„Didžioji kronika“ (lot. Chronica Majora) – vienas reikšmingiausių XIII a. lotyniškų metraščių, sukurtas Šv. Albano vienuolio Mato Parižiečio (Matthew Paris, apie 1200–1259). Nors kūrinys formaliai apima visą pasaulio istoriją nuo kūrimo, tikroji jo vertė slypi 1235–1259 m. įvykių aprašymuose, kuriuos autorius fiksavo kaip tiesioginis liudininkas ir informacijos rinkėjas. Tai ne sausas įvykių registras, o gyvas, … [Skaityti toliau…]
Concordia discordantium canonum (nesutariančių kanonų derinimas arba nesuderinamų kanonų harmonija), plačiau žinomas kaip Decretum Gratiani (Gratijano dekretas) – tai apie 1140 m. Bolonijoje (Italija) sudarytas fundamentalus kanonų teisės rinkinys, padėjęs pagrindus visai Vakarų teisės tradicijai. Jo autorius, vienuolis ir dėstytojas Gratijanas (Gratianus), pritaikė naują dialektinį metodą: surinko tūkstančius prieštaringų bažnyčios įstatymų, Šventojo Rašto ištraukų bei … [Skaityti toliau…]
Erazmo Roterdamiečio „Pagyros kvailybei“ (Moriae Encomium, In Praise of Folly) yra vienas įtakingiausių Renesanso tekstų, kuriame susipina gilus humanizmas, aštri satyra ir teologinė kritika. Nors knyga parašyta prieš pat reformaciją, ji paruošė dirvą esminiams pokyčiams Europoje. Kūrinio pavadinimas „Moriae Encomium“ turi dvigubą prasmę. Lotyniškai tai reiškia „Pagyros kvailybei“, tačiau graikiškai žodis Moria primena Erazmo geriausio … [Skaityti toliau…]
Johno Miltono „Prarastasis rojus“ (Paradise Lost, 1667) yra laikomas vienu didingiausių kūrinių anglų literatūros istorijoje. Tai ne tik epinė poema, bet ir sudėtingas teologinis bei filosofinis traktatas, suformavęs modernų Vakarų kultūros vaizdinį apie pragarą, dangų ir patį Šėtoną. 1. Pagrindinė siužetinė linija Kūrinys prasideda in medias res (įvykių sūkuryje) – po nepavykusio sukilimo danguje Šėtonas … [Skaityti toliau…]
William Crooke veikalas „The Popular Religion and Folk-Lore of Northern India“ (pirmą kartą išleistas 1896 m., dviem tomais) – klasikinis XIX a. pabaigos etnografinis tyrimas apie Šiaurės Indijos liaudies tikėjimus, papročius ir mitologiją. Autorius, britų kolonijinės administracijos pareigūnas ir antropologas, daug metų praleidęs Indijoje, rinko medžiagą iš pirmų rankų: stebėjo kaimų gyvenimą, kalbėjosi su vietos … [Skaityti toliau…]
William James, vienas žymiausių amerikiečių psichologų ir filosofų, 1901–1902 metais Edinburge skaitė Giffordo paskaitas apie natūraliąją religiją. Iš tų paskaitų gimė knyga – „The Varieties of Religious Experience: A Study in Human Nature“, pirmą kartą išleista 1902 metais, o vėliau daug kartų perleista. Pilnas pavadinimas: Religinės patirties įvairovė: žmogaus prigimties studija, kartais verčiama Religinio patyrimo … [Skaityti toliau…]
Samuelio Beketo (Samuel Beckett) pjesė „Belaukiant Godo“ (orig. Waiting for Godot, pranc. En attendant Godot) yra vienas svarbiausių XX a. literatūros paminklų, iš pamatų sukrėtęs Vakarų teatro tradiciją. Pirmą kartą prancūzų kalba 1953 metais Paryžiuje pastatytas kūrinys tapo absurdo teatro etalonu, kuriame išorinis veiksmo trūkumas užleidžia vietą giliausiems žmogaus būties klausimams. Užmiesčio kelias, vienišas medis … [Skaityti toliau…]
John Bunyan – „Piligrimo kelionė“ (angl. The Pilgrim’s Progress from This World, to That Which Is to Come, 1678) yra viena įtakingiausių krikščioniškosios literatūros alegorijų, tapusi tikru protestantiškosios dvasinės kultūros pamatu. Šį kūrinį parašė anglų pamokslininkas ir rašytojas Johnas Bunyanas, gyvenęs XVII a. Anglijoje – neramiu Puritonų laikotarpiu, kai religiniai įsitikinimai dažnai kainuodavo laisvę. Bunyanas … [Skaityti toliau…]
„Timajas“ filosofinis dialogas, kurį parašė Platonas, vienas svarbiausių antikos tekstų apie pasaulio sukūrimą, kosmologiją ir dieviškąją tvarką. Jame pagrindinis veikėjas Timajas iš Lokrų aiškina, kaip Dievas – demiurgas – sukūrė kosmosą iš chaoso, vadovaudamasis gėriu ir tvarka. Šis kūrinys, graikiškai vadinamas Τίμαιος, lotyniškai Timaeus, parašytas IV a. pr. Kr. ir priklauso Platono vėlyviesiems dialogams. Dialogas … [Skaityti toliau…]
„Sic et Non“ (Taip ir Ne) – tai garsiausias Pjero Abeliaro (Pierre Abélard, lot. Petrus Abaelardus) filosofinis veikalas, parašytas apie 1120 metus. Ši knyga tapo vienu iš scholastikos metodologinių pamatų, nes joje autorius parodė, kaip kritiškai nagrinėti autoritetų teiginius. „Sic et Non“ nėra tradicinis traktatas su nuoseklia doktrina. Abeliaras surinko daugiau nei 150 klausimų iš … [Skaityti toliau…]
Viena trumpiausių, bet giliausių frazių, kokią žmogus kada nors ištarė: „Viskas yra skaičius“ (Πάντα ἀριθμός). Tai ne matematikų šūkis, o kosmologinė formulė, iš kurios išaugo visa Vakarų mąstymo tradicija – nuo Pitagoro iki Einšteino. Ji skelbia, kad pasaulis nėra chaotiška materija, o gyva matematinė simfonija, kur kiekvienas daiktas paklūsta dieviškai proporcijai. Pitagoro Pasaulis: Religija ir … [Skaityti toliau…]
Diatesaronas (gr. Diatessaron, „Evangelijų harmonija“) yra II a. Tatiano sudarytas keturių kanoninių evangelijų sujungimas į vieną nuoseklų pasakojimą. Šis kūrinys buvo skirtas skaitytojui pateikti vientisą Jėzaus gyvenimo ir mokymo istoriją, pašalinant pasikartojimus ir suderinant skirtingų evangelistų pasakojimų seką. Diatesaronas ilgą laiką buvo pagrindinis Sirijos krikščionių liturginis tekstas, o jo struktūra atskleidžia, kaip ankstyvosios bendruomenės suprato … [Skaityti toliau…]