Šv. Izaokas Siras, rusų tradicijoje vadinamas „преподобный Исаак Сирин Ниневийский“, yra VII amžiaus Rytų krikščionybės asketas, vienuolis ir trumpai ėjęs Ninevijos vyskupo pareigas. Jo pagrindinis kūrinys, originaliai parašytas sirų kalba, vadinasi „ܡܶܡܪ̈ܐ ܕܐܝܣܚܩ ܣܘܪܝܐ“ – tai Izaoko Siro Ascetiniai žodžiai. Graikų tradicijoje jis žinomas kaip „Λόγοι ἀσκητικοί“, slavų – kaip „Слова постнические“, o lotyniškoje recepcijoje – „Verba Ascetica“ arba „Homiliae Asceticae“. Tai pirmoji ir svarbiausia jo asketinės kūrybos dalis, sudaryta iš pamokymų ir homilijų, kuriose autorius kalba apie maldą, tylą, pasninką, aistrų tramdymą ir vidinę žmogaus kovą.
„Ascetiniai traktatai“, slavų tradicijoje vadinami „Слова постнические“, sudaro pirmąją ir svarbiausią Izaoko Siro kūrybos dalį. Tai 91 homilija, kuriose autorius kalba apie maldą, pasninką, tylą, aistrų tramdymą, atgailą, gailestingumą ir Dievo meilę. Originalus tekstas buvo parašytas sirų kalba, tačiau jau ankstyvaisiais amžiais jis buvo išverstas į graikų kalbą, o iš graikų – į senąją slavų kalbą. Būtent slavų vertimas, atliktas šv. Paaisijaus Veličkovskio, tapo plačiausiai paplitusiu ir iki šiol naudojamu Rytų krikščionių pasaulyje.
Rusų ortodoksų tradicijoje šis tekstas užima ypatingą vietą. Izaoko Siro mokymas labai artimas rusų vienuolystės dvasiai: jis pabrėžia tylą, vidinę maldą, širdies ramybę, nuolankumą ir gailestingumą. Todėl Rusios vienuolynuose jo homilijos buvo nuolat skaitomos, perrašomos ir saugomos. Dėl šios gyvos tradicijos būtent rusų pasaulyje išliko pilnas tekstas, o internetinės ortodoksų bibliotekos jį skelbia kaip vieną iš pagrindinių asketinės literatūros šaltinių. Vakaruose Izaoko raštai buvo žinomi fragmentiškai, o pilni kritiniai leidimai atsirado tik XX amžiuje, todėl rusų ortodoksų aplinka natūraliai tapo ta vieta, kur jo tekstas išliko pilniausias ir labiausiai prieinamas.
Šis vertimas pateikia visą pirmosios dalies tekstą – klasikinį asketinį korpusą, kuris formavo vėlesnę isichazmo, vienuolystės ir Rytų mistikos tradiciją. Tai nėra lengvas tekstas, bet jis atskleidžia vieną iš tyriausių krikščioniškosios dvasios balsų, kurio žodžiai iki šiol kalba su skaitytoju taip pat gyvai, kaip ir prieš daugiau nei tūkstantį metų.
Ascetiniai traktatai (Ištrauka)
Trumpas pasakojimas apie šventąjį Izaoką
Šventasis Izaokas buvo kilęs iš Sirijos. Jo tėvynė – Ninivė; jo tėvai buvo nežinomi ir niekuo neišsiskiriantys. Būdamas dar labai jaunas, jis paliko pasaulį ir visa, kas pasaulyje, ir kartu su savo kūno broliu išvyko į Šventojo Mar Matėjo vienuolyną, kuriame daugelis, būdami kūne, gyveno angelišką gyvenimą. Šiame vienuolyne priėmęs vienuolio įstatus, jis pradėjo gyventi taip, kaip dera vienuoliui. Kai čia gerai perprato vienuoliškus žygdarbius ir pasiekė pakankamą dorybės matą, panoro gilesnės tylos ir jo širdis užsidegė dykumos žygdarbiams. Todėl palikęs bendruomeninį gyvenimą, jis pasitraukė į dykumos cėlę ir pradėjo gyventi labai atsiskyriškai, nutolęs nuo visų, dėmesį skirdamas tik sau ir Dievui.
Jo kūno brolis, perėmęs lauros valdymą, primygtiniais prašymais per laiškus įtikinėjo jį palikti dykumą ir grįžti į ankstesnį vienuolyną; tačiau jis, tvirtai mylėdamas atsiskyrimą, jokiu būdu nenorėjo palikti dykumos. Tačiau ko nepriverstė padaryti brolio maldavimas, tą įvykdė Dieviškasis apreiškimas. Mat šventasis Izaokas, nors ir nepaklusdavo savo broliui, vertusiam jį priimti kunigystę, negalėjo pasipriešinti iš aukštybių jį šaukiančiam Dangiškajam Tėvui priimti vyskupo šventimus ir valdyti Ninivės Bažnyčią.
Taip šventasis Izaokas palieka dykumą, kurią jo širdis labai mylėjo, ir yra įšventinamas didžiojo Ninivės miesto vyskupu: juk nedera žibintui būti paslėptam po dykumos kraičiu, bet dera šviesti ant ganytojiško žibintuvo, liejant spindinčią dorybės šviesą. Tačiau tai truko labai trumpai; mat vos niniviečiai išvydo nušvitusią šviesą, ji iškart vėl pasislėpė: šis pasaulis nebuvo vertas tokio vyro, kuris, panašiai kaip Dieviškasis Grigalius Dievotyrininkas, šventimų metu galvojo apie pabėgimą. Nors tai, rodydama valios nepalenkiamumą, ir atrodo nederanti šventiems vyrams, tačiau niekas nedrįstų jų dėl to prikaišioti; nes šie vyrai visame kitame buvo nepori ir Dvasios sklidini: dvasinis žmogus sprendžia apie viską, o pats nėra niekieno teisiamas.
Priežastis, dėl kurios Šventasis vėl grįžo į dykumą, buvo ši. Pačią tą dieną, kai priėmė vyskupo įšventinimą ir sėdėjo vyskupo namuose, pas jį atėjo du žmonės (skolintojas ir skolininkas): pirmasis reikalavo skolos, o antrasis, nors skolos neagavo, prašė šiek tiek palaukti. Tačiau skolintojas tarė: „Jei šis uždels man grąžinti tai, ką skolingas, aš tuoj pat atiduosiu jį teisėjui.“ Dieviškasis Izaokas jam atsakė: „Pagal Šventosios Evangelijos įsakymą tu net iš paimtojo neturi reikalauti, tuo labiau tau derėtų šiek tiek palaukti to, kuris nori tau grąžinti.“ Į tai tas žiaurusis atsakė: „Dabar palik savo Evangeliją.“ Dėl to šventasis Izaokas tarė: „Jei šie nepaklūsta Viešpaties Evangelijos įsakymams, tai ką aš čia turiu daryti?“
Prisiminęs ankstesnį ramų bei nerūpestingą gyvenimą tyloje ir palyginęs jį su vyskupo valdymo triukšmu bei sunkia našta, jis paliko savo sostą ir grįžo į dykumą prie savo mėgstamos tylos, kur išbuvo iki pat savo mirties, kovodamas prieš demonus bei kūną, ir būdamas vienas, rūpinosi dorybe, kuri susideda iš gyvenimo veiklos ir regėjimo, siekdamas vienintelio sielos tobulumo. Kokios malonės jis dar gyvas būdamas tapo vertas, aiškiai galima matyti iš šio Šventojo raštų. Tačiau pasitraukęs į dykumą ir bėgdamas nuo buvimo su žmonėmis, jis nenustojo karšta meile mylėti savo mylimųjų, nuolat iš dykumos liedamas gausią ir gyvybingą mokymo srovę, kuria saldžiai girdė brolių sielas; nes šventasis Izaokas buvo ne tik visų vienuolių mokytojas bei auklėtojas, bet ir visų išsigelbėjimo uostas, kaip pats sako: „Štai tikroji meilė, kuri negali pakęsti buvimo kokioje nors paslaptyje nuo savo mylimųjų.“
Apie laiką, kada gyveno Šventasis Izaokas, nuomonės nėra vienodos; tačiau patikimiausia yra ši: jis buvo penktojo amžiaus pabaigoje, kas matyti iš jo trisdešimtojo žodžio, kur Šventasis apie demonų dvasinės kovos žiaurumą sako taip: „prieš šiuos, turinčius šešis tūkstančius metų, įvedi save įstatymui paklusti.“ Aišku, kad Šventasis Izaokas tai rašė septintojo tūkstantmečio nuo pasaulio sukūrimo pradžioje, t. y. apie 500-uosius metus po Kristaus gimimo.
Kai kurie iš mūsų senųjų Šventųjų Rusioje daug kartų rėmėsi šv. Izaoko posakiais kaip šventais ir tikriausiais, o būtent:
Prepodobnas Nilas Sorskietis savo Skito vienuoliškojo gyvenimo Ustave.
Kornelijus Komelietis savo Bendrabūvio Ustave.
Jozefas Volokolamietis savo Dvasiniame Rašte.
MŪSŲ TĖVO TARP ŠVENTŲJŲ ABOS IZAOKO SIRO, PASNINKININKO IR ATSISKYRĖLIO, BUVUSIO DIEVĄ MYLINČIO NINIVĖS MIESTO VYSKUPO, ASCETINIAI ŽODŽIAI (PAMOKYMAI)
Parašyti jo paties gimtąja kalba, o išversti mūsų prepodobnų Tėvų, abos Patrikijaus ir abos Abraomo, išmintingųjų dvasios tylintojų, atlikusių tylos žygdarbį mūsų tėvo tarp šventųjų Savos Lauroje.
1 Žodis. Apie pasaulio išsižadėjimą ir vienuoliškąjį gyvenimą
Dievo baimė yra dorybės pradžia; sakoma, kad ji yra tikėjimo gimimas, ir pasėjama širdyje, kai protas atsitraukia nuo šio pasaulio rūpesčių, kad surinktų savo mintis, besiblaškančias nuo skraidymo, į nuolatinį mąstymą apie būsimąją būvį. Norint padėti dorybės pamatą, nėra nieko geresnio, kaip susilaikyti nuo pasitraukimo į gyvenimiškus dalykus ir pasilikti šviesos žodyje teisiųjų ir šventųjų takuose, kuriuos Dvasia per Psalmininką pažymėjo ir paminėjo. Kaipmat atsiranda žmogus, galintis pakelti garbę, o galbūt ir visai neatsiranda – ir tai dėl greito kitimo, tarsi kas sakytų, net jei kas savo būdu būtų lygus angelams.
Gyvenimo kelio pradžia – nuolat protu mokytis iš Dievo žodžių ir gyventi neturte. Mat iš ten semiamas atsigėrimas padeda siekti tobulybos: tai yra, atsigėrimas iš Dievo žodžių mokymosi padeda tau taisyti neturtą. O neturto taisymas suteikia laisvę taisyti mokymąsi iš Dievo žodžių. Mat šių dviejų pagalba greitai iškelia į bet kokio dorybių statinio aukštumas.
Niekas negali priartėti prie Dievo, kaip tik nutoldamas nuo pasaulio. Nutolimu vadinu ne kūno išėjimą, bet pasitraukimą nuo šio pasaulio dalykų. Tai ir yra dorybė – kad žmogus savo protu išsilaisvintų nuo pasaulio. Širdis negali nurimti ir būti be svajonių, kol veikia kokie nors pojūčiai. Nei kūniškos aistros nurimsta, nei klastingos mintys išnyksta be dykumos. Kol siela neįgys girtumo Dievo tikėjime, priimdama Jo pojūčio jėgą, ji nei išgydys pojūčių silpnybės, nei jėga galės paminti matomąją medžiagą, kuri yra vidinių dalykų tvora, ir jos nejaučia. Protingumas yra savivalės gimimas, o abiejų vaisius – pasitraukimas. Be pirmojo nėra ir antrojo, o kur antrasis teisingai žengia, ten trečiasis tarsi pavadžiu prrištas yra.
Kada gi malonė padaugėja žmoguje, tuomet, teisybės troškimu, mirties baimė jam tampa lengvai niekinama, ir jis randa daug priežasčių savo sieloje, kad dėl Dievo baimės dera kentėti sielvartą; ir visa, kas atrodo kenkią kūnui ir netikėtai užklumpa prigimtį bei yra skirta nukentėti, tampa niekuo jo akyse, palyginus su viltimi nuo šiol. Ir neįmanoma be leidžiamų pagundų mums pažinti tiesą. Užtikrintumą apie tai protas aiškiai randa, ir kad Dievas turi didelį rūpestį žmogumi, ir nėra žmogaus, kuris nebūtų po Jo rūpesčiu, o ypač tuos, kurie išėjo Iškožti Jo ir kenčia aistras dėl Jo, Jis mato aiškiai. Kai gi malonės netekimas padaugėja žmoguje, tuomet viskas, kas pasakyta, atsiduria priešingai šalia: protas tampa didesnis už tikėjimą dėl tyrinėjimų, ir Dievo viltis negaunama kiekviename dalyke, ir taip net nemanoma, kad Dievo rūpestis yra apie žmogų, bet nuo tykančiųjų tamsybėje šaudyti savo strėlėmis toks žmogus dažnai būna užklumpamas.
Tikrojo žmogaus gyvenimo pradžia yra Dievo baimė; ir ji kartu su kai kurių skraidymu sieloje buvoti nepaklūsta. Mat širdis išsklaidoma nuo Dievo saldumo į pojūčių tarnystę. Susijungė juk vidinės mintys savo pojūčiu su jiems tarnaujančiais jutikliais.
Širdies abejonė įveda į sielą baimę. Tikėjimas, net ir nukirtus narius, gali sutvirtinti valią. Kol kūno mylėjimas vyrauja tavyje, negalėsi būti drąsus ir bebaimis dėl daugelio priešingybių, esančių šalia mylimojo.
Norintis garbės negali išvengti liūdesio priežasčių. Nėra nė vieno žmogaus, esančio dalykų kitime, kuris neįgytų savo prote kitimo į esamą dalyką. Jei noras yra pojūčių gimimas, tai tesunyksta kiti, kurie išpažįsta su rūpesčiu saugantys pasaulio protą.
