Concordia discordantium canonum (nesutariančių kanonų derinimas arba nesuderinamų kanonų harmonija), plačiau žinomas kaip Decretum Gratiani (Gratijano dekretas) – tai apie 1140 m. Bolonijoje (Italija) sudarytas fundamentalus kanonų teisės rinkinys, padėjęs pagrindus visai Vakarų teisės tradicijai. Jo autorius, vienuolis ir dėstytojas Gratijanas (Gratianus), pritaikė naują dialektinį metodą: surinko tūkstančius prieštaringų bažnyčios įstatymų, Šventojo Rašto ištraukų bei popiežių raštų ir bandė juos logiškai suderinti. Nors Dekretas niekada nebuvo oficialiai „paskelbtas“ popiežiaus, jis tapo autoritetingiausiu bažnytinės teisės vadovėliu, naudotu iki pat 1917 m.
Gratijano Decretum stebina tuo, kaip anksti ir drąsiai jis mėgina suderinti moralę, teisę ir žmogišką prigimtį: jis teigia, kad žmonių giminė valdoma dviem jėgomis – prigimtine teise ir papročiais, taip pripažindamas, kad teisė nėra vien dieviškas įsakymas, bet ir socialinis reiškinys. Jis cituoja Augustiną, kad visiškas prostitucijos panaikinimas gali sukelti dar didesnį chaosą, todėl blogį kartais reikia valdyti, o ne naikinti – tai neįtikėtinai realistiškas požiūris XII amžiui. Kartu Gratijanas primena, kad niekas iš prigimties nėra vergas, nes gamta sukūrė visus žmones laisvus, taip įvesdamas ankstyvą dvasinės lygybės principą į teisinę tradiciją. Jo tekstas nuolat balansuoja tarp griežtos moralės ir pragmatiško socialinio valdymo, parodydamas, kad Bažnyčia suvokė visuomenę kaip sudėtingą organizmą, kuriame nuodėmė, tvarka ir žmogaus silpnumas turi būti sprendžiami ne tik draudimais, bet ir supratimu, kompromisu bei teisine logika.
Istorinė detalizacija
- Laikas: Apie 1140 m.
- Vieta: Bolonija, Italija (viduramžių teisės mokslo centras).
- Asmenys: Gracijanas (sudarytojas). Jis remiasi tokiais autoritetais kaip Šv. Augustinas, Šv. Grigalius Didysis ir romėnų teisės šaltiniai.
- Kas vyko: Iki tol galiojęs teisinis chaosas buvo pakeistas sistemingu rinkiniu, padalintu į tris dalis (Distinctiones, Causae, De Consecratione). Gratijanas pirmą kartą atribojo teisę nuo grynosios teologijos.
- Kas nuspręsta: Dekretas įtvirtino principą, kad bažnytinė teisė yra universali ir logiška sistema, galinti spręsti visus socialinius klausimus – nuo santuokos iki nusikaltimų.
Gratijanas pats nekuria naujų moralės dogmų, bet sistemina esamus autoritetus:
- Prostitucija: Dekrete (ypač Dist. 34) Gratijanas įtraukia Šv. Augustino argumentaciją, kuria prostitucija traktuojama kaip neišvengiamas socialinis blogis. Remiantis šia cituojama logika, visiškas jos uždraudimas galėtų sukelti dar didesnį seksualinį chaosą visuomenėje. Tačiau pačios prostitutės teisiškai lieka „gėdingomis“ (turpes).
- Vergija: Dekrete pripažįstama vergijos egzistavimo realybė, tačiau ji nuolat priešinama prigimtinės teisės principams. Nagrinėjami klausimai dėl vergų ordinacijos (įšventinimo) ir jų teisės į krikščionišką santuoką, pabrėžiant sielų lygybę.
- Nuodėmingas gyvenimas: Didelė dalis skirta atgailos (penitentia) reglamentavimui – nurodoma, kaip bažnytinė valdžia turi vertinti ir bausti už moralinius nusižengimus.
Gracijano dekretas – tai teisinis kompromisas tarp griežto moralinio idealo (krikščionybės) ir sudėtingos socialinės tikrovės (vergijos, skurdo, aistrų). Jis pirmasis teisiškai suformulavo, kaip institucija turi elgtis su nuodėme ne tik teologiniu, bet ir administraciniu lygmeniu.
Gratianas pabrėžia, kad prigimtinė teisė – kurią jis apibrėžia bibline „Auksine taisykle“ (daryk kitiems tai, ko nori, kad tau darytų) – yra senesnė ir viršesnė už bet kokius rašytinius įstatymus ar senas tradicijas, todėl, jei paprotys prieštarauja tiesai ar prigimčiai, jis privalo būti atmestas, nes, kaip teigiama tekste, „Viešpats pasakė: Aš esu Tiesa, o ne: Aš esu Paprotys“. Šis kūrinys žavi savo intelektualine drąsa bandant logiškai suderinti (harmonizuoti) tūkstančius prieštaringų bažnytinių kanonų, taip įtvirtinant mintį, kad teisė nėra tik aklas taisyklių vykdymas, o nuolatinis dialektinis procesas, kuriame protas ir moralinė tiesa turi nusverti aklą tradiciją.
NESUTAMPANČIŲ KANONŲ HARMONIJA (GRATIANO DEKRETAS)
Šiame puslapyje pateikiama tik pradinė „Concordia discordantium canonum“ (Decretum Gratiani) dalis, kad skaitytojas galėtų susipažinti su pagrindinėmis Gratiano mintimis ir viduramžių kanonų teisės logika. Visas veikalas nėra verčiamas, nes tai itin didelės apimties XII a. tekstas, sudarytas iš šimtų skyrių ir tūkstančių eilučių.
PIRMIAUSIA APIE PRIGIMTINĘ TEISĘ IR KONSTITUCIJĄ
PIRMOJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
Žmonių giminė valdoma dviejų dalykų: prigimtinės teisės ir papročių. Prigimtinė teisė yra ta, kuri glūdi Įstatyme ir Evangelijoje, kuria kiekvienam liepiama daryti kitam tai, ko jis nori, kad jam būtų daroma, ir draudžiama daryti kitam tai, ko jis nenorėtų, kad jam būtų daroma. Todėl Kristus Evangelijoje sako: „Visa, ko norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs jiems darykite. Nes tai yra Įstatymas ir Pranašai.“ Apie tai Izidorius V „Etimologijų“ knygoje sako:
Dieviškieji įstatymai pagrįsti prigimtimi, žmogiškieji – papročiais.
Visi įstatymai yra arba dieviškieji, arba žmogiškieji. Dieviškieji grindžiami prigimtimi, žmogiškieji – papročiais, todėl pastarieji skiriasi, nes skirtingoms tautoms patinka skirtingi dalykai. Fas (šventoji teisė) yra dieviškasis įstatymas, ius (teisė) – žmogiškasis įstatymas. Eiti per svetimą lauką yra fas (dieviškai leistina), bet nėra ius (žmogiškai teisinga/teisėta).
Gratianas. Iš šio autoriteto žodžių akivaizdžiai suprantama, kuo skiriasi dieviškasis ir žmogiškasis įstatymas, nes visa, kas yra fas, suprantama kaip dieviškasis arba prigimtinis įstatymas, o žmogiškojo įstatymo vardu suprantami raštu įtvirtinti ir perduoti papročiai. O teisė (ius) yra bendras pavadinimas, apimantis daug rūšių. Todėl toje pačioje knygoje Izidorius sako:
Teisė yra giminė, įstatymas – jos rūšis.
Teisė yra bendras pavadinimas; o įstatymas yra teisės rūšis. Teisė (ius) taip vadinama todėl, kad ji yra teisinga (iustum). O visa teisė susideda iš įstatymų ir papročių.
Kas yra įstatymas.
Įstatymas yra rašytinė konstitucija (nutarimas).
Kas yra paprotys (mos).
Paprotys yra ilgas įpratimas, kylantis iš pačių gyvenimo būdo įpročių.
Kas yra paprotinė teisė (consuetudo).
Paprotinė teisė yra tam tikra papročiais įtvirtinta teisė, kuri priimama kaip įstatymas, kai įstatymo trūksta. Ir nesiskiria, ar ji remiasi raštu, ar protu, nes ir įstatymą rekomenduoja protas. Be to, jei įstatymas remiasi protu, įstatymas bus viskas, kas pagrįsta protu, su sąlyga, kad tai atitinka religiją, dera su disciplina ir pasitarnauja išganymui. Ji vadinama paprotine teise (consuetudo), nes yra bendro naudojimo.
Gratianas. Taigi, kai sakoma: „nesiskiria, ar paprotinė teisė remiasi raštu, ar protu“, tampa aišku, kad paprotinė teisė iš dalies yra surašyta, iš dalies išlikusi tik ją naudojančiųjų papročiuose. Tai, kas surašyta, vadinama konstitucija (nutarimu) arba teise; o kas nesurašyta, vadinama bendru vardu – t. y. paprotine teise. Yra ir kitas teisės padalijimas, kaip toje pačioje knygoje liudija Izidorius, sakydamas:
Kokios yra teisės rūšys.
Teisė yra arba prigimtinė, arba civilinė, arba tautų.
Kas yra prigimtinė teisė.
Prigimtinė teisė yra bendra visoms tautoms, nes ji visur kyla iš gamtos instinkto, o ne iš kokio nors nutarimo; tokia yra vyro ir moters sąjunga, vaikų paveldėjimas ir auklėjimas, bendras visų turtas ir viena visų laisvė, įsigijimas to, kas pagaunama danguje, žemėje ir jūroje; taip pat patikėto daikto ar patikėtų pinigų grąžinimas, smurto atrėmimas jėga. Nes tai, ar kas nors panašaus, niekada nelaikoma neteisingu, bet laikoma prigimtiniu ir teisingu.
Kas yra civilinė teisė.
Civilinė teisė yra tai, ką kiekviena tauta ar valstybė (miestas) nusistatė sau kaip savą dėl dieviškųjų ir žmogiškųjų priežasčių.
Kas yra tautų teisė.
Tautų teisė yra gyvenviečių užėmimas, statyba, įtvirtinimas, karai, nelaisvės, vergijos, grįžimo teisė, taikos sutartys, paliaubos, pasiuntinių neliečiamybės religija, draudžiamos santuokos tarp svetimšalių. Todėl ji vadinama tautų teise, kadangi šia teise naudojasi beveik visos tautos.
Kas yra karo teisė.
Karo teisė apima karo paskelbimo formalumus, sutarčių sudarymo saitus, išėjimą priešą ar susirėmimą davus ženklą; taip pat pasitraukimą davus ženklą; karinių nusižengimų discipliną, jei paliekamas postas; atlyginimo dydį, laipsnių pakopas, apdovanojimų garbę, pavyzdžiui, kai įteikiamas vainikas ar antkaklis; karo grobio padalijimą, atsižvelgiant į asmenų savybes ir nuopelnus, bei vado dalį.
Kas yra viešoji teisė.
Viešoji teisė susijusi su šventaisiais dalykais, kunigais ir pareigūnais (magistratais).
Kas yra kviritų teisė.
Kviritų teisė yra būdinga tik romėnams, jos nesilaiko niekas, išskyrus kviritus, tai yra romėnus. Joje kalbama apie teisėtus paveldėjimus, rūpybas, globas, įgyjamąsias senatis; šių teisių nerandama jokioje kitoje tautoje, jos yra būdingos romėnams ir nustatytos tik jiems.
ANTROJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
I dalis. Kviritų teisė susideda iš įstatymų, plebiscitų, senato nutarimų, imperatorių konstitucijų ir ediktų bei teisininkų atsakymų.
Kas yra įstatymas.
Įstatymas yra tautos nutarimas, kuriuo vyresnieji kartu su plebėjais kažką įteisino.
Kas yra plebiscitas.
Plebiscitai yra tai, ką nustato tik plebėjai: jie vadinami plebiscitais, nes juos plebėjai žino arba nes plebėjų klausiama ir prašoma, kad tai būtų padaryta.
Kas yra senato nutarimas.
Senato nutarimas yra tai, ką vien tik senatoriai, pasitardami dėl tautos, nusprendžia.
Kas yra konstitucija arba ediktas.
Konstitucija arba ediktas yra tai, ką nustatė arba paskelbė karalius ar imperatorius.
Kas yra išminčių atsakymai.
Išminčių atsakymai yra tai, ką teisininkai atsako besikonsultuojantiems: todėl jie vadinami Pauliaus atsakymais. Mat buvo tam tikri išminčiai ir teisingumo arbitrai, kurie parengė ir išleido civilinės teisės institucijas, kad jomis nuramintų besiginčijančiųjų ginčus ir nesutarimus.
Kas yra tribūnų ar konsulų įstatymai.
II dalis. Kai kurie įstatymai taip pat vadinami tų, kurie juos priėmė, vardais, pavyzdžiui, konsulų, tribūnų, Julijaus, Kornelijaus. Juk valdant imperatoriui Oktavianui, pakaitiniai konsulai Papijus ir Pompėjus priėmė įstatymą, kuris pagal jų vardus vadinamas Papijaus ir Pompėjaus įstatymu, numatantį apdovanojimus tėvams už susilauktus vaikus. Valdant tam pačiam imperatoriui, liaudies tribūnas Falcidijus priėmė įstatymą, draudžiantį testamentu palikti svetimiems daugiau nei tiek, kad bent ketvirtadalis liktų įpėdiniams; pagal jo vardą įstatymas vadinamas Falcidijaus įstatymu.
Kas yra įstatymas satyra.
O įstatymas satyra yra tas, kuris apima kelis dalykus vienu metu, pavadintas taip dėl dalykų gausos ir tarsi iš sotumo: todėl ir rašyti satyrą reiškia kurti įvairius eilėraščius, kaip Horacijaus, Juvenalio ir Persijaus.
Kas yra Rodo įstatymai.
Rodo įstatymai yra jūrinės prekybos įstatymai, pavadinti pagal Rodo salą, kurioje senovėje buvo pirklių prekybos praktika.
TREČIOJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
I dalis. Visos šios rūšys yra pasaulietinių įstatymų dalys. Tačiau kadangi viena konstitucija yra civilinė, kita – bažnytinė: o civilinė vadinama teismo arba civiline teise, pažiūrėkime, kokiu vardu vadinama bažnytinė konstitucija. Bažnytinė konstitucija vadinama kanono vardu. O kas yra kanonas, Izidorius VI „Etimologijų“ knygoje paaiškina, sakydamas:
Kas yra kanonas.
Graikiškai kanonas, lotyniškai vadinamas taisykle.
Iš kur kilęs taisyklės pavadinimas.
Taisyklė taip vadinama todėl, kad ji veda tiesiai ir niekada nenukreipia kitur. Kiti sakė, kad taisyklė taip vadinama arba todėl, kad ji valdo, arba nustato teisingo gyvenimo normą, arba ištaiso tai, kas iškraipyta ir ydinga.
II dalis.
Gratianas. Be to, vieni kanonai yra popiežių dekretai, kiti – susirinkimų statutai. Susirinkimai yra vieni visuotiniai, kiti provincijų. Vieni provincijų susirinkimai rengiami Romos popiežiaus autoritetu, dalyvaujant Šventosios Romos Bažnyčios legatui; kiti – tos pačios provincijos patriarchų, primų ar metropolitų autoritetu. Tai reikia suprasti kalbant apie bendrąsias taisykles. Tačiau yra tam tikri privatūs įstatymai, tiek bažnytiniai, tiek pasaulietiniai, kurie vadinami privilegijomis. Apie juos Izidorius V „Etimologijų“ knygoje sako:
Kas yra privilegija.
Privilegijos yra privačių asmenų įstatymai, tarytum privatūs įstatymai. Mat privilegija pavadinta taip todėl, kad ji priimama (suteikiama) privačiai.
III dalis.
Gratianas. O pasaulietinių ar bažnytinių įstatymų funkcija yra liepti tai, kas turi būti daroma, uždrausti tai, ką daryti yra blogai; leisti arba tai, kas leistina, pavyzdžiui, prašyti atlygio, arba kai kuriuos neleistinus dalykus, pavyzdžiui, duoti skyrybų raštą, kad išvengtume dar didesnių blogybių. Todėl toje pačioje knygoje Izidorius rašo:
Kokia yra įstatymų funkcija.
Kiekvienas įstatymas arba kažką leidžia, pavyzdžiui: tegu drąsus vyras reikalauja apdovanojimo; arba draudžia, pavyzdžiui: niekam nevalia prašyti šventųjų mergelių santuokos; arba baudžia, pavyzdžiui: kas įvykdo žmogžudystę, baudžiamas mirtimi; nes jo apdovanojimais ar bausmėmis valdomas žmogaus gyvenimas; arba įsako, pavyzdžiui: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą“.
KETVIRTOJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
I dalis. O įstatymų priėmimo tikslas yra sutramdyti žmogiškąjį įžūlumą ir suvaržyti galimybę kenkti, kaip toje pačioje knygoje liudija Izidorius, sakydamas:
Kodėl įstatymai buvo sukurti.
Įstatymai buvo sukurti tam, kad jų baimė sutramdytų žmonių įžūlumą, kad nekaltumas tarp nedorėlių būtų saugus, o pačių nedorėlių gebėjimas kenkti būtų pažabotas bausmės baime.
II dalis.
Gratianas. Be to, kuriant įstatymus, labiausiai reikia atsižvelgti į kuriamų įstatymų kokybę, kad jie savyje turėtų garbingumą, teisingumą, įmanomumą, tinkamumą ir visa kita, ką toje pačioje knygoje išvardija Izidorius:
Koks turi būti įstatymas.
Įstatymas turės būti garbingas, teisingas, įmanomas, atitinkantis prigimtį ir tėvynės papročius, tinkamas vietai ir laikui, būtinas, naudingas, taip pat aiškus, kad per neaiškumą neslėptų nieko netinkamo, surašytas ne asmeninei naudai, bet bendram piliečių gėriui.
III dalis.
Gratianas. Todėl kuriant įstatymus būtina visa tai apsvarstyti, nes kai įstatymai bus priimti, nebus galima laisvai apie juos spręsti, bet reikės spręsti pagal juos. Todėl Augustinas knygoje apie tikrąją religiją sako:
Apie įstatymus reikia spręsti tada, kai jie kuriami, o ne tada, kai jie jau priimti.
Nors žmonės sprendžia apie šiuos laikinuosius įstatymus juos kurdami, tačiau, kai jie bus priimti ir patvirtinti, teisėjas nebegalės spręsti apie pačius įstatymus, bet turės spręsti pagal juos.
Gratianas. Įstatymai įsteigiami, kai jie paskelbiami, ir patvirtinami, kai jiems pritaria jais besinaudojančiųjų papročiai. Kaip kai kurie įstatymai šiandien yra panaikinti dėl priešingų papročių, taip patys įstatymai yra patvirtinami juos naudojančiųjų papročiais. Todėl tas popiežiaus Telesforo dekretas (kuriuo jis nurodė, kad dvasininkai nuo Penkiasdešimtadienio apskritai turi pasninkauti susilaikydami nuo mėsos ir skanėstų), kadangi nebuvo patvirtintas besinaudojančiųjų papročiais, nekaltina prasižengimu tų, kurie elgiasi kitaip.
Dvasininkai septynias savaites prieš Velykas turi susilaikyti nuo mėsos ir skanėstų.
Telesforas, Romos miesto arkivyskupas, visiems vyskupams. Nustatome, kad septynias savaites prieš šventąsias Velykas visi dvasininkai, pašaukti į Viešpaties dalį, pasninkautų susilaikydami nuo mėsos: nes kaip dvasininkų gyvenimas turi skirtis nuo pasauliečių elgesio, taip ir pasninke turi būti skirtumas. Taigi šias septynias savaites visi dvasininkai tegu pasninkauja susilaikydami nuo mėsos ir skanėstų, ir tegu dieną naktį stengiasi atsidėti himnams, budėjimams ir maldoms.
Telesforas prideda septintąją savaitę prie Keturiųdešimties dienų pasninko (Gavėnios).
Taip pat Ambraziejus pamokslų knygoje: Keturiadešimtadienis turi šešias savaites, prie kurių popiežius Telesforas pridėjo septintąją savaitę, ir šis laikas buvo pavadintas Penkiasdešimtadieniu.
Gratianas. Tai lygiai taip pat suprantama ir apie tą skyrių, kurį šventasis Grigalius rašo anglų vyskupui Augustinui:
Tie, kuriuos puošia bažnytinio laipsnio orumas, nuo Penkiasdešimtadienio tepradeda pasninkauti.
Galiausiai kunigai, diakonai ir kiti, kuriuos puošia bažnytinio laipsnio orumas, nuo Penkiasdešimtadienio tepriima pasiryžimą pasninkauti, kad pridėtų kažką daugiau prie šventosios institucijos pareigos, ir pasauliečių luomo narius pranoktų tiek savo vieta, tiek pamaldumu. O dėl paties sekmadienio mes dvejojame, ką reikėtų pasakyti, kai visi pasauliečiai tą dieną, labiau nei kitomis dienomis, atidžiau geidžia mėsos patiekalų, ir jeigu su kažkokiu nauju godumu neprisikemša iki pat vidurnakčio, nemano, kad kitaip prisideda prie šio švento laiko stebėjimo; o tai priskirtina ne protui, bet malonumui, veikiau savotiškam proto aklumui, dėl kurio jie ir negali būti atgręžti nuo tokio papročio; ir todėl su atlaidumu jie turi būti palikti savo būdui, kad kartais netaptų blogesni, jei jiems būtų uždraustas toks paprotys. Nes kaip sako Saliamonas: „Kas per stipriai šnirpščia, tas iššaukia kraują“. Teisinga, kad tomis dienomis, kai susilaikome nuo gyvūnų mėsos, mes taip pat pasninkautume ir nuo viso to, kas turi kūnišką sėklinę kilmę, t.y. nuo pieno, sūrio ir kiaušinių. Žuvies valgymas krikščioniui paliekamas taip, kad teiktų paguodą silpnumui, o ne įžiebtų prabangos ugnį. Galiausiai tas, kuris susilaiko nuo mėsos, jokiu būdu neturi ruošti prabangesnių jūrų gyvūnų puotų. Vyną taip pat leidžiama gerti taip, kad visiškai išvengtume girtumo; kitaip lieka tai, kad viską, kas kūnui patinka, panašiai darytume.
IV dalis.
Gratianas. Nors visa tai buvo nustatyta įstatymais, tačiau, kadangi tai nebuvo patvirtinta bendru naudojimu (papročiu), tai nesilaikančiųjų nekaltina nusižengimu; kitaip šiems reikalavimams nepaklūstantys būtų privažiuoti savo garbės, nes tie, kurie nemoka paklusti šventiesiems kanonams, yra visiškai pašalinami iš prisiimtų pareigų; nebent kas nors sakytų, kad tai buvo nustatyta ne kaip dekretas, bet užrašyta kaip paraginimas. Dekretas sukuria būtinybę, o paraginimas tik skatina laisvą valią.
PENKTOJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
I dalis. Tai, kas parašyta apie privilegijas ir kitus toliau išdėstytus dalykus, taikoma tiek pasaulietiniams, tiek bažnytiniams įstatymams. Dabar grįžkime prie skirtumo tarp prigimtinės teisės ir kitų teisių. Prigimtinė teisė užima pirmenybę tarp visų teisių tiek laiku, tiek orumu. Ji prasidėjo nuo pat protingo kūrinio atsiradimo, nesikeičia bėgant laikui ir lieka nekintanti. Tačiau, nors anksčiau pasakyta, kad prigimtinė teisė yra įtvirtinta Įstatyme ir Evangelijoje, o dabar kai kurie dalykai, priešingi nustatytiems Įstatyme, yra leidžiami, atrodo, kad prigimtinė teisė nėra nekintanti. Mat Įstatyme buvo nurodyta: „jei moteris pagimdytų berniuką, turėtų susilaikyti nuo įėjimo į šventyklą keturiasdešimt dienų, o jei mergaitę – aštuoniasdešimt dienų“; bet dabar jai nedraudžiama įžengti į bažnyčią iškart po gimdymo. Taip pat moteris menstruacijų metu pagal Įstatymą buvo laikoma nešvaria; dabar jai nedraudžiama nei įžengti į bažnyčią, nei priimti šventosios Komunijos paslapčių; lygiai kaip ir gimdyvei, o ką tik gimusiam kūdikiui nedraudžiama krikštytis iškart po gimimo. Todėl tam pačiam Augustinui Grigalius rašo, sakydamas:
Iš Senojo Testamento priesakų išmokai, po kiek dienų pagimdžiusi moteris gali įžengti į bažnyčią: už vyriškosios lyties kūdikį ji turi susilaikyti trisdešimt tris, o už moteriškosios – šešiasdešimt šešias dienas; tačiau reikia žinoti, kad tai suprantama kaip paslaptis.
Moteriai nedraudžiama įžengti į bažnyčią padėkoti tą pačią valandą, kurią ji pagimdė.
Jei moteris tą pačią valandą, kai pagimdo, įžengia į bažnyčią padėkoti, ji nėra slegiama jokios nuodėmės naštos; mat kūniškas malonumas yra kaltė, o ne skausmas. Kūnų susilietime yra malonumas, o gimdant – aimana. Todėl pačiai pirmajai moteriai sakoma: „Skausmuose gimdysi vaikus“. Todėl jei uždraustume gimdyvei įžengti į bažnyčią, patį jos skausmą paverstume kaltumu.
Niekas nedraudžia gimdyvei arba jos gimusiam kūdikiui būti pakrikštytiems tą pačią valandą.
Niekas jokiu būdu nedraudžia krikštytis nei gimdyvei, nei jos gimusiam kūdikiui – jei gresia mirties pavojus, tai tą pačią valandą, kai ji gimdo, ar tą pačią valandą, kai kūdikis gimsta; kad, beieškant laiko suteikti atpirkimo sakramentą, ir atsiradus bent mažam delsimui, nebeatsirastų to, kurį reikėtų išgelbėti.
Vyras neturi artintis prie žmonos lytiškai santykiauti, kol kūdikis nebus nujunkytas arba motina nesusivalys.
Savo ruožtu vyras neturi prie jos artintis, kol gimęs kūdikis nebus atjunkytas. Sutuoktinių papročiuose atsirado ydinga praktika, kai moterys paniekina žindyti pačių pagimdytus vaikus, atiduodamos juos maitinti kitoms moterims; tai, atrodo, kyla vien iš nesusilaikymo priežasties, nes, nenorėdamos susilaikyti, jos vengia žindyti savo pačių vaikus. O jeigu jos pagal ydingą paprotį atiduoda savo vaikus maitinti kitoms, kol nepraeis apsivalymo laikas, jos neturi jungtis su savo vyrais: juk ir be gimdymo priežasties, kai jos patiria įprastas menstruacijas, draudžiama lytiškai santykiauti su vyrais, o šventasis įstatymas baudžia mirtimi, jei koks nors vyras artinasi prie menstruacijas patiriančios moters. Tačiau moteriai, kol ji patiria mėnesinių ciklą, negalima uždrausti įeiti į bažnyčią, nes šis prigimtinis perteklius jai neturi būti laikomas kalte, ir už tai, ką ji patiria prieš savo valią, neteisinga būtų atimti galimybę įžengti į bažnyčią. Mes juk žinome, kad kraujoplūdžiu serganti moteris nuolankiai atėjo Viešpačiui iš nugaros ir palietė jo drabužio kraštą, ir iš jos iškart pasitraukė jos liga. Jei taigi moteris kraujoplūdžio metu galėjo girtinai paliesti Viešpaties drabužį, kodėl menstruacijų kraujuojančiai moteriai nebūtų leista įeiti į bažnyčią? Jei ji gerai išdrįso, kuri sirgdama palietė Viešpaties drabužį, kodėl tai, kas buvo leista vienam silpnam asmeniui, negalėtų būti leista visoms moterims, kurios patiria prigimties nulemtą silpnumą? Nedraudžiama joms tomis pačiomis dienomis priimti ir šventosios Komunijos paslaptį. Jei dėl didelės pagarbos ji neišdrįsta jo priimti, ji yra girtina; tačiau jei priims, neturi būti smerkiama. Mat geroms sieloms būdinga pripažinti savo kaltes net ten, kur kaltės nėra; nes dažnai be kaltės daroma tai, kas atsiranda iš kaltės. Todėl ir kai mes alkani, mes valgome be kaltės, nors būti alkaniems mums yra pirmųjų žmonių kaltės pasekmė.
ŠEŠTOJI DISTINKCIJA.
Gratianas. Kadangi jau pradėta kalbėti apie prigimties perteklių, klausiama, ar po iliuzijos (taršos), kuri dažnai įvyksta per sapną, bet kas gali priimti Viešpaties Kūną, arba, jei tai kunigas, – aukoti šventąsias mišias. Apie tai taip šv. Grigalius rašo anglų vyskupui Augustinui:
Apie įvairias iliuzijų (nakties taršos) rūšis.
Senojo įstatymo Testamentas vadina tokį žmogų susiteršusiu ir neleidžia jam iki vakaro įeiti į bažnyčią, nebent jis apsiplautų vandeniu. Dvasinė tauta tai supranta kitaip ir laiko, kad asmuo yra tarytum apgaunamas sapne, kai, gundomas netyrumu tikroviškais vaizdiniais, susiteršia savo mintyse. Tačiau jį reikia nuplauti vandeniu, tai yra, ašaromis nuplauti minties kaltę, ir nebent pagundos ugnis pasitrauktų greičiau, jis turi laikyti save kaltu tarsi iki pat vakaro. Bet vertinant šią iliuziją, būtinas didelis įžvalgumas, norint subtiliai apsvarstyti, dėl ko tai atsitinka miegančiojo protui. Mat kartais tarša atsiranda dėl apsirijimo, kartais – dėl prigimtinio pertekliaus ar ligos, kartais – dėl mąstymo. Ir iš tikrųjų, kai tai įvyksta dėl prigimtinio pertekliaus ar ligos, tokios iliuzijos visiškai nereikia bijoti, nes, sielai tai išgyvenus nesąmoningai, ją labiau reikia užjausti, nei smerkti kaip kažką padariusią. Tačiau kai nesaikingas godumas nuveda iki maisto perviršio, ir todėl apsunksta skysčių talpyklos kūnelyje, dėl to siela neša tam tikrą kaltę, vis dėlto tai neprieina iki draudimo priimti šventąjį slėpinį ar aukoti šventąsias mišias, kai galbūt šventinė diena to reikalauja arba trūkstant kito kunigo, pati būtinybė verčia atlikti tarnystę. Mat jei yra kitų kunigų, galinčių atlikti tarnystę, dėl apsirijimo kilusi iliuzija neturėtų uždrausti priimti sakramento, bet, mano manymu, nuo slėpinio aukojimo asmuo turėtų nuolankiai susilaikyti, ypač jei jis miegodamas nebuvo supurtytas bjaurios vaizduotės. Mat yra ir tokių, kuriems iliuzija atsiranda taip, kad net kūnui miegant jų siela nesusitepa bjauriais vaizdiniais. Šiuo atveju parodoma viena: protas nėra kaltas tada arba bent jau laisvas savo sprendime, kai jis nepamena matęs ką nors miegančiame kūne, nors pabudęs kūne atsimena, kad pasidavė nepasotinamumui. Tačiau jeigu iliuzija miegančiojo prote kyla iš bjaurios minties budint, tada sielos kaltė tampa aiški. Jis mato, iš kokios šaknies atėjo šis susitepimas: nes ką jis sąmoningai galvojo budėdamas, tą patyrė nesąmoningai miegodamas.
