Bernardinai – tai pranciškonų šaka, susiformavusi XV amžiuje, susijusi su šv. Bernardinu Sienietiu (Bernardinus Senensis, 1380–1444). Pats šventasis buvo italų pamokslininkas, garsėjęs savo uolumu, iškalbingais pamokslais ir ypatinga Jėzaus Vardo pagarba. Jis skatino žmones kasdienybėje gyventi pagal Evangeliją, atsisakyti tuštybės, puikybės ir siekti paprastumo bei artimo meilės.
Iš esmės bernardinai yra Mažesniųjų brolių observantų (lot. Ordo Fratrum Minorum Observantiae) šaka. Tai tie patys pranciškonai, tik labiau pabrėžę griežtą gyvenimą pagal šv. Pranciškaus taisyklę – paprastumą, neturtą, atsidavimą pamokslavimui. Jie greitai išplito Europoje, o jų vienuolynai tapo ne tik maldos, bet ir švietimo bei kultūros centrais.
Bernardinai Lietuvoje įsitvirtino XV a. viduryje. Pirmasis bernardinų vienuolynas buvo įkurtas Vilniuje 1469 m., prie Šv. Onos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčių. Jie čia ne tik meldėsi, bet ir dirbo pastoracinį darbą, švietė žmones, buvo aktyvūs miesto gyvenime. Vėliau jų vienuolynai atsirado Kaune, Kretingoje, Beržoruose ir kitur.
Bernardinai garsėjo tuo, kad gebėjo prisitaikyti prie paprastų žmonių. Jie ne tik skelbė Dievo žodį, bet ir kūrė liaudišką pamaldumą, šventes, procesijas. Jų pamokslai buvo suprantami visiems, todėl jie greitai pelnė didelį populiarumą. Neatsitiktinai šv. Bernardinas laikomas vienu charizmatiškiausių viduramžių pamokslininkų.
Vienas žinomas dalykas – Bernardinų vienuolynas su bažnyčia Vilniuje. Bernardinai įsikūrė Vilniuje 1469 m., atvykę iš Krokuvos. Jų bažnyčia Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino, pastatyta mūrinė, buvo atnaujinta kelių epochų stiliumi – gotika su renesanso ir baroko elementais. Bažnyčioje yra autentiškų XVI a. freskų, gotikinių arkų, daug vertingų sakralinių meno kūrinių.
Bernardinų sodas (Vilniuje). Kai Bernardinai atvyko, jie ne tik pastatė vienuolynus, bet sutvarkė aplinką: ištvėrė sodą, kuriame buvo vaistažolės, daržai ir botanikos ekspozicija. Sodas tarnavo kaip vieta maldai, meditacijai, poilsiui miesto gyventojų tarpe. Per laikus sodas buvo keletą kartų uždarytas (pvz., carinės valdžios metu), vėliau atstatytas, buvo sugadintas per karus, o sovietmečiu pavadintas „Jaunimo sodu“. Komunistų valdžia keitė jo paskirtį. Pastaraisiais dešimtmečiais sodas vėl restauruotas ir vėl atiduota žmonėms.
Bernardinų kapinės, žinomos kaip Bernardine Cemetery Vilniuje, yra vienos iš seniausių miesto kapinių. Jos įkurtos Napoleonų laikų imperijos epochą (~1810 m.), kai bažnyčios pašonėje nebuvo leidžiama laidoti mirusiųjų. Kapo paminklai, restauracijos darbai rodo, kad tai ne tik kraštovaizdžio, bet ir kultūros, istorijos paveldo vieta. Restautauracijos darbai prasidėjo vėl nuo 2000-ųjų, kapinės tvarkomos tiek Lietuvos tiek tarptautiniais fondais.
Yra ir asmenybių santykis su bernardinų dvasios palikimu. Pavyzdžiui brolis Julius Sasnauskas OFM yra žinoma figūra Vilniuje – vienuolis, kultūros darbuotojas, aktyvus miesto istorijos žinovas. Jo veikla rodo, kad bernardinai ne tik istorinis kultūros paveldas, bet ir gyvas bendruomeninis, dvasinis veiksnys šiandienos mieste.