Misionieriais vadinami žmonės, kurie skleidžia savo tikėjimą ir dažnai kartu teikia pagalbą bendruomenėms, į kurias siunčiami. Nors šiuolaikiniame pasaulyje misionieriai dažniausiai siejami su krikščionybe, misijų veikla egzistuoja įvairiose religijose. Pagrindinis misionieriaus tikslas – perduoti tikėjimo tiesas ir, jei reikia, prisidėti prie švietimo, sveikatos apsaugos ar socialinės pagalbos.
Žodis misionierius kilęs iš lotynų kalbos žodžio missio, reiškiančio „siuntimas“ arba „pasiuntinys“. Krikščionybėje šis terminas pradėtas plačiai vartoti XVI a., ypač po to, kai 1540 m. įkurta Jėzuitų ordinas (Societas Iesu). Jėzuitai pirmieji pradėjo sistemingą misijų veiklą visame pasaulyje. Tačiau pats reiškinys yra gerokai senesnis.
Misionierių darbas dažnai apimdavo ne tik tikėjimo skelbimą. Jie steigė mokyklas, statė ligonines, skatino raštingumą, vertė religinius tekstus į vietines kalbas. Pavyzdžiui, daugelyje Afrikos ir Azijos šalių misionieriai pirmieji pradėjo mokyti vaikus skaityti ir rašyti. Kai kur jie gynė vietinių tautų teises nuo kolonijinių valdžių.
Misionieriai veikė nuo seniausių laikų. Pirmieji krikščionių misionieriai buvo patys Jėzaus mokiniai. Apaštalas Paulius keliaudavo po Romos imperiją, steigė bendruomenes ir skelbė Evangeliją.
Viduramžiais misionieriai, tokie kaip šv. Patrikas Airijoje ar šv. Bonifacas Vokietijoje, skleidė tikėjimą pagoniškose žemėse.
Didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiu (XV–XVIII a.) misijų veikla dar labiau išsiplėtė. Krikščionybės skleidėjai keliavo į Ameriką, Aziją, Afriką.
XIX a. prasidėjo vadinamasis „Didžiųjų misijų“ laikotarpis, kai į tolimas šalis vyko šimtai misionierių iš Europos ir Amerikos.
Nors misionierių sąvoka dažniausiai siejama su krikščionybe, kitose religijose taip pat egzistavo ir egzistuoja misionieriška veikla. Budizmo misionieriai, vadovaujami karaliaus Ašokos, III a. pr. Kr. skleidė mokymus Indijoje, Šri Lankoje ir Pietryčių Azijoje. Islamo mokytojai – sufijai – skleidė islamą Afrikoje ir Azijoje taikiai per prekybą ir kultūrinius mainus.
Šiandien misionierių darbas dažnai apima socialinę pagalbą: humanitarinę pagalbą karo zonose, sveikatos priežiūrą skurdžiuose regionuose, švietimą ir socialinį darbą. Nors religinių įtikinėjimų svarba kai kur sumažėjo, pagrindinis misijų tikslas – pagalba ir vertybių sklaida – išlieka.
Vienas mažai žinomas aspektas yra „vidinės misijos“ (missio in interiore) koncepcija, kurią išplėtojo protestantų teologai, pabrėždami, kad misionierius pirmiausia turi būti liudytojas savo pačios bendruomenės viduje, prieš siunčiant žinią už jos ribų. Be to, katalikiškoje tradicijoje, ypač kontrreformacijos metu, misionieriai buvo ne tik evangelizatoriai, bet ir kultūriniai tarpininkai, kurie, siekdami inkultūracijos, kartais adaptuodavo vietinius papročius į krikščionišką liturgiją, nors šis metodas vėliau sulaukė kritikos dėl per didelio supanašėjimo su pagoniškumu. Šis dvilypumas tarp gryno Evangelijos perdavimo ir kultūrinio kontekstualizavimo tebėra esminė teologinė diskusija apie misijų prigimtį.