Induistų maldos namai, vadinami mandiromis, yra dvasinio susitelkimo ir dievų garbinimo vietos. Tai ne tik pastatai, bet ir šventi centrai, kuriuose vyksta religinės apeigos, meditacija bei bendruomenės susibėrimai. Indijoje ir kitose induizmą išpažīstančiuose kraštuose mandirai yra neatsiejama kultūroso dalis. Mandirai yra statomi pagal griežtas vastu šastros (tradicinės induistų architektūros) taisykles, kurios pabrėžia harmoniją tarp kosmoso, … [Skaityti toliau…]
Religija ir kritinis mąstymas dažnai pristatomi kaip dvi priešingos jėgos – viena pagrįsta tikėjimu, kita – abejonėmis ir analize. Tačiau ar tikrai šios sąvokos nesuderinamos? Ar tikėjimas reikalauja aklo pasitikėjimo, o kritinis mąstymas nepalieka vietos dievybei? Biblija, filosofija ir istorija rodo, kad tiesa gali būti kur kas sudėtingesnė. Neretai manoma, kad tikėjimas reikalauja visiško pasidavimo … [Skaityti toliau…]
Krikščionių teologijoje ir filosofijoje geometrinės metaforos, tokios kaip begalinė linija ar apskritimas, dažnai naudojamos siekiant išreikšti Dievo begalybę, transcendenciją ir Jo santykį su kūrinija. Šios metaforos, ypač išplėtotos XV a. teologo ir filosofo Mikalojaus Kuziečio (Nicholas of Cusa), leidžia žmogaus protui bent iš dalies suvokti Dievą, kuris yra anapus ribotų formų, bet kartu jas visas … [Skaityti toliau…]
Žodis mizerija kyla iš lotyniško termino miseria, reiškiančio vargą, nelaimę bei apgailėtiną būseną. Nors šiuolaikinėje buitinėje kalboje šiuo žodžiu dažnai ironiškai apibūdiname menką atlygį ar prastą maistą, religiniame ir filosofiniame kontekste jis įgyja kur kas gilesnę, egzistencinę prasmę. Krikščioniškojoje tradicijoje mizerija žymi žmogaus būklę po nuopuolio – tai dvasinis nuogumas, atskirtis nuo Kūrėjo šviesos ir … [Skaityti toliau…]
Religinis fanatizmas yra reiškinys, kurį lemia daugybė psichologinių, socialinių ir teologinių veiksnių. Tikėjimas, suteikiantis prasmę ir moralinius orientyrus, kai kuriais atvejais tampa radikalia jėga, vedančia į dogmatišką, netolerantišką pasaulėžiūrą ar net smurtinius veiksmus. Psichologiniu požiūriu fanatizmas dažnai siejamas su kognityviniu disonansu, kai individas, susidūręs su informacija, prieštaraujančia jo tikėjimui, patiria diskomfortą ir gynybinę reakciją. Psichologas … [Skaityti toliau…]
Šventųjų gyvenimai dažnai kelia nuostabą, nes dieviškos malonės veikimas gali pasireikšti netikėčiausiose situacijose. Hagiografija – šventųjų gyvenimo aprašymų tradicija – atskleidžia, kaip kai kurie iš jų turėjo audringą praeitį, tačiau galiausiai tapo šventumo pavyzdžiais. Augustinas Hipponietis – vienas garsiausių krikščionių mąstytojų, kuris jaunystėje gyveno palaidą gyvenimą. Jo „Išpažinimuose“ aprašyta, kaip jis mėgavosi hedonistiniais malonumais, pasinėrė … [Skaityti toliau…]
Maldos tradicijos skirtingose religijose ir kultūrose yra neįtikėtinai įvairios. Daugelis žmonių įpratę galvoti apie maldą kaip apie žodžiais išsakytą prašymą ar padėką, tačiau egzistuoja ir kitokios, mažiau žinomos maldos formos, kurios gali būti gilesnės, intuityvesnės ir net fiziškai aktyvios. Tylos malda – viena seniausių maldos formų, ypač būdinga krikščioniškai mistikai. Žinomas krikščionių vienuolis Tomas Mertonas … [Skaityti toliau…]
Religinės pranašystės nuo seniausių laikų buvo laikomos dievišku įsikišimu į pasaulio istoriją. Daugelis jų užrašytos šventuosiuose tekstuose – Biblijoje, Korane, Vedose ir kitur. Kai kurie iš šių pranašavimų interpretuojami kaip išsipildę arba turintys analogijų su šiuolaikiniais įvykiais. Biblijoje viena garsiausių pranašysčių randama Danieliaus knygoje. Joje kalbama apie keturias karalystes, kurios žlugs viena po kitos, kol … [Skaityti toliau…]
Sielos samprata įvairiose religijose skiriasi tiek savo esme, tiek paskirtimi. Nors dauguma religinių tradicijų pripažįsta žmogaus dvasinės prigimties egzistavimą, jos aiškinimas ir likimas po mirties priklauso nuo teologinių, filosofinių bei kultūrinių veiksnių. Judaizme siela vadinama „nefeš“ (נפש), „ruach“ (רוח) arba „nešama“ (נשמה), priklausomai nuo konteksto. „Nefeš“ dažnai siejama su gyvybine jėga, „ruach“ su dvasine sąmone, … [Skaityti toliau…]
Biblija – viena įtakingiausių knygų žmonijos istorijoje, tačiau mažai kas žino, kad jos turinys per šimtmečius kito. Kanono formavimasis buvo sudėtingas ir ilgas procesas, kuriame dalyvavo teologai, imperatoriai ir sinodai. Kai kurie tekstai, kadaise laikyti autoritetingais ar plačiai naudojamais, galutiniame Biblijos kanone neatsidūrė. Senajame Testamente egzistavo daugybė tekstų, šiandien vadinamų deuterokanoniniais arba apokrifiniais. Tobito, Juditos, … [Skaityti toliau…]
Petras Abeliardas savo veikale „Dialogas tarp filosofo, žydo ir krikščionio“ (Dialogus inter Philosophum, Iudaeum et Christianum) pateikia vieną įdomiausių viduramžių bandymų racionaliai aptarti religinius skirtumus. Šis tekstas nėra poleminis traktatas, kuriame viena pusė siekia nugalėti kitą. Priešingai, Abeliardas konstruoja pokalbį, kuriame trys skirtingų tradicijų atstovai mėgina suprasti vienas kitą, remdamiesi argumentais, o ne emocijomis ar … [Skaityti toliau…]
„Paskutiniai laikai“ – tai krikščioniškosios teologijos sąvoka, kuri aprėpia žmogaus ir viso pasaulio istorijos pabaigą. Ši tema dažnai aptariama ne vien Bažnyčios pamoksluose, bet ir akademinėje, kultūrinėje ar net populiariosios literatūros erdvėje. Pagrindinį įkvėpimą suteikia Senojo ir Naujojo Testamento pranašystės: Danieliaus knyga, Evangelijų apokaliptiniai išsakymai, taip pat Apreiškimo Jonui knyga. Nors įvairūs aiškintojai skirtingai interpretuoja, … [Skaityti toliau…]