia ji išmoko Hatha Jogos, kuri suteikia kūno funkcijų kontrolę.
Dabartiniame gyvenime ji išlaikė galias, kurias jai suteikė mokymas, bet ne technikos atmintį. Dėl to jos emocinės būsenos paveikdavo tas automatines nervų kontrolės sistemas, kurių funkcijos paprastai nėra valdomos proto. Todėl kaskart, kai ji būdavo emociškai sutrikusi, jos pasąmoninis mąstymas išsiliedavo į automatinį protą ir išderindavo tam tikras funkcines kūno sistemas. Mano įsitikinimu, šis paaiškinimas suteikia raktą į daugelį funkcinių sutrikimų atvejų. Daugelis žmonių okultinių meditacinių praktikų eigoje įgyja automatinio proto, valdančio kūno organų funkcionavimą, kontrolę. Galima prisiminti, kad garsus mokslininkas seras Francis Galtonas, eugenikos mokslo pradininkas, eksperimentavo su mentaline kvėpavimo kontrole ir, ją įgijęs, nustatė, kad automatinė funkcija sustojo, ir jis turėjo praleisti tris nerimastingas dienas kvėpuodamas valios pastangomis ir sąmoningu dėmesiu, kol automatinė funkcija atsistatė.
Tačiau šiuo konkrečiu atveju buvo daugiau nei funkcijos sutrikimas – buvo tas ypatingas ir labai ryškus lėtinis išsekimas. Susidariau nuomonę, kad vis dar egzistuoja ryšys (rapport) tarp jos ir Tibeto Ordino, kurio įšventintoji ji buvo praeitame gyvenime. Kaip gerai žinoma okultistams, žmogus gyvenimas po gyvenimo grįžta į Ordiną, kurio įšventintasis yra, nes ryšys yra labai stiprus. Tai viena iš priežasčių, kodėl didžiosioms Misterijų Mokykloms nereikia reklamuotis – jos pažįsta saviškius ir susirenka juos astraliniame lygmenyje.
Bet nors neįkainojamas dalykas yra būti po garbingo Ordino globa, itin nemalonu būti panašiame santykyje su negarbinga brolija. Šiuo konkrečiu atveju mano nuomonė buvo ta, kad Ordinas, kuriam ši dama priklausė praeitame gyvenime, nusmuko labai žemai, ir jo lyderiai sąmoningai traukė gyvybingumą iš savo narių.
Veikdama pagal šią hipotezę, aš projektavau save astraliai būdu, kurį jau aprašiau, ir aplankiau šią ponią naktį. Pastebėjau, kad nuo jos saulės rezginio, jai miegant, driekėsi juoda, elastinga, virvę primenanti medžiaga, kuri nieką kitą taip nepriminė, kaip ispaniško saldymedžio lazdelę, gerokai apkramtytą mažo berniuko. Ji driekėsi į erdvę. Bandydama pamatyti tolimąjį jos galą, turėjau trumpą ir tolimą viziją vienuolyno kiniško tipo stogu, stūksančio ant uolos tarp didžiulių kalnų.
Ėmiausi situacijos paprastu būdu – savo astraliniu kūnu kirtau juodos medžiagos liniją skersai, taip ją nutraukdama. Ji nedelsdama prisitvirtino prie mano saulės rezginio, ir akimirką pajutau gundančių minčių antplūdį, raginantį mane paimti šią moterį po savo padu ir išnaudoti ją visu finansiniu pajėgumu. Išmetu šias mintis ir „puoliau“ astralinio saldymedžio virvę būdu, kurį aprašiau, numesdama ją ir nudegindama bigę, ir turėjau pasitenkinimą matydama, kaip ji susisuka ir dingsta tamsoje. Tada panirau į, mano manymu, užtarnautą miegą.
Nieko nesakiau šiai poniai apie savo idėjas, nes norėjau pamatyti, ar galiu išspręsti atvejį dirbdama vien pagal okultinę hipotezę be jokios įtaigos priemaišos. Kitą rytą aplankiau ją pažiūrėti, kaip ji laikosi, ir radau ją sėdinčią lovoje, sočiai pusryčiaujančią ir atrodančią visiškai kitaip nei ta pilkaveidė, išsekusi būtybė, kurią mačiau vakar.
Nelaukdama mano klausimo, ji pasakė: „Nežinau, kas buvo padaryta, bet jaučiuosi taip, lyg kažkas būtų nutrūkę ir aš būčiau laisva.“
Po pusryčių ji atsikėlė, išėjo pasivaikščioti ir gatvėje sutiko ją gydžiusį gydytoją. Jos išvaizdos pokytis buvo toks didelis, kad jis jos neatpažino, kol ji jo neužkalbino.
Pasakiau jai, kad mano nuomone, ji neturėtų turėti nieko bendra su okultinėmis studijomis, kad vėl nesusiformuotų magnetinis ryšys su jos senuoju Ordinu, taip pat išmokiau ją, kaip neleisti pasąmoningam protui teikti ardančių įtaigų jos kūno funkcinės kontrolės sistemoms. Kelerius metus ji išliko geros sveikatos, bet vėliau, deja, vėl ėmėsi okultizmo studijų ir atkrito į būklę, artimą ankstesniajai, matyt, iš naujo užmezgusi kontaktus su Tibeto Brolija, kuri jai buvo tokia pražūtinga.
XX SKYRIUS
GYNYBOS METODAI
IV
YRA tiek daug istorijų apie angelų sargų pasirodymą krizės akimirkomis, kad net didžiausias skeptikas turi pripažinti, jog čia yra ką nagrinėti.
