„Patrologia Latina“ – tai milžiniškas lotyniškos krikščioniškosios literatūros rinkinys, vienas svarbiausių šaltinių visai Vakarų teologijos, filosofijos ir kultūros istorijai. Lietuviškai šis veikalas vadinamas „Lotynų Bažnyčios Tėvų raštais“, „Lotynų tėvų raštija“ arba „Lotyniškųjų Bažnyčios Tėvų raštų rinkiniu“. Tai nėra pavienė knyga, o visa biblioteka – 217 tomų, išleistų XIX amžiaus viduryje Paryžiuje. Rinkinio sudarytojas – Jacques-Paul … [Skaityti toliau…]
Publius Ovidius Naso kūrinys „Epistulae ex Ponto“ (liet. „Laiškai iš Ponto“) yra eleginių laiškų rinkinys, parašytas poetui esant tremtyje. Darbas suskirstytas į keturias knygas. Pirmos trys sukurtos apie 12–13 m. po Kristaus, o ketvirtoji išleista kiek vėliau. Šis kūrinys buvo tarsi dvasinis ir literatūrinis išgyvenimo dokumentas, kuriame poetas liudija savo asmeninę izoliaciją ir siekia palaikyti … [Skaityti toliau…]
Žodis „evangelija“ kilęs iš graikiško euangelion – „gera žinia“. Antikoje taip vadindavo pranešimus apie pergalę, naujo valdovo atėjimą ar išlaisvinimą. Krikščionys šį žodį pripildė naujos prasmės: gera žinia tapo ne politinis įvykis, o Jėzaus Kristaus gyvenimas, mokymas, mirtis ir prisikėlimas – žinia, keičianti ne imperijas, bet žmogaus širdį. Evangelijos skiriasi nuo kitų religinių tekstų tuo, … [Skaityti toliau…]
Mandūkjos upanišada (skr. माण्डूक्योपनिषत्, IAST: Māṇḍūkyopaniṣad, angl. Mandukya Upanishad) priklauso vedų kanonui ir yra susieta su Atharvaveda tradicija. Tai vienas iš seniausių Indijos filosofinių tekstų, priskiriamų dvasinei Upanišadų literatūrai. Jos pavadinimas kildinamas iš sanskrito žodžio māṇḍūka, kuris gali būti siejamas su senovine mokinių mokykla arba metaforiškai su varle – šuoliu iš įprastinės sąmonės į platesnį … [Skaityti toliau…]
Ketvirtoji Makabėjų knyga (graikiškai τὸ τέταρτον βιβλίον Μακκαβαίων, angl. Fourth Book of Maccabees) – filozofinis-pamokomasis kūrinys, parašytas graikų kalba maždaug I a./II a. po Kr. autoriaus nežinomas, tačiau manoma, kad jį sukūrė helenistinio judaizmo atstovas, pažįstantis graikų filosofiją, ypač stoikizmą. Knygoje pabrėžiama mintis: ištikima ir pamaldi išmintis (reason) valdo aistras. Teksto pradžioje analizuojama proto ir … [Skaityti toliau…]
„Hermaso ganytojas“ (graikiškai Ποιμήν τοῦ Ἑρμᾶ, lotyniškai Pastor Hermae, angl. The Shepherd of Hermas) – vienas seniausių krikščioniškų tekstų už Naujojo Testamento ribų, parašytas II a. viduryje Romoje. Lietuviškai Autorius prisistato kaip Hermas – paprastas išlaisvintas vergas, krikščionis, vedęs, turintis vaikų, bet praradęs turtą ir dalį tikėjimo dėl šeimos nuodėmių. Tekste jis gauna vizijas, kurias … [Skaityti toliau…]
Japji Sahib (ਜਪੁਜੀ ਸਾਹਿਬ) – tai pagrindinis ir švenčiausias sikhizmo himnas, parašytas Guru Nanako (1469–1539), pirmojo iš dešimties sikhų guru. Jis laikomas visos sikhų teologijos ir dvasinės filosofijos pagrindu. Šis himnas parašytas penžabo kalba Gurmukhi raštu apie 1500 m., ir vėliau tapo pirmuoju skyriumi šventraščio „Guru Granth Sahib“, kuris sikhams atstoja tiek Bibliją, tiek Koraną. … [Skaityti toliau…]
Klemento laiškai – tai vieni seniausių krikščioniškosios literatūros tekstų, parašyti tuo metu, kai Bažnyčia dar neturėjo galutinai susiformavusio kanono ir jos bendruomenės tvarkėsi be tvirto teologinio aparato. Juos parašė šv. Klementas Romietis, ketvirtasis Romos vyskupas po šv. Petro, Lino ir Anakleto. Apie jo gyvenimą žinoma nedaug: gimė I amžiuje, tikėtina, Romoje ar Graikijoje, o mirė … [Skaityti toliau…]
Eda (Edda) – tai senovės islandų literatūros rinkinys, saugantis visą Skandinavijos mitologijos branduolį. Nors terminas kildinamas iš vietovės pavadinimo Oddi (Odžio knyga), jis taip pat siejamas su žodžiu edda (prosenelė) bei óðr (poezija). Tai nėra vienas kūrinys, o du fundamentalūs šaltiniai: Poetinė Eda (Eddukvæði) ir Prozinė Eda (Snorra Edda). Abu jie užrašyti senąja islandų kalba … [Skaityti toliau…]
„Konfucijaus analektai“ – dar vadinami „Analektai“, „Pasikalbėjimai“, „Išminties rinkinys“, lotyniškai Analecta Confucii, kiniškai Lúnyǔ (論語) – tai vienas svarbiausių kinų filosofinės minties paminklų, perteikiantis Konfucijaus (孔子, 551–479 pr. Kr.) mokymus ir pokalbius su mokiniais. Kūrinys nėra parašytas paties Konfucijaus – jį sudarė ir užrašė jo mokiniai bei vėlesni sekėjai, tikėtina, praėjus keliems dešimtmečiams po jo … [Skaityti toliau…]
Lotynų Bažnyčios kanonų kodeksas (Codex Iuris Canonici, CIC) – tai pagrindinis Katalikų Bažnyčios teisės rinkinys, reglamentuojantis Bažnyčios gyvenimą, tvarką, valdžią, dvasininkų ir pasauliečių teises bei pareigas. Tai tarsi Bažnyčios „konstitucija“, kuri nustato, kaip turi būti organizuota jos veikla – nuo sakramentų teikimo iki parapijų administravimo ir bažnytinių teismų veiklos. Pirmasis Lotynų Bažnyčios kanonų kodeksas buvo … [Skaityti toliau…]
Žodis Orixá (jorubų kalba rašomas Òrìṣà) kilęs iš Vakarų Afrikos jorubų tautos kalbos. Tai sudėtinga ir sakrali sąvoka, kurios reikšmė viršija vieno žodžio vertimą. „Ori“ reiškia galvą, sąmonę ar vidinę dvasią, o „ṣà“ – pasirinkti, išrinkti. Tad Orixá galima versti kaip „išrinktoji galva“, „dvasinis kelrodis“ arba „ta, kuri jungia žmogaus protą su dieviškąja sąmone“. Jorubų … [Skaityti toliau…]