Nuodėmė padaroma ne tik mintimi, bet ir pasimėgavimu bei sutikimu.
Tačiau reikia pasverti, ar pati mintis atsirado kaip įtaiga, ar kaip malonumas, ar (kas dar blogiau) kaip sutikimas nuodėmei. Mat bet kuri nuodėmė atliekama trimis būdais: įtaiga, malonumu ir pritarimu. Įtaigą daro velnias, pasimėgauja kūnas, o sutikimą duoda dvasia; nes ir iš pradžių gyvatė įsiūlė kaltę, Ieva tarsi kūnas ja pasimėgavo, o Adomas tarsi dvasia sutiko. Būtina didelė įžvalga, kad siela galėtų valdyti ir kaip teisėjas vertinti skirtumą tarp įtaigos, malonumo ir pritarimo. Kai piktoji dvasia pasiūlo nuodėmę protui, jei po to neatsiranda jokio mėgavimosi nuodėme, nuodėmė jokiu būdu nėra padaryta; o kai kūnas pradeda ja mėgautis, nuodėmė pradedama gimdyti; bet jei asmuo po apmąstymo nusileidžia iki sutikimo, tuomet nuodėmė pripažįstama tobulai įvykdyta. Taigi įtaiga yra nuodėmės sėkla, malonumas – maistas, o pritarimas – išbaigimas. Dažnai pasitaiko, kad tai, ką piktoji dvasia pasėja mintyse, kūną patraukia į malonumą, tačiau siela šiam malonumui nepritaria. Ir nors kūnas negali jausti malonumo be sielos, pati siela, priešindamasi kūniškiems geiduliams, kartais prieš savo valią yra suvaržoma kūniško malonumo; tad nors ji racionaliai tam prieštarauja ir nepritaria, ji vis tiek lieka suvaržyta malonumo ir smarkiai dejuoja, jausdamasi sukaustyta. Todėl anas pagrindinis dangiškosios kariuomenės karys dejavo sakydamas: „Savo nariuote regiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu ir darantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuote“. Tačiau, jei jis būtų buvęs tik belaisvis, jokiu būdu nebūtų priešinęsis: dėl to jis buvo ir belaisvis, ir priešinosi. Taigi įstatymas jo nariuote priešinosi jo proto įstatymui; o kadangi jis priešinosi, tai jis nebuvo belaisvis. Štai toks žmogus yra, galima sakyti, ir belaisvis, ir laisvas: laisvas pagal teisingumą, kurį myli; o belaisvis per malonumą, kurį jis nešiojasi prieš savo valią.
Kada laikoma nuodėme patirti nakties vaizdinius.
Nėra nuodėmės, kai naktiniams vaizdiniams pasiduodame nenoromis; bet tada tai yra nuodėmė, kai dar prieš patiriant iliuziją mus aplanko apmąstymų aistros. Mat prabangos ir gašlumo vaizdiniai, kuriuos išgyvenome tikrovėje, miegantiems dažnai pasirodo prote, bet jie yra nekalti, jei pasirodo be geidulio. Tas, kuris susitepa naktine iliuzija, net jei nejaučia, kad tai kilo iš bjaurių minčių atsiminimo, vis dėlto tai, kad jis buvo gundomas, turėtų priskirti savo kaltėms ir savo netyrumą tučtuojau nuplauti ašaromis.
Gratianas. Į tai atsakoma taip. Prigimtinė teisė slypi Įstatyme ir Evangelijoje; tačiau ne viskas, ką galima rasti Įstatyme ir Evangelijoje, laikoma susiję su prigimtine teise. Mat Įstatyme yra tam tikrų moralinių dalykų, tokių kaip: „nežudyk“ ir panašiai, ir tam tikrų mistinių dalykų, tokių kaip aukų priesakai ar kiti panašūs dalykai. Moraliniai priesakai priklauso prigimtinei teisei ir todėl parodo, kad nepatyrė jokio kintamumo. O mistiniai dalykai, kiek tai liečia jų išorinį paviršių, pasirodo esantys svetimi prigimtinei teisei, bet, kiek tai liečia moralinį suvokimą, atrandama, kad jie prie jos prijungti; todėl, net jei išoriniame paviršiuje atrodo, kad jie yra pakitę, moraline prasme įrodoma, jog jie kintamumo nepažįsta. Todėl prigimtinė teisė, prasidedanti nuo pat protingo kūrinio pradžios, kaip jau buvo sakyta anksčiau, išlieka nekintanti. Savo ruožtu paprotinė teisė prasidėjo vėliau už prigimtinį įstatymą – nuo to laiko, kai žmonės pradėjo telktis ir gyventi kartu; manoma, kad tai įvyko nuo to laiko, kai perskaitoma, jog Kainas pastatė miestą; per Tvaną dėl žmonių stygiaus ji atrodė beveik išnykusi, bet vėliau nuo Nimrodo laikų ji vėl atkurta, o tiksliau – pakitusi, kai jis kartu su kitais ėmė engti dar kitus; vieni dėl savo silpnumo pradėjo paklusti jų valdžiai, todėl apie jį skaitome: „Nimrodas buvo galingas medžiotojas Viešpaties akyse“, t.y. žmonių engėjas ir naikintojas; ir jis prisiviliojo juos statyti bokšto.
SEPTINTOJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
I dalis. Nutarimų (konstitucijos) teisė prasidėjo nuo tų teisinių nuostatų, kurias Viešpats perdavė Mozei, sakydamas: „Jei nusipirksi vergą hebrają ir t. t.“ Todėl Izidorius V „Etimologijų“ knygoje sako:
Apie įstatymų kūrėjus.
Mozė pirmasis iš visų perteikė hebrajų tautai dieviškuosius įstatymus šventaisiais raštais. Karalius Foronėjas pirmasis graikams nustatė įstatymus ir teismus. Merkurijus Trismegistas pirmasis perdavė įstatymus egiptiečiams. Solonas pirmasis paskelbė įstatymus atėniečiams. Likurgas pirmasis spartiečiams sudarė įstatymus su Apolono autoritetu. Numa Pompilijus, kuris po Romulo paveldėjo karalystę, pirmasis išleido įstatymus romėnams. Vėliau, kai tauta nebegalėjo pakęsti maištingų magistratų, ji sukūrė dešimties vyrų tarybą (decemvyrus) įstatymams surašyti; jie įstatymus iš Solono knygų, išverstus į lotynų kalbą, išdėstė Dvylikoje lentelių.
Vardai tų, kurie išdėstė Dvylikos lentelių įstatymus.
Tai buvo Apijus Klaudijus, Genucijus, Sekstijus, Veturijus, Julijus, Manlijus, Sulpicijus, Kuriacijus, Romilijus ir Postumijus. Šie dešimt vyrų buvo išrinkti įstatymams surašyti. Surinkti įstatymus į knygas pirmasis panoro įdiegti konsulas Pompėjus, tačiau atsitraukė pabūgęs šmeižikų. Vėliau Cezaris pradėjo tai daryti, bet anksčiau buvo nužudytas. Pamažu senieji įstatymai dėl senumo ir nepriežiūros paseno ir, nors jie nebetaikomi, jų žinojimas vis dar atrodo reikalingas. Naujieji įstatymai prasidėjo nuo imperatoriaus Konstantino ir jo įpėdinių, bet jie buvo sumišę ir netvarkingi. Vėliau Teodosijus Jaunesnysis Augustas, remdamasis Gregoriano ir Hermogeniano pavyzdžiu, sudarė konstitucijų kodeksą iš Konstantino laikų nutarimų, suskirstytą po kiekvieno imperatoriaus asmeniniu vardu, kurį nuo savo paties vardo pavadino Teodosijaus kodeksu.
AŠTUNTOJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
I dalis. Prigimtinė teisė taip pat skiriasi nuo paprotinės teisės ir konstitucijos. Mat pagal prigimtinę teisę visi dalykai yra bendri visiems; tikima, kad tai buvo išsaugota ne tik tarp tų, apie kuriuos skaitome: „O visos tikinčiųjų daugybės buvo viena širdis ir viena siela ir t.t.“, bet tai patvirtinama ir iš ankstesnių laikų filosofų perdavimų. Dėl to ir Platono perduodama valstybė, kaip pačios teisingiausios sąrangos, yra ta, kurioje niekas nepažįsta asmeninės nuosavybės prisirišimo. O pagal paprotinę arba konstitucinę teisę tai yra mano, o kito – ne. Todėl Augustinas aiškindamas Joną sako:
Pagal dieviškąją teisę visi dalykai yra bendri visiems; o pagal nustatytąją teisę – tai yra mano, anaiptol – kito.
Kokia teise tu gini bažnyčios dvarus: dieviškąja ar žmogiškąja? Dieviškąją teisę mes randame dieviškuosiuose raštuose, o žmogiškąją – karalių įstatymuose. Taigi kieno pagrindu kiekvienas turi tai, ką turi? Ar ne pagal žmogiškąją teisę? Nes dieviškąja teise „Viešpaties yra žemė ir jos pilnatvė“. Dievas vargšus ir turtuolius sukūrė iš to paties molio, ir vargšus bei turtuolius ta pati žemė nešioja. Todėl remiantis žmogiškąja teise sakoma: šis dvaras yra mano, šis namas mano, šis vergas yra mano. O žmogiškosios teisės yra imperatorių teisės. Kodėl? Todėl, kad pačias žmogiškąsias teises Dievas išdalijo žmonijai per pasaulio imperatorius ir karalius. Panaikink imperatoriaus teises, ir kas išdrįs pasakyti: šis dvaras mano, šis vergas mano, šis namas mano? Bet jei tai, kas priklauso žmonėms, sukūrė karalių teisės, gal norite, kad mes nutylėtume įstatymus, jog galėtumėte džiaugtis? Tegu perskaito įstatymus, kuriuose imperatoriai aiškiai įsakė, kad tie, kurie būdami už katalikų bažnyčios bendrystės uzurpuoja sau krikščionio vardą ir nenori ramybėje garbinti ramybės autoriaus, tenedrįsta nieko turėti bažnyčios vardu. Tačiau jūs sakote: „kas mums ir imperatoriui?“ Tačiau kaip jau sakiau, kalba eina apie žmogiškąją teisę. Apaštalas norėjo, kad karaliams būtų tarnaujama, kad karaliai būtų gerbiami, ir sakė: „Gerbkite karalių“. Nesakykite: „kas man ir karaliui?“ Tad koks tau reikalas dėl nuosavybės? Per karalių teises valdomos nuosavybės. Sakei, kas man ir karaliui? Vadinas nebevadink savo turto savu, nes tu atsisakei pačių žmogiškų teisių, kurių dėka valdoma nuosavybė.
II dalis.
Gratianas. O orumu prigimtinė teisė vienareikšmiškai pranoksta paprotį ir konstituciją. Juk viskas, kas priimta papročiais ar surašyta raštais, jei tik tai prieštarauja prigimtinei teisei, turi būti laikoma tuščiu ir negaliojančiu. Todėl Augustinas II knygoje sako:
Niekam neleidžiama daryti ką nors prieš prigimtinę teisę.
Nusikaltimai, kurie prieštarauja žmonių papročiams, atsižvelgiant į tų papročių įvairovę, turi būti vengiami tam, kad jokia piliečio ar svetimšalio užgaida nepažeistų tautos susitarimo ar miesto papročio, įtvirtinto įstatymu. Nes kiekviena dalis, nederanti su savo visuma, yra gėdinga. Tačiau kai Dievas įsako ką nors padaryti prieš bet kieno paprotį ar susitarimą, net jei ten taip niekada nebuvo daryta, tai vis tiek turi būti daroma; o jeigu buvo apleista, turi būti atkurta; o jeigu nebuvo nustatyta, turi būti nustatyta. Mat jeigu karaliui leista valstybėje, kurią valdo, įsakyti tai, ko nei prieš jį niekas nebuvo įsakęs, nei jis pats kada nors buvo liepęs, ir paklusimas jam neprieštarauja jo valstybės visuomenei (priešingai – tai visuomenei prieštarautų, jeigu nebūtų paklūstama, nes visuotinis žmonių visuomenės susitarimas yra paklusti savo karaliams), tai kiek labiau Dievui, visos Jo kūrinijos valdovui, vykdant tai, ką Jis įsakė, turi būti be jokių dvejonių tarnaujama? Mat kaip žmonių visuomenės valdžiose didesnė valdžia pranoksta mažesnę ir jai turi būti paklūstama, taip Dievas yra aukščiau visų.
Blogas paprotys turi būti išrautas su šaknimis.
Popiežius Mikalojus Hinkmarui, Reimso arkivyskupui. Blogo papročio reikia vengti ne mažiau nei pražūtingos korupcijos, kurią jeigu nebus suskubta išrauti iš šaknų, bedieviai priims ją kaip privilegijų teisę, ir nusižengimai bei įvairios įžūlios pretenzijos, jeigu nebus greitai nuslopintos, bus garbinamos kaip įstatymai ir nuolat naudojamos kaip privilegijos.
Paprotys turi nusileisti tiesai ir protui.
Augustinas knygoje apie vienintelį krikštą: „Atskleidus tiesą, paprotys tenusileidžia tiesai“: ar tikrai kas nors abejoja, kad atskleistai tiesai paprotys turi nusileisti?
Bet koks paprotys turi nusileisti tiesai.
Grigalius VII Aversos vyskupui Vimundui. Jeigu galbūt prieštarausi, nurodydamas paprotį, reikia atkreipti dėmesį, kad Viešpats sako: „Aš esu Tiesa“. Jis nesakė: „Aš esu paprotys“, bet – „Tiesa“. Ir tikrai (kad pasinaudotume šventojo Kiprijono ištarme), bet koks paprotys, nesvarbu, koks senas ir paplitęs jis būtų, privalo visiškai nusileisti tiesai, o su tiesa prasilenkianti praktika turi būti panaikinta.
Atskleidus tiesą, paprotys turi jai nusileisti.
Augustinas knygoje apie vaikų krikštą. Kas, paniekinęs tiesą, drįsta sekti papročiu, yra arba pavydus ir piktas savo broliams, kuriems ta tiesa apreiškiama, arba yra nedėkingas Dievui, kurio įkvėpimu Mokoma Jo bažnyčia. Juk Viešpats Evangelijoje kalba: „Aš esu, – sako Jis, – Tiesa“: Jis nesakė: aš esu paprotys.
Taigi, paaiškėjus tiesai, paprotys tenusileidžia tiesai.
Todėl, kai tiesa apreiškiama, paprotys tenusileidžia tiesai, nes ir Petras, kuris apipjaustydavo, nusileido Pauliui, skelbiančiam tiesą.
Kadangi Kristus yra tiesa, mes labiau turime sekti tiesa nei papročiu, nes protas ir tiesa visada atmeta paprotį.
(7.) Paprotys be reikalo priešpriešinamas protui.
Tas pats IV knygoje apie Krikštą.
„Be reikalo, – sako jis, – kai kurie, būdami nugalėti proto, prikiša mums paprotį, tarytum paprotys būtų viršesnis už tiesą, arba dvasiniuose dalykuose nereikėtų sekti tuo, kas geriau apreikšta Šventosios Dvasios.“
Tai visiškai tiesa, nes protui ir tiesai turi būti teikiama pirmenybė prieš paprotį.
Bet jeigu paprotį palaiko tiesa, nieko nereikia tvirčiau laikytis.
(8.) Paprotys neturi trukdyti protui.
Taip pat Kiprijonas.
Paprotys, kuris pas kai kuriuos buvo įsibrovęs, neturi kliudyti tiesai nugalėti ir įveikti.
Mat paprotys be tiesos yra tik klaidos senumas: todėl atmetę klaidą, sekime tiesa, žinodami, kad ir pas Ezdrą nugalėjo tiesa, kaip parašyta: „Tiesa yra galinga ir stiprėja amžinai, ir gyvuoja, ir viešpatauja per amžių amžius“.
Tas pats.
Galima atleisti tam, kuris klysta iš paprastumo, kaip apie save patį sako palaimintasis apaštalas Paulius: „Anksčiau buvau piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas; bet patyriau gailestingumą, nes tai dariau iš nežinojimo“.
Tačiau po įkvėpimo ir atlikto apreiškimo tas, kuris atkakliai laikosi to, kur klydo, jau nusideda nebe iš atleistino nežinojimo, bet sąmoningai ir žinodamas: mat jis remiasi tam tikru įžūlumu ir užsispyrimu, nors ir yra nugalimas proto.
(9.) Reikia sekti Dievo tiesa, o ne žmonių papročiu.
Tas pats.
Jei reikia klausyti vienintelio Kristaus, neturime žiūrėti į tai, ką kas nors prieš mus manė esant darytina, bet į tai, ką Kristus, kuris yra pirmesnis už visus, padarė pirmas.
Juk nereikia sekti žmogaus papročiu, bet Dievo tiesa, nes per pranašą Izaiją Dievas kalba ir sako: „Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų ir doktrinų“.
Gratianas. Taigi aiškiai matyti, kad paprotys nusileidžia prigimtinei teisei.
DEVINTOJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
I dalis.
Tai, kad nutarimas (konstitucija) nusileidžia prigimtinei teisei, įrodoma daugeriopu autoritetu.
Mat Augustinas sako Bonifacui:
(1.) Valdovų įstatymai neturi nustelbti prigimtinės teisės.
Kai imperatoriai vardan melo ir prieš tiesą priima blogus įstatymus, giliai tikintieji yra išbandomi, o ištvermingieji – vainikuojami; tačiau kai vardan tiesos prieš melą jie priima gerus įstatymus, siautėjantieji yra įbauginami, o supratingieji – pataisomi.
(1.) Kas nenori paklusti imperatorių įstatymams, kurie išleisti vardan Dievo tiesos, tas užsitraukia didelę bausmę.
O kas nenori paklusti imperatorių įstatymams, kurie išleisti prieš Dievo valią, tas įgyja didelį atlygį.
(2.) Juk ir pranašų laikais visi karaliai, kurie Dievo tautoje neuždraudė ir nepanaikino to, kas buvo nustatyta prieš Dievo įsakymus, yra kaltinami, o tie, kurie uždraudė ir panaikino, giriami labiau už kitų nuopelnus.
Štai ir karalius Nebukadnecaras, būdamas stabų vergas, išleido šventvagišką įstatymą, reikalaujantį garbinti atvaizdą; bet tie, kurie nenorėjo paklusti jo bedieviškam nutarimui, pasielgė pamaldžiai ir ištikimai.
Tačiau tas pats karalius, pataisytas dieviško stebuklo, išleido pamaldų ir girtiną įstatymą vardan tiesos, kad bet kas, piktžodžiaujantis prieš Šadracho, Mešacho ir Abednego Dievą, būtų visiškai sunaikintas kartu su savo namais.
(2.) Valdovai ir patys privalo gyventi pagal savo įstatymus.
Iš Izidoriaus žodžių III knygoje „Sentencijos“ apie aukščiausiąjį gėrį.
Teisinga, kad valdovas paklustų savo įstatymams.
Mat jis tada tegali tikėtis, kad jo teisių visi laikysis, kai ir pats joms rodo pagarbą.
Valdovus saisto jų pačių įstatymai, ir nedera jiems patiems galėti pažeisti tas teises, kurias jie nustato savo pavaldiniams.
Mat jų balso autoritetas yra teisingas, jei tai, ko jie draudžia tautoms, jie neleidžia ir sau.
(3.) Traktatų raštai tarnauja kanoniniams raštams.
Tas pats III knygos apie Trejybę prologe.
II dalis.
Netarnauk mano raštams taip, tarsi jie būtų kanoniniai Raštai.
Juose (kanoniniuose Raštuose), radęs tai, kuo netikėjai, nedvejodamas tikėk; o šiuose (mano raštuose) to, ką laikei tikru, jei nesuprasi kaip tikro, nelaikyk tvirtai.
(4.) Traktatų autorių kūriniuose randama daug taisytinų dalykų.
Tas pats Vincentui, II knygoje.
Negaliu neigti ir neturiu (neigti), kad kaip pas pačius senuosius autorius, taip ir mano gausiuose kūriniuose yra daug kas, kas teisingu vertinimu ir be jokio įžūlumo gali būti peiktina.
(5.) Kanoniniuose Raštuose melas neleidžiamas.
Tas pats Jeronimui, VIII laiške.
Aš tik tiems raštams, kurie jau vadinami kanoniniais, išmokau atiduoti tokią baimę ir pagarbą, jog nedrįstu tikėti, kad bent vienas jų autorius rašydamas suklydo; o jei juose susidursiu su kažkuo, kas atrodo priešinga tiesai, neabejosiu, kad arba rankraštis yra su klaidomis, arba vertėjas nesuprato to, kas pasakyta, arba aš pats visiškai nesupratau.
O kitus skaitau taip, kad, kad ir kokiu šventumu bei mokytumu jie pasižymėtų, aš nelaikau to tiesa vien todėl, kad jie taip manė, bet todėl, kad jie per kitus autorius, per kanonines ar tikėtinas priežastis sugebėjo mane įtikinti tuo, kas neprieštarauja tiesai.
(6.) Seniesiems knygoms autoritetą teikia hebrajų rankraščiai, o naujosioms – graikų.
Tas pats.
Kaip senųjų knygų patikimumą reikia tikrinti pagal hebrajų rankraščius, taip naujųjų knygų patikimumas reikalauja graikų kalbos normos.
(7.) Kanoniniams Raštams neliks jokio autoriteto, jei juose bus leistas melas.
Tas pats I laiške Jeronimui.
Jei šventuosiuose Raštuose bus leistas bent jau paslaugus (iš reikalo kyląs) melas, kas juose beliks iš autoriteto?
Koks galiausiai sprendimas iš tų Raštų bus priimtas, kurio svoriu būtų galima sutraiškyti ginčytino melo nedorumą?
(8.) Šventasis Raštas turi būti teikiamas pirmenybėje prieš visų vyskupų raštus.
Tas pats II knygoje apie vienintelį Krikštą.
Kas gi nežino, kad kanoninis Šventasis Raštas, tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento, yra apibrėžtas savais tvirtais ribojimais, ir jam teikiama tokia pirmenybė prieš visus vėlesnius vyskupų raštus, kad dėl jo visiškai negalima abejoti ar ginčytis, ar tai, kas jame užrašyta, yra tiesa, ar tai teisinga?
Tuo tarpu vyskupų raštai, kurie buvo parašyti ar yra rašomi po to, kai kanonas buvo patvirtintas, gali būti pelnytai kritikuojami kito, toje srityje išmanesnio asmens išmintingesne kalba, arba kitų vyskupų svaresniu autoritetu ir labiau išsilavinusiu išmanymu, taip pat per susirinkimus, jei juose netyčia kažkuo nukrypstama nuo tiesos?
(9.) Prieš dieviškuosius įsakymus neturi būti renkamos priekabės iš kokių nors vyskupų pasakymų.
Tas pats Vincentui.
Nenorėk, broli, prieš gausius, aiškius ir neabejotinus dieviškus liudijimus rinkti priekabių iš vyskupų raštų, ar tai būtų mūsų vyskupų, pavyzdžiui, Hilarijaus, ar (prieš atsiskiriant Donato šalininkams) Kiprijono ir Agripino. Visų pirma, todėl, kad tokio pobūdžio raštai turi būti atskirti nuo kanono autoriteto: mat jie skaitomi ne tam, kad iš jų būtų pateikiamas toks liudijimas, kuriam nebūtų leista prieštarauti, jei netyčia jie kur nors mąstė kitaip, nei reikalauja tiesa.
Iš tiesų mes patys esame tų skaičiuje, tad nevengiame priimti tai, ką mums sako Apaštalas: „O jei ką manote kitaip, tai irgi Dievas jums apreikš“.
(10.) Kanoniniams Raštams ir jų aiškinimams nepriklauso vienoda pagarba.
Tas pats laiške Fortūnatui.
Bet kokių žmonių, kad ir katalikų bei giriamų, samprotavimų neturime laikyti lygiais kanoniniams Raštams, tarsi mums nebūtų leista (išlaikant jiems deramą pagarbą) kažką jų raštuose peikti ir atmesti, jei netyčia rastume, kad jie mąstė kitaip, nei yra pati tiesa, su dieviška pagalba suprasta kitų ar mūsų pačių.
Aš toks esu kitų raštų atžvilgiu, kokių savo skaitytojų noriu būti.
(11.) Sveikas protas yra aukščiau už pavyzdžius.
Tas pats Kazulanui.
Sveikam protui turi būti teikiama pirmenybė net prieš pavyzdžius; su juo sutampa ir pavyzdžiai, tačiau tie, kurie tuo vertesni mėgdžiojimo, kuo jie labiau išsiskiria pamaldumu.
Gratianas. Taigi, kadangi prigimtine teise liepiama ne kas kita, kaip tai, ko Dievas nori, kad būtų daroma, ir draudžiama ne kas kita, kaip tai, ką Dievas draudžia daryti; galiausiai, kadangi kanoniniame Rašte randama ne kas kita, kaip dieviškieji įstatymai, o dieviškieji įstatymai glūdi prigimtyje, akivaizdu, kad visa, kas pasirodo esą priešinga dieviškajai valiai ar kanoniniam Raštui, yra laikoma priešinga ir prigimtinei teisei.
Todėl viskam, kas turi nusileisti dieviškajai valiai, kanoniniam Raštui ar dieviškiesiems įstatymams, taip pat turi būti teikiama pirmenybė prigimtinei teisei (t.y. prieš tuos dalykus turi būti iškeliama prigimtinė teisė).
Todėl nutarimai (konstitucijos), tiek bažnytiniai, tiek pasaulietiniai, jei pasirodo esą priešingi prigimtinei teisei, turi būti visiškai atmetami.
DEŠIMTOJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
Valdovų nutarimai (konstitucijos) nėra viršesni už bažnytinius nutarimus, bet jiems paklūsta.
Todėl popiežius Mikalojus rašo vyskupams, susirinkusiems Konvicino susirinkime:
(1.) Imperatorių įstatymas negali panaikinti bažnytinių teisių.
Imperatorių įstatymu nereikia vadovautis visuose bažnytiniuose ginčuose, ypač kai paaiškėja, kad jie kartais prieštarauja evangeliniams ir kanoniniams potvarkiams.
Tas pats:
Imperatorių įstatymas nėra aukščiau už Dievo įstatymą, bet žemiau jo.
Imperatoriaus sprendimu negalima panaikinti bažnytinių teisių.
(1.) Tam įrodyti visiškai pakanka šių dviejų, tai yra Inocento ir Grigaliaus, liudijimų.
Šventasis Inocentas savo dekretiniame laiške Antiochijos vyskupui Aleksandrui sako: „Klausi, – sako jis, – ar imperatoriaus sprendimu padalijus provincijas, kad taptų dvi metropolijos, ar turi būti skiriami du metropolitai: mums neatrodo, kad Dievo bažnyčia turėtų būti keičiama, patirti dalijimus ar garbės pakeitimus pagal pasaulietinių poreikių kintamumą, kuriuos dėl savo reikalų padarė imperatorius“.
Palaimintasis Grigalius, rašydamas patricijai Teotistai, tarp kitų dalykų sako: „Jei, – sako jis, – tvirtinama, kad santuokos saitai gali būti nutraukiami dėl religijos, reikia žinoti, jog nors žmogiškasis įstatymas tai leido, tačiau dieviškasis įstatymas tai uždraudė“.
Štai kaip imperatoriaus sprendimu negalima panaikinti bažnytinių teisių.
Štai kaip tai, ką leido žmogiškasis įstatymas, uždraudė dieviškasis įstatymas.
(2.) Ne todėl, kad sakytume, jog imperatorių įstatymus (kuriuos bažnyčia dažnai naudoja prieš eretikus, dažnai gindamasi nuo tironų ir visų piktadarių) reikia visiškai atmesti, bet mes teigiame, kad jie negali daryti žalos evangeliniams, apaštaliniams ir kanoniniams dekretams, kuriems jie privalo nusileisti.
(2.) Imperatoriui neleidžiama daryti nieko, kas prieštarautų Evangelijos taisyklėms.
Taip pat popiežius Simachas šeštajame Sinode.
Neleidžiama imperatoriui ar bet kam, saugančiam pamaldumą, leisti sau daryti ką nors prieš dieviškuosius įsakymus, nei atlikti ką nors, kas prieštarautų Evangelijos, pranašų ar apaštalų taisyklėms.
(3.) Bažnytinėse bylose karaliaus valiai neturi būti teikiama pirmenybė prieš kunigus.
Taip pat popiežius Feliksas.
Aišku, kad jūsų pačių reikalams yra išganinga, jog kai sprendžiami Dievo reikalai, jūs stengtumėtės karaliaus valią pajungti Kristaus kunigams pagal Jo nurodymus, o ne kelti ją aukščiau jų, ir iš jų vadovų verčiau mokytis šventų dalykų, nei juos mokyti; sekti bažnyčios forma, o ne iš žmogiško požiūrio nustatinėti jai teises, kurių ji turėtų laikytis, nei bandyti dominuoti virš jos nutarimų, – bažnyčios, kuriai Dievas panorėjo, kad tavo malonybė nulenktų savo pamaldžiai atsidavusį kaklą, idant, peržengus dangiškosios santvarkos matą, nebūtų pereita prie įžeidimo to, Kuris visa sutvarkė.
(4.) Nutarimai negali prieštarauti Romos popiežių papročiams ir dekretams.
Taip pat.
Nutarimai, kurie prieštarauja kanonams, Romos popiežių dekretams arba geriems papročiams, neturi jokios galios.
(5.) Taip pat popiežius Mikalojus.
Jūsų imperija turėtų pasitenkinti savo kasdieniu viešųjų reikalų administravimu, o ne uzurpuoti tai, kas dera vien tik Viešpaties kunigams.
(6.) Karalių teismai yra pavaldūs kunigiškai valdžiai.
Taip pat Grigalius Nazianzietis Konstantinopolio imperatoriams.
Ar priimate žodžio laisvę? Ar noriai priimate tai, kad Kristaus įstatymas pajungia jus kunigiškai valdžiai ir pajungia šiems teismams?
Mat Jis ir mums davė valdžią, davė kunigaikštystę, kur kas tobulesnę už jūsų kunigaikštystes.
Argi jums atrodo teisinga, jei dvasia nusileistų kūnui, jei dangiškieji dalykai būtų nugalėti žemiškųjų, jei žmogiškiems dalykams būtų teikiama pirmenybė prieš dieviškuosius?
II dalis.
Gratianas. Štai įrodymas, kad valdovų nutarimai turi nusileisti bažnytiniams įstatymams.
Tačiau ten, kur jie neprieštarauja evangeliniams ir kanoniniams dekretams, tebūnie jie laikomi vertais visokeriopos pagarbos.
Todėl Augustinas sako dialoge prieš Petilianą:
(7.) Bažnyčios pagalbai galima pasitelkti imperatorių įstatymus.
Jei manote, kad jums į pagalbą reikia pasitelkti žemiškosios imperijos įstatymus, mes to nepeikiame.
Taip padarė Paulius, kai prieš smurtautojus paliudijo esąs Romos pilietis.
(8.) Karaliams reikia popiežių dėl amžinojo gyvenimo, o popiežiams reikia karalių dėl laikinųjų dalykų.