Devone yra tradicija, kad jei Dreiko Būgnas (Drake’s Drum), saugomas Buckland abatijoje netoli Tavistoko, bus mušamas krizės metu, pats Dreikas sugrįš vadovauti Anglijos laivynams. Newboltas įamžino šią legendą savo garsiame eilėraštyje.
„Nuneškit mano būgną į Devoną, pakabinkit jį prie kranto.
Muškit jį, kai jūsų parakas baigsis.
Jei Donai pamatys Devoną, aš paliksiu Dangaus uostą,
Ir išbūgnysiu juos Lamanšo sąsiauriu, kaip būgnijome juos seniai.“
Herojaus, kuris grįžta vadovauti savo žmonėms, angelo sargo, kuris pasirodo krizės metu, idėja yra giliai įspausta visų tautų širdyse, ir niekas jos neišnaikins. Daugybė pavyzdžių buvo pranešta vyrų, grįžtančių iš apkasų karo metu.
Vėl kreipkimės į senovės Kabalos išmintį, tą okultinių žinių lobyną. Čia sužinome apie Gerasį Angelą ir Blogąjį Angelą žmogaus sieloje, kurie stovi jam už dešiniojo ir kairiojo peties – vienas gundo, kitas įkvepia. Išverskite Tamsųjį Angelą į šiuolaikinės minties terminus, ir turėsime froidistinę pasąmonę.
Tačiau froidistai nesuvokia, kad už kiekvieno žmogaus dešiniojo peties stovi ir Šviesusis Angelas. Tai mistinė viršsąmonė, arba, kitais žodžiais, Aukštesnysis Aš, Šventasis Angelas Sargas, kurio Abramelinas taip aistringai ir su pastangomis ieškojo.
Visi žinome, kad kai esame užklupti nepasiruošę, iš mūsų žemesniojo „aš“ gelmių kyla tamsi pagunda, sujudinanti kažką atavistinio, ir mes galvojame mintis ar net darome darbus, kuriems niekada nebūtume patikėję esantys pajėgūs. Mes girdėjome kalbant Tamsiojo Angelo balsą.
Lygiai taip pat didelio streso metu, kai esame priremti prie sienos ir kovojame dėl daugiau nei fizinės gyvybės, pasigirsta kitas Balsas – Šviesiojo Angelo balsas. Niekada nesu žinojusi, kad tai įvyktų, kai žmogus kovoja tiesiog dėl savo fizinės gyvybės. Tiems, kurie mato anapus šydo, mirtis nėra didelis blogis; bet dvasinės krizės metu, kai nušluojama pati savastis, tada išgirstamas sielos šauksmas, ir Kažkas pasireiškia iš Neregimybės miglų, pasireiškia forma, suprantama tam, kuris šaukiasi. Ar intensyvus stresas sukelia laikiną sąmonės išsiplėtimą, trumpalaikį psichizmą, ar Būtybė savo valia pereina per šydą ir apsireiškia, aš nežinau; apie šiuos incidentus niekada nėra detalių. Jie vyksta tik didelio streso metu ir praeina taip greitai, kaip atėjo, nepalikdami pėdsako, išskyrus sieloje.
Aš tvirtinu, kad lygiai kaip Žemesnysis Aš gali pakilti pagundos akimirkomis, taip ir Aukštesnysis Aš gali nužengti dvasinės krizės akimirkomis. Mistiko tikslas yra gyventi tik Aukštesniajame Aš. Okultisto tikslas yra perkelti šį Aukštesnįjį Aš į manifestaciją smegenų sąmonėje: „Savo kūne aš matysiu Dievą“. Lygiai taip pat užtikrintai, kaip Žemesnysis Aš gali pakilti ir išduoti mus kokiam nors baisiam darbui, taip ir Aukštesnysis Aš gali ateiti į pagalbą, „baisus kaip kariuomenė su vėliavomis“.
Jau pasakojau apie paslaptingą balsą, kuris instruktavo mane, kaip išsigelbėti iš didelio psichinio pavojaus. Kitomis įtampos ir streso progomis patyriau staigų sąmonės išsiplėtimą arba lygmens pasikeitimą. Aukštesnysis Aš nužengė ir perėmė valdymą. Būdamas sąmyšio viduryje, staiga esi pakeliamas aukštai virš jo ir matai visas savo gyvenimo aplinkybes išdėstytas lyg iš paukščio skrydžio, kaip matytum žemę iš aukštai, ir intuityviai žinai reikalo baigtį. Visas emocinis sąmyšis liaujasi, ir esi lyg laivas, dreifuojantis saugiai per audrą. Kai man tai nutinka, visada ryškiai jaučiu ir savo praeitų inkarnacijų atmintį. Būtent šis vienalaikis praeities pabudimas verčia mane jausti, kad balsas yra mano pačios Aukštesniojo Aš, o ne kitos esybės.
Mano įsitikinimu, dvasinės krizės metu žmogus, tikintis Dievo dėsniu, gali pakilti ir invokuoti jo apsaugą, ir jo naudai bus atliktas tariamas stebuklas. Tačiau negali būti gamtos dėsnių pažeidimo; todėl toks stebuklas turi būti tiesiog pavyzdys veikimo dėsnio, su kuriuo mes dar nesame susipažinę, lygiai kaip užtemimas laukiniui atrodo stebuklas, o astronomui – natūralus reiškinys, kurį jis gali tiksliai numatyti.
