Astralizmas – tai filosofinė ir mistinė praktika, susijusi su sąmonės kelionėmis į astralinius planus. Jis gali būti suvokiamas tiek kaip dvasinis tyrinėjimas, tiek kaip mokslinis siekis suprasti egzistencijos esmę. Praktikuojantys astralizmą tiki, kad per mentalines projekcijas įmanoma pasiekti aukštesnius suvokimo lygmenis ir tyrinėti realybės struktūrą už fizinio pasaulio ribų. Kai kuriose interpretacijose astralizmas įgyja religinių … [Skaityti toliau…]
Konvertitas – tai asmuo, kuris pakeitė savo tikėjimą arba religinę priklausomybę, tapdamas kito tikėjimo nariu. Krikščionybėje šis terminas dažniausiai vartojamas apibūdinti žmogų, kuris iš vienos krikščioniškos konfesijos perėjo į kitą (pavyzdžiui, iš protestantizmo į katalikybę ar atvirkščiai) arba apskritai atsivertė į krikščionybę iš kitos religijos ar netikėjimo. Konvertitai istorijoje užėmė ypatingą vietą, nes jų atsivertimai … [Skaityti toliau…]
Animalizmas – tai filosofinė, meninė arba religinė sąvoka, susijusi su gyvūnų prigimties, jų vaidmens ir santykio su žmogumi išryškinimu. Ji gali būti suprantama keliais skirtingais aspektais, priklausomai nuo konteksto: Animalizmo reikšmė skiriasi priklausomai nuo to, ar jis analizuojamas filosofiniu, meniniu, religiniu ar etiniu požiūriu. Bendruoju atveju animalizmas primena, kad žmonės yra neatsiejama gamtos dalis ir … [Skaityti toliau…]
Andromeda – graikų mitologijoje yra Etiopijos karaliaus Kefėjo ir jo žmonos Kasiopėjos duktė. Jos vardas glaudžiai susijęs su mitais apie grožį, pasiaukojimą ir dievų valią. Andromedos istorija yra viena garsiausių graikų mitologinių pasakojimų, susijusių su herojišku Persėjo žygiu ir jos išgelbėjimu. Pasak mito, Andromeda tapo aukos dievams simboliu dėl savo motinos Kasiopėjos pasipūtimo. Kasiopėja gyrėsi, … [Skaityti toliau…]
Mira – tai stačiatikių liturgijoje naudojamas aromatingas, klampus smilkalų skystis, kuris simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimą, dvasinį apvalymą ir malonės išsiliejimą. Ši medžiaga yra sudedamoji dalis svarbių liturginių apeigų ir sakramentų, ypač krikšto, ligonių patepimo ir kitų šventinimų metu. Miroje susijungia praktinė, simbolinė ir dvasinė reikšmė, todėl ji laikoma ypatingai šventa ir reikšminga. Miros sudėtis dažnai … [Skaityti toliau…]
Koplyčia – tai nedidelė šventovė, skirta maldai, pamaldoms ar sakramentų teikimui. Ji gali būti savarankiškas pastatas arba įrengta didesnio pastato viduje, pavyzdžiui, bažnyčioje, vienuolyne, rūmuose, ligoninėje ar kapinėse. Koplyčios terminas kilęs iš lotyniško žodžio cappella, kuris reiškia „mažas apsiaustas“ ir siejamas su šventojo Martyno iš Tūro apsiaustu, saugotu Prancūzijos karalių rūmuose kaip relikvija. Apsiaustas laikytas … [Skaityti toliau…]
Antropogonija – tai mitologinis ar religinis pasakojimas apie žmogaus atsiradimą ir sukūrimą. Šis terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių anthropos („žmogus“) ir gonos („kilmė“ arba „sukūrimas“), reiškiantis žmogaus kilmės aiškinimą. Antropogonija yra viena svarbiausių daugelio mitologijų ir religijų dalių, nes ji ne tik paaiškina, kaip atsirado žmogus, bet ir atsako į esminius klausimus apie žmogaus … [Skaityti toliau…]
Ordinacija – tai krikščioniškoje tradicijoje sakramentinis veiksmas arba apeiga, per kurią žmogus yra įšventinamas į dvasininkų luomą, suteikiant jam teisę vykdyti tam tikras bažnytines funkcijas. Šis sakramentas yra esminis tiek Katalikų Bažnyčioje, tiek Rytų Ortodoksų Bažnyčioje, taip pat kai kuriose protestantiškose bendruomenėse. Ordinacija laikoma ypatinga Dievo malonės išraiška, kai asmuo įgalinamas tarnauti tikintiesiems per sakramentų … [Skaityti toliau…]
Nostradamas, tikrasis vardas Michel de Nostredame (1503–1566), buvo prancūzų gydytojas, astrologas ir pranašas, išgarsėjęs savo pranašysčių knyga Les Prophéties („Pranašystės“), kurioje pateikė ketureiliais parašytus ateities įvykių numatymus. Ši knyga tapo viena iš žymiausių pranašysčių rinkinių pasaulyje ir iki šiol kelia diskusijas bei susižavėjimą. Nostradamas gimė pietų Prancūzijoje, žydų kilmės šeimoje, kuri vėliau atsivertė į krikščionybę. … [Skaityti toliau…]
Aušautas – tai senovės lietuvių mitologijoje minimas dievas, siejamas su gyvybe, sveikata ir naujos dienos pradžia. Jo vardas iš dalies susijęs su žodžiais „aušra“ ir „aušti“, kas simbolizuoja pradžią, šviesos sugrįžimą ir gyvenimo ciklo atsinaujinimą. Nors apie Aušautą išlikę nedaug tiesioginių šaltinių, jis buvo svarbi dalis baltų tikėjimo, kuris ypatingą dėmesį skyrė gamtos reiškiniams, cikliškumui … [Skaityti toliau…]