„Gileadas“ (originalus angliškas pavadinimas Gilead) – amerikiečių rašytojos Marilynne Robinson 2004 m. išleistas romanas, pelnęs Pulitzerio premiją ir Nacionalinės kritikų ratų apdovanojimą. Lietuviškai jis pasirodė kaip Gileadas. Tai epistolinis kūrinys – ilgas, fragmentiškas laiškas, kurį 1956 m. rašo septyniasdešimt šešerių metų kongregacionalistų pastorius Johnas Amesas savo septynmečiui sūnui. Amesas žino, kad greitai mirs nuo širdies … [Skaityti toliau…]
„Tyla“ (originalus japoniškas pavadinimas 沈黙 / Chinmoku, angliškai Silence) – japonų rašytojo Shūsaku Endō (1923–1996) 1966 m. išleistas istorinis ir teologinis romanas, pelnęs Tanizaki premiją ir laikomas vienu svarbiausių XX a. japonų literatūros kūrinių. Lietuviškai jis pasirodė kaip Tyla. Romanas nukelia į XVII a. Japoniją, į laikus po Šimabaros sukilimo, kai krikščionybė buvo žiauriai persekiojama, … [Skaityti toliau…]
„Paskutinis Kristaus gundymas“ (originalus graikiškas pavadinimas Ο Τελευταίος Πειρασμός / O Teleftéos Pirasmós, angliškai The Last Temptation of Christ) – vienas garsiausių ir kontroversiškiausių XX a. romanų, kurį 1950–1951 m. Antibe parašė graikų rašytojas Nikos Kazantzakis (1883–1957). Kūrinys pirmą kartą pasirodė graikiškai 1955 m., o angliškai – 1960 m. Lietuviškai jis žinomas kaip Paskutinis Kristaus … [Skaityti toliau…]
Šv. Jono Kopėtininko „Kopėčios“ („Dieviškojo pakilimo kopėčios”) yra vienas iš tų kūrinių, kurie ne tik formavo vienuolystės tradiciją, bet ir tapo visos krikščioniškosios dvasinės kultūros atrama. Tai tekstas, parašytas Sinajaus kalno tyloje VI–VII amžiuje, žmogaus, kurio vardas graikiškai skamba Ἰωάννης τῆς Κλίμακος, lotyniškai – Johannes Climacus, o pats kūrinys vadinamas Κλίμαξ, Scala Paradisi arba The … [Skaityti toliau…]
Šv. Izaokas Siras, rusų tradicijoje vadinamas „преподобный Исаак Сирин Ниневийский“, yra VII amžiaus Rytų krikščionybės asketas, vienuolis ir trumpai ėjęs Ninevijos vyskupo pareigas. Jo pagrindinis kūrinys, originaliai parašytas sirų kalba, vadinasi „ܡܶܡܪ̈ܐ ܕܐܝܣܚܩ ܣܘܪܝܐ“ – tai Izaoko Siro Ascetiniai žodžiai. Graikų tradicijoje jis žinomas kaip „Λόγοι ἀσκητικοί“, slavų – kaip „Слова постнические“, o lotyniškoje recepcijoje … [Skaityti toliau…]
Vimalakīrti Nirdeśa Sūtra (skr. Vimalakīrti-nirdeśa-sūtra, kin. 維摩詰所說經 Wéimójí suǒshuō jīng, tib. དབྱིག་གཉེན་གསུངས་པའི་མདོ། Yiknyen Sungpe Do) – lietuviškai dažniausiai vadinama Vimalakirtčio sutra arba Vimalakirčio mokymo sutra – tai vienas gyviausių, drąsiausių ir literatiškiausių Mahajanos budizmo tekstų. Skirtingai nuo daugelio sutrų, kuriose Buda sėdi centre ir moko, čia pagrindinis veikėjas – pasaulietis, turtingas pirklys Vimalakirtis. Jis guli … [Skaityti toliau…]
C. S. Lewis buvo britų rašytojas, literatūros kritikas ir krikščioniškos apologetikos autorius, vienas ryškiausių XX a. mąstytojų. Jis dėstė Oksforde ir Kembridže, rašė tiek grožinę literatūrą (pvz., Narnijos kronikas), tiek gilius filosofinius ir teologinius tekstus. Lewisas buvo žmogus, kuris mokėjo sudėtingas idėjas paaiškinti paprastai, be akademinio puikavimosi, todėl jo knygos iki šiol skaitomos ne tik … [Skaityti toliau…]
Bernardinai – tai pranciškonų šaka, susiformavusi XV amžiuje, susijusi su šv. Bernardinu Sienietiu (Bernardinus Senensis, 1380–1444). Pats šventasis buvo italų pamokslininkas, garsėjęs savo uolumu, iškalbingais pamokslais ir ypatinga Jėzaus Vardo pagarba. Jis skatino žmones kasdienybėje gyventi pagal Evangeliją, atsisakyti tuštybės, puikybės ir siekti paprastumo bei artimo meilės. Iš esmės bernardinai yra Mažesniųjų brolių observantų (lot. … [Skaityti toliau…]
Smėlio audros Arabijos pusiasalyje ar Sinajaus dykumoje slepia seną tautą – beduinus, arabų kilmės klajoklius, kurių vardas kilęs iš arabiško „badawī“, reiškiančio „dykumų gyventoją“. Jie keliauja per Šiaurės Afriką, Siriją, Jordaniją, Iraką ir net Palestiną, vedini kupranugarių karavanais, kurie neša visą gyvenimą: juodas ožkų vilnos palapines, vandens odas ir arbatos katiliukus. Tradiciškai beduinai dalijasi į … [Skaityti toliau…]
Apie krikštą prieš donatistus (De baptismo contra Donatistas) yra vienas svarbiausių Hipono Augustino poleminių veikalų, parašytas apie 400 metus. Šis šešių knygų traktatas skirtas atsakyti į donatistų keliamus klausimus dėl krikšto galiojimo ir Bažnyčios vienybės. Donatistai teigė, kad sakramentai yra galiojantys tik tada, kai juos teikia moraliai nepriekaištingi dvasininkai, o bet koks ryšys su „išdavikais“ … [Skaityti toliau…]
Providencija krikščioniškoje teologijoje reiškia Dievo rūpinimąsi ir vadovavimą kūrinijai, įskaitant visą pasaulį ir kiekvieno žmogaus gyvenimą. Ši sąvoka atspindi tikėjimą, kad Dievas ne tik sukūrė pasaulį, bet ir nuolat jį palaiko, kreipia į gera ir įgyvendina savo planą. Lietuvių kalboje žodis „providence“ verčiamas kaip „Apvaizda“, pabrėžiant Dievo išmintį ir meilę, kuri lydi kiekvieną gyvenimo akimirką.
Aurelijus Augustinas (Aurelius Augustinus, lot. Augustinus Hipponensis), vienas įtakingiausių krikščionių teologų ir filosofų, savo kūrinyje „Apie laisvą valią“ (lot. De libero arbitrio), parašytame apie 388–395 m., nagrinėja žmogaus laisvos valios, Dievo malonės ir blogio kilmės klausimus. Šis darbas, įtrauktas į Augustino „Dialogų“ rinkinį, yra filosofinis pokalbis tarp Augustino ir jo mokinio Evodijaus, kuriame bandoma suderinti … [Skaityti toliau…]