Kas sukelia šį valdymo pasikeitimą mūsų gyvenime? Žinome faktą, kad automobilio variklis turi tris pavaras ir atbulinę eigą. Ar negali būti, kad mūsų protai taip pat turi pavaras, ir būtent pavarų perjungimas sukelia psichizmą? Ar nebūna laikų, kai įjungiame atbulinę eigą, ir beždžionė bei tigras mumyse perima valdymą?
Už fizinio lygmens slypi astralinis lygmuo, už astralinio lygmens slypi mentalinis lygmuo, o už mentalinio lygmens slypi dvasinis lygmuo; kiekvienas lygmuo veikia kaip priežastinis lygmuo tam, kuris yra žemiau jo, ir kiekvienas savo ruožtu valdomas subtilesnio lygmens virš jo. Kai „perjungiame pavarą“, sąmonė perkeliama iš tankesnio į subtilesnį lygmenį, ir mes pradedame judėti tarp tolimesnių ir tolimesnių priežasčių, kurių pasekmės fiziniame lygmenyje yra galutiniai rezultatai; mes manipuliuojame šiomis priežastimis, ir rezultatai nedelsiant pasiekiami.
Kai perjungiame pavarą iš fizinės į astralinę, atsiduriame psichinės sąmonės ir mažosios magijos lygmenyje. Tarkime, vyksta psichinė kova tarp dviejų okultistų; jei vienas iš jų yra tokio laipsnio, kad gali dar kartą perjungti pavarą, taip pakeldamas sąmonę iš astralinio į mentalinį lygmenį, jis atsidurs didžiosios magijos sferoje ir visiškai valdys situaciją. Kitas negalės jam pasipriešinti. Bet kas nutinka retos ir mistinės sielos atveju, kuri gali dar kartą pakeisti sąmonę ir įjungti grynai dvasinės galios pavaras? Ji pranoko adeptą. Yra daug sielų, kurios turi šią mistinę dvasinę sąmonę, nors neturi jokių okultinių žinių. Tarp aukštesniųjų ir žemesniųjų mąstymo būdų yra didžiulė praraja, per kurią jos rizikingai šoka. Jei krizės metu jos sugeba pakilti tikėjimu ir įžengti į šią mistinę sąmonę bei nurimti, jos turės pranašumą prieš bet kurį okultistą, kuris pasikliauja tik okultizmo technika.
Tačiau mistinės sąmonės klausimas nepatenka į mūsų dabartinio tyrimo ribas, kurios susijusios su psichiniais metodais ir tradicine okultisto technika. Skirtingi temperamentai naudos skirtingus metodus, ir mistinis metodas tinka ne visiems.
Okultistas, tačiau, neignoruoja Kristaus jėgos; jis pripažįsta ją esant tarp aukščiausių visatos jėgų hierarchijos, nors galbūt nėra pasirengęs priskirti jai išskirtinės padėties, kurią ji užima krikščionio mistiko širdyje. Vakarų Tradicijoje ją simbolizuoja Tifaretas (Tiphareth), centrinė Sefira iš Dešimties Šventųjų Kabalos Gyvybės Medžio Sefirotų.
Kristaus jėga yra balansuojantis, kompensuojantis, gydantis, atperkantis, gryninantis visatos veiksnys. Ji turėtų būti invokuojama kiekvienoje psichinės savigynos operacijoje, kur dalyvauja koks nors žmogiškasis elementas, įsikūnijęs ar bekūnis. Ten, kur reikia susidoroti su ne-žmogiškais elementais, tokiais kaip elementalai, minčių formos ar Klifotai, šaukiamasi Dievo Tėvo, kaip visatos Kūrėjo, galios, patvirtinant Jo viršenybę prieš visas gamtos karalystes, regimas ir neregimas. Dievas Šventoji Dvasia yra jėga, naudojama įšventinimuose, ir jos nereikėtų šauktis psichinių sunkumų metu, nes jos įtaka linkusi sustiprinti būklę ir padaryti Šydą dar plonesnį.
Yra labai įdomus okultinio lauko aspektas, apie kurį reikia šiek tiek pasakyti šiuose puslapiuose, nors nedaug galima atskleisti, ir, atvirai kalbant, aš pati nedaug apie jį žinau, tik tiek, su kiek aspektų pati esu susidūrusi. Visada girdėjau tai vadinant Okultine Policija; kiti gali žinoti tai kitais vardais, bet tikiu, kad tai labai realus ir konkretus dalykas, nors jo organizacija nėra fiziniame lygmenyje, ir, kiek žinau, jos žemiška veikla nėra sutelkta į jokią vieną porą rankų. Esu susidūrusi su jos pėdsakais daugybę kartų ir atlikusi savo vaidmenį jos veikloje, ir kalbėjau su kitais, kurie taip pat buvo į tai įsitraukę, ir jie visada sakė, kaip ir aš, kad tik vidinis balsas ir aplinkybės nukreipia mūsų veiklą, kai bendradarbiaujame su šia paslaptinga organizacija.
Pati manau, kad ji organizuota nacionaliniais vienetais, nes žmonės, atrodo, patenka į jurisdikcijas ir išeina iš jų, arba perduodami iš vieno kitam. Mano patirtimi, ji neturi jokio ypatingo politinio šališkumo, bet rūpinasi tik okultiniais metodais, taikomais nusikalstamiems tikslams ir nusikaltimams prieš visuomenę.
