Biocentrizmas – tai pasaulėžiūra, pagal kurią visa gyvybė turi prigimtinę vertę, nepriklausomai nuo to, ar ji naudinga žmogui. Žodis kilęs iš graikų kalbos: bios reiškia „gyvybė“, kentron – „centras“. Kitaip nei antropocentrizmas, kuris žmogų stato į pasaulio centrą, biocentrizmas siūlo matyti visus gyvus padarus kaip lygiaverčius bendros gyvybės bendruomenės narius.
Šis požiūris ypač sustiprėjo XX a., kai dėl pramonės plėtros ir gamtos išnaudojimo iškilo grėsmė daugeliui rūšių bei ekosistemoms. Biocentrizmas kviečia žmogų ne būti valdovu, o tapti atsakingu globėju. Gyvūnai, augalai, net mikroorganizmai turi teisę egzistuoti dėl pačios savo prigimties, o ne tik todėl, kad jie naudingi žmogui.
Biocentrizmo idėjos ryškios Rytų religijose ir filosofijose. Pavyzdžiui, budizme ir džainizme akcentuojamas pagarbos visai gyvybei principas (ahimsa – nesmurtas). Vakarų filosofijoje šį požiūrį iškėlė tokie mąstytojai kaip Albertas Šveiceris, kuris teigė: „Gyvenimo pagarba yra aukščiausias etinis principas.“
Aplinkosaugos judėjimuose biocentrizmas tapo pagrindu ginant gyvūnų teises, skatinant rūšių apsaugą ir kovojant su miškų naikinimu bei klimato kaita.
Biocentrizmo kritikai kartais teigia, kad šis požiūris gali trukdyti žmonijos pažangai ar ekonominei plėtrai, tačiau šalininkai pabrėžia, kad tik išlaikydami pusiausvyrą tarp žmogaus ir gamtos galime užtikrinti ateities kartų gerovę.
Biocentrizmas moko: žmogus yra gyvybės bendruomenės dalis, o ne šeimininkas.
Įdomu tai, kad senovės izraelitų įstatymuose buvo nurodyta leisti žemei ilsėtis kas septintus metus. Tai nebuvo tik žemdirbystės patarimas, o dvasinis priminimas, jog gamta turi savo ritmą, nepriklausomą nuo žmogaus poreikių. Šiandienos teologai tai vadina ekologine atgaila.
Dar vienas intriguojantis aspektas yra susijęs su krikščioniškuoju požiūriu į rojų. Daugelis teologų pabrėžia, kad Edeno sode žmogus gyveno harmonijoje su visais gyvūnais, o ne kaip jų valdovas. Biocentrizmas tarsi kviečia mus sugrįžti į tą pradinę būseną, kurioje pagarba kiekvienam gyvam padarui tampa maldos forma. Tai nėra tiesiog madinga idėja, o senas kvietimas pripažinti, kad kiekviena gyvybės kibirkštis yra šventa. Mes esame tik vienas iš daugelio kūrinijos balsų didingame visatos chore.