Kas yra kas?

Biocentrizmas – tai pasaulėžiūra, pagal kurią visa gyvybė turi prigimtinę vertę, nepriklausomai nuo to, ar ji naudinga žmogui. Žodis kilęs iš graikų kalbos: bios reiškia „gyvybė“, kentron – „centras“. Kitaip nei antropocentrizmas, kuris žmogų stato į pasaulio centrą, biocentrizmas siūlo matyti visus gyvus padarus kaip lygiaverčius bendros gyvybės bendruomenės narius. Šis požiūris ypač sustiprėjo XX … [Skaityti toliau…]

Žodis antropocentrizmas kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: ánthrōpos – žmogus ir kéntron – centras. Pažodžiui tai reiškia „žmogus centre“. Šiuo terminu apibūdinamas požiūris, kad žmogus yra svarbiausia arba centrinė visatos ir gyvybės vertybė. Antropocentrizmo šaknys siekia senovę. Senovės graikų filosofijoje žmogus buvo laikomas proto ir tvarkos šaltiniu, o gamta – priemone žmogaus tikslams. Ši … [Skaityti toliau…]

Misionieriais vadinami žmonės, kurie skleidžia savo tikėjimą ir dažnai kartu teikia pagalbą bendruomenėms, į kurias siunčiami. Nors šiuolaikiniame pasaulyje misionieriai dažniausiai siejami su krikščionybe, misijų veikla egzistuoja įvairiose religijose. Pagrindinis misionieriaus tikslas – perduoti tikėjimo tiesas ir, jei reikia, prisidėti prie švietimo, sveikatos apsaugos ar socialinės pagalbos. Žodis misionierius kilęs iš lotynų kalbos žodžio missio, … [Skaityti toliau…]

Žydų priverstinis konvertavimas į krikščionybę yra sudėtinga ir skausminga istorijos dalis, apimanti ne tik žydų bendruomenes, bet ir kitas religines grupes, kurios įvairiais laikotarpiais buvo spaudžiamos atsisakyti savo tikėjimo. Šiame straipsnyje aptariama žydų, tapusių conversos arba „naujaisiais krikščionimis“, patirtis, ypač Pirėnų pusiasalyje (Ispanijoje ir Portugalijoje) nuo vėlyvųjų viduramžių iki ankstyvųjų naujųjų laikų. Taip pat nagrinėjama, … [Skaityti toliau…]

Crypto-Muslims, lietuviškai vadinami kriptomusulmonais, yra musulmonai, kurie viešai atsisako savo tikėjimo arba konvertuoja į kitą religiją (dažniausiai krikščionybę), tačiau slapta ir toliau praktikuoja islamą. Šis reiškinys dažniausiai siejamas su istoriniais laikotarpiais, kai musulmonų bendruomenės susidurdavo su persekiojimu, priverstinėmis konversijomis ar socialiniu spaudimu, pavyzdžiui, per Rekonkistą Iberijos pusiasalyje ar Osmanų imperijos žlugimo metu. Kriptomusulmonai, siekdami išsaugoti … [Skaityti toliau…]

Palaiminimai (Benedictiones) – tai trumpi maldos sakiniai, kuriais prašoma Dievo malonės, apsaugos ar dėkojama už Jo gerumą. Lotyniškai Benedictiones reiškia „palaiminimai“. Jie gali būti naudojami liturgijoje, kasdienėse maldose ar įvairiomis progomis. 1. Tradiciniai šventiko sakomi palaiminimai (Mišių pabaigoje ar kitu metu):„Tegul Viešpats jus laimina ir saugo.“„Tegul Viešpats apšviečia savo veidą ir būna jums maloningas.“(Skaičių knyga … [Skaityti toliau…]

Antifonaras – tai liturginė knyga, kurioje surašyti Bažnyčios valandų liturgijos (dienos maldų ciklo) giesmių ir antifonų tekstai bei melodijos. Antifonos – trumpi giedami sakiniai arba frazės, dažniausiai įžanginės arba atsakomosios eilutės prieš psalmes, kurios suteikia giesmei kontekstą ar nuotaiką. Antifonaras buvo būtinas chorui ar bendruomenei, kad visi maldos dalyviai galėtų vieningai giedoti pagal tą pačią … [Skaityti toliau…]

Oratorija – tai mažesnė, dažnai privati maldos vieta arba nedidelė koplyčia, skirta asmeninei ar bendruomeninei maldai, bet ne viešosioms Mišioms kaip parapinė bažnyčia. Plačiąja prasme oratorija taip pat reiškia muzikinį arba teatrinį kūrinį, vaizduojantį Biblijos ar šventųjų gyvenimo įvykius. Oratorijos įrengiamos vietose, kur reikalinga rami ir jauki maldos erdvė – pavyzdžiui, vienuolynuose, dvasininkų namuose, ligoninėse … [Skaityti toliau…]

Sakramentaras – tai liturginių maldų knyga, kurią naudodavo vyskupai ir kunigai aukodami Mišias. Jame surašytos pagrindinės Mišių maldos: įžangos maldos, atnašų palaiminimai, konsekracijos (perkeitimo) maldos, padėkos žodžiai ir maldos po Komunijos. Skirtingai nei vėlesni Mišiolai, sakramentaruose nebuvo visų Mišių tekstų, pavyzdžiui, skaitinių ar psalmių – jie buvo kituose leidiniuose (pvz., lekcionaruose). Sakramentaras reikalingas tam, kad … [Skaityti toliau…]

Vienuolių įžadai – skurdas, skaistumas ir klusnumas – yra esminė pašvęstojo gyvenimo dalis Katalikų Bažnyčioje. Šie įžadai, dar vadinami evangeliniais patarimais, atspindi vienuolio ar vienuolės įsipareigojimą gyventi pagal Jėzaus Kristaus mokymą, atsisakant pasaulietinių gėrybių ir visiškai atsiduodant Dievui. Vienuolių įžadai yra vieši, savanoriški ir iškilmingi pažadai, kuriuos pašvęstojo gyvenimo nariai duoda Dievui, įsipareigodami gyventi pagal … [Skaityti toliau…]

Žodis „genezė“ kilęs iš graikų kalbos γένεσις (génesis), reiškiančio „kilmė“, „atsiradimas“ arba „pradžia“. Jis į šiuolaikines kalbas pateko per lotynų genesis, o pirminis graikiškas terminas buvo sudarytas iš šaknies gen- („gimti“, „atsirasti“). Kasdienėje kalboje „genezė“ reiškia bet kokio reiškinio, daikto, idėjos ar įvykio kilmę ar atsiradimą. Tai gali būti taikoma tiek gamtos, tiek visuomenės, meno, … [Skaityti toliau…]

Penitenciarija – viena seniausių ir įdomiausių Katalikų Bažnyčios institucijų, kurios ištakos siekia viduramžius. Pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio poenitentia, reiškiančio „atgailą“ arba „atgailos atlikimą“. Tai buvo Bažnyčios skyrius, kuris nagrinėjo reikalus, susijusius su nuodėmių išrišimu, atlaidais ir įvairiomis dvasinėmis privilegijomis, ypač tokiais atvejais, kurie viršijo eilinių nuodėmklausių kompetenciją. Didžioji Apaštališkoji Penitenciarija (Sacra Paenitentiaria Apostolica) … [Skaityti toliau…]