Vaišnavizmas – vienas iš pagrindinių hinduizmo kelių, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas Aukščiausiajam Dievui Višnu ir jo įsikūnijimams: Krišnai, Ramai, Narasimhui ir kitiems. Tai tarsi didžiulė dvasinė šeima, kurioje kiekvienas avataras turi savo charakterį, istoriją ir gerbėjus. Jei krikščionybėje daug kas atsiremia į Kristų, o islamas remiasi pranašo Mahometo mokymais, tai vaišnavų kelias veda per Višnu – visatos globėją.
Įdomu tai, kad vaišnavizmas nėra tik ritualai ar filosofija. Jis kupinas džiaugsmo, šokio ir giesmių. Vaišnavai tiki, kad Dievą galima pažinti ne tik per tylų susikaupimą, bet ir per garsų džiaugsmą – dainuojant mantras, mušant būgnus ar grojant cimbolais. Netgi sakoma, kad šventų vardų giedojimas yra trumpiausias kelias į Dievo artumą. Tuo jie primena lietuvišką liaudies paprotį – kai dainuodami žmonės išreikšdavo tai, ko nepasakytų proza.
Vaišnavizmas taip pat išsiskiria ypatingu akcentu į bhakti – atsidavimą. Tikima, kad ne ritualų sudėtingumas ar filosofinių knygų kalnai atneša išgelbėjimą, o nuoširdi meilė Dievui. Šiuo požiūriu vaišnavizmas artimas ir kitoms religijoms – juk ir krikščionybėje sakoma, kad „didžiausias jų yra meilė“.
Bhakti sanskrito kalboje reiškia „atsidavimą“ arba „meilę“. Tai viena pagrindinių vaišnavizmo idėjų – tikima, kad svarbiausia ne griežtos apeigos ar sudėtingos filosofinės diskusijos, o nuoširdi širdies būsena. Bhakti – tai santykis su Dievu, paremtas meile, pasitikėjimu ir tarnyste. Vaišnavai tiki, kad net paprastas žmogaus veiksmas – daina, malda ar net maisto paaukojimas – jei atliekamas su meile Dievui, tampa šventas ir priimtinas. Tai primena vaiką, kuris tėvui dovanoja piešinį – ne meno vertė svarbiausia, o meilė, su kuria jis įteiktas.
Ši tradicija Indijoje gyva jau tūkstančius metų, o mūsų laikais tapo žinoma ir Vakaruose. Kas iš mūsų nėra sutikęs Hare Krišna giedotojų Vilniaus senamiestyje ar Londono centre? Vieniems jie atrodo keistuoliai, kitiems – egzotika, bet iš tiesų tai senos vaišnavų tradicijos šaknis, pasireiškianti šiuolaikiniame pasaulyje.
Kai kurie vaišnavai laikosi labai griežtos disciplinos: vegetariška mityba, jokių svaigalų, kasdienis mantros kartojimas. Atrodo, lyg gyventų tarsi senovės vienuoliai, bet kartu jie moka šypsotis, šokti gatvėje ir vaišinti nepažįstamuosius saldumynais. Gal dėl to ši tradicija ir randa kelią į žmonių širdis – joje susipina rimta dvasinė filosofija ir paprastas žmogiškas džiaugsmas.