„Tyla“ (originalus japoniškas pavadinimas 沈黙 / Chinmoku, angliškai Silence) – japonų rašytojo Shūsaku Endō (1923–1996) 1966 m. išleistas istorinis ir teologinis romanas, pelnęs Tanizaki premiją ir laikomas vienu svarbiausių XX a. japonų literatūros kūrinių. Lietuviškai jis pasirodė kaip Tyla.
Romanas nukelia į XVII a. Japoniją, į laikus po Šimabaros sukilimo, kai krikščionybė buvo žiauriai persekiojama, o tikintieji buvo verčiami išsižadėti tikėjimo, mindami Kristaus atvaizdus (vadinamuosius fumie). Į šią šalį slapta atvyksta jaunas portugalų jėzuitas Sebastião Rodriguesas, norėdamas sužinoti tiesą apie savo mokytoją tėvą Ferreirą, kuris, kaip sklinda gandai, atsižadėjo tikėjimo. Kartu su juo keliauja kitas kunigas ir keistas, silpnas japonas Kichijiro, kuris tampa savotišku išdavystės ir silpnumo simboliu.
Rodriguesas atsiduria pasaulyje, kur Dievas tarsi tyli. Jis mato, kaip paprasti valstiečiai krikščionys kenčia nežmoniškus kankinimus, kaip jie miršta už tikėjimą, o dangus lieka abejingas. Kunigas pats patiria baimę, abejonę, fizinį ir dvasinį išsekimą. Jis tikisi, kad Dievas kažkaip įsikiš, kad kančia turės prasmę, bet vietoj to susiduria su gilia tyla. Galiausiai jam tenka rinktis: likti ištikimam savo principams ir leisti kitiems mirti, ar išsižadėti tikėjimo, kad išgelbėtų žmones.
Endō, pats būdamas katalikas Japonijoje, kur krikščionybė visada buvo mažuma, rašo iš vidaus. Jis puikiai pažįsta tą jausmą, kai tikėjimas atrodo svetimas, o kultūra – kaip pelkė, kurioje viskas skęsta. Romanas nėra paprastas pasakojimas apie kankinius. Tai gilus klausimas apie Dievo buvimą (ar nebuvimą) kančioje, apie silpnumą, kuris kartais būna stipresnis už didvyriškumą, ir apie tai, ar galima likti tikinčiu, kai Dievas tyli.
Kūrinys parašytas ramiai, beveik asketiškai, su didžiule įtampa, kuri kyla ne iš veiksmo, o iš vidinės dramos. Jis buvo adaptuotas kelis kartus, garsiausiai – Martino Scorsese 2016 m. filme. Endō čia ne moralizuoja ir ne smerkia. Jis tiesiog rodo, kaip žmogus, atsidūręs kraštutinėje situacijoje, atranda, kad Dievas gali kalbėti ir per tylą, ir per tą, kuris minda Kristaus veidą.
Tai romanas, kuris nepalieka ramybės. Jis verčia galvoti ne apie istorinius faktus, o apie savo paties tikėjimą, silpnybes ir klausimą, ką darytum, jei Dievas ilgai, skausmingai tylėtų.
„Tyla“ (ištrauka)
<…>
Po penkių dienų, vakare, įvyko antrasis jo susitikimas su Čikugo valdovu Inoue. Diena buvo mirtinai rami, tačiau dabar medžių lapai ėmė švelniai krutėti, skleisdami gaivų šlamesį vakaro vėjyje. Ir štai jis atsidūrė akis į akį su Inoue. Be vertėjo, magistratas neturėjo jokios kitos palydos. Kunigui įėjus su sargybiniu, anas, glostydamas rankose didelį dubenį, lėtai gurkšnojo karštą vandenį.
– Būgštauju, kad apleidau jus, – tarė Inoue, vis dar abiem rankomis laikydamas dubenį, o jo didelės akys smalsiai vėpsojo į kunigą. – Turėjau reikalų Hirade.
Magistratas liepė vertėjui atnešti karšto vandens ir kunigui; visą tą laiką jo lūpose žaidė šypsena. Tuomet jis lėtai ėmė pasakoti apie savo kelionę į Hiradą.
– Jei tik pasitaikys proga, tėve, turėtumėte nuvykti į Hiradą, – jis kalbėjo taip, tarsi kunigas būtų laisvas žmogus. – Ten, ant kalno priešais ramią įlanką, stovi Macuuros pilis.
– Taip, iš Hirade buvusių misionierių esu girdėjęs, kad tai gražus miestas.
– Nepasakyčiau, kad gražus; veikiau įdomus, – kalbėdamas Inoue papurtė galvą. – Matydamas tą miestą, prisimenu seniai girdėtą istoriją. Ji yra apie Takenobu Macuurą iš Hirado, kuris turėjo keturias suguloves, nuolat besipjaunančias iš pavydo. Takenobu, nebegalėdamas to pakęsti, galiausiai išvijo visas keturias iš savo pilies. Bet galbūt ši istorija netinkama celibato besilaikančio kunigo ausims.
– Tas Macuura turbūt buvo labai išmintingas žmogus. – Kadangi Inoue buvo toks atviras, kunigas kalbėdamas taip pat pasijuto laisviau.
– Ar tikrai taip manote? Jei taip, man džiugu. Hiradas, ir apskritai visa mūsų Japonija, yra visai kaip Macuura. – Sukiodamas dubenį rankoje, Čikugo valdovas tęsė: – Ispanija, Portugalija, Olandija, Anglija ir panašios moterys be perstojo šnabžda pavydžias šmeižto istorijas į ausį vyrui, vardu Japonija.
Klausydamasis vertėjo vertimo, kunigas ėmė suprasti, link kur Inoue lenkia. Kiek daug kartų Gooje ir Makao jis buvo girdėjęs, kaip protestantiškos šalys, tokios kaip Anglija ir Olandija, bei katalikiškos, tokios kaip Ispanija ir Portugalija, atvykusios į Japoniją ir pavydėdamos viena kitos pažangos, šmeižė viena kitą japonams. Be to, ir patys misionieriai iš konkurencijos vienu metu buvo griežtai uždraudę atsivertusiems japonams bendrauti su anglais bei olandais.
– Tėve, jei manote, kad Macuura buvo išmintingas, be abejo suprantate, kad Japonijos sprendimas uždrausti krikščionybę nėra nepagrįstas ar kvailas.
Jam kalbant, juokas nė akimirkai nedingo iš tų riebių, krauju tvinksinčių skruostų, o magistratas įdėmiai žvelgė į kunigo veidą. Kaip japonui, jo akys atrodė keistai rudos, o žandenose (galbūt jos buvo dažytos?) nesimatė jokio žilumo pėdsako.
– Mūsų Bažnyčia moko monogamijos… – Kunigas sąmoningai pasirinko juokaujantį toną. – Jei vyras turi teisėtą žmoną, vargu ar išmintinga užsikrauti sau naštą sugulovėmis. O kas, jei Japonija iš šių keturių pasirinktų vieną teisėtą žmoną?
– Ir ta teisėta žmona jūs laikote Portugaliją?
– Ne, ne! Turiu omenyje mūsų Bažnyčią.
Vertėjui bejausmiu balsu perdavus šį atsakymą, Inoue veidas apsiblausė; kilstelėjęs balsą jis nusijuokė. Turint omenyje jo amžių, juokas buvo spiegus, tačiau akyse, kurias dabar nukreipė į kunigą, nebuvo jokių emocijų. Jo akys nesijuokė.
– Tėve, argi nemanote, kad šiam vyrui, vardu Japonija, geriau nustoti galvoti apie moteris iš svetimų kraštų ir susijungti su toje pačioje šalyje gimusia moterimi – moterimi, kuri supranta jo mąstyseną?
Kunigas puikiai suprato, ką Inoue turėjo omenyje sakydamas „svetimšalė moteris“; bet kadangi anas tęsė ginčą tokiu tariamai nerūpestingu būdu, jis jautė, kad ir pats privalo laikytis tos pačios linijos.
– Bažnyčioje, – tarė jis, – moters tautybė nėra svarbi. Svarbiausia – jos ištikimybė vyrui.
– Suprantu. Ir vis dėlto, jei vyro ir žmonos meilė remtųsi vien jausmais, niekam netektų kentėti nuo to, ką mes vadiname įkyria bjaurios moters meile. – Magistratas linktelėjo galva, tarsi patenkintas savo paties išsireiškimu. – Pasaulyje yra vyrų, kuriuos vargina įkyrus bjaurios moters prielankumas.
– Misionierišką darbą laikote prievartiniu meilės primetimu?
– Taip, iš mūsų pozicijos tai būtent tai ir yra. O jei šis posakis jums nepatinka, pasakykime kitaip. Moterį, kuri negali susilaukti vaikų, vadiname nevaisinga; ir manome, kad tokia moteris neturi gebėjimo būti žmona.
– Jei mūsų doktrina čia, Japonijoje, nedaro pažangos, tai ne Bažnyčios kaltė. Tai kaltė tų, kurie plėšia krikščionis japonus nuo Bažnyčios, kaip vyrą nuo jo žmonos.
Vertėjas, ieškodamas žodžių, trumpam nutilo. Tai buvo laikas, kai iš krikščionių kalėjimo turėjo atsklisti vakarinė malda, bet šiandien nesigirdėjo jokio garso. Staiga kunigas prisiminė mirties bausmę prieš penkias dienas: tą ramybę, kuri atrodė panaši į šią akimirką, bet iš tiesų buvo tokia kitokia. Tai buvo laikas, kai vienakio vyro kūnas gulėjo kniūbsčias ant žemės plieskiančioje saulėje, o sargybinis be jokių jausmų, nutvėręs už vienos kojos, nutempė jį į duobę žemėje, palikdamas kraujo pėdsaką, nelyg teptuku ant žemės nubrėžtą storą brūkšnį. „Ar gali būti, – mąstė kunigas, – kad įsakymą šiai egzekucijai davė šis priešais jį sėdintis geranoriškas senolis?“
– Tėve, – tarė Čikugo valdovas, – jūs ir kiti misionieriai, regis, nepažįstate Japonijos.
– O jūs, garbingasis magistrate, – atsakė kunigas, – regis, nepažįstate krikščionybės.
Tai išgirdę jiedu abu nusijuokė.
– Ir vis dėlto, – tarė Inoue, – prieš trisdešimt metų, kai buvau Gamo vasalas, aš ieškojau tėvų [misionierių] vedimo.
– Ir kas tada?
– Mano priežastys, kodėl priešinuosi krikščionybei, skiriasi nuo paprastų žmonių priežasčių. Niekada nelaikiau krikščionybės bloga religija.
Vertėjas klausėsi šių žodžių su nuostaba veide; ir kol jis mikčiojo ieškodamas žodžių, senis vis žiūrėjo į dubenį rankose su trupučiu likusio karšto vandens, visą laiką juokdamasis.
