Bodhgaja, įsikūrusi Biharo valstijos pietuose, prie falgu upės (senovėje Nerandžara), Indijoje, kur ryžių laukai ir dulkėti keliai veda prie vieno švento taško. Sanskrito žodis „bodhi” reiškia nušvitimą, o „gaya” – vietą ar žemę. Taigi, „Nušvitimo žemė” – tiksliai taip, kaip čia prieš 2600 metų princas Sidharta Gautama tapo Buda, sėdėdamas po figmedžiu ir pažinęs keturias kilniąsias tiesas.
Religinė istorija ir lemtingi momentai
Bodhgajos šaknys siekia VI amžių prieš Kristų. Apie 528 metus prieš Kristų Sidharta, 35 metų amžiaus, atvyko iš Kapilavastu po šešerių klajonių metų. Jis meditavo po bodhi medžiu septynias savaites: pirmąją – po medžiu, antrąją – stovėdamas priešais jį, trečiąją – eidamas ratu. Paskutinę naktį, per pilnatį vaisakhi mėnesį, jis nugalėjo Marą, demoną, ir pasiekė sambodhi – visišką nušvitimą. Medis, Ficus religiosa, tapo šventu; jo šakelė vėliau pasodinta Anuradhapuroje, o originalas žuvo per invazijas, bet atžala auga iki šiol – seniausias žmogaus prižiūrimas medis.
III amžiuje prieš Kristų imperatorius Ašoka, atsivertęs po Kalingos karo, aplankė Bodhgają. Jis pastatė deimantinį sostą (Vajrasana) po medžiu, žymintį Budos sėdėjimo vietą, ir pirmąją Mahabodhi šventyklą – plytų piramidę su lotoso formos viršūne. Ašoka mirė 232 metais prieš Kristų, bet jo stulpas su liūto kapitalu netoliese liudija apie dharmos plėtrą. II amžiuje kinų keliautojas Fa Ksienas aprašė šventyklą kaip pilną vienuolių, o VII amžiuje Siuan Cangas matė 1000 bhikkhu ir procesijas su drambliais.
Viduramžiais Bodhgaja nyko: XII amžiuje musulmonų invazijos sunaikino vienuolynus, o šventykla apleista. XIX amžiuje britų archeologas Aleksandras Kaningamas atkaso griuvėsius, o 1880 metais Birmos karalius Mindonas pradėjo atstatymą. 1956 metais, per 2500-ąsias Budos gimimo metines, Indijos vyriausybė perėmė valdymą, o 2002 metais UNESCO įtraukė kompleksą į paveldą. 1989 metais Dalai Lama čia meditavo, o 2006-aisiais japonų vienuoliai pastatė 25 metrų Didįjį Budą – aukščiausią Indijoje.
Šie įvykiai pavertė Bodhgają theravada, mahajana ir vadžrajanos budizmo susitikimo vieta: tibetiečiai, tailandiečiai, japonai ir vietiniai dalijasi erdve.
Šiandienos religinė svarba ir kasdienybė
Bodhgaja pulsuoja piligrimų ritmu – kasmet atvyksta milijonas iš 50 šalių. Mahabodhi šventykla, 55 metrų aukščio, su aukso lotosu viršuje, saugo Vajrasaną: budistai klūpo, liečia akmenį, tikėdami, kad paliečia Budos energiją. Bodhi medis, apjuostas auksine tvora, gaubiamas gėlių ir sviesto lempučių – pilnaties naktimis tūkstančiai apeina jį kora, giedodami mantras. Šalia – Muchalinda ežeras, kur naga karalius saugojo Budą nuo lietaus, ir Animesh Lochana stupa, kur Buda stovėjo septynias dienas.
Religinės šventės čia – pasaulio budizmo kalendorius. Vaisakhi gegužę mini gimimą, nušvitimą ir parinirvaną: procesijos su Budos statulomis, šokiai ir nemokamas maistas. Losar vasarį – tibetiečių Naujieji, su vėliavomis ir lama giesmėmis. Kiekvieną rytą vienuolynai skamba varpais: tailandiečių Wat Thai su auksiniu stogu, tibetiečių Karma Kagyu su maldos ratais, japonų Daijokyo su zen sodais. Dalai Lama kasmet moko Kalachakra iniciacijas – 2017 metais dalyvavo 200 tūkstančių.
Miesto reikšmė – budizmo širdis: čia prasidėjo Dharma, o Mahabodhi tapo modeliu šimtams šventyklų Azijoje. Gimė Buda (kaip nušvitęs), mirė netoliese Kušinagare, o šventykla saugo relikvijas – kaulus ir dantis. Sukurta tekstų: kinų keliautojų dienoraščiai, o XIX amžiuje Anagarika Dharmapala įkūrė Maha Bodhi draugiją, grąžindamas kontrolę budistams.