Johno Miltono „Prarastasis rojus“ (1667) yra vienas didingiausių Vakarų literatūros kūrinių – poetinis epas, kuriame persipina žmogaus laisvės, nuodėmės ir Dievo valios temos. Šis kūrinys, parašytas XVII a. Anglijoje, pasakoja biblinę istoriją apie Adomo ir Ievos nuopuolį, tačiau per Miltono vaizduotę tampa universaliu apmąstymu apie tikėjimą, maištą ir išganymą. „Prarastasis rojus“ perpasakoja Pradžios knygos įvykius, … [Skaityti toliau…]
Johano Volfgango Gėtės „Faustas“ yra vienas žymiausių Vakarų literatūros kūrinių, nagrinėjantis žmogaus prigimties, tikėjimo ir amžinos kovos tarp gėrio bei blogio temas. Šis dviejų dalių poetinis šedevras, parašytas XVIII–XIX a., yra ne tik filosofinis traktatas, bet ir gilus religinių klausimų tyrinėjimas, aktualus ir šiuolaikiniam skaitytojui. Istorija: žmogaus siekis ir sandoris su velniu „Faustas“ pasakoja apie … [Skaityti toliau…]
Zohar (hebr. זֹהַר, liet. „Švytėjimas“ arba „Spindesys“) yra pagrindinis žydų mistinės tradicijos – Kabalos – tekstas, laikomas šventuoju ir autoritetingiausiu kabalistinės literatūros kūriniu. Tradiciškai priskiriamas II a. rabino Šimono bar Jochai (Rashbi), tačiau šiuolaikiniai mokslininkai, tokie kaip Gershom Scholem, teigia, kad Zohar didžiąja dalimi buvo parašyta XIII a. Ispanijoje kabalisto Mozės de Leono (Moshe de … [Skaityti toliau…]
Sefer Yetzirah (hebrajų kalba: סֵפֶר יְצִירָה, liet. „Kūrimo knyga“ arba „Formavimo knyga“) yra vienas seniausių ir paslaptingiausių žydų mistikos tekstų, priskiriamas prie proto-kabalos, ankstyvosios žydų ezoterikos formos. Šis trumpas, enigmatiškas kūrinys, parašytas hebrajų kalba, aprašo, kaip Dievas sukūrė visatą per „32 slaptus išminties kelius“, susidedančius iš 22 hebrajų abėcėlės raidžių ir 10 sefirų („skaičių“ arba … [Skaityti toliau…]
Pistis Sophia (koinė graikų kalba: Πίστις Σοφία, liet. „Išminties Tikėjimas“ arba „Tikėjimo Išmintis“) yra gnostinis tekstas, tikėtina, parašytas tarp III ir IV a. po Kr., atrastas 1773 m. Tai vienas svarbiausių gnostinių raštų, išlikęs vieninteliame koptiškame rankraštyje, vadinamame Askew kodeksu, kurį 1785 m. įsigijo Britų muziejus (dabar Britų biblioteka). Tekstas atspindi ankstyvojo krikščionybės gnostikų mokymus, … [Skaityti toliau…]
Apokrifinės evangelijos yra ankstyvieji krikščioniški raštai, kurie nebuvo įtraukti į Naujojo Testamento kanoną, sudarytą IV a. krikščionių Bažnyčios. Žodis „apokrifinis“ kilęs iš graikų kalbos (apokryphos, „paslėptas“ arba „slaptas“) ir iš pradžių reiškė tekstus, skirtus ribotai grupei ar laikomus ezoteriniais. Vėliau terminas pradėtas vartoti nekanoniniams raštams, kurie, Bažnyčios nuomone, neatitiko ortodoksinio tikėjimo ar autentiškumo kriterijų. Apokrifinės … [Skaityti toliau…]
Permainų knyga (I Ching arba Yijing, Pokyčių knyga), vienas seniausių kinų filosofinių tekstų, yra kosmologinė-filosofinė sistema, naudojama būrimui, savirefleksijai ir gyvenimo situacijų analizei. Ją sudaro 64 heksagramos – šešių linijų (ištisinių arba pertrauktų) simboliai, atspindintys skirtingas būsenas ir kaitos procesus. Kiekviena heksagrama sudaryta iš dviejų trigramų (trijų linijų darinių), o linijos simbolizuoja yin (pertraukta linija, … [Skaityti toliau…]
Mandejų religija, dar vadinama mandeizmu, yra viena seniausių pasaulyje tebegyvuojančių monoteistinių religijų, turinti unikalią teologiją, ritualus ir istoriją. Mandeizmas yra gnostinė monoteistinė religija, kilusi iš Artimųjų Rytų, kurios išpažinėjai save vadina mandāyē („žinančiais“ arba „pažįstančiais“). Pagrindinis mandeizmo šventasis tekstas yra Ginza Rabba („Didysis lobis“), kuris apima kosmologinius, teologinius ir moralinius mokymus. Mandejai tiki vienu Dievu, … [Skaityti toliau…]
Racionalistinė biblinė kritika, išsivysčiusi XVIII–XIX a., žymėjo revoliucinį posūkį Biblijos tyrinėjime, kai mokslininkai, tokie kaip Julius Wellhausen, pradėjo analizuoti Šventąjį Raštą kaip istorinį dokumentą, o ne kaip dieviškai įkvėptą tekstą. Ši kritika, paveikta Apšvietos racionalizmo ir istorinio metodo, kvestionavo tradicinius įsitikinimus apie Biblijos autorystę, tekstų autentiškumą ir jų sudarymo procesą. Vietoj to, kad priimtų Bibliją … [Skaityti toliau…]
Senovės Graikija – filosofijos, demokratijos ir meno lopšys. Jos gyventojai tikėjo, kad dievai patys gyvena malonumų kupiną gyvenimą, todėl žmogus, sekdamas dieviškais pavyzdžiais, turi teisę ir pareigą siekti džiaugsmo. Orgijos, prostitucija, pederastija ir kiti malonumų būdai buvo neatsiejama religinė praktika – šventos apeigos, skirtos pagerbti dievus ir pasidalyti jų galia. Orgijos ir simposionai – Dioniso … [Skaityti toliau…]
Po Sodomos ir Gomoros sunaikinimo Lotą ir jo dvi dukteris angelai išgelbėjo iš miestų, kurie tapo Dievo teismo simboliu. Šeima pabėgo į mažą miestelį Coarą, tačiau vėliau iš baimės Lotas su dukromis persikėlė į kalnus ir apsigyveno oloje (Pr 19, 30). Tuo metu žemė atrodė sunaikinta. Miestai buvo pelenai, o gyventojų beveik neliko. Loto dukterims … [Skaityti toliau…]
Šv. Petras, pradžioje vadintas Simonu, buvo vienas pirmųjų Jėzaus Kristaus mokinių ir laikomas apaštalų vadovu. Pagal Naująjį Testamentą (Mato evangelija 16:18), Jėzus pavadino jį „uola“ (aram. Kephas, gr. Petros), ant kurios bus pastatyta Bažnyčia, suteikdamas Petrui ypatingą autoritetą. Petras, buvęs žvejys iš Galilėjos, tapo Jėzaus artimiausiu sekėju, tačiau buvo žinomas ir dėl savo žmogiškų silpnybių … [Skaityti toliau…]