Vienas ar du iliustratyvūs atvejai gali padėti paaiškinti reikalą. Tam tikru metu kilo komplikacijų dėl indų okultisto, kuris lankėsi šioje šalyje norėdamas įkurti mokyklą. Jis buvo giliai įsitraukęs į savo šalies politiką, ir nebuvo jokių abejonių, kad jis labai nemėgo anglų ir visų jų papročių. Manau, aš buvau vienintelė grynakraujė anglosaksė, kuri su juo bendravo. Kiek žinau, jis neužsiėmė žemiška politine veikla; jo idėja buvo suorganizuoti meditacijos grupę, kuri lietų atkuriančią dvasinę Rytų jėgą į Britų imperijos grupinę sielą, kuri, kaip jis teigė, buvo labai prastos būklės. Aš, tačiau, laikiausi nuomonės, kad grupinė siela ne miršta, kaip jis manė, bet yra labai pavargusi, nes tai buvo iškart po karo. Be to, negalėjau suprasti, kaip kas nors, kas taip stipriai jos nemėgsta, galėtų ją atkurti. Taip pat nebuvau tikra, kad atgimimas bus pagal mūsų skonį, jei jį gausime. Šis vyras, kurį vadinsiu X., pasižymėjo didžiuliu dvasiniu išdidumu, ir jo pagrindinė idėja buvo ta, kad Anglija turi pripažinti dvasinę Indijos viršenybę ir semtis dvasinio įkvėpimo iš Rytų. Tuo metu buvau jauna ir nepatyrusi, bet pradėjau klausti savęs, kokio pobūdžio dvasinė jėga bus pilama per kanalą, kurį mes statome. Tarkime, karo metu grupė anglų okultistų būtų bandžiusi atlikti panašią paslaugą Vokietijai, kokios linijos jie būtų laikęsi? Argi jie nebūtų bandę paveikti vokiečių grupinio proto, kad šis atsisakytų militaristinių idealų ir susikoncentruotų į Tautų Lygą? Ar nebuvo daugiau nei tikėtina, kad mūsų indų draugas bandė atpratinti mus nuo mūsų imperialistinių tendencijų? Argi jam, kenčiančiam nuo baltojo žmogaus rasinių prietarų, neatrodytų, kad pasaulis būtų daug geresnė vieta žmonijai, jei anglai dirbtų savo daržą ir paliktų kitus žmones ramybėje? Tapau vis labiau nerami, ir X., būdamas geras ekstrasensas, pastebėjo mano nerimą, ir manęs paprašė pasitraukti iš grupės, kurią jis organizavo.
Jaučiausi visiškai įsitikinusi, kad bandoma daryti kažką grėsmingo prieš mano rasės grupinį protą, bet neturėjau priemonių įvertinti to mastą ar galią. Tai nebuvo tokia istorija, kurią galėtum nunešti į Skotland Jardą; be to, keletas mano asmeninių draugų tikėjo X. sąžiningumu ir dalyvavo jo organizuojamoje grupėje, ir aš labai nenorėjau jų įvelti į kokius nors nemalonumus. Savo sumišime nusprendžiau nieko nedaryti fiziniame lygmenyje ir invokuoti Mokytojus Vidiniuose Lygmenyse.
Tuo metu nebuvau tokio laipsnio, kuris, kaip manoma, turi tiesioginį priėjimą prie Mokytojų, bet nusprendžiau pabandyti susisiekti su jais telepatiškai, nors nežinojau, ar tie, su kuriais bandau susisiekti telepatiškai, yra žmonės ar ne-žmonės, įsikūniję fiziniuose kūnuose ar bekūnės esybės, nes tuo metu nebuvau labai pažengusi savo okultinėse studijose.
Viskas, už ko galėjau laikytis, buvo abstrakti idėja ir žinojimas, kad ankstesniuose sunkumuose man pavyko susisiekti su Kažkuo Vidiniuose Lygmenyse, kas pasirodė galingas draugas.
Telepatiškai susisiekiant įprastas būdas yra vizualizuoti asmenį, su kuriuo nori bendrauti, ir pašaukti jį vardu. Neturėjau nieko, ką galėčiau vizualizuoti, ir nežinojau jokių vardų. Tačiau nusprendžiau pabandyti kaip įmanoma geriau ir, metaforiškai kalbant, iškišau galvą pro šios kūniškos buveinės langą ir pašaukiau policiją. Ir gavau atsakymą. Vidinis Balsas man atsakė labai aiškiai ir ryškiai:
„Turi eiti pas pulkininką Y.“
Buvau priblokšta, nes pulkininkas Y. buvo gana žymus asmuo, kuriam kartą buvau pristatyta, ir paskutinis žmogus pasaulyje, kurį kviesčiau ieškoti vėjo laukuose (go mare’s nesting). Nenorėjau pasirodyti juokinga stodama prieš šį grėsmingą karį jo urve. Mano psichologinės studijos supažindino mane su pasąmonės veikimu ir ką ji gali daryti, kai yra disocijuota, ir aš jaučiau, kad situacija reikalauja elgtis labai atsargiai, nes klaidingo žingsnio pasekmės gali būti nemalonios.
Todėl atsakiau Vidiniam Balsui: „Negaliu tavimi pasitikėti, nebent duosi man ženklą.“
Atsakymas atėjo: „Pulkininkas Y. bus kitoje mūsų paskaitoje. Pasakyk jam tada.“
Į tai atsakiau: „Žinau, kad pulkininkas Y. negali būti mano paskaitoje, nes jo pulkui įsakyta vykti į užsienį, ir jis išvyks prieš tai.“
Atsakymas grįžo: „Pulkininkas Y. bus tavo kitoje paskaitoje.“
„Gerai, – pasakiau, – tai bus mano ženklas. Jei pulkininkas Y. bus ten, pasakysiu jam, o jei ne, paliksiu reikalą eiti savo vaga.“
Atėjo diena, kai turėjau skaityti viešą paskaitą tam tikrame mieste. Atvykau į salę, ir pirmas dalykas, kurį pamačiau, buvo pulkininkas Y., lipantis laiptais! Taigi nusprendžiau griebti jautį už ragų, ir iškart po paskaitos nuėjau tiesiai prie jo ir pasakiau: „Turiu jums žinutę.“
– Žinau, kad turite, – atsakė jis, – nes man buvo liepta jos laukti.