Taip pat Kiprijonas Julianui.
Kadangi tas pats yra Dievo ir žmonių tarpininkas, žmogus Jėzus Kristus, Jis konkrečiais veiksmais ir skirtingais orumais atskyrė abiejų valdžių pareigas, norėdamas, kad gydančiu nuolankumu būtume pakelti aukštyn, o ne žmogiška puikybe vėl nugrimztume į pragarą: tam, kad ir krikščionys imperatoriai amžinajam gyvenimui pasiekti turėtų poreikį vyskupams, o vyskupai tik laikinųjų dalykų tėkmei naudotųsi imperatoriškais įstatymais, kad dvasinis veiksmas būtų atskirtas nuo kūniškų įsikišimų, ir tas, kuris „kariauja Dievui, niekaip nesipainiotų į pasaulietinius reikalus“; ir atvirkščiai, tas, kuris įsipainiojęs į pasaulietinius reikalus, neatrodytų vadovaująs dieviškiems dalykams.
(9.) Imperatorių įstatymų reikia laikytis.
Taip pat Leonas IV Augustui Lotarui.
Dėl jūsų imperatoriškųjų nurodymų ar priesakų, bei jūsų pirmtakų popiežių, kuriuos reikia neginčijamai saugoti ir laikytis, mes, kiek galėjome ir galime, Kristui padedant, išpažįstame, kad dabar ir amžinai visais būdais juos saugosime.
Ir jei galbūt kas nors jums sakė ar pasakys kitaip, žinokite tikrai, kad jis yra melagis.
(10.) Įstatymo autoritetu panaikinama tai, kas daroma prieš jį.
Taip pat Jonas VIII imperatoriui Liudvikui.
Matai, brangiausias sūnau, kad tai, kas priimama prieš įstatymus, per įstatymus nusipelno būti panaikinta.
(11.) Valdovų įstatymų ir tėvų taisyklių nedera niekinti.
Taip pat Gelazijus vyskupams Rufinui ir Aprilijui.
Kas gi sakytų, kad valdovų įstatymus, ar tėvų taisykles, ar tėviškus perspėjimus reikia niekinti, jei ne tas, kuris tikisi, kad jo padarytas nusižengimas praeis nebaudžiamas?
(12.) Visi turi laikytis romėnų valdovų įstatymų.
Taip pat karaliui Teodorikui.
Aišku, kad Jūsų Didenybė, kuri įsakė žmonių reikaluose laikytis romėnų valdovų įstatymų, dar labiau nori, kad jų būtų laikomasi iš pagarbos palaimintajam apaštalui Petrui vardan jūsų pačių laimės padidėjimo.
(13.) Romėnų įstatymas neturi būti iškreiptas niekieno įžūlumo.
Taip pat Leonas IV Augustui Lotarui.
Prašome Jūsų Malonybės, kad kaip iki šiol romėnų įstatymas gyvavo be visų audrų, ir neprisimenama, jog būtų buvęs iškreiptas dėl jokio asmens, taip ir dabar teišlaiko savo jėgą ir galią.
VIENUOLIKTOJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
I dalis.
Kad paprotys nusileidžia įstatymams, Izidorius liudija „Sinonimuose“, II knygoje:
(1.) Ydingą įprotį tenugali protas ir įstatymas.
Įprotis tenusileidžia autoritetui; ydingą įprotį tenugali įstatymas ir protas.
(2.) Jokio žmogaus paprotys negali prieštarauti popiežių statutams.
Taip pat popiežius Mikalojus I imperatoriui Mykolui.
Iš to seka, kad tai, kas šio sosto vadovų nustatoma su visa valdžia, netrukdant jokiai papročio dingščiai, neturi būti pašalinta vien tik sekant savo paties valia, bet turi būti laikomasi dar tvirčiau ir nepalaužiamai.
(3.) Nariams neleidžiama atsiskirti nuo Romos bažnyčios papročio.
Taip pat popiežius Julijus.
Neklyskite, mano broliai, nesiduokite nuvedami įvairių ir svetimų mokymų.
Jūs turite apaštalų ir apaštališkųjų vyrų nuostatus bei kanonus: jais naudokitės, kad jais pasikliaudami galėtumėte atsilaikyti prieš visas priešų strėles.
Nes gana neoru būtų bet kuriam iš vyskupų ar žemesnių luomų atstovų atmesti šią taisyklę, kuria mato sekant ir kurios mokant palaimintojo Petro sostą.
Labai dera, kad visas bažnyčios kūnas sutartų su ta taisykle, kuri semiasi autoritetą ten, kur Viešpats padėjo visos bažnyčios viršenybę.
(4.) Įprotis ir paprotys negali nugalėti įstatymo ir proto.
Taip pat Kodekso VII knygoje, II antraštėje.
Ilgalaikio papročio ir įpročio autoritetas nėra menkas: tačiau jis nebus tiek svarbus, kad nugalėtų protą ar rašytinį įstatymą.
II dalis.
Gratianas. Tačiau kai įrodoma, jog paprotys neprieštarauja nei šventiesiems kanonams, nei žmogiškiesiems įstatymams, jis turi būti nepalaužiamai saugomas.
Todėl Augustinas arba Bazilijus sako:
(5.) Neliečiamas yra tas paprotys, kuris neprieštarauja nei žmogiškiesiems įstatymams, nei šventiesiems kanonams.
Iš bažnytinių nuostatų kai kuriuos mes priimame iš Raštų, kai kuriuos – iš apaštališkosios tradicijos, patvirtintus per įpėdinius tarnystėje; o kai kuriuos patvirtino įprotis ir įsitvirtinęs paprotys, kuriems priklauso vienodas apeigų ir vienodas abiejų pamaldumo jausmas; argi bent kiek pažįstantis šventuosius Raštus dėl to abejos?
Juk jei mes nuspręstume, kad Bažnyčios papročiai, perduoti Tėvų ne per Raštus, neturi jokios vertės, atidžiai pažvelgusiam bus aišku, kokią žalą dėl to patirtų religija.
(1.) Pavyzdžiui, koks Raštas išmokė tikinčiuosius žymėtis išganingojo kryžiaus ženklu? Arba koks Raštas perdavė per ilgą maldą ar konsekraciją ištartus trijų dalių žodžius virš duonos ir taurės?
Nes mes sakome paslaptis ne tik taip, kaip parašyta Evangelijoje ar kaip įterpta Apaštalo, bet pridedame ir daugybę kitų dalykų, kurie slėpiniams tarsi suteikia didelę jėgą.
Kokie raštai mus išmokė melstis atsisukus į Rytus?
Mes laiminame krikšto šaltinį patepimo aliejumi.
Prie to prisideda tai, kad tuos, kuriuos krikštijame, tepame aliejumi tris kartus ir mokome juos žodžiais atsižadėti šėtono bei jo angelų.
Iš kur atsirado šie ir daugelis kitų panašių dalykų, jei ne iš tylios ir mistinės tradicijos, kurią Tėvai, laikydamiesi bažnytinio papročio ir didžiausio pamaldumo, tarnystėse išlaikė labiau tyloje, nei viešai užrašę?
(6.) Girtinas tas paprotys, kuris nesisavina nieko, kas prieštarautų tikėjimui.
Tas pats kunigui Kazulanui.
Mes giriame tą paprotį, kuris, kaip žinoma, nesiima nieko, kas prieštarautų katalikų tikėjimui.
(7.) Kur trūksta autoriteto, tautos paprotys ir senolių nuostatai turi būti laikomi įstatymu.
Tas pats tam pačiam.
Tuose dalykuose, dėl kurių dieviškasis Raštas nenustato nieko tikro, Dievo tautos paprotys ir senolių nuostatai turi būti laikomi įstatymu.
Ir kaip dieviškųjų įstatymų pažeidėjai, taip ir bažnytinių papročių niekintojai turi būti sutramdomi.
(8.) Bažnyčia valdoma autoritetu ir bendraja ar specialia tradicija.
Tas pats knygoje apie krikščionių tikėjimą.
Katalikų bažnyčia, pasklidusi po visą pasaulį, įrodoma gyvuojanti trimis būdais.
Visa, kas joje laikoma, yra arba Raštų autoritetas, arba visuotinė tradicija, arba tikrai atskira ir ypatinga instrukcija.
Tačiau visa ji yra saistoma autoritetu, lygiai taip pat visa saistoma visuotine senolių tradicija; o atskirais privačiais nuostatais ir sava informacija kiekviena dalis pagal vietovių įvairovę, kaip kam atrodo geriausia, gyvuoja ir yra valdoma.
(9.) Katalikų bažnyčios autoritetas yra svarbus tikėjimui.
Tas pats knygoje prieš manichėjus.
Akivaizdu, kad abejotinu atveju tikėjimui galioja Katalikų bažnyčios autoritetas, kuris nuo pat tvirčiausių apaštalų sostų įkūrimo iki šių dienų yra tvirtinamas vienas kitą keičiančių vyskupų sekos ir daugelio tautų sutarimo.
(10.) Neleidžiama nukrypti nuo apaštališkų nuostatų.
Taip pat Leonas.
Mes nurodome jūsų meilei, kad jokiu tolesniu nukrypimu nebeatsitrauktumėte nuo apaštališkų nuostatų, nes ateityje tai negalės likti nenubausta, jei kas nors pamanys, kad apaštališkas taisykles galima nors kiek apleisti.
(11.) Visi turi laikytis to, ko laikosi Romos bažnyčia.
Taip pat Inocentas vyskupui Decencijui.
Kas gi nežino ar nepastebi, kad tai, kas buvo perduota Romos bažnyčiai per apaštalų kunigaikštį Petrą ir yra iki šiol saugoma, turi būti saugoma visų? Nereikia pridėti ar įvesti nieko, kas neturi autoriteto ar ima pavyzdį iš kitur? Ypač kai aišku, jog visoje Italijoje, Galijose, Ispanijose, Afrikoje, Sicilijoje ir tarp jų esančiose salose niekas kitas neįkūrė bažnyčių, išskyrus tuos, kuriuos garbingasis apaštalas Petras ar jo įpėdiniai paskyrė kunigais; tegu jie perskaito, ar atrandama ir ar skaitoma, kad koks nors kitas apaštalas tose provincijose mokė.
Jei neskaito to, nes niekur neranda, tuomet jie privalo sekti tuo, ką saugo Romos bažnyčia, iš kurios neabejotinai gavo pradžią: kad nesiektų svetimų pamokslų ir neatrodytų praradę nuostatų šaltinį.
(1.) Neabejotina, kad tavo asmuo dažnai lankėsi Mieste ir susitikdavo su mumis bažnyčioje bei pažinojo tą paprotį, kurio mes laikomės tiek konsekruojant paslaptis, tiek atliekant kitus slėpinius.
Būčiau manęs, kad to užteks tavo bažnyčiai pamokyti ar reformuoti, jei netyčia tavo pirmtakai būtų kažko nesilaikę ar laikęsi kitaip – buvau tuo visiškai tikras, kol tu nenusprendei pasitarti su mumis dėl kai kurių dalykų; todėl atsakome į juos ne dėl to, kad manytume, jog tu to nežinai, bet idant su didesniu autoritetu išmokytum saviškius arba, jei kas nors nukrypsta nuo Romos bažnyčios nuostatų, juos perspėtum ar neatidėliodamas praneštum mums, kad mes galėtume sužinoti, kas yra tie, kurie įveda naujoves arba mano, jog reikia laikytis kitos bažnyčios, o ne Romos bažnyčios, papročio.
DVYLIKTOJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
I dalis.
Kad be teisingo įžvalgumo niekam neleidžiama veikti.
Todėl popiežius Kalikstas visiems vyskupams:
(1.) Be teisingo įžvalgumo niekam neleidžiama veikti prieš Romos bažnyčios discipliną.
Nedera nariams atsiskirti nuo galvos, bet pagal Rašto liudijimą visi nariai teseka paskui galvą.
Niekam nekelia abejonių, kad apaštališkoji bažnyčia yra visų bažnyčių motina, nuo kurios taisyklių jums jokiu būdu nedera nukrypti.
Ir kaip sūnus atėjo vykdyti tėvo valios, taip ir jūs vykdykite savo motinos, kuri yra bažnyčia, valią; o jos galva, kaip buvo minėta, yra Romos bažnyčia.
Todėl visa, kas be teisingo įžvalgumo buvo padaryta prieš jos discipliną, nelaikyti galiojančiu neleidžia joks protas.
(2.) Apaštališkiems nurodymams niekas neturi išdidžiai priešintis.
Taip pat Grigalius.
Tegu nebus kietu išdidumu priešinamasi apaštališkiems nurodymams, bet per paklusnumą tebus išganingai įvykdyta tai, kas įsakyta šventojo Romos ir apaštališkojo autoriteto, jei trokštate turėti bendrystę su ta pačia šventąja Dievo bažnyčia, kuri yra jūsų galva.
(1.) Šiuo nurodymu mes neliepiame nieko naujo, bet tvirtiname tai, kas jau seniai atrodo nustatyta: juk niekam nekelia abejonių, kad ne tik su vyskupais susiję ginčai, bet ir kiekvienas šventosios religijos pranešimas turi būti nukreiptas į apaštališkąjį sostą tarsi į bažnyčių galvą, ir iš ten imti normą, iš kur paėmė pradžią, kad neatrodytų, jog nustatomos taisyklės šaltinis yra apleistas.
Šio autoriteto nutarimų tegu laikosi visi kunigai, kurie nenori būti atplėšti nuo tvirtumo apaštališkosios uolos, ant kurios Kristus pastatė savo visuotinę bažnyčią.
Jei kas nors nesilaikys šių apaštališkojo sosto nurodymų, tegul neabejojama, kad jis tampa savo paties gautos garbės priešu.
(3.) Nereikia priešintis papročiui, kuriam neprieštarauja kanoninis autoritetas.
Taip pat Mikalojus imperatoriui Mykolui.
Šventoji Romos bažnyčia žino, kad tikinčiųjų išganymui niekuo nekenkia skirtingi papročiai priklausomai nuo vietos ir laiko, jeigu jiems neprieštarauja kanoninis autoritetas, dėl kurio privalėtume jiems pasipriešinti, todėl mes sprendžiame, kad jiems neturėtų ar negalėtų būti priešinamasi.
(4.) Papročiai, kurie nekenkia tikėjimui, turi būti laikomi taip, kaip perduoti protėvių.
Taip pat Jeronimas Lucinui.
Manau, kad trumpai tave reikia įspėti: bažnytinės tradicijos, ypač tos, kurios nekenkia tikėjimui, turi būti išlaikomos taip, kaip jos perduotos senolių, ir kad vienų paprotys nebūtų naikinamas kitų priešingu papročiu.
(5.) Tėvų nustatytos tradicijos neturi būti pažeidžiamos.
Taip pat Mikalojus vyskupui Hinkmarui.
Juokinga ir gana atstumianti gėda būtų, jei mes leistume, kad tradicijos, kurias nuo senų senovės gavome iš tėvų, būtų pažeidžiamos.
(6.) Ilgalaikiai papročiai turi būti laikomi įstatymu.
Taip pat Justinianas „Konstitucijų“ I knygoje, I antraštėje.
Ilgalaikiai papročiai, nebent jie prieštarautų įstatymui, pritarus jais besinaudojantiems atkartoja įstatymo galią.
(7.) Visa, kas daroma prieš ilgalaikį paprotį, turi būti atšaukta.
Taip pat Kodekso VIII knygos 52 skyriuje, 2 pastraipoje.
Reikia laikytis ankstesnio papročio ir proto, kuris tą paprotį paskatino.
O visa, kas bus daroma prieš ilgalaikį paprotį, provincijos valdytojas savo rūpesčiu atšauks.
(8.) Tegu lieka nepakeistas paprotys, kuris, kaip žinoma, nesiima nieko, kas prieštarautų katalikų tikėjimui.
Taip pat Grigalius visiems Numidijos vyskupams.
Mes leidžiame nepakeistam pasilikti tam papročiui, kuris nesiima nieko, kas prieštarautų katalikų tikėjimui, ar kalbama apie primų skyrimą, ar apie kitus dalykus; išskyrus tuos, kurie iš donatistų pasiekia vyskupystę – jiems mes visais būdais draudžiame būti pakeltiems į primo orumą (net jei eilė atvestų juos į tą vietą).
Tegu jiems užtenka rūpintis jiems patikėta liaudimi, bet jokiu būdu neturi jie aplenkti tų vyskupų, kuriuos katalikų tikėjimas išmokė ir pagimdė bažnyčios prieglobstyje, siekiant primo viršūnės.
(9.) Neturi būti atimta tai, kas priklauso nuo papročio.
Taip pat Grigalius.
Lygiai taip pat kaip neleidžiame daryti to, kas draudžiama, taip mes neneigiame to, kas priklauso nuo papročio.
(10.) Ne vieta suteikia vertę papročiui, o paprotys vietai.
Taip pat anglų vyskupui Augustinui.
Tavo brolija pažįsta Romos bažnyčios paprotį, kurioje ji prisimena buvusi išmaitinta.
Bet man patinka, kad jei radai, ar tai būtų Romos, ar galų, ar bet kurioje kitoje bažnyčioje, kažką, kas labiau galėtų patikti visagaliam Dievui, atidžiai tai išrinktum, ir Anglijos bažnyčiai, kuri tikėjime dar yra nauja, ypatingu pamokymu įdiegtum tai, ką sugebėjai surinkti iš daugelio bažnyčių.
Juk daiktus reikia mylėti ne dėl vietų, bet vietas dėl dalykų.
Taigi iš kiekvienos bažnyčios išrink tai, kas pamaldu, kas religinga, kas teisinga, ir visa tai surinkęs tarsi į ryšulėlį, perduok į anglų protus, kad taptų papročiu.
(11.) Tai, kas įrodyta esant nei prieš tikėjimą, nei prieš gerus papročius, turi būti laikoma nesvarbiu (neutraliu).
Taip pat Augustinas Januarijui.
Tuo tarpu tie dalykai, kuriuos mes saugome neužrašytus, bet perduotus, kurie iš tiesų yra stebimi visame žemės rutulyje, duoda suprasti, kad jie buvo rekomenduoti ir nustatyti pačių apaštalų arba visuotinių susirinkimų (kurių autoritetas Bažnyčioje yra itin naudingas): kaip antai tai, kad Viešpaties kančia, prisikėlimas, žengimas į dangų ir Šventosios Dvasios nužengimas švenčiamas kasmetinėmis iškilmėmis, ir jei pasitaiko kas nors kita panašaus, ko laikosi visi ten, kur tik išplitusi bažnyčia.
(1.) Kita vertus, kiti dalykai, kurie kinta priklausomai nuo vietovių ir pasaulio regionų, pavyzdžiui, tai, kad vieni pasninkauja šeštadienį, kiti – ne; arba vieni kasdien priima Viešpaties Kūną ir Kraują, o kiti jį priima tik tam tikromis dienomis; ir jei galima pastebėti ką nors kita panašaus – visa ši dalykų kategorija paliekama laisvai praktikai; mat tai, kas įrodyta neprieštaraujant nei tikėjimui, nei geriems papročiams, turi būti laikoma neutraliu ir saugoma dėl visuomenės, kurioje gyvenama, ramybės.
Motina, nusekusi paskui mane į Milaną, rado, kad ten bažnyčia šeštadienį nepasninkauja; ji ėmė dvejoti, ką jai daryti.
Tada aš dėl to pasitariau su palaimintojo atminimo vyskupu Ambraziejumi; o jis pasakė: kai atvykstu į Romą, pasninkauju šeštadienį, o kai esu Milane – nepasninkauju.
Taip ir tu: į kokią bažnyčią netyčia atvyktum, elkis pagal jos paprotį, jei nenori, kad būtum kam nors papiktinimas, nei kas nors būtų papiktinimas tau.
Kai apie tai pranešiau motinai, ji su džiaugsmu tai priėmė.
II dalis.
Gratianas. Tačiau tai turi būti suprantama apie tą paprotį, kuris sutvirtintas arba visuotinės bažnyčios praktika, arba ilgo laiko.
Bet jeigu dėl laiko ar sielų įvairovės yra įvedami įvairūs papročiai, atradus progą, juos reikia verčiau pašalinti, nei jų laikytis.
Todėl Augustinas rašo atsakydamas į Januarijaus klausimus:
(12.) Turi būti pašalinti tie dalykai, kurie nėra patvirtinti nei autoriteto, nei visuotiniais papročiais.
Aš manau, kad visus tokius dalykus – kurie nepagrįsti Šventojo Rašto autoritetu, nerandami nustatyti vyskupų susirinkimuose, nėra įtvirtinti visuotinės bažnyčios papročių, bet be galo įvairuoja dėl skirtingų vietų skirtingų papročių, taip kad vos galima ar netgi visiškai neįmanoma atrasti priežasčių, kuriomis žmonės rėmėsi juos nustatydami, – atsiradus galimybei, be jokios abejonės reikia pašalinti.
Nes nors ir neįmanoma rasti, kaip jie prieštarautų tikėjimui, jie pačią religiją, kurią Dievo gailestingumas norėjo palikti laisvą turint tik pačius negausiausius ir aiškiausius šventimo sakramentus, slegia tokia vergiška našta, kad žydų padėtis tampa lengviau pakenčiama, nes jie, nors ir nepažino laisvės laiko, yra pajungti Įstatymo sakramentams, o ne žmonių pramanams.
(13.) Visi provincijos gyventojai giedodami teišlaiko tą patį būdą, kokį žino esant metropolito soste.
Taip pat iš Toledo susirinkimo.
III dalis.
Dėl tų, kurie prieš Apaštalo valią yra blaškomi kiekvieno mokymo vėjo, šventajam susirinkimui patiko, kad, metropolito sosto autoritetu įpareigoti, kiekvienos provincijos piliečiai ir bažnyčių vadovai išlaikytų vieną ir tą patį giedojimo būdą, kurį žino esant nustatytą metropolijos soste, ir neleistų sau atsiskirti nuo metropolijos sosto jokiu ordino ar apeigų skirtumu.
Nes taip yra teisinga, kad kiekvienas imtų mokymo taisykles iš ten, iš kur gauna garbės (šventimų) konsekraciją, kad pagal protėvių dekretus sostas, kuris yra kiekvieno kunigiško orumo motina, būtų ir bažnytinės tvarkos mokytojas.
Aišku, išskyrus abatus, kuriems patikėtos pareigos, kurias jie pagal savo vyskupo valią turi reguliariai atlikti, kitų viešų pamaldų – tai yra vakarinės, rytmetinės ar mišių – neleidžiama švęsti kitaip, nei pagrindinėje bažnyčioje.
(1.) O jei kas nors taptų šių dekretų pažeidėju, tebūnie šešis mėnesius atskirtas nuo bendrystės ir tegu lieka taisytis pas metropolitą prižiūrimas atgailos, kad pas jį ašaromis nuplautų praeities nusižengimo kaltę ir uoliai išmoktų reikalingo pareigų mokymo.
(2.) Pagal šią disciplinos taisyklę metropolitas teįpareigoja ne tik visos savo provincijos vyskupus ar kunigus, bet ir kiti vyskupai tepriverčia jiems pavaldžius bažnyčių vadovus paklusti šiems nuostatams.
(14.) Rytmetinėse ir vakarinėse pamaldose tebūna išlaikoma viena ir ta pati tvarka.
Taip pat iš Bragos susirinkimo.
Visiems bendru sutarimu patiko, kad rytmetinėse ar vakarinėse pamaldose būtų laikomasi vienos ir tos pačios giedojimo tvarkos, ir kad tai nebūtų daroma skirtingai ar privačiai, o vienuolynų papročiai nebūtų sumaišyti su bažnytine taisykle.
TRYLIKTOJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
I dalis.
Taip pat prieš prigimtinę teisę neleidžiama jokia dispensacija (išimtis); nebent galbūt dvi blogybės taip spaustų, kad vieną iš jų būtų būtina pasirinkti.
Todėl VIII Toledo susirinkime rašoma:
(1.) Iš dviejų blogybių reikia rinktis mažesnę.
Nors dviejų blogybių reikia kuo atsargiausiai saugotis, vis dėlto, jei pavojaus būtinybė priverstų vieną iš jų pasirinkti, turime apsispręsti už tą, kuri, kaip žinoma, saisto mažesniu ryšiu.
O kas iš jų yra lengvesnė, ar kas sunkesnė, ištirkime gryno proto aštrumu.
Mat kai esame verčiami prisiekti melagingai, mes iš tiesų įžeidžiame Kūrėją, bet suteršiame tik save pačius.
O kai įvykdome žalingus pažadus ir paniekiname Dievo įsakymus bei bedievišku žiaurumu pakenkiame artimiesiems, mes ir save pačius nužudome žiauresniu mirties kardu.
Nes anuo atveju mes pražūstame nuo dvejopo kaltės ginklo, o šiuo atveju esame nukaunami trejopai.
(2.) Apie tą patį.
Taip pat Grigalius „Moralijose“.
Leviatano sėklidžių gyslos yra susipynusios, nes jo įtaigos argumentai yra surišti painiais išradimais, kad daugelį priverstų taip nusidėti, jog, jei galbūt jie siektų išvengti nuodėmės, neištrūktų be kitų nuodėmės spąstų, ir vengdami kaltės ją padarytų, ir jokiu būdu negalėtų išsilaisvinti iš vienos, nebent sutiktų susisaistyti kitoje.
Tai geriau parodysime, jei pateiksime šio susisaistymo pavyzdžių iš žmonių gyvenimo.
(1.) Štai kažkas, siekdamas šio pasaulio draugystės, prisiekia kitam, panašiai gyvenančiam, kad visiškoje tyloje slėps jo paslaptis.
Bet sužinoma, kad tas, kuriam prisiekta, daro svetimavimą ir netgi bando nužudyti svetimaujančios moters vyrą.
O tas, kuris davė priesaiką, atsitokėja ir yra puolamas įvairių minčių: jis bijo nutylėti, kad tylėdamas netaptų svetimavimo ir kartu žmogžudystės bendrininku, bet bijo ir išduoti, kad nesusisaistytų kreivapriesaikystės kalte.
Taigi jis yra surištas susipynusiomis sėklidžių gyslomis: į kurią pusę bepasisuktų, bijo, kad neliks laisvas nuo nusižengimo užkrato.
(2.) Kitas, palikęs viską, kas pasaulietiška, ir siekdamas visame kame palaužti savo valią, trokšta pasiduoti svetimam valdymui, bet tą, kuris turėtų jam vadovauti Dievo link, pasirenka nepakankamai atsargiai tirdamas: nes galbūt tas, kuris pasirenkamas be apmąstymo, kai jau pradeda vadovauti, draudžia daryti tai, kas priklauso Dievui, ir liepia daryti tai, kas pasaulio.
Taigi pavaldinys, svarstydamas, kokia būtų nepaklusnumo kaltė arba koks būtų pasaulietinio gyvenimo užkratas, ir bijo paklusti, ir bijo nepaklusti, idant paklusdamas neapleistų Dievo Jo įsakymuose, arba vėlgi nepaklusdamas nepaniekintų Dievo išrinktajame vyresniajame.
(3.) Dar kitas, nepaisydamas bažnytinės garbės naštos, kyšiais užkopia į valdymo vietą.
Bet kadangi viskas, kas čia iškyla, labiau slegia sielvartais nei džiugina garbe, kai širdį slegia sielvartas, į atmintį sugrįžta kaltė; jis gailisi, kad per kaltę atėjo į vargą, ir, palaužtas pačių sunkumų, supranta, kaip neteisinga buvo tai, ką padarė.
Taigi, pripažindamas save kaltu dėl duotų kyšių, jis nori palikti pasiektos didybės vietą, bet bijo, kad sunkesnis nusikaltimas bus palikti patikėtos kaimenės globą; nori rūpintis patikėta kaimene, bet bijo, kad blogesnė kaltė yra turėti nusipirktą ganytojišką kaimenės valdymą.
Taigi per garbės ambiciją jis mato save iš abiejų pusių surištą kaltės.
Jis mato, kad nei vienas, nei kitas pasirinkimas nėra be nusikaltimo kaltės, jei arba kartą priimta kaimenė paliekama, arba vėlgi šventas veiksmas, nupirktas pasaulietiškai, yra išlaikomas.
Iš visų pusių jis bijo ir įtariai dreba dėl kiekvieno krašto, kad arba likdamas nupirktoje valdžioje nevertai, neapraudos to, ko neištaiso net ir palikdamas, arba tikrai palikdamas valdymą, kol bando apraudoti vieną dalyką, vėlgi nepadarytų kito nusižengimo dėl paties kaimenės apleidimo.
II dalis.
(4.) Vis dėlto yra kažkas, ką galima subtiliai padaryti, norint sugriauti Behemoto gudrybes: kai protas suspaustas tarp mažesnių ir didesnių nuodėmių, jei neatsiveria joks kelias visiškai be nuodėmės, visada tebūnie pasirenkama tai, kas mažiau; nes ir tas, kuris iš visų pusių apsuptas sienų, kad nepabėgtų, meta save bėgti ten, kur siena yra žemesnė.
Todėl Paulius, matydamas kai kuriuos bažnyčioje nesusilaikančius, leido mažiausią, kad išvengtų didesnių nuodėmių, sakydamas: „Dėl ištvirkavimo kiekvienas tegu turi savo žmoną“.
Ir kadangi sutuoktiniai tik tada yra be kaltės lytiškai susijungdami, kai jungiasi ne geiduliui patenkinti, bet palikuonims susilaukti, kad parodytų, jog net ir tai, ką jis leido, nėra visiškai be kaltės, jis tuoj pat pridūrė: „Tai sakau kaip nuolaidą, o ne kaip įsakymą“.
Juk tai, kam atleidžiama, bet kas neįsakoma, nėra be ydos.
Jis iš tiesų matė nuodėmę, kuriai numatė galįs atleisti.
Tačiau kai esame suvaržyti abejonių, naudinga pasiduoti mažiausiems dalykams, kad dideliuose dalykuose nenusidėtume be atleidimo.
(5.) Taigi dažniausiai šio Behemoto gyslų painiava atrišama, kai pereinama prie didžiausių dorybių per padarytus mažesnius nusižengimus.
KETURIOLIKTOJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
I dalis.
Tačiau tai suprantama apie vieną ir tą patį asmenį.
Bet pagrįstai klausiama, ar skirtinguose asmenyse ta pati dispensacija turi vietą, tai yra, ar mes galime padaryti mažesnes nuodėmes tam, kad kiti neįsipainiotų į didesnes.
Apie tai Augustinas rašo taip:
(1.) Neturime daryti jokių nusižengimų vien tam, kad kiti nepadarytų didesnių.
Ką Lotas sakė sodomiečiams: „Aš turiu dvi dukteris, kurios dar nepažino vyrų; išvesiu jas jums, darykite su jomis, kaip jums patinka: tik šiems vyrams nedarykite nieko blogo“: kadangi jis norėjo atiduoti savo dukteris, kad tuo atsilygintų ir jo svečiai nepatirtų nieko panašaus nuo sodomiečių, pagrįstai klausiama, ar galima leisti tokią gėdingų veiksmų ar bet kokių kitų nuodėmių kompensaciją – kad mes padarytume ką nors blogo, idant kitas nepadarytų didesnio blogio; ar tai greičiau reikia priskirti Loto sutrikimui, o ne apgalvotam patarimui.
