Vakarų okultizmo ir liaudies tikėjimų istorijoje nedaug knygų turi tokį prieštaringą ir mistišką statusą kaip „Šeštoji ir septintoji Mozės knygos“ (The Sixth and Seventh Books of Moses). Nors Biblijos kanonas oficialiai baigiasi Penkiaknyge, šis XVIII–XIX a. sandūroje iškilęs grimoaras pretenduoja į „prarastąsias“ žinias, kurias Dievas esą patikėjo Mozei ant Sinajaus kalno, tačiau kurios buvo nuslėptos … [Skaityti toliau…]
Vakarų demonologijos labirintuose Liber Officiorum Spirituum (The Book of the Offices of Spirits, liet. Dvasinių tarnysčių knyga) užima ypatingą, fundamentalią vietą. Tai nėra tiesiog dar vienas burtų rinkinys – tai vienas seniausių ir svarbiausių tekstų, padėjusių pagrindus garsiajai „Ars Goetia“. Manoma, kad šio grimoaro šaknys siekia net XIII amžių, nors ryškiausios jo versijos mus pasiekė … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo istorijoje nedaug knygų turi tokią grėsmingą ir kartu praktišką reputaciją kaip Grimorium Verum (lietuviškai žinomas kaip „Tikrasis grimoaras“). Jei renesanso mąstytojai, tokie kaip Agrippa, magiją bandė paversti aukštąja filosofija ir intelektualiu siekiu, tai šio kūrinio autoriai pasirinko visiškai kitą kelią. Tai brutalus, tiesmukas ir stebėtinai detalus vadovėlis, skirtas tiems, kurie ieškojo ne dvasinio … [Skaityti toliau…]
Jei reikėtų įvardyti vieną kūrinį, kuris tapo Vakarų ezoterikos „aukso standartu“ ir sujungė tamsiuosius viduramžius su intelektualiuoju Renesansu, tai būtų Heinricho Cornelius Agrippos von Nettesheimo (1486–1535) šedevras „Trys okultinės filosofijos knygos“ (De occulta philosophia libri tres). Parašytas apie 1509–1510 metus, tačiau pilnai išleistas tik 1531–1533 m. Kelne ir Antverpene, šis veikalas tapo pirmąja sisteminga magijos … [Skaityti toliau…]
Mahajanos budistų kanonas – tai monumentalus šventųjų tekstų rinkinys, sudarantis Rytų Azijos budizmo (Kinijos, Japonijos, Korėjos, Vietnamo) doktrininį pagrindą. Jis žinomas įvairiais vardais: Mahajanos budistų kanonas, Didysis raštų lobynas, Didžioji sutrų saugykla, Dàzàngjīng (大藏经, tariama: dadzangdzing), Daizōkyō (大蔵経, tariama: daidzokiō), taip pat Rytų Azijos budistinis kanonas. Visi šie pavadinimai nurodo tą patį didžiulį tekstyną, kurio … [Skaityti toliau…]
Sikhizmo religijoje šventraštis nėra tik knyga ar tekstų rinkinys. Tai centrinė figūra, laikoma gyvu, amžinuoju dvasiniu mokytoju. Shri Guru Granth Sahib (tariama Šri Guru Grant Sahib) yra sikhų dvasinės tapatybės ašis, jų etikos, metafizikos ir gyvenimo būdo pamatas. Tai vienintelis pasaulio religinis tekstas, kurį jo išpažinėjai traktuoja kaip asmenybę, turinčią aukščiausią autoritetą. Knygos gimimas: Nuo … [Skaityti toliau…]
Trečiojo amžiaus Roma buvo tikras religinis katilas, kuriame virė ne tik oficialus krikščionių mokymas, bet ir dešimtys paslaptingų, mistinių ir dažnai radikalių grupių. Šio chaoso sūkuryje stovėjo viena griežčiausių ir intelektualiausių ano meto figūrų – Hipolitas Romietis (apie 170–235 m.). Jo monumentalus veikalas „Visų erezijų paneigimas“ (gr. Κατὰ πασῶν αἱρέσεων ἔλεγχος, lot. Refutatio Omnium Haeresium, … [Skaityti toliau…]
Daugiau nei šešiolika šimtmečių Egipto smėlyje, netoli El Minijos miesto esančiame urve, dūlėjo papiruso kodeksas, kurio turinys turėjo sudrebinti tradicinį krikščionybės supratimą. Tai nebuvo pasakojimas apie atpirkimą per kraują ar prisikėlimą, o balsas iš praeities, teigiantis, kad didžiausias visų laikų išdavikas – Judas Iskarijotas – iš tiesų buvo vienintelis Jėzaus mokinys, supratęs tikrąją Jo misiją. … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, Bažnyčios tėvams iškilo naujas uždavinys – nubrėžti aiškias ribas tarp to, kas yra tikrasis tikėjimas, ir to, ką jie laikė klaida. Šiaurės Italijoje, Brešos (Brixia) mieste, vyskupas Filastrijus (Philastrius) nusprendė imtis titaniško darbo. Apie 380–385 metus jis parašė veikalą „Įvairių erezijų knyga“ (Diversarum Hereseon Liber), … [Skaityti toliau…]
Šv. Irenėjus Lionietis (Irenaeus Lugdunensis) apie 180 metus parašė vieną svarbiausių ankstyvosios krikščionybės teologinių veikalų – „Adversus Haereses“ (Prieš erezijas). Šis penkių knygų traktatas yra pirmasis išsamus bandymas sistemingai aprašyti ir paneigti įvairias II amžiuje paplitusias gnostines mokyklas, ypač valentinijonus, basilidininkus, simonininkus ir kitas Kristaus vardu prisidengusias, bet nuo apaštalinės tradicijos nutolusias grupes. Irenėjus, būdamas … [Skaityti toliau…]
Epifanijus Salaminietis, kurio veikalas „Panarion“ (gr. Πανάριον, pažodžiui „vaistinėlė“ arba „vaistų dėžė“) yra vienas didžiausių ir išsamiausių IV amžiaus krikščioniškosios literatūros kūrinių, skirtų erezijų aprašymui ir jų paneigimui. Pats autorius, Kipro Konstantijos vyskupas Epifanijus, veikalo pradžioje paaiškina, kad erezijos yra tarsi dvasiniai nuodai, o jo knyga – priešnuodžių rinkinys, skirtas apsaugoti tikinčiuosius nuo klaidamokslių. Šis … [Skaityti toliau…]
„Aleksandro romanas“ (Pseudo‑Callisthenes Alexander Romance) – tai vienas keisčiausių ir įtakingiausių senovės kūrinių, nors jis niekada nebuvo nei istorinis šaltinis, nei religinis kanonas. Tai fantastinis pasakojimas apie Aleksandrą Didįjį, parašytas graikų kalba (Ἀλεξάνδρου τοῦ Μακεδόνος πράξεις καὶ βίος) maždaug II–III amžiuje po Kristaus. Autorius nežinomas, todėl tradiciškai vadinamas Pseudo‑Kalistenas – tarsi netikras Aleksandro istorikas. Šis … [Skaityti toliau…]