Kas yra kas – tai skyrius, kuriame trumpai aprašomi daiktai, žmonės, reiškiniai apie religiją.
Graikiškas žodis Christotokos reiškia „Kristaus Motina“. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti teologiškai priimtina – juk Mergelė Marija pagimdė Kristų. Tačiau ankstyvojoje Bažnyčioje šis titulas tapo aštraus ir esminio ginčo objektu, atskleidusiu gilesnius nesutarimus dėl pačios Kristaus tapatybės. Nestorijus, Konstantinopolio patriarchas, teigė, kad Jėzuje Kristuje yra dvi atskiros prigimtys – dieviškoji ir žmogiškoji – ir … [Skaityti toliau…]
Efeso Susirinkimas buvo sušauktas imperatoriaus Teodosijaus II iniciatyva, reaguojant į teologinį konfliktą tarp dviejų įtakingų Bažnyčios vadovų: Konstantinopolio patriarcho Nestorijaus ir Aleksandrijos patriarcho Kirilo. Pagrindinis ginčas kilo dėl Nestorijaus mokymo, vadinamo nestorianizmu. Nestorijus teigė, kad Jėzuje Kristuje yra dvi atskiros prigimtys – dieviškoji ir žmogiškoji – ir jos egzistuoja kaip atskiri asmenys, kurie tik „susijungę“. … [Skaityti toliau…]
Katalikų Bažnyčios istorijoje popiežystė buvo ne tik dvasIššventinimo ir vadovavimo institucija, bet ir politinių bei religinių konfliktų arena. Vienas įdomiausių šių konfliktų aspektų yra antipopiežių fenomenas – asmenų, kurie buvo paskelbti popiežiais, bet vėliau nepripažinti teisėtais, nes jų rinkimai buvo neteisėti arba jie konkuravo su teisėtu popiežiumi. Antipopiežius – tai asmuo, paskelbtas popiežiumi, bet nepripažintas … [Skaityti toliau…]
Teopolis – graikiškos kilmės žodis, sudarytas iš dviejų dalių: theos („Dievas“) ir polis („miestas“). Šis terminas pažodžiui reiškia „Dievo miestas“ ir dažniausiai vartojamas teologiniame, filosofiniame ar simboliniame kontekste. Teopolis nėra konkreti geografinė vietovė, o veikiau idėja arba koncepcija, atspindinti dieviškos tvarkos, šventumo ar dvasinės bendruomenės įsikūnijimą mieste kaip simbolinėje erdvėje. Graikų kalboje žodis polis reiškė … [Skaityti toliau…]
Bezjė mūšis, žinomas kaip Battle of Béziers anglų kalboje ir Bataille de Béziers prancūzų kalboje, įvyko 1209 m. liepos 22 d. Bezjė mieste, Pietų Prancūzijoje (dabartinis Okcitanijos regionas). Šis įvykis, dažnai vadinamas Bezjė žudynėmis, žymėjo Albigiečių kryžiaus žygio – Katalikų Bažnyčios kampanijos prieš katarų ereziją – pradžią. Tai buvo ne tik karinis susirėmimas, bet ir … [Skaityti toliau…]
Žodis daimonas (graikų k. δαίμων, daimōn) sukelia klaidingas asociacijas su krikščioniškuoju „demonu“, tačiau senovės Graikijoje jo reikšmė buvo visiškai kitokia. Daimonas buvo suprantamas kaip tarpinė dvasinė būtybė, jungianti dievus ir žmones, arba, kaip Sokrato atveju, vidinis dieviškas balsas, giliausia sąžinės forma, vedanti žmogų tiesos ir dorybės keliu. Senovės graikų kultūroje daimonas buvo suvokiamas kaip dvasinė … [Skaityti toliau…]
Paideia (graikų k. παιδεία) – tai senovės graikų terminas, reiškiantis ne paprastą švietimą, o gilų vidinį ugdymą, kultūrinę ir dvasinę brendą, per kurią žmogus tampa tikru žmogumi. Paideia yra daugiau nei žinių kaupimas – tai procesas, formuojantis asmenybę, jos moralę, estetinį pojūtį ir pilietinę atsakomybę. Platonas ir kiti graikų filosofai laikė paideia aukščiausiu ugdymo idealu, … [Skaityti toliau…]
Henosis (graikų k. ἕνωσις, „vienybė“) – tai mistinė būsena, kai žmogus susilieja su dieviškuoju pradu, prarasdamas savo atskirą „aš“ ir tapdamas vieniu su absoliutu. Skirtingai nuo susitikimo ar bendrystės, henosis reiškia visišką susiliejimą, kai išbyla ribos tarp individo ir dieviškumo. Šis terminas, kilęs iš neoplatonizmo, ypač Plotino filosofijos, atspindi aukščiausią dvasinį tikslą – sugrįžimą į … [Skaityti toliau…]
Katarsis (graikų k. κάθαρσις, katharsis – „apsivalymas“) – tai emocinis ir dvasinis išsilaisvinimas, kurį patiriame per meną, dramą ar intensyvų išgyvenimą. Aristotelis savo „Poetikoje“ katarsį apibūdino kaip tragedijos poveikį: stebėdami herojų kančias, žiūrovai išgyvena gailestį ir baimę, o per šias emocijas „apsivalo“, tarsi paleisdami savo vidinius konfliktus. Katarsis yra ne tik estetinis, bet ir psichologinis … [Skaityti toliau…]
Kas yra tikras žinojimas? Ar tai faktai, kuriuos kaupiame, intuicija, kuria vadovaujamės, ar kažkas gilesnio, kas leidžia mums suprasti pasaulio esmę? Senovės graikų filosofai šį klausimą iškėlė su terminu epistēmė – tikras, pagrįstas žinojimas, priešingas nepatikimai „nuomonei“ (doxa). Epistēmė buvo jų idealas, švyturys, vedantis per abejonių ir iliuzijų jūrą. Bet ką epistēmė reiškia mums, gyvenantiems … [Skaityti toliau…]