Bausmės Korane ir platesnėje Islamo teisėje (Šarijate) yra viena labiausiai diskutuojamų temų pasaulyje. Svarbu suprasti, kad tai nėra tiesiog „baudžiamasis kodeksas“ šiuolaikine prasme, o sudėtinga religinės moralės, teisingumo ir socialinės tvarkos sistema.

Bausmės Korane skirstomos į tris pagrindines kategorijas, kurios skiriasi savo kilme, griežtumu ir taikymo lankstumu:

• Hudud (Dievo nustatytos ribos): Tai bausmės už nusikaltimus, kurie laikomi nusikaltimais prieš patį Dievą. Jos yra fiksuotos ir, tradiciniu požiūriu, nekeičiamos. Pavyzdžiui, vagystė, svetimavimas, klaidingas apkaltinimas svetimavimu ar plėšimas.
• Qisas (Atpildas arba lygybė): Tai principas „akis už akį“. Jis taikomas nužudymų ar kūno sužalojimų atvejais. Svarbu tai, kad aukos šeima turi teisę reikalauti tokios pat bausmės, bet yra stipriai skatinama atleisti arba priimti „kraujo pinigus“ (Diyya) – finansinę kompensaciją.
• Ta’zir (Teisėjo diskrecija): Tai bausmės už nusikaltimus, kurių Koranas konkrečiai neapibrėžia. Čia valstybė arba teisėjas turi laisvę nuspręsti, kaip nubausti pažeidėją, atsižvelgiant į šiuolaikines aplinkybes.

Teologiniu požiūriu musulmonai tiki, kad šios taisyklės yra Dievo apreiškimas, perduotas pranašui Muhammadui VII a. Arabijoje. Tačiau žvelgiant istoriškai ir etnografiškai:

1. Išankstinė tradicija: Daugelis Korane minimų principų (pvz., Qisas) egzistavo senovės arabų genčių tradicijose dar iki islamo. Koranas jas susistemino, apribojo (kad nekiltų begaliniai genčių karai) ir suteikė dvasinę prasmę.
2. Kontekstas: Tuo metu Arabijoje nebuvo kalėjimų sistemos ar centralizuotos policijos. Fizinės bausmės buvo vienintelis veiksmingas būdas atgrasyti nuo nusikaltimų ir užtikrinti genčių saugumą.
3. Teisininkų darbas: Nors pagrindai yra Korane, konkrečias jų vykdymo taisykles vėlesniais šimtmečiais išplėtojo musulmonų teisininkai (Faqih), remdamiesi pranašo tradicija (Haditais).

Pasaulyje nėra vieningos praktikos. Musulmoniškas šalis pagal bausmių taikymą galima suskirstyti į kelias grupes:

Svarbus aspektas: Įrodinėjimo sunkumas

Nors Korano bausmės skamba itin griežtai, islamiškoji teisė nustato beveik neįmanomus įrodinėjimo barjerus. Pavyzdžiui, norint nubausti už svetimavimą, reikia keturių liudininkų, kurie patį aktą matė savo akimis tuo pačiu metu. Jei kas nors apkaltina kitą be šių liudininkų, bausmę gauna pats apkaltintojas.

„Atstumkite bausmes, kai tik yra abejonių“ – tai garsus pranašo Muhammado principas, kuriuo vadovaujasi nuosaikesni teisininkai, siekdami išvengti fizinių bausmių vykdymo.

Šiandieniniame pasaulyje daugelis musulmonų mąstytojų teigia, kad bausmių esmė buvo teisingumas konkrečiame istoriniame laike, o šiandien tas pats teisingumas turėtų būti pasiekiamas moderniomis priemonėmis.

Bausmės Korane

1. Vagystė (Sūra 5:38)

„Vagiui ir vagilei nukirskite rankas kaip atpildą už tai, ką jie užsitarnavo, kaip pavyzdinę bausmę nuo Dievo. Dievas yra Galingas, Išmintingas.“

Tai viena iš Hudūd bausmių, skirta apsaugoti visuomenės nuosavybę. Koranas nurodo amputaciją kaip kraštutinę atgrasymo priemonę. Pačiame tekste nėra nurodyta pavogto turto vertė ar kitos sąlygos — jas vėliau interpretavo teisininkai, tačiau pati bausmės rūšis yra įtvirtinta šiame posme.

2. Svetimavimas (Sūra 24:2)

„Svetimautojai ir svetimautojui skirkite po šimtą kirčių kiekvienam. Ir tegul gailestis jiems nesulaiko jūsų vykdant Dievo religiją, jei tikite Dievą ir Paskutiniąją dieną. Tegul jų bausmę stebi būrys tikinčiųjų.“

Svarbu: tai vienintelė bausmė už nesantuokinius lytinius santykius (Zina), kurią mini Koranas. Skirtingai nei Hadisų tradicijoje, čia nenumatytas užmėtymas akmenimis — Korano bausmė yra būtent šimtas kirčių rykšte, nepriklausomai nuo asmens šeiminės padėties.

