Vakcinacijos istorija yra kovos tarp mokslo ir gilaus konservatyvumo istorija. Tai, ką šiandien laikome savaime suprantama profilaktika, XVIII a. pabaigoje atrodė kaip pavojinga magija ar net bandymas pasipriešinti Dievo valiai.

1. Žodžio kilmė: Šventoji karvė

Terminas vakcina kyla iš lotynų kalbos žodžio vacca, kuris reiškia „karvė“.

Šis pavadinimas nėra atsitiktinis – jis tiesiogiai nurodo į pirmąjį naudojamą preparatą. Anglų gydytojas Edward Jenner pastebėjo, kad melžėjos, užsikrėtusios lengva „karvių raupų“ forma, vėliau niekada neserga mirtinais žmonių raupais. 1796 m. jis atliko garsųjį eksperimentą: įpjovė aštuonmečio berniuko ranką ir įtrynė į ją pūlių iš karvių raupų pūslelės ant melžėjos rankos. Berniukas susirgo lengvai, bet tapo atsparus raupams.

2. Inokuliacija: Metodas prieš vakciną

Iki Jennerio atradimo egzistavo inokuliacija (arba varioliacija). Tai buvo dar senesnis metodas, atkeliavęs iš Kinijos ir Osmanų imperijos:

• Žmonės tyčia būdavo užkrečiami tikrais (žmonių) raupais, paimant pūlių iš sergančiojo ir įtrinant juos sveikam asmeniui.
• Tikslas buvo persirgti lengva forma, tačiau tai buvo pavojinga – apie 2–3% paskiepytųjų mirdavo arba sukeldavo naujas epidemijas.

3. Bažnyčios ir dvasininkų pasipriešinimas

Bažnyčia į šią naujovę žiūrėjo labai įtariai. Argumentai buvo ne medicininiai, o teologiniai:

• Bausmė už nuodėmes: Daugelis dvasininkų teigė, kad ligos (ypač raupai) yra Dievo siųsta bausmė už nuodėmes arba būdas išbandyti tikėjimą. Bandymas „išvengti“ ligos skiepais buvo prilyginamas bandymui apgauti Dievą.
• Velniška naujovė: Kaip rašė vienas dvasininkas, Jobo kančios (iš Biblijos) buvo interpretuojamos kaip „velniški skiepai“. Manyta, kad ligos įskiepijimas sveikam kūnui yra nusikaltimas prieš kūno, kaip „Šventosios Dvasios šventyklos“, vientisumą.
• Antikristo ženklas: Kai kurie ekstremalesni pamokslininkai vakciną vadino „žvėries ženklu“, teigdami, kad tai būdas paženklinti žmones ir atskirti juos nuo Dievo malonės.

4. Prancūzų daktarai ir „žmonės-karvės“

Mokslinis skepticizmas kartais būdavo ne mažiau absurdiškas už religinį. Prancūzijoje, kur Jennerio atradimas sutiktas itin šaltai, daktarai Vaume ir Chapon platino šiurpias teorijas:

• Hibridizacija: Buvo teigiama, kad į žmogaus kraują patekusios „gyvuliškos dalelės“ pakeis jo prigimtį.
• Transformacija: Sklandė gandai ir net karikatūros, vaizduojančios, kaip paskiepytiems žmonėms pradeda augti ragai, uodegos, o jų balsas tampa panašus į maurojimą.
• Mitinės baimės: Moterys buvo gąsdinamos mitu apie Io (Dzeuso meilužę, kurią pavydi žmona Hera pavertė karve). Buvo rimtai rašoma, kad vakcina moteris pavers gyvuliais.

5. Senovės laikai: Raupų baimė

Nors terminas „vakcina“ atsirado tik XVIII a., bandymai kovoti su ligomis siekia antikos laikus:

• Tukididas (V a. pr. m. e.) pastebėjo Atėnų maro metu, kad tie, kurie išgyveno ligą, gali slaugyti ligonius be baimės užsikrėsti antrą kartą. Tai buvo pirmasis imuniteto suvokimas.
• Indijoje ir Kinijoje tūkstantmečius prieš Jennerį daktarai naudojo džiovintus raupų šašus – juos sutrindavo į miltelius ir pūsdavo vaikams į nosis. Nors tai nebuvo vakcina (nes naudota tikra liga, o ne silpnesnė gyvulių forma), tai buvo tiesioginis kelias į modernią mediciną.