– Tėve, noriu, kad apmąstytumėte du dalykus, kuriuos šis senas žmogus jums pasakė. Pirmasis – kad įkyrus bjaurios moters prielankumas vyrui yra nepakeliama našta; antrasis – kad nevaisinga moteris neturėtų tapti žmona.
Magistratui atsistojus eiti, vertėjas nusilenkė galva iki pat žemės, sudėjęs rankas priešais save. Sargybinis, visas susijaudinęs, pastatė sandalus, į kuriuos Čikugo valdovas lėtai įspyrė kojas; ir nė karto neatsigręžęs atgal, jis išnyko kiemo tamsoje. Prie trobelės durų spietėsi uodų debesis; lauke girdėjosi arklio žvengimas.
Dabar jau buvo naktis. Švelniai ėmė lynoti, skleisdamas garsą, panašų į akmenukų barbenimą medžiuose už trobelės. Padėjęs galvą ant kietų grindų ir klausydamasis lietaus garso, kunigas pagalvojo apie žmogų, kuris buvo teisiamas taip pat, kaip ir jis. Tai buvo balandžio 7-osios rytą, kai tas išsekęs vyras buvo varomas žemyn Jeruzalės šlaitu. Aušros spinduliai driekėsi anapus Negyvosios jūros, nudažydami kalnų grandinę auksiniu baltumu, Kedrono upelis čiurleno, vis skleisdamas savo gaivų garsą. Niekas nedavė Jam pailsėti. Rašto aiškintojams ir seniūnams paskelbus mirties nuosprendį, reikėjo gauti Romos valdytojo Piloto pritarimą. Savo stovykloje už miesto, netoli šventyklos, Pilotas jau buvo išgirdęs žinią ir dabar turėjo laukti.
Nuo pat vaikystės kunigas buvo įsiminęs kiekvieną tos lemiamos balandžio 7-osios ryto detalę. Šis išsekęs vyras buvo tobulas jo idealas. Jo akys, kaip ir kiekvienos aukos, buvo pilnos skausmingo nuolankumo, Jam su priekaištu žvelgiant į minią, kuri iš Jo tyčiojosi ir spjaudė. Ir šioje minioje stovėjo Judas. Kodėl Judas sekė iš paskos? Ar jį kurstė keršto troškimas – pamatyti galutinį žmogaus, kurį pardavė, sunaikinimą? Šiaip ar taip, kad ir kaip ten būtų, ši byla buvo visai kaip jo paties. Jį pardavė Kičidžiras, kaip Kristų pardavė Judas; ir kaip Kristų, jį dabar teisia šio pasaulio galingieji. Taip, jo ir Kristaus likimai buvo labai panašūs; ir nuo šios minties tą lietingą naktį jo krūtinėje ėmė kunkuliuoti dilgčiojantis džiaugsmo jausmas. Tai buvo krikščionio džiaugsmas, besimėgaujančio tiesa, kad jis yra suvienytas su Dievo Sūnumi.
Kita vertus, jis nepatyrė jokių fizinių kančių, kurias buvo pažinęs Kristus; ir ši mintis kėlė jam nerimą. Piloto rūmuose anas vyras buvo pririštas prie dviejų pėdų aukščio stulpo, kad būtų nuplaktas botagu su metaliniais antgaliais, o į jo rankas buvo įkaltos vinys. Tačiau nuo pat įkalinimo šiame kalėjime pradžios, jo nuostabai, nei pareigūnai, nei sargybiniai nė karto jam nesudavė. Ar toks buvo Inoue planas, ar ne, jis nežinojo; tačiau jautė, jog visai įmanoma, kad nuo šiol diena po dienos praeis be jokio fizinio smurto.
Kokia buvo to priežastis? Kiek daug kartų jis buvo girdėjęs apie nesuskaičiuojamus misionierius, sučiuptus šioje šalyje, ir kaip jie patirdavo neapsakomas kančias bei kankinimus. Štai Navaras, kuris Šimabaroje buvo gyvas sudegintas ant laužo; štai Karvaljas ir Gabrielis, kurie vėl ir vėl buvo merkiami į verdantį sieros vandenį Undzene; štai tie misionieriai, iš kurių Omuros kalėjime buvo atimtas maistas, kol jie mirė iš bado. O štai jis pats sėdi kalėjime, jam leidžiama melstis, leidžiama kalbėtis su krikščionimis, jis valgo maistą, kuris, nors ir nebuvo itin gausus, vis dėlto buvo patiekiamas tris kartus per dieną; o pareigūnai ir magistratas, jį aplankę, toli gražu nebuvo griežti – pasitenkindavo formalumais ir išeidavo. Ko jie galėtų tuo siekti?
Kunigas prisiminė dienas Tomogio kalno trobelėje su Garpe ir kaip jiedu kalbėjosi apie kankinimus bei apie tai, ar sugebėtų juos ištverti, jei kada nors tektų. Žinoma, vienintelis dalykas buvo melsti Dievo malonės; tačiau anuo metu jis širdyje jautė, kad galėtų kovoti iki mirties. Klajodamas po kalnus jis taip pat buvo tvirtai įsitikinęs, kad sučiuptas patirs fizinius kankinimus. Ir jis jautė (ar tai buvo jo įtemptų jausmų ženklas?), kad ir kokia kančia jį ištiktų, jis galėtų sukąsti dantis ir ją ištverti.
Tačiau dabar jo ryžtas kažkodėl nusilpo. Atsistojęs nuo grindų ir papurtęs galvą, jis paklausė savęs, ar jo drąsa ėmė byrėti. Ir ar taip nutiko dėl gyvenimo, kurį jis dabar gyveno? Tuomet staiga iš pačių širdies gelmių kažkas jam prabilo: „Taip yra todėl, kad tavo gyvenimas čia pernelyg malonus.“
Nuo pat atvykimo į Japoniją praktiškai tik šiame kalėjime jis turėjo progą gyventi kunigo gyvenimą. Tomogyje jis slapstėsi; po to neturėjo jokių ryšių su valstiečiais, išskyrus Kičidžirą. Tik atsidūręs čia jis gavo progą gyventi su žmonėmis ir didžiąją dienos dalį praleisti maldoje bei meditacijoje, nekenčiant bado kančių.
Kaip smėlis, tekantis per smėlio laikrodį, kiekviena diena čia praeidavo ramiai. Jo jausmai, anksčiau įsitempę ir standūs kaip geležis, dabar pamažu atsipalaidavo. Jis ėmė jausti, kad kankinimai ir fizinės kančios, kurias laikė neišvengiamomis, galbūt jo visai neištiks. Pareigūnai ir sargybiniai buvo dosnūs; apvaliaveidis magistratas maloniai šnekučiavosi apie Hiradą. Dabar, kai jau paragavo drungno ramybės ir saugumo vandens, ar beturėtų jis ryžto vėl klajoti po tuos kalnus ir slėptis trobelėje?
Ir tuomet jam pirmą kartą toptelėjo mintis, kad Japonijos pareigūnai ir jų magistratas nieko nesiima todėl, kad nelyg voras, stebintis tinkle įstrigusį grobį, laukia, kol nusilps jo dvasia. Jis su kartėliu prisiminė nenuoširdų Čikugo valdovo juoką ir tai, kaip senis trynė rankas. Dabar jis aiškiai matė, kodėl magistratas padarė tokį gestą.
Ir viso šio vaizdinio fone buvo faktas, kad nuo to laiko iki vakar dienos buvęs dviejų maitinimų per dieną režimas buvo padidintas iki trijų. Geros širdies sargybiniai, nesuprasdami, kas už to slypi, juokdamiesi rodydavo dantenas ir sakydavo: „Argi nevalgysite visko? Juk toks magistrato noras. Ne su daugeliu kalinių taip elgiamasi.“
Kunigas, žiūrėdamas į medinį dubenį su kietais ryžiais ir džiovinta žuvimi, papurtydavo galvą ir prašydavo atiduoti tai krikščionims. Virš ryžių jau dūzgė musės. Atėjus vakarui, sargybiniai atnešė du šiaudinius čiužinius. Taip, kunigas pamažu ėmė suprasti, ką reiškia šis elgesio pasikeitimas. Tai galėjo tiesiog reikšti, kad artėja jo kankinimo diena. Jo atpalaiduotas kūnas bus dar silpnesnis priešintis skausmui. Pareigūnai naudojo šią klastingą priemonę, kad pamažu išsiurbtų jo gyvybines jėgas, o tada staiga prasidės kankinimai. Neabejotinai toks buvo jų planas.
Duobė…
Žodis, kurį jis buvo išgirdęs iš vertėjo savo suėmimo saloje dieną, dabar vėl iškilo atmintyje. Jei Ferera atsimetė nuo tikėjimo, tai nutiko todėl, kad iš pradžių, kaip ir su juo pačiu, su juo buvo elgiamasi gerai; o vėliau, kai kūnas ir dvasia nusilpo, visiškai netikėtai jam buvo pritaikytas šis kankinimas. Kitaip buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad toks didis žmogus taip staiga išsižadėtų savo tikėjimo. Taip, kokius velniškus būdus jie sugalvojo!
„Japonai yra protingiausia tauta, kokią mums iki šiol teko sutikti.“ Prisiminęs Ksavero žodžius, jis ciniškai nusijuokė.
Jis atsisakė siūlomo maisto; naktį nenaudojo šiaudinių čiužinių; be jokios abejonės, per sargybinius tai pasiekė pareigūnų ir magistrato ausis; vis dėlto nebuvo ištartas nė vienas priekaišto žodis. Jam buvo neįmanoma sužinoti, ar jie suprato, kad jų planai buvo sužlugdyti, ar ne.
Vieną rytą, praėjus dešimčiai dienų po Čikugo valdovo apsilankymo, jį pažadino sujudimas kieme. Prispaudęs veidą prie grotuoto lango, jis pamatė tris krikščionis, samurajaus raginamus eiti ir vedamus šalin iš kalėjimo. Rytiniame rūke sargybiniai tempė juos grandinėmis surakintais riešais. Paskutinė iš trijų buvo moteris, davusi jam agurką.
– Tėve, – šūktelėjo jie jam praeidami pro jo kalėjimą, – mus varo į priverstinius darbus.
Iškišęs rankas pro grotas, kunigas laimino juos po vieną kryžiaus ženklu. Jo pirštai vos vos palietė Monikos kaktą, kai ji su liūdesio šešėliu, vaikiškai šypsodamasi, pakėlė veidą.
Visa ta diena buvo tyli ir rami. Artėjant vidurdieniui temperatūra pamažu kilo, ir negailestingi saulės spinduliai žiauriai smelkėsi pro kalėjimo grotas. Jis paklausė maistą atnešusių sargybinių, kada sugrįš tie trys krikščionys, ir gavo atsakymą, kad jie grįš iki vakaro, jei darbas bus baigtas. Čikugo valdovo įsakymu Nagasakyje buvo statoma keletas šventyklų, todėl darbininkų poreikis buvo beveik beribis.
