Horebas dar vadinamas Sinajaus kalnas (hebrajų k. חֹרֵב – Hōrēv, siejamas su šaknimi ḥ-r-v, reiškiančia „sausra“, „išdžiūvimas“ arba „dykuma“) Biblijoje žymi vieną iš svarbiausių šventosios istorijos vietų, glaudžiai susijusių su žydų, krikščionių ir islamo tradicijomis. Šis pavadinimas tikriausiai kilo iš aplinkos pobūdžio – sausos, nederlingos, asketiškos dykumos, kurioje žmogus susiduria su Dievo artumu be jokių tarpininkų. Horebas iškyla kaip erdvė, kurioje Dievas ypatingu būdu apsireiškė Mozei ir perdavė jam Dešimt Dievo įsakymų – moralinį ir religinį pamatą, formavusį trijų didžiųjų monoteistinių religijų pasaulėžiūrą. Pirmą kartą Hōrēv minimas kaip vieta, kurioje Mozė, ganęs savo uošvio Jetro avis, pastebėjo degantį, bet nesudegantį krūmą. Šis paslaptingas regėjimas tapo jo pašaukimo pradžia: Dievas jį paskyrė išvaduoti izraelitus iš Egipto vergijos ir vesti juos į laisvę. Vėliau, jau išlaisvintai tautai keliaujant per dykumą, Horebas tapo centrine jų stovyklos vieta, kurioje buvo sudaryta sandora su Dievu ir kurioje Mozė gavo Įstatymą – Dešimt Dievo įsakymų, įtvirtinusių naują tautos tapatybę ir jos moralinę atsakomybę.
Judaizmo tradicijoje Horebas suvokiamas kaip Dievo ir Izraelio tautos susitikimo vieta, kurioje įvyko lemtingas sandoros aktas. Tai ne tik istorinis įvykis, bet ir nuolatinis priminimas apie Dievo ištikimybę ir žmogaus pareigą laikytis įstatymų. Krikščionybėje šis kalnas taip pat turi ypatingą reikšmę, nes Dešimt Dievo įsakymų sudaro esminį moralės pagrindą, kurį perima ir krikščioniškoji etika. Islamo tradicijoje Horebas taip pat gerbiamas: Mozė (Musa) laikomas vienu iš didžiųjų pranašų, o jo patirtis prie kalno minima Korane kaip Dievo apreiškimo ir įstatymo perdavimo momentas.
Nors tiksliai nežinoma, kur yra istorinė Horebo vieta, tradiciškai ji siejama su Sinajaus pusiasaliu, ypač su Jebel Musa kalnu. Tačiau egzistuoja ir alternatyvių teorijų, lokalizuojančių Horebą kitose regiono vietose, kas rodo, kad ši vieta turi ne tik geografinę, bet ir simbolinę dimensiją. Bibliniame pasakojime Horebas tampa erdve, kurioje žmogus susiduria su dieviškuoju buvimu, o pats kalnas įgyja Dievo valios, įstatymo ir sandoros simboliką. Dėl šios priežasties Horebas išlieka viena iš labiausiai atpažįstamų ir teologiškai turtingų vietų visoje biblinėje tradicijoje – vieta, kurioje prasideda tautos kelias, grindžiamas įstatymu, atsakomybe ir Dievo artumu.