Skaistus yra ne tas, kuris darbe ir kovos bei žygdarbio metu sako, kad nuo jo pasitraukia purvinos mintys; bet tas, kuris savo širdies tiesa padaro skaistų savo proto regėjimą, kad nežiūrėtų bevaliai į paleistvingas mintis. Ir kai jo sąžinės garbingumas liudija iš jo akių regėjimo ištikimybę, gėda kaip uždanga kabo slaptoje minčių vietoje, ir kaip skaisti mergelė jo švara išlaikoma tikėjimu į Kristų.
Niekas taip nepadeda nukreipti paleistuvystės ketinimų nuo sielos ir nevydo judinamų atsiminimų, kylančių prieš kūną ir keliančių maištingą liepsną, kaip pasinėrimas į mokymo troškimą ir sekimas Dieviškojo Rašto supratimo gelmėmis. Kai mintys pasiners su sekimo saldumu paskui išmintį, sukauptą žodžiuose, jėgoje, kurią priima iš jų: žmogus palieka už savo nugaros šį pasaulį ir visa, kas jame, pamiršta, ir visus atsiminimus, veikiančius pasaulio įsikūnijimo vaizdinius, ištrina iš sielos, ir dažnai net nuo būtinų pagal paprotį minčių, lankančių prigimtį, ir pati ta siela būna nuostaboje dėl naujų susitikimų, ateinančių iš Raštų paslapčių jūros.
Ir vėl, jei protas plaukia vandens paviršiumi, tai yra Dieviškųjų Raštų jūra, ir negali į visą gelmę panardinti savo minčių, kad pamatytų visus lobius, esančius jo gelmėje, jam pakanka ir paties to mokymosi jo meilėje, kad tvirtai pririštų savo mintis prie vienintelės stebuklo minties, kad uždraustų joms bėgti prie kūno prigimties, kaip sakė kažkas iš Dievanešių. Nes širdis yra silpna ir negali pakęsti piktybių, susitinkančių iš išorinių ir vidinių kovų; ir žinote, kad bloga mintis yra sunki, ir jei širdis nesilavins supratime, negalės pakęsti kūno puolimo triukšmo.
Ir kaip svorio sunkumas svarstyklių liežuvėlio aštrumu lygus vėjų maištui, taip ir gėda bei baimė minčių persvarstymu. Ir pagal baimės bei gėdos stoka, priežastis būna protui nuolat skraidyti, ir čia kaip savivalė pagal baimės pasitraukimo nuo sielos matą siūbuoja proto svarstyklės šen ir ten. Be to, kaip svarstyklių lėkštė nuo sunkesnio svorio pasunkėjusi lengvai nuo vėjo pūtimo nesvyruoja, taip ir protas, pasunkėjęs nuo Dievo baimės ir gėdos, nelengvai palinksta nuo jį siūbuojančių; ir kiek baimės stoka bus prote, tiek jis bus valdomas kitimo ir pasikeitimo. Tapk išmintingas, kad paklotum savo kelionės pamatą – Dievo baimę, ir per kelias dienas būsi Karalystės vartuose, neiškrypdamas iš kelio.
Visuose susitikimuose Raštuose reikalauk žodžio supratimo, kad pagilintum save ir pamatytum su dideliu sprendimu šventųjų supratimo gelmę. Dieviškosios malonės nukreipiami savo gyvenime, kad nušvisto, nuolat jaučia tarsi kokį protinį spindulį, einantį tarp parašytų eilučių ir atskiriantį prieš protą paprastą žodį nuo dalykų, sakomų dideliame supratime sielos protu.
Žmogus, skaitantis didelėse eilutėse paprastai, supaprastėja ir jo širdis, ir užgęsta nuo šventos jėgos, teikiančios širdžiai saldų skonį sielos supratime nuostabiai.
Kiekvienas dalykas linkęs bėgti prie savo giminingo; ir siela, turinti dvasios dalį, kai išgirs žodį, turintį viduje paslėptą dvasinę jėgą, degdama priima jo priežastį. Ne kiekvieną žmogų žadina stebėtis dalykas, dvasiniu būdu sakomas ir turintis savyje paslėptą didelę jėgą. Žodis apie dorybę reikalauja širdies, išsilaisvinančios nuo žemės ir jos bendravimo. O žmogaus, kurio protas triūsia praeinančių dalykų rūpesčiu, dorybės dalykai nežadina jo minties į jų troškimą ir įsigijimą. Atsiskyrimas nuo medžiagos būna pirmesnis savo buvimu nei sąjunga su Dievu, nors dažnai malonės žiūrėjimu randamas kai kuriuose ir aplenkiantis šis aną, kaip meilė uždengia meilę. Rūpesčio papročio tvarka yra kitokia nei žmogiškosios visuomenės tvarka. Tu bendrąją tvarką išlaikyk. Jei tavyje aplenks malonė, tai yra jos dalykas; jei ne, tai visų žmonių keliu, kuriuo ėjo, pagal perėmimo seką užlipk į dvasinio bokšto aukštumas. Kiekvienas dalykas, daromas regėjimu ir vykdomas įsakymu, kuris apie jį, visiškai nematomas kūno akimis; ir kiekvienas dalykas, daromas veikimu, yra sudėtingas. Nes vienintelis įsakymas, tai yra veikimas, reikalauja abiejų: regėjimo ir veikimo, dėl kūniškų ir bekūnių. Nes abiejų sudėtis yra viena. Rūpinantis švara darbai neužkerta kelio pojūčiams nuo praėjusių nuodėmių atsiminimo, bet atsiminimo liūdesį priima iš proto. Ir būna nuo šiol atsiminimo perėjimas mintyje naudingas. Sielos pranašumas įgyjant dorybę viršija matomo kūno santuokinio troškimo dalį. Kiekvieną dalyką matas papuošia. Nes be mato ir manomi geri dalykai paverčiami žala.
Nori li priartėti prie Dievo savo protu, priimdamas to saldumo pojūtį, nepavergtą pojūčių? Sek gailestingumu, kuris, kai bus tavyje, tuomet tavyje susiformuos tas šventasis grožis, kuriuo tapai panašus. Visuotinis gailestingumo dalykas ne tam tikru laiku, tarpininkaujančiu šlovės šviesumo vienybei, sukuria Dievybės bendravimą sieloje.
Ta dvasinė sąjunga yra neįspaudžiamas atsiminimas, kuris degančia meile neribotai širdyje užsidega, iš buvimo prie įsakymų jėgą priimdamas tai sąjungai, ne neįprastai ir ne prigimtinai. Nes ten randa medžiagą sielos regėjimu įsitvirtinti ant to hipostaziškai. Dėl to širdis būna nuostaboje, kad užvertų savo dvigubus pojūčius – kūniškus ir sielos. Nėra kito tako į dvasinę meilę, kuri formuoja nematomą vaizdą, jei prieš tai kas nepradės pasigailėti, kaip sakė mūsų Viešpats pagal Tėvo tobulumą, taip įsakė paklusniems Jam padėti šį pamatą.
Kitas yra žodis iš veikimo, o kitas yra geras žodis. Ir be dalykų patirties išmintis moka papuošti savo žodžius ir ištarti tiesą tos nežinodama, bei pareikšti apie dorybę, pats niekada nepriėmęs jos darbo patirties. Žodis iš veikimo yra vilties saugykla; o neveikli išmintis – gėdos apdangalas.
Kaip dailininkas yra tapantis vandenį ant sienų ir negali tas vanduo jo troškulio atvėsinti, ir kaip žmogus, matantis gerus sapnus, taip ir neveiklus žodis. Tas, kuris iš savo darbo patirties kalba apie dorybę, perduoda klausančiam jį, kaip kas perduoda iš savo pirkimo turto, ir kaip iš savo įsigijimų sėja mokymą į klausančiųjų ausis, ir atveria savo burną su drąsa prieš savo dvasinius vaikus, kaip tas senasis Jokūbas skaistiam Juozapui tarė: „Štai daviau tau vieną dalį daugiau nei tavo broliams, kurią paėmiau iš amoritų savo kalaviju ir lanku.“
Kiekvienas žmogus, turintis suteptą gyvenimą, laikinasis gyvenimas jam yra trokštamas; o antrasis nuo šio yra netekęs proto. Gerai sakė kažkas, kad mirties baimė liūdina vyrą, prikaišiojamą savo sąžinės; o turintis gerą liudijimą savyje, šis trokšta mirties kaip gyvenimo. Nepripažink kito esant tikrai išmintingu, kuris šiame gyvenime baime ir baime pavergia savo mintį. Visus gerus ir blogus dalykus, nutinkančius kūnui, laikyk sapnais: nes ne vien mirtyje turi nuo jų atsiskirti, bet dažnai ir prieš mirtį jie palieka tave ir pasitraukia. Jei gi kai kurie iš jų turi bendravimą su tavo siela, tie nemanok turėti savo įsigijimus šiame amžiuje, ir į būsimąjį su tavimi eis; ir jei bus geri, džiaugsis ir dėkok Dievui savo mintyje; jei gi bus blogi, būk nuliūdęs ir dūsaujantis, ir ieškok išsilaisvinti nuo jų, kol esi kūne. Kiekvienam gėriui, veikiamam tavyje protu ir slaptai, žinok tikrai, kad Krikštas ir tikėjimas buvo tavo tarpininkai į tai, kuriais buvai pašauktas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus į Jo gerus darbus su Tėvu ir Šventąja Dvasia; Jam šlovė, ir garbė, ir dėkojimas, ir garbinimas per amžių amžius, amen.
2 Žodis. Apie dėkingumą Dievui, kuriame taip pat yra ir svarbiausi pamokymai
Gaunančiojo dėkingumas skatina davėją duoti dar didesnes dovanas nei pirmosios. Kas nedėkoja už mažesnius dalykus, ir dėl didesnių yra melagis bei neteisingas. Sergantis ir žinantis savo ligą turi ieškoti gydymo. Išpažįstantis savo ligą artėja prie savo gijimo ir lengvai ras jį. Žiauriai širdžiai dauginasi jos ligos, ir ligonis, besipriešinantis gydytojui, didina savo kankinimą. Nėra nuodėmės nedovanojamos, tik neatgauta. Nei dovana pasilieka be priedo, tik ta, iš kurios atimamas dėkingumas. Kvailio dalis yra maža jo akyse.
Prisimink visada tave viršijančius dorybe, kad matytum save nuolat atsiliekantį nuo jų mato; ir būk visada žiūrintis į stipresnius liūdesius nuliūdintų ir skriaudžiamų, kad atitinkamą dėkingumą atiduotum už mažus ir prastus dalykus pas tave randamus, ir galėtum su džiaugsmu pakelti juos. Tavo nugalėjimo ir silpnumo bei tingumo metu, būdamas surištas ir laikomas priešo sunkiausiame piktos kančios ir piktame nuodėmės darbe, pagalvok savo širdyje apie pirmesnį tavo stropumo laiką, ir koks buvai besirūpinantis net iki smulkmenų, ir tą žygdarbį, kurį rodei, ir kaip uoliai buvai judinamas priešingai uždrausti norintiems tavo kelionę. Prie šių taip pat galvok ir apie dūsavimus, kuriais dūsavai dėl nuodėmių, ateinančių tau iš tavo nerūpestingumo, ir kaip visais šiais pergalės vainiką priimdavai. Nes tokiais ir tiek atsiminimais žadinama siela kaip iš gelmės, ir apsivelka uolumo liepsna, ir kaip iš mirusiųjų keliasi iš savo panardinimo, ir pakyla, bei grįžta į savo ankstesnę tvarką degančiu žygdarbiu prieš velnią ir nuodėmę.
Prisimink stipriųjų puolimą, ir nusižeminsi dėl savo dorybių. Prisimink žiaurias nuodėmes senovėje puolusių ir atgailavusių, ir aukštį bei garbę, kurios tapo verti po to, ir gausi drąsą savo atgailoje. Veik pats save, ir persekiojamas bus tavo priešas nuo tavo priartėjimo. Taiką turėk savyje, ir taiką turės su tavimi dangus ir žemė. Pasistenk įeiti į cėlę, kuri yra tavo viduje, ir pamatysi dangaus cėlę, nes viena yra ir ši, ir ana, ir vienu įėjimu matysi abejas. Tos Karalystės kopėčios yra tavo viduje, paslėptos tavo sieloje. Panardink pats save į save nuo nuodėmės ir rasi ten pakilimus, kuriais kilti galėsi.
Raštas nepasakė mums, kas yra būsimojo amžiaus dalykai: kaip gi jų pasimėgavimo pojūtį priimsime iš čia, be prigimtinio pasikeitimo ir išėjimo iš šio pasaulio, lengvai išmokė mus; nors ir trokštamų dalykų bei garbingų, saldžių pas mus ir garbingų vardais padėjo mums, kad paakintų mus į jų troškimą, sakydamas: „Ko akis nematė, ir ausis negirdėjo,“ ir kita. Pranešė mums šiame, kad būsimieji gėriai yra nesuvokiami ir neturi jokio panašumo į esančius čia.
Dvasinis tas pasimėgavimas nėra poreikis iš tų dalykų hipostaziškai iš išorės sielos priimamų randamas. Jei gi ne, tai ana „dangaus karalystė yra jūsų viduje“ ir ana „teateinie tavo karalystė“ rodo be to, kad jutiminių dalykų medžiagą mes įgijome mūsų viduje kaip užstatą pasimėgavimo, esančio juose. Nes būtina yra panašiam būti įsigijimui užstatui, ir visuotinumui daliai. Ir ana „kaip veidrodyje“, nors ir ne hipostaziškai rodo, bet visiškai panašumo įsigijimą reiškia. Jei gi, kaip tikras yra liudijimas pasakiusių Raštą, kad ir pats tas pojūtis yra protingas Šventosios Dvasios veikimas, tai šis, be to, ir dalis yra tos visuotinybės.
Dorybės mylėtojas yra ne tas, kuris daro gerus dalykus žygdarbiu, bet priimantis sekančius blogus dalykus su džiaugsmu. Nėra didis dalykas, kad kas pakeltų liūdesius, kurie už dorybę, kaip kad neišsekti protu savo gero noro pasirinkime glostymo gundyme. Bet kokia atgaila, vykstanti po savivalės atėmimo, nei džiaugsmas ištrykšta iš jos, nei priskaičiuojama prie atlygio įgijusių tai.
