Tarp apokrifinių Senajam Testamentui artimų tekstų yra viena ypatinga knyga, kuri pasaulį matuoja ne pranašystėmis, ne poetiniais regėjimais, bet laiku. Tai Jubiliejų knyga – vadinama ir „Mažąja Pradžios knyga“, parašyta maždaug II a. pr. Kr., tikriausiai hebrajiškai, bet išlikusi visumoje tik etiopiškai (Ge’ez kalba). Ši knyga – tai Pradžios ir Išėjimo knygų perpasakojimas, bet su … [Skaityti toliau…]
Kai Jėzus prie šulinio susitiko su samariete moterimi, ji iškart iškėlė seną teologinį ginčą: „Mūsų tėvai garbino Dievą šitame kalne, o jūs sakote, kad Jeruzalė – tai vieta, kur reikia garbinti.“ (Jn 4,20) Ji kalbėjo apie Gerizimo kalną – šventąją vietą Samarijoje, priešingą Jeruzalei, kurią laikė šventa žydai. Tai nėra paprastas klausimas apie geografiją. Tai … [Skaityti toliau…]
Kai kurie Kumrano rankraščiai liudija keistą ir daug kam netikėtą idėją – ne vieną, o du Mesijus. Tai viena unikaliausių Kumrano bendruomenės teologijos ypatybių: jie laukė ne vieno išgelbėtojo, bet dviejų skirtingų figūrų – vienos kunigiškos, kitos karališkos. Pirmasis – vadinamas Mesiju iš Aarono – turėjo būti dvasinis vadovas, teisingumo mokytojas, aukojimo ir įstatymo tvarkos … [Skaityti toliau…]
Qumrano rankraščiai (lietuviškai taip ir vadinami – Qumrano arba Kumrano rankraščiai) – tai vienas reikšmingiausių archeologinių Biblijos ir judaizmo istorijos atradimų. Jie rasti 1947–1956 m. netoli Negyvosios jūros, Kumrano urvuose, Judejos dykumoje. Daugiau nei 900 rankraščių fragmentų buvo aptikta 11-oje urvų, o seniausi jų datuojami net III a. pr. Kr. Šie tekstai parašyti hebrajų, aramėjų … [Skaityti toliau…]
Masoretiniai tekstai – tai standartizuota hebrajiško Senojo Testamento (Tanacho) versija, kurią tarp VI ir X a. po Kr. sudarė ir ištobulino žydų mokslininkai, vadinami masoretais. Šie tekstai yra pagrindinis šaltinis, naudojamas šiuolaikinėse žydų ir krikščionių Biblijose, ir laikomi vienu tiksliausių Senojo Testamento perdavimų. Pavadinimas „masoretinis“ kilęs iš hebrajiško žodžio masorah (מסורה), reiškiančio „tradiciją“, pabrėžiančio kruopštų … [Skaityti toliau…]
Kaip atrodė Biblija prieš ją „sutvarkant“? Dauguma šiandien skaitomų Senojo Testamento (Tanacho) vertimų remiasi vadinamuoju masoretiniu tekstu – hebrajišku kanonu, kurį VIII–X a. po Kr. sistemingai redagavo žydų raštininkai, vadinami masoretais. Jie kruopščiai sudėjo balsus (niqudot), pažymėjo intonacijas, paaiškino tarimo formas, o svarbiausia – standartizavo tekstą. Tačiau prieš tai Biblija nebuvo tokia vienoda. Ji egzistavo … [Skaityti toliau…]
Septuaginta (lot. Septuaginta, iš graikų k. reiškia „septyniasdešimt“) – tai Senojo Testamento vertimas iš hebrajų ir aramėjų kalbų į senąją graikų kalbą, atliktas III–II a. pr. Kr. Aleksandrijoje, Egipte. Šis vertimas yra vienas svarbiausių Biblijos tekstų istorijoje, nes jis tapo pirmuoju reikšmingu Senojo Testamento vertimu į kitą kalbą ir turėjo didžiulę įtaką tiek žydų, tiek … [Skaityti toliau…]
Biblijoje yra daugybė eilučių apie stebuklus, bet viena iš jų slepia stebuklą, nuo kurio viskas prasideda – Pradžios 2,7: „Ir Viešpats Dievas suformavo žmogų iš žemės dulkių, ir įpūtė į jo nosį gyvybės kvėpavimą, ir žmogus tapo gyva būtybe.“ Tai pirmasis žmogaus pabudimo momentas. Dar nėra įstatymo, dar nėra nuodėmės, net dar nėra žodžių – … [Skaityti toliau…]
Sąmonė – tai vienas tų žodžių, kuriuos dažnai tariame, bet retai suprantame. Kažkas mumyse stebi, vertina, prisimena, gailisi, tiki. Bet kas tas „kažkas“? Kur jis slepiasi – gal smegenyse, gal sieloje, o gal visai ne mumyse? Vienas seniausių atsakymų skamba iš Biblijos: „Ir Viešpats Dievas suformavo žmogų iš žemės dulkių ir įpūtė į jo nosį … [Skaityti toliau…]
Neviltis – tarsi gilus, šaltas šulinys, į kurį grimzta siela, kai viltis išblėsta, o gyvenimas atrodo beprasmiškas. Tai būsena, kai žmogus jaučia, kad nėra išeities, jokios šviesos tunelio gale. Žodis „neviltis“ (lot. desperatio) atspindi visišką vilties praradimą, dažnai siejamą su dvasine krize. Žodis „neviltis“ kildinamas iš lotynų kalbos desperatio, sudaryto iš de- („be“ arba „nuo“) … [Skaityti toliau…]