Ir be abejonės, tokia kompensacija priimama labai pavojingai.
O jei tai priskiriama žmogiškam sutrikimui ir protui, taip stipriai sukrėstam tokio didelio blogio, tai jokiu būdu neturi būti sekama (imituojama).
II dalis.
Gratianas. Tačiau papročio ar konstitucijos griežtumas kartais sušvelninamas.
Todėl popiežius Leonas sako:
(2.) Kokios konstitucijos gali būti sušvelnintos, o kokios – ne.
Kaip yra tam tikrų dalykų, kurių jokia priežastimi negalima išrauti, taip yra daug tokių, kuriuos dėl laikmečio būtinybės arba atsižvelgiant į amžių, reikia sušvelninti; visada išlaikant tą sąlygą, kad tuose dalykuose, kurie būtų abejotini ar neaiškūs, žinotume, jog reikia sekti tuo, kas, kaip matoma, nei prieštarauja Evangelijos priesakams, nei yra priešinga šventųjų Tėvų dekretams.
PENKIOLIKTOJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
I dalis.
Iki šiol mes aptarėme prigimtinę teisę ir konstituciją ar paprotį, nurodydami skirtumus, kuriais jie atskiriami vienas nuo kito: dabar atkreipkime dėmesį į bažnytines konstitucijas, trumpai nurodydami jų kilmę ir autoritetą, kiek galime surinkti iš šventųjų Tėvų knygų.
(1.) Kokiu laiku prasidėjo visuotinių susirinkimų kanonai.
Visuotinių susirinkimų kanonai (kaip sako Izidorius) prasidėjo nuo Konstantino laikų.
Mat ankstesniais metais, siaučiant persekiojimams, nebuvo galimybės mokyti liaudies.
Todėl krikščionybė suskilo į įvairias erezijas, nes vyskupams nebuvo leidimo susirinkti kartu, išskyrus minėto imperatoriaus laikais.
Nes jis davė krikščionims galimybę laisvai susirinkti.
Valdant jam, šventieji Tėvai, susirinkę į Nikėjos susirinkimą iš viso pasaulio, perdavė evangelinį ir apaštališką tikėjimą pagal simbolį po apaštalų.
(1.) Tarp kitų susirinkimų yra keturi garbingieji sinodai, kurie iš esmės apima visą tikėjimą, tarsi keturios evangelijos arba tiek pat rojaus upių.
(2.) Pirmasis iš jų, Nikėjos sinodas, kuriame dalyvavo 318 vyskupų, įvyko valdant imperatoriui Konstantinui Augustui; jame buvo pasmerkta arijonų klastos šventvagystė, kurią arijonai skelbė apie Šventosios Trejybės nelygybę, ir tas pats šventasis sinodas per simbolį apibrėžė, kad Dievo Sūnus yra vienos prigimties su Dievu Tėvu.
(3.) Antrasis sinodas, 150 Tėvų, buvo sušauktas Konstantinopolyje valdant Teodosijui Vyresniajam; jis pasmerkė Makedonijų, kuris neigė, kad Šventoji Dvasia yra Dievas, ir parodė, kad Šventoji Dvasia yra vienos prigimties su Tėvu ir Sūnumi, pateikdamas simbolio formą, kurią dabar savo bažnyčiose skelbia visa graikų ir lotynų išpažintis.
(4.) Trečiasis sinodas, pirmasis Efeze, 200 vyskupų, buvo surengtas valdant Augustui Teodosijui Jaunesniajam; jis teisinga anatema pasmerkė Nestorijų, kuris tvirtino, kad Kristuje yra du asmenys, ir parodė, kad Viešpaties Jėzaus Kristaus viename asmenyje išlieka dvi prigimtys.
(5.) Ketvirtasis sinodas, Chalkedono, 630 kunigų, įvyko valdant valdovui Markianui; jame vieningu Tėvų sprendimu buvo pasmerktas Eutichas, Konstantinopolio abatas, skelbęs vieną Dievo Žodžio ir kūno prigimtį, ir jo gynėjas Dioskoras, buvęs Aleksandrijos vyskupas, ir vėlgi pats vyskupas Nestorijus kartu su kitais eretikais; tas pats sinodas skelbė, kad Viešpats Kristus taip gimė iš Mergelės, jog jame išpažįstame dieviškosios ir žmogiškosios prigimties substanciją.
(6.) Šie keturi sinodai yra pagrindiniai, išsamiausiai skelbiantys tikėjimo prigimtį.
Bet ir kokie bebūtų kiti susirinkimai, kuriuos šventieji Tėvai, kupini Dievo Dvasios, patvirtino, po šių keturių autoriteto jie išlieka patvirtinti visa galia; jų aktai yra išsaugoti šiame veikale.
(7.) O „sinodas“ iš graikų kalbos išvertus reiškia palydą arba susirinkimą.
Tuo tarpu „susirinkimo“ (concilium) pavadinimas kilęs iš romėnų papročio.
Mat tuo metu, kai buvo nagrinėjama byla, visi susirinkdavo į vieną vietą ir bendra intencija tai svarstydavo.
Todėl ir „susirinkimas“ (concilium) vadinamas nuo bendros intencijos, tarytum „patarimas“ (consilium); o „consilium“ tarsi „considium“, raidei „d“ pereinant į „l“; arba „concilium“ taip vadinama dėl bendros intencijos, todėl, kad visi nukreipia proto žvilgsnį į vieną bendrą tikslą: juk blakstienos (supercilia) priklauso akims; todėl tie, kurie tarp savęs nesutaria, nedaro susirinkimo (concilium), nes nesijaučia (negalvoja) kaip vienas.
O „būrys“ (cetus) yra susiėjimas arba kongregacija, nuo sueiti į vieną.
Todėl ir susiėjimas (conventus) taip pavadintas, nes ten žmonės susirenka; kaip sambūris ar būrys, taip ir susirinkimas (concilium) vadinamas nuo daugelio susijungimo į vieną bendriją.
Apie keturis susirinkimus rašo palaimintasis Grigalius taip sakydamas:
(2.) Apie keturių susirinkimų autoritetą.
Kaip keturias šventosios Evangelijos knygas, taip prisipažįstu priimąs ir gerbiąs keturis susirinkimus.
Tai yra Nikėjos, kuriame sugriaunama iškrypėliška Arijaus dogma; taip pat Konstantinopolio, kuriame atskleidžiama Eunomijaus ir Makedonijaus klaida; taip pat pirmąjį Efezo, kuriame nuteisiamas Nestorijaus bedieviškumas; ir Chalkedono, kuriame pasmerktas Euticho ir Dioskoro iškrypimas; juos aš priimu su visišku atsidavimu ir saugau su pačiu tobuliausiu pritarimu, nes juose, tarsi ant keturkampio akmens, iškyla šventojo tikėjimo statinys ir glūdi bet kokio gyvenimo bei elgesio norma.
(1.) Taip pat gerbiu ir penktąjį susirinkimą, kuriame pasmerkiamas Ibos laiškas, pilnas klaidų; Teodoras, atskiriantis Dievo ir žmonių tarpininko asmenį į dvi substancijas, pripažįstamas puolęs į bedieviškumo klastą, o Teodoro raštai, kuriais smerkiama palaimintojo Kirilo tikėjimo tiesa, pateikti beprotybės įžūlumu, yra atmetami.
O visus tuos asmenis, kuriuos minėti garbingi susirinkimai atmeta, aš atmetu, o kuriuos gerbia – aš apkabinu; nes kadangi jie buvo nustatyti visuotiniu sutarimu, tas, kuris drįsta išrišti tuos, kuriuos jie suriša, arba surišti tuos, kuriuos jie išriša, griauna save patį, o ne juos.
Apie tuos pačius rašo ir popiežius Gelazijus sakydamas:
(3.) Kokius susirinkimus priima šventoji Romos bažnyčia.
Šventoji Romos bažnyčia, po tų Senojo ir Naujojo Testamento Raštų, kuriuos priimame kaip taisykles, nedraudžia priimti ir šių: Šventąjį Nikėjos 318 Tėvų sinodą, tarpininkaujant Augustui Konstantinui Didžiajam, kuriame buvo pasmerktas eretikas Arijus; Šventąjį Konstantinopolio sinodą, tarpininkaujant Augustui Teodosijui Vyresniajam, kuriame eretikas Makedonijus sulaukė deramo pasmerkimo; Šventąjį pirmąjį Efezo sinodą, kuriame buvo pasmerktas Nestorijus, sutikus palaimintajam popiežiui Celestinui, tarpininkaujant Aleksandrijos sosto vyskupui Kirilui ir iš Italijos pasiųstam vyskupui Arkadijui; Šventąjį Chalkedono sinodą, tarpininkaujant Augustui Markianui ir Konstantinopolio vyskupui Anatolijui, kuriame buvo pasmerktos nestoriečių ir eutichiečių erezijos kartu su Dioskoru ir jo bendrininkais; bet ir jei yra kokių nors susirinkimų, kuriuos šventieji Tėvai iki šiol nustatė, po šių keturių autoriteto mes nusprendžiame juos saugoti ir priimti.
(1.) Dabar reikia pridėti apie šventųjų Tėvų veikalus, kurie priimami katalikų bažnyčioje.
(2.) Palaimintojo Kiprijono, kankinio ir Kartaginos vyskupo, veikalai.
(3.) Taip pat palaimintojo Grigaliaus Nazianziečio, vyskupo, veikalai.
(4.) Taip pat palaimintojo Atanazo, Aleksandrijos vyskupo, veikalai.
(6.) Taip pat palaimintojo Jono, Konstantinopolio vyskupo, veikalai.
(9.) Taip pat palaimintojo Hilarijaus, Puatjė vyskupo, veikalai.
(10.) Taip pat palaimintojo Ambraziejaus, Milano vyskupo, veikalai.
(11.) Taip pat palaimintojo Augustino, Hipono vyskupo, veikalai.
(12.) Taip pat palaimintojo kunigo Jeronimo veikalai.
(13.) Taip pat palaimintojo Prospero, labai pamaldaus vyro, veikalai.
(14.) Taip pat palaimintojo popiežiaus Leono laiškas, skirtas vyskupui Flavianui, kurio tekstui jei kas nors paprieštarautų nors dėl vienos raidės ir nepriimtų jo su pagarba visame kame, tebūnie anatemizuotas.
(15.) Taip pat visų ortodoksų Tėvų, kurie niekuo nenukrypo nuo šventosios Romos bažnyčios bendrystės, nebuvo atskirti nuo jos ištikimo mokymo, bet per Dievo malonę buvo tos pačios bendrystės dalininkai iki paskutinės savo gyvenimo dienos, veikalus ir traktatus nusprendžiame skaityti.
(16.) Taip pat dekretiniai laiškai, kuriuos palaimintieji popiežiai įvairiais laikais iš Romos miesto pateikė įvairių Tėvų paguodai, turi būti priimami su pagarba.
(17.) Taip pat šventųjų kankinių aktai, kurie spindi daugybe kankinimų kančių ir nuostabiais išpažinčių triumfais.
Kas iš katalikų abejotų, kad taip yra, ir kad jie ištvėrė dar didesnes kovas, ir viską atlaikė ne savo jėgomis, bet Dievo malone ir pagalba?
Tačiau pagal senovinį paprotį šventojoje Romos bažnyčioje jie nėra skaitomi dėl ypatingo atsargumo, nes ir tų, kurie juos parašė, vardai yra visiškai nežinomi, ir manoma, kad netikintys arba neišmanėliai juose prirašė nereikalingų arba mažiau tinkančių dalykų nei buvo pati įvykių eiga: kaip tam tikrų Kiriko ir Julitos, kaip Grigaliaus ir kitų panašūs kankinystės aprašymai, kurie teigiama, jog yra parašyti eretikų.
Dėl to, kaip sakyta, kad nekiltų net ir menkiausia dingstis pašaipai, šventojoje Romos bažnyčioje jie neskaitomi.
Mes vis dėlto kartu su minėta bažnyčia visus kankinius ir jų garbingas kovas, kurios labiau žinomos Dievui nei žmonėms, su visu atsidavimu gerbiame.
(18.) Taip pat Tėvų: Pauliaus, Antano, Ilariono ir visų atsiskyrėlių gyvenimus, kuriuos visgi parašė palaimintasis vyras Jeronimas, su visa pagarba priimame.
(19.) Taip pat palaimintojo Silvestro, apaštališkojo sosto vadovo, aktus, nors ir nežinome to, kuris juos parašė, vardo, žinome, kad juos Romos mieste skaito daugelis katalikų, ir dėl senovinio papročio tuo seka daugelis bažnyčių.
(20.) Taip pat raštai apie Viešpaties Šventojo kryžiaus atradimą ir kiti raštai apie Šventojo Jono Krikštytojo galvos atradimą iš tiesų yra nauji apreiškimai, ir kai kurie katalikai juos skaito, bet kai jie patenka į katalikų rankas, tegu pirmiau eina palaimintojo apaštalo Pauliaus ištarmė: „Viską ištirkite, kas gera – laikykitės“.
(21.) Taip pat Rufinas, religingas vyras, išleido daugybę bažnytinio darbo knygų, taip pat išvertė nemažai Raštų; bet kadangi palaimintasis Jeronimas kai kuriuose dalykuose jį sukritikavo dėl valios laisvės, mes manome tai, ką žinome manant palaimintąjį Jeronimą: ir ne tik apie Rufiną, bet ir apie visus tuos, kuriuos minėtas vyras dažnai peikė dėl Dievo uolumo ir tikėjimo religijos.
(22.) Taip pat kai kuriuos Origeno veikalus, kurių palaimintasis vyras Jeronimas neatmeta, mes priimame skaityti, o visus likusius kartu su jų autoriumi sakome esant atmestinus.
(23.) Taip pat Euzebijaus Cezarėjiečio kroniką bei jo bažnytinės istorijos knygas, nors pirmojoje savo pasakojimo knygoje jis buvo drungnas, o vėliau parašė vieną knygą girdamas ir teisindamas schizmatiką Origeną: tačiau dėl išskirtinių žinių, kurios tarnauja mokymui, jokiu būdu nesakome, kad juos reikia atmesti.
(24.) Taip pat Orozijų, labai mokytą vyrą, labai giriame, nes jis mums parengė labai reikalingą istoriją prieš pagonių šmeižtus ir ją stebėtinai trumpai išdėstė.
(25.) Taip pat garbingo vyro Sedulijaus Velykų kūrinį, kurį jis aprašė herojinėmis eilėmis, iškeliame su ypatinga gyriumi.
(26.) Taip pat Juvenko nemažiau varginantį darbą mes neatmetame, bet juo stebimės.
(27.) O tai, ką eretikai ar schizmatikai parašė ar skelbė, katalikų ir apaštališkoji Romos bažnyčia jokiu būdu nepriima.
Iš jų kelis, kuriuos prisiminėme ir kurių katalikai privalo vengti, manome esant būtina pridėti.
(28.) Visų pirma Rimini sinodą, kurį Konstantino sūnus Konstantijus Cezaris sušaukė tarpininkaujant prefektui Taurui, nuo tada ir dabar, ir amžinai išpažįstame esant pasmerktą.
(29.) Taip pat itinerariumą apaštalo Petro vardu, kuris vadinamas šventojo Klemenso VIII knyga, apokrifinis.
(30.) Aktai apaštalo Andriejaus vardu, apokrifiniai.
(31.) Aktai apaštalo Pilypo vardu, apokrifiniai.
(32.) Aktai apaštalo Petro vardu, apokrifiniai.
(33.) Aktai apaštalo Tomo vardu, apokrifiniai.
(34.) Evangelija Tado vardu, apokrifinė.
(35.) Evangelija apaštalo Tomo vardu, kuria naudojasi manichėjai, apokrifinė.
(36.) Evangelija Barnabo vardu, apokrifinė.
(37.) Evangelija apaštalo Baltramiejaus vardu, apokrifinė.
(38.) Evangelija apaštalo Andriejaus vardu, apokrifinė.
(39.) Evangelijos, kurias suklastojo Lukianas, apokrifinės.
(40.) Evangelijos, kurias suklastojo Irkijus, apokrifinės.
(41.) Knyga apie Išganytojo vaikystę, apokrifinė.
(42.) Knyga apie Išganytojo gimimą, apie Šv. Mariją ir apie Išganytojo pribuvėją, apokrifinė.
(43.) Knyga, kuri vadinama „Ganytoju“, apokrifinė.
(44.) Visos knygos, kurias parašė velnio mokinys Lenticijus, apokrifinės.
(45.) Knyga, kuri vadinama „Pamatu“, apokrifinė.
(46.) Knyga, kuri vadinama „Lobyne“, apokrifinė.
(47.) Knyga, kuri vadinama apie Adomo dukteris, arba Pradžios, apokrifinė.
(48.) „Centimetras apie Kristų“, sudarytas iš Vergilijaus eilių, apokrifinis.
(49.) Knyga, kuri vadinama Apaštalo Pauliaus ir Teklės aktais, apokrifinė.
(50.) Knyga, kuri vadinama Nepočio, apokrifinė.
(51.) Patarlių knyga, kuri parašyta eretikų ir pažymėta Šv. Siksto vardu, apokrifinė.
(52.) Apreiškimas, kuris vadinamas Apaštalo Pauliaus, apokrifinis.
(53.) Apreiškimas, kuris vadinamas Apaštalo Tomo, apokrifinis.
(54.) Apreiškimas, kuris vadinamas Stepono, apokrifinis.
(55.) Knyga, kuri vadinama Šv. Marijos perėjimu, apokrifinė.
(56.) Knyga, kuri vadinama Adomo atgaila, apokrifinė.
(57.) Knyga milžino Ogo vardu, apie kurį eretikai teigia, jog jis po tvano kovojo su slibinu, apokrifinė.
(58.) Knyga, kuri vadinama Jokūbo testamentu, apokrifinė.
(59.) Knyga, kuri vadinama Origeno atgaila, apokrifinė.
(60.) Knyga, kuri vadinama Šv. Kiprijono atgaila, apokrifinė.
(61.) Knyga, kuri vadinama Jamnės ir Mambrės atgaila, apokrifinė.
(62.) Knyga, kuri vadinama Apaštalų burtais, apokrifinė.
(63.) Lusanijos knyga, apokrifinė.
(64.) Apaštalų kanonų knyga, apokrifinė.
(65.) „Fiziologo“ knyga, kuri parašyta eretikų ir priskirta palaimintajam Ambraziejui, apokrifinė.
(66.) Euzebijaus Pamfilo istorija, apokrifinė.
(67.) Tertulijono arba Afrikiečio veikalai, apokrifiniai.
(68.) Postumiano ir Galo veikalai, apokrifiniai.
(69.) Montano, Priskilės ir Maksimilės veikalai, apokrifiniai.
(70.) Visi manichėjo Fausto veikalai, apokrifiniai.
(71.) Kito Klemenso Aleksandriečio veikalai, apokrifiniai.
(72.) Galijos kunigo Kasiano veikalai, apokrifiniai.
(73.) Viktorino Puatjė veikalai, apokrifiniai.
(74.) Galijos vyskupo Fausto iš Rježo veikalai, apokrifiniai.
(75.) Frumencijaus veikalai, apokrifiniai.
(76.) Jėzaus laiškas karaliui Agbarui, apokrifinis.
(77.) Jurgio kankinystė, apokrifinė.
(78.) Kiriko ir Julitos kankinystė, apokrifinė.
(79.) Raštas, kuris vadinamas Saliamono prieštaravimu, apokrifinis.
(80.) Visi filakterijos, kurie sukurti ne angelų menu, kaip jie išgalvoja, bet labiau demonų, apokrifiniai.
(81.) Šie ir visi panašūs į šiuos, kuriuos skelbė Simonas Magas, Mikalojus, Kerintas, Markionas, Bazilidas, Ebionas, taip pat Paulius Samosatietis, Fotinas ir Bonozas bei kiti, atkritę į panašią klaidą; taip pat Montanas su savo nepadoriais pasekėjais, Apolinaris, Valentinas arba Manichėjas, Faustas, Sabelijus, Arijus, Makedonijus, Eunomijus, Novatas, Sabatijus, Celestijus, Donatas, Eustatijus, Jovinianas, Pelagijus, Julianas ir Lacijietis, Celestinas, Maksiminas, Priskilijonas iš Ispanijos, Lampedijus, Dioskoras, Eutichas, Petras ir kitas Petras (iš kurių vienas sutepė Aleksandriją, o kitas Antiochiją), Akakijus Konstantinopolietis su savo bendrininkais, o taip pat ir visos erezijos, kurias jie ir jų mokiniai arba schizmatikai mokė ar parašė, kurių vardai menkai teprisimenami – mes išpažįstame, kad visa tai yra ne tik atmesta, bet ir pašalinta iš visos Romos bei apaštališkosios bažnyčios, o kartu su jų autoriais ir autorių sekėjais amžinai pasmerkta neišrišamu anatemos pančiu.
(82.) Be to, kokios knygos per metų ciklą bažnytinėse pamaldose kai kurių yra skaitomos (ko apaštališkoji bažnyčia neatmeta, bet seka tuo papročiu) tikinčiųjų ugdymui, mes nusprendėme pažymėti.
Kai kurie Septuagezimos laikotarpiu deda Penkiaknygę iki 15 dienos prieš Velykas, o 15 dieną deda Jeremiją iki Viešpaties Vakarienės dienos.
Viešpaties Vakarienės dieną skaito tris skaitinius iš pranašo Jeremijo raudų: „Kaip sėdi vienišas miestas ir t. t.“ ir tris iš Šv. Augustino traktato apie 54-ąją psalmę: „Išgirsk, Dieve, mano maldą ir neatstumk“, ir tris iš Apaštalo, kur laiške korintiečiams jis sako: „Kai jūs susirenkate į vieną vietą“.
Antrasis skaitinys prasideda taip: „Taip pat ir taurę, po vakarienės ir t.t.“.
Trečiasis: „Apie dvasines dovanas, broliai, nenoriu, kad būtumėte nežinioje“.
Pasirengimo dieną (Didįjį penktadienį) skaitomi trys skaitiniai iš Jeremijo raudų, ir trys iš Šv. Augustino traktato apie 63-ąją psalmę: „Išgirsk, Dieve, mano maldą, kai maldauju“, ir trys iš Apaštalo, kur laiške hebrajams sako: „Skubėkime įeiti į aną poilsį ir t. t.“.
Antrasis skaitinys: „Nes kiekvienas vyriausiasis kunigas“.
Trečiasis: „Apie tai turėtume daug ką pasakyti“.
Šeštadienį prieš Velykas – trys skaitiniai iš pranašo Jeremijo raudų, trys iš Šv. Augustino traktato apie tą pačią 63-ąją psalmę: „Išgirsk, Dieve, mano maldą, kai maldauju“, ir trys iš Apaštalo, kur laiške hebrajams sako: „Kristus, būsimųjų gėrybių vyriausiasis kunigas“.
Antrasis skaitinys: „Kur juk yra testamentas“.
Trečiasis: „Kadangi įstatymas turi tik būsimųjų gėrybių šešėlį“.
Viešpaties Velykų dieną – homilijas, priklausančias tai dienai, o per savaitę – homilijas.
Velykų oktavoje prideda Apaštalų darbus, kanoninius laiškus ir Apokalipsę, ir tai tęsiasi iki Sekminių oktavos.
Sekminių oktavoje deda Karalių knygas ir Paralipomenon (Metraščių) iki pat rugpjūčio kalendų.
Pirmąjį rugpjūčio mėnesio sekmadienį deda Saliamoną iki rugsėjo kalendų.
Pirmąjį rugsėjo sekmadienį deda Jobą, Tobitą, Esterą, Ezdrą iki spalio kalendų.
Pirmąjį spalio mėnesio sekmadienį deda Makabėjų knygą iki lapkričio kalendų.
Pirmąjį lapkričio mėnesio sekmadienį deda Ezechielį, Danielių ir mažuosius pranašus iki gruodžio kalendų.
Pirmąjį gruodžio mėnesio sekmadienį deda pranašą Izaiją iki pat Viešpaties Gimimo.
Viešpaties Gimimo dieną pirmiausia skaito tris skaitinius iš Izaijo.
Pirmasis skaitinys: „Pirmajame laike buvo palengvinta Zabulono žemė ir t. t.“.
Antrasis: „Paguoskite, paguoskite“.
Trečiasis: „Pakilk, pakilk“.
Tada skaitomi pamokslai ar homilijos, priklausančios tai pačiai dienai.
Šv. Stepono šventėje – homilija apie pačią dieną.
Šv. Jono šventėje – panašiai.
Nekaltųjų vaikelių šventėje – panašiai.
Šv. Silvestro šventėje – panašiai.
Viešpaties Gimimo oktavoje – homilija apie pačią dieną.
Pirmąjį sekmadienį po Viešpaties Gimimo prideda Pauliaus laiškus iki pat Septuagezimos.
Apreiškimo šventėje (Epifanijoje) – trys skaitiniai iš Izaijo.
Pirmasis skaitinys prasideda: „Visi trokštantieji“.
Antrasis: „Kelkis, šviesk, Jeruzale“.
Trečiasis: „Džiūgaute džiūgausiu Viešpatyje“.
Po to skaitomi pamokslai ar homilijos, priklausančios pačiai dienai.
ŠEŠIOLIKTOJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
I dalis.
Apaštalų kanonai, kuriuos išvertė Romos popiežius Klemensas, kaip kai kurie teigia, yra penkiasdešimt.
Kad jų nereikia priimti, bet jie priskiriami prie apokrifų, Izidorius rašo taip:
(1.) Apaštalų kanonai apaštališku autoritetu yra atmetami.
Kanonai, kurie vadinami apaštalų, arba todėl, kad jų nepriima apaštališkasis sostas, nei šventieji Tėvai nedavė jiems savo sutikimo, nes jie žinomi kaip eretikų sukurti po apaštalų vardu; nors juose ir randama naudingų dalykų, tačiau kanoniniu ir apaštališku autoritetu yra aišku, kad jų aktai yra atmesti ir priskiriami prie apokrifų.
Savo ruožtu popiežius Zefirinas priešingai rašo Sicilijos vyskupams:
(2.) Apaštalų kanonus reikia priimti.
Šešiasdešimt sentencijų apaštalai surašė kartu su daugeliu kitų vyskupų ir nusprendė, kad jų reikia laikytis.
(3.) Išskyrus penkiasdešimt skyrių, apaštalų kanonai priskiriami apokrifams.
Taip pat popiežius Leonas IX laiške prieš abatą Niketą.
Klemenso knygą, tai yra apaštalo Petro kelionių knygą, ir apaštalų kanonus Tėvai priskiria prie apokrifų, išskyrus penkiasdešimt skyrių, kuriuos nusprendė pridėti prie stačiatikių tikėjimo.
(4.) Taip pat.
VI sinodas.
Šiam šventajam sinodui patiko, kad nuo šiol būtų patvirtinti ir galiotų 85 apaštalų kanonų skyriai.
Izidoriaus laiškas kanonų pradžioje.
Izidorius, Kristaus tarnas, savo skaitytojui bendratarniui.
(1.) Dėl jų autoriteto kitiems susirinkimams mes teikiame pirmenybę tiems kanonams, kurie vadinami apaštalų, nors kai kurių jie ir vadinami apokrifais, kadangi labai daug kas juos priima, o šventieji Tėvai jų sentencijas sutvirtino sinodiniu autoritetu ir įtraukė į kanonines konstitucijas.
Taip pat.
(2.) Pirmoji tvarka, kaip minėta, įtraukta dėl susirinkimo šventimo, o vėliau pridedamas apaštalų kanonų bei pirmųjų apaštališkųjų (tai yra nuo Šv. Klemenso iki Šv. Silvestro) dekretų ir įvairių susirinkimų santraukos įterpimas, sekant savo tvarka.
Gratianas. Kadangi popiežius Adrianas priima šeštąjį sinodą su visais jo kanonais, taip pat aštuoni visuotiniai šventieji susirinkimai yra sutvirtinti Romos popiežiaus išpažinimu, o septintajame sinode, arba šeštajame susirinkime, apaštalų kanonai buvo priimti ir patvirtinti: aišku, kad jie neturi būti priskirti apokrifams.
Popiežius Adrianas rašo patriarchui Tarasijui:
(5.) Šeštasis sinodas patvirtinamas Adriano autoritetu.
Priimu šventąjį šeštąjį sinodą su visais jo kanonais.
Gratianas. Tačiau abejojama, ar būtent šis sinodas surašė kanonus, kas lengvai išsprendžiama iš šeštojo sinodo ketvirtojo posėdžio.
Mat Nikomedijos vyskupas Petras sako:
(6.) Šeštasis sinodas surašė kanonus.
Aš turiu knygą, kurioje surašyti šventojo šeštojo sinodo kanonai.
Patriarchas pasakė:
(1.) Kai kurie dėl nežinojimo piktinasi dėl šių kanonų, sakydami: Argi šeštasis sinodas išleido kanonus?
Tad tegu žino, kad šventasis šeštasis sinodas, vadovaujant Konstantinui, buvo sušauktas prieš tuos, kurie teigė Kristuje esant vieną veikimą ir valią; ten šventieji Tėvai juos anatemizavo kaip eretikus ir paaiškino stačiatikišką tikėjimą.
II dalis.
(2.) Šis sinodas buvo paleistas 14-aisiais Konstantino metais.
Tačiau po ketverių ar penkerių metų tie patys šventieji Tėvai susirinko valdant Konstantinui sūnui Justinianui ir paskelbė minėtus kanonus, dėl kurių niekas tenedvejoja.
Mat tie patys, kurie dalyvavo sinode valdant Konstantinui, pasirašė ir po šiais kanonais valdant Justinianui.
Juk reikėjo, kad visuotinis sinodas paskelbtų bažnytinius kanonus.
Taip pat.
(3.) Šventasis šeštasis sinodas, paskelbęs savo sprendimą prieš monoteletus valdant jį sušaukusiam imperatoriui Konstantinui, kuris neužkalgo mirė, kai vietoje jo valdė jo sūnus Justinianas.
(4.) Tas pats šventasis sinodas, dieviškai įkvėptas, vėl susirinko Konstantinopolyje ketvirtaisiais ar penktaisiais metais ir bažnyčios pataisymui paskelbė 102 kanonus.
Gratianas. Iš to taigi darytina išvada, kad šeštasis sinodas buvo sušauktas du kartus: pirmą kartą valdant Konstantinui, ir jokio kanono nenustatė; antrą kartą valdant jo sūnui Justinianui, ir paskelbė minėtus kanonus.
Todėl šventieji Tėvai, tame pačiame sinode susirinkę antrą kartą, pasakė:
(7.) Šeštojo sinodo konstitucijos.
Kadangi šventieji ir visuotiniai sinodai – penktasis, valdant Justinianui Augustui, ir šeštasis, valdant jo tėvui Konstantinui Augustui, išsamiai diskutuodami apie tikėjimo slėpinį, nepriėmė kanonų, kaip padarė kiti keturi visuotiniai sinodai: todėl mes, susirinkę į šį imperatoriškąjį miestą, surašėme šventuosius kanonus.
Taip pat.
(1.) Šiam šventajam sinodui patiko, kad nuo šiol būtų patvirtinti ir galiotų 85 apaštalų kanonų skyriai.
Taip pat.