Vakcinos šiandien

Moksliniu požiūriu šiuolaikinė vakcina yra aukštųjų technologijų biologinis preparatas, skirtas saugiai „supažindinti“ imuninę sistemą su specifiniu patogenu (virusu ar bakterija), nesukeliant pačios ligos. Jos patikimumas pagrįstas griežta, daugiapakope klinikinių tyrimų sistema ir nuolatine farmakologinio budrumo stebėsena, todėl vakcinacija yra pripažinta viena efektyviausių ir ekonomiškai naudingiausių visuomenės sveikatos priemonių istorijoje. Skeptikų argumentai mokslo bendruomenėje atmetami pasitelkiant įrodymais grįstą mediciną: statistinę duomenų analizę, kuri rodo drastišką mirtingumo sumažėjimą, ir dvigubai aklus kontrolinius tyrimus, paneigiančius priežastinį ryšį tarp vakcinų ir tokių būklių kaip autizmas ar genetinės modifikacijos. Mokslas pabrėžia, kad nors jokia medicininė intervencija neturi nulinės rizikos, vakcinų teikiama nauda bendruomenei (kolektyvinis imunitetas) nepalyginamai viršija retų šalutinių poveikių tikimybę, o dauguma skeptikų teorijų remiasi klaidinga korelacija arba pasenusiais, moksliškai paneigtais duomenimis.

Vakcinacijos raidos apžvalga

Vakcinos istorija rodo, kad baimė prieš nepažįstamas technologijas yra sena kaip ir pati žmonija. Tie patys argumentai, kurie skambėjo iš XVIII a. sakyklų (apie „velnišką gundymą“ ar „prigimties keitimą“), dažnai atgyja ir moderniame pasaulyje, tik kitomis formomis.

Puiku! Tęskime šią įspūdingą kelionę per medicinos istoriją. Jei Edwardas Jenneris padėjo pamatus naudodamas gamtos pastebėjimus, tai Louis Pasteuras (Luji Pasteras) XIX a. pabaigoje pavertė vakcinaciją tikru mokslu.

Štai kaip vakcinos evoliucionavo toliau ir kaip pasikeitė visuomenės bei mokslo požiūris.

Luji Pasteras: Nuo karvių prie laboratorijų

Nors Jennerio metodu buvo skiepijama nuo raupų, beveik 100 metų niekas nežinojo, kodėl tai veikia. Buvo manoma, kad tai tik specifinis ryšys tarp karvių ir žmonių. Pasteras buvo tas žmogus, kuris įrodė, kad ligas sukelia mikrobai, ir suprato, kaip juos „prijaukinti“.

1. Atsitiktinis atradimas: Vištų cholera

1879 m. Pasteras tyrė vištų cholerą. Išvykęs atostogų, jis paliko mikrobų kultūras laboratorijoje. Sugrįžęs pastebėjo, kad šios kultūros nusilpo. Sušvirkštas vištoms, šis „pasenęs“ skystis jų nenužudė, o priešingai – padarė jas atsparias stipriems choleros mikrobams.

• Pasteras suprato principą: susilpnintas ligos sukėlėjas tampa organizmo treniruote.
• Iš pagarbos Jenneriui ir jo „karvės metodui“, Pasteras nusprendė visus tokius dirbtinai susilpnintus preparatus vadinti vakcinomis.

2. Pasiutligės vakcina: Rizika ir triumfas

Pasiutligė XIX a. buvo mirties nuosprendis. Žmonės mirdavo baisiose kančiose (bijodami vandens, draskomi traukulių). 1885 m. Pasteras sukūrė vakciną, bet ji buvo išbandyta tik su šunimis.