Uždenk nusidedantį, kai neturi žalos iš jo: ir tą uobu drąsų padarai, o sau nešioji savo Valdovo gailestingumą. Sutvirtink silpnus ir nuliūdintus širdyje žodžiu ir kiek tavo ranka gali, ir patvirtins tave Dešinioji, nešanti visa. Būk bendrininkas su nuliūdintais širdyje maldos triūsu ir savo širdies ankštumu, ir atsiveria prieš tavo prašymus gailestingumo šaltinis. Nuvargink save maldoje prieš Dievą visada, širdyje nešančioje gryną mintį, pilną susimylėjimo, ir Dievas išsaugos tavo protą nuo nešvarių ir purvinų minčių, kad Dievo kelias nebūtų peikiamas dėl tavęs. Išsilaisvink pats nuolat į Dieviškųjų Raštų skaitymo mokymąsi su atsargiu supratimu, kad dėl proto tuštumo priežasties nesusiteptų tavo regėjimas paleistvingomis svetimomis nešvarybomis. Nenorėk išbandyti savo minties paleistvingose mintyse arba veiduose, gundančiuose tave, kai manai nenugalėtas būti nuo jų, nes išmintingieji šiuo būdu sutemdomi buvo ir poilgo. Neslėpk liepsnos savo prieglobstyje be stipriausių savo kūno liūdesių. Sunku yra jaunystei be apmokymo susirišti po šventumo jungu. Proto sutemimo pradžia, kai matomas jo ženklas sieloje, pirmiausia – į tarnystės ir maldos tingumą; nes kito sielos klystkelio nėra, jei ne prieš tai iš ten nukrenta: nes kai Dievo pagalbos netenka, lengvai patenka į savo priešininkų rankas. Ir kita: kai siela vėl bus be rūpesčio nuo dorybės darbų, visiškai į priešingus jiems patraukiama. Perėjimas, iš kokios nors pusės būtų, yra priešingos dalies pradžia. Dorybės veikimas yra pasirūpinti sielos dalykais, o nesirūpinti tuščiais. Parodyk savo silpnybę prieš Dievą visada, ir nebūsi išbandytas nuo svetimų, kai atsišalinsi nuo savo Užступniko.
Kryžiaus veikimas yra dvejopas; ir šis dalykas pagal prigimties dvejopumą dalijamas į dvi dalis. Ir viena uob – kad pakeltų kūno liūdesius, vykdomus rūsčios sielos dalies veikimu, yra ir vadinama veikimu; kita – subtiliu proto darymu, ir Dieviškuoju randama nuolatiniu mokymusi, bei maldos buvimu, ir kitais, kas daroma trokštamąja dalimi, ir vadinama regėjimu. Ir viena uob, tai yra veikimas, kančios dalį sielos valo uolumo jėga; kita – sielos meilės veikimas, kuris yra prigimtinis troškimas, kuris prakošia protinę sielos dalį. Kiekvienas uob, prieš tobulą apmokymą pirmoje dalyje, pereidamas prie tos antrosios, dėl jos saldumo mylėdamas, kad nesakyčiau iš tingumo, rūstybė ateina ant jo, už tai, kad nemirė prieš tai jo nariai, esantys ant žemės, tai yra kad neišgydytų minčių silpnybės kryžiaus nuoskaudos darymo kantrybe. Drįso juk pamąstyti savo prote kryžiaus šlovę. Tai yra pasakyta senovės Šventųjų: kad prieš nutylant pojūčiams nuo silpnybės, jei panorės protas užlipti ant kryžiaus, Dievo rūstybė ateina ant jo. Užlipimas, kuris ant kryžiaus, užtraukiantis rūstybę, ne pirma dalimi liūdesių kantrybės, kas yra kūno nukryžiavimas; bet kad užliptų į regėjimą, kas yra antra dalis, po sielos išgijimo būnama. Ja protas suteptas yra begarbės aistromis, ir teka, kad pamąstytų savo protu minčių svajones, draudimu uždraudžiamas, už tai, kad nebūtų pirmiausia švarus protu liūdesiais, ir nepaklustų kūno geiduliams, bet nuo ausų klausos ir rašto rašalo puto tiesiai prieš savo veidą, kad eitų į kelią, pilną tamsybių, ir pats aklas būdamas akimis. Ir sveikieji regėjimu, ir pilnieji šviesos, bei įgijusieji malonės mokytojus, ir tie pavojuje yra naktį ir dieną; kai jų akys pilnos yra ašarų, ir maldoje bei verksme išdirba visą dieną, ir naktį, dėl kelionės baimės, ir dėl stipresnių skardžių susitinkančių jiems, ir tiesos vaizdų, randamų sumaišytų su veidmainiškais vaizdais.
Kas Dievo, sakoma, patys iš savęs ateina, tau nejaučiant. Taip, bet jei vieta bus švari, o ne sutepta. Jei gi sielos tavo akies vyzdys švarus nėra, nedrįsk pažvelgti į saulės apskritimą, kad nenustotum ir tos pačios mažos aušros, kuri yra: paprastas tikėjimas, ir nusižeminimas, bei širdies išpažinimas, ir maži darbai, esantys pagal tavo jėgą, ir būsi atmestas į vieną protinių vietą, kuri yra tamsa išorinė, esanti už Dievo, pragarą vaizduojanti, kaip tas be gėdos įėjęs į vestuves su suteptais drabužiais.
Iš triūso ir saugojimo išteka minčių švara, išmintingumo šviesa: ir iš čia malone nukreipiamas būna protas į tai, valdžios neturi pojūčiai, nei moko, nei mokomi būna.
Pamąstyk savyje, dorybė – būti kūnu, regėjimas – siela, abu – vienas yra žmogus, tobulas dvasioje, sujungtas iš dviejų dalių – jutiminių ir protinių. Ir kaip neįmanoma yra, kad ateitų siela į būtį ir gimimą be kūno atvaizdo tobulumo su jo nariais: taip neįmanoma yra ateiti sielai į antrąjį regėjimą, kuris yra apreiškimo dvasia, formuojama įsčių utelėje, priimančioje dvasinės sėklos medžiagą, be dorybės darbo įvykdymo, kuris yra sprendimo namas, priimantis apreiškimus.
Regėjimas yra Dieviškųjų paslapčių supratimas, paslėptas dalykuose ir priežastyse. Kai išgirsi pasitraukimą nuo pasaulio, arba pasaulio palikimą, arba švarą nuo pasaulio, iš pradžių reikalauji suprasti ir žinoti, ne nežinojimu, bet protiniu supratimu, kas yra pasaulio vardas, ir iš kiek skirtingumų susideda šis vardas; ir tuomet galėsi pažinti tavo sielą, kiek nutolusi yra nuo pasaulio, ir kiek pamaišymo turi prie pasaulio.
Pasaulis yra apibendrinamasis pavadinimas, apimantis minėtąsias aistras. Nes jei prieš tai nesužinos žmogus, kas yra pasaulis, tai nei pasiekia sužinoti, kiek narių nutolo nuo pasaulio, ir kiek susirišo jame. Daug yra tokių, kurie dviejuose arba trijuose nariuose pasitraukė nuo pasaulio, ir uždraudė sau nuo jų, pamanė save svetimus esant pasauliui savo buvime, už tai, kad nesuprato ir nepamatė išmintingai, jog dviejuose nariuose pasauliui numirė, o kiti jų nariai gyvena kūno viduje pasauliui. Tačiau nei apie savo aistras negalėjo pajusti: ir kai nepajuto jų, tai nei dėl jų išgijimo pasirūpino.
Pasaulis sakomas, iš proto tyrimo, ir apibendrinamojo vardo sudarymo, apimančio padalintas aistras. Ir kai norime pavadinti visuotinai aistras, vadiname jas pasauliu; ir kai norime atskirti jas į jų vardų padalijimą, aistromis vadiname jas. O aistros yra dalys pasaulio perėmimo tėkmės. Ir kur nustoja aistros, ten pasaulis sustojo nuo savo perėmimo. Aistros yra šios: turto troškimas, kad surinktų kokius nors dalykus, kūno pasimėgavimas, iš kurio jungties aistra, garbės troškimas, iš kurio pavydas išteka, valdžios statymas, valdžios gražumo puikybė, puošimasis ir tuštybė, žmogiškoji šlovė, kuri yra pikto atsiminimo priežastis, kūno baimė. Kur šie nustoja tėkmės, ten numirė pasaulis; ir kiek ten kokios dalys lieka iš šių, tiek išorėje lieka pasaulis, tuščias būdamas nuo savo sudėties. Kaip ir apie šventuosius sakė kažkas, kad kai gyveno, buvo numirę: gyvendami juk kūnu, ne kūniškai gyveno. Ir tu žiūrėk, kuriuose iš šių gyveni, ir tuomet pažinsi, kuriose dalyse gyveni pasauliui, ir kuriose numirei. Kai suprasi, kas yra pasaulis, tai iš šių skirtingumo supranti, kuriuose susirišai su pasauliu, ir kuriuose atsirišai nuo jo. Ir kad trumpai pasakyčiau, pasaulis yra kūniškas buvimas, ir kūno išmintingumas. Ir už tai, kad atimtų save kas nuo šių, pažįstama, kad išėjo iš pasaulio. O nutolimas nuo pasaulio iš dviejų šių pažįstamas: iš geriausio buvimo, ir iš paties proto minčių skirtingumo. Be to, iš jų pradeda dygti tavo mintyje apie dalykus, apie kuriuos skraido mintis savo mintimis, ir iš šių pasieki tavo buvimo matą: kuriuose trokšta prigimtis be triūso, ir kokie yra daigai nepertraukiami, ir kokie yra judinami nuo atvejo; ir priėmė li mintis pojūtį tą minčių visiškai bekūnių, ir jei visa medžiagiškai juda, ir šie medžiagiški, aistringi yra. Nes įsikūnijimo spaudai darbų, kuriuose svajoja mintis bevaliai visuose, kuriuos daro, yra dorybės, ir iš jų, be silpnybės, priima šilumos priežastį ir minčių surinkimą su geru ketinimu, kad patriūstų kūniškai, savo mokymosi dėl, jei ne aistringai daro juos. Ir žiūrėk, ar neserga mintis slaptų minčių spaudų susitikime, liepsnos dėl geresnės, kuri pagal Dievą, kuri įpratusi yra kirsti tuščius atsiminimus.
Šie maži šio skyriaus ženklai pakanka žmogui, kad jį apšviestų, jei jis tyli (atsiskiria) ir yra pasitraukęs, vietoje daugelio knygų. Tiek stipri žmoguje yra kūno baimė, kad dažnai dėl jos neveiklūs lieka garbūs ir garbingi dalykai. Ir kai kūno baimę nusveria sielos baimė, tuomet kūno baimė nusilpsta prieš sielos baimę, kaip vaškas nuo jame esančios liepsnos jėgos. Mūsų Dievui tebūna šlovė per amžių amžius, amen.
3 Žodis. Apie tai, kaip be triūso siela įeina į Dievo išminties ir Jo kūrinių stebėjimą, jei atsiriboja nuo pasaulio ir gyvenimiškų rūpesčių; nes tuomet gali suprasti savo prigimtį ir viduje paslėptus lobius
Kai iš išorės gyvenimiški rūpesčiai neįeina į sielą, bet ji pasilieka savo prigimtyje, ji nedelsia triūsti, kad įeitų ir pamatytų Dievo išmintį; nes jos atskyrimas nuo pasaulio ir jos tyla prigimtinai skatina ją stebėti Dievo kūrinius, ir iš to ji pakyla prie Dievo, ir nuostaboje stebisi, bei pasilieka prie Dievo. Kai juk iš išorės vanduo neįeina į sielos šaltinį, tai jame ištekantis prigimtinis vanduo nuolat išlieja Dievo stebuklų mintis. Kai gi siela atsiduria be šių, tai arba gavo kokią nors priežastį iš kokio nors svetimo atsiminimo, arba pojūčiai sujaukė ją nuo dalykų susitikimo. Kai gi pojūčiai bus uždaryti tyla ir jiems nebus leista iššokti, ir atsiminimai pasens šios pagalba, tuomet pamatysi prigimtines sielos mintis, kas jos yra, ir kas yra sielos prigimtis, ir kokius lobius ji turi paslėptus savyje. Lobiai yra bekūnių supratimas, judantis joje pats savaime, be rūpesčio ir triūso, kuris apie jį. Nežino žmogus, kad tokios mintys juda žmogaus prigimtyje: kas juk buvo jo mokytojas? Arba kaip tai pasiekė, ką supratus neįmanoma kitiems paaiškinti? Arba kas buvo jo vadovas į tai, ko iš kito niekaip neišmoko?
Tokia kažkokia yra sielos prigimtis. Todėl aistros yra priedas iš sielos priežasties; nes prigimtinai siela yra be aistrų. Kai gi išgirsi Rašte sielos ir kūno aistras, tai suprask, kad dėl priežasčių jos taip pasakytos. Tačiau išorinės filosofijos atstovai to nepriima, taip pat ir jų sekėjai. Bet mes taip tikime, kad Dievas tai, kas pagal Paveikslą, sutvėrė be aistrų. Pagal Paveikslą sakau ne pagal kūną, bet pagal sielą, kuri yra nematoma. Nes kiekvienas paveikslas iš priešais esančio paveikslo semiamas; neįmanoma niekam pavaizduoti paveikslo, prieš tai nepamačius to panašumo; todėl tau dera tikėti, kad aistros, kaip jau sakėme, nėra sielos. Jei gi kas priešinasi tam, kas pasakyta, tai mes paklausime, o jis teatsako.
Klausimas. Kas yra sielos prigimtis? Ar ji yra be aistrų ir pilna šviesos, ar ji yra aistringa ir tamsi?
