Kas yra kas – tai skyrius, kuriame trumpai aprašomi daiktai, žmonės, reiškiniai apie religiją.
Idolatrija – tai religinė ar kultūrinė praktika, kai materialūs objektai, tokie kaip statulos, atvaizdai ar kiti daiktai, garbinami kaip patys dievai arba jiems priskiriama dieviška galia. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „eidōlon“ (atvaizdas, stabas) ir „latreia“ (garbinimas), reiškiantis „stabų garbinimą“. Idolatrija dažnai turi neigiamą atspalvį, ypač monoteistinėse religijose, kurios ją laiko klaidingu ar šventvagišku … [Skaityti toliau…]
Panenteizmas – tai filosofinė ir religinė pasaulėžiūra, teigianti, kad dievas yra ir visatos dalis, ir tuo pačiu ją pranoksta. Skirtingai nuo panteizmo, kuris dievą tapatina su visata, panenteizmas laiko, kad dievas yra imanentiškas (esantis visatoje) ir transcendentinis (viršijantis visatą). Terminas kilęs iš graikų kalbos: „pan“ (viskas), „en“ (į) ir „theos“ (dievas), reiškiantis „viskas yra dieve“. … [Skaityti toliau…]
Deizmas – tai filosofinė ir religinė pasaulėžiūra, teigianti, kad egzistuoja aukščiausia būtybė arba dievas, sukūręs visatą, tačiau po sukūrimo nesikiša į jos veikimą ar žmonių gyvenimus. Deizmas pabrėžia protą, gamtos dėsnius ir atmeta antgamtinius įvykius ar dieviškus apreiškimus, būdingus tradicinėms religijoms. Pagrindinės savybės: Kilmė ir istorinis kontekstas: Pavyzdžiai: Skirtumai nuo kitų sistemų: Lietuvių mitologijoje deizmo … [Skaityti toliau…]
Monolatrija – tai religinė sistema, kurioje pripažįstama daugelio dievų egzistencija, tačiau garbinamas tik vienas dievas, laikomas aukščiausiu ar svarbiausiu. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „monos“ (vienas) ir „latreia“ (garbinimas). Skirtingai nuo monoteizmo, kuris tvirtina, kad egzistuoja tik vienas dievas, monolatrija neatmeta kitų dievų, bet juos laiko mažiau reikšmingais arba pavaldžiais. Pagrindinės savybės: Istoriniai pavyzdžiai: … [Skaityti toliau…]
Kai ištariame „esybė“, tartum pravėrėme senų filosofinių dirbtuvių duris, kur tyliai dūzgia šimtmečių senumo klausimai. Esybė – tai ne objektas, ne daiktas, net ne kokia paslėpta substancija. Ji – pats buvimo pagrindas. Tai, kas leidžia daiktams būti tuo, kuo jie yra. Senovės graikai turėjo žodį ousia (οὐσία), kuris vėliau tapo esybės atitikmeniu. Aristotelis aiškino, kad … [Skaityti toliau…]
Dausos lietuvių mitologijoje ir folklore yra pomirtinio pasaulio vieta, laikoma dangiška, šventa erdve, kur keliauja mirusiųjų sielos. Tai ne visai „rojus“, o labiau dvasių buveinė, siejama su dangumi, žvaigždėmis ar debesimis. Dausose gyvena dievai (pvz., Perkūnas, Dievas) ir geros sielos, kurios po mirties ilsisi ar tęsia gyvenimą harmonijoje. Jos vaizduojamos kaip šviesios, ramios, kartais pasiekiamos … [Skaityti toliau…]
Žodis panteonas yra kilęs iš senovės graikų kalbos ir turi gilią istorinę bei kultūrinę reikšmę, dažnai siejamą su religija, mitologija ir architektūra. Žodis „panteonas“ kildinamas iš senovės graikų kalbos žodžio πάνθεον (pántheon), kuris sudarytas iš dviejų dalių: Taigi, pažodžiui „panteonas“ reiškia „visi dievai“ arba „visų dievų [vietą]“. Šis terminas pirmiausia buvo naudojamas senovės Graikijoje, o … [Skaityti toliau…]
Stauros (gr. σταυρός, „kryžius“) – terminas, plačiai vartojamas Bizantijos imperijoje ir ankstyvojoje Rytų krikščionių bažnyčioje, reiškiantis kryžių kaip fizinį objektą (pvz., Kristaus nukryžiavimo įrankį ar liturginį simbolį) ir dvasinį simbolį, įkūnijantį išganymą, auką ir pergalę prieš mirtį. Ankstyvieji krikščionys naudojo šį žodį Evangelijose (pvz., Mt 16, 24: „Imk savo kryžių“), pabrėždami tiek Kristaus kančią, tiek … [Skaityti toliau…]
Ganytojiškas kryžius yra tradicinis krikščioniškas simbolis, kuris nuo seno siejamas su vyskupų, patriarchų ir kitų aukšto rango dvasininkų tarnyste. Šis kryžius išsiskiria tuo, kad turi dvi horizontalias skersines, išdėstytas virš vertikalios ašies. Ganytojiškas kryžius savo forma primena paprastą lotynišką kryžių, tačiau papildyta antra, trumpesne skersine virš pagrindinės. Pagrindinė, žemesnė skersinė žymi Jėzaus ištiestas rankas ant … [Skaityti toliau…]
Apokrifonas – tai tekstas, susijęs su šventaisiais raštais, bet nepripažįstamas oficialiu Bažnyčios kanonu. Žodis kilęs iš graikų kalbos apokryphos, reiškiančio „paslėptas“, „slaptas“ arba „neatviras“. Ankstyvųjų krikščionių laikais apokrifonais vadinti raštai, kurie buvo laikomi dvasiškai svarbiais ar įdomiais, tačiau dėl įvairių priežasčių – doktrinos neatitikimų, kilmės neaiškumo ar teologinių ginčų – nebuvo įtraukti į Naujojo Testamento … [Skaityti toliau…]