Erazmas Roterdamietis (lot. Desiderius Erasmus Roterodamus, apie 1466–1536) buvo vienas garsiausių Renesanso humanistų, filologas, teologas, rašęs lotynų kalba ir siekęs reformuoti krikščioniškąjį gyvenimą ne per revoliuciją, bet per išsilavinimą ir moralinę atnaują. Jo „Colloquia familiaria“ – lietuviškai „Kasdieniai pokalbiai“ arba „Šeimyniški dialogai“ – yra vienas populiariausių jo kūrinių, išleistas pirmą kartą 1518 m.
Knyga parašyta dialogo forma, kurioje keli veikėjai paprastais pokalbiais aptaria įvairias temas – nuo kasdienių smulkmenų iki giliausių religijos ir moralės klausimų. Iš pradžių tai buvo skirti jaunimui pratybų tekstai lotynų kalbos mokymuisi, bet Erazmas juos nuolat plėtė, perdirbinėjo, įterpdamas satyrą ir humanistines idėjas. Vėlesnėse redakcijose (1520–1533 m.) šie dialogai tapo vis kritiškesni ir kandžiau komentavo bažnytinį gyvenimą.
Pokalbiuose aptariama:
- kasdieniai papročiai, valgymas, kelionės, draugystė, meilė, mokslas;
- išsilavinimo svarba, klasikinės kultūros vaidmuo;
- Bažnyčios praktikos: šventųjų garbinimas, maldos už mirusiuosius, indulgencijos, išorinės apeigos, vienuolių gyvenimas.
Dialogai dažnai pasižymi humoru, ironija, lengvu stiliumi, todėl buvo prieinami plačiam skaitytojų ratui.
Pagrindinės temos
- Krikščionybės esmė: Erazmas nuolat pabrėžė, kad tikrasis tikėjimas yra vidinis, paremtas Evangelijos dvasia, o ne vien išorinėmis apeigomis.
- Bažnyčios kritika: nors jis pats liko katalikas, „Colloquia familiaria“ nevengė švelniai pašiepti prietarų, iškreiptų praktikų, dvasininkų godumo.
- Mokymasis ir humanizmas: Erazmas teigė, kad išsilavinimas ir kritinis mąstymas yra geriausia priemonė tikėjimui sustiprinti.
- Satyrinis tonas: daugelis dialogų pasižymi šmaikštumu, net grotesku – pvz., išjuokiami tie, kurie labiau tiki relikvijomis nei Kristumi, arba vienuoliai, kurie rūpinasi labiau taisyklėmis nei dvasiniu gyvenimu.
„Colloquia familiaria“ tapo bestseleriu – knyga buvo perleidžiama dešimtis kartų visoje Europoje. Ji padėjo skleisti humanistines idėjas, supaprastino išsilavinusiųjų diskusijas, o kartu skatino kritiškai žvelgti į Bažnyčios gyvenimą.
Tačiau ši knyga sukėlė ir pasipiktinimą. Kadangi ji buvo lengvai prieinama plačiai visuomenei, joje buvusi satyra atrodė pavojinga – ne tik „išminčiams“, bet ir paprastiems skaitytojams ji galėjo sudaryti įspūdį, kad Bažnyčia pilna ydų.
Dėl aštrios kritikos „Colloquia familiaria“ buvo įtraukta į Index Librorum Prohibitorum – draudžiamų knygų sąrašą. Inkvizicija įtarė, kad Erazmas pernelyg artimas Reformacijos idėjoms (nors jis pats stengėsi likti tarp katalikų ir protestantų, nesutardamas nė su viena puse).
Į sąrašą šį kūrinį įtraukė ir tai, kad Erazmas atvirai kritikavo supersticiją, indulgencijas, vienuolystę, o tokios temos XVI a. pradžioje buvo itin jautrios.
Nors Erazmas pats nebuvo persekiojamas taip, kaip Martynas Liuteris ar Giordano Bruno, jo tekstai liko įtartini. „Colloquia familiaria“ daug kur buvo draudžiama, bet vis tiek slapta skaitoma, verčiama, cirkuliuojama tarp studentų ir intelektualų.
Įtaka
- Humanizmo istorijoje šis kūrinys laikomas vienu pirmųjų plačiai paplitusių satyrinių dialogų rinkinių.
- Jis padėjo plėsti literatūrinę lotynų kalbą, nes tekstai buvo gyvi, vaizdingi, lengvai skaitomi.
- Filosofijoje ir religijoje jis įtvirtino Erazmo, kaip „taikos žmogaus“, reputaciją – nors kritiškas, jis kvietė ne prieštarauti, o reformuoti.
Citatos
- „Monachatus non est pietas.“
„Buvimas vienuoliu dar nereiškia pamaldumo.“ - „Non tollenda religio, sed tollendi abusus religionis.“
„Ne religiją reikia panaikinti, o religijos piktnaudžiavimus.“ - „Multi Christum ore profitentur, moribus negant.“
„Daugelis Kristų išpažįsta lūpomis, bet ne savo elgesiu.“ - „Nihil stultius quam pro nugis litigare.“
„Nėra kvailesnio dalyko, kaip ginčytis dėl niekniekių.“ - „Superstitio est religio prava.“
„Prietaras yra iškreipta religija.“ - „Quid prodest toties numerare rosaria, si cor absit?“
„Kokia nauda šimtą kartų sukalbėti rožinį, jei širdis nedalyvauja?“ - „Fides non est in verbis, sed in corde.“
„Tikėjimas slypi ne žodžiuose, o širdyje.“ - „Si vis amari, ama.“
„Jei nori būti mylimas – mylėk pats.“ - „Nemo sibi nascitur.“
„Niekas negimsta vien sau.“ - „Omnia tempora sunt ad discendum apta.“
„Visi laikai tinka mokymuisi.“ - „Quid prodest multa peregrinari, si ubique portas tecum vitia?“
„Kokia nauda daug keliauti, jei visur su savimi nešiesi savo ydas?“ - „Mendicare non est evangelicum.“
„Elgetavimas nėra evangelinis dalykas.“ (kritika vienuolynų elgetavimui) - „Christus paupertatem amavit, non mendicitatem.“
„Kristus mylėjo neturtą, bet ne elgetystę.“ - „Quis est tam demens qui putet Deum delectari murmuratis verbis?“
„Kas toks beprotis, kuris manytų, kad Dievą pradžiugina burbuliuojami žodžiai?“ - „Peiores sunt qui superstitionem vendunt, quam qui venenum.“
„Blogesni tie, kurie prekiauja prietarais, nei tie, kurie parduoda nuodus.“ - „Verus cultus Dei est vita pia, non ostentatio caeremoniarum.“
„Tikras Dievo garbinimas yra pamaldus gyvenimas, o ne išorinių apeigų demonstravimas.“ - „Melius est pauca intelligere quam multa recitare.“
„Geriau suprasti mažai, nei beprasmiškai kartoti daug.“ - „Stultitia est putare sanctitatem in cineribus et ossibus mortuorum.“
„Kvailystė manyti, kad šventumas slypi pelenų ar kaulų relikvijose.“ - „Non in monasteriis, sed in cordibus habitat Christus.“
„Kristus gyvena ne vienuolynuose, o širdyse.“ - „Ubi spiritus Dei est, ibi libertas.“
„Kur yra Dievo dvasia, ten yra laisvė.“