Atsakymas. Jei kada nors sielos prigimtis buvo skaidri ir gryna paimti palaimintąją šviesą, taip pat ir kai ji sugrįžta į ankstesnę tvarką, tokia randama; be to, kai ji juda aistringai, tai neabejotinai yra už savo prigimties ribų, kaip patvirtina Bažnyčios augintiniai. Todėl aistros vėliau įėjo į sielą, ir neteisinga sakyti, kad aistros yra sielos, nors ji šiose ir juda. Aišku bent, kad ji juda išorinėmis aistromis, o ne kaip savomis; ir jei šiose aistrose sielai judant be kūno pagal tai sakoma, kad jos prigimtinės, tai tuomet alkis, troškulys ir miegas būtų sielos; nes ir šiuose ji kenčia ir dūsauja kartu su kūnu, ir narių nukirtime, ir karštligėse, ir ligose bei panašiai. Nes per bendravimą siela kenčia kartu su kūnu, kaip ir kūnas su ja, ir juda kartu su kūno džiaugsmu bei priima jo liūdesius. Mūsų Dievui šlovė ir galybė per amžius, amen.
4 Žodis. Apie sielą, aistras ir proto švarą, pagal klausimą ir atsakymą
Klausimas. Kas yra prigimtinė sielos būsena, kas yra priešinga prigimčiai, ir kas yra virš prigimties?
Atsakymas. Prigimtinė sielos būsena yra Dievo kūrinių – jutiminių ir protinių – supratimas. Virš prigimties yra viršesmės Dievybės regėjimo judėjimas. Priešinga prigimčiai yra judėjimas aistrose. Kaip sakė Dieviškasis ir Šventasis Bazilijus: kai siela būna pagal prigimtį, ji būna aukštybėse; kai gi būna už savo prigimties ribų, ji atsiduria žemai ant žemės; kai būna aukštybėse, ji randama be aistrų; kai gi prigimtis nužengia iš sau būdingos tvarkos, tuomet tavyje atsiranda aistros. Aišku be to, kad sielos aistros prigimtinai nėra sielos; nors siela taip ir juda gėdingose kūno aistrose, kaip alkyje ir troškulyje, bet kadangi jai šiose nenustatytas įstatymas, ji nėra taip verta prikaišto, kaip dėl kitų, užtraukiančių prikaištą. Kartais pasitaiko, kad Dievo įsakymu kam nors liepiama padaryti tai, kas atrodo nederama, ir vietoje prikaišto bei atskleidimų jam atlyginama gerais atlygiais, kaip Pranašas Oseas, paėmęs paleistuvę, ir Pranašas Elijas, Dievo uolumu nužudęs, ir kaip kalavijais savo tėvus nužudę Mozeus įsakymu. Tačiau sakoma, kad sieloje prigimtinai yra troškimas ir rūstybė, nepriklausomai nuo kūno prigimties, ir tai yra jos aistros.
Klausimas. Jei sielos troškimas užsidega Dieviškuose dalykuose, ar tai yra pagal prigimtį, ar kai jis būna žemiškuose ir kūniškuose? Ir kodėl sielos prigimtis uolauja rūstybe? Ir kaip vadinama prigimtinė rūstybė? Ar tuomet, kai pykstama dėl kokio nors kūniško troškimo, ar pavydo, ar tuščios šlovės, ar dėl panašių dalykų, ar priešingai jiems? Tarsantysis teatsako, o mes paseksime.
Atsakymas. Daug kalba Dieviškasis Raštas ir dažnai vartoja perkeltine prasme vardus: tai, kas kūno, sakoma apie sielą, ir priešingai, kas sielos – apie kūną, ir to neatskiria; bet protingi tai supranta. Kaip ir Viešpaties Dievybės dalykai, kurie pasakyti apie Jo visagališką kūną, yra nepalyginami su žmogaus prigimtimi, ir priešingai, žemiški dalykai pasakyti apie Jo Dievybę, kurie yra žmogiškumo. Ir daugelis, nesuprasdami Dieviškųjų dalykų prasmės čia, paslydo neištaisomu paslydimu. Taip ir sielos bei kūno dalykai. Jei gi dorybė yra sielos sveikata pagal prigimtį, tai aistros yra sielos liga, atsitikusi ir įėjusi į prigimtį bei išvedusi iš jai būdingos sveikatos. Aišku bent, kad sveikata būna pirma atsitikusios ligos prigimtyje; ir jei tai taip yra, kaip kad ir tikra tiesa yra, tai dorybė prigimtinai yra sieloje, o atsitikimai yra už prigimties ribų.
Klausimas. Ar kūno aistros prigimtinai vadinamos kūniškomis, ar pagal atsitikimą? Ir sielos aistros, esančios joje dėl susietumo su kūnu, ar prigimtinai jos vadinamos, ar perkeltine prasme?
Atsakymas. Kūniškų aistrų niekas nedrįsta vadinti perkeltine prasme; o sielos aistrų, kadangi visų suprasta ir išpažinta, jog sielos grynumas yra prigimtinis, dera drįsti ir sakyti, kad jos aistros jokiu būdu nėra prigimtinės; nes liga yra antra po sveikatos. O būti vienai prigimčiai ir gerai, ir piktas – neįmanoma. Todėl būtinai viena aplenkia kitą; o ta yra prigimtinė, buvusi pirmiau už kitą; nes kiekvienas atsitiktinis dalykas nesakomas esantis iš prigimties, bet atėjęs iš išorės; ir kiekvieną atsitikimą bei atėjimą seka kaita, o prigimtis nesikeičia ir nepasikeičia.
Kiekviena aistra, esanti naudai, buvo padovanota Dievo. Nes kūno aistros jo naudai ir augimui buvo įdėtos į jį, taip pat ir sielos. Bet kai kūnas bus priverstas būti už savo apstumo ribų, netekdamas savo būdingų dalykų ir sekdamas siela, tuomet jis nusilpsta ir pažeidžiamas. Ir kai siela, palikusi tai, kas jai būdinga, seka kūnu, tuomet ir ji pažeidžiama, pagal Dieviškąjį Apaštalą, sakantį: „Dvasia geidžia priešingų kūnui dalykų, o kūnas – dvasiai; šie gi priešinasi vienas kitam.“ Todėl niekas tepiktžodžiauja prieš Dievą, neva Jis aistras ir nuodėmę įdėjo į mūsų prigimtį. Nes Jis įdėjo į prigimtis tai, kas kiekvieną augina; bet kai vienas bus sutartinis su kitu, tuomet būna ne savuose dalykuose, bet priešinguose: nes jei aistros prigimtinai būtų sieloje, tai kodėl ji nukentėtų nuo jų? Nes tai, kas būdinga prigimčiai, prigimties negadina.
Klausimas. Tai kodėl kūno aistros, auginančios ir stiprinančios kūną, pažeidžia sielą: ar jos nėra jai būdingos? Ir kodėl dorybė kūną kankina, o sielą augina?
Atsakymas. Ar nematai, kaip esantys už prigimties ribų dalykai pažeidžia ją? Nes kiekviena prigimtis, priartėjusi prie joje esančių dalykų, prisipildo džiaugsmo. Nori li suprasti, kas yra būdinga kiekvienai iš šių prigimčių? Žiūrėk, kad padedantys kiekvienai yra jai būdingi; o kenkiantys yra svetimi ir atėję iš išorės. Kadangi žinoma, jog šių aistros priešinasi viena kitai, tai viskas, kas padeda kūnui ir suteikia jam palengvėjimą, yra jam būdinga. Kai gi siela gyvena su juo, nesakoma prigimtinai esanti joje, nes tai, kas prigimtinai būdinga sielai, yra mirtis kūnui. Perkeltine prasme bent sakoma esant joje, ir dėl kūno silpnybės ji negali nuo jų išsilaisvinti, kol jį nešioja; nes ji prigimtinai prisijungė prie jo liūdnų dalykų dėl savo judėjimo sujungimo, sumaišyto su kūno judėjimu nepastūmėjama išmintimi. Bet nors jie taip ir prisijungė vienas prie kito, tačiau atsiskyrė judėjimas nuo judėjimo, ir noras nuo noro, ir vėl kūnas nuo dvasios. Prigimtis nesikeičia, bet kiekvienas iš jų, nors ir labai nukrypsta ar į nuodėmę, ar į dorybę, tačiau kiekvienas iš jų juda būdingu noru. Ir kai siela pakyla nuo rūpinimosi kūnu, tuomet visa dvasia sužydi savo judėjimais ir sklando dangaus viduryje nesuvokiamuose dalykuose. Neleidžia kūnui neprisiminti to, kas jam būdinga, nors ir taip bus. Ir priešingai, jei kūnas bus nuodėmėse, sielos mintys nenustoja išsiliedamos prote.
Klausimas. Kas yra proto švara?
Atsakymas. Švarus protu yra ne tas, kuris nesupranta piktosio, nes jis būtų kaip gyvulys, nei tas, kuris prigimtimi yra kūdikių tvarkoje, nei tas, kuris žiūri į asmenis. Bet ši yra proto švara: mąstymas Dieviškuose dalykuose, įvykdžius dorybes. Ir nedrįstame sakyti, kad be minčių patirties kas nors tai įgijo, nes jis nebūtų apvilktas kūnu. Mes juk net iki mirties nedrįstame sakyti, kad prigimtis nebus puolama ar nebus pažeista. Minčių patirtimi vadinu ne paklusimą joms, bet pradžios padėjimą kovoti su jomis.
Minčių judėjimas žmoguje vyksta dėl keturių priežasčių: pirma – iš prigimtinio kūno geidulio; antra – iš šio pasaulio dalykų pojūčių svajonių, kuriuos girdi ir mato; trečia – iš sumanymų ir sielos nukrypimo, kuriuos turi prote; ketvirta – iš demonų priedų, kovojančių prieš mus visomis aistromis per tas priežastis, kurias pasakėme. Dėl to net iki mirties žmogus negali neturėti minčių ir kovos, kiek jis yra šio kūno gyvenime. Nes ar įmanoma prieš pasitraukimą iš šio pasaulio ir prieš mirtį nustoti veikti vienai iš šių keturių priežasčių? Arba jei įmanoma ir kūnui neieškoti to, kas būtina, ir ar jis nebus priverstas trokšti ko nors iš pasaulio dalykų, spręsk tu. Jei gi nederama net pamąstyti ką nors iš tokių dalykų, kadangi prigimtis reikalauja tokių; be to, aistros juda kiekviename, nešančiame kūną, norinčiame ir nenorinčiame. Dėl to būtina saugotis kiekvienam žmogui, ne dėl vienos, sakau, aistros, aiškiai ir dalinai jame judančios, nei dėl dviejų, bet dėl daugelio, kaip nešančiam kūną. Nugalėjusieji aistras dorybėmis, nors ir varginami minčių bei tų keturių priežasčių priedų, bet nėra nugalimi; nes turi jėgą, ir jų protas pagrobiamas geruose bei Dieviškuose atsiminimuose.
Klausimas. Kuo skiriasi proto švara nuo širdies švaros?
Atsakymas. Kitoji yra proto švara, o kitoji – širdies. Nes protas yra vienas iš sielos pojūčių, o širdis yra apimanti ir turinti vidinius pojūčius, ir ji yra šaknis; ir jei šaknis šventa, tai ir šakos šventos, tai yra jei išsivalys širdis, tai aišku, kad ir visi pojūčiai išsivalo. Nes protas, jei pridės rūpestį dėl Dieviškųjų Raštų skaitymo, arba patriūs šiek tiek pasninkuose, budėjimuose ir tyloje, tai pamirš ankstesnį gyvenimą ir išsivalys, kai nutols nuo gėdingo gyvenimo; bet dar neturės nuolatinės švaros: nes kaip greitai išsivalo, taip greitai ir sutepamas. Širdis daugybe liūdesių, netekimų bei atsiskyrimu nuo bendravimo su visais pasaulyje esančiais, ir per juos numarinimu išsivalo. Išsivaliusios širdies švara nuo mažų dalykų nesutepama, nei nuo didelių kovų ir aiškių nebijo, tų baisių sakau; kadangi įgijo tvirtą skrandį, galintį greičiau suvirškinti bet kokį maistą, esantį silpniems nesuvirškinamą. Taip juk pasakyta gydytojų: kad kiekvienas mėsos maistas yra sunkiai virškinamas, bet didelę jėgą sukuria sveikuose kūnuose, kai tvirtas skrandis jį priima. Taip ir kiekviena švara, greitai būnanti, ir per trumpą laiką bei mažu triūsu, greitai ir pasitraukia bei sutepama. Švara, buvusi daugybe liūdesių ir per ilgą laiką įgyta, nuo kokio nors nuosaikaus prisilietimo prie kokios nors dalelės iš sielos dalykų nebijo: Dievas juk sustiprina ją. Jam šlovė per amžių amžius, amen.
5 Žodis. Apie pojūčius, kuriame taip pat yra ir apie pagundas
Skaistūs ir surinkti pojūčiai taiką gimdo sielai ir neleidžia jai priimti dalykų patirties. Kai pojūčiai dalykų nepriims, tuomet pergalė bus be žygdarbio. Jei gi žmogus pažeis rūpestį ir priedui leis įeiti į save, tuomet jis bus priverstas daryti kovą, ir sujaukiama pirmoji ta švara, kuri yra paprastesnė ir lygi. Daugelis juk iš žmonių, arba ir visas pasaulis, dėl šio nerūpestingumo išeina iš prigimtinės ir švarios būsenos. Dėl to esantys pasaulyje ir su pasauliečiais besimaišantys negali būti švarūs mintimi dėl didelio piktumo pažinimo. Maža tų, galinčių sugrįžti į pirmąją minties švarą. Dėl to dera tvirtai saugoti kiekvienam žmogui savo pojūčius ir mintį nuo priedų visada. Nes daug blaivumo reikia, bei saugojimo ir priežiūros.
Didelis paprastumas yra lengvai pakreipiamas; baimės juk reikia žmogaus prigimčiai, kad paklusnumo Dievui ribas išsaugotų. Meilė, kuri Dievui, skatina trokšti daryti dorybes, ir ja pagrobiamas į gėrio darymą. Dvasinis supratimas yra antrasis prigimtimi dorybių darymas. Aplenkia abu baimė ir meilė; ir vėl aplenkia meilė baimę. Kiekvienas be gėdos sakantis, kad įmanoma įgyti paskutinius dalykus prieš darant pirmuosius, pirmiausia be abejonės padėjo savo sielos žūties pamatą. Nes šis yra Viešpaties kelias, kad šie gimsta iš anų.