– Šįvakar Urabonas, tėve. Manau, žinote, kas yra Urabonas?
Sargybiniai paaiškino, kad per Uraboną Nagasakio gyventojai ant namų pastogių kabina žibintus ir juose uždega žvakes.
Kunigas atsakė, kad Vakaruose yra Visų Šventųjų išvakarių šventė, per kurią žmonės daro kažką panašaus.
Tolumoje jis girdėjo giedančius vaikų balsus ir, įtempęs klausą, išgirdo žodžius:
„O žibinte, ate, ate, ate,
Jei mesi į jį akmenį, tavo ranka nudžius,
O žibinte, ate, ate, ate,
Jei mesi į jį akmenį, tavo ranka nudžius.“
Kažkodėl toje nutrūkstančioje vaikų dainelėje jautėsi graudi nata.
Buvo vakaras. Ant kretinės mirtos nutūpė cikada ir čirškė. Net ir tas balsas ištirpo vakaro ramumoje, tačiau trys krikščionys nebuvo sugrįžę. Valgydamas vakarienę prie aliejinės lempos šviesos, jis tolumoje girdėjo silpnus vaikų balsus. Gūdžią naktį pro grotas skaisčiai plūstelėjo mėnulio spinduliai, pažadindami jį iš miego. Šventė buvo pasibaigusi; tamsa buvo tiršta ir gili; tačiau ar krikščionys grįžo, jis nežinojo.
Kitą rytą jį pažadino sargybiniai ir liepė apsirengti bei nedelsiant išeiti.
– Ką visa tai reiškia? – paklausė jis.
Į jo klausimą, kur jie eina, sargybiniai atsakė, kad patys nežino. Tačiau ši ankstyva ryto valanda buvo pasirinkta tam, kad būtų išvengta smalsių žiūrovų minių, kurios tikrai susirinktų spoksoti į svetimšalį krikščionių kunigą.
Jo laukė trys samurajai. Jie taip pat trumpai paaiškino, kad toks yra magistrato noras, ir tuomet, atsistoję iš priekio bei galo, o belaisvį pasodinę per vidurį, tylėdami patraukė rytiniu keliu.
Rytiniame rūke pirklių šiaudiniai ir nendrėmis dengti namai uždarytomis durimis atrodė visai kaip melancholiški seniai. Abipus kelių driekėsi ryžių laukai; visur buvo sukrauti rąstai. Šviežias medienos aromatas, susimaišęs su rūko kvapu, sklido į jų šnerves. Nagasakio keliai vis dar buvo tiesiami. Naujų statybų šešėlyje gulėjo miegantys elgetos ir atstumtieji, apsikloję šiaudiniais dembliais.
– Vadinasi, Nagasakyje esate pirmą kartą, – juokdamasis prabilo vienas iš samurajų. – Daug kalvų, ar ne?
Kalvų iš tiesų buvo daug. Ant kai kurių iš jų spietėsi mažos šiaudinės trobelės. Gaidys paskelbė aušrą; po pastogėmis ant žemės gulėjo išmėtyti išblukę žibintai – nelyg praėjusios nakties šventės likučiai. Tiesiai po kalva aplink ilgą pusiasalį plytėjo jūra. Pilna meldų, ji driekėsi į tolį tarsi pieno baltumo ežeras. Rūkui užleidžiant vietą giedram dangui, fone išryškėjo keletas žemų kalvų.
Prie jūros buvo pušynėlis, kuriame stovėjo keletas krepšių; keturi ar penki basi samurajai tupėjo kažką valgydami. Jų burnoms judant, smalsumu degančios akys buvo įsmeigtos į kunigą.
Giratėje buvo ištempta balta uždanga ir pastatytos kelios taburetės. Vienas iš samurajų parodė į taburetę ir liepė kunigui atsisėsti. Kunigui, laukusiam kryžminės apklausos, šis gestas buvo šioks toks netikėtumas.
Pilkas smėlis driekėsi tolyn, ramiai pereidamas į įlanką, o apsiniaukęs dangus suteikė rusvą atspalvį tingiai jūrai. Monotoniškas krantą graužiančių bangų garsas priminė kunigui Mokičio ir Ičidzo mirtį. Tą dieną taip pat be perstojo ant jūros krito miglotas lietus, ir tą lietingą dieną žuvėdros skraidė netoli stulpų. Jūra tylėjo, tarsi būtų išsekusi; ir Dievas taip pat toliau tylėjo. Į šią problemą, kuri vis sukosi jo mintyse, jis vis dar neturėjo atsakymo.
– Tėve!
Balsas pasigirdo iš už nugaros. Atsigręžęs jis pamatė vyrą ilgais, ant kaklo krentančiais plaukais, kuris šypsojosi žaisdamas vėduokle. Jis buvo stambus, kampuoto veido.
– Ak! – Tai veikiau balsas, o ne veidas pasakė kunigui, kad tai buvo tas pats vertėjas, su kuriuo jis kalbėjosi trobelėje saloje.
– Ar pamenate? Kiek dienų praėjo nuo mūsų paskutinio susitikimo? Bet koks džiaugsmas vėl jus matyti! Kalėjimas, kuriame dabar esate, yra naujai pastatytas. Jame gyventi visai neblogai. Prieš jį pastatant, krikščionių misionieriai beveik visada buvo kalinami Siudzudos kalėjime Omuroje. Lietingomis dienomis ten pratekėdavo vanduo; vėjuotomis dienomis įsiverždavo vėjas; kaliniams ten tikrai tekdavo sunki dalia.
– Ar greitai atvyks magistratas? – Norėdamas nutraukti kito plepėjimą, kunigas pakeitė temą, tačiau jo pašnekovas pliaukštelėjo vėduokle į delną ir tęsė: – O ne. Čikugo valdovas neatvyks. Bet ką jūs apie jį manote? Ką manote apie magistratą?
– Jis elgėsi su manimi maloniai. Gavau maisto tris kartus per dieną; man netgi buvo parūpintas užtiesalas guoliui. Pradedu manyti, kad dėl tokio gyvenimo mano kūnas išdavė mano širdį. Manau, to jūs ir laukiate.
Vertėjas išsiblaškęs nusuko akis.
– Tiesą sakant, – tarė jis, – iš magistrato įstaigos yra gautas nurodymas leisti jums susitikti su žmogumi, kuris netrukus čia atvyks. Jis yra portugalas, kaip ir jūs. Manau, turėsite apie ką pasikalbėti.
Kunigas įdėmiai pažvelgė į geltonas vertėjo akis, iš kurio veido šypsena greitai dingo. Fereros vardas iškilo jo galvoje. Štai kas! Šie vyrukai pagaliau atsivedė Fererą kaip priemonę priversti jį atsimesti nuo tikėjimo. Ilgą laiką jis nejautė beveik jokios neapykantos Fererai – nieko kito, tik gailestį, kurį pranašesnis žmogus jaučia vargšui. Tačiau dabar, kai atrodė, jog atėjo akimirka stoti prieš jį akis į akį, jį apėmė baisus nerimas, o širdis ėmė blaškytis iš sumaišties. Kodėl taip turėtų būti, jis pats nežinojo.
– Ar žinote, kas tas asmuo? – paklausė vertėjas.
– Taip, žinau.
– Suprantu.
Vertėjas, lūpose žaidžiant silpnai šypsenai, pamojo vėduokle, įdėmiai žiūrėdamas į pilką krantą. Ir ten, toli horizonte, pasirodė mažytės grupės vyrų, einančių jų link, figūrėlės.
– Jis toje grupėje.
Kunigas nenorėjo parodyti savo susijaudinimo, bet nesąmoningai pakilo nuo taburetės, ant kurios sėdėjo. Po truputį grupė artėjo prie pušyno, ir dabar jis jau galėjo atskirti žmones vieną nuo kito. Du samurajai, atlikdami sargybinių pareigas, ėjo priekyje. Už jų sekė trys grandinėmis tarpusavyje surakinti kaliniai. Paskui – Monika, svyruojanti ir klumpanti. O už tų trijų kunigas pamatė savo draugo Garpės figūrą.
– Aha! – pergalingai sušuko vertėjas. – Ar to tikėjotės, tėve?
Kunigo akys sekė Garpę, gerdamos kiekvieną detalę. Tikriausiai Garpė nežinojo, kas jo laukia šioje giraitėje. Kaip ir jis pats, šis vilkėjo valstiečio drabužius; kaip ir jo, nuo kelių žemyn nepatogiai kyšojo baltos kojos; žengdamas kiek įmanydamas ilgesniais žingsniais ir giliai kvėpuodamas, jis ėjo už kitų.
Kunigui nebuvo staigmena sužinoti, kad jo senas draugas buvo sučiuptas. Nuo pat išsilaipinimo Tomogio krante jie abu buvo įsitikinę, kad ateis jų arešto diena. Tai, ką kunigas norėjo sužinoti, buvo vieta, kur Garpė buvo sučiuptas, ir apie ką jis mąsto dabar, būdamas nelaisvėje.
– Norėčiau pasikalbėti su Garpe, – tarė jis.
– Norėtumėte, ar ne? Bet diena ilga. Dar tik rytas. Nėra kur skubėti.
Tarsi norėdamas paerzinti kunigą, vertėjas demonstratyviai nusižiovavo ir ėmė vėsinti veidą vėduokle.
– Beje, tėve, kai kalbėjausi su jumis saloje, buvo kažkas, ko pamiršau paklausti. Pasakykite man. Šis gailestingumas, apie kurį kalba krikščionys, – kas tai yra?
– Esate tarsi katė, kuri erzina mažą gyvūnėlį, – sumurmėjo kunigas, žvelgdamas į kitą savo įdubusiomis akimis. – Tai niekingas pasitenkinimas, kurį patiriate kalbėdamasis su manimi. Pasakykite man, kur ir kaip buvo sučiuptas Garpė?
– Be priežasties mums neleidžiama atskleisti kaliniams magistrato įstaigos reikalų.
Tačiau dabar procesija staiga sustojo ant pilko smėlio. Pareigūnai krovė šiaudinių demblių krūvą nuo gyvulio, buvusio gale.
– Ak! – Vertėjas pažvelgė į sceną su džiaugsmo šypsena. – Ar žinote, kam jie naudos tuos demblius?
Pareigūnai ėmė vynioti demblius aplink kalinių kūnus, tik Garpė buvo paliktas laisvas. Netrukus, iš po demblių kyšant tik galvoms, jie atrodė visai kaip maišinukai [vikšrai kokonuose].
– Dabar jie bus susodinti į valtis ir nuplukdyti į seklumas. Šioje įlankoje vanduo toks gilus, kad dugno nematyti.
Tingūs vandenys skleidė tą patį monotonišką garsą grauždami krantą. Debesys dengė švininį dangų, kuris kabojo žemai virš žemės ir jūros.
