Tūro mūšis, dar žinomas kaip Poitjė mūšis (pranc. Bataille de Poitiers) arba Battle of Tours anglų kalboje, įvyko 732 m. spalio 10 d. netoli Tūro ir Poitjė miestų dabartinėje Prancūzijoje. Ši kova laikoma vienu svarbiausių momentų Vakarų Europos istorijoje, nes ji sustabdė musulmonų plėtrą į šiaurę nuo Pirėnų ir padėjo pagrindą krikščioniškos Europos išlikimui. VIII … [Skaityti toliau…]
Surrexit Christus: reikšmė, kilmė ir vieta krikščioniškoje tradicijoje Surrexit Christus yra lotyniška frazė, reiškianti „Kristus prisikėlė“. Tai vienas svarbiausių krikščioniškojo tikėjimo teiginių, glaudžiai susijęs su Velykų švente ir Kristaus prisikėlimo skelbimu. Ši frazė skamba bažnyčiose jau daugiau nei tūkstantį metų ir išlieka gyva tiek liturgijoje, tiek tikinčiųjų kasdienybėje. Lotyniškas žodis surrexit reiškia „prisikėlė“ ir vartojamas … [Skaityti toliau…]
Lepanto mūšis, įvykęs 1571 m. spalio 7 d., buvo didžiulis jūrų mūšis, suvedęs į kovą krikščioniškųjų valstybių sąjungą – Šventąją Lygą – ir galingąją Osmanų imperiją. Šis mūšis, vykęs Patrų įlankoje, prie Graikijos vakarinės pakrantės (netoli dabartinio Nafpaktos miesto, kuris turkų vadinamas Lepanto), buvo ne tik vienas didžiausių jūrų mūšių istorijoje, bet ir simbolinis bei … [Skaityti toliau…]
Katalikų Bažnyčios teologijoje ir krikščioniškoje mintyje plačiai vartojamas terminas „tikėjimo įstatymas“ (lot. lex credendi) apibūdina tai, ką Bažnyčia tiki ir moko. Šis principas yra neatsiejamai susijęs su kitu svarbiu posakiu – „maldos įstatymu“ (lex orandi), kuris nurodo, kaip Bažnyčia meldžiasi. Šiandien taip pat dažnai pridedamas ir trečiasis elementas – „gyvenimo įstatymas“ (lex vivendi) arba „darbų … [Skaityti toliau…]
„Niuansas“ kilęs iš prancūzų kalbos žodžio nuance, reiškiančio subtilų atspalvį ar skirtumą. Prancūzų kalboje šis terminas atsirado apie XVII a., kilęs iš veiksmažodžio nuer („daryti atspalvį, šešėlį“), kuris savo ruožtu siejamas su lotynų kalbos žodžiu nūbes – „debesys“. Ši etimologija intriguojanti: debesys, keičiantys šviesą ir spalvas, tapo metafora subtiliems, vos pastebimiems skirtumams. Pavyzdžiui, prancūzų dailininkai … [Skaityti toliau…]
Grahamo Greene’o romanas „Galybė ir garbė“ (angl. The Power and the Glory), išleistas 1940 m., pristato vieną įsimintiniausių literatūros personažų – „viskio kunigą“, bevardį Meksikos kunigą, kurio gyvenimas persmelktas nuodėmės, tikėjimo ir išpirkimo prieštarų. Šis antiherojus, klajojantis persekiojimo ir revoliucijos draskomoje Meksikoje, yra ne tik katalikybės, bet ir žmogiškosios prigimties tyrinėjimas. Grynas, pats būdamas katalikas, … [Skaityti toliau…]
Liber Pontificalis, arba „Popiežių knyga“, yra unikalus istorinis dokumentas, kuriame pateikiamas popiežių biografijų rinkinys, pradedant nuo šventojo Petro, laikomo pirmuoju Romos vyskupu, ir tęsiasi iki vėlyvųjų viduramžių. Šis tekstas, rašytas lotynų kalba, yra ne tik Bažnyčios istorijos šaltinis, bet ir savotiškas langas į politinius, kultūrinius bei religinius procesus, formavusius Vakarų Europą per pirmuosius krikščionybės amžius. … [Skaityti toliau…]
Terminas „Teofilaktai“ yra susijęs su vardu, kilusiu iš graikų kalbos, ir turi gilią istorinę bei kultūrinę reikšmę, ypač siejamą su įtakingomis viduramžių giminėmis ir Bažnyčios veikėjais. Žodis „Teofilaktai“ kyla iš graikų kalbos vardo „Theophylaktos“ (Θεοφύλακτος), sudaryto iš dviejų dalių: „theos“ (θεός), reiškiančio „dievas“, ir „phylax“ (φύλαξ), reiškiančio „sargas“ arba „saugotojas“. Taigi vardas iš esmės reiškia … [Skaityti toliau…]
Išminties Sostas (gr. Hagia Sophia, lot. Sancta Sophia) – tai VI a. Konstantinopolyje (dab. Stambulas, Turkija) pastatyta monumentali bazilika, laikoma vienu didžiausių krikščionių architektūros šedevrų. Iš pradžių krikščionių šventovė, vėliau mečetė, muziejus ir dabar vėl mečetė, ji simbolizuoja religinių, kultūrinių ir politinių virsmų istoriją. Išminties Sostas buvo pastatytas 532–537 m. Konstantinopolyje, Bizantijos imperijos sostinėje, imperatoriaus … [Skaityti toliau…]
Proskynesis (gr. προσκύνησις) krikščionių teologijoje reiškia pagarbą arba nusilenkimą, išreiškiamą šventųjų ikonoms, relikvijoms, kryžiui ar šventiesiems, kaip Dievo tarnams. Tai išorinis pagarbos gestas, nukreipiantis tikinčiuosius į Dievą per šventą atvaizdą ar asmenį, bet neprilygstantis dieviškam garbinimui. Ši praktika tapo ypač svarbi VII–VIII a. Bizantijos imperijoje per ikonoklazmo krizę, kai buvo ginčijamasi dėl ikonų pagarbumo teisėtumo. … [Skaityti toliau…]
Latreia (gr. λατρεία) krikščionių teologijoje reiškia garbinimą, skirtą tik Dievui – Švenčiausiajai Trejybei (Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai). Tai aukščiausia pagarba, išreiškiama per Mišių auką, maldas ir šlovinimą, pripažįstant Dievą kaip vienintelį Kūrėją. VII–VIII a. Bizantijos imperijoje, ypač per ikonoklazmo krizę, latreia buvo griežtai atribota nuo kitų pagarbos formų, kad būtų išvengta stabmeldystės kaltinimų. Skirtumas … [Skaityti toliau…]
Skirtumas tarp garbinimo (latreia) ir pagarbos (proskynesis) yra esminis krikščionių teologijoje, ypač aptariant šventųjų ikonų, relikvijų ar kitų šventų objektų vietą tikėjime. Šios sąvokos buvo ypač svarbios Nikėjos II susirinkime (787 m.), kuris įtvirtino ikonų garbinimo praktiką, aiškiai atskirdamas šiuos du veiksmus. Skirtumas tarp latreia ir proskynesis tapo ypač aktualus VII–VIII a. Bizantijos imperijoje, per … [Skaityti toliau…]