Nepakeisk savo brolio meilės kokio nors iš dalykų meile: nes už visus Garbingiausiąjį slaptai viduje įgijai. Palik mažus dalykus, kad rastum didelius. Paniekink perteklinius ir begarbius dalykus, kad rastum garbingus. Būk numiręs savo gyvenime, ir nebūk gyvas mirčiai. Atiduok save ir numirti žygdarbiuose, o nebūti gyvas nerūpestingume. Nes ne tik už tikėjimą į Kristų priėmusieji mirtį yra kankiniai: bet ir už Jo įsakymų laikymąsi mirštantieji. Nebūk beprotis savo prašymuose, kad Dievo neįžeistum savo proto sumažėjimu. Būk išmintingas savo maldose, kad taptum vertas garbingų dalykų. Reikalauk garbingų dalykų iš Neuzpavydinčiojo, kad ir garbę iš Jo priimtum dėl savo išmintingo noro. Išminties prašė Saliamonas, o kartu su ja ir žemės karalystę priėmė, kadangi išmintingai prašė, sakau – iš Didžiojo Karaliaus. Elisiejus dvigubos Dvasios malonės prašė, esančios jo mokytojuje, ir jokiu būdu neprašovė prašyme. Nes ieškantis iš Karaliaus niekingų dalykų, Jo garbę niekina. Izraelis prašė prastų dalykų, ir Dievo rūstybę priėmė. Paliko juk stebėtis Dievo darbais – Jo baisiais stebuklais, ir išsiprašė savo pilvo geidulių. Dar maistui esant jų burnose, ir Dievo rūstybė užėjo ant jų. Atnešk Dievui pagal Jo šlovę savo prašymus, kad padidėtų pas Jį tavo orumas, ir jis pradžiugtų dėl tavęs. Kaip juk jei kas paprašytų iš Karaliaus šiek tiek pūlių, ne tik pats pažeminamas dėl savo prašymo prastumo, kadangi didelį neišmintingumą parodė, bet ir įžeidimą Karaliui dėl savo prašymo užtraukė: taip ir žemiškų dalykų ieškantis savo maldose iš Dievo. Nes štai Angelai ir Arkangelai, kurie yra Dangaus Karaliaus didikai, į tave žiūri tavo maldos metu, kokio prašymo prašai iš jų Valdovo, ir stebisi bei džiaugiasi, kai pamato žemiškąjį palikusį savo kūną ir dangaus dalykų prašantį, kaip kad priešingai ir liūdi dėl palikusio dangaus dalykus ir prašančio savo pūlių.
Neprašyk iš Dievo dalyko, kurį Jis Pats be prašymo mums duoti rūpinasi, ir ne tik Savo ir mylimiems, bet ir esantiems svetimiems Jo pažinimui. „Nebūkite juk, sako, kaip pagonys, daug kalbantys maldose: nes šių kūniškų pagonys ieško, sakė Viešpats. Jūs nesirūpinkite, ką valgysite, arba ką gersite, arba kuo apsivilksite: nes jūsų Tėvas žino, kad jums to reikia.“ Sūnus nebe prašo iš savo Tėvo duonos, bet ieško didžiausių ir aukščiausių savo Tėvo namų dalykų. Nes dėl žmogaus proto silpnybės įsakė Viešpats prašyti kasdienės duonos. Žiūrėk juk, kas įsakyta tobulu protu ir sveika siela esantiems. Nesirūpinkite juk, sako, apie maistą ir gėrimą, bei drabužius. Jei juk apie neprotingus gyvulius, ir paukščius, ir pačius bedvasius rūpinasi, ar ne daug labiau apie mus? „Bet ieškokite pirmiausia Dievo Karalystės ir Jo teisybės, ir visa tai bus jums pridėta.“
Jei pasimalši Dievui dėl dalyko, ir ilgai pakentės, kad ne greitai tave išklausytų, nesielvartauk: nesies juk tu už Dievą išmintingesnis. Tai nutinka tau arba dėl to, kad esi nevertas gauti prašymo, arba dėl to, kad tavo širdies keliai nėra lygūs su tavo prašymais, bet priešingi, arba dėl to, kad dar nepasiekei to mato, kad priimtum tą dovaną, kurios prašai. Kadangi nedera mums į didelius matus prieš laiką veržtis, kad nebūtų netinkama Dievo dovana dėl jos gavimo greitumo. Nes viskas, kas lengvai pasiekiama, greitai ir pražūva. Kiekvienas dalykas, su širdies skausmu randamas, su apsauga ir saugomas.
Dėl Kristaus ištrokšk, kad tave pagirdytų savo meile. Užverk savo akis nuo šio gyvenimo grožybių, kad taptum vertas iš Dievo, jog tavo širdyje karaliautų Jo taika. Susilaikyk nuo dalykų, kuriuos tavo akys mato, kad dvasinio džiaugsmo taptum vertas. Jei nebus įgodūs Dievui tavo darbai, nereikalauk iš Jo garbingų dalykų, kad nebūtum kaip žmogus, gundantis Dievą. Pagal tavo buvimą dera būti ir tavo maldai. Neįmanoma juk niekam, surištam žemiškais dalykais, ieškoti dangaus dalykų. Ir neįmanoma pasaulietiniuose dalykuose besilavinančiam Dieviškųjų išsiprašyti. Kadangi kiekvieno žmogaus noras iš jo darbų parodomas. Ir dėl kurių dalykų rodo savo stropumą, dėl tų kovoja ir maldoje. Didžiausių norintis, nesilavina prastesniuose.
Būk laisvas, būdamas surištas kūnu, ir parodyk savo paklusnumo laisvę dėl Kristaus. Būk išmintingas ir savo švelnumu, kad neapsigautum. Pamėk nusižeminimą visuose savo darbuose, kad išsivaduotum nuo nesuvokiamų tinklų, kurie randami visada už nusižeminusiųjų kelio ribų. Nenusigręžk nuo liūdesių, kadangi per juos į tiesos supratimą įeini. Ir nebijok pagundų, kadangi per jas randi garbingus dalykus. Pasimalsk, kad neįeitum į sielos pagundas, o kūniškoms ruoškis iš visos savo jėgos. Nes be šių negali priartėti prie Dievo: kadangi šių viduje saugomas Dieviškasis poilsis. Bėgantis nuo pagundų, bėga nuo dorybės. Pagunda vadinu ne geidulius, bet liūdesius.
Klausimas. Tai kaip bus sutartina ana: „Maldaukitės neįeiti į pagundą,“ ir ana: „Stenkitės įeiti pro ankštus vartus“? Ir vėl: „Nebijokite žudančių kūną,“ ir: „Kas pražudys savo sielą dėl Manęs, atras ją“? Kaip gi visur skatina mus Viešpats į pagundas, o čia įsakė pasimelsti neįeiti į jas? Kokia juk dorybė būna be liūdesio ir pagundos? Arba kokia pagunda yra didesnė už tai, kad kas pražudytų save, į kurią įeiti mums dėl Jo įsakė? „Kas juk, sako, nepriims savo kryžiaus ir neseks paskui Mane, nėra Manęs vertas.“ Kaip gi visame savo mokyme įsakęs įeiti į pagundas, čia neįeiti pasimelsti įsakė? „Daugeliu juk, sako, liūdesių dera mums įeiti į dangaus karalystę.“ Ir: „Pasaulyje liūdesį turėsite.“ Ir: „Savo kantrybe išlaikykite savo sielas.“
O tavo mokymų kelio smulkumo, Viešpatie! Kuris išorėje visada būna, kuris ne protingai ir ne su supratimu skaito. Kai panoro Zebediejaus sūnūs ir jų motina sėdėti su tavimi karalystėje, tai pasakei jiems: „Ar galite gerti pagundų taurę, kurią Aš turiu gerti, ir krikštu, kuriuo Aš krikštijuosi, krikštytis?“ Ir kaip čia, o Valdove, įsakai mums pasimelsti, kad neįeitume į pagundą? Apie kokias pagundas įsakai mums pasimelsti, kad neįeitume?
Atsakymas. Pasimalsk, sako, kad neįeitum į pagundas, kurios dėl tikėjimo. Pasimalsk, kad neįeitum į pagundas, kurios tavo proto manyme su piktžodžiavimo ir išdidumo demonu. Ir pasimalsk, kad neįeitum per Dievo leidimą į aiškią velnio pagundą dėl piktų minčių, kurias sumąstei savo prote, dėl kurių ir buvai leistas. Pasimalsk, kad nepasitrauktų nuo Tavęs tavo skaisrumo Angelas, kad degančia kova nebūtum puolamas nuodėmės ir neatsiskirtum nuo jo. Pasimalsk neįeiti į kokio nors suerzinimo ant kito pagundą, arba į dvejojimo ir abejonės pagundą, kuriomis siela į didelį žygdarbį pakeliama. Pagundoms kūniškoms iš visos sielos ruoškis priimti, ir visais savo nariais praeik pro jas, ir savo akis ašarų pripildyk, kad nepasitrauktų tave saugantis nuo Tavęs. Nes be pagundų Dievo rūpestis nematomas, ir drąsos prie Dievo neįmanoma įgyti, ir Dvasios išminties neįmanoma išmokti, ir Dieviškojo troškimo tavo sieloje įsitvirtinti neįmanoma. Nes prieš pagundas kaip koks svetimas žmogus meldžiasi Dievui. Bet kai įeis į pagundas dėl Jo meilės ir nepriims pasikeitimo, tuomet kaip kas turintis skolininką Dievą, ir kaip artimas draugas laikomas būna pas Dievą. Kadangi dėl Jo valios kovojo su Jo priešu ir nugalėjo jį. Štai kas yra ana: „Pasimalskite neįeiti į pagundą.“ Ir vėl pasimalsk neįeiti į aiškią velnio pagundą dėl tavo puikybės, bet kad mylėtum Dievą, kad Jo jėga padėtų tau, ir per tave nugalėtų Savo priešus. Pasimalsk, kad neįeitum į šias pagundas dėl piktumo tavo minčių ir darbų, bet kad būtų išbandyta tavo meilė Dievui, ir pasišlovintų Jo jėga tavo kantrybėje. Jam šlovė ir galybė per amžių amžius, amen.
6 Žodis. Apie Valdovo gailestingumą, kuriuo iš savo didybės aukštybių nužengė į žmogaus silpnybę, ir apie pagundas
Ir vėl mūsų Viešpats pagal savo gailestingumo paveikslą rūpestį padarė, ir pagal savo malonės matą, jei protingai paklausysi, ir apie kūniškas pagundas įsakė pasimelsti. Matydamas juk mūsų prigimtį silpną esant dėl kūno žemiškumo bei pūvimo, ir negalinčią atsistoti prieš pagundas, kai bus jų viduryje, ir dėl to atkrentančią nuo tiesos, bei nugarą atsukančią ir nugalimą nuo liūdesių, įsakė pasimelsti neįpulti netikėtai į pagundas, jei įmanoma be jų įtikti Dievui. Jei gi netikėtai dėl didžiausios dorybės į baisias pagundas įpuls žmogus ir nepakentės, nei atlikti dorybės tuo metu negalės; tai nedera mums žiūrėti į asmenis, nei į mūsų pačių, nei į kitų. Nei dėl baimės palikti kilnų ir garbingą dalyką, kuriame sielos gyvenimas paslėptas, ir atsiprašymus nešti bei silpnybės mokymus: tai yra, pasimelsti neįeiti į pagundą. Apie tokius juk pasakyta, kad įsakymu slaptai nusideda. Jei uob nutiks žmogui, ir užpuls jį pagunda ir bus priverstas sulaužyti vieną iš šių įsakymų, tai yra palikti skaisrumą, arba vienuolišką gyvenimą, arba išsižadėti tikėjimo, arba nekovoti už Kristų, arba panaikinti vieną iš įsakymų, tai šis, jei išsigąs ir nesipriešins kilniai prieš pagundas, nukrenta nuo tiesos. Be to, nuo šiol visa jėga paniekinkime kūną, ir atiduokime Dievui sielą, ir įeikime su Viešpaties vardu į pagundų žygdarbį. Ir Išgelbėjęs Juozapą Egipto žemėje, ir parodęs jo skaisrumo vaizdą bei ustavą, ir Danielių nenukentėjusį išsaugojęs liūtų duobėje, ir tris jaunuolius ugnies krosnyje, ir Jeremiją iš purvo duobės išgelbėjęs, bei davęs jam gailestingumą Chaldėjų kariuomenės viduryje, ir išvedęs Petrą iš kalėjimo uždarytomis durimis, ir Paulių išgelbėjęs iš Judėjų susirinkimo, ir tiesiog pasakius, kuris visada kiekvienoje vietoje ir šalyje yra su Savo tarnais, ir rodantis Savo jėgą bei pergalę per juos, ir saugantis juos daugybe stebuklų, bei rodantis juose Savo išsigelbėjimą visuose jų liūdesiuose, Jis ir mus tesustiprina ir teišgelbėja, mus supančių bangų viduryje. Amen.
Tebūna bent mums uolumas mūsų sielose prieš velnią ir jo tarnautojus, kokį turėjo Makabėjai, ir Šventieji Pranašai, ir Apaštalai, ir Kankiniai, ir Prepodobnieji, bei Teisieji, kurie sudarė Dieviškuosius įstatymus ir Dvasios įsakymus baisiose šalyse bei žiauriausiose pagundose, ir atmetė pasaulį bei kūną už savęs, ir pakentėjo savo teisybėje, nebūdami nugalėti nuo bėdų, apsupusių jų sielas ir kūnus, bet nugalėję vyriškai. Kurių vardai parašyti yra gyvenimo knygoje net iki Kristaus ateitimo, ir jų mokymas išsisaugojo Dievo įsakymu mūsų mokymuisi bei sustiprinimui, kaip liudija Dieviškasis Apaštalas, kad būtume išmintingi ir išmoktume Dievo kelių, ir prieš savo veidą turėtume jų pasakojimus bei gyvenimus kaip įkvėptus ir gyvus vaizdus, ir priimtume iš jų vaizdą, ir bėgtume jų bėgimu, bei taptume panašūs į juos. Kaip saldūs Dieviškieji žodžiai protingiausiai sielai, kaip maistas, guodžiantis kūną. Trokštami teisiųjų pasakojimai švelniųjų ausyse, kaip nuolatinis pagirdymas naujai pasodintam medžiui.