Pasirodo, vieną vakarą jis sėdėjo savo bute su dviem šunimis. Staiga jie sunerimo ir pradėjo tyrinėti kažką, ko ten nebuvo. Jis išgirdo balsą, aiškiai sakantį jo vidinei ausiai, kad aš ateisiu prašyti jo pagalbos ir kad jis turi ją suteikti. Jis buvo toks sukrėstas šio įvykio, kad nuėjo pas bendrą draugę ir paklausė, ar aš neturiu kokių nors bėdų. Jo prašymu ji parašė man paklausti, kaip laikausi, bet neminėjo jokių vardų, o aš, nesuprasdama incidento reikšmės, atsakiau neįpareigojančiai.
Jis išklausė mano istoriją ir liepė palikti reikalą jo rankose, ką ir padariau.
Tai gana keista sutapimo istorija, bet tęsinys dar keistesnis. Palikusi pulkininką Y., aš dar kartą pasiteiravau Neregimybės, ar turėčiau imtis kokių nors tolesnių veiksmų. Atsakymas atėjo, kad kol kas nieko nedaryčiau, bet kad man bus pasakyta, kada reikės imtis tolesnių veiksmų. Vėliau sužinojau, kad X. paliko šalį praėjus kelioms dienoms po mano pokalbio su pulkininku Y.
Nieko nevyko apie penkis mėnesius, ir tada vieną vakarą, sėdėdama prie židinio prieblandoje, aiškiai išgirdau Vidinį Balsą, sakantį man, kad dabar laikas imtis veiksmų dėl X., ir kad turiu eiti pas poną Z. ir papasakoti savo istoriją. Ponas Z. buvo labai žymus asmuo, apie kurį žinojau kaip apie pažengusį okultistą, bet kurio niekada nebuvau sutikusi. Atsakiau vidiniam balsui, kad man kreiptis į poną Z. neįmanoma, man tiesiog parodys duris, ir kad nebent jie atvers kelią iš savo pusės, nematau, kaip tai padaryti. Atsakymas atėjo labai aiškus, kad kelias bus padarytas tiesus. Ir taip buvo.
Po poros dienų buvo pranešta apie lankytoją, seną draugą, kurį matydavau tik retkarčiais, ir po įprastų pasisveikinimų bei naujienų pasikeitimo jis pasakė: „Labai norėčiau supažindinti tave su vienu savo draugu, kurį, manau, sudomintų tavo darbas. Ar galiu tave nuvesti pas jį? Jo vardas ponas Z.“ Nereikia nė sakyti, kad sutikau.
Kai atvykau į paskirtą susitikimą, po to, kai buvau pristatyta, pasakiau ponui Z.: „Turiu jums žinutę“, manydama, kad rizikuoti vis tiek verta. Jis klausėsi atidžiai, ir kai paminėjau indo vardą, mano draugas, kuris dalyvavo, sušuko: „Keista, kad ėmeisi šio reikalo būtent dabar. X. atvyko į Angliją prieš porą dienų.“
Pastebėsite, kad vos tik X. paliko Angliją, man buvo nurodyta susilaikyti, o vos tik jis grįžo po penkių mėnesių nebuvimo, man buvo nurodyta vėl pradėti veiksmus. Nebent esame pasirengę ištempti sutapimo ranką iki išnarinimo, turime daryti išvadą, kad veikė kažkoks vadovaujantis intelektas. Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių mano patirtyje. Erdvės apribojimai draudžia man minėti daugiau.
Be Okultinės Policijos, kuri veikia tik Vidiniuose Lygmenyse, taip pat egzistuoja tam tikros okultistų grupės, susibūrusios kovai su Juoduoju Okultizmu. Manau, kad jie vadinasi įvairiais vardais, bet aš nežinau kokiais; visada girdėjau juos vadinant bendriniu Medžioklės Ložių vardu. Įvairiomis progomis esu susidūrusi su jų kraštais ir stebėjusi keletą gyvų reidų. Įsivaizduoju, kad jie organizuoti kartu su Okultine Policija, ir jie tikrai turi priemonių gauti informaciją, kuri rodo bendradarbiavimą iš Vidinių Lygmenų. Atrodo, kad jie turi sąjungininkų netikėtose vietose ir gali patraukti stebėtinai daug virvelių. Kokius psichinius ginklus jie naudoja, aš nežinau, bet fiziniame lygmenyje jie, atrodo, daugiausia pasikliauja laikraščių demaskavimais ir nepageidaujamų asmenų judinimu, niekada neleisdami jiems apsistoti ir organizuotis. Žinodama tai, ką žinau apie jų metodus, karts nuo karto atpažinau jų ženklą įvairiuose sandoriuose, už kuriuos padorūs piliečiai turi visas priežastis būti dėkingi.
Susidūriau su jais būdu, kuris iliustruoja, kaip okultistai gali „pašaukti“ informaciją, kurios jiems gali prireikti, ir atsitiktinę aplinkybių grandinę, kuri ją suteiks.
