Kas yra astralizmas?

Astralizmas – tai filosofinė, religijos ar mistikos kryptis, susijusi su tikėjimu dangaus kūnų (žvaigždžių, planetų) poveikiu žmonių gyvenimui, likimui ir pasaulio tvarkai. Šis požiūris kyla iš senovės kultūrų, kurios žvaigždes laikė ne tik kosminiais objektais, bet ir dieviškosios tvarkos dalimi, turinčia simbolinę, magišką ar dvasinę reikšmę.

Astralizmo pagrindą sudaro idėja, kad žmogus ir visata yra glaudžiai susiję, o dangaus kūnai daro įtaką žmogaus gyvenimui, emocijoms ir likimui. Ši sąvoka dažnai siejama su astrologija, tačiau astralizmas gali turėti platesnį filosofinį ar dvasinį kontekstą, apimantį pasaulio struktūros aiškinimą per dangaus kūnų judėjimą ir jų simboliką.

Astralizmo idėjos kilo iš senovės civilizacijų, tokių kaip Mesopotamijos, Egipto, Indijos ir Graikijos kultūros. Senovės Mesopotamijoje žvaigždės buvo laikomos dievų simboliais arba pačiais dievais, kurie tvarko pasaulio likimą. Pavyzdžiui, planetos buvo susietos su dievų vardais ir funkcijomis: Marso planeta atspindėjo karo dievą, o Jupiteris buvo laikomas dievybės, tvarkančios teisingumą, simboliu.

Senovės Egipte žvaigždės ir jų judėjimas buvo glaudžiai susiję su religiniu gyvenimu. Egiptiečiai manė, kad mirusios sielos keliauja į dangų ir susilieja su žvaigždėmis. Pavyzdžiui, Oriono žvaigždynas buvo siejamas su dievu Ozyriu, o Sirijus buvo laikomas gyvybės ir derlingumo simboliu.

Graikų filosofai, tokie kaip Pitagoras ir Platonas, taip pat daug dėmesio skyrė žvaigždžių ir planetų reikšmei. Jie tikėjo, kad visata turi matematinę ir harmoninę struktūrą, kurioje dangaus kūnai vaidina svarbų vaidmenį. Platonas savo filosofijoje dangaus kūnus laikė amžinojo kosmoso tvarkos išraiška.

Daugelyje religijų ir mistinių tradicijų astralizmas pasireiškia kaip tikėjimas dvasiniu ryšiu tarp žmogaus ir žvaigždžių. Zoroastrizme dangaus kūnai buvo laikomi šventais ir simbolizavo Ahura Mazdos, aukščiausiojo dievo, išmintį. Indų religijoje planetos (grahos) ir jų judėjimas yra svarbūs žmogaus karmos ir likimo veiksniai, o astrologija glaudžiai siejasi su kasdieniu religiniu gyvenimu.

Hermetizme ir neoplatonizme astralizmo idėjos buvo integruotos į dvasinio augimo ir kosminės tvarkos suvokimą. Hermetiniai tekstai pabrėžė žvaigždžių ir planetų simboliką, matydami juos kaip tarpininkus tarp žmogaus sielos ir dieviškosios visatos.

Šiuolaikiniame kontekste astralizmo idėjos dažniausiai aptinkamos astrologijoje, kur dangaus kūnų padėtis interpretuojama kaip turinti įtakos žmogaus asmenybei ir gyvenimo įvykiams. Tačiau filosofiniame ir mistiniame kontekste astralizmas išlieka idėja apie visatos harmoniją ir žmogaus vietą kosmoso tvarkoje.

Astralizmas primena, kaip senovės žmonės suvokė visatą kaip vieningą ir gyvą struktūrą, kurioje žmogaus gyvenimas buvo neatsiejama visumos dalis. Ši sąvoka kviečia giliau apmąstyti ryšį tarp žmogaus, dangaus ir žemės, o taip pat dieviškumo, tvarkančio visatą, veikimą.