(2.) Patvirtiname ir kitus šventųjų kanonus bei sinodus: tai yra Nikėjos, Ankyros, Neocezarėjos, Gangros, Antiochijos, Laodikėjos, Konstantinopolio, pirmąjį Efezo, Chalkedono, Sardikos ir Kartaginos; taip pat Aleksandrijos vyskupo ir kankinio Teofiliaus, Grigaliaus Trismegisto, Neocezarėjos vyskupo, Atanazo Aleksandrijos vyskupo, Bazilijaus iš Cezarėjos Kapadokijoje, Grigaliaus Nisiečio vyskupo, Grigaliaus Teologo, Amfilochijo Ikonijos vyskupo, Timotiejaus Aleksandrijos vyskupo, Germano Konstantinopolio vyskupo, Kirilo Aleksandrijos vyskupo, Kiprijono Kartaginos vyskupo veikalus bei jo sinodą.
(8.) Romos popiežiaus autoritetu patvirtinami aštuoni šventieji susirinkimai.
Taip pat iš Dienos Knygos Romos popiežiaus išpažinimas.
Aštuonis visuotinius šventuosius susirinkimus: pirmąjį Nikėjos, Konstantinopolio, Efezo, Chalkedono, penktąjį ir šeštąjį Konstantinopolio; taip pat antrąjį Nikėjos; taip pat aštuontąjį Konstantinopolio – išpažįstu iki pat vieno brūkšnelio saugoti nepakeistus, laikyti vertus vienodos pagarbos bei garbinimo, o visa tai, ką jie skelbė ir nustatė, visais būdais sekti ir skelbti; ką jie pasmerkė, lūpomis ir širdimi išpažįstu smerkiąs.
O kokiu laiku buvo sušauktas šeštasis, antrasis ir pirmasis, ketvirtasis ir penktasis sinodai, Beda rašo knygoje „Apie laikus“, sakydamas:
(9.) Apie susirinkimų laikus.
Šeštasis visuotinis sinodas buvo švenčiamas Konstantinopolyje ir surašytas graikų kalba popiežiaus Agatono laikais, jį vykdant pamaldžiausiajam valdovui Konstantinui savo rūmuose, kartu dalyvaujant Apaštališkojo sosto legatams ir 150 vyskupų.
(1.) Pirmasis visuotinis sinodas buvo sušauktas Nikėjoje prieš Arijų, dalyvaujant 318 Tėvų, popiežiaus Julijaus laikais, valdant valdovui Konstantinui.
(2.) Antrasis Konstantinopolyje, 150 Tėvų, prieš Makedonijų ir Eudoksijų, popiežiaus Damazo ir valdovo Graciano laikais, kai to paties miesto vyskupu buvo įšventintas Nektarijus.
(4.) Ketvirtasis Chalkedone, 630 Tėvų, valdant popiežiui Leonui, valdovo Markiano laikais, prieš Eutichą, piktadariausių vienuolių vadovą.
(5.) Penktasis Konstantinopolyje popiežiaus Julijaus laikais, valdant valdovui Justinianui, prieš Teodorą ir visus eretikus.
(10.) O pirmasis sinodas Nikėjoje, 318 Tėvų, prieš Aleksandrijos kunigą Arijų, kuris teigė Trejybėje esant tris laipsnius: Tėvą didesnį, Sūnų mažesnį, Šventąją Dvasią kūriniu, valdovo Konstantino, Romos popiežiaus Silvestro, Makarijaus Jeruzaliečio, Aleksandro Aleksandriečio laikais, pasmerkę šią ereziją nustatė 20 kanonų, kurių pagrindinis autorius buvo minėtas vyskupas Aleksandras.
(1.) Antrasis Konstantinopolyje, 150 Tėvų, prieš Konstantinopolio vyskupą Makedonijų, kuris neigė Šventąją Dvasią esant Dievu, valdovų Graciano ir Teodosijaus, Romos popiežiaus Damazo, Kirilo Jeruzaliečio, Nektarijaus Aleksandriečio laikais, pasmerkę minėtą ereziją nustatė 3 kanonus, kurių pagrindinis autorius buvo palaimintasis Nektarijus, Konstantinopolio vyskupas.
(2.) Trečiasis Efeze, 300 Tėvų, prieš Konstantinopolio vyskupą Nestorijų, kuris sakė, kad palaimintoji Mergelė Marija yra ne Dievo, bet tik žmogaus gimdytoja, kad padarytų vieną asmenį kūno, kitą dievybės, valdovo imperatoriaus Teodosijaus Jaunesniojo, Romos popiežiaus Celestino, Konstantinopolio vyskupo Juvenalio, Kirilo Aleksandriečio laikais; jie surašė 15 skyrių prieš Nestorijaus piktžodžiavimus ir tiek pat skyrių anatemizuodami, kurių autorius buvo tas pats šventasis Kirilas.
(3.) Ketvirtasis Chalkedone, 630 Tėvų, prieš Konstantinopolio abatą Eutichą, kuris teigė, kad Kristus po žmogiškumo priėmimo neegzistuoja iš dviejų prigimčių, bet Jame lieka tik dieviškoji prigimtis, valdovo Markiano, Romos popiežiaus Leono, Juvenalio Jeruzaliečio, Anatolijaus Konstantinopoliečio laikais, pasmerkę minėtą ereziją nustatė 27 kanonus, kurių pagrindinis autorius buvo tas pats šventasis Anatolijus, Konstantinopolio vyskupas.
(4.) Penktasis Konstantinopolyje, prieš Teodorą Mopsuestietį ir visus eretikus, nes šis Teodoras sakė, kad vienas yra Dievo Žodis, o kitas – Kristus, ir neigė šventąją Mergelę Mariją buvus Dievo gimdytoja, valdovo Justiniano, Romos popiežiaus Vigilijaus, Domnino Antiochijiečio, Eutichijaus Konstantinopoliečio laikais; jie surašė 14 skyrių anatemizuodami prieš Teodoro ir jo bendrininkų piktžodžiavimus.
(5.) Šeštasis Konstantinopolyje, 150 Tėvų, prieš Antiochijos vyskupą Makarijų ir jo bendrininkus, kurie klaidingu įtarimu teigė Kristuje esant vieną valią ir veikimą, valdovo Konstantino, Romos popiežiaus Agatono, Grigaliaus Konstantinopoliečio laikais; pasmerkę minėtą ereziją anatemizuodami jie surašė devynis viduje pridėtus skyrius.
(11.) Pirmoji pastaba apie Ankyros sinodą, kuris, kaip teigiama, vyko prieš Nikėjos sinodą, bet dėl didesnio autoriteto atidedamas po jo; jame 18 Tėvų nustatė 24 kanonus, kurių pagrindinis autorius buvo Antiochijos vyskupas Vitalis.
(1.) Antroji Neocezarėjos, kuris skaitoma buvus po Ankyros ir Antiochijos; jame 18 Tėvų nustatė 14 kanonų, kurių pagrindinis autorius buvo Vitalis Salaminietis.
(2.) Trečioji Gangros, kuris skaitoma buvus po Nikėjos, jame 17 Tėvų nustatė 20 kanonų dėl tam tikrų bažnytinių poreikių, ypač prieš Eustatijų, kuris sakė, kad joks asmuo, esantis santuokos luome, nei joks tikintysis, kuris neatsisakytų viso, ką turi, negali turėti vilties Viešpatyje, ir dar daug kitų nuodingų dalykų, kuriuos ilgai tektų vardinti.
(3.) Ketvirtoji Sardikos, jame 60 Tėvų nustatė 21 kanoną, kurių pagrindiniai autoriai buvo Kordobos vyskupas Hozijus, Kapujos vyskupas Vincentas, bei Šventosios Romos bažnyčios legatai Januarijus Beneventietis ir Kalepodijus Neapolietis.
(4.) Penktoji Antiochijos, jame 30 Tėvų nustatė 25 kanonus, kurių pagrindinis autorius buvo Palestinos vyskupas Euzebijus.
(5.) Šeštoji Laodikėjos, jame 22 Tėvai nustatė 58 kanonus, kurių pagrindinis autorius buvo vyskupas Teodosijus.
(6.) Septintoji Kartaginos, jame 208 Tėvai nustatė 33 kanonus, kurių pagrindinis autorius buvo Kartaginos vyskupas Aurelijus.
Taip pat skaitoma, kad tame pačiame sinode, Augustui Honorijui valdant, dalyvavo Hipono vyskupas Šv. Augustinas.
(7.) Aštuntoji Afrikos, valdant Augustui Teodosijui Jaunesniajam, jame 224 Tėvai perskaitė ir patvirtino 105 kanonus, kurie, kaip skaitoma, buvo surašyti įvairiuose Afrikos provincijos susirinkimuose Kartaginos vyskupo Aurelijaus laikais.
(8.) Devintoji Arlio, jame 600 Tėvų nustatė kanonus, kurių pagrindiniai autoriai buvo Romos miesto vyskupas Silvestras ir Šv. Marinas, Arlio vyskupas, Augusto Konstantino laikais, kaip kai kurie teigia.
(9.) Dešimtoji taip pat Arlio, jame 19 Tėvų nustatė kanonus, kurių pagrindinis autorius buvo Arlio vyskupas Cezarijus.
(10.) Vienuoliktoji taip pat Arlio, jame 18 Tėvų nustatė kanonus.
(11.) Dvyliktoji taip pat Arlio Ortensiko kaimelyje, jame 11 Tėvų nustatė kanonus, kurių pagrindinis autorius buvo Šv. Cezarijus, vyskupas.
(12.) Tryliktoji taip pat Arlio, jame 19 Tėvų nustatė kanonus, kurių pagrindinis autorius buvo Arlio vyskupas Sarpidijus.
(13.) Keturioliktoji Oranžo, jame 16 Tėvų nustatė kanonus, kurių pagrindinis autorius buvo vyskupas Hilarijus.
(14.) Penkioliktoji Epaono, jame 26 Tėvai nustatė 40 kanonų, kurių pagrindinis autorius buvo vyskupas Cezarijus.
(15.) Šešioliktoji Agdo, jame 33 Tėvai nustatė kanonus, kurių pagrindinis autorius buvo Cezarijus.
(16.) Septyniokliktoji Orleano, jame 72 Tėvai nustatė kanonus, kurių pagrindinis autorius buvo Arlio vyskupas Aurelianas.
(17.) Aštuonioliktoji taip pat Orleano, jame 31 Tėvas nustatė kanonus, kurių pagrindinis autorius buvo Rano vyskupas Melanijus.
(18.) Devynioliktoji taip pat Orleano, jame 25 Tėvai nustatė kanonus, kurių pagrindinis autorius buvo Šv. Albinas, Anžė vyskupas.
(19.) Dvidešimtoji Overnės, jame 15 Tėvų nustatė kanonus, kurių pagrindinis autorius buvo Buržo vyskupas Honoratas.
(20.) Dvidešimt pirmoji Makono, jame 21 Tėvas nustatė kanonus, kurių pagrindinis autorius buvo Liono vyskupas Priskas.
(21.) Dvidešimt antroji taip pat Makono, jame 67 Tėvai nustatė kanonus, kurių pagrindinis autorius buvo tas pats Liono vyskupas Priskas.
(22.) Dvidešimt trečioji Liono, jame 17 Tėvų nustatė kanonus, kurių pagrindinis autorius buvo Vjeno vyskupas Pilypas.
(23.) Dvidešimt ketvirtoji taip pat Liono, jame 20 Tėvų nustatė kanonus, kurių pagrindinis autorius buvo Liono vyskupas Priskas.
Bet tai, kad anksčiau pasakyta, jog Nikėjos sinodas nustatė 20 kanonų, atrodo prieštarauja tam, kas randama Atanazo laiške.
Nes Aleksandrijos vyskupas Atanazas rašo popiežiui Morkui, sakydamas:
(12.) Atanazo laiškas, prašantis Nikėjos susirinkimo skyrių.
Septyniasdešimt Nikėjos skyrių, kuriuos iš minėto sinodo, įsakius mano valdovui Aleksandrui, atvežiau kaip visų vyskupų dekretus ir kurie sudegė ugnyje, mes trokštame, kad jūsų autoritetu per dabartinius legatus būtume verti gauti iš šventosios bažnyčios sosto.
Taip pat.
(1.) Mums dalyvaujant, minėtame sinode buvo apsvarstyta septyniasdešimt skyrių: trisdešimt graikų, išleistų graikų kalba; ir trisdešimt lotynų, lygiai taip pat išleistų lotynų kalba.
Tačiau Šventosios Dvasios kupiniems 318 vyskupų, o ypač jau minėtam Aleksandrui ir apaštališkojo sosto atstovams, pasirodė tinkama, kad dešimt skyrių būtų pridėti, įterpti į kitas atitinkamas vietas ir, pagal 70 mokinių arba visų pasaulio kalbų skaičių, tokio didžio ir puikaus susirinkimo skyrių pasidarytų septyniasdešimt, kurie mokytų visą krikščionių pasaulį.
Gratianas. Kaip tad sakoma, kad Nikėjos sinode buvo nustatyta tik dvidešimt skyrių, kai, kaip rašo Atanazas, jame nustatyta septyniasdešimt skyrių?
Į tai atsakoma taip: kai kurie Nikėjos sinodo skyriai išėjo iš apyvartos, ir Romos bažnyčioje turimi tik dvidešimt.
Todėl popiežius Steponas rašo, sakydamas Mainco vyskupui Luitbertui:
(13.) Turimi tik (20) Nikėjos susirinkimo skyrių.
Šventojoje Romos bažnyčioje turimi tik dvidešimt Nikėjos sinodo skyrių; tačiau dėl kokio aplaidumo kiti pražuvo, lieka neaišku.
Daugelis mano, kad jie buvo įterpti į Antiochijos susirinkimą.
Sardikos susirinkimas taip pat priimamas popiežiaus Mikalojaus autoritetu.
Todėl jis pats rašo Konstantinopolio dvasininkijai:
(14.) Apaštališku autoritetu Sardikos susirinkimas yra priimamas.
Tai, ką sakote, kad jūs neturite ir nepriimate nei Sardikos susirinkimo, nei šventųjų Tėvų dekretų, neleidžia lengvai jumis patikėti, ypač todėl, kad Sardikos susirinkimas įvyko pas jus, jūsų regionuose, ir visa bažnyčia jį priima, tad kokia gi prasmė, kad ši šventoji Konstantinopolio bažnyčia jį atstūmė ir, kaip sakoma, nepriėmė?
SEPTYNIOLIKTOJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
I dalis.
Kokiu laiku buvo švenčiami visuotiniai susirinkimai, arba kurių iš jų autoritetas pranoksta kitus šventųjų autoritetus, buvo parodyta anksčiau.
Tačiau autoritetas sušaukti susirinkimus priklauso apaštališkajam sostui.
Todėl popiežius Marcelas rašo Maksencijui:
(1.) Be Romos popiežiaus autoriteto sinodas neturi būti sušauktas.
Vyskupų sinodo be šio šventojo sosto autoriteto (nors tam tikrus vyskupus ir galite suburti) jūs negalite surengti pagal taisykles.
Ir (negalite) pasmerkti jokio vyskupo, kuris apeliavo į šį apaštališkąjį sostą, kol iš čia nebus priimtas galutinis nuosprendis.
Mat jei pasauliečiai viešuose teismuose naudoja apeliacinius raštus, tai juo labiau tai daryti leidžiama kunigams, kurie yra aukščiau už juos? Apie juos juk pasakyta: „Aš tariau: jūs esate dievai“?
(2.) Nėra galiojantis tas susirinkimas, kuris neparemtas Romos bažnyčios autoritetu.
Taip pat popiežius Julijus Rytų vyskupams.
Jūsų taisyklė neturi jokios galios ir negalės turėti, nes šio susirinkimo neprašaukė stačiatikiai vyskupai ir nedalyvavo Romos bažnyčios legacija; o kanonai nurodo, kad be jos autoriteto susirinkimai neturi vykti.
Ir joks susirinkimas nėra ir niekada nebus galiojantis, jei jis nėra paremtas jos autoritetu.
(3.) Niekas tenepasisavina to, kas suteikta Romos bažnyčiai.
Taip pat popiežius Damazas.
Kas suteikta šiam sostui, niekas be jo sutikimo tenedrįsta pasisavinti, kas nenori būti pripažintas nevertu bažnytinės garbės ar niekintoju.
(4.) Be apaštališkojo sosto autoriteto niekam neleidžiama sušaukti sinodo.
Taip pat Grigalius.
Nebuvo leista kada nors anksčiau ir nebus leista sušaukti atskirą sinodą; bet kaskart, kai kam nors kyla kokia nors abejonė dėl visuotinio sinodo, tam, kad gautų paaiškinimą apie tai, ko nesupranta, tie, kurie trokšta savo sielos išganymo, tegu savo noru susirenka į apaštališkąjį sostą supratimui gauti; o jeigu kartais (kaip apie tokius parašyta: „Nusidėjėlis, patekęs į blogybių gelmę, paniekina“) jie pasirodytų tokie užsispyrę ir atkaklūs, kad nenorėtų būti mokomi, juos apaštališkiesiems sostams bet kokiu būdu būtina arba atitraukti prie išganymo, arba (kad netaptų kitų pražūtimi) pagal kanonus nuslopinti pasitelkus pasaulietines valdžias.
(5.) Ne susirinkimas, o sambūris yra tas, kuris švenčiamas be apaštališkojo sosto autoriteto.
Taip pat popiežius Pelagijus vyskupams, susirinkusiems į neteisėtą Jono Konstantinopoliečio šaukimą.
Daugelis apaštališkų, kanoninių ir bažnytinių taisyklių iš naujo mus moko, kad be Romos popiežiaus sprendimo susirinkimai neturi būti švenčiami.
(1.) Todėl, kaip jau sakyta, teisingai ne jūsų susirinkimas, bet jūsų slaptas sambūris ar subuvimas anuliuojamas, o visa, kas jame padaryta, laikoma niekiniu ir tuščiu.
Ir jūs patys ateityje žiūrėkite, kad niekieno raginami nesidrįstumėte to daryti, jei nenorite netekti apaštališkojo sosto bendrystės.
(2.) Bet jeigu kurioje nors provincijoje kiltų klausimų, ir tarp tos provincijos vyskupų prasidėtų nuomonių išsiskyrimas, ir tarp nesutariančiųjų nebūtų susitarimo, tuomet tebūnie kreipiamasi į aukštesnį sostą.
Ir jei ten lengvai ir teisingai neišsprendžiama, tebūnie kanoniškai ir teisingai nuteisiama ten, kur sinodas bus taisyklingai sušauktas.
Tačiau didesni ir sudėtingesni klausimai (kaip nustatė šventasis sinodas ir reikalauja palaimintas paprotys) visada turi būti perduoti apaštališkajam sostui.
(6.) Provincijų susirinkimai be Romos popiežiaus dalyvavimo neturės svorio.
Taip pat popiežius Simachas.
Kunigų susirinkimai, bažnytinių įstatymų kasmet numatyti provincijose, kadangi neturi popiežiaus dalyvavimo, prarado savo galią.
Skaitykite, bepročiai: ar kada nors juose be apaštališkosios viršūnės sankcijos buvo kas nors nustatyta ir ar didesni reikalai nebuvo palikti konsultacijai, jei kas nutiktų, to minėto sosto sprendimui?
II dalis.
Gratianas. Todėl ir kai karaliaus Teodoriko autoritetas nurodė kunigams iš įvairių provincijų susirinkti į Romos miestą, kad šventasis susirinkimas teisėjautų dėl to, ką garbingam popiežiui Simachui, apaštališkojo sosto vadovui, primetė jo priešininkai, Ligūrijos-Emilijos ar Venecijos vyskupai pasiūlė, jog tas, kuris buvo kaltinamas, pats turėtų sušaukti sinodą: žinodami, kad jo sostui pirmiausia apaštalo Petro nuopelnas, o po to Viešpaties įsakymu pasekusi garbingų susirinkimų autoritetas suteikė išskirtinę valdžią bažnyčiose, ir kad minėto sosto vyskupas niekada nebuvo pavaldus žemesniųjų teismui.
(1.) Į tai giedriausias karalius, Dievo įkvėptas, atsakė: kad sinodo sprendimui priklauso nurodyti, kuo sekti tokiame reikale, o jam pačiam iš bažnytinių reikalų nepriklauso niekas kita, tik pagarba; palikdamas vyskupų valdžiai nuspręsti, ar jie norėtų išklausyti iškeltą reikalą, ar nenorėtų – kaip jie manytų esant naudingiau – su sąlyga, kad garbingo susirinkimo numatymu Romos mieste būtų suteikta taika.
O sinode posėdžiaujantys vyskupai, susirinkę to paties Simacho autoritetu, pasakė: „Popiežius Simachas, apaštališkojo sosto vadovas, apkaltintas tokiais kaltinimais, kiek tai liečia žmones, tebūnie nepažeidžiamas ir laisvas, o visą jo bylą paliekame Dievo teismui“.
(2.) „O dėl minėto popiežiaus dvasininkų, kurie anksčiau laiko prieš taisykles pasitraukė nuo savo vyskupo ir sukėlė schizmą, mes nusprendėme padaryti tai, kad, atsilyginę savo vyskupui, jie sulauktų gailestingumo ir džiaugtųsi sugrąžinti į bažnytines pareigas“.
(3.) „Milano bažnyčios vyskupas Laurentijus po šiuo mūsų statutu, kuriuo visą bylą atidavėme Dievo teismui, pasirašė“.
Petras, Ravenos bažnyčios vyskupas, pasirašė po tais pačiais žodžiais, o po jo 65 vyskupai.
Žinoma, kad sprendimas dėl dvasininkų buvo padarytas gailestingai ir išimties tvarka, siekiant atkurti taiką Mieste.
(4.) Taip pat pažymėtina, kad šiame susirinkime ir kitame popiežiaus Simacho sinode Milano vyskupas, kaip skaitoma, pasirašė ir atsakė anksčiau už Ravenos vyskupą: iš to daroma išvada, kad jis turi sosto pirmenybę prieš jį.
(7.) Mat Grigalius I sako Autuno vyskupui Siagrijui:
Mes nusprendžiame, kad vyskupai pagal savo įšventinimo laiką tiek posėdžiaujant susirinkime, tiek pasirašant, ar bet kokiame kitame dalyke, turėtų žiūrėti savo vietos ir saugoti savo šventimų eiliškumo pirmenybę.
Gratianas. Tačiau įšventinimo laikas priskiriamas ne bažnyčioms, bet asmenims, kaip akivaizdžiai matyti iš šventosios Romos bažnyčios kardinolų ir kiekvienos provincijos vyskupų papročio.
AŠTUONIOLIKTOJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
I dalis.
Vyskupų susirinkimai taigi, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, yra negaliojantys sprendimams priimti ir nustatyti, bet (galiojantys) pataisymams.
Nes vyskupų susirinkimai yra būtini paraginimui ir pataisymui, ir, nors jie neturi galios nustatyti naujų įstatymų, jie vis dėlto turi autoritetą įpareigoti ir paskelbti tai, kas buvo nustatyta kitur ir liepta laikytis visuotinai ar atskirais atvejais.
(1.) Iš Šalono susirinkimo.
Nuspręsta, kad, išlaikius metropolito viršenybę, kiti vyskupai, atsižvelgiant į jų įšventinimo laiką, teužleidžia vienas kitam vietą.
Todėl Leonas I Salonikų vyskupui Anastazijui:
(2.) Vyskupai kiekvienais metais tegu švenčia po du susirinkimus.
O dėl vyskupų susirinkimų nenurodome nieko kito, kaip tik tai, ką šventieji Tėvai išganingai nustatė: tai yra, kad kiekvienais metais būtų rengiami po du susirinkimus, kuriuose būtų sprendžiama dėl visų skundų, kurie paprastai kyla tarp įvairių bažnyčios luomų.
O jei netyčia tarp tų pačių vadovaujančių asmenų dėl didesnių nuodėmių iškiltų (tebūnie to išvengta) byla, kurios nebūtų galima išspręsti provincijos nagrinėjimu, metropolitas pasirūpins tavo broliją informuoti apie viso reikalo pobūdį, kad jeigu, dalyvaujant šalims, reikalas nebūtų nuramintas ir tavo teismu, visa tai, kas bebūtų, būtų perduota mūsų žiniai.
(3.) Kokiu laiku turi būti švenčiami vyskupų susirinkimai.
Taip pat iš Nikėjos susirinkimo.
Vienas susirinkimas tebūnie rengiamas prieš Keturiadešimties dienų pasninko (Gavėnios) dienas, kad pašalinus visus nesutarimus, jei tokių yra, Dievui galėtų būti paaukota tyra auka; o antrasis tegu vyksta apie rudens laiką.
(4.) Moralei pataisyti ir ginčams išspręsti dukart per metus tevyksta vyskupų susirinkimas.
Taip pat iš Antiochijos susirinkimo.
Dėl bažnytinių bylų ir esamų ginčų išsprendimo pasirodė pakankama du kartus per metus kiekvienoje provincijoje rengti vyskupų susirinkimą: pirmą kartą po trečiosios Velykų iškilmių savaitės, taip, kad ketvirtąją savaitę, kuri seka, tai yra viduryje tarp Velykų ir Sekminių, susirinkimas būtų užbaigtas.
O provincijos vyskupus teįspėja tie, kurie gyvena didesniuose, tai yra metropolijos miestuose.
(1.) O antrasis susirinkimas tegu būna spalio idomis, ši diena pas graikus atitinka „hiperberetijo“ mėnesio dešimtą dieną.
Pats šiuose susirinkimuose privalo dalyvauti ir kunigai, ir diakonai, ir visi tie, kurie jaučiasi nuskriausti, ir laukti sinodo nuosprendžio.
Taip pat niekam neleidžiama savarankiškai rengti susirinkimų be metropolitų vyskupų, kuriems pripažįstama teisė teisti visose bylose, žinios.
(5.) Save pačius kaltina tie, kurie pašaukti į sinodą paniekina atvykti.
Taip pat iš Laodikėjos susirinkimo.
Pašauktiems vyskupams nederėtų paniekinti sinodo, bet jie privalo jį aplankyti ir arba mokyti, arba būti mokomi to, kas naudinga bažnyčios ir kitų pataisymui; o jeigu paniekins, atrodo, kad kaltina save pačius, nebent netyčia negalėtų atvykti.
(6.) Tebūnie subarti vyskupai, kurie pašaukti į susirinkimą atsisako atvykti.
Taip pat iš Chalkedono susirinkimo.
Mūsų ausis pasiekė, kad provincijose nustatyti vyskupų susirinkimai visiškai nešvenčiami.
Tai įrodo faktas, kad daugelis bažnytinių reikalų, kuriems reikia pataisymo, yra apleidžiami.
Todėl šis šventasis sinodas nustato, kad pagal Tėvų taisykles vyskupai dukart per metus rinktųsi kartu kiekvienoje provincijoje, kur visi iškilę dalykai būtų ištaisyti.
(1.) O tiems vyskupams, kurie būdami savo miestuose nenorės susirinkti, ypač tuomet, kai jie išlieka sveiko kūno, ir kai yra laisvi nuo visų kitų neatidėliotinų būtinybių ar nepateisinamų reikalų, leistina būti subartiems broliškos meilės pamokymais.
(7.) Kanoninėms bausmėms tepaklūsta metropolitas, kuris apleidžia susirinkimo šventimą bent kartą per metus.
Taip pat iš Septintojo sinodo.
II dalis.
Kadangi yra taisyklė, kuri sako, kad du kartus per metus kiekvienoje provincijoje turi vykti vyskupų susirinkimo reguliarūs tyrimai, dėl nuovargio ir kad būtų patogu keliauti tiems, kurie turi susirinkti, šeštojo sinodo šventieji Tėvai nusprendė, kad, atmetus visus atsikalbinėjimus, susirinkimas visais būdais turi vykti vieną kartą per metus ir iškrypimai turi būti ištaisyti.
Todėl mes šį kanoną atnaujiname, ir jei koks nors valdovas bus pagautas tai draudžiantis, tebūnie atskirtas nuo bendrystės.
O jei kuris nors iš metropolitų apleis tai daryti be būtinybės, jėgos ar kokios nors protingos priežasties, tepaklūsta kanoninėms bausmėms.
O kol sinodas nagrinėja kanoninius ir evangelinius reikalus, susirinkę vyskupai turi medituoti ir rūpintis, kaip saugoti dieviškus ir gyvybę teikiančius Viešpaties įsakymus.
(1.) Be to, metropolitas neturi jokio leidimo reikalauti iš to, ką vyskupas atsineša su savimi – nei gyvulio, nei kokios nors kitos gėrybės.
O jei bus įrodyta, kad jis tai padarė, tegu grąžina keturgubai.
(8.) Kunigai tenepriverčiami nešti kunigiškųjų eulogijų į susirinkimą.
Taip pat Leonas IV.
Dėl eulogijų atnešimo į šventuosius susirinkimus mes neradome jokio protėvių apibrėžimo: bet tebūnie taip, kaip kiekvienam kunigui patiks.
Mat jeigu būtų nustatyta tuo metu atnešti palaiminimus (dovanas), galbūt jie mažiau noriai rinktųsi į sinodus ir dar labiau atsisakytų atvykti.
Jos, mano manymu, neturi būti reikalaujamos, bet ir nereikėtų atmesti savanoriškai atneštų.
(9.) Be rimtos būtinybės vyskupas neturi delsti vykti į sinodą.
Taip pat iš Ketvirtojo Kartaginos susirinkimo.
Vyskupas tegu nedelsia vykti į sinodą, nebent jį sulaiko pakankamai rimta būtinybė: tačiau taip, kad atsiųstų savo asmens atstovą (legatą), kuris, išsaugodamas tikėjimo tiesą, priimtų viską, ką sinodas nustatys.
(10.) Tegu siunčia pateisinamuosius laiškus tie, kurie prislėgti negali atvykti į sinodą.
Taip pat iš Penktojo Kartaginos susirinkimo.
Nuspręsta, kad kaskart, kai reikia sušaukti susirinkimą, vyskupai, kuriems netrukdo nei amžius, nei liga, nei kita rimtesnė būtinybė, atitinkamai susirinktų.
(1.) O jei jie negalės susirinkti, savo pasiteisinimus tepasirašo raštu; bet jeigu nepateiks savo kliūties priežasties savo primui, turės pasitenkinti tik savo bažnyčios bendryste.
(11.) Taip pat iš Turo susirinkimo.
Vyskupas neturi versti abato eiti į sinodą, nebent tam būtų kokia nors protinga priežastis.
(12.) Tebūnie atskirtas nuo bendrystės tas, kuris paniekino dalyvavimą sinode.
Taip pat iš Antrojo Arlio susirinkimo.
O jei kas nors apleis dalyvavimą; arba pamanys, kad brolių būrį galima palikti dar prieš susirinkimui išsiskirstant, tegu pripažįsta save atskirtą nuo brolių bendrystės; ir nebus galima jo priimti atgal, nebent jis bus išrištas sekančiame sinode.
(13.) Iki kito sinodo tebūnie susilaikąs nuo bendrystės tas, kuris, metropolito pašauktas, be rimtos būtinybės paniekino dalyvauti sinode.
Taip pat iš Agdo susirinkimo.
Jei metropolitas išsiųs provincijos vyskupams laiškus, kuriuose jis kvies juos į vyriausiojo popiežiaus įšventinimą arba į sinodą, atidėjus visus kitus reikalus (išskyrus sunkią kūno ligą ar karaliaus nurodymą), jie tenedelšia atvykti nustatytą dieną.