3. Klaidingas apkaltinimas svetimavimu (Sūra 24:4)

„O tuos, kurie apkaltina garbingas moteris ir nepateikia keturių liudininkų – nubauskite juos aštuoniasdešimčia kirčių ir niekada nebepriimkite jų liudijimo. Jie yra tie, kurie nusižengia.“

Ši bausmė (Qadhf) tiesiogiai saugo asmens garbę. Koranas nustato griežtą įrodinėjimo taisyklę — jei kaltintojas negali pateikti keturių liudininkų, jis pats tampa nusikaltėliu ir yra baudžiamas ne tik fiziškai, bet ir praranda teisinį patikimumą visam gyvenimui.

4. Banditizmas ir teroras (Sūra 5:33)

„Atpildas tiems, kurie kariauja prieš Dievą ir Jo Pasiuntinį bei siekia skleisti žemėje sugedimą, yra mirtis, nukryžiavimas, rankų ir kojų nukirtimas priešingose pusėse arba ištėmimas iš šalies. Tai bus jų pažeminimas šiame pasaulyje…“

Ši eilutė apibrėžia bausmes už Hiraba — sunkiausius nusikaltimus prieš visuomenės tvarką, tokius kaip ginkluotas plėšimas ar terorizmas. Koranas palieka galimybę pasirinkti bausmę pagal nusikaltimo sunkumą: nuo mirties bausmės iki ištrėmimo.

5. Atpildas už nužudymą – Qisās (Sūra 2:178)

„O jūs, kurie įtikėjote! Jums nustatytas atpildas už nužudytuosius: laisvasis už laisvąjį, vergas už vergą, moteris už moterį. O jei kas nors sulauks atleidimo iš savo brolio, tai tegul elgiasi garbingai ir atsilygina jam gera valia.“

Tai lygaus atpildo principas, skirtas sustabdyti nesibaigiančius genčių keršto karus. Koranas leidžia aukos šeimai reikalauti mirties bausmės žudikui, tačiau čia pat akcentuojama galimybė atleisti mainais į kompensaciją, kas yra laikoma Dievo gailestingumu.

6. Fiziniai sužalojimai (Sūra 5:45)

„Mes jiems ten nustatėme: gyvybė už gyvybę, akis už akį, nosis už nosį, ausis už ausį, dantis už dantį ir atpildas už žaizdas.“

Tai detalus Lex Talionis (lygaus atpildo) principas, taikomas kūno sužalojimų atvejais. Koranas nustato, kad už padarytą traumą gali būti atsilyginama tokia pačia trauma, tačiau primygtinai pabrėžiama, kad atleidimas yra geriau ir tarnauja kaip nuodėmių išpirkimas pačiam nukentėjusiajam.

7. Sukilimas prieš teisingą tvarką (Sūra 49:9)

„Ir jei dvi tikinčiųjų grupės kovoja tarpusavyje, tai sutaikykite jas. O jei viena iš jų skriaudžia kitą, tai kovokite prieš tą, kuri skriaudžia, kol ji sugrįš prie Dievo įsakymo.“

Tai bausmė už Baghy — sukilimą prieš teisėtą bendruomenės valią. Koranas įpareigoja likusią visuomenės dalį jėga priversti agresorių grįžti prie taikos ir teisingumo.

8. Bendrasis atpildo už blogį principas (Sūra 42:40)

„Atpildas už blogį yra toks pat blogis. Bet kas atleidžia ir susitaiko – tam atlygį skirs Dievas. Iš tiesų, Jis nemėgsta skriaudėjų.“

Ši eilutė nubrėžia viršutinę bausmės ribą: atpildas negali būti didesnis už padarytą skriaudą. Nors tekstas leidžia nubausti skriaudėją lygiavertiškai, jis nuolat skatina aukštesnę moralinę poziciją — atleidimą.

9. Bausmė už puolimą (Sūra 16:126)

„Jei baudžiate, tai bauskite taip, kaip patys buvote nubausti. Bet jei būsite kantrūs (iškęsite), tai iš tiesų tai bus geriau kantriesiems.“

Tai dar vienas patvirtinimas, kad bausmė turi būti proporcinga. Koranas draudžia perteklinį smurtą ar žiaurumą, kuris viršytų pradinę skriaudą, ir vėlgi pateikia kantrybę bei neatpildymą kaip dvasiškai pranašesnį kelią.

10. Atgailos poveikis bausmei (Sūra 5:39)

„Tačiau tam, kuris atgailaus po savo nusižengimo ir pasitaisys – Dievas jam atleis. Dievas yra Atleidžiantis, Gailestingas.“

Ši eilutė, einanti iškart po vagystės bausmės, nurodo teisinę galimybę išvengti fizinės bausmės per nuoširdžią atgailą ir elgesio pasikeitimą. Tai rodo, kad Korano bausmės nėra tik tikslas savaime, o greičiau priemonė socialiniam ir asmeniniam teisingumui bei apsivalymui pasiekti.

Kitos bausmės

Toliau pateikiamos tik Korane nenurodytos bausmės, kurios atsiranda kituose islamo teisės šaltiniuose.