Žodis „šarlatanas“ šiandien reiškia apsimetėlį, kuris žada daugiau, nei gali, ir sąmoningai kuria klaidingą įspūdį apie savo gebėjimus. Jo šaknys siekia Italiją: iš ciarlare – „plepėti, taukšti“ – ir cerretano, Cerreto miesto pavadinimo, kuris viduramžiais garsėjo klajojančiais „gydytojais“, siūliusiais stebuklingus eliksyrus ir vaistus. Šie du žodžiai susiliejo į ciarlatano, o vėliau per prancūzų kalbą virto tarptautiniu terminu, reiškiančiu apgaviką, kuris daug žada, garsiai reklamuoja savo „stebuklus“, bet neturi tikrų žinių.
Istoriškai šis žodis neretai atsidurdavo šalia religinių temų, nes viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais šarlatanais dažnai vadinti klajojantys stebukladariai, pranašautojai, pseudošventieji ar relikvijų pardavėjai, kurie pasinaudodavo žmonių tikėjimu ir patiklumu. Jie keliaudavo iš miesto į miestą, skelbdami turį antgamtinių galių, gydantys maldomis ar „šventais“ milteliais, todėl visuomenėje ilgainiui susiformavo ryšys tarp šarlatanizmo ir religinio apsimetimo. Vis dėlto pats žodis nėra kilęs iš religijos – jis gimė iš plepėjimo, triukšmingo savęs reklamavimo ir apgaulės tradicijos, kuri vėliau natūraliai persipynė su religinėmis praktikomis, nes būtent šioje srityje apgavikai dažnai rasdavo lengviausią kelią į žmonių pasitikėjimą.