Kas yra kas?

Žodis doksastikonai (gr. doxastikon, daugiskaita doxastika) reiškia „šlovinimo giesmės“ arba „šlovės himnai“. Tai giesmės, kurios giedamos Rytų krikščioniškoje liturgijoje, ypač Bizantijos tradicijoje. Jose šlovinamas Dievas, Kristus, Šventoji Dvasia arba šventieji. Dažniausiai jos atliekamos psalmių pabaigoje arba vakarinių pamaldų metu per didžiąsias šventes. Doksastikonas yra rytietiškas doksologijos atitikmuo, tačiau platesnės formos – jis turi poetinį, simbolinį … [Skaityti toliau…]

Friedricho Nietzsche’s idėja „amžinasis sugrįžimas“ (vok. Die ewige Wiederkehr, angl. the eternal recurrence) – viena iš paradoksaliausių ir kartu įtaikiausių jo filosofinių minčių, kviečianti radikaliai pergalvoti mūsų santykį su laiku, būtimi ir gyvenimo prasme. Tai ne šiaip teorinė hipotezė – Nietzsche ją pateikė kaip egzistencinį testą: ar tavo gyvenimas yra toks, kurį panorėtum gyventi vėl … [Skaityti toliau…]

Krikščioniškoje teologijoje girdimas paslaptingas vardas – Naujoji Ieva. Taip vadinama ne šiaip moteris, bet pati Mergelė Marija. Kodėl? Kuo ji susijusi su pirmąja moterimi, Ieva? Ir ką reiškia tas „naujumas“ – ar tai tik simbolis, ar teologinis pagrindas? Dvi moterys – du pasaulio posūkiai Pradžios knygoje Ieva – pirmoji moteris, sukurta iš Adomo šonkaulio, gyveno … [Skaityti toliau…]

Talaso mūšis (angl. Battle of Talas, arab. معركة نهر طلاس – Maʿrakat Nahr Ṭalās) įvyko 751 m. liepos mėn. prie Talaso upės, dabartinio Kirgizijos ir Kazachstano pasienio zonoje. Ši kova tarp musulmonų Abasidų kalifato, vadovaujamo Ziyado ibn Saliho, ir Kinijos Tangų dinastijos, vadovaujamos Gao Xianzhi, tapo lemiamu momentu, sustabdžiusiu Kinijos ekspansiją Centrinėje Azijoje ir atvėrusiu … [Skaityti toliau…]

Teokosmologija (gr. Θεοκοσμολογία, theokosmología) – tai mokymas arba filosofinis-teologinis požiūris, aiškinantis pasaulio kilmę, sandarą ir tikslą, remiantis Dievo buvimu ir Jo kūrybine veikla. Žodis sudarytas iš graikiškų šaknų: theos (Dievas), kosmos (pasaulis) ir logos (mokymas, žodis). Teokosmologija siekia suvokti, kaip Dievas sukūrė visatą, kokia yra jos tvarka ir kaip ji rodo Jo valią bei tikslą. … [Skaityti toliau…]

Mikva (hebr. mikveh, מקווה) judaizmo tradicijoje yra ritualinis apsivalymo baseinas, skirtas tam tikroms religinėms būsenoms atkurti ir pereiti iš nešvarumo į švarą. Tai nėra paprastas vandens telkinys – mikva turi būti pripildyta gyvo vandens, t. y. natūraliai susidariusio vandens: lietaus, šaltinio ar požeminio vandens. Tokia vandens kilmė simbolizuoja pirminį kūrinijos šaltinį ir Dievo gyvybę teikiančią … [Skaityti toliau…]

Samariečiai – senovinė etninė-religinė grupė, gyvenusi dabartinio Izraelio ir Palestinos teritorijoje, daugiausia aplink senovinį Samarijos regioną. Jie laikė save tikraisiais izraelitais, išlaikiusiais gryną ir autentišką Mozės tradiciją, nors žydai juos laikė „kitataučiais“ ir „atskalūnais“. Samariečių bendruomenė susiformavo po Asirijos imperijos įsiveržimo į Izraelio šiaurinę karalystę (apie 722 m. pr. Kr.). Asirai daug izraelitų ištrėmė į … [Skaityti toliau…]

Memorija (memoria) yra ketvirtasis retorikos etapas, kuris šiuolaikiniame „skaitymo iš ekranų“ pasaulyje dažnai nepelnytai pamirštamas. Antikos oratoriams tai buvo viena garbingiausių disciplinų, reikalaujanti ne sauso teksto „iškėlimo“ mintinai, o gebėjimo sukurti vidinį minčių žemėlapį. Tai etapas, kuriame paruošta kalba tampa oratoriaus dalimi. Garsiausia šio etapo technika – „vietų metodas“ (loci), kai kalbėtojas mintyse vaikščiodavo po … [Skaityti toliau…]

Dispozicija (dispositio) yra antrasis retorikos etapas, skirtas surinktos medžiagos organizavimui ir struktūrizavimui. Tai savotiška minties architektūra – procesas, kuriame nusprendžiama, kokia seka bus pateikiami argumentai, kad jie pasiektų didžiausią poveikį klausytojui. Šiame etape kalba suskirstoma į logines dalis: įžangą (exordium), faktų išdėstymą (narratio), pagrindinį argumentavimą (confirmatio) bei išvadas (peroratio). Kalbėtojas turi strategiškai apskaičiuoti, kurioje vietoje … [Skaityti toliau…]

Invencija (inventio) yra pats pirmasis ir pamatinis retorikos etapas, kurio metu kalbėtojas atranda turinį bei medžiagą savo būsimai kalbai. Tai nėra tiesiog spontaniškas kūrybinis procesas, o kryptingas faktų, įrodymų ir argumentų ieškojimas. Šiame etape analizuojama pasirinkta tema, nustatoma pagrindinė problema bei ieškoma stipriausių būdų įtikinti auditoriją. Antikos mokytojai pabrėžė, kad invencija yra intelektualinis pamatas, reikalaujantis … [Skaityti toliau…]

Elokucija (elocutio) yra esminis retorikos etapas, kuriame gryna mintis paverčiama kalba. Tai procesas, kurį galime palyginti su drabužių parinkimu – kalbėtojas nusprendžia, kaip „aprengti“ savo idėjas, kad jos auditorijai būtų patrauklios ir suprantamos. Šiame etape didžiausias dėmesys skiriamas stiliui bei žodynui. Kalbėtojas renkasi tarp paprasto, vidutinio ar aukštojo stiliaus, ieško tinkamiausių metaforų, epitetų ir kitų … [Skaityti toliau…]

Vatikano dokumentų pasaulyje terminas allocutio (lot. užkalbinimas, kreipimasis) žymi itin specifinę komunikacijos formą. Nors lietuvių kalboje lotyniška galūnė -tio dažnai virsta -cija, žodis „aliokucija“ mūsų terminijoje neprigijo dėl savo fonetinės struktūros. Rimtuose teologiniuose bei istoriniuose tekstuose paprastai laikomasi vienos iš dviejų taisyklių: paliekama originali lotyniška forma allocutio (rašoma kursyvu) arba vartojamas lietuviškas apibūdinimas – iškilminga … [Skaityti toliau…]