Ossain (jorubų kalba Òsanyìn) yra žolynų, gydymo ir gamtos paslapčių Orixá – dvasia, kuri žino viską, ką slepia augalai. Jis yra visų vaistų, kvapų, šaknų ir lapų valdovas, dieviškasis žolininkas, kuris pažįsta kiekvieno medžio balsą ir kiekvienos žolės sielą. Be jo niekas negali atlikti nei vieno sakralaus ritualo, nes visos aukos ir šventinimai prasideda nuo … [Skaityti toliau…]
Ibeji – tai dvynių dievybė jorubų ir Candomblé tradicijoje, simbolizuojanti džiaugsmą, gyvybę, žaidimą ir dievišką pusiausvyrą tarp dviejų jėgų. Pats žodis „Ìbejì“ jorubų kalba reiškia „du gimę kartu“. Tai ne du atskiri dievai, o viena dvasinė jėga, kuri pasireiškia per dvynius – dvi tas pačias gyvybės kibirkštis, susietas vienu likimu. Ibeji laikomi ypatingais, nes jorubų … [Skaityti toliau…]
Iemanjá, jorubų kalboje vadinama Yemọja, yra viena gražiausių ir labiausiai mylimų dievybių tiek Afrikoje, tiek Brazilijoje. Ji – jūrų, motinystės ir vaisingumo Orixá, motina, iš kurios išplaukė daugelis kitų dievybių. Jos vardas jorubų kalba reiškia „motina, kurios vaikai kaip vandens bangos“ – tai metafora, pabrėžianti jos ryšį su jūra, gimimu ir nesibaigiančiu gyvenimo ciklu. Pasakojama, … [Skaityti toliau…]
Kasianas, lotyniškai Ioannes Cassianus, buvo krikščionių vienuolis, teologas ir asketas, gyvenęs IV–V amžiuje, apie 360–435 metus. Jis laikomas vienu svarbiausių krikščioniškos dvasinės tradicijos formuotojų Vakaruose, nes sujungė Rytų dykumų tėvų patirtį su Romos ir Galijos vienuolinio gyvenimo principais. Jo garsiausias kūrinys – „Collationes Patrum“, lietuviškai vadinamas „Dykumos tėvų pokalbiai“. Tai dvidešimt keturių dvasinių pokalbių rinkinys, … [Skaityti toliau…]
Dykumos tėvų posakiai (pamokymai) (lot. Apophthegmata Patrum, gr. Ἀποφθέγματα Πατέρων) – vienas seniausių ir įtakingiausių krikščioniškosios dvasinės literatūros kūrinių. Tai rinkinys trumpų pasakojimų, posakių ir dialogų, kuriuose perteikiama Egipto, Palestinos ir Sirijos vienuolių – vadinamųjų dykumos tėvų ir motinų (Abba ir Amma) – išmintis. Šie žmonės IV–V amžiuje traukė į dykumą ieškodami visiško atsidavimo Dievui, … [Skaityti toliau…]
Knyga „Nė vienas žmogus nėra sala“ (No Man Is an Island) – vienas brandžiausių Tomo Mertono (Thomas Merton, 1915–1968) dvasinių veikalų, išleistas 1955 m. Tai esė rinkinys, parašytas jau po jo garsiojo autobiografinio kūrinio „Kalno septynaukštis“, ir žymintis laikotarpį, kai Mertonas, tapęs trapistų vienuoliu Kentukyje, pradėjo kalbėti ne apie atsivertimą, o apie brandų, sąmoningą tikėjimo … [Skaityti toliau…]
Dvasinė disciplina – iš pirmo žvilgsnio skamba biurokratiškai, tarsi kalbėtume apie taisyklių rinkinį ar vienuolinį reglamentą. Tačiau iš tikrųjų tai yra visai kas kita. Tai žmogaus pastanga ne gyventi pagal išorines normas, o nuosekliai auginti vidinį sąmoningumą, kad gyvenimas taptų ne atsitiktinių reakcijų virtine, o sąmoningai pasirinktų veiksmų tėkme. Šis terminas atsirado iš senųjų religinių … [Skaityti toliau…]
Spenta Mainyu – tai kūrybinė, gyvybės ir šviesos dvasia zoroastrizmo mokyme. Jo vardas avestų kalba reiškia „Šventoji Dvasia“ arba pažodžiui „Auganti / išplečianti dvasia“ (spenta – šventas, dosnus, plečiantis; mainyu – dvasia, protas, jėga*). Tai gėrio, kūrybos ir dvasinio augimo principas, kuris kyla tiesiai iš Ahura Mazdos – aukščiausiojo Dievo, Išminties Viešpaties. Jei Angra Mainyu … [Skaityti toliau…]
„Avesta“ – tai pagrindinis zoroastrizmo šventasis tekstas, vienas seniausių išlikusių pasaulio religinių raštų, parašytas senąja avestų kalba, kuri yra artima sanskritui ir senajai persų kalbai. Tai ne tik maldų ir apeigų knyga, bet ir visos senovės Irano pasaulėžiūros veidrodis, atskleidžiantis, kaip žmonės prieš tris tūkstančius metų suvokė gėrį, blogį, tvarką ir atsakomybę. Zoroastrizmas, įkurtas pranašo … [Skaityti toliau…]
Apaštalų konstitucijos – tai vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės kanoninių ir liturginių šaltinių, kuriame susipina Bažnyčios mokymas, moralinės nuostatos, liturginės tradicijos ir bendruomeninio gyvenimo tvarka. Šis kūrinys parašytas graikų kalba IV amžiuje, tikėtina, Sirijoje, nors jo turinys remiasi kur kas senesniais šaltiniais. Pavadinimas suponuoja apaštalinę kilmę, tarsi šios konstitucijos būtų pačių apaštalų perduotos Bažnyčiai, tačiau realiai … [Skaityti toliau…]
Frazė „kaip danguje, taip ir žemėje“ (lot. sicut in caelo, et in terra) yra viena iš labiausiai atpažįstamų krikščioniškos maldos „Tėve mūsų“ eilučių, tačiau jos reikšmė ir atgarsiai siekia ne tik krikščionybę, bet ir kitas religines bei filosofines tradicijas. Ši frazė išreiškia gilų troškimą, kad dieviškoji tvarka, harmonija ir valia, esanti danguje, atsispindėtų ir žemėje. … [Skaityti toliau…]
Al-Mumtaḥina yra 60-oji Korano sura, priklausanti mediniečių apreiškimams. Ji turi 13 ajatų. Pavadinimas reiškia „Išbandomoji“ arba „Išmėginama moteris“ ir yra kilęs iš 10-osios eilutės, kurioje kalbama apie moteris, atvykusias pas musulmonus ir pasisakiusias įtikėjusios – jos turėjo būti patikrintos, ar tikrai tai padarė nuoširdžiai, o ne dėl kitų priežasčių. Šios suros pagrindinės temos yra tikinčiųjų … [Skaityti toliau…]