Turėk bent, mylimasis, prote Dievo rūpestį, kuriuo nuo pradžios net iki šiol rūpinasi, kaip koks geras gydymas sergančioms akims, ir laikyk savyje jų atsiminimą kiekvienu metu, ir mąstyk, bei rūpinkis, ir būk pamokytas juo, kad išmoktum priimti atsiminimą savo sieloje Dievo garbės didybės, ir juo galėtum rasti savo sieloje amžinąjį gyvenimą Kristuje Jėjoje mūsų Viešpatyje, buvusiam Dievo ir žmonių Tarpininkui, kaip iš abiejų sujungtam, kurio šlovei, supančiai Jo garbės Sostą, Angelų tvarkos priartėti negali, o dėl mūsų pasirodžiusiam pasaulyje paprastu ir nusižeminusiu vaizdu, kaip sako Izaijas: „Pamatėme Jį ir neturėjo vaizdo, nei grožio.“ Jis, kuris yra kiekvienai sutvertajai prigimčiai Nematomas, ir į kūną apsivilkęs bei įvykdęs rūpestį visų tautų išsigelbėjimui ir gyvenimui, išsivaliusių Juo. Jam šlovė ir galybė per amžių amžius, amen.
7 Žodis. Apie nuodėmes laisvas ir nelaisvas, bei iš kokio nors atsitikimo būnančias
Yra nuodėmė, būnanti iš silpnybės, prie kurios ne savo noru žmogus patraukiamas būna, ir yra nuodėmė, būnanti savo noru, ir iš nežinojimo. Pasitaiko vėl ir iš kokio nors atsitikimo padaryti kam nors nuodėmę, ir vėl iš buvimo, bei iš įpročio piktumui. Šie visi nuodėmių vaizdai ir rūšys, nors ir visi verti prikaišto yra, bet uob randasi palyginus atkeršijimui, vienas didesnis už kitą. Ir kokio nors uob prikaištas yra didžiausias, ir su triūsu priimama būna jo atgaila; kokio nors nuodėmė artimesnė yra atleidimui. Ir kaip Adomas, ir Ieva, ir gyvatė, visi uob priėmė iš Dievo nuodėmės bausmę, skirium dideliu prakeiksmą paveldėjo: taip ir jų sūnuose, kiekvienam pagal jo sumanymą ir troškimą nuodėmei, ir kankinimo žiaurumas buvo. Jei gi kas nenorėdamas uob sekti nuodėme, bet dėl nerūpestingumo dorybe patraukiamas būna prie tos, dėl neatsisakymo joje, nors ir sunku jam būti su nuodėme, bet uob ir jo kankinimas sunkus yra. Jei gi nutiks kam nors, stropiam dorybėje, būti išbandytam kokioje nors nuodėmėje, tačiau gailestingumas arti yra jo išsivalymo, be abejonės.
Kita yra nuodėmė, būnanti kai atsiduria žmogus stropus dorybėje, ir būdamas tame daryme, ir naktį uob nemiega, besirūpinantis nicuom nenutolti nuo tų, apie kuriuos rūpinasi: dieną vaikščioja ir nešioja sunkumą, ir visas jo rūpestis apie dorybę yra. Ir kol yra šiuose ir tokiuose, arba dėl kokio nors nežinojimo, arba dalykų dėl, besipriešinančių jo kelyje, tai yra dorybėje, ir bangų, pakylančių kiekvienu metu jo nariuose, arba dėl nukrypimo, galinčio būti jame, kad būtų išbandytas jo savarankiškumas, nukrypsta jo svarstyklių lėkštė šiek tiek į kairę, ir patraukiamas būna iš silpnybės į vieną nuodėmės rūšį, dėl kurių liūdi ir sielvartauja bei dūsauja su skausmu savo sielai, dėl šio vargingumo, nutikusio jam iš priešingųjų.
Kitas – kai atsiduria žmogus silpnas ir nerūpestingas dorybės daryme, ir visiškai kelią palikęs, ir nubėgęs vergiškai į paklusnumą kiekvienam nuodėmių saldumui, ir uolumą rodantis gudrybės rasti jo tobulumui, ir pasiruošęs esantis kaip koks vergas, kad stropiai padarytų savo priešo valią, ir paruoštų savo narius ginklus velniui kiekvienam jo paklusnumui, ir jokiu būdu nenorintis dėmesio skirti atgailai, nei priartėti prie dorybės, nei padaryti atsisakymo ir galo savo žūties kelio.
Ir kitas uob yra, kuris iš paslydimų ir iškritimų, galinčių nutikti dorybės kelyje, ir teisybės take, pagal Tėvų žodžius, sakančius, kad randami dorybės kelyje ir teisybės take iškritimai ir pasipriešinimai bei prievartavimai, ir panašūs į šiuos.
Kitas nuodėmės vaizdas yra sielos puolimas, visiškas žuvimas ir visiškas palikimas. Ir aiškus yra bet kuris iš jų, kai puola: toksai tenepamiršta savo Tėvo meilės, bet nors jam ir nutiktų įpulti į įvairias nuodėmes, tebūna nerūpestingas ne dėl gėrio ir tesustabdo savo bėgimo, bet ir nugalimas vėl tekyla į žygdarbį prieš savo priešininkus, ir sugriauto pastato pamatą kasdien tepakloja, turėdamas pranašo žodį savo burnoje net iki savo išėjimo iš šio pasaulio: „Nesidžiauk dėl manęs, mano priešininke, kad nukritau, nes vėl atsikelsiu; ir jei tamsybėje atsisėsiu, Viešpats apšvies mane.“ Ir jokiu būdu tenenustoja kovoti net iki mirties, ir teneatiduoda nugalėjimui savo sielos, kol jame yra kvėpavimas, ir pačiame tame savo nugalėjime. Bet nors ir kasdien sudužtų jo laivas, ir skendimų patirtų jo kroviniai, tenenustoja ieškojęs ir rūpinęsis, kartu ir skolindamasis, bei į kitus laivus sėsdamasis, ir viltimi plaukdamas, kol Viešpats, pamatęs jo žygdarbį ir pasigailėjęs jo sudužimo, nužemins ant jo Savo gailestingumą ir duos jam tvirtus judėjimus ištverti bei pasipriešinti deginančioms priešo strėlėms. Nes ši yra išmintis, duota iš Dievo. Ir šis yra išmintingas ligonis, neatmetantis savo vilties. Geriau mums būti nuteistiems dėl kai kurių iš dalykų, o ne už visų palikimą. Ir dėl to Aba Martinijonas skatina netingėti daugybei žygdarbių ir kovos įvairumui bei dažnumui, kuris teisybės kelyje, ir neatsisukti atgal, bei neatiduoti priešui mūsų pergalės viename iš gėdingų vaizdų. Kaip juk koks nors vaiką mylintis tėvas tvarkingai ir pagal tvarką nustatydamas, taip sako:
Vaikai, jei jūs iš tiesų esate žygiuotojai, atkreipiantys dėmesį į dorybę, ir turite sielos rūpestį, tai panorėkite pateikti savo protą Kristui švarų, ir darykite darbą, kuris Jam yra įgodus. Nes jums dera visiškai priimti apie tai bet kokią kovą, keliamą iš prigimtinių aistrų, ir šio pasaulio patraukimo, bei buvimo ir dažnumo demonų piktumų, kuriais jie įprato priešintis jums, ir visų jų tykojimų. Ir nebijokite dėl šios kovos žiaurumo dažnumo bei buvimo, ir neabejokite dėl žygdarbio buvimo, ir nepalinkite, nei nesuvirpėkite nuo priešų kariuomenių, ir neišpulkite į beviltiškumo bedugnę, jei nutiktų jums galbūt ir paslysti kuriam laikui bei nusidėti. Bet ką nors nei nukentėsite šiame didžiausiame mūšyje, ir į veidą jei priimsite bei būsite sužeisti, jokiu būdu tesustabdo tai jūs nuo jūsų gerojo ketinimo. Labiau jūsų pasirinktame daryme pasilikite, ir įgykite šį trokštamumą bei pagirtinumą, kad pasirodytumėte, sakau, šiame mūšyje tvirti ir nejudinami, bei savo sužeidimų krauju paraudonuoti, ir tenenustokite visiškai nuo imtynių su savo priešininkais.
Štai didžiojo Senolio patarimai. Todėl jums nedera nusilpti ar patingėti dėl vaizdų, kuriuos pasakėme. Bėda tam vienuoliui, meluojančiam savo pažadėjime ir tiesiančiam ranką velniui, kai pamina savo sąžinę, kad pakeltų jį prieš save kokiame nors mažame ar dideliame nuodėmės vaizde, ir negalinčiam vėl atsistoti prieš savo priešų veidą, suplėšyta savo sielos dalimi. Kokiu gi veidu sutiks Teisėją, kai jo draugai išsivalę sutiks vienas kitą? Jie, nuo kurių savo kelią atskyrė ir žūties taku vaikščiojo, ir prarado drąsą, kuri yra Prepodobniems prie Dievo, ir maldas, kylančias iš grynos širdies, bei pakylančias ir praeinančias Angelų jėgas, ir nesustabdomas, kol gaus savo prašymą ir su džiaugsmu sugrįžta prie jas išleidusių lūpų. Ir kas yra baisiausia iš visų, kadangi kaip jis čia savo kelią nuo jų atskyrė, taip atskirs jį nuo jų Kristus tą dieną, kai neš šviesų debesį ant savo pečių, spindinčius kūnus iš švarumo, ir įneš į dangaus vartus. Dėl to juk neatsikels bedieviai į teismą, kadangi iš čia jų darbas nuteistas yra, nei nusidėjėliai į teisiųjų tarybą, bet į teismo prisikėlimą.
8 Žodis. Apie saugojimą ir priežiūrą nuo silpnų bei nerūpestingų. Ir kad nuo priartėjimo prie jų karaliauja žmoguje nerūpestingumas ir silpnybė, ir prisipildo kiekvienos nešvarios aistros. Ir apie tai, kad išsaugotų save nuo priartėjimo prie jauniausių, kad nesutaptų protas paleistvingose mintyse
Draudžiantis savo lūpoms piktžodžiauti, saugo savo širdį nuo aistrų. Ir valantis savo širdį nuo aistrų, kiekvieną valandą mato Viešpatį, Kurio mokymasis nuolat yra Dieve, nuvydamas demonus nuo savęs, išrauna jų piktumo sėklą. Lankantis savo sielą kiekvieną valandą, džiaugiasi apreiškimuose jo širdis. IrRenkantis savo proto regėjimą savo viduje, savyje mato Dvasios aušrą. Kas pasibjaurėjo bet kokiu skraidymu, mato savo Valdovą savo širdies viduje. Jei myli švarą, kuria matomas visų Valdovas, nepiktžodžiauk prieš nieką, nei neklausyk piktžodžiaujančio prieš savo brolį. Ir jei barasi kai kurie prieš tave, užverk savo ausis ir bėk iš ten, kad neišgirstum rūstybės žodžių, ir nemirtų tavo siela nuo to gyvenimo. Rūsti širdis tuščia yra nuo Dievo paslapčių; švelnus ir nusižeminęs širdimi yra naujojo amžiaus paslapčių šaltinis.
Štai dangus yra tavo viduje, jei būsi švarus, ir pačiame savyje pamatysi Angelus su jų šviesa, ir jų Valdovą kartu su jis bei jų viduje. Teisingai pagiriamas, nenuskriaudžiamas; bet jei jam patiks ta pagyrimo šlovė, jis yra darbininkas be atlygio. Nusižeminusiojo lobis yra jo viduje, kuris yra Viešpats. Ir besisaugantis savo liežuviu, per amžius nebus apiplėštas. Tylinčios lūpos skelbia Dievo paslaptis; o greitakalbis nutolsta nuo savo Kūrėjo. Gerojo siela šviečia labiau už saulę, ir nuo Dieviškųjų apreiškimų regėjimų kiekvieną valandą pradžiuginama. Ir sekantis mylintįjį Dievą, praturtėja iš Dievo paslapčių. Sekantis neteisingą ir išdidų, nutolsta nuo Dievo, ir nuo savo draugų bus nepakęstas. Tylintis liežuviu, visuose savo vaizduose įgis nusižeminimo tvarką, ir šis be triūso užvaldys aistras. Aistros išraunamos ir nuvejamos nuolatiniu mokymusi apie Dievą; ir šis yra tas kalavijas, nužudantis jas. Kaip tyloje ir ramybėje jutiminės jūros juda ir maudosi delfinas, taip ir tyloje bei ramybėje širdies jūros nuo rūstybės ir pykčio, kiekvienu metu juda joje paslaptys ir Dieviškieji apreiškimai jo džiaugsmui.
Norintis pamatyti Viešpatį savo viduje, stengiasi išvalyti savo širdį nuolatiniu Dievo atsiminimu: ir taip savo proto akių šviesumu kiekvieną valandą matys Viešpatį. Kas nutinka žuviai, išėjusiai iš vandens, tai nutinka ir protui, išėjusiam iš Dievo atsiminimo ir skraidančiam šio pasaulio atsiminime. Kiek žmogus nutolsta nuo žmonių pokalbių, tiek tampa vertas drąsos prie Dievo savo prote. Ir kiek atskiria nuo savęs šio pasaulio paguodą, tiek tampa vertas Dievo džiaugsmo Šventojoje Dvasioje. Ir kaip žūsta žuvys nuo vandens trūkumo, taip ir iš vienuolio širdies protiniai judėjimai, Dievu dygstantys, dažnai su pasauliečiais gyvenančio ir būnančio.
