Saliamonas – trečiasis Izraelio karalius, Dovydo sūnus, valdęs maždaug 970–931 m. prieš Kristų. Biblijoje jis garsėja išmintimi, Jeruzalės šventyklos statyba ir… daugybe žmonų bei sugulovių. 1 Karalių knyga rašo:„Jis turėjo septynis šimtus karališkojo rango žmonų ir tris šimtus sugulovių“ (1 Kar 11, 3). Tuo metu Artimųjų Rytų karaliai sudarinėjo politines santuokas su kaimyninių tautų valdovų … [Skaityti toliau…]
Mūsų Dieve, meilės Trejybe,iš galingos tavo dieviškosios intymumo bendrystėsišliek tarp mūsų broliškos meilės upę.Suteik mums meilę, kuri atsispindėjo Jėzaus gestuose,jo Nazareto šeimoje ir pirmojoje krikščionių bendruomenėje. Leisk mums, krikščionims, gyventi Evangelijąir atpažinti Kristų kiekviename žmoguje,kad matytume Jį nukryžiuotą apleistųjų ir užmirštųjų šio pasaulio kančioseir prisikėlusį kiekviename brolyje, kuris atsistoja ant kojų. Ateik, Šventoji Dvasia! Parodyk … [Skaityti toliau…]
Abraominės religijos – tai grupė monoteistinių tikėjimų, kurie savo dvasiniu protėviu laiko Abraomą, biblinį asmenį, kuris, pasak Senajame Testamente ir Korane esančių pasakojimų, buvo pašauktas Dievo iškeliauti iš savo šalies ir tapti tautų tėvu. Šiai religinei grupei priklauso judaizmas, krikščionybė, islamas, bahajų tikėjimas, babizmas, druzai, mandeizmas, rastafariai, samaritiečiai, šabakizmas ir jazdanizmas. Abraomo vaidmuo religijose Abraomas … [Skaityti toliau…]
Jėzus Kristus yra vienas žymiausių istorinių ir religinių asmenų, tačiau Jis skirtingai suvokiamas judaizme, krikščionybėje ir islame. Nors visos trys religijos vienaip ar kitaip mini Jėzų, jų tikėjimas apie Jį smarkiai skiriasi. Kodėl taip yra? Kaip Jėzus tapo svarbiu veikėju šiuose tikėjimuose, ir kodėl jo istorija pateikiama skirtingai? Jėzus judaizme Judaizme Jėzus (hebrajiškai Jehošua) nėra … [Skaityti toliau…]
Kai Jėzus buvo nukryžiuotas, romėnų kareiviai jam pasiūlė gerti vyną, sumaišytą su mira – aromatine derva, išgaunama iš tam tikrų medžių ir naudojama kaip vaistas ar balzamas. Mira turėjo nuskausminamųjų savybių, todėl šis gėrimas buvo duodamas nuteistiesiems mirties bausmės metu, kad sušvelnintų jų kančias. Evangelijose yra skirtingi aprašymai: Morkaus evangelijoje (Mk 15:23) minimas vynas su … [Skaityti toliau…]
Ortodoksų krikšto išpažinimas kyla iš ankstyvųjų Bažnyčios laikų, kai pirmieji krikščionys prieš krikštą viešai liudydavo atsisakantys senojo gyvenimo, blogio ir šėtono, o kartu išpažindavo tikėjimą į Kristų. Ši praktika remiasi Naujojo Testamento raginimu „atsisakyti senojo žmogaus“ (Ef 4, 22) ir prisijungti prie Kristaus kūno, kuris yra Bažnyčia. Pirmą kartą tokio išpažinimo formos užfiksuotos III–IV amžiaus … [Skaityti toliau…]
Šv. Teresė Avilietė (1515–1582), viena žymiausių katalikų mistikių, karmelitų ordino reformatorė ir Bažnyčios Daktarė, XVI a. Ispanijoje patyrė gilius mistinius regėjimus, kurie paveikė ne tik jos asmeninį dvasingumą, bet ir visą krikščioniškąją teologiją. Jos regėjimai, dažnai apimantys Jėzaus Kristaus, angelų ar Dievo buvimo vizijas, yra laikomi vienais ryškiausių mistinės patirties pavyzdžių Vakarų krikščionybėje. Šie regėjimai, … [Skaityti toliau…]
Sacramentorum sanctitatis tutela (Sakramentų šventumo apsauga) – tai 2001 m. balandžio 30 d. Popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas motu proprio (dokumentas, kurį popiežius išleidžia savo iniciatyva). Jame nustatomos normos, kaip nagrinėti sunkiausius Katalikų Bažnyčios teisės pažeidimus (delicta graviora). Dokumentas padarė didžiulę įtaką, nes centralizavo itin rimtų nusikaltimų – ypač seksualinio išnaudojimo ir šventų sakramentų išniekinimo … [Skaityti toliau…]
Lietuvių kalboje frazė „O Dieve…“ dažnai vartojama kaip emocinis šūksnis, kai žmogus nustemba, išsigąsta ar susiduria su netikėta, dažniausiai nemalonia situacija. Kartais ji tariama net nesusimąstant, tarsi automatiškai, tačiau ar tikrai taip turėtume šauktis Dievo? Biblijoje dažnai randame žmonių kreipimąsi į Viešpatį kritinėse situacijose. Vienas garsiausių pavyzdžių yra iš Psalmyno: „Dieve mano, Dieve mano, kodėl … [Skaityti toliau…]
Lietuvių kalboje išlikęs posakis „po velnių“ dažnai vartojamas emocingai išreiškiant nuostabą, nusivylimą ar pyktį. Tai frazė, kuri skamba kasdienybėje, bet jos prasmė ir kilmė gali slypėti gilesniuose teologiniuose, kultūriniuose bei istoriniuose sluoksniuose. Ar tai paprastas šūksnis, ar kažkas daugiau? Biblinė ir teologinė velnio samprata Norint suprasti, ką reiškia „po velnių“, pirmiausia turime pažvelgti į tai, … [Skaityti toliau…]
Terminas „anatema“ krikščionybėje siejamas su griežtu Bažnyčios pasmerkimu, skirtu tiems, kurie laikomi eretikais ar kenkėjais tikėjimui. Šis žodis, kilęs iš graikų kalbos, per amžius įgavo sudėtingą teologinę ir istorinę reikšmę, atspindėdamas Bažnyčios pastangas saugoti doktrinos grynumą. Anatema nėra tik pasmerkimas – tai dvasinis aktas, išreiškiantis atsiskyrimą nuo klaidos ir raginimą grįžti prie tiesos. Žodis „anatema“ … [Skaityti toliau…]
Jansenizmas – XVII–XVIII a. Romos katalikų bažnyčioje kilęs prieštaringas teologinis judėjimas, siekęs grąžinti griežtą šv. Augustino mokymą apie malonę ir predestinaciją. Pavadintas pagal olandų teologą Kornelijų Janseną, šis judėjimas pabrėžė žmogaus nuodėmingumą ir būtinybę Dievo malonei, bet buvo pasmerktas kaip erezija dėl pernelyg artimų protestantizmo idėjų. Jansenizmas ne tik formavo teologines diskusijas, bet ir turėjo … [Skaityti toliau…]