Mezopotamijos lygumose, kur Eufratas lenkiasi kaip lankas, stovi Urukas – seniausias didmiestis, apsuptas molinių sienų, kurios matė saulių užtemimus ir karalių svajones. Jo zikuratai kyla kaip pirštai į dangų, o gatvėse aidi prekybos šurmulys, maišytas su maldomis deivei Inanai. Čia, kur oras kvepia datulėmis ir degančiu aliejumi, žmonės lipdė plytas rankomis, jausdami, kad miestas alsuoja gyvybe, maišydamas Gilgamešo jėgą su Enkidu laukiniškumu. Urukas pulsuoja: dieną raštininkai rašo dantiraštį, vakare šventikai aukoja avis, o po žeme slepiasi kapai, kurie saugo dievų paslaptis.
Vardo kilmė ir miesto gimimas iš molio ir dievų valios
Uruko vardas sumerų kalba reiškia „apgyvendinta vieta“, o akadų – „Unug“, galbūt iš „uru“ – miestas, ir „uk“ – saugoti, lyg primenant, kad net dykumoje sienos gali tapti namais. Lietuviškai tai galėtų skambėti kaip „Saugusis molis“, nes miestas kilo apie 4000 metus prieš Kristų ant Eufrato kranto, apimdamas 6 kvadratinius kilometrus su 50 tūkstančių gyventojų – pirmuoju urbanistiniu stebuklu. Gilgamešas, legendinis valdovas, pastatė 9 kilometrų sieną iš 900 milijonų plytų, o dievai Enki ir Inana palaimino jį kaip savo sostinę.
Vienas keistas pasakojimas iš tų pradžių: kai Enmerkaras, ankstyvasis karalius, ginčijosi su Aratos valdovu, jis išrado raštą ant molio lentelės, kad nusiųstų žinutę – upė nunešė ją kaip maldą, o atsakymas atėjo su aukso kroviniais, lyg dievai būtų tarpininkavę prekyboje.
Šventi ritualai ir dievų šventovės prie zikuratų laiptų
Uruke viešpatavo Inana, meilės ir karo deivė, kurios Eanna šventykla – 5000 kvadratinių metrų kompleksas su mozaikomis iš spalvoto molio kūgių – traukė piligrimus iš viso pasaulio. Kasmetinis šventasis vedybų ritualas: karalius simboliškai gulėdavo su Inanos žyne, kad užtikrintų derlių, o procesijos nešdavo jos statulą per miestą, metant gėles į Eufratą. Kunigai skaitė žvaigždes nuo zikurato viršaus, pranašaudami karus, o raštininkai kopijavo himnus ant lentelių. Vienas nestandartinis epizodas: apie 2900 metus prieš Kristų, karalienė Puabi kapas su aukso karūna ir 74 palydovėmis – ji tariamai nusižudė rituale, kad lydėtų vyrą į pomirtinį gyvenimą, o jos arfa su jaučio galva grojo melodijas, kurios aidėjo per amžius.
Miesto griuvėsiai atskleidė pirmuosius rašto pavyzdžius – 5000 lentelių su buhalterija ir mitais, įskaitant Gilgamešo epą. Asirai vėliau perėmė tradicijas, o 2023 metais potvynis atidengė naujas sienas su reljefais, vaizduojančiais liūtus ir herojus.
Karalių kapai ir amžini atgarsiai molio plytose
Urukas – ne tik akmuo, bet dievų arena: Gilgamešas palaidotas po upės vaga, o jo kapas su aukso indais saugo nemirtingumo paslaptį. Enmerkaras pastatė pirmąjį zikuratą, o Lugalzagesi užkariavo miestą apie 2350 metus prieš Kristų, bet Sargonas Akadietis jį nugalėjo, pavertęs imperijos dalimi. Vienas keistas faktas: 1912 metais vokiečių archeologai rado baltą šventyklą su mozaikomis, datuojamą 3500 metais prieš Kristų – viena plyta turėjo užrašą, prašantį Inanos apsaugos nuo potvynių, o upė „pakluso“ tūkstančius metų.