Geresnis yra pasaulietis, vargstantis pasaulietiškuose ir gyvenimiškuose liūdesiuose, už vienuolį, vargstantį ir su pasauliečiais būnantį. Baisus yra demonams, ir geidžiamas Dievui bei Jo Angelams tas, kuris su degančiu uolumu ieško savo širdyje Dievo naktį ir dieną, ir išrauna iš jos priešo priedus, dygstančius joje. Grynos sielos protinė šalis yra jo viduje. Ir saulė, šviečianti jame, yra Šventosios Trejybės šviesa. O oras, kuriuo kvėpuoja jos gyventojai, yra paguodžianti ir visagališka Šventoji Dvasia. Jo kaimynai yra šventos ir bekūnės prigimtys. O jų gyvenimas, džiaugsmas ir linksmybė yra Kristus – šviesa, kuri iš Tėvo šviesos. Toks ir dėl savo sielos regėjimo kiekvieną valandą džiaugiasi, ir dėl savo grožio stebisi, šviesumui esant šimtą kartų didesniam už saulės šviesumą.
Štai tas Jeruzalė ir Dievo Karalystė, mūsų viduje paslėpta, pagal Viešpaties žodį. Ši šalis yra Dievo šlovės debesis, į kurį tik švarūs širdimi įeis, kad pamatytų savo Valdovo veidą, ir būtų apšviesti savo protais Jo Šviesos spinduliu.
Rūstus, ir pykstantis, ir garbėtroška, ir godus, ir persivalgantis, ir su pasauliečiais gyvenantis, ir savo valią vykdyti norintis, ir greitai užsiplieskiantis, ir aistrų pilnas, tokie kaip naktinėje kovoje būna, ir tamsą apčiuopia, išorėje būdami tos gyvenimo ir šviesos šalies. Nes ta šalis geriems ir nusižeminusiems, išsivaliusiems savo širdis, tapo paveldu. Negali žmogus pamatyti grožio, esančio savo viduje, prieš tai nepaniekinęs ir šlykščiu nepalikęs bet kokio išorinio grožio. Ir negali pažvelgti tiesiai į Dievą, kol visiškai neišsižadės pasaulio. Prikaišiojantis ir mažinantis save, iš Dievo pataps išmintingas, o manantis save esant išmintingu, nuo Dievo išminties nukrenta. Kiek daugiažodystės liežuvis nutolsta, tiek apšviečiamas, kad atskirtų mintis; nes nuo daugiažodystės susipainioja ir išmintingiausias protas.
Nuskurstantis nuo pasaulio dalykų, praturtėja Dievu, o turtingųjų draugas nuskursta nuo Dievo. Skaistaujantis ir nusižeminantis, ir besibjaurintis drąsa, bei rūstybę iš širdies atmetęs, aš tikiu, kad kai atsistos maldai, mato savo sieloje Šventosios Dvasios šviesą, ir džiaugiasi Jo šviesos spindėjimo šviesumuose, ir linksminasi dėl Jo šlovės regėjimo, bei dėl savo pasikeitimo į tos panašumą. Nėra kito darymo, galinčio taip sugriauti nešvarių demonų pulkus, kaip mokymasis apie Dievą.
Papasakojo juk man kažkas iš Tėvų taip: kad vieną dieną, kai sėdėjau, paimtas buvo mano protas į regėjimą; ir kai atėjau į save, giliai atsidusau. Priešais stovintis demonas, kai išgirdo, išsigando, ir kaip nuo kokio žaibo prarytas buvo, ir iš būtinybės sušukęs, bei kaip nuo kokio nors nevarytas, pabėgo. Palaimintas, prisimenantis savo išėjimą iš šio gyvenimo, ir išlaikantis savo įgijimą nuo šio pasaulio pasimėgavimo: kadangi daug kartų padaugintą priims palaimą savo išėjime, ir nesumažės nuo jo ši palaima. Šis yra gimęs iš Dievo, ir Šventoji Dvasia yra jo maitintoja, ir iš Jo prieglobsčio žinda gyvybinį maistą, ir jaučia Jo valią savo linksmybei. Surištasis pasaulietiškais dalykais ir pasauliu bei jo poilsiu, ir mylintis jo pokalbį, šis neteko gyvenimo, ir neturiu ką pasakyti apie jį, bet su raudojimu verkti nepaguodžiamu verksmu: kurio klausymasis triuškina klausančiųjų širdis.
Sėdintieji tamsybėje, pakelkite savo galvas, kad nušvisto jūsų veidai šviesa. Išeikite iš šio pasaulio aistrų, kad išeitų į jūsų susitikimą ta Šviesa, kuri iš Tėvo, ir savo paslapčių tarnams įsakys jūsų pančius atrišti, kad žengtumėte Jo pėdomis prie Tėvo. Bėda, kuo esame surišti, ir nuo ko esame uždaryti, kad nepamatytume Jo šlovės. O kad būtų nukirsti mūsų pančiai, kad ieškoję rastume mūsų Dievą. Jei nori pažinti žmogiškąsias paslaptis, ir dar nepasiekei suprasti iš Dvasios, tai ir iš kiekvieno žodžių, bei buvimo ir gyvenimo suprasi, jei esi išmintingas. Švarus siela, ir švarus buvimu, šis visada su skaisrumu kalba Dvasios žodžius, ir pagal savo matą, ir apie Dieviškuosius dalykus kalbasi, ir apie tuos, kurie jame. Aistromis sutriuškintas širdimi, jomis turi ir liežuvį judinamą, ir jei apie dvasinius dalykus kalba, tačiau aistringai kalbasi, kad neteisingai nugalėtų. Tokį išmintingas ir iš vieno susitikimo pažymi, ir švarus jaučia jo smarvę.
Būnantis tuščiažodžiavimuose ir skraidymuose siela bei kūnu, yra paleistuvis, o pritariantis jam ir kartu besilavinantis, yra svetimautojas, o bendraujantis su juo, yra stabmeldys. Meilė jaunimui yra šlykšti paleistuvystė prieš Dievą: tokio sutriuškinimui nėra pleistro. Visus lygiai mylintis, gailestingai ir neatskiriamai, šis pasiekė tobulumą. Jaunas, paskui jaunesnį sekantis, daro protingus raudoti dėl jų ir verkti. Senolis, sekantis paskui jauną, gėdingesnę už jaunų aistrą įgijo aistrą; nors ir apie dorybes kalbėsis su jais, bet jo širdis sužeista yra. Jaunas, nusižeminęs ir tylintis, bei švarus širdimi nuo pavydo bei rūstybės, ir nutolęs nuo kiekvieno žmogaus bei sau dėmesį skiriantis, greitai supras nerūpestingo senolio aistras. Senoliui, neturinčiam lygiai seno ir jauno, su tokiu visa jėga negyvenk, bet labiau nutolk nuo jo.
Bėda nerūpestingiausiems, pasiverčiantiems švariu vaizdu, kad pamaitintų savo aistras. Pasiekęs žilystę, švara minčių ir gyvenimu, bei liežuvio susilaikymu, čia uob mėgaujasi supratimo vaisiaus saldumu, po savo išėjimo iš šio kūno, priima Dievo šlovę. Niekas taip neatvėsina ugnies, nuo Šventosios Dvasios įpučiamos į vienuolio širdį sielos pašventimui, kaip bendravimas, daugiažodystė ir pokalbis, išskyrus tą, kuris su Dievo paslapčių vaikais, dėl Jo supratimo augimo ir priartėjimo. Nes toks pokalbis žadina sielą į tą gyvenimą, ir išrauna aistras, bei gėdingas mintis užmigdo, labiau už visas dorybes. Neįgyk draugų nei slaptininkų, kaip tik tokius, kad nesukurtum suklupimo savo sielai, ir nenukryptum nuo Viešpaties kelio. Tepadidėja tavo širdyje tave su Dievu jungianti ir vienijanti meilė, kad nesugautų tavęs šio pasaulio meilė, kurios priežastis ir galas yra pūvimas. Buvimas su žygiuotojais ir sugyvenimas abu daro turtingus Dievo paslaptimis: meilė liūdniems ir tingiems verčia prisotinti pilvą persisotinusiai ir nesotindama, skraidyme, būnančiame su vienais ir kitais. Tokiam ne saldūs atrodo maistai be jo draugo; ir sako: bėda valgančiam savo duoną vienam, kad nesaldus jam. Šie yra jie, kurie ir kviečia vienas kitą į vaišes, ir atsilygina vienas kitam, kaip samdiniai. Vargai šios šlykščios meilės, ir nederamo bei begarbio buvimo. Bėk, o broli, įpratusių į tokius dalykus, ir jokiu būdu su jais valgyti nenorėk, net jei tau ir reikalas nutiks. Nes jų stalas šlykštus yra, ir demonų tarnus turi. Jaunikio Kristaus draugai iš šio neragauja.
Dažnai vaišes darantis, yra paleistuvystės demono darbininkas, ir nusižeminusiojo sielą sutepa. Prasta duona nuo švaraus stalo išvalo valgančiojo sielą nuo bet kokios aistros. Persivalgytojo stalo kvapas – maisto bei keptuvių apstumas. Beširdis ir neprotingas patraukiamas prie jo, kaip šuo prie mėsos parduotuvės. Nuolat maldoje kentančiojo stalas saldesnis yra už bet kokį muskuso ir kvepalų kvapą: Dievą mylintis šio trokšta, kaip neįkainojamo lobio.
Nuo pasninkaujančių, budinčių ir triūsiančių dėl Viešpaties stalo priimk gyvenimo vaistą, ir pakelk savo sielos mirtį. Mylimasis juk atsigulė tarp jų pašventindamas, ir jų skriaudos kartėlį paverčia Savo nesakoma saldybe. Dvasiniai ir dangaus tarnai dengia juos, ir jų šventus maistus. Žinau aš kažką iš brolių, savo akimis tai matantį.
Palaimintas, uždraudęs sau nuo bet kokio saldumo, atskiriančio jį nuo jo Kūrėjo. Palaimintas, turintis maistą – tą Duoną iš dangaus nužengusią, ir gyvenimą davusią pasauliui. Palaimintas, kuris savo lauke pamatė Gyvybinį Pagirdymą, gailestingumu ištekėjusį iš Tėvo prieglobsčio, ir į Jį akį aukštyn ištiesęs. Nes kai gers iš Jo, pradžiugs, ir sužydės jo širdis, ir linksmybėje bei džiaugsme bus. Pamatęs savo maiste savo Viešpatį, pavagiamas sau, ir vienas priima Jį, nebendraudamas su nevertais, kad nepriimtų su jais bendravimo, ir nenusirengtų Jo spindulio. Turintis sumaišytus mirties nuodus savo maiste, negali saldžiai šio priimti, kaip tik su savo draugais. Vilkas, maitą valgantis, turi draugystę dėl savo pilvo. Koks yra tavo nesotumas, o beprotybe, kad pripildyti savo pilvą nori nuo nerūpestingųjų stalo, nuo kurių tavo siela kiekvienos aistros pripildoma. Šie saugojimai pakankami yra galintiems susilaikyti pilvą.
Pasninko kvapas saldesnis yra, ir jo susitikimas pradžiugina protingųjų širdis: persivalgytoją nuo jo bendravimo užpuola baimė, ir stengiasi nevalgyti su juo.
Labai mylimas Dievui yra susilaikančiojo buvimas, kurio kaimynystė sunkesnė yra turto mylėtojui. Labai pagiriamas iš Kristaus yra tylintis, o demonų pagautiesiems žaidimais ir skraidymais nepataikaus jo priartėjimas. Kas nemyli nusižeminusiojo ir švelniojo? Bet tik išdidūs ir piktžodžiautojai, svetimi būdami jo darymui.
Papasakojo man kažkas iš tų, kurių patirtį priėmiau, kad tomis dienomis, kuriomis bendrauju su kai kuriais, suvalgau tris džiūvėsius arba keturis per dieną; jei gi verčiu save maldai, drąsos mano protas neturi prie Dievo, nei galiu į Jį pažvelgti. Kai gi save atskiriu nuo jų į tylą, tai pirmą uob dieną verčiu save suvalgyti vieną ir pusę; antrą – vieną; kai gi įsitvirtina mano protas tyloje, verčiuosi suvalgyti vieną sveiką, ir negaliu. Protas mano nepertraukiamai su drąsa kalbasi prie Dievo, man neverčiant. Ir Jo spindėjimas nepertraukiamai mane apšviečia, ir patraukia mane pamatyti, bei pradžiugti dėl Dieviškosios šviesos grožio. Jei gi nutiks tylos metu ateiti kam nors ir pasikalbėti su manimi, bent vieną valandą, tai neįmanoma man tuomet nepridėti prie maisto, palikti ir nuo taisyklės, bei nusilpti protu į tos šviesos regėjimą. Štai matote li, mano broliai, kaip gera ir naudinga yra kantrybė bei atsiskyrimas, ir kokią jėgą teikia bei lengvumą žygiuotojams. Palaimintas yra, dėl Dievo kentiantis tyloje, ir valgantis vienas savo duoną, kad nuolat su Dievu kalbasi. Jam šlovė ir galybė dabar ir visada, ir per amžius. Amen.
9 Žodis. Apie pradedančiųjų tvarką, nustatymą ir jiems deramus dalykus
Ši yra skaisčioji ir Dievui mylima tvarka: nežiūrėti akimis šen ir ten, bet visada į tai, kas priekyje, stiebtis, ir netuščiažodžiauti, bet tik būtinus dalykus kalbėti, ir vargšais drabužiais tenkintis pagal kūno poreikį. Ir taip vartoti maistus, sudarančius kūną, o ne persivalgymą. Priimti iš visų po truputį, o ne vieno uob peikti, kito rinktis, ir iš šių norėti pripildyti pilvą. Didesnis už bet kokią dorybę yra sprendimas. Vyno, be draugų, arba be ligos, arba be silpnybės, negerk. Nenutrauk kalbančiojo žodžio, ir kaip neauklėtas neatsakyk, bet kaip išmintingas, tvirtas būk. Ir kur nors atsidursi, mažesniu už save laikyk, ir savo brolių tarnu. Nenudenk prieš nieką jokio iš savo narių, nei nepriartėk prie kieno nors kūno, be būtinos priežasties. Nei prie tavo kūno kam nors priartėti neleisk, be teisėtos, kaip sakiau, priežasties. Pasitrauk nuo drąsos kaip nuo mirties. Įgyk skaidrią tvarką tavo miegui, kad nenutoltų nuo Tavęs jėga, tave aplinkui sauganti. Ir kur nors miegoti turėsi, jei įmanoma, niekas tavęs temato. Spjaudymų prieš nieką nemesk. Jei gi tave kosulys užpuls, sėdint prie stalo, atsuk savo veidą atgal, ir taip pakosėk. Su skaisrumu valgyk ir gerk, kaip dera Dievo vaikams.