O jei jie neatvyks (kaip nurodo senovinis kanonų autoritetas), iki sekančio sinodo tebūnie jie atskirti nuo brolių meilės ir bažnyčios bendrystės.
(14.) Bendrystės tenetenka vyskupas, kuris, metropolito pašauktas, paniekina atvykti į sinodą.
Taip pat iš Taragonos susirinkimo.
Jei kuris nors vyskupas, metropolito pakviestas į sinodą, neatsiradus jokiai rimtai kūniškai būtinybei, paniekins atvykti, kaip nustatė Tėvų statutai, iki būsimo susirinkimo tebūnie atskirtas nuo visų vyskupų meilės bendrystės.
(15.) Kunigai, diakonai ir visi, kurie mano esą nuskriausti, tegu susirenka į metropolijos sinodą.
Taip pat iš popiežiaus Martyno susirinkimo.
Dėl bažnytinių bylų ir ginčų sprendimo pasirodė esant gera dvikart per metus kiekvienoje provincijoje rengti susirinkimą, kuriam metropolitas sušaukia visus provincijos vyskupus taip, kad į susirinkimą atvyktų ir visi kunigai, ir diakonai, arba tie, kurie jaučiasi nuskriausti, idant susirinkime išnagrinėtos bylos būtų atvestos iki teisingo teismo.
Ir jeigu aiškiai bus nustatyta, kad vyskupai, kunigai ar diakonai yra nusikaltę, tebūnie jie pagal protą ekskomunikuoti tol, kol bendru sutarimu patiks dėl jų paskelbti nuosprendį.
Tačiau jokiam vyskupui, išskyrus tuos, kuriems patikėtos metropolijos, neleidžiama pačiam rengti savų susirinkimų.
(16.) Taip pat iš Šalono susirinkimo.
Kiekvienais metais vyskupas savo vyskupijoje tesurengia sinodą iš savo dvasininkų bei abatų ir teapsvarsto kitų dvasininkų bei vienuolių reikalus.
Gratianas. O kiekvienas vyskupas testengiasi savo bažnyčiose pranešti tai, kas yra nustatyta susirinkimuose.
Todėl Toledo susirinkime:
(17.) Tai, kas nustatyta susirinkimuose, kiekvienas vyskupas tepraneša savo bažnyčioms.
Mes nusprendžiame, kad kai kurioje nors provincijoje vyksta susirinkimas, kiekvienas vyskupas savo paraginimais per šešis mėnesius tegul nedelsia suburti visus abatus, kunigus, diakonus ir dvasininkus, ar net visą paties miesto, kuriam jis vadovauja, bendruomenę, taip pat ir visą savo vyskupijos liaudį: kad prieš juos visiškai atskleistų visa, kas tais pačiais metais buvo aptarta ar nuspręsta susirinkime.
(1.) O jei kas nors pamanytų, kad į tai reikia žiūrėti pro pirštus, jis visais atžvilgiais lieka nubaustas dviejų mėnesių ekskomunikos nuosprendžiu.
DEVYNIOLIKTOJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
I dalis.
O dėl dekretinių laiškų klausiama, ar jie turi autoriteto galią, nors ir nerandami kanonų korpuse.
Apie juos taip rašo popiežius Mikalojus po Galijas paskirtiems arkivyskupams ir vyskupams.
(1.) Dekretiniai laiškai turi autoriteto galią.
Jei Romos popiežių dekretu kitų autorių traktatai priimami ar atmetami taip, kad tai, ką iš tiesų patvirtino apaštališkasis sostas, šiandien laikoma priimtinu, o ką jis atmetė, iki šiol laikoma negaliojančiu: tai juo labiau tie raštai, kuriuos jis pats skirtingais laikais parašė dėl katalikų tikėjimo, dėl sveikų dogmų, dėl įvairių ir daugeriopų bažnyčios poreikių ir tikinčiųjų elgesio, turi būti pagerbti didžiausia garbe, ir visų priimti su pagarba bet kokiomis progomis, vadovaujant įžvalgumui ar išimčiai?
Nors kai kurie iš jūsų parašė, kad tie senųjų popiežių dekretai esą nėra įrašyti į visą kanonų kodekso korpusą ir todėl neturėtų būti priskiriami prie kanonų, tačiau jie patys, matydami, kad tai tarnauja jų intencijoms, jais naudojasi be skirtumo, ir tik dabar, siekdami sumažinti apaštališkojo sosto valdžią ir argumentuodami savo privilegijas, teigia juos esant mažiau priimtinus.
Taip pat:
(1.) Jei jie sako, kad senųjų Romos popiežių dekretiniai laiškai neturi būti priimami todėl, jog nėra įrašyti kanonų kodekse, tai tuomet neturi būti priimtas nei Šventojo Grigaliaus, nei jokio kito asmens, buvusio prieš jį ar po jo, koks nors nuostatas ar raštas, vien todėl, kad nėra įrašytas į kanonų kodeksą.
Taigi jų mokymus ir sankcijas, kurios gerbiamos visomis kalbomis, vien todėl, kad neįrašytos kanonų kodekse, tegu jie išbraukia iš savo kodeksų.
Kam gi jie apskritai užima pergamentą, jei nebėra laikomi priimtinais?
Bet kam mes ilgiau delsiame, juk jei sakysime, kad reikia jų klausyti, mums jau nebereikės priimti net pačių Senojo ir Naujojo Testamento šventųjų Raštų?
Juk nė vienas iš jų nėra įtrauktas į bažnytinių kanonų kodeksą.
Bet šie, kurie yra labiau pasiruošę priešintis, nei paklusti, atsakys sakydami, kad tarp kanonų atrandamas Šv. Popiežiaus Inocento skyrius, kurio autoritetu mokoma, jog mes turime priimti abu Testamentus, nors patys tėvų kanonai jokio iš jų visiškai neįtraukia.
Į tai jiems reikia pareikšti, kad jei Senasis ir Naujasis Testamentai yra priimtini ne todėl, kad jie ištisai prijungti prie kanonų kodekso, bet todėl, kad dėl jų priėmimo atrodo priimtas Šv. Popiežiaus Inocento nuosprendis, be abejo, iš to seka, kad Romos popiežių dekretiniai laiškai turi būti priimami net ir tuo atveju, jei jie neįtraukti į kanonų kodeksą, kadangi tarp pačių kanonų yra įmaišytas vienas palaimintojo Leono skyrius, kuriuo taip liepiama saugoti visus apaštališkojo sosto priimtus dekretus, kad jei kas nors jiems nusižengs, težino, jog atleidimas jam bus atsakytas.
Mat 10-ajame savo dekretų skyriuje jis sako: „Kad nebūtų nieko, kas atrodytų mūsų atsitiktinai praleista, mes nurodome jūsų meilei laikytis visų dekretinių nuostatų – tiek palaimintojo atminimo Inocento, tiek visų mūsų pirmtakų, kurie buvo paskelbti dėl bažnytinių luomų ir kanonų disciplinų – taip, kad jei kas jiems nusižengs, težino, kad ateityje atleidimas jam bus atsakytas“.
O sakydamas: „visus dekretinius nuostatus“, nepaliko nė vieno iš dekretinių nuostatų, kurio nebūtų liepęs saugoti.
Ir vėl tvirtindamas: „visų mūsų pirmtakų“, neišskyrė jokio Romos popiežiaus, buvusio prieš jį, kurio dekretinių nuostatų nebūtų nurodęs saugoti visiems taip, kad jei kas nors jiems nusižengs, težino, jog ateityje atleidimas jam bus atsakytas.
Taigi nėra jokio skirtumo, ar visi apaštališkojo sosto dekretiniai nuostatai yra įmaišyti tarp susirinkimų kanonų, ar ne, nes visi jie negali būti sutalpinti į vieną korpusą, ir tarp jų yra tie, kurie suteikia tvirtumą ir savo galią tiems, kurių trūksta, ypač todėl, kad sinodų aktai, kuriuose buvo nustatyti patys kanonai, kanonų kodekse nerandami, tačiau mes juos gerbiame su visa derama pagarba.
Savo ruožtu su šiuo palaimintuoju popiežiumi Leonu sutampa šventas ir savo dekretuose itin iškalbingas popiežius Gelazijus, sakydamas taip: „Dekretinius laiškus, kuriuos palaimintieji popiežiai įvairiais laikais iš Romos miesto išleido atsakydami į įvairių Tėvų klausimus, mes nusprendžiame, jog reikia su pagarba priimti“.
Čia reikia atkreipti dėmesį, kad jis nesakė: „Dekretinius laiškus, kurie yra tarp kanonų“, arba tik: „kuriuos išleido dabartiniai popiežiai“; bet: „kuriuos palaimintieji popiežiai įvairiais laikais išleido iš Romos miesto“.
O sakydamas: „įvairiais laikais“, šventasis vyras apėmė net ir tuos laikus, kurie dėl dažnėjančių pagonių persekiojimų itin sunkiai leido vyskupų bylas perduoti apaštališkajam sostui.
Gratianas. Taigi, padedant dieviškajai malonei, tai iš anksto aptarę parodėme, kad nėra jokio skirtumo tarp tų apaštališkojo sosto vadovų dekretų, kurie yra kanonų korpuse, ir tų, kurie dėl savo gausos sunkiai atrandami atskiruose knygų tomuose; nes įrodėme, kad iškilūs vadovai, tai yra Leonas ir Gelazijus, nurodė, jog visi jo paties bei visų jo pirmtakų dekretiniai nuostatai ir dekretiniai laiškai, kuriuos palaimintieji popiežiai įvairiais laikais išleido iš Romos miesto, turi būti su pagarba priimami ir saugomi.
(2.) Visi apaštališkojo sosto potvarkiai turi būti nepažeidžiamai saugomi.
Taip pat popiežius Agatonas visiems vyskupams.
Visi apaštališkojo sosto potvarkiai turi būti priimami taip, tarsi jie būtų patvirtinti paties Petro dieviškuoju balsu.
(3.) Reikia pakęsti jungą, kurį uždeda šventasis sostas, nors jis ir atrodytų nepakeliamas.
Taip pat iš imperatoriaus Karolio kapituliarijų.
Prisimindami palaimintąjį apaštalą Petrą, gerbkime šventąjį Romos ir apaštališkąjį sostą, kad toji, kuri mums yra kunigiškojo orumo motina, turėtų būti ir bažnytinės tvarkos mokytoja. Todėl nuolankumas turi būti išlaikomas su romumu, ir net jei šventasis sostas uždėtų sunkiai pakeliamą jungą, vis dėlto jį neškime ir su pamaldžiu atsidavimu ištverkime.
(1.) Bet jei (kas nedera) koks nors kunigas ar diakonas, keldamas sumaištį ir kėsindamasis į mūsų tarnystę, būtų apkaltintas atnešęs suklastotą laišką iš apaštališkojo sosto arba ką nors kita, kas iš ten neatėjo (išlaikant tikėjimą ir visišką nuolankumą Apaštališkajam), tebūnie vyskupo valdžioje nuspręsti, ar uždaryti jį į kalėjimą, ar į kitokią sargybą, kol jis laišku arba per tinkamus savo pusės legatus kreipsis į apaštališkąją didenybę, kad ji teiktųsi savo šventu pasiuntiniu (legacija) nuspręsti, kas geriausia, ir apibrėžti, ką apie tokius nustato Romos įstatymas, idant ir jis būtų pataisytas, ir kitiems būtų nustatyta riba.
(4.) Visa, ką Romos bažnyčia nustato ar sutvarko, turi būti visų saugoma.
Taip pat sako Steponas V.
Iš tiesų, kadangi šventoji Romos bažnyčia, kuriai Kristus norėjo, kad mes vadovautume, yra pastatyta kaip veidrodis ir pavyzdys, tai visa, ką ji nustato ir sutvarko, turi būti visų nuolat ir nepažeidžiamai saugoma.
(5.) Nuo pontifikalinių pareigų tebūnie atskirtas tas, kuris nenori paklusti apaštališkiems nurodymams.
Taip pat Grigalius.
Niekam nevalia nei norėti, nei galėti peržengti apaštališkojo sosto nurodymų ar mūsų patvarkymo tarnystės, kuria turi sekti jūsų meilė.
II dalis.
(1.) Todėl tebūnie parblokštas savo pražūties skausmo tas, kuris panorės pasipriešinti apaštališkiems dekretams, ir teneturės jis ateityje vietos tarp kunigų, bet tegu tampa ištremtas iš šventosios tarnystės, ir niekas tegu po to nesirūpina jo teismu, nes neabejojama, jog dėl savo nepaklusnumo ir įžūlumo jis jau yra pasmerktas šventosios ir apaštališkosios bažnyčios: nes didesnės ekskomunikos atstūmimu turi būti išmestas tas, kuriam buvo patikėta šventosios bažnyčios disciplina, ir kuris privalėjo ne tik pats paklusti vadovaujančios šventosios bažnyčios įsakymams, bet ir kitus mokyti, kad jie jų neperžengtų.
Tebūnie atskirtas nuo dieviškų ir pontifikalinių pareigų tas, kuris nenorėjo paklusti apaštališkiems nurodymams.
(6.) Dekretiniai laiškai priskiriami prie kanoninių Raštų.
Taip pat Augustinas, „Apie krikščioniškąjį mokymą“, II knyga.
Katalikų bažnyčių kanoniniuose Raštuose pats uoliausias dieviškųjų Raštų tyrinėtojas teseka autoritetu; ir tarp jų neabejotinai tebūnie tie, kuriuos apaštališkieji sostai nusipelnė turėti ir gauti iš jų laiškus.
(1.) Taigi jis laikysis šio mato kanoniniuose Raštuose: tegu tuos, kuriuos priima visos bažnyčios, iškelia aukščiau už tuos, kurių kai kurios nepriima.
O tarp tų, kurie nėra visų priimami, tegu tuos, kuriuos priima daugelis ir pačios svarbiausios bažnyčios, iškelia aukščiau už tuos, kuriuos laiko mažiau ir mažesnio autoriteto bažnyčios.
(2.) Bet jei atrastų, kad vienus turi daugelis, o kitus – svarbesnės (nors to rasti neįmanoma), manau, kad jie turi būti laikomi lygiaverčio autoriteto.
(7.) Tebūnie laikomas nutolusiu nuo dieviškojo slėpinio tas, kuris atsitraukia nuo Petro tvirtumo.
Taip pat Leonas.
Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, žmonių giminės Išganytojas, taip nustatė, kad tiesa, kuri anksčiau buvo skelbiama Įstatymo ir pranašų skelbimu, per apaštališką trimitą išeitų visatos išganymui, kaip parašyta: „Per visą žemę nuskambėjo jų balsas, ir iki pasaulio pakraščių – jų žodžiai“.
Tačiau šios dovanos sakramentą Viešpats taip norėjo priskirti visų apaštalų tarnystei, kad jį iš esmės patalpino palaimintajame Petre, visų apaštalų vyriausiajame, idant iš jo, tarsi iš kokios galvos, savo dovanas išlietų į visą kūną, kad suprastų esąs toli nuo dieviškojo slėpinio tas, kuris išdrįso atsitraukti nuo Petro tvirtumo.
Juk Jį, priimtą į nedalomos vienybės bendrystę, Jis norėjo pavadinti tuo, kuo pats buvo, sakydamas: „Tu esi Petras, ir ant šios uolos aš pastatysiu savo bažnyčią“, kad amžinosios šventyklos statyba nuostabia Dievo malonės dovana remtųsi Petro tvirtumu, taip sustiprindamas savo bažnyčią, kad jos neįveiktų nei žmogiškas įžūlumas, nei pragaro vartai prieš ją nenugalėtų.
Tačiau šį švenčiausią šios uolos tvirtumą, kaip sakėme, paties Viešpaties statant pastatytą, pernelyg bedievišku įžūlumu nori pažeisti bet kas, kas bando palaužti jo valdžią, nuolaidžiaudamas savo geiduliams ir nesekdamas tuo, ką gavo iš senolių.
Gratianas. Tačiau tai turi būti suprantama apie tas sankcijas ar dekretinius laiškus, kuriuose nerandama nieko priešingo nei ankstesnių Tėvų dekretams, nei Evangelijos priesakams.
Juk Anastazijus II, palankus imperatoriui Anastazijui, nusprendė, kad tie, kuriuos Akakijus po jam paskelbto nuosprendžio įšventino kunigais ar levitais, priėmę pareigas, turi jas teisėtai vykdyti, taip sakydamas:
(8.) Jokia žalos dalis nepaliečia to, kurį įšventina jau pasmerkti eretikai.
Pagal katalikų bažnyčios paprotį tegu tavo šviesybės švenčiausioji krūtinė sužino, kad nė vieno iš tų, kuriuos pakrikštijo Akakijus, ar kuriuos jis pagal kanonus įšventino kunigais ar levitais, dėl Akakijaus vardo nepaliečia jokia žalos dalis, dėl kurios galbūt per neteisingą asmenį perduota sakramento malonė atrodytų mažiau tvirta.
(1.) Juk ir krikštas (tebūnie tai toli nuo bažnyčios), net jei būtų suteiktas svetimautojo ar vagies, jį priimančiam atitenka nesuteptas kaip dovana, nes anas balsas, kuris nuskambėjo per balandį, pašalina bet kokią žmogiško susitepimo dėmę, kas patvirtinama sakant: „Tai tas, kuris krikštija Šventojoje Dvasioje ir ugnyje“.
Nes jei šios matomos saulės spinduliai, pereidami per pačias nešvariausias vietas, nesusitepa jokiu prisilietimo purvu, tai tuo labiau To, kuris sukūrė šią matomą saulę, galybės nevaržo joks tarno nevertumas.
Juk ir Judas, nors buvo šventvagys ir vagis, visa, ką darė tarp apaštalų dėl jam patikėtos garbės, per nevertąjį suteiktos malonės dėl to nepatyrė jokios žalos, tai pačiam Viešpačiui skelbiant pačiu aiškiausiu balsu: „Rašto aiškintojai, – sako Jis, – ir fariziejai atsisėdo į Mozės krėslą; visa, ką jie jums sako, darykite: bet pagal jų darbus nesielkite; nes jie kalba, bet nedaro“.
(2.) Taigi visa, ką bažnyčios tarnai pagal savo pareigas atrodo darantys žmonių tobulėjimui, visa tai apima paties Dievybės poveikio įvykdymas.
Taip tas, per kurį kalba Kristus, Paulius teigia: „Aš sodinau, Apolas laistė: bet Dievas davė augimą.
Taigi nieko nereiškia nei tas, kuris sodina, nei tas, kuris laisto, bet Dievas, kuris augina“.
(3.) Iš Dievo pusės neklausiama, kas arba koks asmuo skelbia, bet kas skelbiama, taip, kad net ir pavyduoliai gerai patvirtina skelbiantys Kristų, o dėl šio blogio pats velnias buvo išmestas ir net jis pats nenustoja to skelbti.
Todėl ir šis (Akakijus), kurio vardą sakome turint nutylėti, blogai atlikdamas gerus patarnavimus pakenkė tik sau pačiam.
Nes nepažeidžiamas sakramentas, kuris per jį buvo suteiktas kitiems, išlaikė savo tobulą galią.
(4.) Tai iš tikrųjų teisinga apskritai, nebent kieno nors smalsus įtarimas tiek išsiplėstų, kad įsivaizduotų, jog popiežiui Feliksui paskelbus nuosprendį, po to Akakijaus uzurpuotuose sakramentuose buvo veikiama neveiksmingai; ir todėl tiems, kurie ar per įšventinimus, ar per krikštą gavo perduotas tarnystes, reikėtų baimintis, kad gautos malonės nepasirodytų esančios tuščios.
Gratianas. Kadangi taigi neteisėtai ir nekanoniškai, bet priešingai Dievo, savo pirmtakų ir įpėdinių dekretams (kaip įrodo Feliksas ir Gelazijus, kurie Akakijų ekskomunikavo prieš Anastazijų, ir Hormizda, kuris po paties Anastazijaus, būdamas trečias, vėliau vėl pasmerkė tą patį Akakijų) jis išdavė šiuos atsakus, todėl Romos bažnyčios jis atmetamas, ir skaitoma, kad jis buvo Dievo ištiktas štai tokiu būdu:
(9.) Anastazijus, Dievo atmestas, buvo ištiktas dievišku nurodymu.
Anastazijus II, tautybe romėnas, gyveno karaliaus Teodoriko laikais.
Tuo pačiu metu daugelis dvasininkų atsiskyrė nuo jo bendrystės, nes jis, be vyskupų, kunigų ar visos katalikų bažnyčios dvasininkų susirinkimo pritarimo, bendravo su Tesalonikų diakonu vardu Fotinas, kuris buvo bendravęs su Akakijumi; ir kadangi jis slapta norėjo reabilituoti Akakijų, bet negalėjo, buvo ištiktas dievišku nurodymu.
Todėl ir apie vyskupą Maksimą Konstantinopolio sinode buvo nustatyta:
(10.) Kas su neatsakingais asmenimis ar jų padaryta, tebūnie anuliuota.
Dėl viso jo nedrausmingo mokymo, kuris kilo Konstantinopolyje, nustatyta, kad Maksimas nebūtų laikomas buvęs ar esąs vyskupas, nei tie, kurie buvo jo įšventinti, kokio dvasininkų laipsnio bepasiektų; viskas, kas su juo ar jo atlikta, turi būti atšaukta kaip negaliojanti.
DVIDEŠIMTOJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
I dalis.
Taigi dekretiniai laiškai teisingai sulyginami su susirinkimų kanonais.
Dabar gi klausiama dėl Šventojo Rašto aiškintojų: ar jie jiems prilygsta, ar jiems pajungiami?
Juk kuo labiau kas nors remiasi protu (argumentais), tuo didesnio autoriteto atrodo esantys jo žodžiai.
Tačiau daugelis traktatų autorių, išsiskirdami didesne Šventosios Dvasios malone, taip pat ir platesnėmis žiniomis labiau už kitus, įrodo, kad labiau laikėsi proto.
Todėl kai kurių popiežių nuostatams, Augustino, Jeronimo ir kitų traktatų autorių pasakymai atrodo turintys būti teikiami pirmenybėje.
II dalis.
(1.) Bet vienas dalykas yra byloms padaryti galą, o kitas – šventuosius Raštus uoliai aiškinti.
Byloms spręsti būtina ne tik žinojimas, bet ir valdžia.
Todėl Kristus, ketindamas sakyti Petrui: „Ką tik suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir t.t.“, pirmiausia davė jam dangaus karalystės raktus: vienu duodamas jam pažinimą atskirti raupsus nuo raupsų (nuodėmę nuo nuodėmės), kitu duodamas jam galią vienus išmesti iš bažnyčios, kitus priimti.
Taigi, kadangi bet kokie reikalai randa savo pabaigą arba išteisinant nekaltuosius, arba pasmerkiant nusikaltėlius, o išteisinimas ar pasmerkimas reikalauja ne tik žinojimo, bet ir vadovaujančiųjų galios: akivaizdu, kad dieviškųjų Raštų aiškintojai, nors žiniomis ir pranoksta popiežius, visgi, kadangi nepasiekė jų orumo viršūnės, šventųjų Raštų aiškinimuose jie jiems teikiami pirmenybėje, tačiau bylų sprendime nusipelno antros vietos po jų.
Todėl Leonas IV rašo Britanijos vyskupams:
(1.) Kitų asmenų raštai neturi būti iškeliami aukščiau Romos popiežių dekretų.
Kitų asmenų knygelėmis ir komentarais nederėtų remtis teisėjaujant, ir apleisti šventųjų susirinkimų kanonų ar dekretų taisyklių, kurios pas mus saugomos kartu su kanonais.
Visiems bažnytiniams teismams mes naudojame šiuos, tai yra apaštalų, Nikėjos, Ankyros, Neocezarėjos, Gangros, Sardikos, Kartaginos, Afrikos, o kartu su jais ir Romos vadovų – Silvestro, Siricijaus, Inocento, Zosimo, Celestino, Leono, Hilarijaus, Gelazijaus, Hormizdos ir Grigaliaus Jaunesniojo – taisykles.
Būtent jais išimtinai teisėjauja vyskupai, ir per juos vyskupai bei dvasininkai yra teisiami.
Bet jei iškiltų ar nutiktų toks neįprastas reikalas, kurio visiškai negalima būtų išspręsti per šiuos, tada tie, kuriuos minėjote – Jeronimo, Augustino, Izidoriaus ar kitų panašiai šventų mokytojų pasakymai – jei bus rasti, turi būti didžiadvasiškai išlaikomi ir skelbiami, arba dėl tokių dalykų tebūnie kreipiamasi į apaštališkąjį sostą.
(1.) Dėl šios priežasties aš nebijau aiškiau ir garsiu balsu pareikšti: tas, kuris minėtų šventųjų Tėvų statutų, kurie pas mus pavadinti kanonais (nesvarbu, ar tai būtų vyskupas, ar dvasininkas, ar pasaulietis), neabejotinai atsisako priimti, įrodoma, jog jis ir katalikų bei apaštališkojo tikėjimo, ir keturių šventųjų Evangelijų nelaiko naudingai bei veiksmingai atvedančiomis prie savo tikslo, nei jomis tiki.
(2.) Turi būti subarti tie, kurie Romos popiežių dekretų arba neturi, arba jų nesilaiko.
Taip pat popiežius Mikalojus Konstantinopolio dvasininkijai.
Jei Romos popiežių dekretų neturite, esate kaltintini dėl aplaidumo ir nepriežiūros.
Bet jei turite ir nesilaikote, dėl įžūlumo esate peiktini ir bartini.
(3.) Į ką reikia kreiptis, kai Šventojo Rašto autoritetas neduoda atsakymo.
Taip pat popiežius Inocentas.
Tose bylose, dėl kurių jokio surišimo ar atrišimo autoriteto nerandama Senojo Testamento knygose, keturiose Evangelijose ar visuose apaštalų raštuose, tenesikreipiama į graikiškus dieviškuosius raštus.
Jei nėra ir ten, tiesk ranką į katalikiškas Katalikų Bažnyčios istorijas, parašytas katalikų mokytojų.
Jei ir jose nėra, įžvalgiai prisimink šventųjų pavyzdžius.
Bet jei viską peržiūrėjus šio klausimo pobūdis aiškiai neatskleidžiamas, sukviesk provincijos vyresniuosius ir jų paklausk.
Mat lengviau atrandama tai, ko ieško daugelis vyresniųjų.
Juk tikrasis pažadėtojas Viešpats sako: „Jei du ar trys iš jūsų susitars žemėje mano vardu prašyti kokio nors dalyko, jiems bus suteikta mano Tėvo“.
DVIDEŠIMT PIRMOJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
I dalis.
Taigi Romos popiežių dekretais ir šventaisiais susirinkimų kanonais išsprendžiami bažnytiniai reikalai, kaip buvo parodyta anksčiau.
O šventųjų kanonų ir popiežių dekretų tarnai yra vyriausieji popiežiai, o po jų – vyskupai ir kiti kunigai, kurių paskyrimas buvo pradėtas Senajame Testamente ir kur kas pilniau užbaigtas Naujajame.
(1.) Mat vyriausiuosius popiežius ir žemesniuosius kunigus Dievas paskyrė per Mozę, kuris Viešpaties nurodymu patepė Aaroną vyriausiuoju kunigu, o jo sūnus – žemesniaisiais kunigais.
Vėliau Dovydas, plėsdamas Viešpaties namų tarnystes, paskyrė durininkus ir giesmininkus.
O Saliamonas išrado tam tikrą egzorcizavimo būdą, kuriuo prisaikdinti demonai būdavo išvaromi iš apsėstų kūnų; šiai tarnystei paskirti asmenys buvo vadinami egzorcistais, apie kuriuos Viešpats Evangelijoje sako: „Jei aš Belzebubo galia išvarau demonus, tai kieno galia išvaro jūsų sūnūs (tai yra egzorcistai)?“
Visa tai bažnyčia, sekdama Naujajame Testamente, turi savo durininkus, kuriuos vadiname ostiarijais.
Vietoj giesmininkų ji paskyrė skaitovus bei giesmininkus.
O egzorcistus priėmė su senoviniu vardu ir išliekančia tarnyste.
O Aarono sūnų vietoje buvo pašventinti visi kunigystę atliekantieji žemiau vyriausiojo popiežiaus.
(2.) Tarp jų išlaikytas tam tikras skirtumas, taip, kad vieni vadinami paprasčiausiai „kunigais“, kiti – „arkipresbiteriais“, kiti – „chorepiskupais“, kiti – „vyskupais“, kiti – „arkivyskupais“ arba „metropolitais“, kiti – „primais“, kiti – „patriarchais“, o kiti – „vyriausiaisiais popiežiais“.
(3.) Šį skirtumą labiausiai įvedė pagonys, kurie savo žynius vadino vienus paprasčiausiai flaminais, kitus archiflaminais, kitus protoflaminais.
Tačiau pats vyresniųjų ir žemesniųjų kunigų skirtumas Naujajame Testamente pradžią gavo iš paties Kristaus, kuris 12 apaštalų paskyrė tarsi vyresniaisiais kunigais, o 72 mokinius – tarsi žemesniaisiais kunigais.
Petrą jis pasirinko tarsi vyriausiuoju kunigu, kai jam prieš visus ir už visus davė dangaus karalystės raktus, ir nuo savęs – uolos – uždėjo jam Petro vardą, ir paliudijo, kad specialiai už jo tikėjimą meldėsi, o kad šis kitus sustiprintų, pridūrė sakydamas: „Aš melsiuosi už tave, Petrai, kad tavo tikėjimas nesusvyruotų, ir tu, kai atsiversi, stiprink savo brolius“.
Šia pačia forma sekdami, apaštalai atskiruose miestuose šventino vyskupus ir kunigus.
Skaitome, kad apaštalai įšventino ir levitus (diakonus), iš kurių didžiausias buvo palaimintasis Steponas: o subdiakonus ir akolitus bažnyčia sau nusistatė bėgant laikui.
Apie tai rašo palaimintasis Izidorius VII Etimologijų knygos 12 skyriuje, aiškindamas jų vardus ir vardų priežastis, sakydamas:
(1.) Iš kur kildinami bažnytinių laipsnių pavadinimai.
Manome, kad dvasininkai (clerus ir clerici) buvo taip pavadinti todėl, kad burtų keliu buvo išrinktas Motiejus, kurį, kaip skaitome, apaštalai įšventino pirmąjį.
Mat graikiškai klēros (Κλῆρος), o lotyniškai – burtas arba paveldėjimas.
Todėl jie ir vadinami dvasininkais, kad yra iš Viešpaties dalies, arba kad jie turi Viešpaties dalį.
O bendrai dvasininkais vadinami visi, kurie tarnauja Kristaus bažnyčioje, ir jų laipsniai bei vardai yra tokie: ostiarijus (durininkas), psalmistas (giesmininkas), lektorius (skaitovas), egzorcistas, akolitas, subdiakonas, diakonas, presbiteris (kunigas), vyskupas.
(1.) Vyskupų luomas yra keturių dalių, tai yra patriarchai, arkivyskupai, metropolitai ir vyskupai.