– Žiūrėkite! Vienas iš pareigūnų kalbasi su tėvu Garpe. – Vertėjas atrodė lyg dainuotų, toks buvo jo džiūgavimas. – Ką jis sako? Tikriausiai jis sako kažką panašaus: „Jei esate tėvas, turintis tikrą krikščionišką gailestingumą, turėtumėte pasigailėti šių trijų nelaimėlių, suvyniotų į šiaudinius apvalkalus. Neturėtumėte stovėti be veiksmų ir žiūrėti, kaip jie žudomi.“
Dabar kunigas pernelyg gerai suprato, link kur vertėjas lenkia; ir pyktis supurtė visą jo kūną nelyg vėjo gūsis. Jei nebūtų buvęs kunigas, būtų nusukęs tam vyrukui sprandą.
– O magistratas… Jis sako, kad jei tėvas Garpė atsimestų nuo tikėjimo – na, trumpai tariant, visų trijų gyvybės būtų išgelbėtos. Šiaip ar taip, šie trys jau atsimetė nuo tikėjimo. Vakar magistrato įstaigoje jie trypė fumijė!
– Jie sutrypė… ir vis tiek šis žiaurumas… net ir dabar, – kunigas mikčiojo kalbėdamas, tačiau žodžiai nesidėliojo.
– Žmonės, kurių atsimetimo mes norime, nėra šios smulkios žuvelės. Salose prie kranto vis dar yra daugybė, daugybė valstiečių, kurie slapta lieka ištikimi krikščionybei. Būtent tam, kad pasiektume juos, mes norime, jog atsimestų tėvai [kunigai].
„Vitam praesta puram, iter para tutum.“ Kunigas bandė sukalbėti Ave Maris Stella, tačiau vietoje maldos žodžių jo vaizduotėje ryškiai iškilo kretinėje mirtoje čirpusi cikada, tamsiai raudono kraujo pėdsakas kiemo žemėje po plieskiančia saule. Jis atvyko į šią šalį atiduoti savo gyvybės už kitus žmones, tačiau vietoje to japonai vienas po kito guldė galvas už jį. Ką jam reikėjo daryti? Pagal doktriną, kurios iki šiol mokėsi, buvo įmanoma įvertinti tam tikrus veiksmus, atskiriant tiesą nuo netiesos ir gėrį nuo blogio. Jei Garpė purtydamas galvą atsisakys, šie trys krikščionys nuskęs įlankoje kaip akmenys. Jei jis pasiduos pareigūnų raginimams, tai reikš viso jo gyvenimo išdavystę. Ką jam reikėjo daryti?
– Kokį atsakymą duos šis Garpė? Man buvo sakyta, kad krikščionybėje svarbiausia yra gailestingumas ir kad pats Dievas yra Gailestingumas… O! Pažiūrėkite į valtį.
Staiga du krikščionys, tokie kaip buvo, visiškai suvynioti, suklupo į priekį, tarsi bandydami bėgti. Tačiau pareigūnai pastūmė juos iš už nugaros, nublokšdami į priekį taip, kad jie kniūbsti krito į smėlį. Tik Monika, panaši į maišinuką, liko stovėti įsmeigusi žvilgsnį į tingią jūrą. Kunigo širdyje atgijo skonis to agurko, kurį ji išsitraukė jam iš užanties, ir jos besijuokiantis balsas.
„Atsimesk! Atsimesk!“ – šaukė jis širdyje Garpei, kuris klausėsi pareigūnų, nusisukęs nugara į kunigą.
„Atsimesk! Privalai atsimesti.“ Jaudamas kaktą srūvantį prakaitą, jis užsimerkė ir tuomet, kad ir kaip bailu tai būtų, nusisuko nuo vaizdo, kuris netrukus atsivers jo akims.
„Tu tyli. Net šią akimirką Tu tyli?“ Jam atmerkus akis, trys maišinukai, pareigūnų raginami, jau stovėjo priešais valtį.
„Aš atsimesčiau. Aš atsimesčiau.“ Žodžiai kilo net iki pat gerklės, tačiau sukandęs dantis jis stengėsi sulaikyti save, kad neištartų jų garsiai. Dabar du pareigūnai su ietimis nusekė paskui belaisvius ir, pasiraitoję kimonus iki juosmens, įlipo į valtį, kuri, supama bangų, ėmė tolti nuo kranto. „Dar yra laiko! Neprirašykite viso šito Garpei ir man. Šią atsakomybę Tu pats privalai nešti.“ Tačiau štai Garpė puolė į priekį ir, iškėlęs abi rankas, nuo kranto šoko į jūrą. Keldamas purslų debesis jis artėjo prie valties ir plaukdamas kažką šaukė.
– Viešpatie, išgirsk mūsų maldą!..
Tame balse nebuvo jokio priekaišto tono, jokio pykčio, ir jis prislpdavo, juodai galvai panyrant tarp bangų.
– Viešpatie, išgirsk mūsų maldą!..
Persisvėrę per valties kraštą pareigūnai juokdamiesi rodė baltus dantis. Vienas iš jų, perdavinėdamas ietį iš vienos rankos į kitą, tyčiojosi iš Garpės, šiam bandant priartėti prie valties. Tačiau štai galva pradingo jūroje ir balsas nutilo. Bet tuomet, staiga, ji vėl pasirodė, tarsi juoda dulkelė, blaškoma bangų. Balsas buvo silpnesnis nei anksčiau, tačiau vėl ir vėl kažką šaukė.
Dabar pareigūnas pastatė vieną iš krikščionių prie laivo borto ir smarkiai pastūmė ieties smaigaliu. Tarsi lėlė šiaudinė figūra įkrito į jūrą ir dingo iš akių. Tuomet stulbinančiu greičiu prapuolė kitas. Galiausiai jūra prarijo Moniką. Tik Garpės galva, tarsi laivo nuolaužos gabalas, dar kurį laiką plūduriavo vandenyje, kol valties keliamos bangos ją užliejo.
– Tai pasibaisėtinas reikalas. Kad ir kiek kartų tai matytum, tai pasibaisėtina, – tarė vertėjas, stodamasis nuo taburetės. Tuomet, staiga atsisukęs į kunigą su neapykanta akyse, tarė: – Tėve, ar pagalvojote apie kančias, kurias užtraukėte tokiai daugybei valstiečių vien dėl savo svajonės, vien dėl to, kad norite primesti savo egoistinę svajonę Japonijai? Žiūrėkite! Kraujas vėl liejasi. Tų neišmanėlių žmonių kraujas vėl liejasi. – Tuomet, tarsi išspjaudamas žodžius: – Bent jau Garpė buvo tyras. O jūs… jūs… esate pats silpnavaliausias. Jūs nevertas „tėvo“ vardo.
„O žibinte, ate, ate, ate,
Jei mesi į jį akmenį, tavo ranka nudžius,
O žibinte, ate, ate, ate,
Jei mesi į jį akmenį, tavo ranka nudžius.“
Bono šventė baigėsi, tačiau tolumoje vaikai vis dar giedojo savo dainelę. Nagasakio namuose žmonės dabar dalijo elgetoms ir atstumtiesiems visokias daržoves, kad nuramintų mirusiųjų dvasias. Kretinė mirta nesikeitė; cikada tęsė savo kasdienę giesmę, tačiau pamažu tas balsas prarado jėgą.
– Kaip jis? – paklausė vienas iš pareigūnų per savo kasdienį patikrinimą.
– Jokių pokyčių. Tiesiog sėdi visą dieną įsmeigęs akis į sieną, – pusbalsiu atsakė sargybinis, rodydamas į kambarį, kuriame buvo kalinamas kunigas.
Pareigūnas pro grotuotą langą pažvelgė į kunigą, sėdintį ant grindų saulės spinduliuose, nugara į langą. Visą dieną, atsisukęs į sieną, jis matė tamsią jūrą ir mažą juodą Garpės galvą, plūduriuojančią jos paviršiuje. Štai trys krikščionys, visiškai suvynioti, skęsta nelyg akmenukai.
Jam papurčius galvą, vizija išnykdavo; tačiau jam užsimerkus, ji vėl atkakliai iškildavo už vokų.
„Esate silpvalis, – buvo pasakęs vertėjas, stodamasis nuo taburetės. – Esate nevertas vadintis „tėvu“.“
Jis nesugebėjo išgelbėti krikščionių; nei sugebėjo, kaip Garpė, pasinerti po bangomis sekdamas jiems iš paskos. Jo gailestis jiems buvo begalinis, tačiau gailestis nebuvo veiksmas. Tai nebuvo meilė. Gailestis, kaip ir aistra, tebuvo tam tikras instinktas. Seniai jis to išmoko sėdėdamas ant kietų seminarijos suolų, tačiau tuo metu tai tebuvo knyginės žinios.
„Žiūrėk! Žiūrėk! Dėl tavęs liejasi kraujas; valstiečių kraujas liejasi ant žemės.“
Tuomet saulės nutviekstame kalėjimo kieme kraujo pėdsakas tęsėsi ir tęsėsi. Vertėjas sakė, kad būtent egoistinė misionierių svajonė išliejo šią kraujo juostą. Čikugo valdovas šią egoistinę svajonę prilygino perdėtai bjaurios moters meilei. Įkyri bjaurios moters meilė vyrui buvo nepakeliama našta, sakė jis.
„Ir vis dėlto, – prieš jo akis iškilo besijuokiantis vertėjo veidas ir sotus, mėsingas Čikugo valdovo veidas, susiliejantys vienas su kitu, – jūs atvykote į šią šalį atiduoti savo gyvybės už juos. Tačiau iš tiesų jie atiduoda savo gyvybes už jus.“
Paniekinantis besijuokiantis balsas atvėrė kunigo žaizdas, perdurdamas jas tarsi adata. Jis silpnai papurtė galvą. Ne, ne dėl jo valstiečiai taip ilgai mirinėjo. Jie patys pasirinko mirtį – nes turėjo tikėjimą; tačiau šis atsakymas nebeturėjo galios užgydyti jo žaizdų.
Ir taip dienos bėgo viena po kitos. Kretinėje mirtoje gyvybę praradęs cikados balsas skambėjo kaip visada.
– Kaip jis? – paklausė vienas iš pareigūnų per savo kasdienį patikrinimą.
– Jokių pokyčių. Sėdi visą dieną įsmeigęs akis į sieną, – rodydamas į kambarį pusbalsiu atsakė sargybinis.
– Gavau nurodymą iš magistrato ateiti ir pažiūrėti, kaip klostosi reikalai. Viskas vyksta pagal Čikugo valdovo planą. – Pareigūnas atsitraukė nuo grotų, ir jo lūpose sužaidė pasitenkinimo šypsena, panaši į gydytojo, tikrinančio paciento būklės eigą.
Dabar Obonas jau baigėsi. Nagasakio gatvės ramios. Mėnesio pabaigoje rengiama padėkos diena, ir kaimų seniūnai iš Nagasakio bei Urakamio aukoja magistrato įstaigai ankstyvojo derliaus ryžių skrynias. Rugpjūčio 1-ąją kiekvienas pareigūnas ir kiekvieno miesto atstovas privalo pasirodyti magistratui vilkėdamas baltus apeiginius rūbus.
