Setitai – tai viena iš seniausių gnostinių grupių, atsiradusių ankstyvaisiais mūsų eros amžiais, tikriausiai II a. pradžioje. Jie laikė save išskirtiniais žmonėmis – „šviesos palikuonimis“, kilusiais iš biblijinio Seto, Adomo ir Ievos trečiojo sūnaus. Setitai tikėjo, kad Setas ir jo palikuonys buvo išsaugoti kaip „grynosios sielos“, kurios išlaikė ryšį su dieviškąja Pleroma – tikrąja šviesos ir pilnatvės karalyste.
Pagrindinės idėjos:
- Pasaulį sukūrė žemesnės, netobulos dvasinės būtybės – demiurgai.
- Materialus pasaulis yra sugedęs ir yra dvasinės katastrofos pasekmė.
- Tik Seto palikuonys turi „tikrąją kibirkštį“ ir gali grįžti į Pleromą.
- Kristus buvo laikomas dvasine būtybe, nužengusia iš šviesos pasaulio, kad išgelbėtų rinktinius.
Ištakos ir plėtra:
- Setitai susiformavo Artimuosiuose Rytuose, greičiausiai Sirijoje arba Egipte.
- Jų mokymai buvo glaudžiai susiję su ankstyvosiomis krikščioniškomis idėjomis, tačiau setitai vystė atskirą teologiją, kuri vėliau atitolo nuo pagrindinės Bažnyčios mokymo.
- Kai kuriuose tekstuose setitai save vadino „nežinomo Tėvo vaikais“, priešpastatydami save pasaulio masėms, kurios, jų manymu, buvo aklai įkalintos materialume.
Šaltiniai:
- Apie setitus rašo ankstyvieji Bažnyčios tėvai, kaip Ireniejus Lionietis („Prieš erezijas“) ir Epifanijus iš Salamino („Panarion“).
- Setitų raštai, tokie kaip „Seto trys kūriniai“ ar „Hipostazių apreiškimas“, buvo rasti tarp Nag Hamadžio rankraščių XX a.
Įdomios detalės:
- Setitai garbino Seta kaip beveik dievišką figūrą, o kartais ir kaip Kristaus pirmtaką.
- Jie turėjo sudėtingą angelų ir demonų hierarchiją, aiškindami, kaip sielos yra įkalinamos ir kaip jos gali būti išlaisvintos.
- Kai kurie setitai manė, kad demiurgas Jaldabaotas apgaule sukūrė žemę ir netgi per klaidą „pagavo“ dalelę šviesos, sukurdami žmones.
Citata: „Seto palikuonys yra sėkla, kuri išliks, kol pasaulis išnyks.“ (Hipostazių apreiškimas)
Skaitykite daugiau..
Setitai turėjo labai įdomų požiūrį į tai, kaip atsirado žmonija. Jie manė, kad materialus pasaulis atsirado dėl didelės klaidos dvasiniame pasaulyje. Jie tikėjo, kad Dievo šviesos karalystėje (Pleromoje) buvo didelis nesusipratimas, kurio metu atsirado žemesnės, kvailos dvasios, vadinamos Archontais. Šie Archontai, ypač jų lyderis, vadinamas Demiurgu, sukūrė mūsų matomą pasaulį ir įkalino dvasines kibirkštis žmonių kūnuose.
Setitai turėjo savotišką „šventąjį sąrašą“ arba genealogiją. Jie garbino ne tik Setą, bet ir tam tikras galingas moteriškas dvasias, kurios, jų manymu, padėjo išsaugoti šviesos žinias. Viena iš tokių figūrų buvo Sofija, išminties įsikūnijimas, kuri, jų pasakojimuose, pati sukėlė tą pradinę klaidą, bet vėliau stengėsi ištaisyti padėtį. Setitai turėjo sudėtingus ritualus ir slaptus žodžius, vadinamus „vardais“, kuriuos reikėjo žinoti, kad siela galėtų praeiti pro piktuosius Archontus po mirties ir pasiekti tikruosius aukštesniuosius lygius. Jie tikėjo, kad šios žinios yra raktas į tikrąją laisvę.
Setitai turėjo savotišką „šventąjį sąrašą“ arba genealogiją. Jie garbino ne tik Setą, bet ir tam tikras galingas moteriškas dvasias, kurios, jų manymu, padėjo išsaugoti šviesos žinias. Viena iš tokių figūrų buvo Sofija, išminties įsikūnijimas, kuri, jų pasakojimuose, pati sukėlė tą pradinę klaidą, bet vėliau stengėsi ištaisyti padėtį. Setitai turėjo sudėtingus ritualus ir slaptus žodžius, vadinamus „vardais“, kuriuos reikėjo žinoti, kad siela galėtų praeiti pro piktuosius Archontus po mirties ir pasiekti tikruosius aukštesniuosius lygius. Jie tikėjo, kad šios žinios yra raktas į tikrąją laisvę.