Šv. Bonifacas (apie 675–754 m.), dažnai vadinamas „Vokietijos apaštalu“, yra viena ryškiausių VIII a. Vakarų Bažnyčios figūrų. Jo gyvenimas ir darbai padėjo pagrindą krikščionybės plėtrai germanų žemėse, o išlikę laiškai, žinomi kaip Bonifacii Epistolae, yra neįkainojamas istorinis šaltinis, atskleidžiantis ne tik jo asmeninį tikėjimą ir misijų organizavimą, bet ir Frankų imperijos religinius, politinius bei kultūrinius … [Skaityti toliau…]
Gailestingumo darbai – tai konkretūs veiksmai, kuriais krikščionys parodo meilę artimui, ypač tiems, kurie kenčia kūnu ar siela. Lotyniškai jie vadinasi Opera misericordiae. Šie darbai nėra tik moralinis idealas – jie remiasi Kristaus žodžiais ir yra senosios Bažnyčios praktikos dalis, perėmusi žydų gailestingumo tradicijas ir papildžiusi jas Kristaus mokymu. Jie buvo laikomi esminiu tikro tikėjimo … [Skaityti toliau…]
Sigmundo Freudo teiginys, kad religija, ypač krikščionybė, yra „kolektyvinė neurozė“, išlieka vienu kontroversiškiausių jo psichoanalizės teiginių. Ši idėja, išdėstyta knygoje The Future of an Illusion (1927), supurtė ne tik religines bendruomenes, bet ir tapo pagrindu moderniai religijos kritikai. Freudas religiją laikė ne transcendencijos šaltiniu, o psichologiniu gynybos mechanizmu, kylančiu iš vaikystės baimių, tėvo komplekso ir … [Skaityti toliau…]
Tikėjimas nuo seno laikomas ne tik paguodos, bet ir iššūkio šaltiniu. Jis kviečia žmogų į gilesnį gyvenimą, tačiau kartu reikalauja atsisakyti patogumų, laikytis drausmės ir kartais net kęsti persekiojimus. Ar tikėti reiškia kentėti? Ar tikinčiojo kelias neišvengiamai veda į kančią, ar vis dėlto jame slypi laisvė, kurios neįmanoma patirti be savęs peržengimo? Šie klausimai lydi … [Skaityti toliau…]
Popiežiai šimtmečius kalbėjo ir rašė lotyniškai. Lotynų kalba Romos Katalikų Bažnyčioje tapo ne tik liturgine, bet ir administracine, teologine bei diplomatine kalba. Tai nebuvo atsitiktinumas, o sąmoningas pasirinkimas, kurio šaknys siekia ne tik ankstyvąją Bažnyčios istoriją, bet ir platesnį Vakarų Europos kultūrinį ir politinį kontekstą. Lotynų kalba buvo oficiali Romos imperijos kalba, ypač Vakarų jos … [Skaityti toliau…]
Modernistų teologija – tai XX a. pradžios katalikų intelektualų judėjimas, siekęs suderinti krikščioniškąjį mąstymą su moderniais mokslo, filosofijos ir istorijos kritikos pasiekimais. Ši srovė iš esmės kėlė iššūkį tradicinei scholastinės teologijos sistemai, siūlydama dinamiškesnį tikėjimo supratimą. Pagrindiniai modernistų teologijos principai Pagrindiniai modernistų atstovai 1907 m. popiežius Pijus X enciklika Pascendi dominici gregis oficialiai pasmerkė modernizmą … [Skaityti toliau…]
Venerabilūs broliai – tai iškilmingas, pagarbus Bažnyčios kreipinys į vyskupus ar kitus aukštus dvasininkus, dažniausiai vartojamas popiežiaus laiškuose, enciklikose ar kituose oficialiuose dokumentuose. Lotyniškai tai skamba Venerabiles Fratres, o pažodžiui reiškia „gerbtini broliai“. Tai ne vien mandagus žodis, bet gilų teologinį ir hierarchinį ryšį išreiškianti frazė. Kiekvieną kartą, kai popiežius kreipiasi šiuo titulu, jis kalba … [Skaityti toliau…]
„Gaudete et Exsultate“ (lot. „Džiaukitės ir linksminkitės“) – tai apaštališkasis paraginimas, kurį 2018 m. kovo 19 d. paskelbė popiežius Pranciškus. Lietuviškas pavadinimas – „Džiaukitės ir linksminkitės“. Šis dokumentas skirtas visiems tikintiesiems, kviečiant juos siekti šventumo kasdienybėje. Tai nėra enciklika, o pastoracinis dokumentas, kuriame popiežius aptaria šventumo pašaukimą, iššūkius jam pasiekti ir praktinius būdus, kaip gyventi … [Skaityti toliau…]
Apaštališkasis paraginimas (lot. Exhortatio Apostolica) – tai oficialus Katalikų Bažnyčios dokumentas, kurį skelbia popiežius, siekdamas pateikti pastoracines gaires, padrąsinimus ar įžvalgas tikintiesiems tam tikra tema. Šis dokumentas yra vienas iš popiežiškojo mokymo formų, tačiau jis užima žemesnį hierarchinį lygį nei enciklika ar apaštališkasis konstitucija. Apaštališkasis paraginimas dažniausiai skirtas vyskupams, kunigams, pašvęstiesiems ir visiems tikintiesiems, kviečiant … [Skaityti toliau…]
Žodis „diskursas“ gali skambėti sudėtingai, bet iš tiesų jis aprašo tai, kaip žmonės kalba, rašo ar galvoja apie tam tikrą temą, ir kaip tos kalbos formuoja mūsų supratimą apie pasaulį. Jo kilmė siekia lotynų kalbą, kur discursus reiškia „bėgimas aplink“, „pokalbis“ arba „svarstymas“. Iš lotynų kalbos žodis perėjo į prancūzų (discours – „kalba“) ir kitas … [Skaityti toliau…]
Sąvoka „okultiniai traktatai“ jungia du žodžius, kurių kilmė ir reikšmė atspindi skirtingus istorinius bei kultūrinius sluoksnius. Žodis „okultinis“ kyla iš lotynų kalbos occultus, reiškiančio „paslėptas“, „slaptas“ arba „nežinomas“. Jis vartojamas apibūdinti reiškinius, žinias ar praktikas, susijusias su paslaptimis, ezoterika ar nadūriniais dalykais, neprieinamais įprastam suvokimui. „Traktatas“ kilęs iš lotynų tractatus – „rašinys“, „svarstymas“, ir reiškia … [Skaityti toliau…]
Žodis simuliakras kilo iš lotynų kalbos simulacrum, kuris reiškė atvaizdą, paveikslą, statulą ar net vaiduoklį. Nuo pat pradžių šis terminas turėjo dviprasmišką atspalvį – tai buvo ne tik atvaizdas, bet ir kažkas, kas galėjo klaidinti, būti dirbtina, neautentiška. Senovės romėnų kontekste jis neretai reiškė tai, kas vaizduoja, bet nėra tikra – stabus, kaukes, dvasias. Terminas … [Skaityti toliau…]