Būdama jauna mergina, domėjimosi okultizmu pradžioje, susidūriau su adeptu, apie kurį greitai supratau, kad jis yra Kairiosios rankos kelyje, ir su kuriuo greitai nutraukiau ryšius. Netrukus po to, kai nutraukiau ryšius su juo, stebėjau gimkaną (jojimo varžybas) su draugais, tarp kurių buvo okultizmo studentas, ir mes pradėjome aptarinėti abipusiai įdomius dalykus. Skatinama nežinau kokio impulso patikėti jam tai, ko niekada niekam nebuvau pasakojusi, papasakojau jam apie savo patirtis su tuo minėtu adeptu. Mano nuostabai, jis viską apie jį žinojo. Pasirodo, mano naujasis pažįstamas buvo susijęs su okultistų grupe, kuri savo darbu laikė Juodųjų Ložių medžioklę; jie jau buvo susidūrę su mano juodojo adepto pėdsakais ir privertę jį užsidaryti, o jis prisiekė neorganizuoti savo Ordino iš naujo. Neseniai jie turėjo pagrindo manyti, kad ši priesaika nebuvo laikomasi ir kad jis vėl suorganizavo Ložę bei atliko ritualus, bet jie nežinojo, kur jį rasti. Ir štai aš, žmogaus nuolauža, išmesta sporto aikštėje, suteikiau jiems informaciją, kurios jiems reikėjo, būtent tą akimirką, kai jos reikėjo. Šie dalykai okultizme nutinka per dažnai, kad į juos būtų galima žiūrėti kaip į atsitiktinumą.
Mano įsitikinimu, kiekvienam, kam jų reikia, įmanoma telepatiškai susisiekti su šiomis okultinėmis policijos pajėgomis. Simbolis, kurį buvau išmokyta naudoti, buvo juodas Kalvarijos Kryžius su apskritimu raudoname fone. Tai įsivaizduojama vaizduotėje, ir žiūrint į jį mintyse, siunčiamas šauksmas į Neregimybę, projektuojant jį iš kaktos centro.
Buvo įvairių bandymų įrodyti, kad visos okultinės brolijos valdomos iš vieno centro, įvairiai nurodomo kaip esančio Vokietijoje, Tibete, Mongolijoje ir Pietų Amerikoje. Asmeniškai aš tuo netikiu. Manau, kad turiu gana įvairiapusę pažintį su vidiniu okultinio judėjimo veikimu, ir niekada nesu mačiusi nieko, kas rodytų kokią nors centralizuotą kontrolę, ar geram, ar blogam. Viskas, tiesą sakant, rodo priešingai, ir indikuoja, kad nėra jokio jungiamosios grandies, išskyrus bendrą literatūrą, bendrą idealizmą ir simbolių rinkinį, kurie, jei ir nėra bendri visiems skyriams, yra lengvai išverčiami naudojant gerai suprantamus atitikmenis. Padėtis okultiniame lauke yra analogiška protestantiškajai krikščionybei, o ne Romos krikščionybei. Okultizmas neturi Popiežiaus.
Taip pat nemanau, kad bolševizmas kada nors įgijo kokią nors atramą Ložėse, nors tikiu, kad bandė; kaip liudija kreipimasis į mano pačios broliją. Vidutinis okultistas nesidomi politika, jam rūpi nematomi dalykai. Be to, okultinės brolijos yra pernelyg nekoordinuotos ir išsibarsčiusios, kad būtų grėsmingi politiniai ginklai, net jei jos būtų persismelkusios bolševizmu.
Taip pat buvo sakoma, kad okultines brolijas kontroliuoja žydai cionizmo interesais. Tai visiškai netiesa. Okultiniame judėjime labai mažai žydų. Tiesa, tačiau, kad Kabala, tradicinis žydų rasės misticizmas, yra vienas iš pagrindinių Vakarų okultizmo šaltinių, ir kad bet kuris okultistas, dirbantis pagal tą tradiciją, turi bent tiek mokėti hebrajų kalbos, kad galėtų transliteruoti hebrajišką raštą. Modernios mistinės Kabalos studijos beveik išimtinai yra ne žydų (Gentiles) rankose, o ortodoksiniai žydų mokslininkai mažai arba nieko nežino apie jos literatūrą ir visiškai nieko apie jos mistinę reikšmę.
Niekas nėra pasakęs griežtesnių dalykų apie okultinį judėjimą nei aš, ir jei manaučiau, kad yra kokia nors organizuota blogio įtakos sistema, nedvejočiau tai pasakyti, nes man labai rūpi judėjimo vientisumas; bet aš nuoširdžiai netikiu, kad yra kokia nors apibendrinta okultinio judėjimo organizacija, ar geram, ar blogam, kad ir kokia būtų kieno nors gėrio ir blogio samprata. Žinoma, galima kalbėti tik apie tai, ką matei, bet manau, kad man būtų buvę neįmanoma būti taip artimai susijusiai su tuo judėjimu, kaip buvau, ir niekada nesusikirsti su jo pėdsakais jokiame taške. Susikirtau su tiek daug pėdsakų ir mačiau, neneigsiu, tiek daug blogio, bet šio konkretaus blogio aš nemačiau, ir netikiu, kad jis egzistuoja už žmonių, turinčių keistų idėjų (bees in their bonnets), vaizduotės ribų. Tikrasis okultinio judėjimo ryšys yra atsidavimas bendram idealui, bet prie šio idealo artėjama begaline takų įvairove, tiek daug, kiek žmonių sūnų atodūsių.