Lemtingas posūkis įvyko, kai pas jį atvežė 9 metų berniuką Josephą Meisterį, kurį žiauriai sukandžiojo pasiutęs šuo. Pasteras nebuvo gydytojas (jis buvo chemikas), todėl rizika buvo milžiniška – jei berniukas būtų miręs, Pasteras būtų sėdęs į kalėjimą. Tačiau berniukas išgyveno. Tai buvo pasaulinė sensacija, galutinai sugriovusi daugelį skeptikų argumentų.

Bažnyčia ir vakcinos: Nuo pasipriešinimo iki pritarimo

XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje religinių institucijų požiūris pradėjo keistis. Nors kai kurios sektos liko radikalios, didžiosios religijos pradėjo matyti vakcinaciją kaip įrankį įgyvendinti Dievo įsakymą „mylėti savo artimą“.

Kodėl požiūris pasikeitė?

1. Rezultatai: Kai dvasininkai pamatė, kad ištisos parapijos išlieka sveikos epidemijų metu, tapo sunku teigti, kad tai „velnio darbas“.
2. Popiežiaus autoritetas: Pavyzdžiui, Katalikų bažnyčia pamažu pripažino, kad rūpinimasis sveikata yra moralinė pareiga. Vatikano atstovai vėlesniais laikais netgi pabrėžė, kad atsisakymas skiepytis, kai tai kelia grėsmę bendruomenei, gali būti laikomas nuodėme prieš artimą.
3. Misionierių darbas: Misionieriai Afrikoje ir Azijoje pastebėjo, kad vakcinos yra viena efektyviausių priemonių pelnyti vietinių pasitikėjimą ir gelbėti gyvybes, todėl patys tapo vakcinacijos skatintojais.

Kodėl senovės baimės išliko?

Nors dabar žinome apie DNR, virusus ir antikūnus, tavo minėto daktaro Vaume baimės (kad „vakcina suteiks kažką iš jaučių giminės“) evoliucionavo į modernius mitus.

• Seniau: „Užaugs ragai ir uodega“.
• Dabar: „Pasikeis mūsų DNR“ arba „bus įterptos mikroschemos“.

Psichologiškai tai yra ta pati baimė – baimė įsileisti kažką svetimo į savo kūną. Viduramžių žmogui tai buvo „velnio gundymas“, moderniam žmogui – „globalus sąmokslas“. Tačiau mokslinis principas išlieka tas pats, kurį pastebėjo melžėjos prieš šimtus metų: nedidelis, kontroliuojamas pavojus apsaugo nuo didelės, nekontroliuojamos tragedijos.

Svarbiausios vakcinacijos istorijos datos

Vakcinacijos ir religijos santykis per pastaruosius kelis šimtus metų primena dramatišką kovą tarp tradicinio tikėjimo į Dievo apvaizdą ir mokslo bandymų valdyti gamtą. Štai konkrečios istorijos, konfliktai ir lūžiai, kurie formavo šį santykį.

Istorijos

1. Bostono „Raupų karas“ (1721 m.): Puritonų konfliktas

Dar prieš atsirandant Jennerio vakcinai, Bostone kilo viena aršiausių religinių kovų dėl inokuliacijos (senojo skiepijimo būdo).

• Pagrindiniai veikėjai: Pastorius Cotton Mather (pagarsėjęs Salemo raganų teismais) palaikė skiepus, nes apie juos sužinojo iš savo vergo afrikiečio. Tačiau didžioji dalis bendruomenės ir kiti dvasininkai tam griežtai priešinosi.
• Religinis argumentas: Priešininkai teigė, kad raupai yra „Dievo rykštė“, skirta nuodėmingam miestui sudrausminti. Kištis į šį procesą buvo laikoma bandymu atimti iš Dievo jo teisę bausti ir gailėti.
• Smurtas: Įniršis buvo toks didelis, kad į Cottono Matherio namus pro langą buvo įmesta bomba su rašteliu: „Cottonai Matheri, tu šunsnuki, aš tave paskiepysiu šituo!“. Laimė, bomba nesprogo, o Matheris tapo vienu pirmųjų dvasininkų, teigusių, kad medicina yra Dievo suteikta dovana žmogui saugotis.