Netiesk savo rankos, kad paimtum ką nors iš priešais tavo draugus be gėdos. Jei gi atsisės su tavimi svetimas, paskatink jį vieną ir du kartus, kad valgytų, ir tvarkingai pateik ant stalo, o ne sujauktai. Tvarkingai atsisėsk ir susitvarkęs, nenudengdamas kokio nors iš savo narių. Kai žiovauji, uždenk savo burną, kad nesimatytų; sulaikęs juk savo kvėpavimą, praeis. Jei įeisi į savo mokytojo, arba draugo, arba mokinio cėlę, saugokis savo akimis, kad nepamatytum ko nors iš ten esančių. Jei gi būsi priverstas minties, žiūrėk, kad nepaklustum jai ir nepadarytum to. Atsiduriantis juk šiuose be gėdos, svetimas yra vienuoliškojo vaizdo, ir Kristaus, šį vaizdą dovanojusio mums. Nežiūrėk į vietas, kuriose paslėpti tavo draugo cėlės indai. Su ramybe atidaryk savo duris, ir uždaryk, ir savo draugo. Ne netikėtai pas ką nors įeik, bet pasibeldęs iš išorės, ir lieptas būdamas, tuomet įeik su pagarba.
Neskubėk savo vaikščiojime, be būtino poreikio, verčiančio tave. Būk visiems paklusnus į kiekvieną gerą darbą, tačiau turto mylėtojams, arba sidabro mylėtojams, arba pasauliečiams nesek, kad nebūtų tavo tas paklusnumas velnio darbas. Su švelnumu su visais kalbėkis, ir su skaisrumu į visus žiūrėk, ir nesisotink savo akių nuo kieno nors veido. Eidamas keliu neaplenk didesnių už tave. Jei gi bus aplenktas tavo draugas, tai šiek tiek aplenkęs, palauk jo. Nedarantis juk taip, beprotis yra, ir kiaulei, neturinčiai įstatymo, panašus. Jei kalbėtis turi tavo draugas su kai kuriais susitikusiais, lauk jo, ir neversk jo. Sveikas prieš laiką teatsako sergančiam: padarykime poreikį.
Neapkaltink kito dėl kokios nors nuodėmės, bet pats save laikyk visame esant kaltu, ir nuodėmės priežastimi. Kiekvieną paprastą darbą daryti su nusižeminimu, neatsisakyk, nei palik. Jei gi būsi priverstas prajuokti, tenesirodo tavo dantys. Jei gi būsi priverstas pasikalbėti su moterimis, atsuk savo veidą nuo jų regėjimo, ir taip su jomis kalbėkis. Nuo taisyklingų moterų bėk kaip nuo ugnies, ir kaip nuo velnio tinklo, ir nuo jų susitikimo bei pokalbio ir regėjimo; kad neatvėstų tavo širdis nuo Dievo meilės, ir nesutepte tavo širdies aistrų purvu. Ir jei yra ir tavo kūno seserys, kaip nuo svetimų saugokis. Nuo sumaišymo, kuris su tavo artimaisiais, saugokis, kad neatvėstų tavo širdis nuo Dievo meilės. Su jaunais drąsos ir pokalbių bėk kaip nuo velnio draugystės. Vienintelį turėk pašnekovą ir slaptininką – besibijantį Dievo, ir sau dėmesį skiriantį visada; maistu uob esantį savo būste, turtingą Dievo paslaptyse. Nuo kiekvieno paslėpk savo paslaptis, ir savo darbus, bei savo kovas. Nesėdėk be galvos apdangalo prieš nieką, be poreikio. Su skaisrumu į būtiną poreikį išeik, kaip gėdindamasis tave saugančio Angelo, ir su Dievo baime įvykdyk, ir versk save net iki mirties, net jei ir tavo širdžiai neįgodu yra.
Geriau tau suvalgyti mirtiną maistą, nei su moterimi valgyti, net jei bus ir tavo motina ar sesuo. Geriau tau apsigyventi su gyvate, nei miegoti su jaunu ir susidengti, net jei bus ir tavo kūno brolis. Jei pasakys tau, einant keliu, kas didesnis už tave: eik, kad pavalgytume, nepaklusnus nebūk. Jei gi nepasakys, tai liežuviu uob tylėk, širdimi tavo Dievą šlovink. Neprieštarauk niekam dėl ko nors, nei susibark su kuo nors, nei sumeluok, nei prisiek Viešpaties tavo Dievo vardu. Paniekintas būk, o ne paniekink. Skriaudžiamas būk, o ne skriausk. Geriau sutrūkti kūniškai su kūnu, nei netekti ko nors iš sielos dalykų. Į teismą su kuo nors neįeik, bet pakentėk nuteistas būti, nebūdamas nuteistas. Nepamėk savo siela ko nors iš pasaulio dalykų, bet paklusk Vyresniesiems ir Kunigaikščiams, o nuo sumaišymo, kuris su jais, pasitrauk. Ši juk tinklas yra, pagundanti nerūpestingiausius į žūtį.
O persivalgytojau, ieškantis savo tarnauti pilvui, geriau tau įsidėti į savo pilvą ugnies anglį, nei Vyresniųjų ir Kunigaikščių keptuves. Liek ant visų savo gailestingumą, ir būk susitvarkęs nuo visų. Nuo daugiažodystės save išsaugok, ši juk užgesina iš širdies protinius judėjimus, dygstančius iš Dievo. Bėk nuo dogmatizavimo, kaip nuo bevalio liūto: nei su Bažnyčios augintiniais į tai neįeik, nei su svetimais. Ir rūsčiųjų ar besibarančių gatvėmis nepraeik, kad nepripildytų tavo širdies rūstybės, ir neužvaldytų tavo sielos klystkelio tamsa. Su išdidžiu negyvenk, kad Šventosios Dvasios veikimas neatimtas būtų nuo tavo sielos, ir nebus būstas bet kokios klastingos aistros. Šiuos saugojimus jei išsaugosi, o žmogau, ir išsilaisvinsi pats nuolat į Dievo mokymąsi, iš tiesų pamatys tavo siela savyje Kristaus šviesą, ir per amžius nesutems. Jam šlovė ir galybė per amžius, amen.
10 Žodis. Apie šventų vyrų pasakojimą, ir visapusiškai gerbiamus jų žodžius; ir apie nuostabų jų buvimą
Vieną iš dienų nuėjau į vieno švento brolio cėlę, ir atsiremiau į kokią nors vietą dėl savo silpnybės; kad rūpestį dėl manęs padarytų dėl Dievo. Neturėjau juk ten nieko pažįstamo. Ir mačiau šį brolį naktį keliantis prieš laiką, ir įprotį turintį prieš brolius taisyklėje atsidurti. Šis pakankamai giedojo psalmes, ir netikėtai, kol šiame buvo, palikdavo taisyklę, ir puolęs ant veido, bei viduje stovėjo arba ir daugiau, daužė galva į žemę su karščiu, užsidegusiu jo širdyje nuo malonės. Ir po šių keldavosi, ir Valdovo kryžių bučiuodavo, ir vėl žemai lenkdavosi, ir tą patį kryžių bučiuodavo, ir vėl mesdavo save ant veido, ir tokiame įprotyje gyveno, kad negalėjau skaičiumi pasiekti jo kelių klaupimo daugybės: kas juk galėjo suskaičiuoti to brolio nusilenkimus, kuriuos kiekvieną naktį darydavo? Dvidešimt kartų juk bučiuodavo kryžių su baimė ir karščiu, su meile sumaišyta su pagarba, ir vėl pradėdavo psalmės giedojimą. Ir vieną kartą nuo didelio minčių užsidegimo, kurios degino jį savo karščiu, kai negalėjo pakęsti tos liepsnos deginimo, nuo džiaugsmo nugalimas šaukė, nes negalėjo susilaikyti: kad man labai stebėtis to brolio malone, ir žygdarbiu, bei blaivumu, kurį turėjo dėl Dievo darbo. Iš ryto, po pirmos valandos, kai sėdėjo skaitant, panašus būdavo į paimtą žmogų, ir kiekvieno skyriaus metu, kurį skaitė, dažnai pultadavo ant veido, ir ilgai eilutėse savo rankas į dangų pakeldavo, ir Dievą šlovindavo. Buvo jo amžiaus keturiasdešimti metai. Turėjo ir maistą mažiausią ir labai sausą. Ir dėl to, kad dažnai vertė savo kūną virš mato ir jėgos, matydavosi kaip šešėlis. Kad man gailėti jo dėl jo veido silpnybės, kuri nuo didelio nevalgymo nusilpo, ir buvo net dviejų pirštų kiekio neturinti. Dažnai sakydavau jam: pasigailėk pats savęs savo buvime, o broli, ir šio gero gyvenimo, kurį įgijai; ir kad nesujauktum ir nenukirptum savo gyvenimo, kuris panašus yra į dvasinę grandinę, ir dėl mažo triūso priedo troškimo kad nepasiliktum ir nenustotum nuo viso tavo bėgimo. Valgyk nuosaikiai, kad ne visada valgytum; ir netiesk tavo kojos virš jėgos, kad visiškai tuščias nebūtum. Buvo gailestingas ir labai gėdingas, su ramybe pasigailintis. Švarus prigimtimi, paklusnus paguodai, išmintingas pagal Dievą, ir dėl savo švarumo bei ramybės mylimas būdavo iš visų. Dirbdavo su broliais, kai reikalavo jo, dažnai tris dienas ir keturias. Ir nuo vakaro iki vakaro ateidavo į savo cėlę: buvo juk patyręs ir į bet kokią tarnystę. Kai gi įgydavo ką nors, nors ir reikalavo to, bet uob nuo didelio savo gėdinimosi prieš mažus ir didelius, negalėjo pasakyti neturintis to. Nes kuo dažniausiai, kai dirbdavo su brolija, tarsi gėdindamasis tai darydavo, ir vertė save, neturintis saldžiai išeiti iš cėlės. Toks buvo gyvenimas ir buvimas to brolio, iš tiesų nuostabaus. Mūsų Dievui tebūna šlovė per amžius, amen.
11 Žodis. Apie seną senolį
Kartais vėl nuėjau pas kažkokį seną senolį, gerą ir doringą. Labai mane šis mylėjo. Buvo neišmanėlis uob žodžiu, apšviestas supratimu, ir gilus širdimi, ir kalbėjo tai, kas paduodama buvo jam iš malonės. Neišeidavo dažnai iš savo cėlės, bet į šventus susirinkimus. Buvo juk skiriantis dėmesį sau ir tylintis. Šiam sakiau kadaise aš: tėve, užėjo man mintis nueiti sekmadienį į bažnyčios prieangį, ir ten atsisėsti bei valgyti iš ryto, kad kiekvienas įeinantis ir išeinantis pamatęs mane, paniekintų. Į tai atsakė man senolis taip: parašyta yra, kad kiekvienas darantis pasauliečiams pasipiktinimą, nepamatys šviesos. Tavęs juk niekas nežino šioje šalyje, nei žino tavo gyvenimo, bet pasakys, kad vienuoliai nuo ryto valgo, ir labiau kad yra čia broliai pradedantieji, kurie yra dar silpni savo mintimis. Ir daugelis iš jų turintys į tave tikėjimą, ir besinaudojantys iš tavęs, ir kai tave pamatys tai padariusį, pažeisti bus. Senovės tėvai tokį dalyką darydavo dėl daugelio stebuklų, kuriuos darydavo, ir dėl garbės, kurią turėjo, bei dėl didelio vardo. Darydavo tai, kad pažeminti būtų, ir paslėptų savo gyvenimo šlovę, ir toli padarytų nuo savęs puikybės priežastis. Tau kas yra verčiantis padaryti ką nors tokio? Ar nežinai, kad yra kiekvienam gyvenimui tvarka ir laikas? Tau nėra toks gyvenimas atskirtas, nei toks vardas. Kaip juk vienas iš brolių gyveni, ir nei pats sau padedi, ir kitą pažeisi. Ir vėl, šis rūpestis ne visiems yra naudingas, bet tik tobuliesiems ir didiesiems; kadangi šiame yra pojūčių paleidimas. Vidutiniams ir pradedantiesiems žalą nešantis yra; kadangi daug saugojimo reikalauja, ir pojūčių paklusnumo. Senoliai praėjo saugojimo laiką, ir visuose dalykuose, kurių nori, įgyja. Pirkliai juk nepatyrę didžiausiuose dalykuose, didelių sau priežasčių padaro žaloms prastesniuose dalykuose, greitai į priekį stiebiasi. Ir vėl, kaip sakiau, kiekvienam darbui yra tvarka, ir kiekvienam buvimui laikas nustatytas. Kiekvienas prieš laiką pradedantis tai, kas virš jo mato, žalą sau dvigubina, o ne įgyja. Jei nori šio, pakentėk atsargiai užklumpančią tave ne savo noru begarbę su džiaugsmu, ir kad nesujauktum, nei nepakęstum tave pažeminančio.
Buvau kadaise pokalbyje su protinguoju tuo, paragavusiu iš gyvenimo medžio, sielos prakaitu nuo savo jaunystės ryto, net iki savo senatvės vakaro. Ir po to, kai išmokė mane daugeliui žodžių apie dorybę, tarė man taip: kiekviena malda, kurioje nevargs kūnas, ir nesuspausta bus joje širdis, išmetamu daiktu laikoma būna; nes be sielos yra ta malda. Ir vėl tarė man: su žmogumi, mėgstančiu ginčytis, ir savo žodį nustatyti norinčiu, bei klastingu mintimi, ir begėdžiu savo pojūčiuose, nei neduok, nei neimk visiškai, kad nenutolintum nuo savęs švaros, kurią įgijai su dideliu triūsu, ir nepripildytum savo širdies tamsos ir sujaukimo.
<…>