Religija ir kritinis mąstymas dažnai pristatomi kaip dvi priešingos jėgos – viena pagrįsta tikėjimu, kita – abejonėmis ir analize. Tačiau ar tikrai šios sąvokos nesuderinamos? Ar tikėjimas reikalauja aklo pasitikėjimo, o kritinis mąstymas nepalieka vietos dievybei? Biblija, filosofija ir istorija rodo, kad tiesa gali būti kur kas sudėtingesnė. Neretai manoma, kad tikėjimas reikalauja visiško pasidavimo … [Skaityti toliau…]
Krikščionių teologijoje ir filosofijoje geometrinės metaforos, tokios kaip begalinė linija ar apskritimas, dažnai naudojamos siekiant išreikšti Dievo begalybę, transcendenciją ir Jo santykį su kūrinija. Šios metaforos, ypač išplėtotos XV a. teologo ir filosofo Mikalojaus Kuziečio (Nicholas of Cusa), leidžia žmogaus protui bent iš dalies suvokti Dievą, kuris yra anapus ribotų formų, bet kartu jas visas … [Skaityti toliau…]
„Redemptor Hominis“ – tai popiežiaus Jono Pauliaus II pirmoji enciklika, paskelbta 1979 m. kovo 4 d., vos keliais mėnesiais po jo išrinkimo. Šis dokumentas tapo viso jo pontifikato programine išraiška ir iškart iškėlė pagrindinį jo rūpestį: žmogų, jo orumą, išganymą ir pašaukimą Kristuje. „Redemptor Hominis“ reiškia „Žmogaus Atpirkėjas“. Tai – Kristus, kurio misija ir meilė … [Skaityti toliau…]
Religinis fanatizmas yra reiškinys, kurį lemia daugybė psichologinių, socialinių ir teologinių veiksnių. Tikėjimas, suteikiantis prasmę ir moralinius orientyrus, kai kuriais atvejais tampa radikalia jėga, vedančia į dogmatišką, netolerantišką pasaulėžiūrą ar net smurtinius veiksmus. Psichologiniu požiūriu fanatizmas dažnai siejamas su kognityviniu disonansu, kai individas, susidūręs su informacija, prieštaraujančia jo tikėjimui, patiria diskomfortą ir gynybinę reakciją. Psichologas … [Skaityti toliau…]
Atsivertimai į religiją neretai pakeičia ne tik asmeninį žmogaus gyvenimą, bet ir visą istoriją. Tie, kurie kažkada buvo skeptikai, nusidėjėliai ar netgi religijos priešai, neretai tapo tikėjimo gynėjais, mistikais ar reformatoriais. Saulius iš Tarso, geriau žinomas kaip apaštalas Paulius, buvo aršus krikščionių persekiotojas, kol kelyje į Damaską patyrė mistinę viziją. Kritęs nuo arklio ir apakęs, … [Skaityti toliau…]
Šventųjų gyvenimai dažnai kelia nuostabą, nes dieviškos malonės veikimas gali pasireikšti netikėčiausiose situacijose. Hagiografija – šventųjų gyvenimo aprašymų tradicija – atskleidžia, kaip kai kurie iš jų turėjo audringą praeitį, tačiau galiausiai tapo šventumo pavyzdžiais. Augustinas Hipponietis – vienas garsiausių krikščionių mąstytojų, kuris jaunystėje gyveno palaidą gyvenimą. Jo „Išpažinimuose“ aprašyta, kaip jis mėgavosi hedonistiniais malonumais, pasinėrė … [Skaityti toliau…]
Maldos tradicijos skirtingose religijose ir kultūrose yra neįtikėtinai įvairios. Daugelis žmonių įpratę galvoti apie maldą kaip apie žodžiais išsakytą prašymą ar padėką, tačiau egzistuoja ir kitokios, mažiau žinomos maldos formos, kurios gali būti gilesnės, intuityvesnės ir net fiziškai aktyvios. Tylos malda – viena seniausių maldos formų, ypač būdinga krikščioniškai mistikai. Žinomas krikščionių vienuolis Tomas Mertonas … [Skaityti toliau…]
Religinės pranašystės nuo seniausių laikų buvo laikomos dievišku įsikišimu į pasaulio istoriją. Daugelis jų užrašytos šventuosiuose tekstuose – Biblijoje, Korane, Vedose ir kitur. Kai kurie iš šių pranašavimų interpretuojami kaip išsipildę arba turintys analogijų su šiuolaikiniais įvykiais. Biblijoje viena garsiausių pranašysčių randama Danieliaus knygoje. Joje kalbama apie keturias karalystes, kurios žlugs viena po kitos, kol … [Skaityti toliau…]
Sielos samprata įvairiose religijose skiriasi tiek savo esme, tiek paskirtimi. Nors dauguma religinių tradicijų pripažįsta žmogaus dvasinės prigimties egzistavimą, jos aiškinimas ir likimas po mirties priklauso nuo teologinių, filosofinių bei kultūrinių veiksnių. Judaizme siela vadinama „nefeš“ (נפש), „ruach“ (רוח) arba „nešama“ (נשמה), priklausomai nuo konteksto. „Nefeš“ dažnai siejama su gyvybine jėga, „ruach“ su dvasine sąmone, … [Skaityti toliau…]
Biblija – viena įtakingiausių knygų žmonijos istorijoje, tačiau mažai kas žino, kad jos turinys per šimtmečius keitėsi. Kanono formavimasis buvo sudėtingas ir ilgas procesas, kuriame dalyvavo teologai, imperatoriai bei sinodai. Kai kurie tekstai, kurie kažkada buvo laikomi šventais, nebuvo įtraukti į galutinį Biblijos kanoną. Senajame Testamente egzistavo daugybė tekstų, kurie šiandien žinomi kaip deuterokanoniniai arba … [Skaityti toliau…]