Palaiminimai (Benedictiones) – tai trumpi maldos sakiniai, kuriais prašoma Dievo malonės, apsaugos ar dėkojama už Jo gerumą. Lotyniškai Benedictiones reiškia „palaiminimai“. Jie gali būti naudojami liturgijoje, kasdienėse maldose ar įvairiomis progomis.
1. Tradiciniai šventiko sakomi palaiminimai (Mišių pabaigoje ar kitu metu):
„Tegul Viešpats jus laimina ir saugo.“
„Tegul Viešpats apšviečia savo veidą ir būna jums maloningas.“
(Skaičių knyga 6, 24–25)
2. Psalmių palaiminimai (pvz., Psalmių knygoje dažnai vartojami palaiminimo posakiai):
„Palaiminti, kurie pasitiki Viešpačiu.”
„Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.”
3. Liturginiai palaiminimai (pvz., valandų liturgijos pabaigoje):
„Viešpats tebūna su jumis.“
„Ir su tavo dvasia.“
„Tegul Viešpats palaimina mus, saugo nuo pikto ir veda į amžinąjį gyvenimą.“
4. Kasdieniai palaiminimai (naudojami šeimose ar bendruomenėse):
„Dievas telaimina šią dieną.“
„Telaimina Viešpats mūsų namus ir šeimą.“
Benedikto regula taip pat ragina abatus palaiminti brolius išeinant į darbą ar grįžtant, o vienuolynuose iki šiol įprasta prieš valgį ir po valgio kalbėti palaiminimus.
Katalikų Bažnyčioje naudojamas Rituale Romanum ir Palaiminimų apeigynas (De Benedictionibus), kuriuose surašyti palaiminimai įvairioms progoms – nuo žmonių iki daiktų ar net derliaus palaiminimo.
Krikščioniškoje tradicijoje palaiminimai siejami su šventais daiktais ir vietomis. Pavyzdžiui, vyskupai turi ypatingą galią laiminti žmones ir daiktus, o tai skiriasi nuo kunigo ar diakono teikiamos bendrosios malonės. Retesnis faktas yra tai, kad kai kurios senosios krikščionių apeigos turėjo „išsiunčiamuosius palaiminimus“, kurie buvo sakomi prieš kelionę ar svarbų darbą, siekiant užtikrinti sėkmę ir apsaugą. Šie palaiminimai pabrėžia, kad Dievo palankumas yra būtinas visose gyvenimo srityse, o ne tik bažnyčios sienose. Jie yra tarsi dvasinis pasitikėjimo garantas.