Mešhedas driekiasi šiaurės rytų Irane, Chorasano provincijoje, kur dykuma pereina į kalvas ir vynuogynus, o minaretai kyla virš turgų ir senų karavansarajų. Žodis kilęs iš arabų „mashhad” – „kankinio liudijimo vieta” arba „martirio kapavietė”, nurodantis, kur vienas iš šiitų imamų žuvo ir buvo palaidotas. Ankstesnis kaimo vardas Sanabadas reiškė „vandens šaltinį”, bet po IX amžiaus įvykių miestas tapo piligrimystės traukos centru, augančiu aplink šventąjį kapą.
Religinė istorija ir pagrindiniai įvykiai
Mešhedo dvasinis gyvenimas prasidėjo 818 metais, kai Abbasidų kalifas al-Ma’munas, valdęs 813–833 metais, nužudė aštuntąjį šiitų imąmą Ali ibn Musa al-Ridą – pranašo Mahometo tiesioginį palikuonį. Al-Ma’munas pakvietė imąmą iš Medinos į Chorasaną, siekdamas jo palaikymo, bet apnuodijo vynu – legenda sako, kad tai įvyko Tus mieste, netoli Sanabado. Norėdamas numalšinti neramumus po šio kankinystės akto, kalifas paliepė palaidoti imąmą šalia savo tėvo Haruno ar-Rašido kapo, buvusio Harunijeh mauzoliejuje. Vieta greitai virto mauzoliejumi, o miestas – Mashhad al-Ridha, kankinio Rezos liudijimo vieta.
IX amžiaus pabaigoje, apie 993 metus, Ghaznavidų sultonas Sebuktaginas sunaikino mauzoliejų, uždraudamas piligrimystes, bet jo sūnus Mahmudas Ghaznis 1009 metais atstatė ir praplėtė, pridėdamas plyteles ir kupolą. 1220 metais mongolų antpuolis nusiaubė miestą, bet išlikusieji slėpėsi prie kapo, o mongolų valdovas Ilchitu 1304–1316 metais, atsivertęs į šiizmą, vėl renovavo kompleksą. XIV amžiuje Tamerlano sūnus Šaruch Mirza, valdęs Heratą, reguliariai lankėsi, stiprindamas piligrimystę. Safavidų era 1501–1736 metais tapo viršūne: šachas Ismailas I paskelbė šiizmą valstybine religija, o Abbas I I pastatė aukso kupolus, minaretus ir akademijas, paversdamas Mešhedą šiitų dvasine sostine.
XVIII amžiuje Nadyr Šachas Afšaras ir Kačarai 1779–1923 metais toliau plėtė kompleksą, nors rusų apšaudymas 1912 metais ir Reza Šacho kariuomenės pažeidimai 1935 bei 1978 metais kėlė grėsmę. Po 1979 metų revoliucijos kompleksas tapo politiniu simboliu – ajatola Chomeinis lankėsi čia, o šventovė augo su naujomis salėmis ir muziejais. UNESCO 2011 metais pripažino jį potencialiu paveldu, o 2020-aisiais pridėjo minaretus ir fontanus.
Šiuolaikinė religinė svarba ir kas vyksta
Mešhedas – šiitų dvasinis traukos centras, traukiantis 20–30 milijonų piligrimų per metus, antrasis po Mekos. Imamo Rezos šventovė, užimanti 330 tūkstančių kvadratinių metrų, su aukso kupolu ir sidabro durimis, saugo imamo ir Haruno kapus – piligrimai liečia grotas, prašydami palaimos, o moterys meldžiasi atskirose salėse. Kompleksas apima Goharšad mečetę XV amžiaus, su mozaikomis ir 70 tūkstančių kvadratinių metrų kiemu, bei biblioteką su milijonais rankraščių. Kasdien vyksta maldos, o naktį šviečia lempos – tai ne tik kapavietė, bet ir mokymo centras, kur seminarijos ruošia dvasininkus.
Šventės čia – tautos ritmas: Muharramo mėnesį Ashura diena sutraukia minias su krūtinės mušimu ir recitacijomis, prisimindamos imamo kančią, o Radžabo mėnesį gimimo minėjimas – su procesijomis ir dovanomis. Ramadano iftarai maitina tūkstančius, o Nowruzas pavasarį mini su gėlėmis prie kapo. Šventovė – ekonominis variklis: bazaroje prekiaujama kilimais ir saldumynais, o netoliese – Nader Šacho mauzoliejus ir Kang karavansarajus. Gimė imamas Medinoje, mirė čia, o sukurta – Safavidų freskos ir teisės tekstai.