Kas yra kas?

Sinoptinės evangelijos – tai trys Naujajame Testamente randamos pasakojimų apie Jėzaus gyvenimą ir mokymą knygos (Mato, Morkaus ir Luko), kurios pasižymi panašiu struktūriniu, literatūriniu ir teologiniu naratyvu. Ši sąvoka kyla iš graikiško žodžio „synopsis“, reiškiančio „bendras vaizdas“ arba „bendras žvilgsnis“. Sinoptinės evangelijos nuo seniausių laikų tyrinėtojus domino tuo, kad jose aptinkama nemažai analogiškų epizodų, mokymų … [Skaityti toliau…]

Penkiaknygė, dar vadinama Pentateuchu arba Toros knygomis, yra fundamentali Senosios Sandoros struktūra, aprėpianti penkias pirmąsias Biblijos knygas: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo. Tradiciškai autoriaus vardas siejamas su Moze, laikomu apreiškimo tarpininku bei įstatymo davėju, tad žodžių junginys „Mozė“ neretai vartojamas kaip sinonimas visoms šioms penkioms knygoms. Nuo seniausių laikų krikščionybės ir judaizmo tradicijoje … [Skaityti toliau…]

Parakletas (iš graikiško termino παράκλητος, reiškiančio „paguodėjas“, „užtarėjas“ arba „patarėjas“) yra vienas iš fundamentalių teologinių apibrėžimų, kalbant apie Šventąją Dvasią krikščioniškojoje tradicijoje. Šis pavadinimas, sutinkamas Jono evangelijoje (plg. Jn 14, 16. 26; 15, 26; 16, 7), išreiškia įvairialypę Šventosios Dvasios funkciją: tai ne tik Globėjas, bet ir Tiesos Dvasia, kuri veda tikinčiuosius į Apreiškimo pilnatvę. … [Skaityti toliau…]

Popiežiškoji Biblijos komisija yra oficialus Šventojo Sosto organas, skirtas skatinti nuoseklią egzegezę bei išsamų Šventojo Rašto hermeneutinį aiškinimą Romos Katalikų Bažnyčios kontekste. Jos istorija prasideda XIX a. pabaigoje, kai popiežius Leonas XIII, reaguodamas į intelektualinių srovių ir mokslinių tyrimų plėtrą, 1893 m. paskelbė encikliką „Providentissimus Deus“, kurioje paragino tiksliau ir solidžiau interpretuoti Bibliją remiantis akademiniais … [Skaityti toliau…]

„Dievo žodžio stalo“ (lot. mensa Verbi Dei) samprata glaudžiai siejasi su Vatikano II Susirinkimo konstitucijos „Sacrosanctum Concilium“ (ypač 51-uoju paragrafu) esmine nuostata, kviečiančia plačiau atsiverti Šventajam Raštui liturgijoje. Šio dokumento autoriai pabrėžė, kad Dievo žodžio skelbimas turi tapti ne vien privaloma, bet ir iškilminga bei sąmoninga liturginio šventimo dalimi, skatinančia tikinčiųjų dvasinį brandumą. „Dievo žodžio … [Skaityti toliau…]

Madrasa – tai tradicinė islamiškojo pasaulio edukacinė institucija, pasižyminti įvairiapuse mokymo sistema ir ypatingu dėmesiu religiniam bei moraliniam ugdymui. Žodis „madrasa“ kildinamas iš arabiško veiksmažodžio „darasa“, reiškiančio „studijuoti“ arba „mokytis“. Per amžius ši mokymo įstaiga tapo fundamentaliu intelektualiniu centru, kur studentai gilina ne tik tikėjimo, bet ir mokslo žinias: teologijos, teisės, lingvistikos, matematikos, medicinos, astronomijos … [Skaityti toliau…]

Seminarija – tai specifinė edukacinė ir dvasinė institucija, kurios pagrindinis tikslas yra rengti būsimus kunigus, pastoracinio darbo specialistus ar kitus krikščioniškojo tikėjimo skleidėjus. Šis terminas kilęs iš lotyniško žodžio „seminarium“, reiškiančio sėklų lysvę, o pats pavadinimas atliepia esminę seminarijos misiją: ugdyti „sėklą“ – pašaukimą, brandinti joje teologinį, moralinį bei bendruomeninį potencialą, kad vėliau jis taptų … [Skaityti toliau…]

Šventosios Teresės ekstazė (it. L’Estasi di Santa Teresa), sukurta italų baroko meistro Džovano Lorenco Berninio, laikoma vienu ryškiausių sakraliojo meno simbolių, atspindinčių barokinio stiliaus dinamiką ir teatra­liškumą. Ši iškilminga skulptūrinė kompozicija, esanti Romos Santa Maria della Vittoria bažnyčios Cornaro koplyčioje, jau šimtmečius intriguoja meno mėgėjus, teologus ir net pasauliečius stebėtojus savo nepaprastu emociniu intensyvumu bei … [Skaityti toliau…]

Sosto vakavimas (lot. Sede Vacante) – tai išskirtinis laikas, kai Romos Katalikų Bažnyčios pontifiko sostas lieka tuščias, dėl popiežiaus mirties arba netikėto atsistatydinimo nutrūksta jo pontifikato tęstinumas, o naujasis vyriausiasis ganytojas dar neišrinktas. Šis tarpsnis simbolizuoja ypatingą perėjimo momentą, kuriam būdinga ne tik iškilmingos ceremonijos bei ritualizuotos taisyklės, bet ir iškalbingas teologinis matmuo, primenantis Bažnyčios … [Skaityti toliau…]

Kamerlengas (lot. Camerlengo) – tai iškilus Romos Katalikų Bažnyčios hierarchas, kurio svarbiausia funkcija – užtikrinti institucinį tęstinumą pasibaigus popiežiaus pontifikatui. Šis titulas, lietuviškai dar vadinamas kardinolu iždininku arba Vatikano rūmų valdytoju, egzistuoja nuo seno, o jo etimologija siejama su lotynišku žodžiu „camera“ (kambarys, iždas), atspindinčiu istorinę iždo priežiūros kilmę. Vis dėlto šiandienine prasme kamerlengas pasižymi … [Skaityti toliau…]