Kas yra kas – tai skyrius, kuriame trumpai aprašomi daiktai, žmonės, reiškiniai apie religiją.
Taizé kryžius yra paprastas, medinis kryžius, naudojamas Taizé bendruomenės maldose kaip kontempliacijos ir vienybės simbolis. Jo dizainas rodo Taizé dvasios esmę – paprastumą, nuolankumą ir ekumeninį atvirumą. Kryžius dažnai dedamas ant žemės per Taizé pamaldas, kad tikintieji galėtų prie jo priartėti, paliesti ar net priglausti kaktą, išreikšdami savo maldas, skausmus ar viltis. Tai ne tik … [Skaityti toliau…]
Dominica in albis (lotyniškai „Sekmadienis baltais drabužiais“) – tai sekmadienis po Velykų, Bažnyčios liturgijoje užbaigiantis Velykų oktavą, kitaip dar vadinamas Baltojo sekmadienio arba Atvelykio vardu. Senosiose krikščionių apeigose ką tik pakrikštyti tikintieji, priėmę krikštą Velyknaktį, iki pat kito sekmadienio nešiodavo baltas krikšto aprangas, kad iš išorės parodytų vidinį atsinaujinimą, gautą per sakramentą. Todėl sekmadienį po … [Skaityti toliau…]
Taboras – kalnas Izraelyje, minimas Biblijoje keliose vietose, tačiau labiausiai siejamas su Naujajame Testamente aprašytu Atsimainymo įvykiu. Dėl ypatingos geografinės padėties (jis vienas iškilęs virš žemumų Galilėjoje), Taboras nuo seno turėjo strateginę reikšmę. Senajame Testamente kalnas įtrauktas į karinių veiksmų pasakojimus (pvz., Teisėjų knygoje minima, kad pranašė Debora ir karvedys Barakas prie Taboro telkė karius … [Skaityti toliau…]
Homiletika – teologijos sritis, nagrinėjanti pamokslo (homilijos) esmę, tikslus, struktūrą ir pateikimo būdus. Šios disciplinos pagrindinis uždavinys – padėti skelbti Dievo žodį taip, kad jis pasiektų žmonių protą bei širdį. Dvasininkai ir pasauliečiai, kurie ruošiasi tarnauti pamokslo sakymo tarnystėje, šioje srityje susipažįsta su biblinės egzegezės pagrindais, retorikos metodais, pastoracine psichologija bei praktiniais dalykais, padedančiais geriau … [Skaityti toliau…]
Homilija – tai ne tik pamokslas, bet ir dvasinis kvietimas įsigilinti į Šventojo Rašto ištraukas bei jų prasmę asmeniniame gyvenime. Pats žodis homilía kilęs iš senosios graikų kalbos ir reiškia „pokalbį“. Ši sąvoka pabrėžia, kad homilija nėra oficialus, nuo klausytojų nutolęs pranešimas, o broliška ir seseriška dalijimosi Dievo žodžiu forma. Tradiciškai ji sakoma Bažnyčios liturgijoje, … [Skaityti toliau…]
Sakoma, kad žmogaus kūnas gali praeiti, tačiau vidinė esybė pasiekia amžinąjį prieglobstį. Per visą religijų istoriją tikėta, jog gyva būtybė nėra vien iš materijos sudarytas mechanizmas. Neapčiuopiama asmenybės dalis, vadinama siela, neretai pristatoma kaip amžinos prigimties, nes jos neapriboja joks fizinis aspektas. Nors šią tiesą kai kas kvestionuoja, daug tikinčiųjų laiko ją kertiniu dvasinio gyvenimo … [Skaityti toliau…]
Ikonizmas – tai religinė ar kultūrinė praktika, kai dievybės, šventos esybės ar dvasiniai simboliai vaizduojami materialiais atvaizdais, tokiais kaip statulos, paveikslai, ikonos ar skulptūros. Šie atvaizdai laikomi šventais, simbolizuojančiais dieviškumą, ir naudojami garbinimo, meditacijos ar apeigų metu. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „eikōn“ (atvaizdas, ikona), reiškiančio vizualų šventojo aspekto atspindį. Pagrindinės savybės: Istoriniai pavyzdžiai: … [Skaityti toliau…]
Aionai – tai dieviškosios emanacijos, kilusios iš tobulo dieviškojo pasaulio – Pleromos. Žodis aionas (gr. αἰών) graikų kalboje reiškia „amžinybę“, „gyvenimo laikotarpį“ arba „pasaulio amžių“. Gnostinėje tradicijoje aionai nėra tik laiko ar būties tarpsniai – jie yra gyvos, dieviškos būtybės, spinduliuojančios iš aukščiausiosios dievybės (Dažnai vadinamos Monada arba Tėvu). Pagrindinės idėjos: Kas sukūrė šią sampratą? … [Skaityti toliau…]
Kovilas – tai tamilų terminas, vartojamas hinduistų šventyklai, ypač Pietų Indijoje, dažnai siejamas su Šivos, Višnu ar kitų dievybių garbinimu. Žodis kovil (tamil. கோவில்) kilęs iš tamilų kalbos, reiškiančio „dievų namai“ arba „šventovė“, nuo šaknies kō („karalius“ arba „dievas“) ir il („namas“). Lietuvių kalboje vartojamas kaip kovilas, išlaikant tamilų formą. Kitomis kalbomis atitikmenys skiriasi: hindi … [Skaityti toliau…]
Abadonas – vienas paslaptingiausių vardų Biblijos ir apokaliptinės literatūros pasaulyje. Jo vardas siejamas su griovimu, sunaikinimu ir bedugnės chaotiškomis jėgomis. Hebrajų kalboje „Abaddon“ (אַבָדֹן) reiškia „sunaikinimą“ arba „pražūties vietą“. Senajame Testamente, ypač Jobo knygoje ir Psalmėse, „Abadonas“ vartojamas kaip sinonimas mirusiųjų pasauliui, kapui ar bedugnei. Pavyzdžiui, Jobo knygoje (26, 6) sakoma: „Prapuolės buveinė – atidengta … [Skaityti toliau…]