Paieškos rezultatai (1404) pagal: Malda apie meile

Proslogionas

Anzelmas Kenterberietis (Anselmus Cantuariensis, lot. Anselmus of Canterbury), XI a. teologas ir filosofas, savo kūrinyje „Proslogionas“ (lot. Proslogion), parašytame apie 1077–1078 m., pateikia vieną įtakingiausių viduramžių krikščioniškosios filosofijos tekstų. Ši knyga, iš pradžių pavadinta Fides quaerens intellectum („Tikėjimas, ieškantis supratimo“), yra meditacinis ir teologinis darbas, kuriame Anzelmas siekia racionaliai pagrįsti Dievo buvimą ir jo savybes. … [Skaityti toliau…]

Tamuzas

Tamuzas, kurio originalus šumeriškas vardas yra Dumuzidas (Dumuzid), o vėlesnė akadų ir aramėjų forma – Tammuz, yra viena tragiškiausių ir poetiškiausių senovės Mesopotamijos mitologijos figūrų. Nors jis kartais priskiriamas velniškam panteonui, šis apibrėžimas yra visiškai klaidingas ir yra vėlesnių, monoteistinių religijų interpretacijos rezultatas. Iš tiesų, Tamuzas nebuvo nei velnias, nei demonas. Jis buvo mylimas piemenų, … [Skaityti toliau…]

Plutonas

Plutonas, kurio vardas lotynų ir anglų kalbomis yra Pluto, yra viena iš labiausiai atpažįstamų, tačiau ir dažniausiai klaidingai suprantamų dievybių. Plutonas yra romėnų mitologijos dievybė. Jo tiesioginis graikiškas atitikmuo ir pirminis įkvėpimo šaltinis yra Hadas (ᾍδης, Hades). Nors abu vardai apibūdina tą pačią figūrą – požemio karalystės valdovą – jų konotacijos ir kai kurie kulto … [Skaityti toliau…]

Nergalas

Nergalas yra viena galingiausių ir labiausiai bijotų Mesopotamijos panteono dievybių. Nors apibūdinimas „Babilono Hado dievas“ yra suprantamas kaip analogija, siekiant paaiškinti jo funkciją, iš tiesų Nergalo vaidmuo buvo kur kas platesnis ir aktyvesnis nei graikų požemio valdovo. Jis nebuvo tik pasyvus mirusiųjų karalystės prižiūrėtojas; jis buvo negailestingas karo, maro, ligų ir pražūtingos vidudienio saulės karščio … [Skaityti toliau…]

De Baptismo (Apie krikštą)

Tertuliano, vieno iš ankstyvosios krikščionybės Tėvų, veikalas „De Baptismo“ (lot. De Baptismo, angl. On Baptism, liet. Apie krikštą) yra trumpas, bet reikšmingas traktatas, parašytas apie 200–206 m. Kartaginoje (dabartinis Tunisas). Šis darbas, laikomas pirmuoju krikščionišku tekstu, skirtu išimtinai krikšto sakramentui, yra skirtas paaiškinti krikšto prigimtį, svarbą ir teisingą praktiką, atsakant į to meto erezijas ir … [Skaityti toliau…]

Biblija Sacra (Vulgata)

Vienintelė knyga, kuri daugiau nei tūkstantį metų buvo neginčijamas dvasinis, kultūrinis ir intelektualinis Vakarų Europos pamatas. Tai knyga, kuri formavo teologiją, įkvėpė didžiausius meno kūrinius nuo Giotto freskų iki Bacho muzikos, jos eilutės skambėjo pirmuosiuose universitetuose ir tapo ištisų teisinių sistemų pagrindu. Tai knyga – Biblia Sacra Vulgata. Tai nėra tiesiog viena iš Biblijos versijų; … [Skaityti toliau…]

Seneka ir jo laiškai Lucilijui

Lucius Annaeus Seneca, arba Seneka Jaunesnysis (apie 4 m. pr. m. e. – 65 m. e. m.), – viena kontrastingiausių ir įtakingiausių Romos imperijos asmenybių. Jis buvo ne tik stoikų filosofas, bet ir dramaturgas, oratorius, imperatoriaus Nerono auklėtojas ir vienas turtingiausių Romos piliečių. Jo gyvenimas, kupinas politinių intrigų, prabangos ir galiausiai tragiškos baigties (Neronas privertė … [Skaityti toliau…]

Kas yra apofatinė teologija?