Pamažu ateina pilnatis. Giraitėje už kalėjimo pelėda ir purplelis atsiliepia vienas kitam, giedodami naktyje. Virš giraitės visiškai apvalus mėnulis nusidažo klaikia raudona spalva, išnirdamas iš tamsių debesų ir vėl pasislėpdamas. Seni žmonės grėsmingai šnabždasi, kad ateinantys metai gali atnešti kažką negero.
Rugpjūčio 13-oji. Nagasakio namuose žmonės gamina žuvies salotas, verda saldžiąsias bulves ir pupeles. Tą dieną pareigūnai, dirbantys magistrato įstaigoje, aukoja žuvį ir pyragaičius magistratui, kuris savo ruožtu vaišina pareigūnus sake, sriuba ir koldūnais.
Tą naktį sargybiniai gėrė sakę iki vėlumos. Krenkščiantys balsai ir taurių skimbčiojimas nuolat pasiekdavo jo ausis. Kunigas tupėjo ant žemės, jo sukumpusius pečius glostė sidabrinė mėnulio šviesa, prasiskverbianti pro kalėjimo grotas. Jo išsekęs siluetas atsispindėjo ant sienos; kartais jis krūpteldavo medžiuose sučirškus tarakonui [vabzdžiui]. Užsimerkęs įdubusiomis akimis, jis mėgavosi jį gaubiančia tiršta tamsa.
Šią naktį, kai visi jo pažįstami kietai miegojo, vėrė skaudus dieglys jo krūtinėje; ir jis pagalvojo apie dar vieną naktį. Taip, susigūžęs ant pelenų spalvos Getsemanės žemės, sugėrusios visą dienos karštį, vienas ir atskirtas nuo miegančių mokinių, tas vyras tarė: „Mano siela mirtinai nuliūdusi.“ Ir Jo prakaitas virto kraujo lašais. Tai buvo tas veidas, kuris dabar stovėjo prieš jo akis. Šimtus ir šimtus kartų jis pasirodydavo jo sapnuose; bet kodėl tik dabar tas kenčiantis, prakaituotas veidas atrodė toks tolimas? Vis dėlto šiąnakt jis visą dėmesį sutelkė į išsekusią tų skruostų išraišką.
Ar tą naktį tas vyras taip pat jautė Dievo tylą? Ar Jis taip pat drebėjo iš baimės? Kunigas nenorėjo taip galvoti. Tačiau ši mintis staiga kilo jo krūtinėje, ir jis stengėsi negirdėti balso, kuris jam tai sakė, ir du ar tris kartus karštligiškai papurtė galvą. Lietinga jūra, į kurią nuskendo prie stulpų pririšti Mokičis ir Ičidzo! Jūra, kurioje juoda Garpės galva, besivejanti mažą valtį, pašėlusiai blaškėsi, o vėliau plūduriavo tarsi plaukianti medžio nuolauža! Jūra, į kurią tie šiaudiniais dembliais apvynioti kūnai krito tiesiai žemyn! Ši jūra driekėsi be galo, liūdna; ir visą tą laiką virš jūros Dievas tiesiog išlaikė savo negailestingą tylą. „Eloi, Eloi, lama sabachthani!“ Su švininės jūros prisiminimu šie žodžiai staiga prasiveržė į jo sąmonę. „Eloi, Eloi, lama sabachthani!“ Yra trečia valanda tą penktadienį; ir nuo kryžiaus šis balsas aidi į tamsa apgaubtą dangų. Kunigas visada manė, kad šie žodžiai buvo to vyro malda, o ne tai, kad jie kilo iš siaubo dėl Dievo tylos.
Ar Dievas iš tiesų egzistavo? Jei ne, kokia absurdiška buvo pusė jo gyvenimo, praleisto keliaujant per beribes jūras, kad atvyktų ir pasėtų mažytę sėklą šioje nevaisingoje saloje! Koks absurdiškas buvo vienakio vyro gyvenimas, nubausto mirtimi skaisčioje dienos šviesoje giedant cikadoms! Koks absurdiškas buvo Garpės gyvenimas, plaukusio paskui krikščionis toje mažoje valtyje! Atsisukęs į sieną kunigas garsiai nusijuokė.
– Tėve, kas čia juokingo? – Girti sargybinių balsai nutilo; ir vienas, eidamas pro duris, uždavė šį klausimą.
Ir vis dėlto, atėjus rytui ir stipriems saulės spinduliams vėl prasiskverbus pro grotas, kunigas atgavo dalį savo dvasios ir atsigavo po praėjusios nakties vienatvės. Ištiesęs abi kojas ir atsirėmęs galva į sieną, jis liūdnu balsu šnibždėjo psalmių žodžius: „Mano širdis tvirta, o Dieve, mano širdis tvirta! Giedosiu ir šlovinsiu! Pabusk, mano siela! Pabusk, arfa ir lyra! Aš pažadinsiu aušrą.“ Vaikystėje šie žodžiai visada iškildavo jo galvoje, kai jis stebėdavo vėją, pučiantį virš mėlyno dangaus ir per medžius; tačiau tai buvo laikas, kai Dievas nebuvo, kaip dabar, baimės ir sutrikimo objektas, bet tas, kuris buvo arti žemės, teikdamas harmoniją ir gyvą džiaugsmą.
Kartais pareigūnai ir sargybiniai žiūrėdavo į jį pro grotas smalsumu degančiomis akimis; tačiau kunigas daugiau į juos net nebežvilgtelėdavo. Kartais jis net nepaliesdavo maisto, siūlomo tris kartus per dieną.
Dabar jau buvo rugsėjis. Vieną popietę, kai ore jau tvyrojo šiokia tokia gaiva, jį netikėtai aplankė vertėjas.
– Šiandien noriu, kad su kuo nors susitiktumėte. – Vertėjas kalbėjo savo įprastu juokaujančiu tonu, žaisdamas vėduokle. – Ne, ne. Ne su magistratu, ne su pareigūnais. Su asmeniu, su kuriuo, manau, norite susitikti.
Kunigas tylėjo, įsmeigęs į aną savo negyvas akis. Jis aiškiai prisiminė žodžius, kuriuos vertėjas jam buvo metęs kita proga, tačiau, keista, negalėjo to vyruko nekęsti ar net pykti ant jo. Jis jautėsi per daug pavargęs, kad net nekęstų.
– Girdėjau, mažai valgote, – vertėjas kalbėjo su savo įprasta menka šypsenėle. – Būtų geriau tiek daug negalvoti.
Su šiais žodžiais jis pakreipė galvą į šoną, tada išėjo, vėl įėjo, išeidamas ir įeidamas keletą kartų.
– Kas gi sulaikė tą palankiną, – tarė jis. – Jau laikas jam čia būti.
Tačiau dabar kunigui neberūpėjo, su kuo jis susitiks. Jo abejingos akys tiesiog stebėjo nenuilstančią vertėjo figūrą, vis bėgiojančią pirmyn ir atgal.
Tačiau štai prie įėjimo pasigirdo palankino nešikų balsai. Netrukus jie jau kalbėjosi su vertėju.
– Tėve, eime.
Be žodžių kunigas atsistojo ir lėtai bei vangiai patraukė laukan. Aakinantys saulės spinduliai rėžė jo akis, pasruvusias krauju ir pageltusias nuo išsekimo. Du nešikai, vilkintys tik strėnraiščius, stovėjo su palankinu ant pečių ir įdėmiai spoxojo į jį. „Jis sunkus! Jis didelis ir storas“, – niurnėjo jie kunigui lipant į vidų.
Jie buvo nuleidę užuolaidėlę, kad išvengtų tuščio praeivių smalsumo, todėl jis negalėjo matyti nieko, kas vyko lauke. Tik visokie garsai ir triukšmas pasiekdavo jo ausis: vaikų klyksmas, bonzų [vienuolių] varpai, statybų triukšmas. Šen bei ten vakaro saulė, perskrosdama užuolaidėlę, krito jam ant veido. Tačiau buvo ne tik triukšmas; visokie kvapai taip pat sklido ten, kur jis sėdėjo: medžių ir purvo kvapas, vištų, karvių ir arklių kvapas. Akimirkai užmerkęs akis, kunigas giliai į savo krūtinę įtraukė šių jį supančių žmonių gyvenimą. Tuomet staiga jame kilo ilgesys pasikalbėti su kitais, būti tokiam kaip kiti žmonės, išgirsti kitų vyrų žodžius, pasinerti į kasdienį žmonių gyvenimą. Taip, jam jau gana šito – slapstymosi toje anglių trobelėje, klajonių po kalnus bijant persekiotojų, vaizdo, kaip krikščionys kasdien žudomi tiesiai prieš jo akis. Jis nebeturėjo jėgų visa tai pakęsti. Ir vis dėlto… „Visu protu, visa siela, visa širdimi, visomis jėgomis.“ Jis tapo kunigu tam, kad siektų vieno dalyko, ir tik vieno dalyko.
Vieni tik garsai jam pasakė, kad jie įvažiavo į miestą. Anksčiau tai buvo vištų kudakavimas ir galvijų mūkimas, o dabar neramus kojų šlepsėjimas perskrodė užuolaidėlę iki tos vietos, kur jis sėdėjo – spiegūs perkantys ir parduodantys balsai, vežimų ratai ir balsai, pakelti kivirče.
Kur jis keliauja ir ką sutiks – šie dalykai jam dabar nebuvo svarbūs. Kad ir kas tai būtų, bus užduoti tie patys seni klausimai, tęsis ta pati jo veiklos apklausa. Tardymas tebuvo formalumas. Kaip Erodas, stovėdamas prieš Kristų, šie žmonės kėlė klausimus visiškai nesidomėdami atsakymu. Be to, kodėl Čikugo valdovas atsisakė jį vieną nužudyti ir, neišteisinęs, paliko gyvą? Bet šiaip ar taip, gilintis į visą šį reikalą buvo tik vargina ir neramu.
– Atvykome!
Rankomis nusišluostęs prakaitą, vertėjas sustabdė palankiną ir pakėlė užuolaidėlę. Išlipęs kunigas staiga buvo apakintas vakaro saulės ir priešais save išvydo sargybinį, kuris jį prižiūrėjo kalėjime. Tikriausiai jie pasiėmė šį vyrą bijodami, kad jis gali ištrūkti ir bandyti pabėgti kelionės metu.
Laiptų viršuje stovėjo dviaukščiai vartai, už kurių buvo maža šventykla, apšviesta vakaro saulės spindulių, o už jos driekėsi rudi kalnai ir uolos. Niūrioje ir prieblandoje skendinčioje šventykloje arogantiškai vaikštinėjo du ar trys gaidžiai.
Išėjo jaunas bonza; pažiūrėjęs į kunigą priešiškumu žaibuojančiomis akimis, jis dingo iš akių neištaręs nė pasisveikinimo žodžio – netgi vertėjui.
