Kas yra kas?

Išminties Sostas (gr. Hagia Sophia, lot. Sancta Sophia) – tai VI a. Konstantinopolyje (dab. Stambulas, Turkija) pastatyta monumentali bazilika, laikoma vienu didžiausių krikščionių architektūros šedevrų. Iš pradžių krikščionių šventovė, vėliau mečetė, muziejus ir dabar vėl mečetė, ji simbolizuoja religinių, kultūrinių ir politinių virsmų istoriją. Išminties Sostas buvo pastatytas 532–537 m. Konstantinopolyje, Bizantijos imperijos sostinėje, imperatoriaus … [Skaityti toliau…]

Proskynesis (gr. προσκύνησις) krikščionių teologijoje reiškia pagarbą arba nusilenkimą, išreiškiamą šventųjų ikonoms, relikvijoms, kryžiui ar šventiesiems, kaip Dievo tarnams. Tai išorinis pagarbos gestas, nukreipiantis tikinčiuosius į Dievą per šventą atvaizdą ar asmenį, bet neprilygstantis dieviškam garbinimui. Ši praktika tapo ypač svarbi VII–VIII a. Bizantijos imperijoje per ikonoklazmo krizę, kai buvo ginčijamasi dėl ikonų pagarbumo teisėtumo. … [Skaityti toliau…]

Latreia (gr. λατρεία) krikščionių teologijoje reiškia garbinimą, skirtą tik Dievui – Švenčiausiajai Trejybei (Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai). Tai aukščiausia pagarba, išreiškiama per Mišių auką, maldas ir šlovinimą, pripažįstant Dievą kaip vienintelį Kūrėją. VII–VIII a. Bizantijos imperijoje, ypač per ikonoklazmo krizę, latreia buvo griežtai atribota nuo kitų pagarbos formų, kad būtų išvengta stabmeldystės kaltinimų. Skirtumas … [Skaityti toliau…]

Monoteliizmo erezija yra VII a. krikščionių teologinis mokymas, teigiantis, kad Jėzus Kristus turi dvi prigimtis (dieviškąją ir žmogiškąją), tačiau tik vieną valią (paprastai laikomą dieviškąja). Ši doktrina kilo kaip bandymas sutaikyti chalkedoniečius ir monofizitus, tačiau buvo pasmerkta kaip erezija Konstantinopolio III susirinkime (680–681 m.). Šis straipsnis unikaliai nagrinėja monoteliizmo kilmę, kontekstą, pagrindinius veikėjus, pasekmes ir … [Skaityti toliau…]

Teodosijaus ediktai – tai keli svarbūs imperatoriaus Teodosijaus I (valdė 379–395 m.) paskelbti teisės aktai, kurie įtvirtino krikščionybę kaip Romos imperijos valstybinę religiją ir smarkiai paveikė religinį bei politinį IV a. kraštovaizdį. Šie ediktai, ypač „Cunctos populos“ (380 m.), tapo lūžio tašku, formuojant krikščioniškąją Europą. Teodosijaus ediktai buvo paskelbti skirtingais metais ir vietose, tačiau svarbiausias … [Skaityti toliau…]

Konstantinopolio III susirinkimas, vykęs 680–681 m., yra vienas iš esminių ankstyvosios krikščionybės įvykių, padėjusių galutinai išspręsti kristologinius ginčus ir sustiprinti Bažnyčios doktriną. Susirinkimas vyko nuo 680 m. lapkričio 7 d. iki 681 m. rugsėjo 16 d. Konstantinopolyje, Bizantijos imperijos sostinėje. Posėdžiai greičiausiai buvo rengiami imperatoriaus rūmuose, vadinamojoje Trulo salėje (dėl kupolo formos stogo), todėl susirinkimas … [Skaityti toliau…]

Jeruzalės susirinkimas datuojamas apie 50 m. po Kristaus, nors tiksli data lieka diskusijų objektu, nes šaltiniai, tokie kaip Apaštalų darbai, nenurodo konkrečios dienos. Susirinkimas vyko Jeruzalėje, kuri tuo metu buvo ne tik judaizmo, bet ir ankstyvosios krikščionybės centras. Miestas pulsavo religine ir politine įtampa, nes Romos imperijos šešėlyje krikščionių bendruomenė ieškojo savo kelio tarp žydų … [Skaityti toliau…]

Klermono susirinkimas, įvykęs 1095 m. lapkričio 18–28 d. Klermone (dabartinė Prancūzija), yra vienas svarbiausių viduramžių Bažnyčios istorijos įvykių, nes jame popiežius Urbonas II paskelbė Pirmąjį kryžiaus žygį (1096–1099). Šis susirinkimas ne tik padėjo pagrindą kryžiaus žygių erai, bet ir sustiprino popiežiaus autoritetą, suvienijo susiskaldžiusią krikščioniškąją Europą ir paveikė religinį bei politinį žemyno gyvenimą. XI a. … [Skaityti toliau…]

Semipelagianizmas buvo teologinis judėjimas, kilęs V a. pabaigoje–VI a. pradžioje Vakarų krikščionybėje, siekęs rasti kompromisą tarp šv. Augustino griežtos malonės doktrinos ir pelagianizmo, pabrėžusio žmogaus laisvą valią. Semipelagijonai, tokie kaip Jonas Kasianas, Vincentas iš Lerino ir Faustas iš Riezo, bandė suderinti Dievo malonės būtinybę su žmogaus iniciatyva tikėjimo kelyje, teigdami, kad žmogus gali žengti pirmą … [Skaityti toliau…]

Mariologija – tai teologijos šaka, sistemingai tyrinėjanti Dievo Motinos Mergelės Marijos asmenį, vaidmenį išganymo istorijoje, jos garbinimą ir reikšmę krikščioniškajame tikėjime bei gyvenime. Tai gilus ir daugiasluoksnis mokslas, siekiantis suprasti ypatingą Marijos vietą Dievo plane ir jos santykį su Sūnumi Jėzumi Kristumi bei Bažnyčia. Žodis „mariologija“ yra sudurtinis, kilęs iš dviejų graikiškų žodžių: Tiesiogine prasme … [Skaityti toliau…]