Gyvenime dažnai susiduriame su laukimu. Laukiame atsakymų, sprendimų, permainų. Kai kreipiamės į Dievą su maldomis, tikimės greito atsako, bet kartais atrodo, kad Jis tyli. Ar tai reiškia, kad Jis mūsų negirdi? Ne, Biblija aiškiai sako, kad Dievas klausosi, bet atsako savo laiku, o ne tada, kai mes reikalaujame. „Mano mintys – ne jūsų mintys ir … [Skaityti toliau…]
Apaštalo Pauliaus žodžiai „Be perstojo melskitės“ (1 Tesalonikiečiams 5:17) dažnai sukelia klausimų: kaip įmanoma melstis visą laiką? Ar tai reiškia, kad žmogus turi atsisakyti kasdienės veiklos ir nuolat būti maldoje? Ar Dievas tikisi, kad tikintieji praleistų visą gyvenimą kartodami maldas? Iš pirmo žvilgsnio šis raginimas atrodo sunkiai įgyvendinamas, bet jei pažvelgsime giliau, pamatysime, kad Paulius … [Skaityti toliau…]
Viltis – tai jėga, kuri žmogų laiko net tada, kai viskas aplink griūva. Ji leidžia atsikelti po nesėkmių, išlaikyti stiprybę net tamsiausiose gyvenimo akimirkose. Vienas galingiausių vilties šaltinių yra malda – tai ne tik žodžių kalbėjimas, bet ir ryšys su Dievu, kuris suteikia vidinę ramybę, stiprybę ir naują perspektyvą. Kaip malda susijusi su viltimi? Kai … [Skaityti toliau…]
Gyvenime neišvengiame sunkumų – ligos, netektys, išbandymai ar vidiniai prieštaravimai lydi kiekvieną žmogų. Tačiau Biblijoje Viešpats nuolat kviečia žmogų ne pasiduoti baimei, bet kreiptis į Jį, kaip tai aiškiai išreiškia Psalmė 50:15:„Šaukis manęs nelaimės dieną, ir aš išgelbėsiu tave.“ Šis kvietimas yra ne tik pažadas, bet ir svarbus dvasinis principas. Jis rodo, kad žmogui leidžiama … [Skaityti toliau…]
Maldos – tai vienas seniausių žmonijos dvasinių veiksmų, būdas bendrauti su Dievu, ieškoti atsakymų, guostis ar dėkoti. Bet kas pirmasis pradėjo melstis? Ar tai žmonių išradimas, ar Dievo įkvėpta būtinybė? Mąstant logiškai, galima manyti, kad pirmieji žmonės pradėjo melstis iš natūralaus poreikio ieškoti ryšio su aukštesne jėga. Senovės civilizacijose buvo įprasta kreiptis į dievus per … [Skaityti toliau…]
Tikėjimas – tai asmeninis ir vidinis žmogaus santykis su Dievu, aukštesne jėga ar gyvenimo prasme. Tačiau per istoriją ne kartą buvo mėginama tikėjimą primesti jėga: grasinimais, baime, net fiziniu spaudimu. Ar tikėjimas, gimstantis iš prievartos, iš tiesų gali būti tikras? Prievarta ir tikėjimas iš esmės prieštarauja vienas kitam. Tikėjimas, kuris kyla iš laisvos valios, yra … [Skaityti toliau…]
Gvadalupės Mergelės apsireiškimai, įvykę 1531 m. Meksikoje, yra vienas reikšmingiausių katalikų tikėjimo įvykių, turėjęs didžiulę įtaką ne tik religijai, bet ir kultūrai bei visuomenei. Šie apsireiškimai, kai Mergelė Marija pasirodė indėnui Juanui Diegui, laikomi Dievo artumo visiems žmonėms simboliu. Gvadalupės Mergelė tapo Meksikos ir visos Lotynų Amerikos dvasiniu bei nacionaliniu simboliu. 1531 m. gruodį, praėjus … [Skaityti toliau…]
Memorija (memoria) yra ketvirtasis retorikos etapas, kuris šiuolaikiniame „skaitymo iš ekranų“ pasaulyje dažnai nepelnytai pamirštamas. Antikos oratoriams tai buvo viena garbingiausių disciplinų, reikalaujanti ne sauso teksto „iškėlimo“ mintinai, o gebėjimo sukurti vidinį minčių žemėlapį. Tai etapas, kuriame paruošta kalba tampa oratoriaus dalimi. Garsiausia šio etapo technika – „vietų metodas“ (loci), kai kalbėtojas mintyse vaikščiodavo po … [Skaityti toliau…]
Dispozicija (dispositio) yra antrasis retorikos etapas, skirtas surinktos medžiagos organizavimui ir struktūrizavimui. Tai savotiška minties architektūra – procesas, kuriame nusprendžiama, kokia seka bus pateikiami argumentai, kad jie pasiektų didžiausią poveikį klausytojui. Šiame etape kalba suskirstoma į logines dalis: įžangą (exordium), faktų išdėstymą (narratio), pagrindinį argumentavimą (confirmatio) bei išvadas (peroratio). Kalbėtojas turi strategiškai apskaičiuoti, kurioje vietoje … [Skaityti toliau…]
Invencija (inventio) yra pats pirmasis ir pamatinis retorikos etapas, kurio metu kalbėtojas atranda turinį bei medžiagą savo būsimai kalbai. Tai nėra tiesiog spontaniškas kūrybinis procesas, o kryptingas faktų, įrodymų ir argumentų ieškojimas. Šiame etape analizuojama pasirinkta tema, nustatoma pagrindinė problema bei ieškoma stipriausių būdų įtikinti auditoriją. Antikos mokytojai pabrėžė, kad invencija yra intelektualinis pamatas, reikalaujantis … [Skaityti toliau…]
Elokucija (elocutio) yra esminis retorikos etapas, kuriame gryna mintis paverčiama kalba. Tai procesas, kurį galime palyginti su drabužių parinkimu – kalbėtojas nusprendžia, kaip „aprengti“ savo idėjas, kad jos auditorijai būtų patrauklios ir suprantamos. Šiame etape didžiausias dėmesys skiriamas stiliui bei žodynui. Kalbėtojas renkasi tarp paprasto, vidutinio ar aukštojo stiliaus, ieško tinkamiausių metaforų, epitetų ir kitų … [Skaityti toliau…]
Vatikano dokumentų pasaulyje terminas allocutio (lot. užkalbinimas, kreipimasis) žymi itin specifinę komunikacijos formą. Nors lietuvių kalboje lotyniška galūnė -tio dažnai virsta -cija, žodis „aliokucija“ mūsų terminijoje neprigijo dėl savo fonetinės struktūros. Rimtuose teologiniuose bei istoriniuose tekstuose paprastai laikomasi vienos iš dviejų taisyklių: paliekama originali lotyniška forma allocutio (rašoma kursyvu) arba vartojamas lietuviškas apibūdinimas – iškilminga … [Skaityti toliau…]