Kas yra kas?

Švecino mūšis, žinomas kaip Battle of Świecino anglų kalboje ir Bitwa pod Świecinem lenkų kalboje, įvyko 1462 m. rugsėjo 17 d. netoli Švecino kaimo, dabartinėje Pomeranijos vaivadijoje, Lenkijoje, per Trzynastoletnį karą (1454–1466 m.). Ši kova tapo lemiamu Lenkijos karalystės, vadovaujamos karaliaus Kazimiero Jogailaičio, pergale prieš Kryžiuočių ordiną, atverdama kelią Pomeranijos grąžinimui Lenkijai ir ordino silpnėjimui. … [Skaityti toliau…]

Terminas „anatema“ krikščionybėje siejamas su griežtu Bažnyčios pasmerkimu, skirtu tiems, kurie laikomi eretikais ar kenkėjais tikėjimui. Šis žodis, kilęs iš graikų kalbos, per amžius įgavo sudėtingą teologinę ir istorinę reikšmę, atspindėdamas Bažnyčios pastangas saugoti doktrinos grynumą. Anatema nėra tik pasmerkimas – tai dvasinis aktas, išreiškiantis atsiskyrimą nuo klaidos ir raginimą grįžti prie tiesos. Žodis „anatema“ … [Skaityti toliau…]

Jansenizmas – XVII–XVIII a. Romos katalikų bažnyčioje kilęs prieštaringas teologinis judėjimas, siekęs grąžinti griežtą šv. Augustino mokymą apie malonę ir predestinaciją. Pavadintas pagal olandų teologą Kornelijų Janseną, šis judėjimas pabrėžė žmogaus nuodėmingumą ir būtinybę Dievo malonei, bet buvo pasmerktas kaip erezija dėl pernelyg artimų protestantizmo idėjų. Jansenizmas ne tik formavo teologines diskusijas, bet ir turėjo … [Skaityti toliau…]

Ši frazė, ištarta Jėzaus paskutinės vakarienės metu, atskleidžia vieną esminių krikščioniškojo tikėjimo tiesų: Dievas Tėvas mums apreikštas per Sūnų. Kai mokinys Pilypas prašo Jėzaus: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir to mums pakaks“ (Jn 14, 8), Kristus atsako: „Kas matė mane, yra matęs Tėvą“ (Jn 14, 9). Šiais žodžiais Jėzus pabrėžia savo asmens vienybę su Dievu Tėvu … [Skaityti toliau…]

Krikščionybėje Paskutinio teismo diena – tai ne siaubo filmas su ugnimi ir sieros ežerais, o Dievo plano kulminacija. Jėzus Kristus, vadinamas Žmogaus Sūnumi, sugrįš, kaip aprašyta Mato evangelijoje (Mt 25, 31). Tada visi – gyvieji ir mirusieji – bus surinkti. Teismas vyks pagal darbus: kas rodė meilę, gailestingumą artimui, tie paklius į amžinąjį gyvenimą danguje, … [Skaityti toliau…]

Aistra – tarsi ugnis, kuri uždega širdį, skatina veikti, mylėti ar siekti aukštesnių tikslų. Tai būsena, jungianti žemiškus troškimus su dvasiniais ieškojimais, verčianti žmogų peržengti ribas. Žodis „aistra“ kilęs iš lotynų kalbos passio, reiškiančio „kentėjimą“, „patyrimą“ arba „intensyvią emociją“. Passio kildinamas iš veiksmažodžio pati („kentėti“ arba „patirti“). Iš pradžių lotynų kalboje šis terminas nebuvo vien … [Skaityti toliau…]

Sinoptinės evangelijos – tai trys Naujajame Testamente randamos pasakojimų apie Jėzaus gyvenimą ir mokymą knygos (Mato, Morkaus ir Luko), kurios pasižymi panašiu struktūriniu, literatūriniu ir teologiniu naratyvu. Ši sąvoka kyla iš graikiško žodžio „synopsis“, reiškiančio „bendras vaizdas“ arba „bendras žvilgsnis“. Sinoptinės evangelijos nuo seniausių laikų tyrinėtojus domino tuo, kad jose aptinkama nemažai analogiškų epizodų, mokymų … [Skaityti toliau…]

Penkiaknygė, dar vadinama Pentateuchu arba Toros knygomis, yra fundamentali Senosios Sandoros struktūra, aprėpianti penkias pirmąsias Biblijos knygas: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo. Tradiciškai autoriaus vardas siejamas su Moze, laikomu apreiškimo tarpininku bei įstatymo davėju, tad žodžių junginys „Mozė“ neretai vartojamas kaip sinonimas visoms šioms penkioms knygoms. Nuo seniausių laikų krikščionybės ir judaizmo tradicijoje … [Skaityti toliau…]

Parakletas (iš graikiško termino παράκλητος, reiškiančio „paguodėjas“, „užtarėjas“ arba „patarėjas“) yra vienas iš fundamentalių teologinių apibrėžimų, kalbant apie Šventąją Dvasią krikščioniškojoje tradicijoje. Šis pavadinimas, sutinkamas Jono evangelijoje (plg. Jn 14, 16. 26; 15, 26; 16, 7), išreiškia įvairialypę Šventosios Dvasios funkciją: tai ne tik Globėjas, bet ir Tiesos Dvasia, kuri veda tikinčiuosius į Apreiškimo pilnatvę. … [Skaityti toliau…]

Popiežiškoji Biblijos komisija yra oficialus Šventojo Sosto organas, skirtas skatinti nuoseklią egzegezę bei išsamų Šventojo Rašto hermeneutinį aiškinimą Romos Katalikų Bažnyčios kontekste. Jos istorija prasideda XIX a. pabaigoje, kai popiežius Leonas XIII, reaguodamas į intelektualinių srovių ir mokslinių tyrimų plėtrą, 1893 m. paskelbė encikliką „Providentissimus Deus“, kurioje paragino tiksliau ir solidžiau interpretuoti Bibliją remiantis akademiniais … [Skaityti toliau…]

„Dievo žodžio stalo“ (lot. mensa Verbi Dei) samprata glaudžiai siejasi su Vatikano II Susirinkimo konstitucijos „Sacrosanctum Concilium“ (ypač 51-uoju paragrafu) esmine nuostata, kviečiančia plačiau atsiverti Šventajam Raštui liturgijoje. Šio dokumento autoriai pabrėžė, kad Dievo žodžio skelbimas turi tapti ne vien privaloma, bet ir iškilminga bei sąmoninga liturginio šventimo dalimi, skatinančia tikinčiųjų dvasinį brandumą. „Dievo žodžio … [Skaityti toliau…]

Madrasa – tai tradicinė islamiškojo pasaulio edukacinė institucija, pasižyminti įvairiapuse mokymo sistema ir ypatingu dėmesiu religiniam bei moraliniam ugdymui. Žodis „madrasa“ kildinamas iš arabiško veiksmažodžio „darasa“, reiškiančio „studijuoti“ arba „mokytis“. Per amžius ši mokymo įstaiga tapo fundamentaliu intelektualiniu centru, kur studentai gilina ne tik tikėjimo, bet ir mokslo žinias: teologijos, teisės, lingvistikos, matematikos, medicinos, astronomijos … [Skaityti toliau…]