(2.) Patriarchas graikų kalba išverčiamas kaip vyriausiasis Tėvų: nes jis užima pirmąją, tai yra apaštališkąją vietą, ir todėl, kad eina aukščiausias pareigas, vertinamas tokiu vardu, pavyzdžiui, Romos, Antiochijos, Aleksandrijos.
(3.) Arkivyskupas graikišku žodžiu reiškia vyriausiąjį vyskupą: nes jis užima apaštališką vietą, ir vadovauja tiek metropolitams, tiek kitiems vyskupams.
(4.) O metropolitai vadinami pagal miestų dydį; nes jie vadovauja atskiroms provincijoms, kurių autoritetui ir mokymui pajungti kiti kunigai, be kurių kitiems vyskupams nieko daryti nevalia; juk visos provincijos rūpestis patikėtas jiems.
(5.) Visi aukščiau nurodyti luomai vadinami vienu ir tuo pačiu vyskupo žodžiu; bet todėl jie naudojasi privačiu vardu, kad būtų atskirtos galios, kurias jie atskirai gavo.
(6.) Patriarchas – Tėvų kunigaikštis: nes archōn reiškia kunigaikštį (valdovą): arkivyskupas – vyskupų kunigaikštis, metropolitas – nuo miesto dydžio.
(7.) Vyskupo vardas atsirado iš to, kad tas, kuris tampa vyskupu, prižiūri, tai yra rūpinasi pavaldiniais: nes skopein graikiškai, lotyniškai reiškia atidžiai stebėti.
Taigi vyskupai iš graikų kalbos į lotynų išverčiami kaip stebėtojai; nes stebėtoju vadinamas bažnyčios vadovas dėl to, kad jis stebi ir prižiūri jam pavaldžių žmonių papročius ir gyvenimą.
(8.) Pontifikas yra kunigų kunigaikštis, tarytum sekėjų kelias.
Jis pats vadinamas ir vyriausiuoju kunigu, jis pats ir pontifex maximus.
Juk jis pats įšventina kunigus ir levitus: jis pats sutvarko visus bažnytinius luomus: jis pats parodo, ką kiekvienas turi daryti.
Anksčiau pontifikai buvo ir karaliai.
Mat senolių toks buvo paprotys, kad karalius būtų ir kunigas, ir pontifikas.
Todėl ir Romos imperatoriai buvo vadinami pontifikais.
(9.) Pranašas pavadintas nuo proto galios, kurio reikšmė yra daugialypė: juk kartais tai reiškia kunigą, kartais – pranašą, o kartais – poetą.
(10.) Antistas vadinamas kunigu dėl to, kad jis stovi priekyje: juk jis yra pirmas bažnyčios luome; taip, kad virš jo nėra nė vieno.
Arba lotyniškai kunigas – vadas.
(11.) Kunigo (sacerdos) vardą turi sudarytą iš graikų ir lotynų kalbų, tai reiškia duodantis tai, kas šventa; nes kaip karalius nuo valdymo, taip kunigas nuo aukojimo pavadintas: juk jis konsekruoja ir aukoja.
O pagonių kunigai buvo vadinami flaminais.
Jie ant galvos turėjo kepuraitę, ant kurios buvo trumpa lazdelė, o ant jos – truputis vilnos; kai dėl karščio jie negalėjo jos nešioti, ant galvos pradėjo užsirišti tik siūlą; mat jokiomis aplinkybėmis jiems nebuvo leista vaikščioti vienplaukiams.
Todėl ir nuo siūlo, kurį naudojo, jie buvo pavadinti flaminais, lyg filaminais.
Bet švenčių dienomis, nuėmę siūlą, dėl kunigystės iškilumo užsidėdavo kepuraitę.
(12.) Presbiteris graikiškai lotyniškai reiškia vyresnysis: ne tik dėl amžiaus ar paliegusios senatvės, bet dėl garbės ir orumo, kurį gavo, jie vadinami presbiteriais: be to, ir presbiteriai vadinami kunigais, nes dalija šventus dalykus, kaip ir vyskupai; tačiau, nors jie ir yra kunigai, pontifikato viršūnės jie neturi, nes nei krizma kaktos netepa, nei Dvasios Guodėjos neduoda, kas priklauso vien vyskupams, kaip rodo Apaštalų darbų skaitinys.
Todėl ir pas senuosius autorius tie patys vyskupai ir presbiteriai buvo tie patys, nes tai yra orumo, o ne amžiaus vardas.
(13.) Levitai pavadinti pagal jų pradininko vardą.
Mat iš Levio kilo levitai, kurių rankomis Dievo šventykloje buvo atliekamos mistinio sakramento tarnystės. Jie graikiškai vadinami diakonais, lotyniškai – tarnais, nes kaip kunigystėje yra konsekracija, taip diakonate – tarnystės atlikimas.
(14.) Hipodiakonai graikiškai, kuriuos mes vadiname subdiakonais, taip vadinami todėl, kad jie pavaldūs levitų įsakymams ir tarnystėms.
Būtent jie paima iš tikinčiųjų aukas Dievo šventykloje ir nuneša jas levitams, kad šie padėtų ant altorių; hebrajų kalba jie vadinami natinėjais.
(15.) Lektoriai (skaitovai) pavadinti nuo skaitymo, psalmistai – nuo psalmių giedojimo; vieni skelbia tautoms, kuo sekti; kiti gieda, kad sužadintų klausytojų sielose gailestį; nors kai kurie skaitovai taip graudžiai skelbia, kad net verčia kai kuriuos raudoti ir dejuoti.
Jie taip pat vadinami skelbėjais, nes paskelbia iš toli.
Mat toks galingas ir aiškus turi būti jų balsas, kad užpildytų net toli esančiųjų ausis.
(16.) Kantorius pavadintas tas, kuris moduliuoja balsą giedodamas.
Muzikos mene išskiriamos dvi jų rūšys, kaip mokslingiausi žmonės sugebėjo lotyniškai jas pavadinti: precentorius ir sukcentorius: precentorius – tas, kuris giedant balsą pradeda, o sukcentorius – tas, kuris sekdamas atsiliepia giedodamas.
O koncentoriumi vadinamas tas, kuris skamba išvien; o kas neskamba išvien ir negieda kartu, nebus koncentoriumi.
(17.) Akolitai graikiškai lotyniškai vadinami žvakių nešėjais nuo žvakių nešimo, kai turi būti skaitoma Evangelija arba aukojama auka; tuo metu jie uždega šviesulius ir neša juos – ne tam, kad išsklaidytų tamsą, juk tuo metu saulė švyti, bet idant parodytų džiaugsmo ženklą, kad po kūniškos šviesos pavidalu būtų parodyta ta šviesa, apie kurią skaitome Evangelijoje: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį“.
(18.) Egzorcistai iš graikų į lotynų kalbą išvertus vadinami prisaikdintojais arba draudėjais, nes jie šaukiasi Viešpaties Jėzaus vardo ant katekumenų arba ant tų, kurie turi netyrąją dvasią, prisaikdindami per Jį, kad ji išeitų iš jų.
(19.) Ostiarijai, tai yra tie patys sargai, kurie Senajame Testamente buvo išrinkti saugoti šventyklą, kad į ją neįžengtų netyras visomis prasmėmis.
Pavadinti ostiarijais todėl, kad jie prižiūri šventyklos duris.
Mat jie, laikydami raktą, saugo viską viduje ir išorėje, ir turėdami vertinimą tarp gerų ir blogų, tikinčiuosius priima, o netikinčius atmeta.
(2.) Romos bažnyčia pirmenybę gavo iš Kristaus.
Taip pat Anakletas.
Naujajame Testamente po Viešpaties Kristaus kunigų luomas prasidėjo nuo Petro, nes jam pačiam pirmiausia Kristaus bažnyčioje buvo duotas pontifikatas, Viešpačiui jam pasakius: „Tu esi, – sako Jis, – Petras, ir ant šios uolos aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės: ir tau aš duosiu dangaus karalystės raktus“.
Taigi šis pirmasis gavo iš Viešpaties galią surišti ir atrišti, ir pirmasis savo pamokslo galia atvedė liaudį į tikėjimą.
Kiti apaštalai kartu lygiomis teisėmis su juo gavo garbę ir valdžią, ir panoro, kad jis būtų jų vyriausiasis; o jie patys, Viešpaties paliepti, išsisklaidė po visą pasaulį ir skelbė Evangeliją.
(1.) Jiems mirus, į jų vietą iškilo vyskupai, kurių įšventinimas turi būti atliekamas nustatyta tvarka ir būdu; tas, kas priima juos ir jų žodžius, priima Dievą; o kas juos niekina, niekina Tą, kurio jie siųsti ir kurio atstovybę atlieka, ir tas pats be abejonės bus paniekintas Viešpaties.
(2.) Patys apaštalai, matydami, kad pjūtis didelė, o darbininkų mažai, prašė pjūties šeimininko, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį: todėl jų buvo išrinkti 72 mokiniai, kurių atvaizdą neša presbiteriai ir yra pastatyti bažnyčioje į jų vietą.
(3.) Romos bažnyčios pirmenybę nustatė ne koks nors sinodas, bet Kristus.
Taip pat Gelazijus, Romos miesto vyskupas, visiems stačiatikiams.
Nors visos po pasaulį pasklidusios katalikų bažnyčios yra vienas Kristaus vestuvių kambarys, tačiau Šventoji Romos katalikų ir apaštališkoji bažnyčia buvo iškelta virš kitų bažnyčių ne kokiais nors sinodų nutarimais, bet mūsų Viešpaties ir Išganytojo evangeliniu balsu įgijo pirmenybę: „Tu esi (sakydamas Viešpats) Petras ir ant šios uolos pastatysiu savo bažnyčią“.
Prie to buvo pridėta ir palaimintojo išrinktojo indo Pauliaus bendrystė, kuris ne skirtingu (kaip tauškia eretikai), bet tuo pačiu laiku, tą pačią dieną šlovinga mirtimi kankinystėje vainikuotas kartu su Petru Romos mieste, valdant Cezariui Neronui, ir jie abu kartu pašventino minėtą Romos bažnyčią Kristui Viešpačiui, bei savo buvimu ir garbingiausiu triumfu iškėlė ją virš visų pasaulio miestų.
Taigi pirmoji apaštalo Petro buveinė yra Romos bažnyčia, neturinti nei dėmės, nei raukšlės, nei nieko panašaus.
III dalis.
Gratianas. Visuose šiuose dalykuose, kuo aukštesnis laipsnis, tuo didesnis autoritetas atrandamas.
Aukštesniuosiuose yra galia valdyti ir įsakinėti, žemesniuosiuose – būtinybė paklusti.
Todėl popiežius Mikalojus rašo Konstantinopolio vyskupui, sakydamas:
(4.) Žemesnieji turi būti teisiami aukštesniųjų.
Žemesnis sostas negali išrišti aukštesniojo.
Nes tik viršesnysis tinkamai išriša žemesnįjį.
Iš to aiškiai numatoma, kad ko negali išrišti, to ir negali nuteisdamas surišti žemesnysis vyresnįjį.
Todėl Pranašas sako: „Argi didžiuosis kirvis prieš tą, kuris juo kerta? Ar girsies pjūklas prieš tą, kuris jį traukia?“
Šitaip priminę iš dieviškojo Rašto, mes aiškiau už saulę parodėme, kad negali niekas, turintis mažesnį autoritetą, pajungti savo teismams to, kuris turi didesnę galią, ar primesti savo sprendimų.
(5.) Apie tą patį.
Tas pats.
Nemanėkite, kad mes norime ginti kokius nors mūsų artimųjų poelgius, kurie verti pasmerkimo, bet aš noriu, kad sūnūs dvasiško tėvo atžvilgiu, o mokiniai – mokytojo atžvilgiu būtų taip atsidavę ir blaivūs, jog jokiu įžūlumu nešoktų jų gyvenimo teisti, ar, negana to, net ir lengvabūdiškai priekaištauti.
(6.) Žemesnieji negali aukštesniųjų nei laiminti, nei prakeikti.
Taip pat popiežius Mikalojus.
Galiausiai, jei laiške hebrajams skaitome, kad mažesnis yra laiminamas didesniojo, tai be abejo, to reikalaujant priežasčiai, jis gali būti ir prakeiktas.
Kadangi tie, kurie buvo prieš mus, numatydami šiuos pavojingus laikus, bažnyčiose perdavė įžvalgų paprotį, ir iki šiol Romos bažnyčioje, kuri yra visų bažnyčių mokytoja, jo nepažeidžiamai laikomasi: joks kunigas be savo vyresniojo kunigo pritarimo tenedrįsta duoti jokio daikto palaiminimo; o tas, kuris stovi priekyje ir turi skaityti kokį nors skaitinį, pats prašo palaiminimo, tačiau koks nors žemesnysis nedrįsta jo palaiminti.
Kodėl taip? Argi laiminti yra nuodėmė? Jokiu būdu.
Juk apie prakeikiančius, o ne apie laiminančius Apaštalas sako: „nes jie nepaveldės Dievo karalystės“; bet tuo parodoma, koks didelis cenzūros stabdys turi varžyti žemesniuosius, kad jie neteistų savo vyresniųjų, jei jie neturi net menkiausios teisės jų palaiminti.
(7.) Tas pats imperatoriui Mykolui.
Dabar gi, dieviško įkvėpimo vedami, mes nepatingėsime ir mums nebus neįmanoma įrodyti jums (jei tik norėsite išklausyti), kad niekas negali būti teisėtai pajungtas teisminiams sprendimams iš tų, kurie yra žemesnio orumo ar luomo.
Juk valdant Augustams Diokletianui ir Maksimianui, Romos miesto vyskupas Marcelinas, kuris vėliau tapo iškiliu kankiniu, buvo pagonių taip smarkiai verčiamas, kad įėjęs į jų šventyklą užbėrė smilkalų grūdelių ant žarijų; dėl šio įvykio buvo sušauktas didžiulis vyskupų susirinkimas, atliktas tyrimas, ir tas pats Pontifikas prisipažino tai padaręs.
Tačiau nė vienas iš jų neišdrįso priimti jam nuosprendžio, o labai dažnai visi jam sakydavo: „Savo lūpomis teis savo bylą, o ne mūsų teismu“.
Ir vėl: „Nebūk klausomas mūsų teisme, bet susirink savo bylą į savo paties krūtinę“.
Ir vėl: „Nes iš savęs, – sakė jie, – būsi išteisintas arba iš savo lūpų būsi pasmerktas“.
Ir vėl jie sako: „Pirmojo sosto niekas neteis“.
Taip pat tame pačiame laiške:
(1.) Bet net ir tada, kai kartą kažkokiu metu prieš popiežių Sikstą kai kurie pabandė išmesti jam blogų gandų, ir susirinkime, kuriame dalyvavo Augustas Valentinianas, buvo pasakyta, jog nevalia priimti nuosprendžio prieš Pontifiką, tas pats imperatorius tučtuojau atsistojo ir perdavė minėto Pontifiko sprendimui teisėjauti savo paties teismą.
Iš tiesų nerandama, kad kas nors iš Pontifikų būtų pajungtas mažesniųjų ar žemesnių miestų teismams.
(8.) Vyresniųjų žemesnieji teisti negali.
Taip pat Mikalojus.
Ignotas nepaklūsta mažesniųjų, žemesniųjų ir pavaldinių svarstymams, nes šventieji kanonai nurodo ir šventųjų Tėvų pavyzdžiai rodo, kad visada reikia eiti ten, kur yra didesnis autoritetas, ir visuose ginčuose kreiptis į galingesniojo sosto teismus.
To aiškiai laikėsi ne tik katalikai, bet ir patys eretikai.
Kitaip susirinkimas be galvos aiškiai yra, kai sprendžiama dėl tokio asmens, ir nelaukiama vyresniųjų sprendimo, kai net ir žemesnio laipsnio dvasininkų byloje neužtenka prašyti vien tik savo vyskupo teismo.
(9.) Žemesniųjų sprendimas nepajėgus pasmerkti vyresniųjų.
Tas pats imperatoriui Mykolui.
Šventieji Tėvai Chalkedone taip labai bjaurėjosi tokiu įžūlumu, kad Aleksandrijos vyskupą Dioskorą tarp visų kitų dalykų labiausiai pasmerkė be jokio sugrąžinimo todėl, kad „keldamas savo burną į dangų, jo liežuviui einant per žemę“, padiktavo ekskomuniką popiežiui Šv. Leonui; taip, kad nuosprendyje prieš jį jie, atrodo, ypatingai tai mini sakydami: „Kadangi antraisiais savo peržengimais jis smarkiai pranoko ankstesnę nedorybę: mat jis išdrįso padiktuoti ekskomuniką net prieš švenčiausiąjį ir palaimintąjį didžiosios Romos arkivyskupą Leoną ir t. t.“.
Argi ten skaitome, kad buvo tiriama, ar Dioskoras pagrįstai paskelbė tą ekskomuniką?
Tikrai ne; bet be jokio ginčo jie už tai jam atkeršijo todėl, kad jis, būdamas žemesnis, stengėsi įžeisti vyresnįjį, kaip liudija Konstantinopolio vyskupas Anatolijus, kuris sako: „Dioskoras pasmerktas ne dėl tikėjimo, bet todėl, kad paskelbė ekskomuniką valdovui arkivyskupui Leonui“.
DVIDEŠIMT ANTROJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
I dalis.
Kadangi taigi vyresnysis neturi būti teisiamas žemesniojo, reikia pažiūrėti, kuri iš bažnyčių užima pirmąją vietą, kuri – antrąją ar trečiąją.
Romos bažnyčia (kaip jau buvo minėta) užima pirmąją vietą tarp kitų, Aleksandrijos bažnyčia iš jos gavo antrąją vietą, Antiochijos bažnyčia – trečiąją.
Todėl popiežius Mikalojus rašo milaniečiams:
(1.) Romos bažnyčia įgijo pirmenybę prieš kitas.
Ar tai būtų patriarchų viršūnės, ar metropolijų pirmenybės, ar vyskupijų sostai, ar bet kokios bažnyčių tvarkos orumai – visus juos įsteigė Romos bažnyčia.
O ją pačią įkūrė ir ant beužgimstančio tikėjimo uolos iškėlė vienas Tik Jis, Kuris palaimintajam amžinojo gyvenimo raktininkui patikėjo tiek žemiškosios, tiek dangiškosios imperijos teises.
Taigi, ne koks nors žemiškas nuosprendis, bet tas Žodis, kuriuo buvo sukurtas dangus ir žemė, per kurį galiausiai sukurti visi elementai, įkūrė Romos bažnyčią.
Ji neabejotinai naudojasi Jo privilegija, remiasi Jo autoritetu.
Todėl nėra abejonių, kad tas, kuris iš bet kokios bažnyčios atima jos teises, elgiasi neteisingai.
(1.) Tačiau tas, kuris bando atimti Romos bažnyčios privilegiją, perduotą paties visų bažnyčių vyriausiosios Galvos, be jokios abejonės nuslysta į ereziją; ir jeigu anas laikomas neteisingu, šis turi būti vadinamas eretiku.
Juk tas, kuris veikia prieš tą, kuri yra tikėjimo motina, neabejotinai pažeidžia tikėjimą; ir pasirodo esąs nepaklusnus Tam, kuris, kaip žinoma, iškėlė ją virš visų bažnyčių.
Ir toliau:
(2.) Todėl ir pats Šv. Ambraziejus išpažįsta, kad jis visame kame seka mokytoja šventąja Romos bažnyčia.
(2.) Romos bažnyčia pirmenybę gavo ne iš apaštalų, o iš paties Viešpaties.
Taip pat Anakletas, Jėzaus Kristaus tarnas.
Švenčiausioji Romos ir apaštališkoji bažnyčia pirmenybę gavo ne iš apaštalų, bet iš paties mūsų Viešpaties Išganytojo, kaip jis pasakė palaimintajam apaštalui Petrui: „Tu esi Petras“, ir toliau iki: „bus atrišta ir danguje“.
(1.) Prie to tame pačiame Romos mieste buvo pridėta ir palaimintojo išrinktojo indo apaštalo Pauliaus bendrystė, kuris vieną ir tą pačią dieną kartu su Petru šlovinga mirtimi buvo vainikuotas, ir abu jie pašventino šventąją Romos bažnyčią, bei savo buvimu ir garbingiausiu triumfu iškėlė ją virš visų kitų miestų visame pasaulyje.
Ir nors nuolatinė visų šventųjų malda pas Dievą liejasi už visus, vis dėlto palaimintasis Paulius šiais žodžiais savo paties ranka parašytame laiške romiečiams žada, sakydamas: „Dievas, kuriam tarnauju savo dvasia Jo Sūnaus Evangelijoje, man yra liudytojas, kad be perstojo jus prisimenu visada savo maldose“.
(2.) Taigi dangiškąja malone pirmasis sostas yra Romos bažnyčia, kurią (kaip minėta) palaimintieji Petras ir Paulius pašventino savo kankinyste.
(3.) O antrasis sostas palaimintojo Petro vardu buvo pašventintas Aleksandrijoje Morkaus, jo mokinio ir evangelisto.
(4.) Trečiasis to paties palaimintojo Petro sostas garbingai laikomas Antiochijoje: nes ten, prieš atvykdamas į Romą, jis jį turėjo ir paskyrė vyskupą Ignacą; ten pirmą kartą ir atsirado krikščionių vardas.
Ir po truputį.
(5.) Tarp palaimintųjų apaštalų buvo tam tikras skirtumas, ir nors po to visi buvo apaštalai, visgi Petrui buvo Viešpaties leista (ir jie patys tarp savęs to norėjo), kad jis vadovautų visiems kitiems apaštalams ir kaip Kefas, tai yra galva bei pradžia, laikytų apaštalystę; šią pačią formą jie perdavė laikytis ir savo įpėdiniams bei kitiems vyskupams.
Ir ne tik Naujajame Testamente tai buvo nustatyta, bet ir Senajame; todėl parašyta: „Mozė ir Aaronas tarp Jo kunigų“, tai yra, jie buvo pirmieji tarp jų.
Ir po truputį:
(6.) O šis apaštališkasis sostas, kaip galva ir ašis (kaip buvo minėta), buvo nustatytas Viešpaties, o ne kieno nors kito; ir kaip ašimi valdomos durys, taip šio šventojo apaštališkojo sosto autoritetu (Viešpačiui tvarkant) valdomos visos bažnyčios.
Gratianas. Šiuo autoritetu vertinama, kad Aleksandrijos bažnyčia užima antrąją vietą po pirmosios.
Bet vėliau Konstantinopolio sinode Konstantinopolio bažnyčia gavo antrąją vietą po apaštališkojo sosto.
Todėl tame pačiame sinode taip buvo nustatyta:
(3.) Konstantinopolio vyskupas užima antrą vietą po Romos Pontifiko.
Konstantinopolio miesto vyskupas turi turėti pirmenybės garbę po Romos vyskupo, nes tai yra naujoji Roma.
(4.) Aišku, kad Konstantinopolio bažnyčia yra pavaldi apaštališkajam sostui.
Taip pat Grigalius Sirakūzų vyskupui Jonui.
Apie tai, ką jie kalba dėl Konstantinopolio bažnyčios, kas galėtų abejoti, kad ji yra pavaldi apaštališkajam sostui! Tačiau jei ši ar kita bažnyčia turi ką nors gero, aš esu pasiruošęs gerais dalykais sekti net ir savo žemesniaisiais, kuriems draudžiu tai, kas neteisėta.
Juk kvailas yra tas, kuris laikydamas save pirmuoju paniekina pasimokyti to gero, ką pamato.
Tas pats tam pačiam:
Kad Bizantijos primas sako esąs pavaldus apaštališkajam sostui, tai jeigu vyskupuose atrandama kokia nors kaltė, nežinau, kas jai nebūtų pavaldus; tačiau kai to nereikalauja kaltė, pagal nuolankumo protą mes visi esame lygūs.
(5.) Konstantinopolio vyskupas nušalinamas autoritetu.
Taip pat Gelazijus.
Pagal kokią senolių tradiciją jie šaukia apaštališkąjį sostą į teismą?
Ar antrojo ir trečiojo sosto vadovai bei kiti tyros sąžinės kunigai turėjo būti išvaryti, o tas, kuris tapo religijos priešu, neturėjo būti išvarytas?
Tad težiūri jie, ar turi kokių nors kitų kanonų, kuriais galėtų vykdyti savo nesąmones.
Tačiau šie, kurie garbinami kaip šventi, bažnytiniai ir teisėti, negali šaukti apaštališkojo sosto į teismą; o argi Konstantinopolio miesto vyskupas, kuris pagal kanonus tarp sostų negavo jokio vardo, atkritęs į klastingųjų bendrystę neturėjo būti pašalintas?
(6.) Konstantinopolio bažnyčia užima antrąją vietą po Romos.
Taip pat iš VI sinodo.
Atnaujindami šventojo Konstantinopolio susirinkimo dekretus, prašome, kad Konstantinopolio sostas gautų panašias privilegijas, kokias turi aukštesnioji Roma, tačiau bažnytiniuose reikaluose tegu nebūna taip išaukštinta kaip ji; kad būdama antroji po jos, ji būtų skaičiuojama prieš Aleksandrijos sostą; po to – Antiochijos, o po jos – Jeruzalės.
Gratianas. Iš to duodama suprasti, kad Aleksandrijos bažnyčia iš antrosios tapo trečiąja, o Antiochijos iš trečiosios tapo ketvirtąja: nebent galbūt kas nors tvirtintų, kad yra dvi antrosios vietos, norėdamas, kad Konstantinopolio ir Aleksandrijos bažnyčios užimtų lygią vietą savo orumu.
Todėl VIII sinode skaitoma:
(7.) Kuris patriarchatų sostas užima pirmąją, o kurie tolesnes vietas.
Mes nustatome, kad nė vienas iš pasaulio galingųjų visiškai niekaip nepaniekintų nė vieno iš tų, kurie vadovauja patriarchatų sostams, arba nebandytų pašalinti jų iš nuosavo sosto; ypač švenčiausiojo senosios Romos popiežiaus, po to Konstantinopolio patriarcho, o po to Aleksandrijos, ir Antiochijos, ir Jeruzalės.
DVIDEŠIMT TREČIOJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
I dalis.
Trumpai parodėme, koks yra skirtumas tarp bažnytinių pareigybių.
Dabar, pradėdami nuo aukščiausio laipsnio ir nusileisdami iki paskutiniojo, šventųjų autoritetais parodykime, kaip kiekvienas iš jų turi būti įšventinamas.
(1.) Popiežiaus Mikalojaus dekretas dėl Romos Pontifiko rinkimų.
Mūsų Viešpats ir Išganytojo Jėzaus Kristaus vardu.
Nuo Jo įsikūnijimo 1059 metais, balandžio mėnesį, 12-ojoje indikcijoje, padėjus šventąsias Evangelijas, taip pat pirmininkaujant garbingiausiajam ir palaimintajam popiežiui Mikalojui, Laterano patriarchato bazilikoje, kuri vadinama Konstantiniana, taip pat posėdžiaujant garbingiausiems vyskupams, abatams, presbiteriams ir diakonams, tas pats garbingas Pontifikas apaštališkuoju autoritetu priimdamas nutarimą dėl vyriausiojo Pontifiko rinkimų, tarė:
(1.) Žino jūsų palaimintybė, mylimiausi broliai ir bendravyskupiai, ir žemesniesiems nariams neliko paslaptis, kiek priešiškumų patyrė šis apaštališkasis sostas, kuriam vadovaujant Dievui aš tarnauju, mirus palaiminto atminimo mūsų pirmtakui valdovui Steponui, ir kiek jis buvo talžomas pasikartojančių smūgių bei dažnų simonijos erezijos pinigų keitėjų daužymų, taip, kad Gyvojo Dievo šulas jau atrodė bepradedąs svyruoti, ir vyriausiojo žvejo tinklas, stiprėjant audroms, buvo verčiamas skęsti laivo dužimo gelmėse.
Todėl, jei jūsų brolijai patinka, su Dievo pagalba privalome apdairiai užkirsti kelią būsimiems atvejams, ir iš anksto pasirūpinti bažnytine būkle, kad (tebūnie tai toli) vėl neatgytų ir nenugalėtų blogybės.
(2.) Dėl to, pamokyti mūsų pirmtakų bei kitų šventųjų Tėvų autoriteto, mes nusprendžiame ir nustatome, kad mirus šios visuotinės Romos bažnyčios Pontifikui, pirmiausia kardinolai vyskupai, pačiu atidžiausiu svarstymu aptarę, netrukus pasitelktų dvasininkus kardinolus: o tada likęs kleras ir liaudis teprieina prie sutikimo naujam rinkimui, žinoma, saugodamiesi, kad jokia dingstimi neįsibrautų perkamumo liga.
Religingiausi vyrai tebūna priekyje skatinant Pontifiko išrinkimą, o likusieji – juos sekantys.
(3.) Ši aiški ir teisėta rinkimų tvarka bus laikoma tinkama, jei, išnagrinėjus įvairių Tėvų taisykles ar veiksmus, bus prisimintas ir tas palaimintojo mūsų pirmtako Leono posakis.
„Joks protas, – sako jis, – neleidžia laikyti vyskupais tų, kurie nėra nei dvasininkų išrinkti, nei liaudies pageidauti, nei provincijos vyskupų konsekruoti su metropolito pritarimu“.
Kadangi apaštališkasis sostas yra iškeltas virš visų bažnyčių visame pasaulyje ir todėl virš savęs negali turėti metropolito, kardinolai vyskupai neabejotinai atlieka metropolito pareigas – būtent jie išrinktąjį vyskupą tepakelia į apaštališkosios viršūnės aukštumas.
(4.) O jis tebūna renkamas iš pačios bažnyčios prieglobsčio, jei atrandamas tinkamas; o jei iš jos nerandamas, tebūnie paimamas iš kitos; išlaikant deramą pagarbą ir reveransą mūsų mylimam sūnui Henrikui, kuris dabar laikomas karaliumi ir su Dievo valia tikimasi tapsiąs būsimuoju imperatoriumi, kaip jau suteikėme jam ir jo įpėdiniams, kurie asmeniškai išprašys šios teisės iš šio apaštališkojo sosto.
(5.) O jeigu nedorų ir neteisingų žmonių iškrypimas taip įsigalėtų, kad Mieste negalėtų įvykti tyri, nuoširdūs ir nemokami rinkimai, kardinolai vyskupai kartu su religingais dvasininkais ir katalikais pasauliečiais, nors ir negausiais, teįgyja valdžios teisę išrinkti apaštališkojo sosto Pontifiką ten, kur atrodys tinkama.
(6.) Aišku, jeigu įvykus rinkimams, karo audra ar bet koks koks piktybinis žmonių bandymas pasipriešintų taip, kad tas, kuris išrinktas, negalėtų pagal paprotį būti intronizuotas apaštališkajame soste, išrinktasis, vis dėlto kaip tikras popiežius, teįgyja autoritetą valdyti Romos bažnyčią ir tvarkyti visą jos turtą; žinome, kad tai darė ir palaimintasis Grigalius prieš savo konsekraciją.