2. Anglikonų dvasininkų „Velnio sėkla“

Kai Edwardas Jenneris pradėjo naudoti karvių raupus, Anglijos bažnyčiose pasigirdo pamokslai, kurie skiepijimą prilygino antikristo veiksmams.

• Svetima prigimtis: Buvo teigiama, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, o gyvulys (karvė) yra žemesnė būtybė. Įšvirkšti „gyvulio pūlius“ į žmogų buvo laikoma šventvagyste ir Dievo kūrinio išniekinimu.
• Moralinė dilema: Kai kurie pastoriai baugino, kad vakcinos pakeis žmogaus charakterį – jis taps bukas kaip jautis arba praras sielos tyrumą. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl 1853 m. Anglijoje įvedus privalomus skiepus, kilo masiniai protestai, grindžiami „krikščioniška laisve“.

3. Katalikų bažnyčios lūžis: Popiežius Leonas XII ir Pijus VII

XIX a. pradžioje Italijoje, popiežiaus valdomose žemėse, požiūris į skiepus buvo nevienareikšmis.

• Draudimai: Sklando istorinė kontroversija, kad popiežius Leonas XII (1823–1829) neva uždraudė skiepus, vadindamas juos „kliūtimi Dievo sprendimams“. Nors istoriškai tai nėra pilnai patvirtinta, faktas tas, kad jo valdymo metu skiepijimo programos sustojo.
• Reabilitacija: Vėliau Bažnyčia suprato, kad masinė mirtis nepadeda tikėjimui. Popiežius Pijus VII rėmė vakcinaciją, o kunigai kaimuose buvo raginami aiškinti žmonėms, kad skiepas nėra nuodėmė. Bažnyčia suprato: gyva ganomoji banda yra geriau nei mirusi.

4. Islamas ir „Halal“ klausimas

Musulmoniškame pasaulyje vakcinos istorija taip pat turėjo religinių kliūčių, kurios išliko iki šių dienų:

• Pradinė parama: Osmanų imperijoje inokuliacija buvo įprasta praktika, o sultonų gydytojai ją laikė Dievo išminties apraiška.
• Sudėties baimė: Moderniais laikais pagrindinis konfliktas kilo dėl ingredientų. Kadangi kai kurių vakcinų gamyboje naudojama kiaulienos želatina, kildavo diskusijų, ar tai yra halal (leistina).
• Fatvos: Dauguma aukščiausių Islamo autoritetų išleido fatvas (religinius nutarimus), teigiančius, kad gyvybės išsaugojimas yra svarbesnis už maisto taisykles, todėl vakcinos yra leidžiamos net jei jose yra draudžiamų medžiagų pėdsakų.

5. Hinduizmas: Šventoji karvė kaip kliūtis ir pagalba

Indijoje, kur karvė yra šventas gyvūnas, Jennerio „karvių raupų“ vakcina sukėlė dvejopas reakcijas:

• Pagarba: Kai kurie indai vakciną priėmė palankiai, nes ji buvo susijusi su šventuoju gyvūnu.
• Baimė dėl kastos: Aukščiausių kastų atstovai (brahmanai) bijojo, kad įšvirkštas gyvulinės kilmės skystis juos „suteps“ ir jie praras savo dvasinį statusą. Britų kolonizatoriams teko samdyti indų dvasininkus, kad šie aiškintų, jog vakcina yra Gomaya (šventas karvės produktas), panašiai kaip pienas ar ghee sviestas.

Religiniai argumentai PRIEŠ ir UŽ

Šiandien didžioji dauguma religinių lyderių (Vatikano popiežius, Tibeto Dalai Lama, Islamo muftijai) vieningai palaiko vakcinaciją kaip moralinę pareigą saugoti silpnuosius. Tačiau istorinė atmintis apie „velnišką gundymą“ vis dar gyva radikaliose bendruomenėse.