– Bonzoms nepatinkate jūs, kunigai, – tarė vertėjas džiaugsmingu balsu, tupėdamas ant grindų ir žiūrėdamas į sodą. – Sėdėti vienam visą dieną žiūrint į sieną ir graužtis – tai nuodai jums, – tęsė jis. – Baikite šias nesąmones; niekam nepadeda bereikalingų nemalonumų kėlimas.
Tačiau kunigas, kaip įprasta, nekreipė dėmesio į jo erzinimus. Tai, kas šiuo metu jį atitraukė, buvo tai, kad šioje šventyklos teritorijoje, kvepiančioje smilkalais ir japonišku maistu, jo šnervės staiga visko viduryje užuodė svetimą kvapą. Tai buvo mėsos kvapas. Tai buvo mėsa – nuo kurios jis buvo priverstas susilaikyti taip ilgai, kad tapo jautrus menkiausiam jos kvapui.
Tuomet tolumoje jis išgirdo žingsnių garsą. Kažkas artėjo ilgu koridoriumi.
– Su kuo ketinate susitikti? Ar jau atspėjote?
Šį kartą kunigo veidas sustingo; ir pirmą kartą jis linktelėjo. Jis pajuto, kaip jo keliai nevalingai ėmė drebėti. Taip, jis žinojo, kad kada nors privalo susitikti su šiuo vyru; bet niekada nemanė, kad tai įvyks tokioje vietoje kaip ši.
– Na, laikas jums su juo susitikti. – Vertėjas kalbėjo su dideliu džiugesiu, stebėdamas drebančią kunigo figūrą. – Toks yra magistrato įsakymas.
– Inoue?
– Taip. O anas asmuo – jis taip pat norėtų su jumis susitikti.
Sekdamas seno vienuolio pėdomis, nuleidęs akis, ėjo Ferera su juodu kimono. Tvirtas mažas vienuolis, pasitikinčiai išpūtęs krūtinę, pabrėžė aukšto Fereros nuolankumą, kuris nuleistomis akimis atrodė visai kaip didelis gyvulys, nenoriai tempiamas su virve ant kaklo.
Senas vienuolis sustojo, o Ferera be žodžių žvilgtelėjo į kunigą ir atsisėdo grindų kampe, apšviestame besileidžiančios saulės. Kurį laiką tvyrojo mirtina tyla.
– Tėve! – Pagaliau Rodrigesas prabilo drebančiu balsu. – Tėve!
Šiek tiek pakėlęs nulenktą galvą, Ferera žvilgtelėjo į kunigą. Akimirkai jo akyse šmėstelėjo pataikūniška šypsena ir trumpalaikė gėda; bet tuomet plačiai atmerktomis akimis jis pažvelgė į kitą apgalvotai ir iššaukiančiai.
Tačiau Rodrigesas, suvokdamas savo kunigystę, pritrūko žodžių. Jo širdis buvo per daug pilna, kad kalbėtų; bet kas, ką jis pasakytų, būtų tarsi melas; be to, jis nenorėjo dar labiau kurstyti globėjiško bonzos ir vertėjo, kurie įdėmiai į jį žiūrėjo, smalsumo. Nostalgija, pyktis, liūdesys, neapykanta – visokios prieštaringos emocijos virė jo krūtinėje. „Kodėl nutaisai tokį veidą?“ – sušuko jis širdyje. „Aš neatėjau čia tavęs pasmerkti. Aš čia ne kaip tavo teisėjas. Aš nesu geresnis už tave.“ Jis bandė išspausti šypseną savo lūpose; tačiau vietoje šypsenos iš jo akies išriedėjo skaidri ašara ir lėtai nutekėjo skruostu.
– Tėve, tiek daug laiko praėjo, kai matėmės… – Pagaliau drebantis Rodrigeso balsas nutraukė tylą. Net kalbėdamas jis suprato, kaip kvailai ir beprasmiškai skambėjo šie žodžiai; tačiau niekas kitas neateitų jam į lūpas.
Ir vis dėlto Ferera tylėjo, iššaukianti šypsena vis dar tvyrojo jo lūpose. Kunigas puikiai suprato, kaip silpna ir pataikūniška šypsena galėjo užleisti vietą šiai iššaukiančiai išraiškai. Ir būtent todėl, kad suprato, jis jautė, jog norėtų vietoje susmukti kaip nudžiūvęs medis.
– Prašau… pasakykite… ką nors, – Rodrigesas kalbėdamas beveik duso. – Jei turite man gailesčio… prašau… pasakykite… ką nors.
Staiga jis suprato, ką pats nori pasakyti; ir keisti žodžiai tarsi kilo jo gerklėje. „Jūs nusiskutote barzdą“, – buvo tai, ką jis norėjo pasakyti. Tačiau jis pats negalėjo suprasti, kodėl tokie keisti jausmai turėtų ateiti jam į galvą. Tik tiek, kad senais laikais Ferera, kurį jis ir Garpė pažinojo, turėjo tokią dailiai prižiūrėtą barzdą. Tai buvo kažkas, kas visai jo išvaizdai suteikdavo gerumo, susijungusio su orumu, dvelksmą. Tačiau dabar smakras ir viršutinė lūpa buvo lygūs ir švariai nuskusti. Kunigas pajuto, kad jo akys nukreiptos į šią Fereros veido dalį. Kažkodėl tai atspindėjo siaubingą juslumą.
– Ką galiu tau pasakyti tokia proga? – tarė Ferera.
– Jūs apgaudinėjate save.
– Apgaudinėju save? Kaip galiu paaiškinti tą savo dalį, kuri nėra vien saviapgaulė?
Vertėjas dabar pasistiebė ant kelių, kad įsitikintų, jog nepraleis nieko iš portugalų kalbos. Dvi ar trys vištos pašoko nuo žemės ant verandos ir suplasnojo sparnais.
– Ar jau ilgai čia gyvenate?
– Manau, apie metus.
– Kas tai per vieta?
– Tai šventykla, vadinama Saišodži.
Išgirdęs žodį „Saišodži“ iš Fereros lūpų, senasis vienuolis, kuris spoksojo priešais save kaip akmeninis Buda, atgręžė veidą į juos.
– Aš taip pat esu kalėjime kažkur Nagasakyje. Kur tiksliai – pats nežinau.
– Žinau jį. Jis yra miesto pakraštyje.
– Ką veikiate visą dieną, Ferera?
Skausmo blyksnis perbėgo Fereros veidu, kai jis uždėjo ranką ant švariai nuskusto smakro.
– Garbingasis Savano dienas leidžia rašydamas, – šįkart įsiterpė vertėjas, kalbėdamas vietoje Fereros.
– Magistrato nurodymu verčiu astronomijos knygą, – greitai išbėrė žodžius Ferera, tarsi norėdamas užčiaupti vertėją. – Taip, būtent tuo ir užsiimu. Ir aš esu šiokia tokia nauda. Esu naudingas šios šalies žmonėms. Japonai jau turi visokeriopų žinių ir mokslo, tačiau astronomijos ir medicinos srityse toks vakarietis kaip aš vis dar gali jiems padėti. Žinoma, ši šalis turi išskirtinių medicinos žinių, perimtų iš Kinijos, tačiau tikrai nėra beprasmiška prie to pridėti mūsų chirurgijos žinias. Tas pats pasakytina ir apie astronomiją. Dėl šios priežasties paprašiau olandų vado malonės paskolinti mums lęšių ir teleskopų. Tad nesu nenaudingas šioje šalyje. Galiu atlikti tam tikrą tarnystę. Galiu!
Kunigas įsmeigė žvilgsnį į Fererą, kuris atkakliai kalbėjo ir kalbėjo nesustodamas. Jis negalėjo suprasti, kodėl tas vyras staiga tapo toks iškalbingas. Ir vis dėlto jis jautė, kad gali suprasti kito psichologiją – tą nuolatinį pabrėžimą, jog yra naudingas šiai šaliai. Ferera kalbėjo ne tik jam. Vertėjas ir bonza taip pat buvo čia, ir Ferera norėjo, kad jie girdėtų. Be to, jis vis tauškė norėdamas pateisinti savo egzistenciją savo paties akyse: „Esu naudingas šiai šaliai!“
Kunigas liūdnai sumirksėjo, žiūrėdamas į Fererą. Taip, būti naudingam kitiems, padėti kitiems – tai buvo vienintelis noras ir vienintelė svajonė to, kuris paskyrė save kunigystei. Kunigiškojo gyvenimo vienatvė atsirasdavo tik tada, kai tapdavai nenaudingas kitiems. Kunigas suprato, kad net dabar, po savo atsimetimo, Ferera nesugebėjo pabėgti nuo senosios psichologinės nuostatos, kuri jį motyvavo. Ferera atrodė besikabinantis į savo seną svajonę padėti kitiems tarsi pamišusi moteris, siūlanti savo krūtį kūdikiui.
– Ar esate laimingas? – sumurmėjo Rodrigesas.
– Kas?
– Jūs!
Liepsna vėl šmėstelėjo iššaukiančiose Fereros akyse.
– Laimės sąvokoje yra visokių subjektyvių veiksnių, – tarė jis.
„Anksčiau taip nesakydavote“, – šie žodžiai kilo kunigo lūpose, bet buvo nuslopinti. Galų gale, jis atvyko čia ne tam, kad priekaištautų Fererai dėl jo atsimetimo ir jo mokinių išdavystės. Jis neturėjo noro dirginti tos gilios žaizdos, slypinčios po kito sąmonės paviršiumi, kurią tas stengėsi nuslėpti.
– Taip ir yra. Jis padeda mums, japonams. Jis netgi turi japonišką vardą: Savano Čuanas, – įsiterpė vertėjas, stovėdamas tarp judviejų ir šnairuodamas į abu veidus. – Ir jis rašo kitą knygą, – tęsė jis. – Tai knyga, skirta paneigti Deuso mokymą ir parodyti krikščionybės klaidas. Ji vadinasi Gengiroku.
Šįkart Ferera nespėjo laiku užčiaupti vertėjo. Akimirkai jis nukreipė žvilgsnį į plazdančias vištas, stengdamasis atrodyti taip, tarsi nebūtų girdėjęs, ką anas pasakė.
– Magistratas skaitė jo rankraštį, – tęsė vertėjas. – Jis giria jį. Sako, kad gerai padaryta. Turėtumėte ir pats pažvelgti: kalėjime turite marias laiko.
Dabar kunigas aiškiai suprato, kodėl Ferera taip greitai ir skubotai kalbėjo apie savo astronomijos vertimą. Ferera – žmogus, kuris Čikugo valdovo paliepimu kasdien privalėjo sėdėti prie savo stalo. Ferera – kuris rašė, kad ši krikščionybė, kuriai jis paskyrė visą savo gyvenimą, yra melas. Kunigas jautėsi taip, tarsi beveik matytų sulinkusią Fereros nugarą, jam vedžiojant žąsies plunksna.
– Žiauru! – tarė Rodrigesas.