Apofatinė teologija (gr. ἀποφατική θεολογία – „neigiamoji teologija“) teigia, kad apie Dievą galima kalbėti tik per neigimą: sakant, kuo Jis nėra, o ne kuo Jis yra. Dievas pranoksta visus žodžius, sąvokas ir žmogaus protą – bet koks teiginys apie Jį ribotas, todėl tikrasis kelias veda per paneigimą ribotų vaizdinių. Ši kryptis kyla iš nuolankumo prieš … [Skaityti toliau…]

Dvasinis giedojimas

„Dvasinis giedojimas apie sielą ir Sužadėtinį Kristų“ (Cántico espiritual) – vienas žymiausių šventojo Kryžiaus Jono (1542–1591) mistinių ir poetinių veikalų, parašytas XVI amžiaus antroje pusėje. Šis kūrinys laikomas krikščioniškosios mistikos šedevru ir vienu gražiausių religinių tekstų ispanų kalba. Jame sielos kelias į dieviškąją vienybę perteikiamas per meilės poeziją, įkvėptą Senojo Testamento Giesmių giesmės, tačiau perrašytą … [Skaityti toliau…]

Kopimas į Karmelio kalną

„Kopimas į Karmelio kalną“ – tai vienas pagrindinių šventojo Kryžiaus Jono (1542–1591) veikalų, parašytas apie 1578–1585 m. Tai gilus krikščioniškosios mistikos traktatas, kuriame aprašoma sielos kelionė link vienybės su Dievu per dvasinį apsivalymą. Autorius, šv. Kryžiaus Jonas – ispanų karmelitas, mistikas, poetas, Katalikų Bažnyčios mokytojas ir kartu su šv. Terese Aviliete – basųjų karmelitų reformatorius. … [Skaityti toliau…]

Kas yra mistinė teologija?

Mistikos terminas apibūdinamas kaip patirtis, kurios metu žmogus suvokia ryšį su Dievu ar aukščiausia realybe, viršijančia įprastą žmogaus supratimą. Mistinė teologija siekia konceptualizuoti ir suprasti šias patirtis, naudojant teologinius, filosofinius ir dvasinius įrankius. Tai yra teologijos šaka, nagrinėjanti sielos būsenas ir patirtis, kurių neįmanoma pasiekti vien žmogaus pastangomis ar įprasta dieviškąja malone. Ji apima neeilines … [Skaityti toliau…]

Tamsioji sielos naktis

Tamsioji sielos naktis“ – tai vienas žymiausių ispanų mistiko, šventojo Jono Kryžiečio (isp. San Juan de la Cruz, 1542–1591) kūrinių, parašytas XVI a. antroje pusėje. Šiame veikale autorius apmąsto gilų dvasinį žmogaus augimą, kylantį iš skausmingo, bet būtino atsiskyrimo nuo pasaulio ir savęs paties, vedančio į vienybę su Dievu. Šis tekstas iš pradžių buvo parašytas … [Skaityti toliau…]



Ieškote daugiau apie: Malda apie meile?

Trumpas paaiškinimas pagal užklausą

Meilė krikščioniškoje tradicijoje yra pati didžiausia dorybė, prilyginama pačiam Dievui, nes šventasis Jonas Rašytojas teigia, jog Dievas yra meilė. Kalbėdami apie meilę maldoje, mes kreipiamės į Kūrėją prašydami gebėjimo mylėti artimą taip, kaip Kristus pamilo žmoniją. Šventasis Paulius savo laiške korintiečiams (Epistula I ad Corinthios) paliko nuostabų meilės himną, kuris skelbia, kad meilė yra kantri, maloninga ir niekada nesibaigia. Tokia malda tampa tiltu tarp žemiškojo žmogaus troškimų ir dieviškosios malonės pilnatvės. Ji kviečia atleisti savo skriaudėjams, dalintis kasdienine duona bei priimti kiekvieną žmogų be išankstinio nusistatymo ar pykčio. Kai meldžiamės už meilę, mes išvalome savo širdis nuo egoizmo ir atveriame jas Šventosios Dvasios veikimui. Ši dvasinė praktika mus moko, kad tikra meilė nėra vien tik jausmas, o sąmoningas kasdienis pasirinkimas tarnauti kitiems. Galiausiai malda apie meilę perkeičia mūsų kasdienybę, suteikdama gyvenimui gilią prasmę ir amžinosios šviesos viltį.