Kas yra kas?

Senovės graikams pomirtinis pasaulis nebuvo vien tamsus šešėlių slėnis. Tarp tų, kurie nusileisdavo į Hadą, nedaugelis patekdavo ten, kur viešpatauja šviesa, tyla be skausmo ir vėjas be šalčio. Tai Eliziejus, arba Eliziejaus laukai – vieta, kur gyvena sielos, kurias dievai pamilę, o gyvenimas – išaukštinęs. Graikiškai ši vieta vadinama Elysion pedion (Ἠλύσιον πεδίον) – „Eliziejaus … [Skaityti toliau…]

Tartaras pirmiausia žinomas iš graikų mitologijos – tai ne šiaip požemis, o požemio požemis, esantis tiek pat žemiau Hado, kiek žemė yra žemiau dangaus. Tai ne mirusiųjų pasaulis, o gilioji kalėjimo duobė, skirta dievams ir būtybėms, kurios peržengė ribas net tarp nemirtingųjų. Jame, pasak Hesiodo ir kitų, kalinti: – Titanai, nugalėti dievų, – Tifonas, pabaisa … [Skaityti toliau…]

Baalo mitologija yra svarbi senovės Artimųjų Rytų religinės ir kultūrinės tradicijos dalis, ypač susijusi su Kanaano, Finikijos ir kitų aplinkinių tautų tikėjimais. Baalą, kaip dievybę, garbino įvairios regiono kultūros, o jo vardas ir atributai keitėsi priklausomai nuo vietos ir laikotarpio. Biblijos kontekste Baalas dažnai minimas kaip izraelitų priešų dievas, tačiau archeologiniai radiniai, tokie kaip Ugarito … [Skaityti toliau…]

Senajame Testamente dažnai pasirodo tylus, bet nuolat esantis žodis – šeolas. Jis nėra nei rojus, nei pragaras. Ne dangaus karalystė, ne liepsnojanti gelmė. Tai vieta, kur nueina visi – teisūs ir nedorėliai, karaliai ir vergai, kūdikių kaulai ir senolių šešėliai. Tai – mirties buveinė, ne tiek bausmės, kiek būties išblėsimo erdvė. Šeolas hebrajiškai rašomas שְׁאוֹל … [Skaityti toliau…]

Skaitydamas Senąjį Testamentą, kartais užtinki keistą žodį, kuris lyg netyčia įsiterpia tarp genčių vardų ar kovos aprašymų: rephaimai. Jie lyg žmonės, bet lyg ir ne. Kartais vadinami milžinais, kartais – mirusiųjų šešėliais, o kai kur – pragarinės būtybės. Tačiau jų istorija – miglota kaip dykumos miražas. Kaip versti – Rephaimai ar rafaimai? Hebrajiškai rašoma רְפָאִים … [Skaityti toliau…]

Biblijoje kartais pasirodo fragmentai, kurie atrodo lyg įkritę iš visai kitos knygos – ne moralinės, ne istorinės, o kosminės. Vienas jų – Pradžios knygos 6 skyriuje, kai prieš pat tvaną įvyksta keistas įvykis: „Tuo metu žemėje gyveno milžinai (nefilimai), o taip pat ir vėliau, kai Dievo sūnūs pradėjo eiti pas žmonių dukras ir jos jiems … [Skaityti toliau…]

Tarp apokrifinių Senajam Testamentui artimų tekstų yra viena ypatinga knyga, kuri pasaulį matuoja ne pranašystėmis, ne poetiniais regėjimais, bet laiku. Tai Jubiliejų knyga – vadinama ir „Mažąja Pradžios knyga“, parašyta maždaug II a. pr. Kr., tikriausiai hebrajiškai, bet išlikusi visumoje tik etiopiškai (Ge’ez kalba). Ši knyga – tai Pradžios ir Išėjimo knygų perpasakojimas, bet su … [Skaityti toliau…]

Tai viena iš paslaptingiausių ir seniausių žydų literatūros knygų, kuri neįtraukta į hebrajiškąjį kanoną, bet turėjo milžinišką įtaką ankstyvajai judaizmo ir net krikščionybės vaizduotei. Henochas (Enochas) – tai septintasis nuo Adomo žmogus, apie kurį Pradžios knygoje sakoma: „Henochas ėjo su Dievu, ir Dievas jį paėmė.“ (Pr 5,24) Jis nemirė, o buvo „paimtas“. Kur? Kodėl? Ką … [Skaityti toliau…]

Qumrano rankraščiai (lietuviškai taip ir vadinami – Qumrano arba Kumrano rankraščiai) – tai vienas reikšmingiausių archeologinių Biblijos ir judaizmo istorijos atradimų. Jie rasti 1947–1956 m. netoli Negyvosios jūros, Kumrano urvuose, Judejos dykumoje. Daugiau nei 900 rankraščių fragmentų buvo aptikta 11-oje urvų, o seniausi jų datuojami net III a. pr. Kr. Šie tekstai parašyti hebrajų, aramėjų … [Skaityti toliau…]

Masoretiniai tekstai – tai standartizuota hebrajiško Senojo Testamento (Tanacho) versija, kurią tarp VI ir X a. po Kr. sudarė ir ištobulino žydų mokslininkai, vadinami masoretais. Šie tekstai yra pagrindinis šaltinis, naudojamas šiuolaikinėse žydų ir krikščionių Biblijose, ir laikomi vienu tiksliausių Senojo Testamento perdavimų. Pavadinimas „masoretinis“ kilęs iš hebrajiško žodžio masorah (מסורה), reiškiančio „tradiciją“, pabrėžiančio kruopštų … [Skaityti toliau…]