– Kas žiauru?
– Žiauru! Blogiau už bet kokį kankinimą! Negaliu sugalvoti nieko niekšiškesnio.
Staiga Fererai bandant nusukti veidą, kunigas pamatė skaidrią ašarą, žibančią jo akyje. Juodas japoniškas kimonas! Japonišku stiliumi surišti kaštoniniai plaukai! Vardas: Savano Čuanas! Ir vis dėlto šis žmogus tebėra gyvas! Viešpatie, Tu vis dar tyli. Tokiame gyvenime Tu vis dar išlaikai savo gilią tylą!
– Savano Čuanai, mes ne tam šiandien atvedėme šį tėvą, kad leistumėmės į ilgas diskusijas. – Dabar prabilo vertėjas ir, atsisukęs į senąjį bonzą, kuris tarsi akmeninis Buda tupėjo ant grindų, nutviekstų vakarinės saulės spindulių: – Eime! – tarė jis. – Bonza irgi užsiėmęs. Greitai atlikite savo darbą.
Dabar Ferera, regis, prarado savo buvusią kovingą dvasią. Ant jo blakstienos vis dar žibėjo skaidri ašara, tačiau kunigas pajuto, kad to vyro stotas staiga susitraukė ir jis atrodė visai menkas.
– Man liepta priversti tave atsimesti nuo tikėjimo, – pavargusiu balsu tarė Ferera. – Pažiūrėk į tai! – Ir jis ramiai parodė už ausies, kur matėsi randas. Tai buvo rudas randas, panašus į likusį po nudegimo.
– Tai vadinama duobe. Tikriausiai esi apie tai girdėjęs. Tave suriša taip, kad negalėtum pajudinti nei rankų, nei kojų; o tada pakabina žemyn galva duobėje.
Vertėjas ištiesė abi rankas su siaubo gestu, tarsi pats šiurptų nuo pačios šios minties. Jis tarė:
– Šios mažos įpjovos padaromos už ausų, kad nemirtumėte iš karto. Kraujas teka lašas po lašo. Tai magistrato Inoue sugalvotas kankinimas.
Kunigo vaizduotėje iškilo Inoue paveikslas: didelės ausys, sodri veido oda, mėsingas veidas. Prieš jį vėl buvo tas veidas, koks buvo Inoue lėtai žaidžiant su dubeniu, sukiojant jį rankose ir gurkšnojant karštą vandenį. Tai buvo veidas, kuriame žaidė pritarimo šypsena, kai kunigas kalbėjo gindamasis. Buvo sakoma, kad Erodas sėdęs pietauti prie gėlėmis papuošto stalo, kol kitas žmogus buvo kankinamas.
– Pagalvokite apie tai, – tęsė vertėjas. – Esate vienintelis krikščionių kunigas, likęs šioje šalyje. Dabar esate sučiuptas ir nebėra kam mokyti valstiečių bei skleisti jūsų doktrinos. Argi nesate nenaudingas? – Tačiau dabar vertėjo akys susiaurėjo, o balsas visiškai netikėtai įgavo malonų ir švelnų toną: – Girdėjote, ką sakė Čuanas. Jis verčia astronomijos ir medicinos knygas; padeda ligoniams; dirba kitiems žmonėms. Pagalvokite ir apie tai: kaip senasis bonza vis primena Čuanui, gailestingumo kelias tiesiog reiškia, kad atsisakai savęs. Niekam nereikėtų rūpintis, kaip įtraukti kitus į savo religinę sektą. Padėti kitiems yra Budos kelias ir krikščionybės mokymas – šiuo požiūriu abi religijos yra vienodos. Svarbu yra tai, ar eini tiesos keliu. Savano tai rašo savo Gengiroku.
Baigęs kalbėti vertėjas pažvelgė į Fererą, ieškodamas palaikymo.
Pilna vakaro saulės šviesa krito ant senstančio, japoniškais rūbais vilkinčio Fereros liesos nugaros. Žiūrėdamas į tą liesą nugarą, kunigas veltui ieškojo to Fereros, kuris seniai Lisabonos seminarijoje buvo pelnęs jo pagarbą. Vis dėlto dabar, keista pasakyti, jokie paniekos jausmai neužpildė jo proto. Jis tiesiog jautė, kaip jo krūtinė persipildo gailesčio, kurį jauti gyvai būtybei, praradusiai savo gyvybę ir dvasią.
– Dvidešimt metų… – nuleidęs akis silpnai sušnibždėjo Ferera. – Dvidešimt metų triūsiau šioje šalyje. Pažįstu ją geriau už tave.
– Per tuos dvidešimt metų būdamas provincijolu nuveikėte nuostabų darbą, – tarė kunigas, pakeldamas balsą ir bandydamas padrąsinti aną. – Su didžiausia pagarba skaičiau laiškus, kuriuos siuntėte į Jėzaus Draugijos būstinę.
– Na, prieš tavo akis stovi seno misionieriaus, kurį nugalėjo misionieriškas darbas, paveikslas.
– Niekas negali būti nugalėtas misionieriško darbo. Kai tu ir aš mirsime, dar vienas misionierius įsės į džonką Makao ir slapta išlips į krantą kažkur šioje šalyje.
– Jis tikrai bus sučiuptas, – šįkart greitai pertraukė vertėjas. – Ir kaskart, kai kuris nors bus sučiuptas, liesis japonų kraujas. Kiek kartų sakiau jums, kad būtent japonai turi mirti dėl jūsų savanaudiškos svajonės. Laikas palikti mus ramybėje.
– Dvidešimt metų triūsiau misijoje. – Bejausmiu balsu Ferera pakartojo tuos pačius žodžius. – Vienintelis dalykas, kurį žinau, yra tas, kad mūsų religija šioje šalyje neprigyja.
– Ne tai, kad neprigyja, – garsiu balsu sušuko Rodrigesas, purtydamas galvą. – Reikalas tas, kad šaknys yra išraunamos.
Nuo garsaus kunigo šauksmo Ferera nė nepakėlė galvos. Nuleistomis akimis jis atsakė tarsi bejausmė lėlė:
– Ši šalis yra pelkė. Laikui bėgant pats tai suprasi. Ši šalis yra baisesnė pelkė, nei gali įsivaizduoti. Kaskart, kai pasodini sodinuką šioje pelkėje, šaknys ima pūti; lapai pagelsta ir nudžiūva. O mes šioje pelkėje pasodinome krikščionybės sodinuką.
– Buvo laikas, kai sodinukas augo ir leido lapus.
– Kada? – Pirmą kartą Ferera pažvelgė tiesiai į kunigą, o aplink įdubusius skruostus žaidė silpna šypsena žmogaus, kuris gailisi jaunuolio, neturinčio jokio pasaulio supratimo.
– Kai pirmą kartą atvykote į šią šalį, bažnyčios buvo statomos visur, tikėjimas kvepėjo kaip šviežios ryto gėlės, o daugelis japonų varžėsi tarpusavyje, kad priimtų krikštą, kaip žydai, susirinkę prie Jordano.
– O kas, jei Dievas, kuriuo tie japonai tikėjo, nebuvo krikščioniškojo mokymo Dievas… – Ferera lėtai sumurmėjo šiuos žodžius, gailesčio šypsenai vis dar tvyrant jo lūpose.
Jaudamas nepaaiškinamą pyktį, kylantį iš širdies gelmių, kunigas nesąmoningai sugniaužė kumščius. „Būk protingas, – karštligiškai sakė jis sau. – Neleisk šiai sofistikai savęs apgauti. Nugalėtas žmogus naudoja bet kokią saviapgaulę, kad tik apsigintų.“
– Jūs neigiate tai, kas nepaneigiama, – tarė jis garsiai.
– Anaiptol. Tai, kuo anų laikų japonai tikėjo, nebuvo mūsų Dievas. Tai buvo jų pačių dievai. Ilgą laiką mes to nesugebėjome suprasti ir tvirtai tikėjome, kad jie tapo krikščionimis. – Ferera atsisėdo ant grindų su nuovargio gestu. Jo kimono apačia prasiskleidė, apnuogindama purvinas basas kojas, plonas tarsi kartys. – Sakau tai ne tam, kad ginčiausi ar tave įtikinčiau. Manau, niekas nepatikės tuo, ką sakau. Ne tik tu, bet ir misionieriai Gooje bei Makao ir visi Europos kunigai atsisakys manimi tikėti. Ir vis dėlto, po dvidešimties metų darbo čia aš pažinau japonus. Mačiau, kaip pamažu, beveik nepastebimai, mūsų pasodinto sodinuko šaknys supuvo.
– Šventasis Pranciškus Ksaveras… – Rodrigesas, nebegalėdamas ilgiau tverti, mostu pertraukė kitą. – Šventasis Pranciškus Ksaveras, būdamas Japonijoje, neturėjo tokios minties.
– Net tas šventasis, – Ferera linktelėjo, – nepastebėjo šito. Tačiau patį jo žodį „Deus“ japonai laisvai pakeitė į „Dainiči“ (Didžioji Saulė). Japonams, kurie garbino saulę, „Deus“ ir „Dainiči“ tarimas buvo beveik toks pat. Ar neskaitei laiško, kuriame Ksaveras kalba apie tą klaidą?
– Jei Ksaveras būtų turėjęs gerą vertėją, tokia keista ir menka klaida niekada nebūtų kilusi.
– Jokiu būdu. Tu nesupranti, ką sakau. – Pirmą kartą nervingas suirzimas pasirodė ties Fereros smilkiniais, jam atsakant. – Tu nieko nesupranti. Ir ta minia, kuri atvyksta pasižvalgyti į šią šalį iš Goa ir Makao vienuolynų, vadindama save apaštalais, – jie taip pat nieko nesupranta. Nuo pat pradžių tie patys japonai, kurie painiojo „Deus“ ir „Dainiči“, iškraipė ir pakeitė mūsų Dievą ir ėmė kurti kažką kita. Net kai žodžių painiava išnyko, iškraipymas ir keitimas slapta tęsėsi. Net per tą šlovingąjį misionierišką laikotarpį, kurį paminėjai, japonai tikėjo ne krikščioniškuoju Dievu, o savo pačių iškraipymu.
– Jie iškraipė ir pakeitė mūsų Dievą ir sukūrė kažką kita! – Kunigas lėtai perkando žodžius dantimis. – Argi net tai nėra mūsų Deusas?
– Ne! Japonų mintyse krikščioniškasis Dievas buvo visiškai pakeistas.
– Ką jūs kalbate? – Nuo garsaus kunigo šūksnio višta, kuri ramiai lesė maistą ant plikų grindų, suplasnojo į kampą.
