Jėzaus nukryžiavimas – tai vienas iš labiausiai žinomų įvykių visame pasaulyje. Milijonai žmonių žino, kad Jėzus mirė ant kryžiaus, bet ne visi supranta – kodėl būtent taip? ką Jis tokio padarė? kodėl negalėjo būti tiesiog nubaustas, uždarytas į kalėjimą ar ištremtas? Ir apskritai – koks buvo tikslas? Ar tai nebuvo per žiauru? Pradėkime nuo fakto: … [Skaityti toliau…]
Vardas Biblijoje nėra tik žyma ar skambus garsų junginys – tai asmens tapatybės atspindys, misijos ženklas, kartais net pranašystė. Kai Dievas per angelą Gabrielių pasiuntė žinią Mergelei Marijai, kad ji pagimdys Dievo Sūnų, Jis nurodė ir tai, kaip tas vaikas turi būti pavadintas: „Tu pavadinsi jį Jėzumi“ (Lk 1,31). Kodėl būtent taip? Kodėl ne Juozapas, … [Skaityti toliau…]
Marijos „Fiat“ – tai viena svarbiausių akimirkų ne tik Evangelijoje, bet visoje krikščioniškoje teologijoje. Tai momentas, kai jauna mergina iš Nazareto, gavusi netikėtą žinią iš dangaus, ne tik neišsigąsta, bet ištaria savo laisvą „taip“. Lotyniškas žodis „fiat“ reiškia „tebūnie“, ir šiuo vienu žodžiu Marija atsako angelui Gabrieliui: „Tebūnie man, kaip tu pasakei“ (Lk 1,38). Tai … [Skaityti toliau…]
Evangelijoje pagal Joną randame sceną, kurioje Jėzus, atėjęs į Jeruzalės šventyklą, aptinka jos kiemus virtusius turgumi. Ten veikia pinigų keitėjai, prekiaujama aukojimui skirtais gyvuliais – jaučiais, avinėliais, karveliais. Jėzus, matydamas, kaip religinė vieta pavirto verslu, išveja pirklius, apverčia stalus ir pasako garsiąją frazę: „Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ (Jn 2, 16). Ši scena … [Skaityti toliau…]
Naujajame Testamente Jėzus ne kartą vadinamas „rabbi“ – tai hebrajiškas žodis, reiškiantis „mano mokytojau“. Pirmojo amžiaus žydų kultūroje šis terminas buvo pagarbus kreipinys į Rašto aiškintoją, mokytoją, dar neturintis griežtai oficialaus statuso, kaip vėlesnių laikų rabinams. Žodis „rabbi“ tuo metu nusakė žmogų, kuris mokė iš Šventojo Rašto, aiškino Įstatymą ir turėjo sekėjų – būtent taip … [Skaityti toliau…]
Religinės šventės nuo senų laikų buvo žmogaus dvasinio gyvenimo šerdis. Tai buvo laikas susikaupimui, bendrystei, atminčiai ir Dievo artumo išgyvenimui. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje vis daugiau žmonių pastebi, kad religinės šventės praranda savo gilumą ir vis dažniau tampa vartojimo ciklo dalimi, kur „kada Kalėdos?“ atsakoma ne žiūrint į liturginį kalendorių, o į prekybos centrų vitrinų puošmenas. … [Skaityti toliau…]
Apipjaustymas – tai senasis žydų ritualas vienas pirmųjų konkrečių įvykių Jėzaus gyvenime, apie kurį liudija Evangelijos. Ši istorinė detalė tampa ir teologiniu simboliu: Dievas, tapęs žmogumi, jau aštuntąją dieną po gimimo pradeda laikytis Įstatymo, kurį vėliau išpildys iki galo. Tai tylus, bet svarbus įvykis, kuriame Jėzus susitapatina su savo tauta, su kūnu, su žmogiška prigimtimi … [Skaityti toliau…]
Yra stigmos, kurios kraujuoja. Yra stigmos, kurios niežti sielą, bet nematomos kūnui. Ir yra dar vienas keistas, sunkiai apčiuopiamas reiškinys – kvapiosios stigmos, vadinamos lotyniškai odor sanctitatis, arba šventumo kvapas. Tai nėra metafora. Istoriniuose šaltiniuose daugybę kartų užfiksuota, kad kai kurie šventieji gyvenimo pabaigoje ar po mirties skleidė ypatingą kvapą – ne prakaito, ne mirties, … [Skaityti toliau…]
Niekas nenori būti ženklu. Bet istorijoje buvo laikai, kai vien priklausymas tautai ar tikėjimui reiškė, kad tavo kūnas privalo nešioti žymę – ne iš garbės, o iš pažeminimo. Viena iš tamsiausių tokių ženklinimo formų – priverstinis žydų žymėjimas. Ne kaip simbolis, o kaip įrankis, kuriuo valdžia pavertė žmogų įspėjimu: „Šitas – ne toks kaip mes.“ … [Skaityti toliau…]
1224 m. rugsėjo mėnesį, toli nuo triukšmo ir pasaulietinių reikalų, kalnuotoje La Vernos vietovėje Italijoje įvyko kažkas, kas iki šiol kelia nuostabą net ir tiems, kurie nėra linkę į mistiką. Šv. Pranciškus Asyžietis – vienas žmogiškiausių ir tuo pačiu paslaptingiausių krikščionybės veikėjų – gavo stigmas (ant kūno atsirado kančios žaizdos). Tai buvo ne įsivaizduojami, ne … [Skaityti toliau…]