Kas yra kas?

Ankstyvosios krikščionybės istorija pasižymi ne tik dvasiniais ieškojimais, bet ir itin aštriais intelektualiniais ginčais, kuriuose vienas terminas galėjo tapti mirtinu ginklu arba amžina etikete. Viena spalvingiausių ir kartu sudėtingiausių tokių etikečių yra ftartolatrai (gr. phthartolatrai), kilusi iš graikų kalbos žodžių phthartos (pūvantis, gendantis, mirtingas) ir latreia (garbinimas). Šis terminas, pažodžiui reiškiantis „pūvančiojo garbintojai“, VI a. … [Skaityti toliau…]

Terminas acefalai (gr. akephaloi, lot. acephali) kyla iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „begalviai“ (iš a- – neigiamas priešdėlis ir kephale – galva). Nors skamba kaip siaubo filmo personažai, krikščionybės istorijoje tai buvo viena labiausiai užsispyrusių ir principingų grupių, kuri geriau sutiko likti be oficialios vadovybės (galvos), nei daryti nuolaidas savo tikėjimui. Šis terminas apibūdina ne … [Skaityti toliau…]

Julijonistai (lot. Iulianistae) buvo tikri „maksimalistai“. Ši grupė atsirado VI a. pradžioje kaip radikali miafizitų judėjimo atšaka, o jos pavadinimas kilo nuo Halikarnaso vyskupo Julijono (Iulianus Halicarnassensis). Jų ginčas su severijonais yra vienas įdomiausių intelektualinių konfliktų, nes jis sukosi aplink klausimą: ar Jėzaus kūnas galėjo… sugesti? Istorija prasideda 518 metais, kai Bizantijos imperatorius Justinas I … [Skaityti toliau…]

Severijonai (lot. Severiani) – tai VI a. krikščionių grupė, sekusi Antiochijos patriarcho Severo (Severus Antiochenus) mokymu. Jei manėte, kad ginčai dėl duonos sudėties ar vieno žodžio tikėjimo išpažinime buvo sudėtingi, sveiki atvykę į vėlyvąją Antiką, kur Severas ir jo sekėjai tapo pagrindiniais veikėjais viename didžiausių intelektualinių mūšių krikščionybės istorijoje – ginče dėl Kristaus prigimties. Kas … [Skaityti toliau…]

Prosfora (gr. προσφορά – „atnaša“ arba „auka“) – tai giliausia Rytų krikščionybės teologinė simbolika, įkūnyta duonoje. Skirtingai nei Vakarų tradicijoje naudojama azyma, prosfora yra rauginta duona, kurios gamybai naudojami keturi pagrindiniai ingredientai: kvietiniai miltai, vanduo, druska ir mielės. Šis pasirinkimas nėra atsitiktinis – Rytų ortodoksų Bažnyčiai (stačiatikiams) mielės simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimą, gyvybę ir patį … [Skaityti toliau…]

Azyma – tai ne tiesiog paprastas kepinys, o vienas galingiausių ir seniausių krikščionybės simbolių, kurio sudėtyje tėra du ingredientai: miltai ir vanduo. Ši nerauginta duona (gr. ázymos – be mielių) Vakarų krikščionybės tradicijoje tapo pagrindiniu Eucharistijos elementu, nešančiu savyje tūkstantmetę istoriją, prasidedančią dar gerokai prieš krikščionybės atsiradimą. Nors iš šalies tai atrodo kaip paprastas paplotėlis, … [Skaityti toliau…]

Dauguma žmonių, atsivertę Bibliją, tikisi rasti vieningą ir nekintantį tekstų rinkinį, tačiau tiesa yra kur kas spalvingesnė. Krikščionybės istorijoje egzistuoja grupė tekstų, kurie tarsi stovi ant „šventumo slenksčio“ – jie nėra visiškai prilyginami pagrindiniam kanonui, bet ir nėra atmetami kaip klaidingi. Rytų krikščionybėje ši grupė vadinama anagignoskomena (gr. ἀναγιγνωσκόμενα). Šis terminas, pažodžiui reiškiantis „tai, kas … [Skaityti toliau…]

Setitai – tai viena iš seniausių gnostinių grupių, atsiradusių ankstyvaisiais mūsų eros amžiais, tikriausiai II a. pradžioje. Jie laikė save išskirtiniais žmonėmis – „šviesos palikuonimis“, kilusiais iš biblijinio Seto, Adomo ir Ievos trečiojo sūnaus. Setitai tikėjo, kad Setas ir jo palikuonys buvo išsaugoti kaip „grynosios sielos“, kurios išlaikė ryšį su dieviškąja Pleroma – tikrąja šviesos … [Skaityti toliau…]

Stūpa – tai kupolo formos budistinis statinys, simbolizuojantis Budos nušvitimą ir naudojamas relikvijoms saugoti ar meditacijai. Žodis stūpa kilęs iš sanskrito, reiškiančio „krūvą“ ar „kaupą“, iš pradžių apibūdinusį žemės kauburį, dengiantį relikvijas. Lietuvių kalboje vartojamas kaip stūpa, išlaikant originalią formą. Kitomis kalbomis: pali thūpa, tibetiečių chörten, kinų ta (塔), japonų tō. Terminas naudojamas visose budizmo … [Skaityti toliau…]

„Sinistra“ yra lotyniškos kilmės terminas, kuris istoriškai reiškia „kairę“ arba „esančią kairėje pusėje“. Šis žodis ilgainiui įgavo simbolinę reikšmę ir buvo siejamas su įvairiais kontekstais tiek kasdienėje kalboje, tiek religiniuose ir kultūriniuose diskursuose. Krikščioniškoje tradicijoje, taip pat ir daugelyje kitų kultūrų, kairės pusės simbolika neretai buvo vertinama atsargiai ar net su neigiamu atspalviu. Biblinėje simbolikoje … [Skaityti toliau…]

Jeronimo Bošo sodas, plačiau žinomas kaip „Žemiškųjų malonumų sodas“, yra vienas iš žinomiausių XV–XVI amžiaus sandūros paveikslų, priskiriamas Nyderlandų tapytojo Jeronimo Boscho kūrybai. Šis triptikas, sukurtas apie 1500 metus, yra ne tik meninis kūrinys, bet ir gilių simbolių bei dvasinės prasmės talpykla, kuri iki šiol traukia žiūrovų dėmesį ir kelia įvairių interpretacijų. Triptiko forma leidžia … [Skaityti toliau…]

Krikšto tėvas, dar vadinamas krikštatėviu, yra asmuo, kuris dalyvauja krikšto apeigose kaip dvasinis vaiko globėjas. Jo paskirtis – padėti krikštijamajam augti tikėjime, ugdyti dvasines vertybes ir palaikyti ryšį su Bažnyčia. Krikštatėviai tradiciškai skiriami tam, kad jie lydėtų vaiką ne tik per sakramentinį gyvenimą, bet ir moraliniu bei dvasiniu keliu. Krikštatėvio pasirinkimas yra reikšmingas sprendimas, nes … [Skaityti toliau…]