Religijos istorija Vokietijoje

Vokietija nuo seniausių laikų buvo viena svarbiausių religinių centrų Europoje. Iki krikščionybės plitimo čia klestėjo pagoniškos gentys, garbinusios gamtos jėgas, protėvius ir dvasias. Senovės germanų tikėjimai formavo bendruomenių pasaulėžiūrą ir buvo neatsiejami nuo kasdienio gyvenimo. Krikščionybė pradėjo skverbtis į regioną ankstyvaisiais viduramžiais. Romos imperijos įtaka ir misionierių veikla skatino naujos religijos plitimą. VIII amžiuje šventasis … [Skaityti toliau…]

Religinių citatų šaltinių sutrumpinimai

Ši lentelė – tai dažniausiai naudojami citatų šaltiniai ir sutrumpinimai, pasitaikantys įvairių religijų tekstuose, teologinėje literatūroje, moksliniuose straipsniuose, liturginiuose leidiniuose ar net liaudies religinėse tradicijose. Lentelės apačioje galite atsisiųsti PDF arba Excel lenteles patogumui. Joje pateikiami ne tik trumpiniai, bet ir jų pilni pavadinimai, priklausomybė konkrečiai religinei ar kultūrinei tradicijai, bei pavyzdinė citata, nurodanti, kaip … [Skaityti toliau…]

Kas yra kristosofija?

Kristosofija (graik. Χριστοσοφία, Christosophía) – tai retai vartojamas terminas, reiškiantis išmintį apie Jėzų Kristų, Jo dieviškąją prigimtį, mokymą ir santykį su žmogumi. Žodis sudarytas iš graikiškų šaknų: Christos (Kristus, Mesijas) ir sophia (išmintis). Kristosofija dažnai siejama su mistine krikščionybės interpretacija, pabrėžiančia gilų, dvasinį Kristaus pažinimą per maldą, kontempliaciją ir asmeninę patirtį, o ne vien doktrininį … [Skaityti toliau…]

Kas yra teozė?

Teozė (gr. Θέωσις, theōsis) – tai krikščionių teologijos sąvoka, reiškianti žmogaus sudievinimą arba dalyvavimą Dievo gyvenime per Jo malonę. Lietuvių kalboje „teozė“ kartais verčiama kaip „dieviškumo dalinimasis“ ar „sudievinimas“, tačiau tai nėra tapimas Dievu savo esme, o veikiau artėjimas prie Jo šventumo, meilės ir šlovės. Kaip sako šv. Atanazas Aleksandrietis: „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus … [Skaityti toliau…]

Kas yra teofanija?

Žodis teofanija kilęs iš graikų kalbos: theos – Dievas ir phaino – pasirodyti, pasireikšti. Tai sąvoka, kuria apibūdinami ypatingi Dievo apsireiškimai žmogui – tokie, kurie palieka ne tik regimą ar girdimą ženklą, bet perveria ir širdį. Teofanija reiškia, kad Dievas ne tik kalba, bet tampa juntamas – per balsą, liepsną, audrą ar tylą. Tai akimirka, … [Skaityti toliau…]

Troškimas. Biblija apie troškimą

Troškimas – tai ne silpnybė. Biblijoje jis suprantamas kaip esminė žmogaus jėga, nukreipta arba į gėrį, arba į pražūtį. Žmogus yra trokštanti būtybė: jis geidžia, laukia, ilgisi, siekia. Troškimas gali vesti į šventumą arba į nuodėmę. Jis yra degantis vidinis variklis – kaip liepsna, kuriai reikia krypties. Žmogaus troškimas Dievo Pats giliausias troškimas, pasak Katalikų … [Skaityti toliau…]

Ugnis krikščioniškoje tradicijoje

Ugnis krikščioniškoje tradicijoje yra stichija, ženklas. Simbolis, kuris liečia pačią Dievo ir žmogaus santykio šerdį. Ugnis gali deginti, bet gali ir apvalyti. Ji gali sunaikinti, bet ir sušildyti. Ji – pavojinga, bet būtina. Todėl ir Biblijoje, ir Bažnyčios mokyme ugnis pasirodo kaip viena iš giliausių dvasinių metaforų. Ugnis kaip Šventosios Dvasios ženklas Sekminių dieną, kai … [Skaityti toliau…]

Užtarimas – tylusis meilės veiksmas

Krikščionybėje užtarimas yra giluminis būdas gyventi meile. Kai vienas žmogus meldžiasi už kitą, kai kažkas stovi tarp skausmo ir Dievo, tarp klystančio ir Gailestingojo – tai vadinama užtarimu. Tai ne skundas, ne maldavimas sau, o stovėjimas už kitą. Tarsi kunigas, stovintis prie altoriaus ne savo vardu. Kristaus užtarimas Užtarimo šaltinis – pats Kristus. Jis ne … [Skaityti toliau…]

Balandis su alyvų šakele

Pasauliui grimztant į vandenį, Nojus laukė. Ne žinių, ne saulės, bet ženklo. Ir kai balandis sugrįžo su alyvų šakele snape, tai nebuvo tik žiniutė apie sausą žemę. Tai buvo ženklas, kad Dievo rūstybė užleido vietą gailestingumui. Kad gyvybė dar kartą pakviesta grįžti. Balandis Biblijoje nėra vien paukštis. Tai ne gamtos detalė, o Dvasios pasiuntinys. Kai … [Skaityti toliau…]

Kraujas yra šventas gyvybės ženklas

Kai Dievas kalba Nojui po tvano, Jo žodžiai ne švelnūs, bet aiškūs: „Kas išlieja žmogaus kraują, to asmens kraują taip pat išlies žmogus“ (Pr 9,6). Tai ne grasinimas, o riba. Pirmoji ir aiškiausia. Dievo žvilgsnyje žmogaus kraujas nėra tik biologinė medžiaga. Jis nešioja Dievo atvaizdą. Kraujas reiškia gyvybę, o gyvybė – tai, ko žmogus negali … [Skaityti toliau…]