Man gaila hipotetinio asmens, kuriam tektų užduotis organizuoti okultinį judėjimą, nes skirtingų mokyklų okultistų neįmanoma priversti bendradarbiauti. Bet kokia technika, kuri skiriasi nuo tos, prie kurios jie pripratę, yra įtartina; bet koks nepažįstamas kontaktas yra juodas. Didžioji dauguma mokyklų vadovų, kuriuos pažinojau, sėdėjo kiekvienas savo šviesos rate ir keikė visus kitus. Kaip ta senutė, kuri stebėjo savo sūnų žygiuojantį pro šalį su Teritorine gvardija, jie sušunka: „Visi žygiuoja ne koja, išskyrus mūsų Džoką“.
Kartą svajojau apie okultinių draugijų federaciją su metiniu suvažiavimu, bet greitai supratau, kad tai neįgyvendinama. Jei okultistų negalima priversti organizuotis savo pačių interesams, labai mažai tikėtina, kad jie kada nors susiorganizuotų tarnauti kieno nors kito interesams.
Labiausiai paplitę Vakarų okultizmo piktnaudžiavimai yra amoralumas, narkotikų vartojimas ir kvailų moterų mulkinimas. Blogiausios ydos yra patiklumas, aplaidus mokslas, ribojantis su neraštingumu, ir plačiai paplitęs intelekto silpnumas. Būrimas visomis formomis ir labai abejotinas dvasinis gydymas sudaro dar vieną dėmę ant to, kas turėtų būti šventa žemė. Sunku teisingai įvertinti idealus, kuriais nesidalini, bet man visada atrodė, kad ryškiaspalvis humanitarizmas, kuriuo persismelkusios tam tikros judėjimo dalys, nėra papuošalas. „Pagal jų vaisius juos pažinsite.“ Tokie vaisiai, kokius mačiau, man pasirodė šiek tiek pernokę.
Geriausi protai okultizme yra visiškai nežinomi už savo Ordinų ribų. Labai dažna sąlyga įšventinimo priesaikose įpareigoja kandidatą neatskleisti savo kolegų narių vardų. Jei ši priesaika būtų sulaužyta, plačioji visuomenė patirtų staigmenų. Kadangi okultizmas neturi geros reputacijos plačiojoje visuomenėje, viešas pareigas einantys vyrai negali leisti, kad jų vardai būtų su juo siejami; todėl jų susidomėjimas kruopščiai slepiamas, ir jie apie tai kalba tik su tais, kurių simpatija ir diskrecija gali pasikliauti.
Tačiau tie, kurie žino, ko ieškoti, gali juos lengvai atpažinti. Kiekvienas, pripratęs prie literatūrinio stiliaus analizės, gali atpažinti nuolatinį Biblijos skaitytoją. Kiekvienas, žinantis okultinius ritualus, atpažins jų prieskonį literatūriniame ar oratoriniame stiliuje žmogaus, kuris pripratęs juos naudoti. Galbūt po tiek laiko man bus atleista, jei sulaužysiu Misterijų Priesaiką, kuri įpareigoja laikyti paslaptyje įšventintųjų vardus, ir pasiūlysiu, kad raktas į Beikono-Šekspyro ginčą gali slypėti fakte, jog Beikonas ir Šekspyras buvo to paties Ordino nariai?
IŠVADOS
ANKSTESNIUOSE puslapiuose stengiausi atlikti sunkią užduotį, kurią atlikti patenkinamai beveik neįmanoma. Erdvės apribojimai neleido man paaiškinti savo sąvokų žingsnis po žingsnio ir pateikti jų įrodymų. Tam būtų reikėję bibliotekos, o ne knygos. Turėjau daryti prielaidą, kad mano skaitytojai ne tik susipažinę su okultizmo literatūra, bet, kas daug rečiau, turi ir šiek tiek praktinės patirties. Tuo pačiu metu stengiausi pateikti pakankamai paaiškinimų eigoje, kad mano puslapiai būtų suprantami tiems, kurių pažintis su dalyku yra tik paviršutiniška.
Ši knyga nėra ir negali būti patenkinamas vadovas psichinių sutrikimų gydymui. Viskas, ką ji gali padaryti, tai nurodyti kryptis, kuriomis tyrimai galėtų būti naudingai tęsiami. Jei ji pasitarnaus atkreipti dėmesį į tam tikras temas, kurias labai reikia ištirti, ji bus įvykdžiusi savo tikslą.
Galiu būti apkaltinta atgaivinusi Viduramžių prietarus. Į šį kaltinimą turiu prisipažinti kalta. Bet kaip priešieškinį turiu pateikti argumentą, kad negalėjo būti tiek dūmų be ugnies, ir kad Viduramžių prietarai gali atsipirkti, jei bus ištirti naujausių atradimų apie pasąmonės psichologiją šviesoje.
Kiekvienas, susipažinęs su psichinių tyrimų, nenormaliosios psichologijos literatūra ir žemesniais aspektais to judėjimo, kuris kilo iš Krikščionių mokslo įkvėpimo ir išplito į šimtą nekontroliuojamų kultų, negali nepastebėti fakto, kad senieji raganų medžiotojai gaudavo lygiai tuos pačius reiškinius, su kuriais susiduriame visuose šiuose skirtinguose judėjimuose ir minties laukuose.
Buvo sakoma, kad kadangi randame isterijos stigmas gausiai pasiskirsčiusias tarp tų nelaimingų būtybių, apkaltintų raganavimu, raganų kultas yra paaiškintas ir atmestas. Bet galime rasti, kad tikrųjų motyvų, slypinčių po raganų kultu, tyrimas mestų šviesą į isteriją ir susijusias psichines būsenas.
Taip pat buvo sakoma, kad istorija juda ciklais. Šiuo metu matome didelį susidomėjimo psichiniais ir okultiniais dalykais atgimimą. Mums nereikės ieškoti labai toli, kad rastume, jog mūsų tarpe taip pat yra labai perspektyvios raganų kulto užuomazgos.
