Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais, ypač V–XII a., šeimos kartais paaukodavo savo vaikus vienuolynams kaip oblatos – gyvą auką Dievui, tikėdamos, kad tai užtikrins dvasinį išganymą. Terminas oblatos kilęs iš lotynų kalbos oblatus („paaukotas“), nuo veiksmažodžio offerre („aukoti“). Lietuvių kalboje vartojamas kaip oblatos, reiškiantis vaiką, atiduotą vienuolynui dvasiniam gyvenimui. Anglų kalboje – oblate, vokiečių – Oblate, prancūzų … [Skaityti toliau…]
Religinėse tradicijose veikėjai vadinami įvairiais vardais ir titulais, atspindinčiais jų roles, savybes ar dieviškąją reikšmę. Vienas vardas gali pabrėžti gailestingumą, kitas – karališkumą, trečias – išganymo misiją ar kovą prieš blogį. Šis sąrašas pristato pagrindinius vardus ir jų alternatyvius pavadinimus, paaiškindamas jų kilmę, prasmę, vartojimo kontekstą ir religinę svarbą. Vardai apima tiek šventuosius asmenis, kaip … [Skaityti toliau…]
Ar žmogus, pasiekęs dangų – amžinosios bendrystės su Dievu būseną – gali būti „pervestas“ ar „nukeltas“ į pragarą? Šis klausimas, liečiantis Dievo gailestingumo, laisvos valios ir amžinybės prigimtį, yra sudėtingas ir retai aptariamas krikščionių teologijoje. Biblijoje dangus vaizduojamas kaip galutinė būsena, kur išgelbėtos sielos patiria amžiną džiaugsmą Dievo akivaizdoje (Apr 21, 4: „Jis nušluostys kiekvieną … [Skaityti toliau…]
Pabėgimas ar išsilaisvinimas iš pragaro – viena iš sudėtingiausių temų religinėje ir filosofinėje mintyje, keliančių klausimus apie Dievo gailestingumą, žmogaus laisvę ir amžinybės prigimtį. Biblijos, Korano, Kabalos ir kitų tradicijų tekstai siūlo skirtingus požiūrius: vienur pragaras yra galutinė būsena, kitur – laikinas apsivalymo etapas. Biblijoje pragaras (Gehenna ar Hades) dažnai vaizduojamas kaip galutinė būsena tiems, … [Skaityti toliau…]
Žydų misticizmo tradicijose, ypač Kabaloje ir apokrifiniuose tekstuose, pragaras (vadinamas Gehena arba Sheolu) vaizduojamas ne kaip vientisa erdvė, o kaip sudėtinga, daugiapakopė struktūra. Ji skirstoma į septynis skyrius, kuriuos įvairūs šaltiniai vadina kambariais, lygiais, vartais arba namais. Kiekvienas iš jų atitinkantį nuodėmių sunkumą ir sielų patiriamą atpildą. Septyni pragaro aspektai skirtingose tradicijose 1. Septyni „kambariai“ … [Skaityti toliau…]
Apokrifiniuose tekstuose ir kai kuriuose Apreiškimo knygos (Apokalipsės) vaizdiniuose kalbama apie ypatingą momentą: laiką, kai pragaro vartai nebebus laikomi uždaryti, o blogio jėgos bus išleistos siaubui žemėje. Apreiškimo knygos 9 skyriuje aprašoma, kaip penktasis angelas trimituoja ir „žvaigždė, nukritusi iš dangaus į žemę“ gauna raktą nuo bedugnės šulinio: „Ji atidarė bedugnės šulinį, ir iš šulinio … [Skaityti toliau…]
Septynios pragaro vartų sargybos dvasios yra paslaptinga koncepcija, randama žydų misticizmo ir apokrifinėje literatūroje, ypač susijusi su požemio pasaulio ir paskutiniojo teismo vaizdiniais. Šios dvasios, kartais vadinamos demonais ar angelais, simbolizuoja sunaikinimo, teismo ir dvasinių išbandymų jėgas, saugančias įėjimus į pragaro sritis. Terminas „septynios pragaro vartų sargybos dvasios“ kyla iš žydų misticizmo tradicijų, ypač Kabalos … [Skaityti toliau…]
Lotanas (arba Litanu) yra mitologinė septynagalvė jūros gyvatė ar drakonas kanaanų mitologijoje, vaizduojama kaip galinga chaoso jėga, kurią nugalėjo dievas Baalas. Ši būtybė, minima Ugarito tekstuose (apie XIV–XIII a. pr. Kr.), yra svarbus chaoskampfo (kovos su chaosu) motyvo pavyzdys senovės Artimųjų Rytų religijose. Lotanas simbolizuoja pirminį chaosą, grėsmę kosminei tvarkai, o jo nugalėjimas rodo dieviškosios … [Skaityti toliau…]
Biblijoje miestai yra teologiniai simboliai, rodantys Dievo buvimą, Jo tautos istoriją, dvasinius išbandymus ir eschatologinę viltį. Miestai buvo politiniai, religiniai ir kultūriniai centrai, kuriuose vyko Dievo apreiškimai, Sandoros atnaujinimai ir svarbūs tikėjimo įvykiai. Jeruzalė, pavyzdžiui, simbolizuoja Dievo buveinę ir dvasinį Izraelio centrą (Ps 48, 1–2), o Babilonas – nuodėmę ir pasaulinę galią, prieštaraujančią Dievui (Apr … [Skaityti toliau…]
Biblijoje kalnai yra ne tik geografinės vietos, bet ir gilūs teologiniai simboliai, atspindintys Dievo buvimą, apreiškimą ir žmogaus tikėjimo kelionę. Jie vaizduojami kaip šventos erdvės, kur žmogus susitinka su Dievu, gauna Jo įsakymus ar patiria dvasinį virsmą. Kalnų aukštis ir atokumas simbolizuoja artumą dangui, o jų tvirtumas – Dievo amžinybę, kaip matyti Ps 125, 1: … [Skaityti toliau…]
Apaštalo Jono žodžiai skamba kaip nuosprendis: „Visa pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5, 19). Tai nėra vien poetiška metafora. Tai teologinė diagnozė – aiški ir be pagražinimų. Pasaulis, toks, koks jis yra po nuopuolio, nebėra neutralus. Jame veikia jėga, kuri priešinga Dievui. Ir žmogus atsiduria šioje įtampoje – ne stebėtojo, o kovotojo pozicijoje. Nuo … [Skaityti toliau…]
Chanuka – tai žydų šviesos šventė, dažnai pasaulietinėje kultūroje vadinama „žydiškomis Kalėdomis“, nors savo prigimtimi ir kilme ji su Kalėdomis nesusijusi. Chanuka minima aštuonias dienas žiemos laikotarpiu, prasidedant 25-ąją Kislevo mėnesio dieną (pagal hebrajišką kalendorių), paprastai tai būna lapkričio–gruodžio mėnesiais. Šventė primena apie istorinį žydų sukilimą prieš graikų okupaciją ir stebuklą, kai vos vienos dienos … [Skaityti toliau…]