– Tai, ką sakau, yra paprasta. Tu ir į tave panašūs žiūri tik į misionieriško darbo išorę. Tu neatsižvelgi į branduolį. Tiesa, kaip sakai, kad per mano dvidešimt darbo metų Kiote, Kiūšiū, Čiūgoku, Sendajuje ir kitur buvo statomos bažnyčios; Arimoje ir Adzučyje buvo įkurtos seminarijos; o japonai varžėsi tarpusavyje, kad taptų krikščionimis. Ką tik sakei, kad buvo 200 000 krikščionių, bet net šis skaičius yra kuklus. Buvo laikas, kai turėjome 400 000.
– Tai dalykas, kuriuo galima didžiuotis.
– Didžiuotis? Taip, jei japonai būtų įtikėję į Dievą, kurio mokėme. Tačiau bažnyčiose, kurias pastatėme visoje šioje šalyje, japonai nesimeldė krikščioniškajam Dievui. Jie pritaikė Dievą savo pačių mąstymui taip, kaip mes niekada negalėtume įsivaizduoti. Jei tai vadini Dievu… – Ferera nuleido akis ir sujudino lūpas, tarsi jam būtų kilusi kokia mintis. – Ne. Tai ne Dievas. Tai tarsi drugelis, įsipainiojęs į voratinklį. Iš pradžių tai tikrai drugelis, bet kitą dieną tik išorė – sparnai ir liemuo – lieka drugelio; jis prarado savo tikrąją esybę ir tapo skeletu. Japonijoje mūsų Dievas yra visai kaip tas drugelis, įstrigęs voratinklyje: išliko tik išorinė Dievo forma, tačiau ji jau tapo skeletu.
– Nieko panašaus! Nenoriu klausytis jūsų nesąmoningų kalbų. Nebuvau Japonijoje taip ilgai kaip jūs, bet šiomis akimis mačiau kankinius. – Kunigas užsidengė veidą rankomis, ir jo balsas skverbėsi pro pirštus: – Savo paties akimis. Mačiau juos mirštančius, degančius tikėjimu. – Lietuje skendinčios jūros su dviem joje plūduriuojančiais juodais stulpais atminimas skausmingai iškilo prieš jo dvasios akis. Jis taip pat negalėjo pamiršti vienakio vyro, nužudyto šviesią dienos šviesą; o jo atmintyje neištrinamai įsirėžė paveikslas moters, kuri davė jam agurką: ji buvo įrišta į krepšį ir nuskandinta jūroje. „Jei šie žmonės nemirė už savo tikėjimą, koks tai šventvagystė prieš žmogų! Ferera meluoja.“
– Jie netikėjo krikščioniškuoju Dievu, – Ferera kalbėjo aiškiai ir užtikrintai, sąmoningai pabrėždamas kiekvieną žodį. – Japonai iki šios dienos niekada neturėjo Dievo sampratos; ir jie niekada jos neturės.
Šie žodžiai užgulė kunigo širdį nelyg didžiulio, nepajudinamo akmens svoris – su ta pačia jėga, kuri buvo juntama tada, kai vaikystėje jis pirmą kartą išgirdo apie Dievo buvimą.
– Japonai nesugeba mąstyti apie Dievą visiškai atskirai nuo žmogaus; japonai negali mąstyti apie būtį, kuri pranoksta žmogiškumą.
– Krikščionybė ir Bažnyčia yra tiesos, kurios pranoksta visas šalis ir teritorijas. Jei ne, kokia prasmė mūsų misionieriškame darbe?
– Japonai įsivaizduoja gražų, išaukštintą žmogų – ir tai vadina Dievu. Dievo vardu jie vadina tai, kas turi tokią pat būtį kaip žmogus. Bet tai nėra Bažnyčios Dievas.
– Ar tai vienintelis dalykas, kurį sužinojote per dvidešimt metų šioje šalyje?
– Tik tai, – vienišai linktelėjo Ferera. – Ir todėl misija man prarado prasmę. Sodinukas, kurį atvežiau, greitai supūva iki pat šaknų šioje pelkėje. Ilgą laiką aš to nei žinojau, nei pastebėjau.
Išgirdęs paskutinius Fereros žodžius, kunigas buvo apimtas nevaldomo kartaus susitaikymo jausmo. Vakaro šviesa ėmė blėsti; šešėliai po truputį slinko per grindis. Tolumoje kunigas girdėjo monotonišką medinio būgno garsą ir bonzų balsus, giedančius liūdnas sutras.
– Jūs, – sušnibždėjo kunigas, žiūrėdamas į Fererą, – nesate tas Ferera, kurį pažinojau.
– Tiesa. Nesu Ferera. Esu žmogus, kuris iš magistrato gavo Savano Čuano vardą, – nuleidęs akis atsakė Ferera. – Ir ne tik vardą. Gavau nužudytojo žmoną ir vaikus.
Tai šerno valanda. Vėl palankine, lydimas pareigūnų ir sargybinių, jis yra kelyje. Dabar gūdi naktis; nereikia nerimauti dėl atsitiktinių praeivių, žvilgčiojančių į palankiną. Pareigūnai leido kunigui pakelti užuolaidėlę. Jei būtų norėjęs, jis būtų galėjęs pabėgti, tačiau jam nebesinorėjo to daryti. Kelias buvo siaubingai siauras ir vingiuotas; ir nors sargybiniai sakė, kad jie jau mieste, vis dar matėsi valstiečių namų sangrūdos, panašios į trobeles; tačiau praėjus jas, šen bei ten matėsi ilgos šventyklų tvoros ir medžių giraitės: Nagasakis dar nebuvo įgavęs miesto pavidalo. Mėnulis pakilo virš tamsių medžių ir kartu su palankinu tarsi judėjo vis tolyn į vakarus.
– Dabar jaučiatės geriau? – maloniai paklausė pareigūnas, jojęs šalia jo.
Atvykęs į kalėjimą, kunigas ištarė padėkos žodį sargybiniams bei pareigūnams ir nuėjo į vidų. Jis išgirdo duslų užšaunamo skląsčio garsą. Jau seniai jis čia bebuvo, ir štai pagaliau sugrįžo. Atrodė, kad praėjo visa amžinybė nuo tada, kai giraitėje girdėjo su pertrūkiais giedantį purplelį. Palyginti su jo dešimčia dienų kalėjime, ši viena diena buvo ilga ir skausminga.
Tai, kad jis pagaliau susitiko su Ferera, vargu ar buvo netikėtumas. O pasikeitę seno žmogaus bruožai bei elgesys – dabar pagalvojus, tai buvo kažkas, ko jis tikėjosi nuo pat atvykimo į šią šalį. Išsekusi Fereros figūra, iš tolo svirduliuojanti tuo koridoriumi, nebuvo tokia gąsdinanti. Dabar tai nebeturėjo reikšmės. Nebeturėjo reikšmės. Tačiau kiek buvo tiesos visame tame, ką jis pasakė?
Kunigas sėdėjo įsmeigęs akis į tuščią sieną, o mėnulio spinduliai, skverbdamiesi pro grotas, apšvietė jo nugarą. Argi Ferera nekalbėjo taip vien tam, kad apgintų savo paties neteisybę ir silpnumą? Taip, būtent taip ir buvo. Žinoma, kad taip. Viena jo dalis atkakliai tai tvirtino; bet tuomet visiškai netikėtai jį užklupdavo baimės gūsis ir jis susimąstydavo, ar tai, ką pasakė Ferera, kartais nėra tiesa. Ferera sakė, kad ši Japonija yra bedugnė pelkė. Sodinukas supuvo ties šaknimis ir nuvyto. Krikščionybė buvo tarsi šis sodinukas: visiškai nepastebėta ji nuvyto ir mirė.
„Krikščionybė žuvo ne dėl kokio nors draudimo ir ne dėl persekiojimo. Šioje šalyje yra kažkas, kas visiškai užgniaužia krikščionybės augimą.“ Fereros žodžiai, ištarti lėtai, skiemuo po skiemens, vėrė kunigo ausis. „Krikščionybė, kuria jie tiki, yra tarsi drugelio skeletas, įstrigęs voratinklyje: joje liko tik išorinė forma; kraujas ir kūnas išnyko.“ Taip Ferera tęsė liepsnojančiomis akimis. Ir kažkodėl jo žodžiuose jautėsi tam tikras nuoširdumas, nepanašus į nugalėto žmogaus saviapgaulę.
Dabar tolumoje pasigirdo sargybinių žingsniai. Jiems nutilus, vienintelis garsas tebuvo šiurkštus vabzdžių čirškimas nakties tamsoje.
„Tai negali būti tiesa. Ne, ne. Tai neįmanoma.“ Rodrigesas neturėjo pakankamai misionieriškos patirties, kad paneigtų Fereros žodžius; tačiau priimti kito žodžius reiškė prarasti viską, dėl ko jis atvyko į šią šalį. Trankydamas galvą į sieną, jis monotoniškai murmėjo: „Taip negali būti. Tai neįmanoma.“
Taip, tai neįmanoma, neįmanoma. Kaip kas nors galėtų paaukoti save už klaidingą tikėjimą? Savo paties akimis jis matė tuos valstiečius, skurdžius kankinius. Jei jie nebūtų turėję tikro tikėjimo išganymu, kaip jie galėjo skęsti tarsi akmenys migla apgaubtoje jūroje? Šiaip ar taip, jie buvo stiprūs krikščionys. Net jei jų tikėjimas buvo paprastas ir grubus, jis alsavo įsitikinimu, kurį Japonijoje pasėjo ne šie pareigūnai ir ne budizmas, o Krikščionių Bažnyčia.
Kunigas prisiminė Fereros liūdesį. Pokalbio metu Ferera nepratarė nė žodžio apie vargšus japonų kankinius. Žinoma, jis sąmoningai vengė šios temos; jis stengėsi išvengti bet kokių minčių apie žmones, kurie buvo stipresni už jį patį, žmones, kurie didvyriškai ištvėrė kankinimus ir duobę. Ferera stengėsi padidinti, bent vienu, silpnavalių, tokių kaip jis pats, skaičių – kad pasidalytų su kitais savo bailumu ir vienatve.
Tamsoje jis savęs paklausė, ar dabar Ferera miega. Ne, jis negalėjo miegoti. Senis, kažkurioje to paties miesto vietoje, sėdėjo tamsoje visai kaip jis pats, atmerktomis akimis, spoksodamas priešais save, kęsdamas savo vienatvės gelmes. Ir ši vienatvė buvo daug šaltesnė, daug baisesnė už tą, kurią jis kentė šioje kalėjimo kameroje. Norėdamas krauti silpnumą ant silpnumo, jis stengėsi tempti kitus tuo keliu, kuriuo ėjo pats. „Viešpatie, argi Tu jo neišgelbėsi? Atsisukęs į Judą Tu pasakei: „Ką darai, daryk greičiau.“ Ar priskirsi ir šį žmogų prie apleistų avių?“
Ir taip, lygindamas savo paties vienatvę bei liūdesį su Fereros, jis pirmą kartą pajuto šiokią tokią savigarbą ir pasitenkinimą – ir sugebėjo tyliai nusijuokti. Tuomet, atsigulęs ant kietų, plikų grindų, jis laukė užplūstančio miego.
<…>