Krikščionybėje Paskutinio teismo diena – tai ne siaubo filmas su ugnimi ir sieros ežerais, o Dievo plano kulminacija. Jėzus Kristus, vadinamas Žmogaus Sūnumi, sugrįš, kaip aprašyta Mato evangelijoje (Mt 25, 31). Tada visi – gyvieji ir mirusieji – bus surinkti. Teismas vyks pagal darbus: kas rodė meilę, gailestingumą artimui, tie paklius į amžinąjį gyvenimą danguje, o abejingieji, savanaudžiai – į pražūtį, dažnai vaizduojamą kaip pragaras. Tai ne loterija ar atsitiktinumas – kiekvienas veiksmas, žodis, mintis bus iškeltas į šviesą. Apreiškimo knygoje sakoma, kad atsivers knygos su užrašytais poelgiais, ir niekas neliks paslėpta (Apr 20, 12). Bet čia ne tik bausmė: Dievas gailestingas, kviečia atsiversti iki paskutinės akimirkos. Tai diena, kai teisingumas susitiks su meile, o pasaulis bus atnaujintas – ne sunaikintas, o paverstas nauju dangumi ir nauja žeme.
Pagrindinis šaltinis – Mato evangelijos 25 skyrius. Jėzus piešia vaizdą: teisėjas atskiria avis nuo ožių. „Ateikite, palaimintieji, paveldėkite karalystę!” – sako jis tiems, kurie maitino alkanus, lankė ligonius, aprengė nuogus. O kitiems: „Eikite šalin, nes buvote abejingi.” Čia esmė – ne tik tikėjimas žodžiais, bet veiksmai. Žmogus gali melstis kasdien, bet jei ignoruoja benamį gatvėje, jo tikėjimas tuščias. Apreiškimo knyga priduria: mirusieji teisiami pagal darbus iš knygų. Kiekvienas geras ar blogas poelgis – kaip įrašas amžinoje atmintyje. Tai primena: gyvenimas – ne repeticija, o tikras spektaklis su pasekmėmis.
Krikščionys nemato Dievo kaip šalto prokuroro. Taip, atsakomybė didelė, bet Jėzus ragina: „Būkite gailestingi, kaip jūsų Tėvas” (Lk 6, 36). Ankstyvieji tikintieji laukė Kristaus greitai, tad gyveno budriai – kaip sportininkai prieš finišą. Vėliau supratimas gilėjo: data nežinoma, tad kiekvieną dieną reikia ruoštis. Šiandien teologai sako – tai ne siaubas, o šventė: teisingumas laimės, blogis baigsis, o gailestingieji džiūgaus. Tai motyvuoja ne bijoti, o keistis: atgailauti, dalintis, mylėti.
Žmonės visada ieškojo ženklų. XIV amžiuje „Juodoji mirtis” nušlavė trečdalį Europos. Žmonės matė marą kaip apokalipsės pranašą – gatvėse procesijos, atgaila, labdara vargšams. Kronikos pasakoja apie turtinguosius, kurie staiga dalijo turtus, bijodami teismo. Arba 1000-ieji metai: Europa virė nerimu, kad tūkstantmečio pabaiga atneš galą. Bažnyčios pilnos, žmonės taisė santykius, atsisakydavo keršto. Net dabar – karai, pandemijos, stichijos – kelia klausimus: ar tai ženklas? Šie momentai rodo, kaip krizė verčia mus stabtelėti ir klausti: „Ar aš pasiruošęs?”
Ši idėja vienus gasdina dėl bausmės, kitus traukia dėl amžino džiaugsmo vilties. Bet pagrindas – širdies pokytis: ieškoti Dievo, ugdyti meilę, kaip Psalmyne (Ps 27, 8). Tai reiškia rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais – būti bendrakūrėju geresnio pasaulio. Kiekvienas geras darbas – žingsnis link to atnaujinto pasaulio.