Tebūnie prisimenama, kad atvejai, kuriuos citavau šiuose puslapiuose, yra iš vieno asmens patirties, ir aš anaiptol nesu išskirtinė savo patirties diapazonu, nors galbūt esu mažiau atsargi nei dauguma patikėdama tai popieriui. Jei vienas kibiro pasėmimas atskleidžia tiek daug, kas galėtų būti iškelta sistemingai gilinant?
Kadangi mano temos nagrinėjimas būtinai turi būti paviršutiniškas, norėčiau nukreipti skaitytojų dėmesį į tam tikras knygas, kurios meta daug šviesos į klausimą iš įvairių kampų.
Ne tik okultistai, bet ir psichologai, psichiatrai ir psichinių dalykų studentai skolingi didžiulį dėkingumą kunigo Montague Summerso moksliniam darbui ir leidyklos „Messrs. Rodker“ iniciatyvai už tai, kad padarė prieinamus tikslius ir pilnus pagrindinių knygų apie raganavimą vertimus; knygų, kurias parašė vyrai, faktiškai dalyvavę raganų kulto naikinime ir turėję tiesioginių žinių apie jo prigimtį.
Be šių, norėčiau nukreipti skaitytojų dėmesį į Muldoono ir Carringtono knygą „Astralinio kūno projekcija“ (Projection of the Astral Body), kuri meta labai įdomią šviesą į būdą, kuriuo tikros raganos lankė Šabašus. Šiais žodžiais nenoriu pasakyti, kad ponas Muldoonas užsiima burtininkavimu, bet jis tikrai turi tradicines galias, ir jei jis gali daryti šiuos dalykus šiais laikais, kodėl raganos negalėjo jų daryti praeityje? Bet kuriuo atveju, nemanau, kad kyla daug abejonių, jog Šventoji Inkvizicija būtų jam parodžiusi pagarbą sudegindama, jei jis būtų gyvenęs jos klestėjimo laikais.
Dr. Wicksteado „Trisdešimt metų su mirusiaisiais“ (Thirty Years with the Dead) yra dar viena knyga, kuri pateikia tikslią asmeninę patirtį, užuot citavusi autoritetus ir teorizavusi apie juos. Tai beprotnamio gydytojo, kurio žmona yra transo mediumė ir kuris atliko nuostabią tyrimų seriją apie apsėdančių esybių prigimtį, įrašai.
Dr. Mollo knygoje apie hipnozę užfiksuoti tokie stebėtini reiškiniai, kokių nerasi šiuolaikinėse knygose, ar todėl, kad tyrėjai mažiau patyrę juos išgauti, ar atsargesni juos viešindami, pasimokę iš ankstesnių tyrėjų patirties. Kai kurios ankstesnės knygos apie hipnozę ir mesmerizmą suteikia labai įdomios medžiagos psichiniam tyrėjui.
Dr. T. W. Mitchello „Medicininė psichologija ir psichiniai tyrimai“ (Medical Psychology and Psychical Research) yra dar viena vertinga knyga studentui, kuris turėtų būti susipažinęs ne tik su psichinio puolimo požymiais, bet ir su pseudo-puolimo požymiais, kad galėtų juos atskirti ir nebūtų suklaidintas į labai nepatogias klaidas. Sužinoti, kad buvai sėkmingai apkvailintas bepročio, yra žeminanti patirtis.
Myerso „Žmogaus asmenybė“ (Human Personality), žinoma, yra klasika, su kuria turėtų būti susipažinęs kiekvienas psichinių reiškinių studentas. Yra puikus sutrumpintas leidimas tiems, kurie nesijaučia pajėgūs įveikti du masyvius originalios formos tomus.
Nichollo „Sapnų psichologija“ (Dream Psychology) ir Harto „Beprotybės psichologija“ (Psychology of Insanity) yra dvi nepaprastai apšviečiančios mažos knygelės, abi parašytos pasauliečiui ir lengvai suprantamos. Jos meta daug šviesos į proto mechanizmus, ir niekas neturėtų bandyti tvarkytis su psichiniu puolimu, jei nesupranta tų mechanizmų. Mano pačios maža knygelė „Proto mechanizmai“ (Machinery of the Mind), parašyta mano mergautiniu Violet M. Firth vardu, manau, bus naudinga bendra įžanga į šiuolaikinę psichologiją.
Žiūrėkime į šiuolaikinio raganavimo temą ne netikėjimo ar prietaringumo dvasia, bet iš psichologo požiūrio taško, siekdami suprasti proto veikimą ir pasirengę atrasti daug dalykų, kurie iki šiol praslysdavo nepastebėti.
Įdomus faktas tas, kad autorė savo knygoje pateikė patarimų, kurie primena senovės vienuolių kovą su pagundomis. Ji mokė, kad svarbiausia savigynos priemonė yra emocinė ramybė ir atsisakymas reaguoti į neigiamus dirgiklius. Tokiu būdu žmogus tampa tarsi slidus paviršius, nuo kurio piktos mintys tiesiog nuslysta. Fortune taip pat pabrėžė, kad baimė yra didžiausias priešas, nes ji atveria duris svetimoms įtakoms. Jos požiūriu, tikrasis tikėjimas yra ne pasyvus laukimas, o aktyvus dvasinis budrumas, reikalaujantis drąsos ir aiškaus proto. Tai tarsi dvasinė higiena, kurią kiekvienas gali praktikuoti kasdien, išlaikydamas vidinę pusiausvyrą ir ryšį su Dievu.