(7.) O jei kas nors prieš šį mūsų dekretą, paskelbtą sinodo nuosprendžiu, per maištą, įžūlumą ar kokia nors klasta bus išrinktas, įšventintas ar intronizuotas, dieviškuoju ir šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus autoritetu, amžina anatema kartu su savo autoriais, rėmėjais ir sekėjais tebūnie atskirtas nuo šventosios Dievo bažnyčios slenksčio ir išmestas kaip antikristas bei visos krikščionybės įsibrovėlis ir griovėjas; ir jam niekada nebus palikta jokios galimybės būti išklausytam: bet iš bet kokio bažnytinio laipsnio, kokiame jis anksčiau bebuvo, tebūnie jis be atšaukimo pašalintas: tas, kuris prie jo prisidės ar rodys jam kokią nors pagarbą kaip Pontifikui, ar drįs jį kuo nors ginti, tebūnie nubaustas tuo pačiu nuosprendžiu.
(8.) Kas taps šio mūsų dekretinio nuosprendžio pažeidėju ir savo įžūlumu bandys sukelti sumaištį Romos bažnyčioje bei priešintis šiam statutui, tebūnie pasmerktas amžina anatema ir ekskomunika, „ir tebūnie priskirtas prie bedievių, kurie neprisikels teisme“, tepajunta prieš save Visagalio rūstybę ir šventųjų apaštalų Petro bei Pauliaus (kurių bažnyčioje jis drįsta kelti sumaištį) įniršį tiek šiame, tiek būsimajame gyvenime; „jo buveinė tebūna apleista, ir tenebūna kam gyventi jo palapinėse, jo sūnūs tetampa našlaičiais, o žmona – našle, drebėdamas tebūnie išvarytas jis ir jo sūnūs, teelgetauja ir tebūnie išmesti iš savo namų, lupikautojas tepaieško visą jo turtą, o svetimieji teišgrobia jo darbų vaisius, visas pasaulis tekovoja prieš jį, ir visi elementai tebūna jam priešiški“, ir visų besiilsinčių šventųjų nuopelnai tegul jį sutriuškina ir šiame gyvenime parodo prieš jį atvirą kerštą.
(9.) O šio mūsų dekreto laikytojus tesaugo Visagalio malonė, ir palaimintųjų apaštalų Petro ir Pauliaus autoritetas teišriša iš visų nuodėmių pančių.
II dalis.
Gratianas. Kaip turi būti įšventinami vyskupai ir kiti, paskirti į žemesnius laipsnius, remiantis IV Kartaginos susirinkimo autoritetu, kuriame dalyvavo Augustinas valdant Augustui Honorijui, parodykime, pradėdami nuo jų ištyrimo (egzaminavimo):
(2.) Kaip turi būti ištirtas tas, kuris renkamas vyskupu.
Tas, kuris turi būti įšventinamas į vyskupus, iš anksto turi būti ištirtas: ar jis iš prigimties protingas, ar imlus mokymui, ar santūraus būdo, ar padoraus gyvenimo, ar blaivus, ar visada rūpestingas savo reikaluose, ar nuolankus, ar malonus, ar gailestingas, ar išsilavinęs (raštingas), ar išmokytas Viešpaties įstatymo, ar atsargus Raštų prasmių aiškinimuose, ar įgudęs bažnytinėse dogmose; ir visų pirma – ar jis paprastais žodžiais tvirtina tikėjimo tiesas, tai yra patvirtindamas, kad Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia yra vienas Dievas, ir skelbdamas visą Trejybės dievybę esančią vienos esmės, vienos substancijos, amžinąją ir visagalę; ar kiekvieną atskirą Trejybės asmenį jis laiko pilnu Dievu, o visus tris asmenis – vienu Dievu; ar jis tiki, kad dieviškasis Įsikūnijimas įvyko ne Tėve ir ne Šventojoje Dvasioje, o tik Sūnuje, jog Tas, Kuris savo dievystėje buvo Dievo Tėvo Sūnus, taptų tikru Dievu iš Tėvo ir tikru žmogumi iš motinos, turėdamas kūną iš motinos įsčių bei protingą žmogišką sielą, tuo pačiu metu būdamas jame abiejų prigimčių – tai yra Dievas ir žmogus – vienas asmuo, vienas Sūnus, vienas Kristus, vienas Viešpats, visų esančių dalykų Kūrėjas ir autorius, Viešpats ir valdytojas kartu su Tėvu ir Šventąja Dvasia virš visų kūrinių; Kuris kentėjo dėl mūsų išganymo iš tikrųjų priimdamas kūną ir iš tikrųjų atgaudamas sielą, su kuriais ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų.
(1.) Taip pat jo reikia paklausti, ar jis tiki, kad Naujojo ir Senojo testamento, tai yra Įstatymo, pranašų ir apaštalų, autorius yra vienas ir tas pats Dievas; ar velnias tapo blogas ne dėl savo prigimties sukūrimo, o iš laisvos valios.
(2.) Jo taip pat reikia paklausti, ar jis tiki šio kūno, kurį nešiojame, o ne kokio kito, prisikėlimu; ar tiki būsimuoju teismu ir tuo, kad kiekvienas gaus arba bausmes, arba apdovanojimus už tai, ką nuveikė šiame kūne; ar jis nedraudžia santuokos, ar nesmerkia antrosios santuokos, ar nekaltina mėsos valgymo, ar bendrauja su susitaikiusiais atgailautojais; ar per krikštą atleidžiamos visos nuodėmės – tai yra tiek pritrauktoji gimtoji nuodėmė, tiek tos, kurios padarytos savo noru; ar niekas neišganomas už katalikų bažnyčios ribų.
(3.) Kai atidžiai ištirtas visuose šiuose dalykuose jis bus pripažintas esąs pilnai išmokytas, tada, sutikus dvasininkijai bei pasauliečiams ir susirinkus visos provincijos vyskupams, ir ypač su metropolito autoritetu ar dalyvavimu, tebūnie jis įšventinamas vyskupu.
O priėmęs vyskupystę Kristaus vardu, tepaklūsta ne savo malonumui ar savo įpročiams, bet šiems Tėvų apibrėžimams.
(3.) Koks turi būti dvasininkų gyvenimo būdas.
Taip pat Izidorius „Apie dvasininkų gyvenimą“.
III dalis.
Pagal Tėvų įstatymą nurodoma, kad jie, atsiskyrę nuo paprasto liaudies gyvenimo, turėtų susilaikyti nuo pasaulietiškų malonumų; nedalyvautų spektakliuose ir pompastiškose eitynėse; vengtų viešų puotų, o privačiose elgtųsi ne tik padoriai, bet ir blaiviai; jokiu būdu neužsiimtų lupikavimu ar gėdingu pelnymusi, nesiektų apgaudinėti ko nors; pinigų meilės bėgtų tarsi nuo visų nusikaltimų šaltinio, atsisakytų pasaulietinių pareigų ir verslų; garbės laipsnių nepriimtų vedami ambicijų; už Dievo medicinos teikiamas gėrybes neimtų dovanų; saugotųsi apgaulių ir sąmokslų; vengtų neapykantos, rungtyniavimo, šmeižto ir pavydo; teneklaidžioja jų žvilgsniai, tenepaleidžia jie liežuvio ir tenevaikšto lengvabūdiškais ir atsipalaidavusiais gestais, bet kuklumą bei proto drovumą teparodo paprasta apranga ir eisena; kūno narių ar žodžių bei darbų nepadorumu tebjaurisi visiškai; vengtų lankytis pas našles ir mergeles; jokiu būdu neieškotų svetimų moterų draugijos; stengtųsi nuolat išlaikyti nepažeisto kūno skaistumą arba bent jau susijungtų vienos santuokos ryšiu; vyresniesiems teikiant deramą paklusnumą, tenekelia patys savęs išdidumo jausmu; galiausiai nuolat testudijuoja mokymo skaitinius, psalmes, himnus, giesmes ir užsiima nuolatiniu lavinimusi.
Juk tokie turi būti tie, kurie siekia atsiduoti dieviškajam kultui, būtent tam, kad ugdydami savo žinias, jie galėtų patarnauti žmonėms mokymo malone.
(4.) Kas negali oriai elgtis su sakramentais, neturi būti renkamas dieviškajai tarnystei.
Taip pat Klemensas.
Tarnystei tegul būna renkami tokie dvasininkai, kurie galėtų oriai ir deramai atlikti Viešpaties sakramentus.
Mat Viešpaties kunigui geriau turėti mažai tarnų, kurie sugeba oriai vykdyti Dievo darbą, nei daug nenaudingų, kurie užtraukia sunkią naštą tam, kuris juos įšventino.
(5.) Jei išrinktam vyskupui kažkas priekaištaujama, tegu atvyksta penki ar šeši vyskupai jam išteisinti.
Taip pat iš IV Kartaginos susirinkimo.
Reikia nustatyti, kad kai mes susirinksime rinkti vyskupo, jei kiltų koks nors prieštaravimas (nes taip pas mus jau buvo nutikę), tegul neišdrįsta valyti (išteisinti) to, kuris turi būti įšventinamas, tik trys vyskupai; bet tebūnie paprašyta pridėti dar du ar tris prie jau minėtųjų, ir toje pačioje liaudyje, kuriai jis bus įšventinamas, pirmiausia tebūnie apsvarstyti prieštaraujančiųjų asmenys, o po to išnagrinėti tie dalykai, kurie jam prikišami, ir tik po to, kai jis bus išteisintas viešai stebint, tebūnie jis įšventintas.
Jei tai dera su jūsų šventenybės mintimis, tebūnie tai patvirtinta jūsų orumo atsakymu.
Visų vyskupų buvo atsakyta: „Visiškai patinka“.
(6.) Tegul prisiekia laikytis savo pažado tie, kuriuos skatina bažnytinė tvarka.
Taip pat iš XI Toledo susirinkimo.
Nors visi, kurie įšventinami į šventuosius luomus, yra saistomi kanoninių taisyklių, vis dėlto yra naudinga, kad tie, kuriuos bažnytinė disciplina patvirtina aukštesniems laipsniams, prisiimtų ir prisiektų pažadų įsipareigojimus su garantija.
Juk paprastai labiau bijoma pažeisti tai, kas asmeniškai pažadėta, nei tai, kas apima tik bendrą pasižadėjimą.
(1.) Todėl šiam šventajam susirinkimui patiko, kad kiekvienas, kuris ketina priimti bažnytinius laipsnius, jokiu būdu nepriimtų garbės konsekracijos, kol nepažadės raštu patvirtintu sutikimu, kad saugodamas katalikų tikėjimą nuoširdžiu širdies pamaldumu, privalės gyventi teisingai ir pamaldžiai, ir jokiais savo veiksmais neprieštaraus kanoninėms taisyklėms, ir kad kiekvienas rodys deramą pagarbą bei paklusnumo reveransą savo vyresniajam, pagal tą popiežiaus Leono ediktą: „Kas žino esąs paskirtas vadovauti kitiems, tenesipiktina, kad kas nors yra iškeltas virš jo paties, bet tą patį paklusnumą, kurio reikalauja iš kitų, teparodys ir jis pats“.
Tačiau bausmė, pagal bažnytinio papročio tradiciją, turi būti įrašyta į tokių asmenų sutartis, ir ją turės atlikti tie, kurie taps pažeidėjais.
Po to nustatoma, kaip turi būti įšventinamos bažnytinės pareigybės.
(7.) Kaip įšventinamas vyskupas.
Kai įšventinamas vyskupas, du vyskupai tepadeda ir telaiko Evangelijų knygą virš jo galvos ir kaklo, ir kol vienas beria ant jo palaiminimą, visi kiti dalyvaujantys vyskupai savo rankomis teliečia jo galvą.
(8.) Kaip įšventinamas presbiteris (kunigas).
Kai įšventinamas presbiteris, vyskupui jį laiminant ir laikant ranką ant jo galvos, taip pat ir visi dalyvaujantys presbiteriai telaiko savo rankas greta vyskupo rankų ant jo galvos.
Kaip savo įšventinimo dieną kunigas apjuosiamas orarijumi (stula) per abu pečius, taip jis ir konsekracijos metu (aukojant) privalo nuolat naudotis tuo pačiu orarijumi.
Todėl Bragos susirinkime skaitoma:
(9.) Ką kiekvienas priėmė konsekracijos metu, tą tenešioja aukojimo metu.
Mes žinome iš bažnytinės institucijos nustatymo, kad kiekvienas kunigas, kai yra įšventinamas, apjuosiamas orarijumi (stula) per abu pečius: tai reiškia, kad tas, kuriam nurodyta nepalaužiamam stovėti tarp sėkmių ir sunkumų, visada pasipuošęs dorybių papuošalu, atrodytų apjuostas per abu pečius.
Kokia tad dingstimi aukojimo metu jis neapsivelka to, ką nedvejoja gavęs per sakramentą?
Todėl visokeriopai dera, kad tai, ką kiekvienas gavo garbės konsekracijoje, išlaikytų ir atnešdamas dovaną ar priimdamas savo išganymą; tai yra, kai kunigas eina prie iškilmingų Mišių, ruošdamasis pats aukoti Dievui auką, arba priimti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo sakramentą, ne kitaip kaip tik apjuostas orarijumi per abu pečius, lygiai taip, kaip jis buvo konsekruotas savo įšventinimo metu, kad to paties orarijaus pagalba, spausdamas kartu kaklą ir abu pečius, savo krūtinėje suformuotų kryžiaus ženklą.
(1.) O jei kas nors elgsis kitaip, jis turės būti nubaustas derama ekskomunika.
IV dalis.
Gratianas. Tačiau dalmatikomis (liturginis drabužis) nei vyskupams, nei diakonams be apaštališko leidimo naudotis neleidžiama.
Todėl Grigalius Aregijui, frankų vyskupui:
(10.) Be apaštališko leidimo nei vyskupams, nei diakonams naudoti dalmatikų nevalia.
Mūsų bendras sūnus diakonas Petras pranešė mums, kad jūsų brolija tuo metu, kai čia lankėtės, prašė mūsų suteikti leidimą jums ir jūsų arkidiakonui naudoti dalmatikas.
Bet kadangi jūs paskubomis išvykote dėl savo žmonių ligos, o ir užklupęs sielvartas neleido ilgiau pasilikti (kaip derėjo ir kaip to reikalavo trokštamas dalykas), ir mes patys, būdami įsitraukę į daugelį reikalų, kaip reikalauja bažnytinis dėmesys, negalėjome taip skubotai ir neapgalvotai suteikti šios naujovės, todėl šio prašymo įvykdymas buvo atidėtas.
Tačiau dabar, prisimindami jūsų meilės gerumą, šiuo mūsų autoriteto raštu suteikiame tai, ko prašėte, ir leidžiame jums bei jūsų arkidiakonui pasipuošti dalmatikomis, ir šias pačias dalmatikas jums perduodame per mūsų mylimiausią sūnų abatą Kiriaką.
(11.) Kaip įšventinamas diakonas.
Kai įšventinamas diakonas, vienas vyskupas, kuris jį laimina, tepadeda rankas ant jo galvos, nes jis konsekruojamas ne kunigystei, bet tarnystei.
V dalis.
Gratianas. Tačiau klausiama, ar po palaiminimo presbiterių ir diakonų rankos turi būti patepamos krizmos skysčiu.
Apie tai taip rašo popiežius Mikalojus Buržo arkivyskupui Radulfui:
(12.) Nei kunigams, nei diakonams konsekracijos metu rankos krizma netepamos.
Be to, tu klausi, ar vien tik kunigams, ar ir diakonams, kai jie įšventinami, rankos turi būti tepamos krizmos skysčiu.
Šventojoje Romos bažnyčioje, kuriai vadovaujant Dievui mes tarnaujame, nei vieniems, nei kitiems to nedaroma.
Mes niekur (nebent mus apgauna užmaršumas) neskaitome, kad tai būtų dariusieji Naujojo įstatymo tarnai.
Todėl jūsų šventenybę nukreipiame prie palaimintojo popiežiaus Inocento kanoninių dekretų, ir laiško (atsiųsto Eugubijos vyskupui Decencijui) principai jus išsamiai pamokys, ko turite laikytis atliekant konsekracijas ir šventinimus.
(13.) Iš Antrojo Sevilijos susirinkimo. Iš popiežiaus Simplicijaus laiško, skirto vyskupams Severui ir Florentinui.
Iš Gabros diakono pranešimo mūsų teismo žiniai pasiekė informacija apie tam tikrus tos pačios bažnyčios dvasininkus, kai vienas iš jų buvo įšventinamas kunigystei, o du – levitų tarnystei: kalbama, kad jų vyskupas, apimtas akių skausmo (slegiamas ligos), uždėjo ant jų tik savo ranką, o kažkoks kunigas, pažeisdamas bažnytinę tvarką, ištarė jiems palaiminimą; tas kunigas už tokio įžūlumo akibrokštą galėjo būti apkaltintas ir šiame teisme pasmerktas, jei dar būdamas kūne nebūtų buvęs pašauktas mirties.
Bet kadangi jis, paliktas dieviškajam teismui, nebegali būti apkaltintas žmogiškame teisme, šie, kurie išliko ir iš jo gavo ne konsekracijos titulą, bet greičiau gėdos žymę, idant toks uzurpavimas ateityje sau nesukurtų leidimo, mes nusprendėme, kad jie, neteisingu sprendimu netekę kunigiško ar levitiško laipsnio, kurį iškrypėliškai gavo, turi būti išmesti teisingu nuosprendžiu.
Juk jie pelnytai nuteisti būti pašalinti, nes paaiškėjo, kad jie buvo neteisėtai paskirti.
Gratianas. Taip pat klausiama, ar galiojančia turi būti laikoma ordinacija tų asmenų, kuriems vyskupas, apimtas akių silpnumo, uždeda rankas, o kunigas virš jų ištaria maldą.
Apie tai taip buvo nustatyta Toledo susirinkime:
(14.) Tiek šventintojas, tiek įšventintasis tepakelia pasmerkimo bausmę, kai vyskupas uždeda ranką, o maldas ištaria kitas.
Kalbant apie tam tikrus dvasininkus: kol vienas buvo konsekruojamas presbiterystei, o kiti du – levitų tarnystei, pasakojama, kad vyskupas, kenčiantis nuo akių ligos, tik uždėjo ant jų savo ranką, o tam tikras kunigas prieš bažnytinę tvarką suteikė jiems palaiminimą.
Bet kadangi šis jau atiduotas dieviškajam tyrimui ir negali būti nubaustas žmonių teismu, tie, kurie išliko, tegu praranda kunigystės ar levitų laipsnį, kurį gavo neteisėtai.
(15.) Kaip įšventinamas subdiakonas.
VI dalis.
Kai įšventinamas subdiakonas, kadangi jis negauna rankų uždėjimo, iš vyskupo rankos tegu priima tuščią pateną ir tuščią taurę; o iš arkidiakono rankos tegu priima ąsotėlį vandeniui su praustuvėle ir rankšluostį.
(16.) Kaip įšventinamas akolitas.
Kai įšventinamas akolitas, vyskupas turi jį pamokyti, kaip jis privalo elgtis savo pareigose: bet iš arkidiakono tegu priima žvakidę su žvake, kad žinotų esąs paskirtas bažnyčios šviesuliams uždegti; tegu priima ir tuščią ąsotėlį vynui atnešti, skirtą Kristaus kraujo Eucharistijai.
(17.) Kaip įšventinamas egzorcistas.
Kai įšventinamas egzorcistas, iš vyskupo rankos tegu priima knygelę, kurioje užrašyti egzorcizmai, vyskupui jam sakant: „Priimk, įsimink ir turėk galią uždėti rankas ant apsėstojo, ar tai būtų pakrikštytasis, ar katekumenas“.
(18.) Kaip įšventinamas lektorius (skaitovas).
Kai įšventinamas skaitovas, vyskupas tegu taria liaudžiai apie jį žodį, nurodydamas jo tikėjimą, gyvenimą ir gabumus; po to, liaudžiai stebint, tegu perduoda jam knygą, iš kurios jis skaitys, sakydamas: „Priimk ir būk Dievo žodžio skelbėjas; jeigu ištikimai ir naudingai atliksi savo pareigą, turėsi dalį su tais, kurie tarnavo Dievo žodžiui“.
(19.) Kaip įšventinamas ostiarijus (durininkas).
Kai įšventinamas ostiarijus, po to, kai arkidiakonas jį pamokys, kaip jis privalo elgtis Dievo namuose, arkidiakonui pasiūlius, vyskupas tegu įteikia jam bažnyčios raktus nuo altoriaus, sakydamas jam: „Taip elkis, tarsi turėtum duoti Dievui apyskaitą už tuos daiktus, kurie šiais raktais rakinami“.
(20.) Kaip įšventinamas psalmistas.
Psalmistas, tai yra giesmininkas, gali be vyskupo žinios vien tik kunigo paliepimu priimti giedojimo pareigas, kunigui jam sakant: „Žiūrėk, kad tuo, ką giedi burna, tikėtum širdimi, ir tai, kuo tiki širdimi, įrodytum darbais“.
Gratianas. Dvasininkams draudžiama auginti plaukus, o jų viršugalvis turi būti nuskustas sferos pavidalu.
Todėl popiežius Anicetas:
(21.) Dvasininkams tebūna draudžiama auginti plaukus.
Uždrauskite, broliai, visose jūsų regionų bažnyčiose, kad dvasininkai, pagal apaštalą, neaugintų plaukų, bet viršugalvį tegu nuskuta sferos pavidalu.
(22.) Apie tą patį.
Taip pat iš Agdo susirinkimo.
Dvasininkus, kurie augina plaukus, arkidiakonas teapkerpa per prievartą, net jeigu jie to ir nenorėtų.
Taip pat drabužių ar avalynės neturi jie teisės dėvėti ar turėti jokios kitos, išskyrus tą, kuri dera religijai.
(23.) Apie tą patį.
Taip pat Grigalius II.
Jei kuris nors iš dvasininkų pasileis plaukus, tebūnie atskirtas nuo bažnyčios.
(24.) Kokiais drabužiais apsirengusi vienuolė turi būti konsekruojama.
Vienuolė mergelė, kai pristatoma savo vyskupui konsekracijai, tegul būna aprengta tokiais drabužiais, kokiais ji visada naudosis ir kurie tinkami šventumui bei jos profesijai.
Gratianas. Dievui pasišventusioms moterims draudžiama liesti pašventintus indus bei altoriaus drabužius, ir nešti smilkalus aplink altorius.
Todėl popiežius Soteras Italijos vyskupams:
(25.) Moterims tebūna draudžiama liesti altoriaus drabužius ir šventuosius indus.
Apaštališkąjį sostą pasiekė žinios, kad pas jus Dievui pasišventusioms moterims ar vienuolėms leidžiama liesti šventuosius indus ar pašventintas palas, bei nešioti smilkalus aplink altorius: nėra abejonių nė vienam teisingai mąstančiam, kad visi šie dalykai yra kupini smerkimo ir peiktinumo.
Todėl mes nurodome, remdamiesi šio šventojo sosto autoritetu, kuo greičiau jums iš esmės išrauti visus šiuos papročius.
Ir kad šis maras neplistų plačiau, mes liepiame tai kuo skubiau išvalyti per visas provincijas.
(26.) Subdiakonams nevalia įeiti į presbiteriją (zakristiją).
Taip pat iš Laodikėjos susirinkimo.
Subdiakonai neturi turėti leidimo įeiti į presbiteriją arba sakrariumą (ką graikai vadina diakonija) ir liesti Viešpaties indus.
(27.) Taip pat.
Tarnui (subdiakonui) nedera naudotis orarijais, nei apleisti (palikti) durų.
(28.) Taip pat.
Lektoriams bei psalmistams nedera naudotis orarijais ir taip skaityti ar giedoti psalmes.
(29.) Moteriai neleidžiama mokyti vyrų susirinkime.
Taip pat iš IV Kartaginos susirinkimo.
Moteris, net jei ji būtų mokyta ir šventa, tenedrįsta mokyti vyrų susirinkime.
O pasaulietis dalyvaujant dvasininkams (nebent jie patys prašytų) tenedrįsta mokyti.
(30.) Nepašventintiems tarnams nevalia liesti Viešpaties indų.
Taip pat iš Agdo susirinkimo.
Nepašventinti tarnai neturi turėti leidimo įeiti į presbiteriją (ką graikai vadina diakonija) ir liesti Viešpaties indus.
(31.) Bet kuriam iš skaitovų neleidžiama nešti šventųjų indų.
Taip pat iš pirmojo Bragos susirinkimo.
Neleidžiama jokiam lektoriui nešti šventųjų altoriaus indų, taip pat ir niekam kitam, išskyrus tuos, kuriuos vyskupas įšventino subdiakonais.
(32.) Apie tą patį, ir kad dvasininkai neaugintų plaukų.
Taip pat iš popiežiaus Martyno susirinkimo.
Neleidžiama bet kam liesti patarnavimo reikmenų, išskyrus subdiakoną ar akolitą – liesti Viešpaties indus presbiterijoje.
(1.) Taip pat nedera dvasininkams auginti plaukų ir taip patarnauti; jie turi būti apkirpta galva, atviromis ausimis, o pagal Aaroną – apsirengę tunika iki kulkšnių, kad atrodytų pasipuošę savo drabužiais.
(33.) Kaip turi būti laiminami jaunikis ir nuotaka.
Jaunikį ir nuotaką, kai juos turi palaiminti kunigas, tegu atveda jų tėvai ar piršliai (pabroliai), ir gavę palaiminimą, iš pagarbos pačiam palaiminimui, tą naktį jie tegu išlieka mergystėje.
DVIDEŠIMT KETVIRTOJI DISTINKCIJA.
Gratianas.
I dalis.
Kaip turi būti ištirtas vyskupas, kaip jis pats kartu su kitais jam pavaldžiais asmenimis turi būti įšventinamas, jau buvo trumpai parodyta.
Dabar turime pažiūrėti dėl kunigų ir kitų – ar juos galima pakelti į pareigas be ištyrimo.
Apie tai taip rašo apaštalas Paulius Timotiejui: „Skubotai niekam neuždėk rankų ir nieko nedaryk išankstiniu nusistatymu, palinkdamas į kurią nors pusę“.
(1.) Apie tą patį.
Iš popiežiaus Silvestro dekretų Romos sinode.
Joks akolitas ar subdiakonas teneduoda presbiterio konsekruoto daikto kitiems (nes viena yra tarnauti, kita – padėti), nebent tik palaikytų tai, ką kunigas, palaiminęs savo burna, ant jo uždės.
(2.) Be išbandymo niekas negali būti įšventintas dvasininku.
Taip pat iš Trečiojo Kartaginos susirinkimo.
Niekas negali būti įšventintas dvasininku, jei nėra išbandytas arba vyskupų tyrimu, arba liaudies liudijimu.
(3.) Bažnyčios tarnystei tebūnie pakeliami tos pačios bažnyčios dvasininkai.
Taip pat popiežius Gelazijus vyskupui Celestinui.
Stonijos miesto presbiteriai, diakonai ir visi dvasininkai pateiktu prašymu mums pranešė, kad palaimintojo kankinio ir vyskupo Eleuterijaus bažnyčioje (kuri, kaip žinoma, pastatyta minėto miesto parapijoje) mirė ten paskirtas kunigas, ir į jo vietą vietoje jo kuo skubiau turėtų būti įšventintas Julijonas, tos pačios bažnyčios diakonas, dėl to, kad toji vieta gausiai lankoma.
Ir todėl, brangiausias broli, jei jo gyvenime ar papročiuose nėra nieko, kas prieštarautų kanonų nuostatams, minėtąjį papuoši presbiterio garbe; žinodamas, kad skiri jį kaip vizitatorius, o ne kaip kardinolas popiežius.
Lygiai taip pat ir diakoną Felicisimą tos bažnyčios tarnystėje, jei leidžia jo elgesys, paskirsi pavaduotoju, kad gausiai lankoma procesijų vieta slėpinių konsekracijai nestokotų nei kunigo, nei tarno.
(4.) Metropolitų ir vyskupų ištyrimu kiti vyskupai tepakeliami į pareigas.
Taip pat iš Laodikėjos susirinkimo.
Vyskupai, spręsiant metropolitams ir tiems vyskupams, kurie yra aplinkui, tepakeliami į bažnytinį orumą, būtent tie, kurie ilgą laiką buvo išbandyti tiek tikėjimo žodžiu, tiek teisingo gyvenimo pavyzdžiu.
II dalis.
Gratianas. Kadangi be ištyrimo niekas negali būti įšventintas, reikia apsvarstyti, kaip ir kokiu laiku turi būti atliekamas kunigų ir kitų žemesniųjų asmenų tyrimas.
Apie tai Nanto susirinkime skaitoma nustatyta taip:
(5.) Tie, kurie bus įšventinami, trečiadienį tesusirenka į ištyrimą.
Kai vyskupas ketina vykdyti įšventinimus, visi, kurie nori priimti šventąją tarnystę, trečiadienį prieš patį įšventinimą turi būti sušaukti į miestą kartu su kunigais, kurie privalo juos pristatyti; tuomet vyskupas turi išrinkti iš savo aplinkos kunigus bei kitus išmintingus vyrus, išmanančius dieviškąjį įstatymą ir patyrusius bažnytinėse taisyklėse, kad jie kruopščiai ištirtų įšventinamųjų kilmę, gyvenimą, tėvynę, amžių, išsilavinimą, vietą, kurioje jie buvo auklėjami; ar jie gerai raštingi, ar išmokyti Viešpaties įstatymo; ir visų pirma – ar jie tvirtai laikosi katalikų tikėjimo ir gali jį paliudyti paprastais žodžiais.
(1.) Tačiau tie patys asmenys, kuriems šis rūpestis patikėtas, privalo saugotis, kad nei iš palankumo, nei suvilioti kokios nors dovanos godulio nenukryptų nuo tiesos ir kad nepristatytų nevertų bei mažiau tinkamų šventiesiems laipsniams priimti į vyskupo rankas.
O jei jie tai padarys, ir tas, kuris atėjo nevertas, bus pašalintas nuo altoriaus, ir tie, kurie bandė parduoti Šventosios Dvasios dovaną, jau dabar pasmerkti Dievo akivaizdoje, neteks bažnytinio orumo.
(2.) Todėl tegu jie tris dienas iš eilės būna atidžiai tiriami, ir tuomet šeštadienį tie, kurie išbandyti, tebūnie pristatyti vyskupui.
Gratianas. Kita vertus, be dvasininkų pasitarimo ir be liaudies liudijimo, vyskupas tenedrįsta jokio asmens įšventinti.
Todėl Ketvirtajame Kartaginos susirinkime skaitoma:
(6.) Be savo dvasininkų pasitarimo vyskupas tenišventina dvasininkų.
Vyskupas be savo dvasininkų pasitarimo tenišventina dvasininkų; taip, kad ir piliečių pritarimo bei liudijimo jis turėtų reikalauti.
III dalis.
Gratianas. Klausiama, ką reikėtų daryti su tais, kurie buvo pakelti į pareigas be tyrimo.
Apie tai popiežiaus Martyno susirinkime skaitoma taip:
(7.) Apie tuos, kurie įšventinami be ištyrimo, o po to prisipažįsta savo nuodėmėse.
Jei koks nors presbiteris (kunigas) ar diakonas buvo įšventintas be jokio tyrimo, arba, kai jie buvo tiriami, prisipažino padarę sunkių nusikaltimų (nuodėmių), arba jau po įšventinimo buvo atskleisti kitų žmonių, tebūnie išmesti iš dvasininkų luomo.
(1.) Tai lygiai taip pat taikytina ir visam dvasininkų luomui; nes Šventoji Katalikų Bažnyčia sau gina tik tai, kas yra nepeiktina (nepriekaištinga).
< … >