Dievas kaip absoliutybė yra samprata, kuri apima idėją apie dievybę kaip visko pradžią, priežastį ir galutinį tikslą. Religijose dievai dažnai įsivaizduojami kaip esybės, kurių galia, žinios ir valia yra nepalyginamai didesnės už žmogaus. Jie yra pagrindiniai veikėjai mituose ir religiniuose pasakojimuose, kurie ne tik paaiškina pasaulio sandarą, bet ir formuoja tautų ar bendruomenių gyvenimo būdą … [Skaityti toliau…]
Nathano Söderblomo „Kildintojo“ hipotezė, pristatyta jo veikale „Tikėjimo Dievu tapsmas“, siūlo unikalų požiūrį į religijos pradžią, remiantis „Kildintojo“ (Urheber) idėja. Söderblomas atmeta tiek evoliucionistines, tiek antievoliucionistines teorijas, kurias propagavo tokie tyrėjai kaip Wilhelm Schmidt ar Andrew Lang, ir pateikia alternatyvią sampratą, kad religijos ištakos slypi pirmapradėje „Kildintojo“ figūroje. Šis „Kildintojas“ yra ne tik pasaulio kūrėjas, … [Skaityti toliau…]
Georgo Jameso Frazerio teorija apie magiją kaip religijos pradžią atskleidžia intriguojančią žmogaus pasaulio suvokimo raidą ir jo pastangas valdyti aplinką. Pasak Frazerio, magija buvo pirmapradė stadija, kai žmogus mėgino suprasti ir kontroliuoti gamtos jėgas, remdamasis klaidingomis analogijomis ir pseudomokslu. Magija buvo suvokiama kaip tam tikras primityvus priežasties ir pasekmės principų taikymas, pavyzdžiui, sudaužius priešo atvaizdą … [Skaityti toliau…]
Kičas religijoje yra reiškinys, kai dvasinės, simbolinės ar kultūrinės reikšmės objektai, vaizdiniai ar praktikos supaprastinami, perdirbami arba perdėtai sentimentalizuojami taip, kad jų gili prasmė dažnai prarandama arba tampa paviršutiniška. Kičas čia gali pasireikšti įvairiomis formomis: nuo religinės atributikos iki architektūros ar meninių kūrinių. Nors kičas neretai suvokiamas kaip beskonybė, kai kuriems jis atrodo priimtinas dėl … [Skaityti toliau…]
Fetišizmas ir animizmas yra dvi svarbios religijos fenomeno sampratos, kurios bėgant laikui sulaukė plataus tyrėjų dėmesio. Abi sąvokos rodo žmonijos bandymus paaiškinti pasaulį, kuris supa, bei sukurti prasminę sąsają tarp žmonių ir juos veikiančių nematomų jėgų. Fetišizmo terminas kilo iš portugališko žodžio „feitico“, reiškiančio „padirbtas“ ar „padarytas“. Portugalai, susidūrę su Vakarų Afrikos kultūra, pastebėjo, kad … [Skaityti toliau…]
Jėzaus prisikėlimas yra vienas iš pagrindinių krikščionybės tikėjimo slėpinių, atspindintis ne tik pergalę prieš mirtį, bet ir dieviškosios tvarkos triumfą prieš chaosą. Šis įvykis simbolizuoja naujos pradžios galimybę, amžinąjį gyvenimą ir harmonijos atstatymą ten, kur buvo sutrikimas. Kalbant apie entropiją – terminą, apibūdinantį tendenciją sistemoms pereiti į netvarką – Jėzaus prisikėlimas galėtų būti suprantamas kaip … [Skaityti toliau…]
Paleovizito hipotezė – tai pseudomokslinė teorija, teigianti, kad senovės žmonių religijos, kultūros bei technologijos buvo paveiktos ateivių iš kosmoso. Šios hipotezės šalininkai tiki, jog įvairių senovės kultūrų dievybės, mitai ir technologiniai atradimai yra ateivių apsilankymo Žemėje pėdsakai. Ji dažnai remiasi archajinių religijų tekstais, archeologiniais radiniais ir mitologiniais pasakojimais, kuriuos hipotezės šalininkai interpretuoja kaip įrodymus apie … [Skaityti toliau…]
Koncentracijos stovyklos (konclageriai), veikdamos kaip totalitarinių režimų žmogaus kūno ir dvasios griovimo mašinos, tapo ne tik fizinės kančios vietomis, bet ir dvasinės kovos erdve. Šiose kraštutinėse sąlygose, kuriose vyko sistemingas žmogaus nuasmeninimas ir visapusiška kančia, tikėjimas ir religija daugeliui tapo vieninteliu vilties šaltiniu. Nors daugelis kalinių buvo įstumti į giliausią neviltį, kiti rėmėsi savo religiniu … [Skaityti toliau…]
Dangus ir pragaras yra dvi pagrindinės sąvokos, kurios ilgą laiką formavo krikščioniškąjį pasaulėvaizdį ir žmonių moralines nuostatas. Šios idėjos atsispindi Katalikų Bažnyčios mokyme, kur dangus suvokiamas kaip galutinė laimės būsena Dievo artume, o pragaras – kaip atskirties nuo Dievo vieta, susijusi su skausmu ir kančia. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje šios sąvokos įgauna kitokį, dažnai simbolinį ar … [Skaityti toliau…]
Teiginys „Dievas gyvena tamsoje“, tiesiogiai nurodo į vieną iš gilesnių biblinės teologijos paslapčių – Dievo neprieinamumą žmogui. Tai simbolizuoja ne tik Dievo paslaptį, bet ir Jo absoliutų šventumą, kuris žmogaus ribotu protui ir akims yra nepasiekiamas. Biblijoje tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente galima rasti užuominų apie tai, kad Dievas gyvena ir veikia šviesoje, tačiau šviesa, … [Skaityti toliau…]