„Dvasinis giedojimas apie sielą ir Sužadėtinį Kristų“ (Cántico espiritual) – vienas žymiausių šventojo Kryžiaus Jono (1542–1591) mistinių ir poetinių veikalų, parašytas XVI amžiaus antroje pusėje. Šis kūrinys laikomas krikščioniškosios mistikos šedevru ir vienu gražiausių religinių tekstų ispanų kalba. Jame sielos kelias į dieviškąją vienybę perteikiamas per meilės poeziją, įkvėptą Senojo Testamento Giesmių giesmės, tačiau perrašytą … [Skaityti toliau…]
Anunnaki yra viena seniausių ir paslaptingiausių dievybių grupių, minimų senovės Mesopotamijos mitologijoje. Tai bendras vardas, kuriuo buvo vadinama dievų šeima, turėjusi didelę reikšmę šumerų, akadų, babiloniečių ir asirų religiniuose tekstuose. Jie buvo laikomi antgamtinėmis būtybėmis, atsakingomis už pasaulio tvarką, žmonių likimą ir dvasinio pasaulio pusiausvyrą. Šie dievai nebuvo vieni konkretūs veikėjai, bet greičiau – dieviškų … [Skaityti toliau…]
„Kopimas į Karmelio kalną“ – tai vienas pagrindinių šventojo Kryžiaus Jono (1542–1591) veikalų, parašytas apie 1578–1585 m. Tai gilus krikščioniškosios mistikos traktatas, kuriame aprašoma sielos kelionė link vienybės su Dievu per dvasinį apsivalymą. Autorius, šv. Kryžiaus Jonas – ispanų karmelitas, mistikas, poetas, Katalikų Bažnyčios mokytojas ir kartu su šv. Terese Aviliete – basųjų karmelitų reformatorius. … [Skaityti toliau…]
Mistikos terminas apibūdinamas kaip patirtis, kurios metu žmogus suvokia ryšį su Dievu ar aukščiausia realybe, viršijančia įprastą žmogaus supratimą. Mistinė teologija siekia konceptualizuoti ir suprasti šias patirtis, naudojant teologinius, filosofinius ir dvasinius įrankius. Tai yra teologijos šaka, nagrinėjanti sielos būsenas ir patirtis, kurių neįmanoma pasiekti vien žmogaus pastangomis ar įprasta dieviškąja malone. Ji apima neeilines … [Skaityti toliau…]
Tamsioji sielos naktis“ – tai vienas žymiausių ispanų mistiko, šventojo Jono Kryžiečio (isp. San Juan de la Cruz, 1542–1591) kūrinių, parašytas XVI a. antroje pusėje. Šiame veikale autorius apmąsto gilų dvasinį žmogaus augimą, kylantį iš skausmingo, bet būtino atsiskyrimo nuo pasaulio ir savęs paties, vedančio į vienybę su Dievu. Šis tekstas iš pradžių buvo parašytas … [Skaityti toliau…]
Melkitų Graikų katalikų bažnyčia yra unikali krikščionių bendruomenė, jungianti Rytų krikščionybės tradicijas su visuotine Katalikų Bažnyčios vienybe. Ši bažnyčia, kilusi iš senovės Antiochijos krikščionių bendruomenės, yra viena iš 23 Rytų katalikų bažnyčių, išlaikiusi savo bizantiškąją liturgiją, kultūrą ir dvasinį paveldą, tačiau esanti visiškoje vienybėje su Romos popiežiumi. Žodis „melkitai“ kilęs iš sirų kalbos žodžio malkāyâ, … [Skaityti toliau…]
Zikuratai – tai monumentalūs terasinio tipo statiniai, kurie dominavo senovės Mesopotamijos peizaže per kelis tūkstančius metų. Šie įspūdingi „nukirstų piramidžių” pavidalo pastatai atskleidžia nuostabų senovės inžinerijos meistriškumą ir atstovauja giliai šaknis leidusioms religinėms bei socialinėms tradicijoms. Nuo seniausių Šumerų civilizacijos pavyzdžių iki Babilono imperijos šlovės dienų, zikuratai buvo ne tik architektūros objektai, bet ir dvasinio … [Skaityti toliau…]
Gargoiliai (Gargoyles) – tai mitinės ar architektūrinės būtybės, dažniausiai vaizduojamos kaip groteskiški akmeniniai padarai, dažniausiai randami gotikinėje architektūroje, ypač ant viduramžių katedrų, kaip pvz., garsioji Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Gargoilių kilmė ir paskirtis: Gargoiliai kultūroje: Įdomūs faktai: Istoriniai ir architektūriniai gargoiliai:
Jėzaus Kristaus parabolė apie talentus, užrašyta Mato evangelijoje (Mt 25, 14–30), yra įkvepianti istorija, kviečianti susimąstyti apie tai, kaip naudojame mums patikėtas dovanas – laiką, gebėjimus ar galimybes. Ši parabolė, dažnai vadinama tiesiog „Talentų parabolė“, pasakoja apie šeimininką, kuris prieš išvykdamas patikėjo savo tarnams turtą, ir apie tai, kaip kiekvienas iš jų pasielgė su gautais … [Skaityti toliau…]
Antagonizmas, kaip sąvoka, apima priešiškumą, konfliktą ar priešpriešą tarp dviejų ar daugiau jėgų, idėjų ar veikėjų. Religijos ir Biblijos kontekste antagonizmas dažnai atsiskleidžia per dvasinius, moralinius ar kosminius konfliktus, kurie formuoja šventųjų tekstų naratyvus ir atspindi žmogaus santykį su dieviškumu, nuodėme ar chaosu. Antagonizmas religijoje pasireiškia kaip kova tarp gėrio ir blogio, šventumo ir nuodėmės, … [Skaityti toliau…]
Vardas „Aris“ yra adaptacija iš senovės graikų kalbos žodžio Ἄρης (Arēs, tariama „Á-rēs“), reiškiančio „naikinimą“, „jėgą“ arba „karo dvasią“. Kai kurie kalbininkai sieja šį vardą su indoeuropiečių šaknimis, susijusiomis su kova ar galia. Lietuvių kalboje „Aris“ dažnai vartojamas mitologiniuose ir moksliniuose kontekstuose, aprašant „senovės graikų karo dievą Arį“. Rečiau pasitaiko forma „Arėjas“, kuri artimesnė graikiškam … [Skaityti toliau…]
Aris, senovės graikų mitologijoje žinomas kaip karo ir kovos dievas, įkūnija chaotišką ir žiaurią karo prigimtį. Jo vardas ir istorijos atspindi ne tik mūšių įniršį, bet ir sudėtingą žmogaus prigimtį, kovojančią su garbe, pykčiu ir aistra. Ario vardas (graikų k. Ἄρης, Arēs) kildinamas iš senovės graikų kalbos žodžio, siejamo su „naikinimu“ arba „prakeiksmu“. Kai kurie … [Skaityti toliau…]